Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-215-241/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-01-31
Bylos Nr.: 2-215-241/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Virginija Čekanauskaitė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Būsto paskolų draudimas“
Suinteresuotas asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Olfema“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Arneksta“

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2017 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Būsto paskolų draudimas“ skundą dėl bankrutuojančios individualios įmonės „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimo nutarimo dalies panaikinimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Olfema“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Arneksta“ ir ko, uždaroji akcinė bendrovė „Senvagės rezidencija“, akcinė bendrovė „Panevėžio butų ūkis“, D. O..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „Būsto paskolos draudimas“ skundu prašė panaikinti 2016 m. birželio 7 d. vykusio BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimo metu 3 darbotvarkės klausimu „Dėl kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo“ priimto nutarimo dalis dėl UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 428,66 Eur dydžio reikalavimo patvirtinimo antros eilės kreditoriniu reikalavimu ir šį reikalavimą patvirtinti trečios eilės kreditoriniu reikalavimu; dėl UAB „Arneksta“ ir ko 17 317,69 Eur reikalavimo patvirtinimo trečios eilės kreditoriniu reikalavimu ir UAB „Arneksta“ ir ko išbraukti iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo; dėl UAB „Olfema“ 64 992,51 Eur (20 392,51 Eur pagrindinio reikalavimo, 44 600 Eur netesybų) hipoteka užtikrinto reikalavimo patvirtinimo bei patvirtinti UAB „Olfema“ 20 392,51 Eur reikalavimą trečios eilės kreditoriniu reikalavimu; dėl D. O. 243 280,82 Eur dydžio trečios eilės reikalavimo patvirtinimo ir išbraukti D. O. iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo, o 2015 m. vasario 16 d. D. O. ir A. G. pasirašytą laidavimo sutartį pripažinti niekine.Nurodė, kad BIĮ „Finansinė konsultacija“, kuriai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, kreditoriai nusprendė patvirtinti 428,66 Eur dydžio UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ antros eilės kreditorinį reikalavimą, kuris turi būti patvirtintas trečios eilės kreditorių sąraše, nes nebuvo pateikta duomenų, jog UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimą sudaro vietinės rinkliavos lėšos, taip pat nėra duomenų apie rinkliavos įskaitymą į biudžetą.Skundžiamu nutarimu taip pat nepagrįstai buvo patvirtintas 17 317,69 Eur dydžio UAB „Arneksta“ ir ko trečios eilės kreditorinis reikalavimas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4139-911/2014 priteisė iš atsakovės J. G. ieškovės BUAB „Aikštės vyninė“ naudai 54 665 Lt (15 832,08 Eur) žalos bei procesines palūkanas. Reikalavimo teisę į skolininkę J. G. 2015 m. balandžio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi BUAB „Aikštės vyninė“ pardavė V. A.. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8533-488/2015 pakeitė išieškotoją V. A. jo teisių perėmėja UAB „Arneksta“ ir ko. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu nutraukta J. G. ir A. G. santuoka. Žala iš J. G. priteista praėjus 1,5 m. po santuokos nutraukimo, todėl atsakovės bankrutuojančios individualios įmonės savininkas A. G. neatsako už J. G. prievolę atlyginti žalą.Skundžiamu nutarimu taip pat nuspręsta patvirtinti 64 992,51 Eur (20 392,51 Eur skolos ir 44 600 Eur netesybų) dydžio UAB „Olfema“ hipoteka užtikrintą kreditorinį reikalavimą, tačiau šiuo metu dar nėra pagrindo šį reikalavimą įtraukti į hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų sąrašą. UAB „Olfema“ reikalavimą kildina iš to, jog įvykdė A. G. prievolę hipotekos kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-898-252/2015 atsisakė pakeisti pradinį išieškotoją AB „Swedbank“ nauju išieškotoju UAB „Olfema“, nes nepateikta įrodymų apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Skolos sumokėjimas nereiškia, kad pareiškėjas perima ir hipoteką. Atsakovės bankroto administratoriui reikalavimo perleidimo sutartis taip pat nebuvo pateikta, todėl nėra jokio pagrindo UAB „Olfema“ reikalavimą patvirtinti kaip hipoteka užtikrintą reikalavimą. 2015 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Olfema“ ir A. G. sudarė susitarimą dėl atsiskaitymo natūra, kuriuo sutarta, jog A. G. perduos UAB „Olfema“ nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 1 d., už šios pareigos nevykdymą A. G. privalo sumokėti UAB „Olfema“ 200 Eur dydžio netesybas, skaičiuojamas už kiekvieną pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo kalendorinę dieną. UAB „Olfema“ priskaičiavo 44 600 Eur netesybų už 223 kalendorines dienas, t. y. metinių netesybų dydis yra 357,97 proc. Netesybos yra neprotingai didelės, nes metinis jų dydis apie 3,5 karto viršija pagrindinę reikalavimo sumą. Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) bankroto administratoriui nustatyta pareiga ginčyti priešingus įmonės tikslams sudarytus sandorius, tačiau atsakovės administratorius neketina ginčyti su UAB „Olfema“ sudaryto sandorio, kuriame numatytos neprotingai didelės netesybos. UAB „Olfema“ neįrodė, jog dėl to, kad 223 kalendorines dienas jai nebuvo perduotas butas, ji patyrė 44 600 Eur nuostolių. Neprotingo dydžio netesybos neturėtų būti įtrauktos į UAB „Olfema“ reikalavimą, o BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąraše UAB „Olfema“ turi likti su 20 392,51 Eur dydžio trečios eilės reikalavimu.Skundžiamu nutarimu nepagrįstai buvo patvirtintas 243 280,82 Eur dydžio D. O. trečios eilės kreditorinis reikalavimas. D. O. bankroto administratoriui pateikė Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-501-440/2015, kuria patvirtintas D. O. 243 280,82 Eur trečios eilės kreditorinis reikalavimas D. D. IĮ bankroto byloje; taip pat D. O. ir A. G. 2015 m. vasario 16 d. sudarytą laidavimo sutartį, kuria laiduotojas A. G. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu, jeigu D. D. IĮ laiku ir tinkamai neįvykdys prievolių pagal Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį Nr. B2-501-440/2015, pagal kurią D. D. IĮ yra skolinga D. O. 243 280,82 Eur. Atsakovės bankroto administratoriui nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog A. G. laiku ir tinkamai nevykdė prievolės. Laidavimo sutartis buvo pasirašyta iš karto po to, kai buvo patvirtinti bankrutuojančios D. D. IĮ kreditorių reikalavimai. A. G. laidavo, jog įvykdys nemokios įmonės prievolę D. O., nors A. G. jau turėjo didelių skolų kitiems kreditoriams. Laidavimas už bankrutuojančios įmonės skolas dar labiau apsunkino A. G. finansinę padėtį bei sudarė sąlygas pažeisti pareiškėjos interesus. IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto proceso metu D. O. pretenduoja į didelę dalį kreditoriams mokėtinų sumų. Faktas, jog A. G. laidavo sau visiškai nenaudingomis sąlygomis už įsipareigojimų įvykdymą D. O., rodo glaudžius A. G. ir D. O. ryšius. Todėl patvirtinus tokio dydžio reikalavimą, sudaromos sąlygos bankroto procesą vykdyti A. G. palankia linkme. UAB „Būsto paskolų draudimas“ naudai yra įkeistas A. G. priklausantis nekilnojamasis turtas – 90,88 kv. m butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 1/11 dalis negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtą turtą antstolis įvertino 102 700 Eur. Įkeistas turtas bankroto proceso metu bus pardavinėjamas, todėl į kreditorių sąrašą įtraukus nepagrįstus kreditorių reikalavimus, yra sudaromos sąlygos įkeistą turtą realizuoti pažeidžiant kreditoriaus interesus. Aplinkybę, jog A. G. turi neaiškių interesų dėl įkeisto nekilnojamojo turto realizavimo, patvirtina tai, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ dar 2012 m. lapkričio 21 d. pateikė antstoliui vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. 2-4108-897/2012, kuria nutarta parduoti iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą, tačiau dėl nepagrįstų A. G. skundų ir ieškinių įkeistas turtas dar nėra realizuotas. A. G. šiuo metu dirba UAB „Bankrotas LT“, kuri administruoja BIĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto bylą. UAB „Arneksta“ ir ko direktorė yra S. G., kuri galimai yra A. G. giminaitė. Taigi iš esmės A. G. pats administruoja jam priklausančios individualios įmonės bankroto bylą bei jam sudarytos visos sąlygos vykdyti bankroto procesą sau naudinga linkme. BIĮ „Finansinė konsultacija“ administratorius neketina ginčyti laidavimo sutarties, kuri yra akivaizdžiai neprotinga, prieštarauja gerai moralei bei viešajai tvarkai, buvo sudaryta turint nesąžiningų tikslų ir sudaro sąlygas pažeisti pareiškėjos interesus, nuginčijimo. Todėl teismas ex officio turėtų pripažinti laidavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o D. O. išbraukti iš IĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartimi UAB „Būsto paskolos draudimas“ skundą tenkino iš dalies – panaikino 2016 m. birželio 7 d. vykusio BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimo metu 3 darbotvarkės klausimu „Dėl kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo“ priimto nutarimo dalį dėl UAB „Arneksta“ ir ko 17 317,69 Eur reikalavimo patvirtinimo trečios eilės kreditoriniu reikalavimu ir UAB „Arneksta“ ir ko išbraukė iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo; pakeitė 2016 m. birželio 7 d. vykusio BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimo metu 3 darbotvarkės klausimu „Dėl kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo“ priimto nutarimo dalį dėl UAB „Olfema“ 64 992,51 Eur (20 392,51 Eur pagrindinio reikalavimo suma, 44 600 Eur netesybų) hipoteka užtikrinto reikalavimo patvirtinimo, nurodant, jog UAB „Olfema“ hipoteka užtikrintą reikalavimą sudaro 21 126,64 Eur (20 392,51 Eur pagrindinė skola ir 734,13 Eur netesybos). Likusioje dalyje skundą atmetė.Teismas vadovavosi Individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio, 6 straipsnio 1 ir 4 dalių, 8 straipsnio, CK 2.48 straipsnio 1 dalies, 2.50 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir konstatavo, kad individualios įmonės savininkas atsako savo ir/ar bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi už individualios įmonės prievoles tik tuo atveju, jei individuali įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas sprendė, kad į individualios įmonės kreditorių sąrašą gali būti įtraukiami ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininko kreditoriai.Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 11 d. IĮ „Finansinė konsultacija“, kurios savininkas yra A. G., buvo iškelta bankroto byla ne teismo tvarka. 2016 m. birželio 7 d. įvyko BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimas, kuris 3 darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, tame tarpe ir kreditoriaus UAB „Būsto paskolos draudimas“ ginčijamus UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, UAB „Arneksta“ ir ko, UAB „Olfema“ ir D. O. finansinius reikalavimus.Ginčijamu nutarimu buvo patvirtintas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 428,66 Eur antros eilės reikalavimas. Spręsdamas dėl šio kreditorinio reikalavimo eiliškumo, teismas vadovavosi ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 3, 23 dalimis, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu ir nustatė, kad vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžetą ir vietinės rinkliavos skola skolininko bankroto atveju tenkinama antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Iš bylos duomenų (UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 2016 m. gegužės 6 d. rašto ir pažymos apie atsiskaitymą už vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą) teismas nustatė, kad UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2016 m. paskaičiavo remdamasi Klaipėdos savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais. Iš šio teisės akto analizės teismas nustatė, kad UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ surenkamos vietinės rinkliavos lėšos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi būti pervedamos į savivaldybės biudžetą. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, jog UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ surenkamos vietinės rinkliavos lėšos yra Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto sudedamoji dalis, todėl toks finansinis reikalavimas tenkinamas pagal ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalį antrąja eile kaip skola savivaldybės biudžetui. Atsižvelgęs į konstatuotas aplinkybes, teismas atmetė UAB „Būsto paskolos draudimas“ skundą dėl UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ patvirtinimo antros eilės kreditoriumi su 428,66 Eur dydžio reikalavimu IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto byloje.Ginčijamu nutarimu buvo patvirtintas UAB „Arneksta“ ir ko 17 317,69 Eur trečios eilės reikalavimas. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu buvo nutraukta J. G. ir A. G. santuoka, sprendimas įsiteisėjo 2013 m. vasario 28 d.; kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu už akių iš J. G. BUAB „Aikštės vyninė“ naudai priteisė 15 832,08 Eur žalos bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; kad 2015 m. balandžio 13 d. pardavimo-pirkimo sutartimi BUAB „Aikštės vyninė“ pardavė reikalavimo teisę į skolininkę J. G. V. A., o pastarasis 2015 m. rugsėjo 14 d. perleido savo reikalavimą UAB „Arneksta“ ir ko. Iš teismo sprendimo už akių motyvų teismas sprendė, kad žala iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ savininko A. G. buvusios sutuoktinės J. G. priteista už jos, kaip buvusios BUAB „Aikštės vyninė“ vadovės, pareigų nevykdymą, kuri pagal CK 3.115 straipsnio 1 dalį yra asmeninė jos prievolė. Teismas sutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad A. G. nėra atsakingas pagal J. G. prievoles UAB „Arneksta“ ir ko, todėl panaikino kreditorių nutarimą patvirtinti šios bendrovės 17 317,69 Eur kreditorinį reikalavimą IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto byloje.Dėl UAB „Olfema“ reikalavimo teismas nustatė, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu buvo patvirtintas UAB „Olfema“ 64 992,51 Eur (20 392,51 Eur pagrindinė skola ir 44 600 Eur netesybų) hipoteka užtikrintas kreditorinis reikalavimas. Remdamasis teisiniu reglamentavimu (CK 4.170 straipsnio 1 dalimi, 4.175 straipsnio 1 dalimi, 4.185 straipsnio 1 dalimi, 6.50 straipsnio 1 2 dalimis, 6.51 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 6.123 straipsniu), bei kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015) teismas padarė išvadą, kad trečiajam asmeniui įvykdžius kreditoriui už skolininką hipoteka užtikrintą prievolę, naujajam kreditoriui regreso teise pereina ne tik teisė reikalauti iš skolininko už jį sumokėtos pagrindinės skolos grąžinimo, bet ir skolos grąžinimą užtikrinanti hipotekos teisė. Teismas nustatė, kad 2004 m. balandžio 2 d. A. G. su AB „Hansabankas“ (dabar AB „Swedbank“) sudarė kredito sutartį, kurios prievolių įvykdymui banko naudai hipotekos lakštu įkeitė A. G. ir J. G. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Skolininkas prievolių pagal kredito sutartį nevykdė, todėl 2013 m. lapkričio 22 d. notaras išdavė vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu buvo užvesta vykdomoji byla dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2015 m. liepos 30 d. mokėjimo pavedimu UAB „Olfema“ visiškai padengė visą A. G. 20 392,51 Eur skolą bankui, dėl ko banko prašymu antstolis 2016 m. vasario 4 d. patvarkymu vykdomąją bylą užbaigė. 2015 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Olfema“ ir A. G. sudarė tarpusavio susitarimą dėl atsiskaitymo natūra (skolos padengimo turtu), kuriuo skolininkas įsipareigojo iki 2015 m. rugsėjo 1 d. perleisti naujajam kreditoriui hipoteka įkeistą butą. Iš šių faktinių duomenų teismas sprendė, kad UAB „Olfema“ sumokėjo bankui už A. G. visą skolą, bankas tokį prievolės įvykdymą priėmė, o UAB „Olfema“ ir skolininkas susitarė, jog hipoteka įkeistas butas bus perleistas naujajam kreditoriui. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, teismas sprendė, jog naujajam kreditoriui regreso teise perėjo ne tik teisė reikalauti iš skolininko už jį sumokėtos skolos grąžinimo, bet ir skolos grąžinimą užtikrinanti hipotekos teisė. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodoma Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis, primta civilinėje byloje Nr. 2S-898-252/2015, nagrinėjamai bylai prejudicinės galios neturi, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas išieškotojo pakeitimo, o ne kreditorinio reikalavimo tvirtinimo bankrutuojančios įmonės kreditorių sąraše eiliškumo klausimas. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad UAB „Olfema“ reikalavimas turi būti tvirtinamas ne hipoteka užtikrintų, o trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąraše.Iš skolininko A. G. ir naujojo kreditoriaus UAB „Olfema“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. tarpusavio susitarimo teismas nustatė, kad jame sulygtas metinis netesybų dydis sudarytų 73 000 Eur (200 x 365), t. y. šalys sutarė dėl 357,97 proc. dydžio metinių netesybų arba 0,98 proc. per dieną. Teismas taip pat nustatė, kad ši sutartis yra nekomercinio pobūdžio, sudaryta su fiziniu asmeniu, pagrindinė skola (20 392,51 Eur) yra daugiau nei du kartus mažesnė už paskaičiuotą delspinigių sumą (44 600 Eur), kreditorius jokių nuostolių neįrodinėjo, todėl, teismo vertinimu, šalių sutartas netesybų dydis yra aiškiai per didelis ir yra pagrindas jį sumažinti iki teismų praktikoje paprastai taikomo 0,02 proc. dydžio. Skolininko individualiai įmonei yra iškelta bankroto byla, todėl atsižvelgęs į bankroto bylose vyraujantį viešą interesą, teismas ex officio taikė netesybų reikalavimui sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ir paskaičiavo 734,13 Eur netesybų. Dėl nurodytų priežasčių teismas pakeitė kreditorių sprendimo dalį dėl UAB „Olfema“ reikalavimo patvirtinimo ir konstatavo, kad UAB „Olfema“ hipoteka užtikrintas reikalavimas sudaro 21 126,64 Eur, iš jų 20 392,51 Eur pagrindinė skola ir 734,13 Eur netesybos.Spręsdamas dėl pareiškėjos ginčijamo D. O. 243 280,82 Eur trečios eilės kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir pareiškėjos prašymo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 16 d. tarp D. O. ir A. G. buvo pasirašyta laidavimo sutartis, kuria laiduotojas A. G. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu, jeigu D. D. individuali įmonė laiku ir tinkamai neįvykdys prievolių pagal Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį Nr. B2-501-440/2015, kurios pagrindu D. D. IĮ yra skolinga D. O. 243 280,82 Eur. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-247-440/2016 pripažino D. D. IĮ pabaigą bei patikslino kreditorių sąrašą, tame tarpe kreditoriaus D. O. kreditorinį reikalavimą – 243 280,82 Eur.Teismas sutiko, kad laidavimas už bankrutuojančios įmonės prievoles, juolab laiduotojui esant fiziniam asmeniui, ekonominiu požiūriu yra pakankamai rizikingas ir ne visuomet pateisinamas bei sudarantis prielaidas abejoti tokio sandorio būtinumu, tačiau, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, nenustatė pagrindo išvadai, jog ginčijamas laidavimo sandoris yra niekinis. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad bankroto byla A. G. individualiai įmonei buvo iškelta praėjus daugiau nei vieneriems metams po laidavimo sutarties sudarymo. Duomenų, jog laidavimo sutarties sudarymo metu A. G. finansinė padėtis buvo sunki ir sudarydamas laidavimo sutartį jis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo, kad laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalės įvykdyti, teismui nepateikta. Nors byloje yra antstolio patvarkymas dėl atsisakymo skirti ekspertizę, kuris rodo, jog nuo 2012 m. rugsėjo mėn. antstolis vykdo išieškojimą iš A. G. turto (buto ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini)) išieškotojo (pareiškėjos UAB „Būsto paskolų draudimas“) naudai (skolos suma 208 615,3 Eur), tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti laidavimo sutartį niekine, juolab, kad ši skola yra solidari, nes išieškojimas vykdomas ne tik iš A. G., bet ir iš buvusios jo sutuoktinės J. G.. Teismas paneigė pareiškėjos teiginį, kad A. G., dirbdamas UAB „Bankrotas LT“, administruoja BIĮ „Finansinė konsultacija“, kurios savininku jis yra, motyvuojamas tuo, kad pagal bylos duomenis, BIĮ „Finansinė konsultacija“ administruoja UAB „Nemokumas LT“, ir nenustatė pagrindo išvadai, kad A. G. yra savo bankrutuojančios individualios įmonės bankroto administratorius. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, jog laidavimo sutartis yra niekinė, todėl skundą dėl D. O. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir reikalavimą pripažinti laidavimo sutartį niekine atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria atmestas skundas dėl D. O. finansinio reikalavimo patvirtinimo, ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti 2016 m. birželio 7 d. vykusio BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimo metu 3 darbotvarkės klausimu „Dėl kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo“ priimto nutarimo dalį dėl D. O. 243 280,82 Eur dydžio trečios eilės reikalavimo patvirtinimo ir išbraukti D. O. iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo, o 2015 m. vasario 16 d. D. O. ir A. G. pasirašytą laidavimo sutartį pripažinti niekine; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties dalį dėl UAB „Olfema“ 21 126,64 Eur hipoteka užtikrinto reikalavimo patvirtinimo ir patvirtinti BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorės UAB „Olfema“ 21 126,64 Eur reikalavimą, tenkinamą trečiąja eile. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:A. G. laidavo už bankrutuojančios D. D. IĮ piniginės prievolės D. O. įvykdymą. D. D. IĮ jau yra bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, taigi prievolė padengti įsiskolinimą D. O. (pagrindinė prievolė) yra pasibaigusi. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, laidavimas taip pat yra pasibaigęs. Teikiant pirmosios instancijos teismui skundą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimo dalių panaikinimo, D. D. IĮ dar nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl pareiškėja negalėjo vadovautis šiuo pagrindu, reikalaudama išbraukti D. O. iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo. D. D. IĮ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl egzistuoja pagrindas išbraukti D. O. iš BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo – laidavimo sandoris pasibaigė pasibaigus juo užtikrintai prievolei.Yra pagrindo manyti, jog laidavimo sutartis buvo pasirašyta sąmoningai siekiant padidinti A. G. skolų masę bei užsitikrinti galimai su A. G. susijusių kreditorių balsų daugumą BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimuose, bankroto bylą administruojant su A. G. glaudžiai susijusiai bankroto administratorei UAB „Nemokumas LT“. Ttokiu būdu sudaroma galimybė BIĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto bylą vykdyti A. G. palankia linkme.Teismas skundo argumentus, kad bankrutuojančios IĮ „Finansinė konsultacija“ savininkas A. G. iš esmės pats galės administruoti savo bankroto bylą, nepagrįstai pripažino neįrodytais. Pradėjus IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto procedūras, bankroto administratorės UAB „Nemokumas LT“ įgaliotu asmeniu buvo G. K., kuri organizavo IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto procedūras ir pagal viešai prieinamus Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) duomenis buvo ir UAB „Bankrotas LT“ direktorė, o šioje įmonėje bankroto administratoriumi dirbo ir A. G.. Abiejų bankroto administratorių – UAB „Bankrotas LT“ ir UAB „Nemokumas LT“, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), ir elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini), yra tie patys. Taigi teismo teiginiai, kad A. G. nėra savo bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, formaliai yra teisingi, tačiau pateikta informacija patvirtina, jog UAB „Nemokumas LT“ ir UAB „Bankrotas LT“ vra glaudžiai viena su kita susijusios imonės ir net dirbdamas UAB “Bankrotas LT“ A. G. turėjo visas galimybes administruoti savo įmonės bankroto bylą veikiant UAB “Nemokumas LT“ vardu. Nuo 2016 m. birželio 23 d. yra panaikinti A. G. ir G. K. bankroto administratorių pažymėjimai. Tą patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1635-157/2016. Pažymėjimų panaikinimas liudija, kad šie bankroto administratoriai netinkamai vykdė bankroto procedūras. Ginčytinas D. O. reikalavimas pagal laidavimo sutartį į BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą buvo įtrauktas dar tuo metu, kai A. G. ir G. K. bankroto administravimo veiklą vykdė kartu, galimai siekdami sau neteisėtos naudos, nepagrįstai sudarant galimybę priiminėti palankius kreditorių susirinkimo nutarimus. BIĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, todėl buvo galimybė pasirinkti bankroto bylą administruosiantį bankroto administratorių, susijusį su bankrutuojančia įmone.A. G. daugiau nei trejus metus vilkino pareiškėjai įkeisto nekilnojamojo turto priverstinį pardavimą, kas tik patvirtina, jog jis turi neaiškių siekių su nekilnojamojo turto realizavimu. Realizuojant A. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą BIĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto byloje, bankroto bylą administruojant su A. G. susijusiam bankroto administratoriui bei sudarius sąlygas, jog pareiškėja, kaip hipotekos kreditorė, neturėtų pakankamai balsų kreditorių susirinkime, yra sudaromos sąlygos pareiškėjai įkeistą turtą realizuoti pusvelčiui arba bankroto administratoriui atsiskaičiuoti nepagrįstai dideles bankroto administravimo išlaidas nuo įkeisto turto pardavimo.Įtarimus, jog pardavus pareiškėjai įkeistą nekilnojamąjį turtą gali būti planuojama atsiskaityti su hipotekos kreditore nepagrįstai maža apimtimi, patvirtina ir viešai skelbiami teismų procesiniai sprendimai, priimti įmonių bankroto bylose, kurias administravo UAB „Bankrotas LT“. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. B2-247-440/2016 nurodyta, kad D. D. individualios įmonės bankroto bylą administravo UAB „Bankrotas LT“, bankroto proceso metu buvo realizuotas hipotekos kreditoriui BAB bankui „Snoras“ įkeistas turtas ir hipotekos kreditoriui buvo perduoti 2 200 Eur, likęs nepatenkintas hipotekos kreditoriaus BAB banko „Snoras“ reikalavimo dydis – 154 841,71 Eur. Tokie faktai leido teismui pagrįstai manyti, kad hipoteka įkeistas turtas buvo realizuotas arba pusvelčiui, arba iš lėšų, gautų už įkeisto turto pardavimą, buvo padengtos neprotingai didelės bankroto administravimo išlaidos. Minėtame Šiaulių apygardos teismo sprendime minimi D. D. individualios įmonės kreditoriai – UAB „Senvagės rezidencija“ bei D. O., yra tie patys asmenys, kurie yra ir BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąraše. D. O. minėtoje bankroto byloje taip pat turėjo balsų daugumą ir galėjo lemti kreditorių susirinkimo nutarimų, kurie galėjo lemti visiškai minimalų atsiskaitymą su hipotekos kreditoriumi, priėmimą.Visa surinkta informacija patvirtina, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta su tikslu sąmoningai padidinti A. G. skolų masę, tokiu būdu D. O. suteikiant reikšmingą balsą dalyvaujant BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimuose (D. O. turi 41,33 proc. balsų). Individualios įmonės bankroto procese dalyvaujant su jos savininku susijusiems kreditoriams yra sudaromos sąlygos realizuoti pareiškėjai įkeistą turtą pažeidžiant pastarosios interesus.Atsakovės bankroto administratorės UAB „Nemokumas LT“ ir kreditorės UAB „Olfema“ buveinės yra tuo pačiu adresu, todėl galimai šios įmonės yra glaudžiai susijusios. Kreditoriai UAB „Olfema“ ir D. O. turi balsų daugumą BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimuose ir gali lemti kreditorių susirinkimų sprendimų priėmimą.Laidavimo sutartis buvo pasirašyta iš karto po to, kai buvo patvirtinti bankrutuojančios D. D. IĮ kreditorių finansiniai reikalavimai, A. G. laidavo, jog įvykdys nemokios įmonės prievolę D. O., nors A. G. jau turėjo didelių skolų kitiems kreditoriams, t. y. buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas pareiškėjos naudai, be to, buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas ir kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai. Taigi A. G. finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri leistų įvykdyti prisiimtą prievolę. Laidavimas už bankrutuojančios įmonės skolas visiškai nepagrįstai, neprotingai dar labiau apsunkino A. G. finansinę padėtį.Teismas nurodė, kad nėra pateikta duomenų apie tai, jog sudarant laidavimo sutartį A. G. veikė nesąžiningai, t. y. žinojo, kad laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalės vykdyti, tačiau teismas neįvertino, kad A. G. net iš dalies neįvykdė laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kas tik patvirtina faktą, jog A. G. iš pat pradžių neketino vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, laidavimas buvo tik fiktyvus, su tikslu padidinti skolų masę. Teismo įvertinta laidavimo sutarties sudarymo data nepatvirtina, kad ši sutartis buvo pasirašyta būtent tą dieną, ji galėjo būti pasirašyta ir atgaline data.Laidavimo sutartimi buvo sąmoningai prisiimti bankrutuojančios įmonės įsipareigojimai turint didelių įsipareigojimų kitiems kreditoriams – UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB „Swedbank“. Taigi A. G. veikė nesąžiningai ir sąmoningai pablogino savo finansinę padėtį, t. y. savo valia prisiėmė skolų, dėl ko buvo sudarytos sąlygos pradėti IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto procesą ir vykdyti jį A. G. palankia linkme, bankrutuojančią įmonę administruojant glaudžiai su A. G. susijusiam bankroto administratoriui.Šiuo metu atsakovės bankroto administratorės UAB „Nemokumas LT“ direktorius yra J. G., kuris per valdymo organus yra glaudžiai susijęs su atsakovės kreditore UAB „Senvagės rezidencija“ (šios įmonės vadovė yra J. G. sutuoktinė S. G.), kurios balsų skaičius nulėmė atsakovės bankroto administratore paskirti UAB „Nemokumas LT“. J. G. šiuo metu yra UAB „Nemokumas LT“ ir UAB „Bankrotas LT“ direktorius, tai rodo jo glaudžius ryšius tiek su buvusia minėtų įmonių vadove G. K., tiek ir su A. G.. J. G. yra glaudžiai susijęs ir su kitu atsakovės kreditoriumi – UAB „Olfema“, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6435-937/2016 J. G. veikė kaip UAB „Olfema“ atstovas.Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog laidavimo sutartis yra niekinė. Visos skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta net neketinant jos vykdyti, o su tikslu pažeisti pareiškėjos, kaip hipotekos kreditorės, teises atgauti kiek įmanoma didesnę dalį skolos, įmonės bankroto procese dalyvaujant glaudžiai vieniems su kitais susijusiems asmenims, turintiems balsų daugumą kreditorių susirinkime. Laidavimo sutartimi yra pažeidžiamos apeliantės, kaip atsakovės BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorės, teisės ir teisėti interesai, t. y. pažeidžiama viešoji tvarka, dėl ko teismas turėjo ex officio pripažinti laidavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7034-488/2015, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-898-252/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6435-937/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2027-345/2016 nustatyta faktinė situacija patvirtina, kad UAB „Olfema“ padengus A. G. ir J. G. skolą AB „Swedbank“, reikalavimo perleidimo sutartis tarp banko ir UAB „Olfema“ nebuvo pasirašyta, teismai netenkino UAB „Olfema“ prašymo pakeisti išieškotoją vykdomojoje byloje bei UAB „Olfema“ ieškinio priteisti iš AB „Swebank“ bankui sumokėtas sumas. Taigi nėra jokio pagrindo UAB „Olfema“ 21 126,64 Eur dydžio reikalavimą BIĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto byloje tvirtinti kaip hipoteka užtikrintą reikalavimą, juo labiau, kad pagal Lietuvos Respublikos hipotekos registro duomenimis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įkeistas AB „Swedbank“, o teisinio pagrindo registruoti hipotekos pakeitimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatomis nėra.Atsakovė bankrutuojanti IĮ „Finansinė konsultacija“ prašo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad A. G. laidavimas yra pasibaigęs. Tai visiškai naujas pareiškėjos argumentas ir ši aplinkybė nebuvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Bankrutavusi D. D. IĮ iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota dar 2016 m. liepos 15 d., o skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta 2016 m. spalio 25 d., todėl apeliantė turėjo visas galimybes šias aplinkybes iškelti dar pirmojoje instancijoje, jeigu manė, kad jos yra reikšmingos jos skundo reikalavimams pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šiomis naujomis aplinkybėmis remtis ir jas nagrinėti apeliacinėje instancijoje.Apeliantė neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos laidavimas baigiasi tik tuo atveju, jeigu kreditorius iki skolininko išregistravimo nepasinaudoja teise pareikšti reikalavimo solidariam laiduotojui. Kreditorius D. O. pareikalavo A. G. įvykdyti prievolę už skolininką dar tuomet kai D. D. IĮ (pagrindinis skolininkas) nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. D. O. finansinis reikalavimas buvo pateiktas ir patvirtintas bankrutuojančios laiduotojo A. G. IĮ „Finansinės konsultacijos“ kreditorių susirinkime, kuris įvyko 2016 m. birželio 7 d. Pagal teismų praktiką, reikalavimo patvirtinimas bankroto procese yra prilyginamas skolos priteisimui teismo sprendimu. Laiduotojo A. G. prievolė D. O. tapo savarankiška ir negali išnykti savaime, ji dabar gali pasibaigti nebent tinkamu įvykdymu.Siekdama pripažinti laidavimo sutartį niekine CK 1.81 straipsnio pagrindu, pareiškėja turėjo įrodyti, kad sudarydamos šią sutartį šalys sąmoningai siekė atlikti neteisėtus veiksmus vardan viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio tikslo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėja tokių įrodymų nepateikė, jos pozicija grindžiama tik prielaidomis.Atsižvelgiant į laidavimo sutarties sudarymo ir atsakovės bankroto bylos iškėlimo datas, tokio ketinimo, apie kurį kalba apeliantė, t. y. sąmoningai padidinti A. G. skolų masę ar pasididinti balsų daugumą, šalys laidavimo sutarties sudarymo metu negalėjo turėti. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog sudarant laidavimo sutartį A. G. finansinė padėtis buvo sunki, ir kad sudarinėdamas laidavimo sutartį jis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo, kad laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalės įvykdyti. Vien ta aplinkybė, kad laidavimo sutarties sudarymo metu buvo dar du kreditoriai, taip pat ta aplinkybė, kad laidavimo sutartis nėra įvykdyta, savaime neįrodo, kad šio sandorio šalys buvo nesąžiningos, kad neturėjo ketinimo ją vykdyti ir kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai, juo labiau nedaro tokio sandorio negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu.Laidavimo sandoris nėra draudžiamas ir yra įprastas verslo praktikoje. Net jeigu ir paaiškėtų, kad A. G. laidavo tinkamai neįvertinęs savo galimybių įvykdyti prievoles, tai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad laidavimo sutartis prieštarauja gerai moralei. Priešingu atveju visi nenusisekę sandoriai būtų laikomi negaliojančiais šiuo pagrindu. Kreditoriaus D. O. interesai, nesant jokių duomenų apie jo nesąžiningą elgesį, neturėtų nukentėti.Apeliantė nurodo, kad A. G. vilkina jai įkeisto turto pardavimą ir baiminasi, kad kreditorių susirinkime bus sudarytos sąlygos šį turtą realizuoti pusvelčiui arba bankroto administratoriui atskaičiuoti nepagrįstai dideles bankroto administravimo išlaidas. Viena vertus, šie nuogąstavimai neturi jokio realaus pagrindo. Kita vertus, šie atskirojo skundo argumentai atskleidžia, koks yra pagrindinis apeliantės skundo tikslas – ji realiai siekia nuginčyti laidavimo sutartį ne dėl to, kad apgintų viešąją tvarką, o dėl to, kad nori turėti daugumą BIĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkime tam, kad galėtų spręsti su jai įkeisto turto pardavimu susijusius klausimus.Visi apeliantės nuogąstavimai dėl tariamo A. G. įkeisto turto pardavimo pusvelčiui ar administravimo išlaidų išpūtimo yra niekuo nepagrįsti. Nei kreditoriai, nei administratorius negali realizuoti turto kitaip, nei numatyta Įmonių bankroto įstatyme. Apeliantės reikalavimas bus tenkinamas pirmiau už kitus kreditorius iš jai įkeisto A. G. turto pardavimo gautų lėšų. Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui.Įmonių bankroto įstatymas suteikia teisę kreditoriams ginčyti kreditorių susirinkimų nutarimus, jeigu jie su jais nesutinka, todėl net ir neturėdama balsų daugumos kreditorių susirinkime, apeliantė turės visas galimybes ginti savo interesus, jeigu manys, kad turtas parduodamas už per mažą kainą ar kaip nors kitaip pažeidžiami jos interesai. Todėl nėra galimybių pažeisti apeliantės interesus, juo labiau, kad nėra jokių įrodymų, kad kas nors rengtųsi tai daryti.Atsakovė turi pagrindo manyti, kad apeliantės versija, jog sudarant laidavimo sutartį šalys turėjo nesąžiningą ketinimą apgauti apeliantę, gauti balsų daugumą ir tokiu būdu užvilkinti įkeisto turto pardavimą ar parduoti jį mažesne kaina, yra labai mažai tikėtina, nes Įmonių bankroto įstatyme nėra terpės to padaryti. Be to, nelabai suprantama, kodėl skolininkas turėtų norėti įkeistą turtą parduoti mažesne kaina. Skolininko, juo labiau individualios įmonės savininko, interesas kaip tik yra parduoti turtą kuo didesne kaina, kad būtų galima padengti kuo daugiau jo skolų ir kad jų neliktų.D. D. IĮ bankroto procedūras organizavo bankroto administratorė UAB „Bankrotas LT“, įgaliotas asmuo buvo G. K.. Atsakovę BIĮ „Finansinė konsultacija“ administruoja UAB „Nemokumas LT“, įgaliotas asmuo J. G.. Apeliantės minimame 2016 m. birželio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. B2-247-440/2016 Šiaulių apygardos teismas yra nurodęs, jog duomenų, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, kad administratorius neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo, byloje nėra pateikta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. BAB banko „Snoras“ kreditorinis reikalavimas D. D. IĮ bankroto byloje buvo patenkintas tokia apimtimi dėl to, kad tokia tebuvo įkeisto turto vertė. D. D. IĮ administravimas yra baigtas, įmonė yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Jokių ginčų dėl kreditorių nutarimų joje nebuvo, BAB bankas „Snoras“ D. D. IĮ administratoriui jokių pretenzijų dėl neva per pigiai realizuoto turto neturėjo. Todėl apeliantės teiginiai, kad kažkas minėtoje byloje sąmoningai pardavė turtą mažesne kaina ar apgavo kreditorius, vertintini kaip nepagrįsti ir klaidinantys teismą.Apeliantės teiginiai apie tariamas A. G. sąsajas su G. K. ir UAB „Bankrotas LT“ bei A. G. galimybes administruoti IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto bylą, taip pat neturi pagrindo, be to, niekaip nesusiję su ginčo objektu. Šiuo atveju ginčas kyla dėl laidavimo sutarties ir kreditorių susirinkimo nutarimo patvirtinti D. O. kreditorinį reikalavimą teisėtumo. Laidavimo sutarties šalys yra A. G. ir D. O., todėl teiginiai apie A. G. kažkada buvusius darbo santykius su UAB „Bankrotas LT“ niekaip nepatvirtina, kad laidavimo sutarties šalys elgėsi kaip nors nesąžiningai, kad laidavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, juo labiau nesudaro pagrindo netvirtinti D. O. finansinio reikalavimo.Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad A. G. kada nors būtų kišęsis į administratorės UAB „Nemokumas LT“ veiklą ir daręs jai kažkokį poveikį.Apeliantės teiginiai, kad G. K. ir A. G. bankroto administratoriaus pažymėjimai yra panaikinti, niekaip nesusiję su nagrinėjama byla ir ginčijama laidavimo sutartimi bei D. O. kreditoriniu reikalavimu.Nėra jokių pagrindų manyti, kad naujai paskirtas bankroto administratorės UAB „Nemokumas LT“ vadovas J. G. nevykdo ar nevykdys savo pareigų, tinkamai neastovaus visų BIĮ „Finansinės konsultacijos“ kreditorių interesų. Nei vienas kreditorius nėra pareiškęs jokių nusiskundimų dėl jo darbo.Vien dėl to, kad UAB „Nemokumas LT“ ir UAB „Olfema“ yra įsikūrusios tame pačiame administraciniame pastate, nepagrindžia jų sąsajų. Šiame 5 aukštų administraciniame pastate veiklą vykdo daug įmonių. Kita vertus, neaišku, kokią įtaką UAB „Olfema“ kreditorinis reikalavimas turi laidavimo sutarties ir D. O. kreditorinio reikalavimo vertinimui.Apeliantė neįrodė, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta šalims elgiantis nesąžiningai, kad ja buvo siekiama viešajai tvarkai prieštaraujančių tikslų, todėl nėra priežasčių sandorį laikyti niekiniu ir tuo pagrindu naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl D. O. reikalavimo patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir dėl UAB „Olfema“ kreditorinio reikalavimo priėmė pagrįstą nutartį, todėl jos naikinti nėra jokio pagrindo.Kreditorė UAB „Olfema“ pateikė 2015 m. liepos 30 d. mokėjimo nurodymą ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. AB „Swedbank“ raštą Nr. SR/15-19341, iš kurių matyti, kad UAB „Olfema“ įvykdė prievolę AB „Swedbank“ už skolininką A. G., taip pat pateikė hipotekos lakštus, kas pagrindžia, kad UAB „Olfema“ perėjo visos AB „Swedbank“ teisės. Bankas tokį prievolės įvykdymą priėmė. Esant tokiems duomenims, kreditorės UAB „Olfema“ 20 392,51 Eur reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, todėl pagrįstai įrašytas į hipoteka užtikrintų reikalavimų eilę.Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-898-252/2015, kuria remiasi apeliantė, nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės galios, nes toje byloje buvo sprendžiamas tik išieškotojo pakeitimo, o ne kreditorinio reikalavimo tvirtinimo bankrutuojančios įmonės kreditorių sąraše eiliškumo klausimas. Minėta nutartis prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir subrogacijos, kaip įstatyminės cesijos, esmei. Reikalavimas gali būti perleidžiamas ne tik sutartimi, bet ir įstatymo pagrindu (kaip šiuo atveju subrogacija), tai yra du savarankiški reikalavimo perėjimo būdai, todėl Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad norint pakeisti išieškotoją vykdymo procese turi būti rašytinė reikalavimo perleidimo sutartis.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2027-345/2016, kuria remiasi apeliantė, taip pat nesprendė UAB „Olfema“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimo, todėl ši nutartis taip pat neturi prejudicinės galios. Kita vertus, minėtoje byloje teismas nepasakė, kad UAB „Olfema“ nepriklauso hipotekos teisė, o tik pažymėjo, kad trukdoma ją įgyvendinti.Aplinkybė, kad ginčo hipoteka vis dar registruota AB „Swedbank“ vardu, nereiškia, kad UAB „Olfema“ jos neturi. Tą pagrindžia kasacinio teismo formuojama teismų praktika. Hipotekos teisės negalima vertinti vien formaliai, t. y. vien tai, kad ji vis dar registruota kito asmens vardu, nėra pagrindas jos asmeniui nepripažinti ir netvirtinti jo reikalavimo kaip hipoteka užtikrinto. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius (šiuo atveju AB „Swedbank“) negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.Trečiasis asmuo D. O. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirajame skunde remiasi nauja, pirmosios instancijos teisme nenagrinėta, aplinkybe dėl skolininkės D. D. IĮ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Apeliantė netinkamai aiškina skunde nurodytą kasacinio teismo nutartį.Kreditorius D. O. reikalavimą laiduotojo A. G. individualios įmonės bankroto byloje pareiškė iki skolininkės pasibaigimo, todėl pagal minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktą laidavimo galiojimo išaiškinimą laiduotojo prievolė nepasibaigė.Apeliantė dar kartą bando įtikinti teismą, kad neva D. O. ir A. G., sudarydami laidavimo sutartį, turėjo viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių tikslų, veikė nesąžiningai bei siekė kažkokių asmeninių tikslų ir naudos. Tokie UAB „Būsto paskolų draudimas“ teiginiai yra nepagrįsti. UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir su atskiruoju skundu nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų tokius teiginius, o tik deklaratyviai dėsto savo poziciją, paremtą samprotavimais ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ neva atrastomis sąsajomis tarp asmenų.Laidavimo sutarties sudarymą ir IĮ „Finansinė konsultacija“ bankroto procedūrų pradžią skiria daugiau negu metų laikotarpis. Vertinant situaciją šiuo aspektu nelogiškas UAB „Būsto paskolų draudimas“ teiginys, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta siekiant sąmoningai padidinti A. G. skolų masę bei užsitikrinti balsų daugumą kreditorių susirinkime. D. O. negalėjo žinoti, kokioje finansinėje situacijoje yra IĮ „Finansinė konsultacija“. Taip pat negalėjo žinoti, ar A. G. neturėjo finansinių galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl D. O. nesąžiningumo šiuo atveju nėra. UAB „Būsto paskolų draudimas“ taip pat nepateikė jokių duomenų, kad A. G. laidavimo sutarties sudarymo metu turėjo finansinių sunkumų.Laidavimo sutartis nėra prieštaraujanti įstatymams, sudaryta laisva valia, o tai reiškia, kad ji yra galiojanti ir joje numatyti įsipareigojimai turi būti vykdomi.UAB „Būsto paskolų draudimas“ sistemingai siekia apšmeižti tiek D. O., tiek A. G., ir pateikia teismui nepagrįstą argumentą, jog neva laidavimo sutartis galėjo būti pasirašyta atgaline data. Tokie UAB „Būsto paskolų draudimas“ teiginiai pagrindžia pačios UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesąžiningumą ir siekį bet kokiu būdu panaikinti D. O. kreditorinį reikalavimą iš IĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorinių reikalavimų sąrašo.Sąžiningumo prezumpcija reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. UAB „Būsto paskolų draudimas“ neįrodė nei D. O., nei A. G. nesąžiningumo, taip pat šiuo atveju nėra CK 6.67 straipsnyje nurodytų sąlygų taikyti nesąžiningumo prezumpciją.Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi iš IĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių sąrašo buvo išbrauktas kreditorius UAB „Arneksta“ ir ko bei sumažintas UAB „Olfema reikalavimas iki 21 126,64 Eur. Taigi šiuo metu bendra IĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorinių reikalavimų suma yra 527 414,58 Eur. Pažymėtina, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreditorinio reikalavimo suma yra 249 214,53 Eur, kas sudaro 47,25 procentus visų kreditorinių reikalavimų. Taigi būtent UAB „Būsto paskolų draudimas“ turi itin reikšmingą balsų kiekį kreditorių susirinkime. Be to, UAB „Būsto paskolų draudimas“ reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, o D. O. tėra trečios eilės kreditorius. Todėl D. O. reikalavimo buvimas šiame bankroto procese niekaip nepažeidžia kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ teisių ir interesų.Trečiasis asmuo UAB „Olfema“ prašo pareiškėjos atskirojo skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pagrįstai sprendė, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo abejoti, jog naujajam kreditoriui regreso teise perėjo ne tik teisė reikalauti iš skolininko už jį sumokėtos skolos grąžinimo, bet ir skolos grąžinimą užtikrinti hipotekos teise. Šią poziciją teismas pagrįstai grindė CK 6.50 straipsnio 3 dalimi ir kasacinio teismo suformuota praktika.UAB „Olfema“ sumokėjo A. G. skolą kreditoriui AB „Swdbank“, kreditorius AB „Swedbank“ prpažino ir priėmė skolos sumokėjimą bei pateikė prašymą nutraukti vykdomąją bylą, dėl skolos grąžinimo su A. G. buvo sudaryta atsiskaitymo natūra sutartis, todėl vadovaujantis teismo analizuota kasacinio teismo nutartimi, akivaizdu, kad UAB „Olfema“ reikalavimas yra užtikrintas hipoteka. Kadangi prievolė atsiskaityti natūra kilo iš pirminės prievolės grąžinti hipoteka užtikrintą pinigų sumą, tai ir antrosios prievolės neįvykdymas neabejotinai yra siejamas su hipoteka.Teismas pagrįstai sprendė dėl apeliantės nurodytų Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo priimtų procesinių sprendimų prejudicinės galios nagrinėjamai bylai nebuvimo.Apeliantės nurodytoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose pripažinta, kad UAB „Olfema“ turi papildomų teisių, kurios kilo iš A. G. skolos kreditoriui AB „Swedbank“ sumokėjimo, t. y. skolos grąžinimo užtikrinimo hipoteka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.).Pareiškėja UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo prie bylos prijungti naujai pateikiamus įrodymus – interneto tinklapių <www.rekvizitai.lt> ir <www.bankrotodep.lt> išrašų kopijas. Šiais naujais įrodymais pareiškėja grindžia bankroto administratorių UAB „Nemokumas LT“, UAB „Bankrotas LT“ ir A. G. tarpusavio sąsajas. Kadangi pareiškėjos pateikti įrodymai susiję su nagrinėjamu ginču, jų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, apeliacinės instancijos teismas sprendžia prijungti juos prie bylos medžiagos ir vertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl bylos esmės

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria išspręstas kreditoriaus skundas dėl individualios įmonės, kuriai vykdomas neteisminis bankroto procesas, kreditorių susirinkimo nutarimo patvirtinti individualios įmonės savininko kreditorių finansinius reikalavimus panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi, vadovaujantis CPK 320 straipsnio 2 dalimi, byloje dalyvaujantiems asmenims pranešta apie ketinimą peržengti atskirojo skundo ribas ir pasisakyti dėl teismo, nagrinėjančio skundą dėl bankrutuojančios individualios įmonės, kuriai vykdomas neteisminis bankroto procesas, kreditorių susirinkimo nutarimo patvirtinti kreditorių reikalavimus panaikinimo, kompetencijos spręsti dėl kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinto kreditorinio reikalavimo sumažinimo / padidinimo ar kreditoriaus išbraukimo iš kreditorių sąrašo; dėl individualios įmonės savininko kreditoriaus reikalavimo, negrindžiamo CPK reglamentuotais vykdytinais dokumentais, pareiškimo bankrutuojančiai individualiai įmonei, kuriai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, ir tokio reikalavimo patvirtinimo kreditorių susirinkimo nutarimu.2016 m. balandžio 11 d. IĮ „Finansinė konsultacija“, kurios savininkas yra A. G., kreditorių susirinkimas nusprendė pradėti įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka. 2016 m. birželio 7 d. įvyko bankrutuojančios IĮ „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimas, kurio metu 3 darbotvarkės klausimu „Dėl kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo“ buvo sprendžiami kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo klausimai.CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokia yra individuali įmonė, prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, atsako juridinio asmens dalyvis. Juridinio asmens dalyviu individualios įmonės atveju laikomas jos savininkas (CK 2.45 straipsnis). Individualios įmonės ir jos savininko turimo turto tarpusavio santykis lemia individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto proceso ypatumus. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Iš šio turto gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis). Taigi tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Būtent dėl to, kad individualios įmonės bankroto byloje gali būti parduotas visas ne tik įmonės, bet ir jos savininko turtas, individualios įmonės bankroto byloje savo reikalavimus reiškia tiek įmonės, tiek jos savininko, kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010; kt.).Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) ketvirtasis skirsnis reglamentuoja bankroto procesą ne teismo tvarka. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu; teismo kompetencijai priskirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Iš pateikto įstatymo reglamentavimo darytina išvada, kad vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka šiai procedūrai yra taikomas Įmonių bankroto įstatyme nustatytas reglamentavimas, t. y. vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka turi būti laikomasi ĮBĮ nustatytų procedūrų ir tvarkos, išskyrus išimtį – įstatyme teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.Nagrinėjamoje situacijoje IĮ „Finansinė konsultacija“ savininko A. G. kreditoriaus D. O. kreditorinis reikalavimas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad 2014 m. lapkričio 25 d. D. D. individualiai įmonei, kuri buvo skolinga D. O. 243 280,82 Eur, buvo iškelta bankroto byla; 2015 m. vasario 16 d. D. O. ir A. G. pasirašė laidavimo sutartį, pagal kurią A. G. laidavo už D. D. individualios įmonės įsipareigojimus D. O. (1 t., b. l. 127-128). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad D. O. suteikė 750 000 Lt (217 215,01 Eur) dydžio paskolą D. D. kaip fiziniam asmeniui (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kuris įsipareigojo grąžinti ją, mokėdamas 12 proc. dydžio metines palūkanas. D. D. įsipareigojimų D. O. tinkamai nevykdė ir liko skolingas 750 000 Lt (217 215,01 Eur) paskolos ir 90 000 Lt (26 065,80 Eur) palūkanų. D. O. pareiškė D. D. individualios įmonės bankroto byloje 243 280,82 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį Panevėžio apygardos teismas patvirtino. Taigi, laidavimo sutartimi A. G. užtikrino bankrutuojančios įmonės prievolių įvykdymą. Kitos IĮ „Finansinė konsultacija“ savininko A. G. kreditorės UAB „Olfema“ kreditorinio reikalavimo pagrindas – 20 392,51 Eur dydžio piniginės prievolės įvykdymas A. G. kreditoriui AB „Swedbank“; 2015 m. rugpjūčio 3 d. susitarimas dėl atsiskaitymo natūra (skolos padengimo turtu), sudarytas tarp A. G. ir UAB „Olfema“, pagal kurį A. G. įsipareigojo atsiskaityti su UAB „Olfema“ natūra – perduoti UAB „Olfema“ nuosavybėn hipoteka apsunkintą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 116-117); aplinkybė, kad A. G. įsipareigojimo perduoti hipoteka apsunkintą butą UAB „Olfema“ neįvykdė, todėl turi sumokėti 20 392,51 Eur skolos ir 44 600 Eur netesybų, numatytų susitarime dėl atsiskaitymo natūra.Neteisminio individualios įmonės bankroto atveju kreditorių reikalavimus tvirtina kreditorių susirinkimas. Nagrinėjamoje byloje ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinti kreditorių D. O. ir UAB „Olfema“ reikalavimai, nukreipti į IĮ „Finansinė konsultacija“ savininką A. G., kuris pagal laidavimo sutartį (D. O. atveju) ir sutartį dėl kitam asmeniui įkeisto turto perleidimo (UAB „Olfema“ atveju) įsipareigojo kreditoriams – atsakyti D. O. už bankrutuojančios D. D. individualios įmonės prievoles, o UAB „Olfema“ perleisti bankui AB „Swedbank“ įkeistą nekilnojamąjį turtą. Kreditorių susirinkimas pagal pateiktus duomenis patvirtino D. O. kreditorinį reikalavimą 243 280,82 Eur sumai ir hipoteka užtikrintą UAB „Olfema“ 64 992,51 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Taigi, kreditorių susirinkimas įvertino laidavimo sandorio teisėtumą, taip pat pripažino, kad UAB „Olfema“ reikalavimo teisė yra užtikrinta hipoteka. Tokiu atveju konstatuotina, kad kreditorių susirinkimas nusprendė dėl kreditorių reikalavimų, kurių teisėtumo ir pagrįstumo nustatymo teisė priklauso teismo kompetencijai. Byloje nėra duomenų, kad dėl ginčo kreditorinių reikalavimų individualios įmonės savininkui A. G. buvo priimti teismų procesiniai sprendimai.Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad individualios įmonės savininko kreditoriaus finansinis reikalavimas, pareikštas ĮBĮ nustatyta tvarka individualiai įmonei, kurios bankrotas vykdomas ne teismo tvarka, turi būti grindžiamas CPK reglamentuotais vykdytinais dokumentais (nagrinėjamu atveju teismo procesiniu sprendimu). Nagrinėjamu atveju dėl ginčo kreditorių reikalavimų patenkinimo iš individualios įmonės savininko nebuvo priimti teismų sprendimai. Šiame kontekste pažymėtina, kad vykstantis individualios įmonės bankroto procesas neturės įtakos tolesniam skolų išieškojimui iš individualios įmonės savininko pasibaigus individualios įmonės bankroto procesui. Individualios įmonės pabaiga yra pagrindas pasibaigti įmonės prievolėms jos kreditoriams, tačiau tai nesudaro pagrindo pasibaigti įmonės savininkų asmeninėms prievolėms jų kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2010).Teismo kompetencija sprendžiant kreditorių reikalavimus neteisminio bankroto proceso metu yra apibrėžta kasacinio teismo praktikoje. Teismas gali tik panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl kreditorių reikalavimo patvirtinimo, tačiau neturi teisės kreditorių susirinkimo patvirtintą reikalavimą revizuoti jį pakeisdamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2012). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sumažindamas UAB „Olfema“ kreditorinį reikalavimą netesybų dalyje nuo 64 992,51 Eur (20 392,51 Eur skolos ir 44 600 Eur netesybų) iki 21 126,64 Eur (20 392,51 Eur skolos ir 734,13 Eur netesybų), teisėjų kolegijos vertinimu, peržengė teismo kompetencijos ribas.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, todėl skundžiama nutartis keistina – ginčo kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo patvirtinti D. O. ir UAB „Olfema“ reikalavimai, panaikintinas (CPK 330, 338 straipsniai).Apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl bankroto administratorių UAB „Nemokumas LT“, UAB „Bankrotas LT“, jų įgaliotų asmenų, A. G. ir kai kurių kreditorių tarpusavio sąsajų nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina. Tačiau pažymėtina, kad kreditorių ir individualios įmonės savininko tarpusavio pasitikėjimas ir tikėjimas, kad jiems nereikalinga teismo pagalba ir įsikišimas vykdant įmonės bankroto procedūras, yra būtina bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, sąlyga, o teisinių konfliktų egzistavimas iš esmės nesuderinamas su bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, pobūdžiu ir tikslais (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1338-823/2016). Dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų esant tokiai bylos baigčiai, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjos UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą iš esmės patenkinus, atsakovės BIĮ „Finansinė konsultacija“ prašymas dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atmestinas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2016 m. birželio 7 d. vykusio bankrutuojančios individualios įmonės „Finansinė konsultacija“ kreditorių susirinkimo metu 3 darbotvarkės klausimu „Dėl kreditorių ir jų reikalavimų tvirtinimo“ priimto nutarimo dalis dėl uždarosios akcinės bendrovės „Arneksta“ ir ko, uždarosios akcinės bendrovės „Olfema“ ir D. O. kreditorinių reikalavimų patvirtinimo.

Kitoje dalyje skundą atmesti“.

Teisėjos Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDalia Kačinskienė