Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui Ž. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, atsakovo Ž. P. priešieškinį ieškovei I. P. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, trečiojo asmens R. P. savarankišką reikalavimą ieškovei I. P. ir atsakovui Ž. P. dėl kreditorinių reikalavimų pripažinimo jų bendra prievole, tretieji asmenys: R. P., V. K., T. A., A. A., A. K. P., A. P., V. V., V. J., išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. Byloje dėl santuokos nutraukimo kilo ginčas dėl sutuoktinio kaltės nustatymo, neturtinės žalos priteisimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turto padalijimo, sandorių nuginčijimo, prievolių padalijimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šalys sudarė santuoką, kurioje gimė du vaikai. Sūnus bylos nagrinėjimo eigoje sulaukė pilnametystės; šalių dukra N. gimė (duomenys neskelbtini). 2014 m. lapkričio 20 d. atsakovas pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės I. P. kaltės. I. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio Ž. P. kaltės kreipėsi į teismą 2014 m. lapkričio 28 d. 2015 m. sausio 20 d. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos nutartimi abi bylos buvo sujungtos į vieną. 2017 m. gegužės 15 d. byloje priimtas sprendimas, su kuriuo nesutinka atsakovas.

Dėl kaltės nustatymo ir neturinės žalos priteisimo

19. Pirmosios instancijos teismas šalių santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės, iš jo ieškovei priteisė 1 448 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Atsakovas (apeliantas) ginčija šią sprendimo dalį, motyvuodamas tuo, kad netinkamai byloje vertinti įrodymai ir nepagrįstai nustatyta vien atsakovo kaltė, neatsižvelgta, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė sutuoktinių pareigas, nepagrįstai priteista neturtinė žala, prašo pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

21. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

22. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinti visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

23. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo kaltę grindė jo neištikimybe, smurto naudojimu, ieškovės negerbimu. Atsakovas pradiniame ir patikslintame ieškiniuose pirmosios instancijos teisme prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, grįsdamas ieškovės kaltę noro spręsti šeimos problemas nebuvimu, nedėjimu pastangų šeimai kurti ir ją išsaugoti, labiau vienas kitą gerbti, toleruoti, pasitikėti vienas kitu (1 t., b. l. 3–8, 56–62). Kad tik ieškovė kalta dėl santuokos iširimo nurodė ir atsiliepime į ieškovės ieškinį (2 t., b. l. 50–53). Patikslintame priešieškinyje, teisme gautame 2016 m . liepos 12 d., prašė nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (7 t., b. l. 130–141).

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, nustačiusiam, kad šalių santuoka nutrūko dėl atsakovo neištikimybės, jo žiauraus elgesio su ieškove ir kitais šeimos nariais. Kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, atkreipia dėmesį į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

25. Visų pirma, pastebėtina, kad apeliantas prašo santuoką nutraukti dėl abipusės sutuoktinių kaltės, kas reiškia, jog pats apeliantas pripažįsta ir savo kaltę dėl santuokos iširimo. Kad Ž. P. žiauriai elgėsi su šeimos nariais spręstina iš baudžiamosios bylos Nr. 1-186-668/2016, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas už nepilnamečiams šalių vaikams padarytą sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 2, 3 dalis.

26. Nesutiktina su apeliantu, kad netinkamai vertinti įrodymai ir padarytos nepagrįstos išvados dėl jo neištikimybės. Apelianto teiginiai, kad informacija pateiktame elektroniniame susirašinėjime yra neteisinga, pateikti duomenys, tikėtina, yra suklastoti, niekuo nepagrįsti. Be to, jie yra ir prieštaringi, nes, kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo (skundo 10 punktas), apeliantas pripažįsta, kad pateiktose iš elektroninio susirašinėjimo nuotraukose užfiksuotas jis, jis su kita moterimi (O. F.). Nors jis teigia, kad tokios nuotraukos neįrodo jo neištikimybės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nuotraukos tikrai nepatvirtina pagarbos, moralinės paramos šeimai. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad susirašinėjimas vyko su O. F., kuriai apeliantas 2015 m. spalio 15 d. parduoda 2015 m. spalio 8 d. paveldėtą butą (6 t., b. l. 46–47). Be to, su minėta moterimi, kaip nustatyta byloje, sūnus M. tėvą matė Laisvės alėjoje. Taigi nustatytos aplinkybės tik patvirtina apelianto santykius su minėta moterimi.

27. Apeliantas nesutinka su jo neištikimybės faktą patvirtinusių liudytojų G. M., R. K., V. S., trečiojo asmens A. K. P. parodymų vertinimu. Apelianto teigimu, G. M. per notarą duoti parodymai nelaikytini tinkamu įrodymu, o kiti teismo nurodyti asmenys pateikė tik iš ieškovės sužinotą informaciją, todėl turėjo būti vertinami kritiškai.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. M. duoti parodymai atitinka CPK nuostatas, todėl teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai jai vadovavosi priimdamas sprendimą. Kolegija pažymi, kad įstatyme numatyta, jog išimtinas atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, teismas turi teisę remtis raštu pateiktais liudytojo parodymais. Tokie parodymai duodami notaro akivaizdoje ir jo patvirtinami. Prieš duodamas parodymus, liudytojas pasirašo CPK 192 straipsnio 4 dalyje numatytą priesaikos tekstą ir yra įspėjamas dėl melagingų parodymų davimo (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Liudytoja G. M. gyvena Vokietijoje, teismo posėdis, į kurį ji buvo atvykusi, buvo atidėtas, todėl ji, negalėdama daugiau atvykti į posėdžius, savo parodymus pateikė per notarą.

29. Nors atsakovas ginčija ir kitų liudytojų, patvirtinančių jo neištikimybę, parodymų teisingumą, tačiau skunde nepateikia pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti prielaidas apie duotų parodymų nepatikimumą. Pažymėtina, kad visi atsakovo minimi liudytojai prieš teismui duodami parodymus prisiekė bei patvirtino parodymų teisingumą.

30. Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės kaltę pagrindžiančių dokumentų, kurie, pasak apelianto, įrodo, jog ieškovė taip pat nevykdė CK įtvirtintų esminių sutuoktinių pareigų vienas kitam. Iš Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo matyti, kad teismas vertino visus įrodymus, sprendime pažymėjo, jog atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad šeima būtų iširusi dėl ieškovės kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateiktą 2014 m. rugpjūčio 27 d. oficialų įspėjimą, kuriuo ieškovė įspėta dėl girtavimo ir netinkamo elgesio (1 t., b. l. 10), pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepakankamu ieškovės kaltei dėl santuokos iširimo pagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodęs, kad su ieškove gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį iki 2014 m. pradžios, todėl pateiktas įspėjimas ir dėl šios priežasties nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. nesaikingą alkoholio vartojimą, nepagarbų elgesį su atsakovu, lojalumo šeimai pareigos pažeidimą.

31. Todėl pagrįstai nustačius minėtus apelianto elgesio šeimoje faktus (žiaurus elgesys su šeimos nariais, neištikimybė), neteisinga konstatuoti kito sutuoktinio kaltę remiantis vien tik lojalumo ir pagarbos nebuvimu, nes tokiu apelianto elgesiu sudėtinga išsaugoti pagarba ir pasitikėjimu grindžiamus santykius. Tokiu atveju kito sutuoktinio kaltei konstatuoti turėtų būti nustatyti konkretūs šio sutuoktinio pareigų pažeidimo faktai. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltu dėl santuokos iširimo pripažino atsakovą.

32. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, pagrįstai patenkintas ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą (CK 3.70 straipsnio 2 dalis).

Dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo

33. Atsakovas skundžia sprendimo dalį, kuria iš jo šalių nepilnametei dukrai išlaikyti priteista po 260 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukros pilnametystės. Apelianto manymu, ieškovė neįrodė reikalaujamo išlaikymo dydžio būtinumo, nurodo, kad, priteisiant išlaikymą, orientaciniu kriterijumi laikoma vieno mėnesio minimali alga, apelianto turtinė padėtis nėra gera.

34. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus proporcingai nepilnamečių vaikų poreikiams bei savo turtinei padėčiai, užtikrinti būtinas vaikams vystymosi sąlygas (CK 3.192 straipsnis). Nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1dalis), kurio esmė yra ta, kad, teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus.

35. Nustatant konkretaus vaiko poreikių turinį, reikalinga įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016; kt.); taip pat protingi poreikiai, kuriuos lemia vaiko gabumai, polinkiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Siekiant, kad suaugus vaikui, jis taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistino iš atsakovo išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio nustatymo klausimą, analizavo byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius vaiko poreikius, tėvų galimybes teikti išlaikymą, atsižvelgė į tai, kad dukra yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Kolegija nesutinka, kad buvo remtasi tik bendro pobūdžio teiginiais. Nepilnametės šalių dukros poreikius sudaro išlaidos maistui, aprangai, sveikatai, poilsio ir laisvalaikio organizavimui, būsto eksploatavimui, mokesčiai būreliams. Ieškovė byloje pateikusi dukros poreikių skaičiuotę (6 t., b. l. 48–50). Apeliantas neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, neginčija nei apeliaciniame skunde konkrečių lentelėje nurodytų išlaidų. Lentelėje nurodytos išlaidos ir dukros pomėgiams (žirgynui, šokiams, plaukimui). Byloje pateikta šalių dukros lankomo žirgyno savininko D. G. pažyma patvirtina, kad ji lanko jojimo treniruotes, už kurias mokamas 90 Eur mėnesinis mokestis.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad dėl tėvo neleistinų veiksmų dukros atžvilgiu (už ką, kaip minėta nutarties 25 punkte, jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas) ji patyrė fizinį skausmą ir emocinius išgyvenimus, dėl ko, natūralu, pablogėjo ir sveikata.

38. Apeliantas sutinka dukrai teikti 180 Eur išlaikymą, kurį sieja su Lietuvos Respublikoje esančia minimalia mėnesio alga. Jis nurodo, jog minimali mėnesio alga yra 380 Eur, tačiau, kaip minėta, sutinka mokėti tik 180 Eur, o tai yra mažiau negu pusė minimalios mėnesio algos, kuri šiuo metu yra 400 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 814).

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, ką, beje, nurodo ir pats apeliantas, kad minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Taigi teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

40. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė abiejų tėvų (tiek apeliantės, tiek atsakovo) valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas sunkia turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, nesąžiningu šalies elgesiu ar kitokiomis priežastimis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

42. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas dukrai išlaikymą, įvertino ir tai, kad nuo 2016 m. balandžio 2 d. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties ((duomenys neskelbtini)) ieškovei nustatytas 55 procentų darbingumo lygis (9 t., b. l. 79), tuo tarpu atsakovas yra sveikas, darbingas asmuo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas būtų nepajėgus uždirbti lėšas, reikalingas dukrai išlaikyti.

43. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet nėra lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

44. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu. Tuo atveju, jei ateityje, t. y. po teismo sprendimo, pasikeičia vaiko poreikiai arba iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, teismas gali pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnio 1dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017).

45. Atsižvelgiant į minėtus įstatymo ir teismų praktikoje suformuotus reikalavimus, į dukters amžių, apelianto argumentas, jog priteistas išlaikymas po 260 Eur neatitinka jos poreikių, yra neįrodytas pripažintinas nepagrįstu. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis atitiko sprendimo priėmimo metu buvusią tėvo, kuris teismo sprendimu įpareigotas teikti išlaikymą, turtinių galimybių ir vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, užtikrino galimybę patenkinti būtinus dukros raidos poreikius.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

46. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo nepilnametės dukros išlaikymui priteistas 1 960 Eur įsiskolinimas, motyvuodamas tuo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog įsiskolinimo nėra, nes šalys bendrai gyveno iki konflikto, t. y. dar 2014 m. rugpjūčio mėnesį.

47. Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Taigi byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

48. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas, ieškovės surašytas dokumentas Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui (1 t., b. l. 41, 42) patvirtina šalių gyvenimą kartu dar 2014 m. rugpjūčio mėnesį. Teisėjų kolegija, visų pirma, pastebi, kad į Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi ne ieškovė, kaip nurodo apeliantas, bet jis pats (1 t., b. l. 41). Minėtame rašte jis nurodo ir tai, kad dažnai nebūna namie. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į jo pradinį, patikslintą ieškinį, patikslintą priešieškinį, atsiliepimus į ieškovės ieškinius, kuriuose jis nurodo, kad kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki 2014 m. pradžios (1 t., b. l. 3–8, 56–62; 2 t., b. l. 50–53; 7 t., b. l. 130–141). Be kita ko, atsiliepime į ieškovės ieškinį (2 t., b. l. 50–53) jis nurodo, kad „paskutinį kartą tai įvyko šią vasarą, netgi ieškovė iškvietė policiją dėl neva mano netinkamo elgesio, tačiau aš tuo metu buvau kitoje gyvenamojoje vietoje.“ Iš to spręstina, jog kalbama apie 2014 m. rugpjūčio mėnesio įvykius. Ir tik atsiliepime į ieškovės 2016 m. gegužės 3 d. patikslintą ieškinį, atsakovas nurodė, kad su ieškove gyveno iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio (7 t., b. l. 96–109). Nors atsakovas apeliacinio skundo 83 punkte nurodo, jog reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pareiškimas vėlesnėje proceso stadijoje kelia pagrįstų abejonių ieškovės sąžiningumu, tačiau teisėjų kolegijai šiame punkte aptartos atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės leidžia kelti pagrįstų abejonių apelianto sąžiningumu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl išlaikymo įsiskolinimo nuo 2013 m. lapkričio 1 d. (nuo ieškovės nurodomo gyvenimo atskirai pradžios), nurodyta jau pradiniame ieškovės ieškinyje (2 t., b. l. 3–6–9).

49. Išlaikymo įsiskolinimą ieškovė prašė priteisti nuo šalių gyvenimo atskirai pradžios. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės paaiškinimas, kad šalių santuoka nutrūko 2013 m. pabaigoje, 2014 m. pradžioje, nutarties 48 punkte aptartos atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, leidžia pagrįstai manyti, kad šalių santuokiniai ryšiai nutrūko 2014 m. pradžioje. Kadangi prašoma priteisti nuo šalių gyvenimo atskirai momento, todėl būtent nuo to momento priteistinas išlaikymo dukrai įsiskolinimas, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d. Todėl priteistas išlaikymo įsiskolinimas 1 960 Eur mažintinas 520 Eur suma (260 Eur x 2 mėn.) iki 1 440 Eur. Taigi ši sprendimo dalis patikslintina.

Dėl turto padalijimo

50. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti turto padalijimo klausimus (CK 3.59 straipsnis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo dviejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymų leidėjas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) ar kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingas yra turto įgijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005).

51. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise automobilį „Mercedes Benz S400“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 4 000 Eur vertės, motorolerį „Malaguti F12 Phantom“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 290 Eur vertės, butą (duomenys neskelbtini). Automobilį ir motorolerį priteisė atsakovui, o iš jo ieškovei – 2 145 Eur kompensaciją, taip pat 13 500 Eur kompensaciją už 1/2 dalį buto. Su šia sprendimo dalimi nesutinka atsakovas.

Dėl motorolerio ir automobilio padalijimo

52. Apelianto teigimu, motorolerį jis nupirko ir padovanojo sūnui, juo sūnus naudojasi, todėl tikslinga motorolerį priteisti ieškovei, o apeliantui iš ieškovės 145 Eur kompensaciją. Kadangi automobilis buvo registruotas ieškovės vardu ir juo naudojosi ieškovė, todėl šis turtas taip pat turėtų būti priteistas ieškovei, o ne apeliantui.

53. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad automobiliu praktiškai naudojasi atsakovas, kad aplinkybė, jog motoroleris padovanotas sūnui neįrodytas, motoroleris registruotas atsakovo vardu, pagrįstai šį turtą natūra skyrė atsakovui, o iš jo ieškovei priteisė piniginę kompensaciją.

Dėl buto (duomenys neskelbtini) (sandorių pripažinimo negaliojančiais)

54. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino 2000 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl šalies (pirkėjo) negaliojančia ir pakeitė ją kita sandorio šalimi (pirkėju), nurodydamas, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjai yra I. P. ir Ž. P.; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2002 m. gruodžio 14 d. dovanojimo sutartį ir, kad minėtas butas yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

55. Apeliantas nesutinka su šia sprendimo dalimi, motyvuodamas tuo, kad reikalavimai patenkinti nepagrįstai, nebuvo įrodyti; buvo netinkamai suformuotas ieškinio reikalavimas; teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už ieškinio ribų; teismo veiksmai neatitinka Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikos; nebuvo įrodyta, kad tikroji, o ne apsimestinė sandorio šalis rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi, atsiskaitė su pardavėju jai priklausančiomis lėšomis; nebuvo įrodytos kitos apsimestinio sandorio sąlygos; teismas negalėjo remtis trečiojo asmens V. K. paaiškinimais, nes jie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir kt.

56. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, todėl jų nekartoja, pažymi esminius skundo argumentus. Atmestini apelianto argumentai, kad reikalavimas panaikinti 2000 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sandorio dalį dėl šalies (pirkėjo) buvo grindžiamas tuo, jog sutartis su apelianto motina buvo sudaryta siekiant išvengti galimų kreditorinių įsipareigojimų išieškojimo iš šeimos turto, o ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama. Sutiktina su ieškove, kad tai buvo tik viena iš nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandorio šalimi buvo įrašyta atsakovo motina, o ne pats atsakovas ar ieškovė.

57. Apsimestiniu gali būti laikomas tik toks sandoris, kuris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2016). Sprendžiant dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar priešingai – tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisų, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-26/2011).

58. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos nustatė, jog už ginčo butą buvo atsiskaityta šalių bendromis lėšomis, kad tik šalys gyveno ginčo bute, rūpinosi jo išlaikymu (4 t., b. l. 72–74, 121–144; 5 t., b. l. 3–63). Tuo tarpu formalios pirkėjos A. P. su ginčo butu niekas nesiejo – ji jame niekada negyveno, nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos, (4 t., b. l. 129), nemokėjo mokesčių, techninės apskaitos byloje, kaip savininkė, niekada nebuvo įrašyta (4 t., b. l. 72–83), nuosavybės teise turėjo kitą butą, kuriame ir gyveno, nesiderėjo dėl ginčo buto pirkimo sutarties sąlygų, neapmokėjo sutarties kainos.

59. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo buto pardavėjas V. K. patvirtino, jog tikrieji ginčo buto pirkėjai buvo ieškovė ir atsakovas, o ne A. P., kad būtent jie už įsigyjamą butą perdavė tiek pradinę 5 000 dolerių sumą, tiek likusius 3 000 dolerių, kad su A. P. nebuvo tartasi dėl sutarties sąlygų, ji nemokėjo jokių pinigų (6 t., b. l. 26). Nesutiktina su apeliantu, kad trečiojo asmens V. K. rašytiniai paaiškinimai kelia abejonių dėl jų patikimumo, parašo tikrumo, kad jie nelaikytini įrodymais pagal CPK nuostatas, nes teismui pateikti elektroniniu paštu, nėra originalaus dokumento. Pažymėtina, kad V. K. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, dėl ko negalėjo atvykti į teismo posėdį. Jo paaiškinimai yra patvirtinti JAV įstatymų nustatyta tvarka valstybės įgalioto asmens, todėl nei jais, nei V. K. parašo autentiškumu abejoti nėra jokio pagrindo, parodymų teisingumas ir leistinumas nenuginčytas (CPK 186 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 8 dalis).

60. Apelianto teigimu, formuluodama ieškinio reikalavimą, ieškovė prašė tik pakeisti sandorio šalį (pirkėją), tačiau neprašė sandorio pripažinti apsimestiniu, tokiu būdu Kauno apylinkės teismas išėjo iš ieškinio ribų. Kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Iš patikslinto ieškinio turinio, patikslintame ieškinyje nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei ieškinio dalies, kurioje nurodomos normos, kuriomis reiškiamas ieškinys, matyti, kad ieškovė prašė iš dalies panaikinti 2000 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sandorį bei pakeisti tikrąja sandorio šalimi vadovaujantis apsimestinio sandorio negaliojimo (CK 1.86 straipsnio 1 dalies) nuostatomis bei šio straipsnio taikymo ir aiškinimo praktika.

61. Apelianto teigimu, neįvertinta, kad jo motina butą nupirko už savo pinigines lėšas, ji turėjo savo verslą, kuris buvo pelningas, tuo tarpu, šalių pajamos buvo nedidelės, jos santaupų neturėjo. Teisėjų kolegija tokius argumentus vertina kritiškai. Duomenų apie A. P. turėtas pinigines lėšas, apie tai, kad ji būtų atsiskaičiusi su buto pardavėju byloje nėra pateikta. Atkreiptinas dėmesys, kad už įsigytą butą buvo sumokėta ne iš karto (20 000 Lt sandorio sudarymo dieną, o likusi suma – per dvejus metus laiko), kas leidžia tikėti ne apelianto, bet ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl buto įsigijimo, lėšų turėjimo ir jų panaudojimo.

62. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos pagrįstai pripažino, kad sandorio šalis (pirkėja) A. P. neatitinka tikrosios pirkimo–pardavimo sandorio šalies, todėl ši ginčijamos sutarties dalis pagrįstai pripažinta apsimestine ir pirkėjo teisės ir pareigos perkeltos ieškovei ir atsakovui, pripažįstant šiuo sandoriu įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

63. Kauno apylinkės teismas panaikinęs 2000 m. spalio 24 d. sandorio dalį dėl sandorio šalies (pirkėjos A. P.), pagrįstai panaikino ir vėlesnį 2002 m. gruodžio 14d. dovanojimo sandorį, kuriuo A. P. padovanojo ginčo butą apeliantui.

64. Apelianto nurodyta kasacinio teismo nutartis Nr. 3K-3-558/2012 byloje netaikytina, kadangi nėra analogiška nagrinėjamos bylos faktinei situacijai. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje pirkėja su jai perleista transporto priemone buvo susijusi, t. y. ji turtu naudojosi, prisidėjo materialiai prie turto įsigijimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje A. P. su ginčo butu nesiejo jokie, nei teisiniai, nei socialiniai ryšiai.

Dėl ieškinio senaties termino

65. Apelianto teigimu, ieškinio reikalavimams pripažinti 2000 m. spalio 24 d. pirkimo– pardavimo sutarties dalį dėl šalies (pirkėjo) negaliojančia; pripažinti 2002 m. gruodžio 14 d. dovanojimo sutartį ir 2002 m. gruodžio 14 d. buto priėmimo–perdavimo aktą negaliojančiais nuo sudarymo momento, Kauno apylinkės teismas privalėjo taikyti ieškinio senaties terminą. Jo netaikydamas, pažeidė CK nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

66. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti.

67. Ieškovė sužinojimą apie savo teisių pažeidimą sieja su atsakovo nurodymu, jog ginčo butas yra jo asmeninė nuosavybė. Nesutiktina su apeliantu, kad ieškovė proceso metu keitė poziciją, t. y. pradiniame ieškinyje nereiškė reikalavimo pripažinti, kad ginčo butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė jau pradiniame ieškinyje buvo nurodžiusi, kad nepaisant įrašo VĮ Registrų centras, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninė atsakovo Ž. P. nuosavybė, šis nekilnojamasis turtas laikytinas šalių bendrąja jungtine sutuoktine nuosavybe ir nurodė priežastis, dėl ko nereiškia reikalavimo padalinti butą, kaip santuokoje įgytą turtą (2 t., b. 1. 7). Aplinkybė, kad ginčo butą A. P. padovanojo apeliantui, vertintina, kaip iš tiesų patvirtinanti ieškovės įsitikinimą, jog ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Minėta, kad ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris savaime nereiškia ieškovės teisių pažeidimo. Todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo tos dienos, kada ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini)

68. Apeliantas ginčija sprendimo dalį, kuria buvo atmesti jo priešieškinio reikalavimai pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) (gyvenamąjį namą 67 000 Eur vertės, pirtį 21 142,26 Eur vertės, pavėsinę 1 158,48 Eur vertės), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šį turtą priteisti ieškovei natūra, o atsakovui išmokėti 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto vertės, iš dalies patenkintas reikalavimas priteisti 4 344,30 Eur kompensaciją už atliktas rekonstrukcijas gyvenamajame name (priteista 1 594 Eur kompensacija).

69. Apelianto teigimu, trečiųjų asmenų A. P. ir A. P. pajamos negalėjo būti vertinamos, kaip pakankamos sukurti didelės vertės turtą; dalis byloje trečiųjų asmenų pateiktų kvitų yra būtent apeliantui priklausantys kvitai, likę pas ieškovę; pirmosios instancijos teismas neįvertino antstolės 2016 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuris patvirtina pastatų vertę ir tai, kad gyvenamasis namas pastatytas santuokos metu, jis šalims priklauso sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise; namas pastatytas iš statybinių medžiagų, pirktų iš bendrų santuokinių lėšų; teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų parodymais; teismas nagrinėjant bylą turėjo būti aktyvus, tačiau toks nebuvo.

70. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, sprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, ginčijamas išvadas padarė iš įrodymų visumos. Bylos duomenimis nustatyta, kad sodyba (duomenys neskelbtini) yra asmeninė ieškovės nuosavybė (4 t., b. l. 103–104), tačiau faktiškai sodyboje gyveno tretieji asmenys A. ir A. K. P. Tai, kad jie ne tik gyveno sodyboje, bet ir ja rūpinosi, statė pavėsinę, pirtį, rekonstravo gyvenamąjį namą aiškino ne tik ieškovė, tretieji asmenys, bet patvirtino liudytojai V. S., R. K., V. Š., G. M. Nesutiktina su apeliantu, kad apylinkės teismas negalėjo vadovautis šių liudytojų parodymais, nes, pasak apelianto, jie nurodė tik bendro pobūdžio teiginius. Kiekviena iš liudytojų nurodė reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes (sodyboje gyveno ir dirbo A. P. su vyru A. K. P., pastatė pirtį, pavėsinę, perstatė gyvenamąjį namą, sutvarkė aplinką). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojos R. K., V. Š. patvirtino mačiusios ir apeliantą dirbusį sodyboje savo technika. Netikėti minėtų liudytojų parodymais teisėjų kolegija nemato pagrindo.

71. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad praktiškai visus darbus sodyboje atliko A. ir A. K. P. ir jų pagalbininkai (talkininkai) (8 t., b. l. 141–146; 9 t., b. l. 9–33; 11 t., b. l. 105–116).

72. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino trečiųjų asmenų pajamas. Pažymos apie A. ir A. K. P. darbo užmokestį, išmokėtas išmokas, jų banko sąskaitų išrašai už 2006–2016 metus patvirtina, kad jie gaudavo pakankamas lėšas, t. y. turėjo lėšų vykdyti statybas (2004–2015 metų laikotarpiu 155 281,40 Eur gavo pajamų) (6 t., b. l. 69–75, 76–82; 8 t., b. l. 166–167, 168–179; 9 t., b. l. 115–154; 10 t., b. l. 3–67). Nenuginčyta ir trečiųjų asmenų nurodyta aplinkybė, kad jie turėjo santaupų. Sąskaitų išrašai patvirtina apie trečiųjų asmenų atsiskaitymą už perkamas statybines medžiagas. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad tretieji asmenys pirties ir pavėsinės statybinėms medžiagoms išleido 14 138,73 Eur (4 t., b. l. 4–59), gyvenamojo namo statybai – 18 143,24 Eur (8 t., b. l. 30–115). Apelianto teiginiai, kad dalis šių kvitų priklauso jam, niekuo nepagrįsti.

73. Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamasis namas pastatytas 2015 metais, t. y. kai šalys kartu nebegyveno, todėl pritartina ieškovei, atsiliepime į apeliacinį skundą teigiančiai, jog neįtikėtina aplinkybė, kad apeliantas, gyvendamas skyrium, būtų teikęs lėšas ieškovei priklausančio gyvenamojo namo statybai.

74. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo pateiktus įrodymus kritiškai. Nesutiktina su apeliantu, kad apylinkės teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog gyvenamasis namas pastatytas iš statybinių medžiagų, pirktų iš bendrų santuokinių lėšų (sąskaita faktūra, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas). Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog 2010 metais nupirkti rąstai buvo panaudoti gyvenamojo namo statybai. To neįrodo nei apelianto nurodyta 2010 metais išrašyta sąskaita faktūra, nei antstolės 2016 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota tik tai, kad stovi naujai pastatytas rąstinis vieno aukšto namas. Tai, kad teismas nepasisakė dėl kiekvieno dokumento, nelaikytina netinkamu bylos išnagrinėjimu.

75. Apelianto teigimu, teismas nebuvo aktyvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

76. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir faktines bei procesines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad šalims įrodinėjant santuokos iširimo priežastis ir siekiant pasidalinti santuokoje įgytą turtą, teismas neturi pagrindo imtis įrodymų rinkimo iniciatyvos, nes būtų pažeisti asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai. Pažymėtina ir tai, kad abi šalys naudojosi profesionalių advokatų pagalba.

Dėl trečiojo asmens kreditorinio reikalavimo

77. Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas pripažinti kreditorinius įsipareigojimus R. P. pagal 2013 m. lapkričio 24 d. ir 2013 m. gruodžio 15 d. apelianto išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, bendru sutuoktinių santuokos metu įgytu kreditoriniu įsipareigojimu ir priteisti R. P. naudai iš ieškovės bei apelianto lygiomis dalimis po 1/2 tenkančios santuokinių prievolės, t. y. iš kiekvieno po 13 612,14 Eur. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimą atmetė išimtinai ieškovės atsikirtimais; neįvertino jo nurodytų motyvų bei faktinės situacijos; nesutinka, kad prievolė turėjo būti deklaruota VMI prie LR FM.

78. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

79. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

80. Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

81. Asmuo, reikalaujantis pripažinti prievolę bendra sutuoktinių prievole, privalo įrodyti, kad šie sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CPK 178 straipsnis). Neįrodžius šių esminių aplinkybių, nėra pagrindo sandorius ir iš jų kylančias prievoles pripažinti bendromis prievolėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-225-686/2015).

82. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas pasirašė du vekselius, kuriais patvirtino, kad iš brolio R. P. 2013 m. lapkričio 24 d. pasiskolino 49 000 Lt, o 2013 m. gruodžio 15 d. – dar 45 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad pradiniuose ieškiniuose Ž. P. nurodė, kad jis turi skolinių įsipareigojimų, paskolas ėmė šeimos poreikiams, su kuo nesutiko ieškovė, teigdama, kad vekseliai pasirašyti be jos sutikimo, byloje nėra duomenų, kad vekselių sandorius ji būtų patvirtinusi. Nors atsakovas nurodė, kad pasiskolinti 94 000 Lt buvo panaudoti šeimos interesams, pirties ir pavėsinės statybai, ieškovės gimtadienio surengimui, tačiau šių nurodytų aplinkybių neįrodė. Bylos duomenimis nustatyta, kad pavėsinė ir pirtis buvo pastatyta praktiškai ieškovės tėvų lėšomis. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė gimusi (duomenys neskelbtini), todėl netgi nelogiška, kad, praėjus gimtadieniui, jo šventimui būtų dar skolinamasi pinigų. Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, kad tuo metu, kai skolinosi pinigus, su sutuoktine sutarė puikiai, kūrė ateities planus. Tokius jo teiginius paneigia ir jo paties pradiniuose ieškiniuose nurodytos aplinkybės apie šalių santykius. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos pagrįstai nustatė, kad šalių santykiai pinigų skolinimo metu jau buvo pašliję, apeliantas gyveno atskirai, ką patvirtina ir jo vekseliuose nurodytas jo gyvenamosios vietos adresas (1 t., b. l. 12–13). Teisėjų kolegija pastebi, kad pats kreditorius neginčijo šios sprendimo dalies. Esant tokioms aplinkybėms, neįrodžius jokio būtino šeimos poreikio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti prievolę bendra sutuoktinių prievole.

Dėl trečiojo asmens neįtraukimo į civilinę bylą

83. Apelianto teigimu, trečiuoju asmeniu į nagrinėjamą bylą turėjo būti įtraukta UAB „ Kraftus“. Jos neįtraukimas į bylą laikytinas proceso pažeidimu, kuris negali būti ištaisytas, todėl Kauno apylinkės teismo sprendimas turi būti panaikintas.

84. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tokiu apelianto argumentu. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog UAB „Kraftus“ yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjamu ginču, nenurodė, kokiu būdu ir kokia apimtimi ginčijamas sprendimas paveikia UAB „Kraftus“ teises ir pareigas. Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; kt.).

85. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako.

86. Iš nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

87. Kadangi atmetamas atsakovo apeliacinis skundas, iš jo valstybei priteistinas 700 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas 2017 m. birželio 21 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, bei pašto išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje – 25,40 Eur (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

88. Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti jos turėtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovė advokatei sumokėjo 700 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytos sumos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo – priteistą 1 960 Eur sumą sumažinant iki 1 440 Eur.

Priteisti ieškovei I. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš apelianto Ž. P., a. k. (duomenys neskelbtini), 700 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš apelianto Ž. P., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 700 Eur žyminį mokestį ir 25,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 725,40 Eur.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.