Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovams G. R., M. R., jų atstovei advokato padėjėjai Svajūnei Šidlauskaitei,

viešajame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovų M. R., V. R. ir G. R. patikslintą ieškinį atsakovei R. N. dėl bendrosios jungtinės veiklos nesudarius santuokos vykdymo, nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, išlaikymo priteisimo, tretieji asmenys „Luminor Bank” AS Lietuvos skyrius ir „Citadele bankas” Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovai pateikė teismui patikslintą ieškinį. Patikslintu ieškiniu ieškovas M. R. prašo:

1) pripažinti (duomenys neskelbtini) ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. sudarytą transporto priemonės – 2012 m. gamybos keleivinio automobilio Opel Astra, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu;

2) pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo šį turtą ir prisiėmė šiuos kreditorinius įsipareigojimus:

a) 626/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė dalių rinkos vertė 5 886,15 Eur;

b) 98,43 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 501 00 Eur;

c) 2012 m. gamybos keleivinį automobilį Opel Astra, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 3 587 Eur;

d) 2014 m. gamybos keleivinį automobilį Audi Q5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 10 959 Eur;

e) (duomenys neskelbtini) skolą V. R. ir G. R., 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis 13 056,22 Eur;

f) (duomenys neskelbtini) būsto kreditą pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kreditorius AB DNB bankas, 2021 m. sausio 1 d. kredito likutis 67 032,49 Eur;

g) (duomenys neskelbtini) vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 1 d. 10 376,64 Eur.

3) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti ieškovui M. R. turtą:

a) 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė dalių rinkos vertė 5 886,15 Eur;

b) ½ dalį 98.43 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 50 100 Eur;

c) 2014 m. gamybos keleivinį automobilį Audi Q5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 10 959 Eur;

4) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti atsakovei R. N. turtą:

a) 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė dalių rinkos vertė 5 886,15 Eur;

b) ½ dalį 98.43 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 50 100 Eur;

c) 2012 m. gamybos keleivinį automobilį Opel Astra, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

5) pripažinti ieškovą M. R. ir atsakovę R. N. solidariai atsakingais V. R. ir G. R. pagal (duomenys neskelbtini) pavedimą;

6) pripažinti ieškovą M. R. ir atsakovę R. N. solidariai atsakingais pagal (duomenys neskelbtini) būsto kreditą pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kreditorius AB DNB bankas;

7) pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingu pagal (duomenys neskelbtini) vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini);

8) priteisti ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. ½ dalį kreditoriui AB „Luminor“ pagal (duomenys neskelbtini) kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos, viso 8 527,41 Eur;

9) priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 3 274,58 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimą nelygiomis dalimis;

10) nustatyti nepilnamečių vaikų L. R., gimusio (duomenys neskelbtini), ir G. R., gimusios (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą su motina R. N.;

11) priteisti iš ieškovo M. R. išlaikymą nepilnamečiams vaikams L. R. ir G. R. po 220 Eur kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; įpareigojant ieškovą išlaikymą už einamąjį mėnesį teikiant iki einamojo mėnesio 25 dienos į atsakovės R. N. atsiskaitomąją sąskaitą (ieškinio pateikimo dieną Nr. (duomenys neskelbtini));

12) nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti (administruoti) motinai R. N.;

13) nustatyti M. R. ir nepilnamečių vaikų L. R. ir G. R. bendravimo tvarką pagal ieškovo siūlymą.

Vėliau M. R. buvo įsitikinęs, kad jis ir atsakovė kaip bendrą turtą perka du automobilius. Iki sprendimo pirkti šeimai mašinas, jie naudojosi atsakovės lizingo būdu pirktu automobiliu Opel Meriva (asmeninis turtas). M. R. ir atsakovė pasitarė, kad patogu būtų šeimoje turėti du automobilius. Antrą automobilį Opel Astra ieškovas M. R. pirko paėmęs lizingą, automobilį registravo savo vardu. Vėliau Opel Astra buvo nuspręsta perregistruoti atsakovės vardu, nes ji tvirtino, kad jaučiasi emociškai blogai vairuodama ne jos vardu registruotą automobilį. M. R. ir atsakovė pasirašė fiktyvią transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir ją užregistravo, atsakovė faktiškai ieškovui M. R. nesumokėjo jokių lėšų pagal šią sutartį. Automobilį Opel Meriva toliau naudojo ieškovas M. R.. Atsakovė važinėjosi naujai pirkta Opel Astra. Ieškovas M. R. manė, kad automobilį Opel Astra įgijo šeimai kaip bendrą turtą. M. R. vėliau savo vardu pasiėmė 14 000 Eur vartojimo paskolą ir per aukcionus iš Jungtinių Amerikos Valstijų nupirko dėvėtą automobilį Audi Q5. Atsakovės prašymu, šią transporto priemonę taip pat užregistravo jos vardu. Atsakovė, niekur nedirbdama, turėjo jos vardu registruotas tris transporto priemones. Atsakovė tuo metu žinojo, kad automobilis Audi Q5 nupirktas iš skolintų lėšų ir neišreiškė jokio nepasitenkinimo nauja paskola. Iš ieškovo M. R. pajamų buvo sumokami visi bendro turto komunaliniai mokesčiai, būsto statybų kredito įmokos, lizingo ir vartojimo kreditų įmokos, perkami baldai, buities ir kita technika (pvz. televizorius), įrengta tvora ir terasa. Atsakovė tuo metu buvo nedirbanti, bet prie bendro ūkio prisidėjo darbais. 2020 m. pradžioje ieškovui M. R. sukėlė įtarimus atsakovės kalbos, kad šeimos poreikiams trūksta pinigų. Kadangi jo pajamos buvo gana didelės, šeimos poreikiai iš esmės nepasikeitė, M. R. kilo įtarimas esą pinigai leidžiami ne tik šeimos poreikiams, vis tik konkrečių įrodymų jis neturėjo. Jis nutarė atsakovei pinigus duoti grynaisiais, nebeleisti naudotis jo banko kortele. Labai greitai po šių įvykių M. R. ir atsakovės santykiai nutrūko ir 2020 m. rugsėjo mėnesį jie tvirtai nusprendė jų nebetęsti. Atsakovė atsisakė grąžinti bent jau ½ dalį skolintų lėšų, nors už jas įgijo sau nekilnojamojo turto (žemės sklypo dalį ir statė dalį kotedžo).

Pažymėjo, kad ieškovas M. R. ir atsakovė vykdė jungtinę veiklą nesiekdami pelno. Jie kaip kartu gyvenantys asmenys bendromis pastangomis siekė įgyti žemės sklypo dalį ir pasistatyti gyvenamąjį namą, įgyti vieną iš butų jame, vėliau įgyti automobilius, t. y. turėjo bendrą tikslą ir vienodą interesą rezultatu, todėl yra pagrindas vertinti, kad sudarė konsensualinę paprastosios partnerystės (asociacijos) sutartį. Mano, kad įgydami turtą bendrai daline nuosavybe M. R. ir atsakovė privalėjo lygiai tokiu pačiu būdu (lygiomis dalimis) vykdyti prievoles kreditoriams.

Dėl žemės sklypo ir kotedžo įsigijimo nurodė, kad 2013 m. gruodžio 11 d. ieškovas M. R. ir atsakovė sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. MV7-10256, pagal kurią iš UAB „Zula“ už 6 082,02 Eur (21 000 Lt) ieškovas M. R. nusipirko 313/1574 dalis, atsakovė 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 3.3 punktą jie pirkimo kainą privalėjo sumokėti į pardavėjo sąskaitą per 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo. Žemės sklypo pirkimui ieškovas M. R. panaudojo jo tėvo V. R. 2013 m. gruodžio 19 d. jam pervestus 11 000 Anglijos svarų, kuriuos konvertavus gavosi 13 056,22 Eur (45 080,53 Lt). Paskolinta suma priklausė ieškovams V. R. ir G. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 2013 m. gruodžio 13 d. M. R., atsakovė su R. B. pasirašė jungtinės veiklos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią sutarties šalys susitarė kooperuodami savo turtą, pinigines lėšas ir darbą pastatyti naują dviejų butų gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Statybas turėjo vykdyti R. B. pagal (duomenys neskelbtini) statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pabaigus jungtinę veiklą M. R. ir atsakovei nuosavybės teise turėjo atitekti vienas iš butų. (duomenys neskelbtini) M. R. ir atsakovė su AB DNB bankas pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuria šalims buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas ginčo butui statyti. Paskolos galutinis grąžinimo terminas 2048 m. gruodžio 28 d. Šiuo metu negrąžintas paskolos likutis yra 67 522 Eur. (duomenys neskelbtini) dviejų butų gyvenamasis namas buvo baigtas statyti. Atlikus kadastrinius matavimus ieškovo M. R. vardu buvo registruotas ½ dalis, atsakovės vardu ½ dalis 98,43 kv. m ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šiuo metu žemės sklypo dalis ir butas yra registruoti bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį M. R. ir atsakovei. M. R. ir atsakovei gyvenant kartu, kredito įmokas kreditoriui AB Luminor bankui (anksčiau AB DNB bankas) mokėjo iš savo pajamų tik M. R.. Ieškovas M. R. reikalauja priteisti iš atsakovės ½ sumokėtų banko paskolos įmokų. Nuo 2015 m. sausio iki 2021 m. rugsėjo mėn. buvo padengta 17 054,82 Eur kredito suma, atsakovė turi pareigą grąžinti 8 527,41 Eur kredito įmokų dydį. Nurodė, kad nuo 2020 m. lapkričio mėnesio atsakovė būsto paskolos įmokoms padengti perveda ieškovui po 140 Eur per mėnesį. Nurodė, kad M. R. ir atsakovės skola ieškovams V. R. ir G. R. nebuvo grąžinta. Šie ieškovai buvo sutikę atidėti skolos grąžinimą tam laikui, kol M. R. ir atsakovė turės lėšų grąžinti. Vis tik po M. R. ir atsakovės santykių nutraukimo, V ir G. R. sužinojo, kad atsakovė apsimeta negavusi iš jų lėšų ir tvirtina nesanti niekam skolinga, todėl ieškovai V. R. ir G. R. reikalauja pripažinti sūnui skolintą 13 056,22 Eur sumą bendra M. R. ir atsakovės prievole. Atitinkamai priteisti iš atsakovės ½ skolintos sumos – 6 528,00 Eur.

Dėl automobilio Opel nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas M. R. su AB DNB banku sudarė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas perdavė, o M. R. lizingo sutarties pagrindu priėmė valdyti ir naudotis 2012 m. gamybos keleivinį automobilį Opel Astra, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Lizingo sutarties pagrindu ieškovui buvo suteikta 7 253,01 Eur vartojimo kredito suma šiam automobiliui pirkti. Ieškovas įsipareigojo grąžinti skolą per 60 mėn. mokėdamas 105,77 Eur lizingo įmokas. Greta lizingo sutarties buvo pasirašyta (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė laidavo už lizingo sutarties vykdymą pasirašydama (duomenys neskelbtini) laidavimo sutartį. Kai ieškovas M. R. išmokėjo lizingą už šį automobilį, jis sutiko perrašyti nuosavybės teisę į automobilį atsakovei. Nors pagal sutartį nuosavybė į automobilį buvo perleista atsakovei, ji realiai ieškovui M. R. nesumokėjo 7 000 Eur automobilio pirkimo kainos. Ieškovas siekia nuginčyti (duomenys neskelbtini) Opel Astra pardavimo atsakovei sandorį, nes juo buvo pridengtas šalių susitarimas įgyti ir valdyti šį automobilį abiem nuosavybės teise. Reikalauja minėtą turtą pripažinti bendra daline nuosavybe įgyta bendrosios jungtinės veiklos pagrindu. Vis tik jis prašys dalijant nuosavybę jį priteisti atsakovei, M. R. už jį kompensuojant ½ vertės. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, keleivinio automobilio Opel Astra vertė yra – 3 587 Eur.

Dėl automobilio Audi Q5 nurodė, kad 2019 m. gegužės 23 d. ieškovas M. R. rado JAV įmonės Atlantos valstijoje paskelbtą aukcioną Nr. (duomenys neskelbtini). Jame už 21 391 USD buvo pardavinėjamas 2014 metų gamybos keleivinis automobilis Audi Q5, VIN kodas (duomenys neskelbtini) (variklio tūris 1984 kub. cm, TFSI, variklio galia 162 kW, durelių skaičius 4 kuras benzinas/bioetanolis, pavarų dėžė: automatas, visi varomi ratai). 2019 m. gegužės 27 d. ieškovas M. R. JAV įmonei sumokėjo 14 489 USD (12 938,92 Eur) už keleivinį automobilį Audi Q5 pagal skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtą įmoką M. R. sumokėjo paėmęs 14 000 Eur vartojimo paskolą iš Citadelės banko. Audi Q5 pirkimo sąskaita – faktūra buvo išrašyta atsakovės vardu, kad nereikėtų dvigubos registracijos (iš pradžių ieškovo M. R., po to atsakovės vardu). Automobilio registravime VĮ „Regitra“ atsakovės vardu dalyvavo ieškovas M. R. ir atsakovė. Nurodė, kad šiuo metu automobilio buvimo vieta nėra žinoma. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, keleivinio automobilio Audi Q5 vertė yra – 10 959 Eur. Negrąžinto vartojimo kredito dydis (2021 m. sausio 1 d.) – 10 376,64 Eur. Ieškovas M. R. mano, kad patenkinus ieškinio reikalavimus dėl automobilių ir skolų priteisimo tikslinga taikyti įskaitymą piniginiams vienarūšiams reikalavimams tarp M. R. ir atsakovės.

Teismo posėdžio metu ieškovė G. R. nurodė, kad patikslintą ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovas, jos sūnus M. R. su atsakove R. N. gyveno kaip vyras ir žmona nuo 2010 m. iki 2020 m. rugsėjo mėn., juos laikė sutuoktiniais. Dėl paskolos suteikimo paaiškino, kad M. R. ir R. N. pradėjo ieškoti, kur gyventi, nes planavo vaikus. Nurodė, kad vieną kartą (tikslios datos neprisimena) kompiuterio pagalba jos sūnus ir atsakovė kartu jiems paskambino, nes norėjo pasikalbėti. Nurodė, kad R. N. įprastai bendrauti nenorėdavo, tačiau šį kartą prisijungė į pokalbį dviese. Abu kalbėjo, kad jie rado norimą būstą, tačiau reikia pagalbos, nes šiuo metu neturi pakankami lėšų. Patikslino, kad kalbėjo M. R., tačiau suprato, kad prašo paskolinti abu. Nurodė, kad R. N. su ja asmeniškai apie pinigus nekalbėjo. Ji su savo sutuoktiniu V. R. pasitarė ir nusprendė paskolinti pinigų tiek, kiek pasakė, kad reikia pirmajam įnašui. Pinigai po kelių dienų buvo pervesti į M. R. asmeninę sąskaitą, vienu pavedimu. Pavedimo paskirtyje nenurodė, kad tai yra paskola, rašytinės paskolos sutarties nesudarė, nes nebuvo galvojama, kad M. R. ir R. N. santykiai iširs. Buvo pasakyta, kad tuos pinigus norės atgauti tada, kai M. R. ir R. N. susitvarkys namus, įsikurs ir turės jau pakankamai lėšų. Pažymėjo, kad tuo metu lėšų turėjo, tačiau jas norėjo atgauti, kad turėtų santaupų senatvei. Iki santykių pablogėjimo apie paskolos grąžinimą nebuvo kalbama, nes žinojo, kad jie turi daug išlaidų, M. R. dirba vienas, R. N. augina vaikus. Datos, kada bus pradėta grąžinti paskola sutarę nebuvo, dėl palūkanų mokėjimo tartasi nebuvo. Po santykių pablogėjimo su R. N. jai susisiekti nepavyko. Mano, kad paskolą grąžinti M. R. ir R. N. turi lygiomis dalimis, nes paskola buvo suteikta abiem. Kaip bus registruotas įsigytas turtas nežinojo, apie tai, kad įregistruota po ½, sužinojo tik prasidėjus teisminiam ginčui. Nurodė, kad šiuo metu santykių su R. N. nepalaiko, tačiau pykčio nėra. Nurodė, kad kitiems asmenims tokiomis didelėmis sumomis nėra skolinę. Dėl automobilių įsigijimo nurodė, kad M. R. R. N. nupirko saugesnį ir didesnį automobilį, kad ji ir jos vaikai turėtų automobilį. Mano, kad M. R. nuosavybės teisę į automobilį R. N. perleido iš didelės meilės.

Teismo posėdžio metu ieškovas M. R. nurodė, kad turi profesinį statybininko išsilavinimą, taip pat turi įgijęs aukštąjį išsilavinimą programavimo srityje. Dėl paskolos iš G. R. ir V. R. nurodė, kad kalbant su tėvais dėl pinigų paskolinimo, jiems nebuvo sakoma, kad turtas bus registruojamas po ½ jam ir R. N., jie tik žinojo, kad yra perkamas nekilnojamasis turtas. Nurodė, kad tėvai negalėjo manyti, kad nekilnojamasis turtas bus registruotas tik jo vardu. Nurodė, kad prieš skambinant tėvams dėl paskolos suteikimo, jie su R. N. kalbėjo, kad šią sumą tėvams reikės grąžinti, nes prašys pasiskolinti tikrai didelę sumą. Kalbant su tėvais buvo sakoma, kad tie pinigais bus grąžinti, tačiau ne iš karto. Kodėl pavedime nebuvo nurodyta, kad tai yra paskola, negali atsakyti. Kiek pamena, pavedimas atėjo su tuščia paskirties grafa. Savo paskolos dalį planuoja grąžinti pasibaigus teisminiams ginčams. Paskolos sumą nurodė jis, nes panašiai tiek trūko pradiniam įnašui įmokėti. Pokalbio su tėvais metu jis patvirtino, kad pinigai bus grąžinti. Nurodė, kad tuo metu, kai su tėvais tarėsi dėl paskolos, R. N. dirbo, gavo pakankamai geras pajamas, nebuvo abejojama, kad negalės grąžinti pinigų. Dėl automobilio Opel Astra nurodė, kad R. N. mamai pinigai būdavo grąžinami grynaisiais pinigais, pvz., buvo nuimta nuo kortelės 600 Eur Mažeikiuose. Su atsakovės mama santykiai buvo labai geri, tačiau apie 2020 m. kovo mėn. santykiai labai pasikeitė, tačiau neaišku kodėl. Dėl Audi Q5 automobilio nurodė, kad tai buvo perkamas šeimai automobilis, ne dovana R. N.. Nurodė, kad tik sutapimas, kad mašina buvo įregistruota tą patį mėnesį kaip ir R. N. gimtadienis. R. N. prie automobilio įsigijimo, remonto neprisidėjo, tik sumokėjo už automobilio registravimą. Nurodė, kad R. N. naujo automobilio pirkti neprašė. Dėl sumokėtos paskolos priteisimo nurodė, kad tuo metu, kai mokėjo būsto paskolą, R. N. neminėjo, kad jai reikės kompensuoti jo sumokėtas paskolos įmokas.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė advokato padėjėja Svajūnė Šidlauskaitė papildomai nurodė, kad atsakovė į bylą nepateikė duomenų, kaip ji prisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo, kadangi turėjo būti atliekamas pradinis įnašas. Pavedimas patvirtina, kad piniginės lėšos buvo gautos iš ieškovų G. R. ir V. R.. Nurodė, kad nekilnojamojo turto įsigijimo metu šalys vaikų neturėjo, todėl negalėjo susitarti, kad atsakovė nedirbs ir neinvestuos savo pajamų į perkamą nekilnojamąjį turtą. Nesutinka, kad įsigyjant automobilį Opel Astra atsakovė turėjo 3 500 Eur santaupų, nes neseniai buvo įsigytas nekilnojamasis turtas, būtų nelogiška laikyti santaupas automobilio pirkimui. Nurodo, kad vien aplinkybė, kad transporto priemonės yra registruotos atsakovės vardu, nereiškia, kad turtas nėra bendras. Nurodė, kad atsakovė patvirtino, kad išlaidos buvo bendros, todėl ir įgytas turtas turi būti bendras.

Dėl (duomenys neskelbtini) ieškovo kreditorinio įsipareigojimo V. R. ir G. R. įvykdymo nurodė, kad nesutinka su ieškovų teiginiais, kad V. R., pervesdamas lėšas sūnui – ieškovui M. R. manė, kad sūnaus šeimai suteikia paskolą be palūkanų neterminuotam laiku, kad atsakovė žinojo apie paskolos ieškovui suteikimą ir savo konkliudentiniais veiksmais pripažino savo pareigą grąžinti ½ skolintų lėšų. Nurodė, kad mokėjimo paskirties laukelyje nebuvo nurodyta, jog pinigai pervedami kaip paskola. Kokiu pagrindu ir kokiam tikslui ieškovo tėvai ieškovui pervedė ginčo pinigų sumą nėra žinoma. V. R. ir G. R. yra ieškovo tėvai ir juos sieja artimi santykiai. Tuo tarpu santykiai tarp V. R., G. R. ir atsakovės niekuomet nebuvo šilti, šalių tarpusavio santykiams iširus, ieškovo tėvai yra priešiškai nusiteikę atsakovės atžvilgiu, dėl to jų nurodytas aplinkybes dėl neva atsakovei suteiktos paskolos reikėtų vertinti kritiškai. Nurodė, kad nei ieškovas, nei jo tėvai apie ieškovui pervestas lėšas atsakovės neinformavo, ji šių lėšų nematė, negavo, kur ieškovas jas panaudojo atsakovei nėra žinoma. Be to, atsakovė ne tik, kad niekuomet nesiskolino lėšų iš ieškovo tėvų, bet iki bylos iškėlimo teisme net nebuvo girdėjusi apie ieškovo tėvams, pasak jų, turimą įsiskolinimą, iš ieškovo tėvų nėra sulaukusi net užuominos apie neva jiems turimos skolos egzistavimą, tuo labiau jos grąžinimą.

Dėl (duomenys neskelbtini) kreditoriniu įsipareigojimo DNB AB pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo nurodė, kad solidari jos ir ieškovo M. R. atsakomybė numatyta solidari, todėl tam nustatyti teismo sprendimas nėra reikalingas.

Dėl kreditorinio įsipareigojimo pagal (duomenys neskelbtini) vartojimo kreditą? pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo nurodė, kad pagal kredito sutartį jis yra asmeniškai atsakingas ir tam pripažinti teismo sprendimas nėra reikalingas.

Dėl kompensacijos už kreditoriui AB Luminor pagal (duomenys neskelbtini) kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtu? įmoku? sumos nurodė, kad su šiuo reikalavimu nesutinka, nes šalių susitarimu didžiąją ginčo laikotarpio dalį ieškovas rūpinosi karjera, darbo reikalais, lėšomis, atsakovė augino šalių vaikus L. R. ir G. R., rūpinosi namų gerbūviu, t. y. kiekviena šalis įdėjo savo indėlį į bendro turto sukūrimą.

Teismo posėdžio metu atsakovė R. N. papildomai paaiškino, kad automobilį Opel Astra įsigijo už savo santaupas, tačiau jų pritrūko ir ieškovas M. R. paėmė lizingą. Lizingu paimtus pinigai buvo grąžinti, kai ji pasiskolino iš savo mamos, M. R. pervesti pinigai. Dėl Audi Q5 nurodė, kad ieškovas M. R. su ja nesitaręs padovanojo jai automobilį. Kaip ji suprato, dovana buvo skirta tam, kad ji saugiai vežiotų vaikus. Šiuo automobiliu važinėjosi ji, pretenzijos dėl automobilio prasidėjo po jų santykių iširimo. Apie iš ieškovų G. R. ir V. R. gautus pinigus sužinojo tik prasidėjus teisminiams procesams. Pokalbio su G. R. ir V. R. dėl pinigų pasiskolinimo dėl nekilnojamojo turto pirkimo nepamena. Nurodė, kad žemės sklypą įsigijo už savo asmenines lėšas, nurodė, kad turėjo apie 10 000 Lt santaupų, taip pat 3 500 Eur santaupų automobilio įsigijimui.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė advokatė Jelena Jermolajeva papildomai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo patvirtinta, kad atsakovė iš ieškovų G. R., V. R. pinigų nesiskolino, apie grąžinimą nekalbėjo. Pažymėjo, kad ieškovas M. R. duodamas paaiškinimus buvo nenuoseklus, nes iš pradžių nurodė, kad pinigai buvo skolinimąsi sklypų įsigijimui, vėliau – kad pradiniam įnašui bankui, tačiau nei datos, nei sumos nesutampa. Nurodė, kad visi duomenys patvirtina, kad automobilis Opel Astra buvo įsigyta už atsakovės asmenines lėšas. Dėl Audi Q5 įsigijimo ieškovas M. R. patvirtino, kad su atsakove tartasi nebuvo – nei dėl transporto priemonės įsigijimo, nei paskolos ėmimo. Bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovas M. R., tiek G. R., teigė kad transporto priemonė buvo nupirkta atsakovei iš didelės meilės. Ieškovas M. R. taip pat nurodė, kad šia transporto priemone nesinaudojo, tik išbandė kaip važiuoja. Ieškovas M. R. neįrodė, kad dėl šios transporto priemonės įsigijimo buvo susitarta su atsakove.

2021 m. sausio 25 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – kol bus priimtas teismo sprendimas byloje, areštuotos atsakovės R. N. vardu registruotas transporto priemones – automobilis Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir automobilis Audi Q5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), uždraudžiant R. N. bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą.

2021 m. rugsėjo 16 d. teismo nutartimi patvirtinta ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. taikos sutartis dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, šioje dalyje civilinė byla buvo nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės.

(duomenys neskelbtini) ieškovas M. R. ir atsakovė sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš UAB „Zula“ už 6 082,02 Eur (21 000 Lt) ieškovas M. R. nusipirko 313/1574 dalis, atsakovė R. N. 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Sutarties 3.2.1 ir 3.2.2. punktuose nurodyta, kad abu pirkėjai kainą sumoka lygiomis dalimis. Pagal sutarties 3.3 punktą jie pirkimo kainą privalėjo sumokėti į pardavėjo sąskaitą per 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo.

(duomenys neskelbtini) ieškovas M. R., atsakovė R. N. su R. B. pasirašė jungtinės veiklos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią sutarties šalys susitarė kooperuodami savo turtą, pinigines lėšas ir darbą pastatyti naują dviejų butų gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini).

Iš mokėjimo pavedimo ir banko išrašo nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 19 d. V. R. - M. R. pervedė 11 000 GBP.

2014 m. sausio 21 d. M. R. ir R. N. su AB DNB banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuria šalims buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas ginčo butui statyti. Paskolos galutinis grąžinimo terminas 2048 m. gruodžio 28 d. Kredito sutarties 65,3 punkte numatyta M. R. ir R. N. solidarioji atsakomybė.

Iš banko išrašo nustatyta, kad paskolos įmokas nuo 2015 m. atlikdavo M. R..

2015 m. liepos 22 d. dviejų butų gyvenamasis namas buvo baigtas statyti. Valstybės įmonės registrų centro duomenimis nustatyta, kad patalpa – butas, esantis (duomenys neskelbtini), po ½ nuosavybės teise priklauso M. R. ir R. N.. Taip pat nuosavybės teise po 313/1574 dalis M. R. ir R. N. nuosavybės teise registruotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

2016 m. kovo 22 d. ieškovas M. R. su AB DNB banku sudarė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas perdavė, o M. R. lizingo sutarties pagrindu priėmė valdyti ir naudotis 2012 m. gamybos keleivinį automobilį Opel Astra, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Lizingo sutarties pagrindu ieškovui buvo suteikta 7 253,01 Eur vartojimo kredito suma šiam automobiliui pirkti. Ieškovas įsipareigojo grąžinti skolą per 60 mėn. mokėdamas 105,77 Eur lizingo įmokas. Greta lizingo sutarties buvo pasirašyta 2016 m. kovo 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš 2016 – 2020 m. uždarosios akcinės bendrovės „Armi servisas“ PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad M. R. remontuodavo automobilį Opel Astra.

2018 m. kovo 16 d. M. R. ir R. N. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria M. R. pardavė, o R. N. nusipirko transporto priemonę Opel Astra, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) už 7 000 Eur.

2019 m. gegužės 17 d. M. R. ir AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. LD1913700040, pagal kurią jam buvo suteiktas 14 000 Eur kreditas, kurio grąžinimo terminas – 2024 m. gegužės 10 d.

Iš 2019 m. gegužės 27 d. mokėjimo pavedimo nustatyta, kad ieškovas M. R. JAV įmonei sumokėjo 14 489 USD (12 938,92 Eur) už keleivinį automobilį Audi Q5 pagal skelbimą Nr. 33822619. Minėtą įmoką M. R. sumokėjo paėmęs 14 000 Eur vartojimo paskolą iš Citadelės banko.

VšĮ „Emprekis“ duomenimis, Opel Astra 2012 m. gamybos metu kaina su PVM 4 340 Eur, Audi Q5 2014 m. – 13 260 Eur.

Iš D. N. sąskaitos išrašo nustatyta, kad M. R. buvo atlikti pavedimai: (duomenys neskelbtini) – 500 Eur, (duomenys neskelbtini) – 100 Eur, (duomenys neskelbtini) – 1 000 Eur, (duomenys neskelbtini) – 1 000 Eur. (duomenys neskelbtini) – 400 Eur.

Iš R. N. banko sąskaitos nustatyta, kad nuo (duomenys neskelbtini) ji kas mėnesį M. R. perveda po 140 Eur būsto paskolos įmokų.

M. R. ir R. N. turi du nepilnamečius vaikus: L. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. R., gim. (duomenys neskelbtini).

Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.

Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Tai reiškia, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Byloje nustatyta, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. draugavo ir kartu kūrė santykius nuo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus L. R., (duomenys neskelbtini) – dukra G. R.. Ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. santykiai iširo 2020 m. rugsėjo mėn. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų A. Ž. ir V. R. parodymų nustatyta, kad M. R. ir R. N. santykiai buvo pastovūs, jie artimųjų ir draugų buvo laikomi šeima.

Kaip nurodyta cituojamoje teismų praktikoje, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl kiekvieno turto vieneto ar įsipareigojimų klausimą būtina aptarti atskirai.

Dėl nekilnojamojo turto.

Tarp šalių nėra ginčo, kad bendro gyvenimo metu ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. nutarė įsigyti nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, su statomu dviejų būtų kotedžo tipo namu. Buvo įsigytas žemės sklypas, vėliau – vykdant jungtinę veiklą su R. B. – statomas kotedžas, kurio vienas butas atiteko ieškovui M. R. ir atsakovei R. N.. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, šis nekilnojamasis turtas registruotas taip: patalpa – butas, esantis (duomenys neskelbtini), po ½ nuosavybės teise priklauso M. R. ir R. N.; po 313/1574 dalis nuosavybės teise M. R. ir R. N. priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad šio nekilnojamojo turto kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys registruose yra nurodytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis), jų šalys neginčija, todėl nėra pagrindo teismui konstatuoti, kad šis nekilnojamasis turtas įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes šis faktas jau išviešintas registruose. Taip pat,. Vadovaujantis tais pačiais argumentais, atmestinas ieškovo M. R. prašymas priteisti atsakovei nekilnojamojo turto dalį, kuri jau yra įregistruota registruose.

Dėl būsto paskolos.

Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad bendro gyvenimo metu ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. (duomenys neskelbtini) su AB DNB banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuria šalims buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas ginčo butui statyti. Šalys neginčija būsto paskolos sudarymo aplinkybių, bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad sprendimas sudaryti paskolą buvo priimtas kartu, įvertinus galimybes, gaunamas pajamas ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad būsto paskolos 65.3 punkte numatyta M. R. ir R. N. solidarioji atsakomybė pagal kredito sutartį, šios atsakomybės šalys neginčija, koreguoti būsto kredito nuostatų neprašo, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą prisiėmė šį kreditorinį įsipareigojimą, nes šis faktas nėra ginčijamas.

Ieškovas M. R. prašo priteisti iš atsakovės R. N. ½ dalį kreditoriui AB „Luminor“ pagal 2014 m. sausio 21 d. kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos, viso 8 527,41 Eur.

Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovui M. R. ir atsakovei R. N. gyvenant kartu, ieškovas M. R. dirbo, o R. N. augino vaikus, todėl tuo metu gaudavo nedideles vaiko priežiūros išmokas. Ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tuo metu buvo laikoma, kad M. R. uždirbamas darbo užmokestis yra bendras, o R. N. prie šeimos poreikių prisideda kitokiu būdu – vaikų priežiūra, pasirūpinimu buitimi ir pan. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovas M. R. laikotarpiu nuo 2014 iki 2020 m. mokėjo būsto paskolos įmokas bankui, tačiau, kaip teismo posėdžio metu nurodė pats ieškovas M. R., jis atsakovei R. N. niekada neminėjo, kad ji pusę sumokėtų įmokų turės M. R. kompensuoti. Spręstina, kad ieškovas M. R. mokėdamas būsto paskolos įmokas bankui, o atsakovė R. N. kitokiu savo darbu bendrame ūkyje, siekė bendro tikslo – išmokėti būsto paskolą bankui, todėl ieškovo M. R. reikalavimas priteisti iš atsakovė R. N. 8 527,41 Eur sumokėtų įmokų kreditoriui AB „Luminor“ atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl transporto priemonių.

Ieškovas M. R. nurodo, kad automobilį Opel Astra ieškovas M. R. pirko paėmęs lizingą, automobilį registravo savo vardu. Vėliau Opel Astra buvo nuspręsta perregistruoti atsakovės vardu, ir ieškovas M. R. ir atsakovė pasirašė fiktyvią transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovui M. R. nesumokėjo jokių lėšų. Ieškovas M. R. nurodo, kad automobilį Opel Astra įgijo šeimai kaip bendrą turtą ir prašo pripažinti (duomenys neskelbtini) sudarytą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, automobilį Opel Astra priteisti atsakovei, o ieškovui M. R. priteisti 3 274,58 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimą nelygiomis dalimis.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu.

Ieškovas M. R. tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė R. N. nenorėjo vairuoti transporto priemonės, kuri nėra registruota jos vardu. Atsižvelgdamas į atsakovės R. N. norą, ieškovas M. R. sutiko pasirašyti transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir Opel Astra buvo registruota R. N. vardu. Spręstina, kad 2018 m. kovo 16 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis atitiko šalių valią, atitiko tikruosius šalių ketinimus, kad transporto priemonė būtų registruota atsakovės R. N. vardu, be to, iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad po šios transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, transporto priemone naudojosi būtent atsakovė R. N.. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad (duomenys neskelbtini) sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra akivaizdžiai apsimestinė.

Dėl reikalavimo automobilį Opel Astra pripažinti įgytą bendrosios dalinės nuosavybės teise, pasisakytina tai, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys neginčijo aplinkybių, kad transporto priemonę susirado ir nutarė įsigyti atsakovė R. N.. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos aplinkybės, kad atsakovė R. N. automobilį Opel Astra įsigijo už savo santaupas, tačiau jų neužteko ir ieškovas M. R. paėmė lizingą. Bankiniai pavedimai iš atsakovės motinos D. N. į ieškovo M. R. sąskaitą patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. jam buvo pervesti 3 000 Eur, kas sudaro tikėtiną prielaidą, kad atsakovės R. N. motina D. N. pervedė pinigus už ieškovo M. R. mokamą lizingą už automobilį Opel Astra. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad po paskutinio D. N. atlikto mokėjimo – 2018 m. kovo 2 d., ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. 2018 m. kovo 16 d. ir pasirašė šios transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, transporto priemonės nuosavybės teisė buvo perleista atsakovei R. N.. Aplinkybę, kad transporto priemonę įsigyti padėjo atsakovės motina D. N., teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovas M. R.. Pateikti duomenys, kad buvo išimami grynieji pinigai Mažeikiuose, Klaipėdoje, teismo vertinimu, neįrodo fakto, kad bankiniais pervedimais M. R. perduoti pinigai, D. N. buvo grąžinti. Aplinkybės, kad automobilį Opel Astra R. N. įsigijo asmeninės nuosavybės teise nepaneigia įrodymai, kad 2016 – 2020 m. ieškovas M. R. automobilį Opel Astra remontavo, apmokėjo remonto išlaidas, kadangi šalims vykdant jungtinę veiklą, buvo galimi žodiniai susitarimai dėl R. N. asmeninės nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės remonto ar priežiūros. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atmestinas ieškovo M. R. reikalavimas pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. automobilį Opel Astra įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat atmestinas reikalavimas dėl 3 274,58 Eur kompensacijos priteisimo.

Ieškovas M. R. taip pat prašo pripažinti, kad jis ir atsakovė R. N., vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo automobilį Audi Q5, prisiėmė kreditorinį įsipareigojimą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą automobiliui įsigyti. Teismo posėdžio metu ieškovas M. R. nurodė, kad automobilio Audi Q5 įsigijimo su atsakove R. N. nesitarė, ji naujo automobilio pirkti neprašė, šis automobilis jai turėjo būti staigmena. Nurodė, kad taip pat su atsakove nebuvo tartasi ir tai, kad šio automobilio įsigijimui reikės pasiimti vartojimo kreditą. Teismo posėdžio metu liudytojai A. Ž., V. R. patvirtino, kad apie automobilio įsigijimą atsakovė R. N. nežinojo, su ja tartasi nebuvo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, kad sprendžiant ginčą reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto, spręstina, kad tokio susitarimo tarp ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. nebuvo, todėl ieškovo M. R. reikalavimai pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo automobilį Audi Q5 bei pasiėmė (duomenys neskelbtini) vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atmestini kaip nepagrįstas.

Atsakovė R. N. nurodo, kad automobilį Audi Q5 ieškovas M. R. jai dovanojo, norėdamas, kad ji su vaikais važinėtu saugiu džipo tipo automobiliu, taip pat norėdamas atsidėkoti už auginamus vaikus.

Dovanojimo sutarties samprata pateikta CK 6.465 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi, dovanojimas kaip sandoris yra dvišalis, jam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis), t. y. dovanotojas išreiškia savo valią turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) padovanoti (neatlygintinai perduoti), o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2017).

Pažymėtina, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti.

Dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo dovanos perdavimo neatlygintinai apdovanotajam, šiam išreiškiant savo valią dovaną priimti, momento (CK 6.465 straipsnio 1 dalis) ir nuo šio momento apdovanotasis pagal bendrą taisyklę įgyja nuosavybės teisę į dovaną (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Apdovanotojo valios priimti dovaną išreiškimu gali būti laikomas jo pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas dovanos priėmimas. Ji gali būti išreiškiama tiek ofertos sudaryti sutartį svarstymo stadijoje, tiek ir vėliau, gali būti išreiškiama veikimu priimant dovaną. CK 6.469 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tam, jog būtų sudaryta dovanojimo sutartis, labai svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorio šalys, jį sudarydamos; nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn ir ar tikrai siekė nustatyti kitas sutarties sąlygas. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

Iš posėdžio metu pateikto ieškovo M. R. paaiškinimo, kad įsigyjant automobilį Audi Q5 su atsakove tartasi nebuvo, iš ieškovės G. R. paaiškinimo, kad M. R. nuosavybės teisę į automobilį R. N. perleido iš didelės meilės, atsižvelgiant į liudytojų parodymus, kad nupirktas automobilis atsakovei R. N. turėjo būti staigmena, konstatuotina, kad ieškovas M. R. siekė neatlygintinai perleisti atsakovei R. N. automobilį Audi Q5, automobilis Audi Q5 atsakovei R. N. buvo padovanotas.

Dėl ieškovų V. R. ir G. R. reikalavimu.

Ieškovai V. R. ir G. R. patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimus: pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. solidarią atsakomybę už (duomenys neskelbtini) suteiktą 13 056,00 Eur paskolą; priteisti iš atsakovės R. N. ieškovams V. R. ir G. R. 6 528 Eur skolos dalį.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad bendro gyvenimo metu ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. nutarė įsigyti nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, su statomu dviejų būtų kotedžo tipo namu. (duomenys neskelbtini) ieškovas M. R. ir atsakovė sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią už 6 082,02 Eur (21 000 Lt) ieškovas M. R. nusipirko 313/1574 dalis, atsakovė R. N. 313/1574 dalis žemės sklypo. Sutarties 3.2.1 ir 3.2.2. punktuose nurodyta, kad abu pirkėjai kainą sumoka lygiomis dalimis – po 3 041,01 Eur (10 500 Lt). Pagal sutarties 3.3 punktą jie pirkimo kainą privalėjo sumokėti į pardavėjo sąskaitą per 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad perkant žemės sklypą jau buvo pradėtos kotedžo tipo namo statybos, iki pasiimant būsto kreditą iš banko, buvo būtina atlikti kitus mokėjimus, įrodant, kad yra investuotas pradinis įnašas. Atsakovė R. N. nurodė, kad perkant žemės sklypo dalį ji turėjo santaupų, įsigijo iš savo asmeninių lėšų, kurias laikė tiek banke, tiek grynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė R. N. nepateikė įrodymų, kad laikotarpyje nuo žemės sklypo įsigijimo (2013 m. gruodžio 11 d.) iki būsto kredito sudarymo (2014 m. sausio 21 d.) iš savo banko sąskaitos išėmė grynuosius pinigus, atliko pavedimą kotedžo statytojui ar pan.

Ieškovai V. R. ir G. R. nurodo, kad žemės sklypo įsigijimui ir pirmajam įnašui už statomą kotedžo tipo namą M. R. ir R. N. suteikė paskolą, į M. R. sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervesdami 11 000 GBP (13 056,22 Eur).

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. nekilnojamąjį turtą siekę įsigyti vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nekilnojamasis turtas abiem buvo registruotas lygiomis dalimis. Pagal (duomenys neskelbtini) žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. sumokėjo po 3 041,01 Eur už žemės sklypo dalis, butas buvo registruotas po ½ dalies. Kaip nustatyta, kad atsakovė R. N. nepateikė įrodymų, kad žemės sklypo dalis pirko iš savo asmeninių lėšų, kad investavo savo santaupas į buto kotedžo tipo name statybą. Atsakovė R. N. patvirtino, kad kompiuterio pagalba yra bendravusi su M. R. tėvais – ieškovais V. R. ir G. R., kartais būdavo pakviečiama į pokalbį. Ieškovai M. R. nurodė, kad su atsakove R. N. buvo kalbama, kad reikia skolintis pinigų iš jo tėvų, kad šiuos pinigus jie turės grąžinti. Ieškovė G. R. nurodė, kad tuo metu, kai buvo tariamasi dėl paskolos suteikimo, kartu su M. R. buvo ir R. N., kartu prašė paskolinti pinigų, suprato, kad skolina abiem. Teismo vertinimu, šalių teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, nustatytos faktinės aplinkybės, kad R. N. neįrodė, kad investavo santaupas nekilnojamojo turto įsigijimo metu, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad ieškovai V. R. ir G. R. suteikė neterminuotą 11 000 GBP paskolą ieškovui M. R. ir R. N. lygiomis dalimis, šias lėšas pervesdami į ieškovo M. R. sąskaitą, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovė R. N. solidarią atsakomybę pagal (duomenys neskelbtini) suteiktą 13 056 Eur paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė R. N. neįrodė, kad ieškovams V. R. ir G. R. paskola yra grąžinta, yra pagrindas iš atsakovės priteisti 6 528 Eur negrąžintą skolos dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

2021 m. rugsėjo 16 d. teismo nutartimi patvirtinta ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. taikos sutartis dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, šioje dalyje civilinė byla buvo nutraukta, tačiau teismo nutartimi nebuvo išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas.

Ieškovas M. R. už reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos nustatymo sumokėjo 150 Eur žyminį mokestį, ieškovui M. R. grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. 112,50 Eur (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį tenkinus visiškai iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovas M. R. pateikė duomenis, kad bylos nagrinėjimo metu patyrė 2 360 Eur bylinėjimosi išlaidų, už pradinį ieškinį sumokėjo 573 Eur žyminį mokestį (jau minusavus grąžinto žyminio mokesčio dalį), už patikslintą ieškinį sumokėjo papildomą 871 Eur žyminį mokestį, iš viso patyrė 3 804 Eur bylinėjimosi išlaidų, šios išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais. Nors prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodoma, kad šias išlaidas patyrė ieškovas M. R., tačiau spręstina, kad šios bylinėjimosi išlaidos yra kartu ir kitų ieškovų – V. R. bei G. R., kadangi visi trys ieškovai visus procesinius dokumentus teikė kartu, mokėjo bendrą žyminį mokestį, pagal atstovavimo sutartį advokato padėjėja atstovavo visus tris ieškovus.

Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, šios išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais.

Ieškovai reiškė 3 neturtinio pobūdžio reikalavimus ir 1 turtinį reikalavimą 48 981,80 Eur sumai. Ieškinys tenkintas iš dalies, neturtiniai reikalavimai atmesti, turtinis reikalavimas patenkintas 6 528 Eur sumai, laikytina, kad buvo patenkinta 13 proc. ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovui M. R. iš atsakovės priteistina 494,52 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo atmesta 87 proc. ieškovų reikalavimų, kuriuos sudarė ieškovo M. R. reikalavimai, atsakovei iš ieškovo M. R. priteistina 1 305 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Byloje yra susidariusių 7,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Padalijant šias išlaidas ieškovams ir atsakovams aukščiau nurodytu būdu, priteistina suma susidaro mažesnė nei rekomenduojama priteisti suma, todėl šios išlaidos iš ieškovų ir atsakovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu ir 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. N. po 3264 Eur (tris tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt keturi eurai) skolą ieškovams V. R. ir G. R..

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės R. N. 494,52 Eur (keturi šimtai devyniasdešimt keturi eurai 52 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. R..

Priteisti iš ieškovo M. R. 1 305 Eur (tūkstantis trys šimtai penki eurai) bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. N..

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2021 m. sausio 21 d. teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Grąžinti ieškovui M. R. 112,50 Eur (šimtas dvylika eurų 50 ct) sumokėto žyminio mokesčio (mokėjimo užduoties kodas ZJ28136), pavedant tai atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.