Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-134-623/2009 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams N. R. , T. R. , A. R. ir K. R. , tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Dalijai Svirbutienei, O. R. dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, pripažinimo S. P. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą ir pagal trečiojo asmens E. P. ieškinį dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

5. atnaujinti praleistą 1 mėnesio terminą prašymui paduoti dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vienbučio gyvenamojo namo, esančio SB „(duomenys neskelbtini)“ skl. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, 2007 m. lapkričio 29 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)11.75-919, panaikinimo dalyje dėl gyvenamojo namo statytojų N. R. , ir T. R. , priteisiant, kad šio gyvenamojo namo statytojas yra S. P. ;

Teismas sprendime nurodė, kad, remiantis byloje surinktais įrodymais, ieškovas suprato, kad ginčijamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris yra sudaromas tarp R. ir R., šis sandoris yra patvirtintas notariškai, sandorio šalių valia – R. parduoti, o R. įgyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą nėra paneigta, todėl toks sandoris negali būti pripažintas nei apsimestiniu, nei sudarytu apgaulės įtakoje, nes ieškovas, būdamas verslininkas, suvokė, kad žemės sklypas yra įforminamas notariškai Tamaros ir N. R. vardu. S. P. atlikti organizaciniai darbai – derybos su pardavėjais, sklypo apžiūrėjimas ir pinigų sumokėjimas žemės sklypo pardavėjams negali pakeisti sandorio šalių ir jų valios sudaryti sandorį, taip pat sudaryti pagrindo S. P. , o tuo labiau E. P. įgyti nuosavybės teises ginčo žemės sklypui. Teismas nurodė, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises privalo veikti sąžiningai (CK 1.5 str. 1 d.). Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.). Ieškovas S. P. laikotarpyje nuo 1984 m. iki 2002 m. ir nuo 2002 m. iki 2007 m. buvo santuokoje su trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus E. P. . Teismo teigimu, ieškovo nurodyti sandorio sudarymo motyvai – įgyti nuosavybės teises į žemės sklypą sau, tačiau kito asmens vardu, pažeidžiant sutuoktinės E. P. interesus, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir geros moralės principams. Negali būti pateisinamas ir kitas ieškovo nurodomas sandorio sudarymo R. vardu motyvas – ieškovo, kaip verslininko, galimos atsakomybės savo asmeniniu turtu vengimas. Dėl šių priežasčių teismas atsisakė ginti ieškovo teises, pripažįstant iš dalies negaliojančiu žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį. Teismo teigimu, ieškovo ir trečiojo asmens ginčijama 2004 m. rugpjūčio 31 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis atitinka įstatymų reikalavimus, ji sudaryta įstatymo nustatyta forma, veiksnių asmenų, kurių valios išraiška atitinka tikrąją šalių valią, nes R. suprato, kad turtą parduoda R., kurių valia įgyti nuosavybėn žemės sklypą nėra paneigta, todėl pripažinti tokio sandorio iš dalies negaliojančiu nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat nurodė, kad iš šalių paaiškinimų matyti, jog ieškovas suprato, kad gyvenamojo namo statytojai yra Tamara ir N. R. . Tai, jog ieškovas atliko gyvenamojo namo statybos rangovo funkcijas ar šias statybas finansavo, nesudaro ieškovui pagrindo įgyti nuosavybės teisių į Tamaros ir N. R. statomą ir pastatytą namą. Teismas nesprendė, kokia apimti ieškovas ir Tamara bei N. R. prisidėjo prie ginčo sklypo įgijimo ir ginčo gyvenamojo namo statybos bei finansavimo. Įvertinęs 2006 m. rugpjūčio 10 d. preliminariąją sutartį Nr.1, teismas padarė išvadą, kad ji patvirtina, jog ieškovas suvokė ir pripažino, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu nuosavybės teise priklauso atsakovams Tamarai ir N. R. . Teismas nurodė, kad, remiantis byloje surinktais įrodymais, nėra pagrindo pripažinti ieškovui ir trečiajam asmeniui, kurio reikalavimas yra išvestinis iš ieškovo reikalavimo, nuosavybės teisių į ginčo namą. Nustatęs, kad ieškovas žinojo ir suprato, kad gyvenamasis namas yra statomas Tamaros ir N. R. vardu, teismas nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento ginčo namo 2007 m. lapkričio 29 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.75-919 bei pripažinti neteisingu Valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre padarytą įrašą. Nustačius, kad ginčo gyvenamasis namas ir žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Tamarai ir N. R. , teismui nebuvo pagrindo tenkinti kitų ieškovo ir trečiojo asmens ieškinio reikalavimų iškeldinti atsakovus, įpareigoti atsakovus grąžinti gyvenamąjį namą ir pan. Teismas taip pat nurodė, kad byloje tarp šalių kilęs ginčas yra privatus, todėl teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, o ieškinio reikalavimų tikslinimas, ieškinio papildymas, ieškinio pagrindo ar dalyko keitimas yra ieškovo teisė, bet ne pareiga. Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo pareiškęs savarankiškus reikalavimus, pasinaudodamas CPK 51 str. 1 d. numatyta teise, vedė šią bylą per atstovus – advokatus, tad teismas atmetė galimybę, kad jie nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių teisme (CPK 161 str.). Teismo teigimu, jis įvykdė visas CPK 42, 159 str. numatytas pareigas, išaiškino ieškovui bei trečiajam asmeniui teisę keisti ieškinio dalyką. Teismas nurodė, kad S. P. ir E. P. gali pakartotinai kreiptis į teismą, nurodę tas pačias faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą), bet suformulavę kitą ieškinio reikalavimą (ieškinio dalyką).

4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje pateiktus teisėtus įrodymus - garso įrašus, kurie neginčijamai patvirtina ieškovo teiginius ir faktą, kad sandoris buvo apsimestinis, o namą pastatė jis pats. Garso įrašai patvirtina, kad teismo posėdžių metų atsakovai pateikė melagingus parodymus.

5. Teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes (dėl sklypo paieškos, įsigijimo sąlygų), kurios yra priešingos apelianto nurodytosioms.

6. N. R. ir T. R. , pasirašydami žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pridengė kitą, tai yra apelianto tikrąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Jie siekė įgyti ne tas teises ir prisiimti ne tas pareigas, kurios yra apsimestinio sandorio objektas, bet kitas iš pridengiamojo (tikrojo) sandorio atsirandančias teises ir pareigas. Atsakovai, būdami apelianto statytiniais ir sudarydami apsimestinį sandorį, įgijo teisių bei pareigų. Sandoryje nėra išreikšta tikroji T. R. ir N. R. valia. Sandorį apeliantas sudarė, siekdamas įrodyti rimtus ketinimus O. R. atžvilgiu, o ne apgauti sutuoktinę ar vengdamas atsakomybės kaip verslininkas. Atsakovai neturėjo pinigų, kad įsigytų žemės sklypą. Nors sutartis buvo forminama teisingai, tačiau sklypo pirkėjai yra netikri. Teismas nesirėmė nei apelianto, nei R. paaiškinimais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nors teismas iš dalies pripažino negaliojančiu sandorį, tačiau atsisakė ginti apelianto teises, kas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Jei sandoris būtų teisėtas, jis nepažeistų apelianto teisių. Sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų. Teismas netyrė prieštaravimų, atsiradusių tarp atsakovų paaiškinimų ir pateiktų rašytinių įrodymų. Atsakovai pateikė paaiškinimus apie pinigų perdavinėjimą savo dukrai, tačiau šio fakto negalėjo patvirtinti jokiais įrodymais ir datomis. Sandoris neatitinka tikrosios šalių valios.

8. Teismas nepagrįstai nustatė, kad namą pastatė atsakovai. Teismas nevertino pateiktų duomenų, kad statybines medžiagas įsigijo apelianto įmonė, o atsakovai niekaip prie statybos neprisidėjo ir iki 2006 m. jokių pretenzijų nereiškė. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas buvo rangovas (nebuvo jokių rangos santykių) ar finansuotojas. Atsakovai neturėjo pinigų statyti namą, kurio savikaina yra 204 220 Lt, į kurią neįskaičiuotas atlygis darbininkams.

9. Teismas pažeidė CPK 185, 260, 263 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė ir neįsitikino, kas konkrečiai pirko žemės sklypą ir pastatė gyvenamąjį namą ir kas yra tikrasis šio turto savininkas. O. R. ir atsakovai negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su sklypo įsigijimu, jo kaina, namelio statyba bei jos savikaina, šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Teismas nesiaiškino, kam priklausė statybinės medžiagos, netyrė įsigijimo dokumentų ir kam priklauso turtinė teisė. Medžiagos namelio statybai buvo pirktos per UAB „Baltbrowns“, į bylą pateikta sutartis, sąskaitos faktūros. Teismas pažeidė CPK 329 str. 2 d. 2 p., nes UAB „Baltbrowns“ neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu. Teismas nepagrįstai netyrė liudytojo V. V. parodymų, susijusių su namelio statyba.

10. Teismas nepagrįstai 2006 m. rugpjūčio 10 d. preliminariosios sutarties, pasirašytos tarp apelianto ir R., turinį aiškino atsakovų naudai. Šia sutartimi atsakovų prisiimti įsipareigojimai patvirtina, kad atsakovai pripažino apelianto nuosavybės teisę į sklypą ir namą, tačiau už apsimestinio sandorio sudarymą reikalavimo atlygio. Teismas nesiaiškino, kodėl atsakovai prisiėmė tokius įsipareigojimus.

11. Atsakovai sąmoningai apsimetė nerūpestingais, teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė. Nebūdami tikrąja sutarties šalimi ir namelio statytojais, atsakovai nežino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

12. Teismas nepagrįstai darė ieškovui spaudimą, nurodydamas, kokius reikalavimus reikšti ieškovui. Teismas nepagrįstai sprendė ieškovo ir jo atstovo atsakomybės klausimus.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai N. R. ir T. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad skundo teiginiai yra nepagrįsti, nemotyvuoti, grindžiami tik prielaidomis, neatitinka tikrovės ir nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Tai, jog posėdžio pirmininkas nepatikrino ir nepranešė trečiojo asmens neatvykimo priežasties, negalima vertinti kaip svarbaus procesinės teisės normų pažeidimo. Ieškovas tik patikslintame ieškinyje nurodė atsakovus A. ir K. R. kaip trečiuosius asmenis. Teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Tai, kad ieškovas sugalvojo, kad jis turi teisę į žemės sklypą, jog esą jis norėjo įsigyti jį ir reikalavo perrašyti žemės sklypą jo vardu, sudarytos sutarties nepadarė apsimestine. Apsimestiniu vadiname sandorį, sudarytą siekiant pridengti kitą, dažniausiai neteisėtą, kurį būtent šalys, o ne kas kitas pašalinis asmuo, iš tikrųjų turėjo galvoje, sandorį. Buvo sudaryta normali, teisėta sutartis, kuria šalys laisvai išreiškė savo valią. Nurodo, kad siekė sudaryti sandorį su teisinėmis pasekmėmis, žemės sklypu nuolatos tinkamai naudojasi, tvarko jį, 2004 metais tapo sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nariais, mokėjo mokesčius, pateikė paraišką dėl namo projekto rengimo ir pan. Ieškovas leistinais įrodymais nepaneigė sutartyje užfiksuotų faktų dėl šalių susitarimo, neįrodė, kad ginčijamos sutarties šalys sudarė ir notariškai patvirtino apsimestinį sandorį. Ieškovas yra suaugęs, yra išsilavinęs, patyręs biznio su nekilnojamuoju turtu sferoje žmogus. Jis nuolatos užsiima nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, registracijos klausimais, nusipirko keletą žemės sklypų, pardavė nekilnojamąjį turtą kaip fizinis asmuo ir kaip bendrovės direktorius. Skunde nenurodytas ir bylos nagrinėjimo metu neįrodytas nei vienas iš pagrindų, numatytų CK 6.217, 6.224, 6.255, 6.225 str. bei CK aštuntajame skirsnyje. Nurodo, kad mokėjo už namą (9 000 JAV dolerių) ir už statybos darbus (6 000 JAV dolerių), gautų iš pensijos, daro užmokesčio ir santaupų. Su apeliantu buvo susitarta, kad jis padės statyto namą, jis buvo kaip statybos rangovas. Nors ieškovo įmonės įgijo statybines medžiagas pagal 2004 m. rugsėjo 15 d. kontraktą Nr. 15/9, tačiau tai įvyko iki to, kai buvo sudarytas pateiktas teismui kontraktas Nr. 16/1. 2005 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartis atsirado tik bylos nagrinėjimo teisme antroje pusėje. Pagal 2005 m. gegužės 3 d. sąskaitą faktūrą LEB Nr. 8486930 įgytos medžiagos galėjo būti panaudotos statybai žemės sklype, esančiame s/b „Sodžius“, Žaizdrių g. 158 skl. (taip pat ir 2005 m. balandžio 29 d. sąskaita faktūra LEB Nr. 8486909). Namas jau tuo metu buvo pastatytas, kai buvo pirktos medžiagos pagal šias sąskaitas. 2005 m. gegužės 27 d. faktūroje Nr. 8486920, 9 ir 12 pozicijoje nurodyti elektriniai radiatoriai, kurių pasak O. R. , name nebuvo, o faktūroje Nr. 8486921 8 ir 9 pozicijose beržo palangių taip pat nebuvo. Nors ieškovas teigia, kad išrašė sąskaitas sau, tačiau nėra duomenų, kad jis būtų jas apmokėjęs. Garso įrašai buvo padaryti pažeidžiant įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje pareikštą ieškinį ieškovas S. P. grindė, be kita ko, teisės normomis, nustatančiomis sandorių negaliojimo pagrindus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra ne tik siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, bet ir užtikrinti tokių santykių stabilumą bei įgytų teisių gerbimą. Civilinio kodekso 1.87 ir 1.91 straipsniuose, kuriais savo reikalavimus dėl sandorių negaliojimo grindė ieškovas, yra nustatyti apsimestinio sandorio ir dėl apgaulės, smurto bei kitų aplinkybių, susijusių su sandorio šalies valios trūkumu, sudaryto sandorio negaliojimo pagrindai. Visais šiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik nustačius, kad ginčijamas sandoris turi vienos ar abiejų sandorio šalių valios trūkumus, t.y. kai sandorio šalis (arba abi šalys) nesiekė sudaryti tokio sandorio, kuris yra sudarytas ir ginčijamas.

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, tuo atveju, kai sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatą, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Ginčydamas 2004 m. rugpjūčio 31 d. pasirašytą 0,0775 ha ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas teigė, kad žemės sklypą buvusios sugyventinės O. R. tėvų atsakovų N. R. ir T. R. vardu jis nupirko jų įkalbėtas dėl šių aplinkybių: kad jis, kaip verslininkas, nepasisekus verslui, galįs nukentėti materialiai, kad atsakovai, gyvensią kartu su ieškovu kaip viena šeima ir jam visada padėsią, kad O. R. planuojanti su juo sudaryti santuoką. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias paties ieškovo nurodytas aplinkybes bei tai, kad sandoris yra sudarytas notariškai, o žemės sklypas ir teisės į jį viešame registre įregistruotos atsakovų R vardu, kad atsakovams, kaip statytojams, buvo išduotos gyvenamojo namo projektavimo sąlygos bei statybos leidimas, o paraišką dėl prisijungimo prie elektros tinklų, elektros tinklų nuosavybės ribų aktą, elektros energijos įrenginių prijungimo bei elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis (t. 1, b.l. 144-151) atsakovų, kaip statytojų, vardu pasirašė pats ieškovas, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas suprato, jog ginčijamas žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoris yra sudarytas tarp atsakovų R. ir R. ir kad jis atitiko atsakovų, kaip sandorio šalių, valią. Paties ieškovo nurodyti sandorio ginčijimo motyvai – kad jis sutikęs, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta ir pasirašyta tarp atsakovų R. ir R., įtikintas, jog su atsakovais R. gyvens kartu kaip viena šeima ir kad O. R. planuoja su juo sudaryti santuoką, iš esmės rodo paties ieškovo valios pirkti žemės sklypą pačiam ir statyti namą sau nebuvimą, o motyvai, jog ieškovas buvęs įtikintas įgyti nuosavybės teises sau, tačiau kitų asmenų vardu, vengiant savo, kaip verslininko galimos atsakomybės asmeniniu turtu bei galimų trečiojo asmens E. P. pretenzijų į ieškovo vardu įgytą turtą, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir geros moralės principams ir negali būti pateisinamu sandorio sudarymo kitų asmenų vardu motyvu, o tuo pačiu ir sandorio nuginčijimo pagrindu. Ieškovo nurodytų jo ir atsakovų R. ketinimų gyventi kartu kaip viena šeima ir planų sudaryti santuoką su O. R. neįvykdymas negali būti pagrindas pripažinti pirkimo pardavimo sandorį negaliojančiu, nes šios aplinkybės terodo ieškovo santykių su atsakovais R. ir trečiuoju asmeniu O. R. pablogėjimą, tačiau ne ginčijamo sandorio šalių valios trūkumus.

Ieškovo rūpinimąsi atsakovų gyvenamojo namo statyba ir šios statybos dokumentacija pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip faktinio rangovo funkcijų, nesukuriančių nuosavybės teisių į statomą namą, atlikimą. Tai, kad ieškovas suvokė ir pripažino, jog tikrieji namo statytojai ir savininkai yra atsakovai R., patvirtina ir 2006 m. rugpjūčio 10 d. preliminarioji sutartis (t. 4, b.l. 145), kuria pats ieškovas įsipareigojo teisiškai įregistruoti atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype pastatytą gyvenamąjį namą atsakovų N. ir U. R. vardu, o pastarieji įsipareigojo šį namą parduoti.

Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama 2004 m. rugpjūčio 31 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis atitinka įstatymų reikalavimus bei ją sudariusių šalių valią ir pripažinti šią sutartį iš dalies negaliojančiu bei apsimestiniu sandoriu nėra pagrindo. Dėl tų pačių šioje byloje nustatytų aplinkybių teismas pagrįstai netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl 2007 m. lapkričio 29 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalies panaikinimo ir kitų šiame ieškinyje pareikštų reikalavimų, kurie savo esme yra išvestiniai iš pirmųjų dviejų reikalavimų.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netyrė prieštaravimų dėl sklypo kainos ir nevertino O. R. paaiškinimų dėl sklypo tikrosios vertės. Tačiau sklypo kainą nustatė sandorio šalys pirkimo-pardavimo sutartimi. Reikalavimo dėl šio sandorio dalies, nustačiusios pirkimo-pardavimo kainą, nei ieškovas, nei kuri nors iš šio sandorio šalių nėra pareiškę. O. R. nėra šios sutarties šalis ir jos paaiškinimai dėl sklypo kainos bei vertės esminės reikšmės šiai bylai negali turėti.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas faktiškai atliko atsakovų gyvenamojo namo rangovo funkcijas, kurios nuosavybės teisių nesukuria. Todėl aplinkybė, kad dalį statybinių medžiagų įsigijo apelianto įmonė, negali būti pakankamu pagrindu teigti, kad jis buvo gyvenamojo namo statytojas ir tuo pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę. Atsakovai neginčijo, kad ieškovas namo statybai panaudojo ir dalį savo lėšų. Tačiau reikalavimo grąžinti panaudotas lėšas ieškovas nepareiškė.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185, 260, 263 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes neištyrė ir neįsitikino, kas konkrečiai pirko žemės sklypą ir pastatė gyvenamąjį namą ir kas yra tikrasis šio turto savininkas. Tačiau toks apelianto teiginys nėra pagrįstas. Teismas šias aplinkybes įvertino ir padarė išvadą, kad ieškovas iš esmės atliko statybos rangovo funkcijas, tačiau šių funkcijų atlikimas ar net statybų finansavimas ieškovui nuosavybės teisių į pastatytą namą nesukūrė. Teismas taip pat nurodė, kad kausimas, kokia apimtimi ieškovas ir atsakovai N. ir U. R. prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos bei finansavimo, šioje byloje nesprendžiamas. Tokia išvada taip pat yra pagrįsta, nes ieškovas reikalavimo dėl investuotų lėšų grąžinimo šioje byloje nereiškė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Apeliantas savo skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą, teismo posėdžių metu buvo pažeisti CPK 239 straipsnio 2 dalis, 247 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimai: teismo posėdžio pirmininkas 2009 m. sausio 15 d. posėdžio metu nepatikrino ir nepranešė, dėl ko į teismo posėdį neatvyko Vilniaus apskrities viršininko administracija, ar šiam trečiajam asmeniui buvo įteiktas šaukimas, o 2009 m. kovo 25 d. posėdžio metu nenurodė šio trečiojo asmens, taip pat nepagrįstai trečiuosius asmenis A. R. ir K. R. įvardijo atsakovais. Tačiau apeliantas nenurodo, kokią įtaką šios aplinkybės turėjo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Iš tiesų, 2009 m. sausio 15 d. teismo posėdžio protokole nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių į teismo posėdį neatvyko Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovas, ar šiam trečiajam asmeniui buvo įteiktas šaukimas (t. 4, b.l. 77). Tačiau šio posėdžio metu byla iš esmės nebuvo išnagrinėta. Tuo tarpu 2009 m. kovo 25 d. teismo posėdžio protokole pažymėta, kad į teismo posėdį neatvyko trečiasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kad šaukimai neatvykusiems tretiesiems asmenims įteikti (t. 5, b. l. 49). Pažymėtina, kad trečiasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo, nepadavė. Taigi ir tuo atveju, jei byla ir būtų išnagrinėta, šiam asmeniui tinkamai nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ši aplinkybė nesudarytų absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str.3 d. 1 p.).

Ieškovas ir trečiasis asmuo savo ieškiniuose A. R. ir K. R. nurodė trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (t. 4, b.l. 22, 32). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas šiuos asmenis įvardijo atsakovais. Nors teismas formalaus procesinio sprendimo dėl šių asmenų patraukimo atsakovais nepriėmė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys yra šioje byloje ginčijamo sandorio šalis, pirmosios instancijos jų procesinę padėtį iš esmės nustatė teisingai.

Ieškovas S. P. savo ieškininius reikalavimus patikslino 2008 m. lapkričio 4 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo (t. 4, b.l. 22). Šiame pareiškime išdėstytus reikalavimus, juos nurodęs skundžiamo sprendimo įžanginėje dalyje, pirmosios instancijos teismas ir nagrinėjo (t. 5, b.l. 64-65). Tuo tarpu ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti ieškinio papildymai, kuriuos žodžiu 2009 m. sausio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė ieškovo atstovas, negali būti laikomi tinkamu ieškinio dalyko papildymu ar pakeitimu, be to, šie papildymai yra neesminiai, nekeičiantys pareikštų reikalavimų esmės.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino ieškovui teisę keisti ieškinio pagrindą ar dalyką, negali būti laikoma neteisėtu poveikiu (spaudimu) ieškovui. Priešingai, teismas yra įpareigotas išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas (CPK 243 str.), taigi ir ieškovo teisę keisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti arba sumažinti savo ieškinio reikalavimus, pareigą savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (CPK 7, 42 str.).

Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatą, įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad byloje pateikti garso įrašai buvo padaryti, nepažeidžiant įstatymų. Atsakovai neigia davę sutikimą kokiems nors įrašams daryti. Pagal bylos duomenis negalima nustatyti, ar garso įrašai nėra sumontuoti, negalima tiksliai identifikuoti, kieno balsai yra įrašyti. Esant tokioms aplinkybėms, tokie garso įrašai negali būti laikomi tinkama ir patikima įrodinėjimo priemone.

Taigi šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės nepatvirtina apelianto teiginių apie tai, kad pirmosios instancijos pažeidė proceso teisės normas ir kad tokie pažeidimai galėtų būti pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.