- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-15
- Bylos Nr.
- e2A-309-524/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00086-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- M. R., V. R., G. R.
- Atsakovas
- R. N.
- Trečiasis asmuo
- „Luminor Bank“, Lietuvos skyrius ir AB „Citadele“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
- 2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. R., V. R. (teisių perėmėja – G. R.) ir G. R. patikslintą ieškinį atsakovei R. N. dėl bendrosios jungtinės veiklos nesudarius santuokos vykdymo, sandorio pripažinimo apsimestiniu, bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir padalijimo, nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, išlaikymo priteisimo, skolos priteisimo, tretieji asmenys „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrius ir AB „Citadele“ bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai M. R., V. R. ir G. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei R. N. dėl bendrosios jungtinės veiklos nesudarius santuokos vykdymo, sandorio pripažinimo apsimestiniu, bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir padalijimo, nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, išlaikymo priteisimo, skolos priteisimo.
2. Patikslintu ieškiniu ieškovas M. R. prašė:
1) pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. 2018 m. kovo 16 d. sudarytą transporto priemonės – 2012 m. gamybos keleivinio automobilio „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu;
2) pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo šį turtą ir prisiėmė šiuos kreditinius įsipareigojimus:
a) 626/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė dalių rinkos vertė – 5 886,15 Eur;
b) 98,43 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 50 100 Eur;
c) 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
d) 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
e) 2013 m. gruodžio 19 d. skolą V. R. ir G. R., 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 13 056,22 Eur;
f) 2014 m. sausio 21 d. būsto kreditą pagal kreditavimo sutartį Nr. 2300-2014-2014-88015, kreditorė AB DNB bankas, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 67 032,49 Eur;
g) 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
3) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti ieškovui M. R. turtą:
a) 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė dalių rinkos vertė – 5 886,15 Eur;
b) 1/2 dalį 98,43 kv. m ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 50 100 Eur;
c) 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
4) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti atsakovei R. N. turtą:
a) 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė dalių rinkos vertė – 5 886,15 Eur;
b) 1/2 dalį 98,43 kv. m ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 50 100 Eur;
c) 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
5) pripažinti ieškovą M. R. ir atsakovę R. N. solidariai atsakingais V. R. ir G. R. pagal 2013 m. gruodžio 19 d. pavedimą;
6) pripažinti ieškovą M. R. ir atsakovę R. N. solidariai atsakingais pagal 2014 m. sausio 21 d. būsto kreditą pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kreditorė AB DNB bankas;
7) pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040;
8) priteisti ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. 1/2 dalį kreditoriui „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrius pagal 2014 m. sausio 21 d. kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos, iš viso – 8 527,41 Eur;
9) priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 3 274,58 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimą nelygiomis dalimis;
10) nustatyti nepilnamečių vaikų L. R., gimusio (duomenys neskelbtini), ir G. R., gimusios (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą su motina R. N.;
11) priteisti iš ieškovo M. R. išlaikymą nepilnamečiams vaikams L. R. ir G. R. po 220 Eur kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, įpareigojant ieškovą išlaikymą už einamąjį mėnesį teikiant iki einamojo mėnesio 25 dienos į atsakovės R. N. atsiskaitomąją sąskaitą (ieškinio pateikimo dieną Nr. (duomenys neskelbtini));
12) nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti (administruoti) motinai R. N.;
13) nustatyti M. R. ir nepilnamečių vaikų L. R. ir G. R. bendravimo tvarką pagal ieškovo siūlymą;
14) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
3. Ieškovai V. R. (teisių perėmėja – G. R.) ir G. R. patikslintu ieškiniu prašė:
1) pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. solidarią atsakomybę už 2013 m. gruodžio 19 d. suteiktą 13 056 Eur paskolą;
2) priteisti iš atsakovės R. N. ieškovams V. R. ir G. R. 6 528 Eur skolos dalį;
3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patvirtinta ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. taikos sutartis dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo ir ši civilinės bylos dalis buvo nutraukta.
5. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas M. R. ir atsakovė draugavo ir kartu kūrė šeimos santykius nuo 2010 m. sausio 21 d. Nors šalys nebuvo sudarę santuokos, jie gyveno kartu kaip šeima ir susilaukė dviejų nepilnamečių vaikų: L. R. ir G. R. Ieškovas M. R. ir atsakovė konkliudentiniais veiksmais vykdė bendrą jungtinę veiklą, t. y. pasitikėdami vienas kitu, elgdamiesi vienas su kitu kaip sutuoktiniai, be rašytinio susitarimo, jie įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise turtą: registravo daline nuosavybe nekilnojamąjį turtą, ėmė bendrą kreditą būsto statyboms, pirko transporto priemones iš vieno pajamų pagal lizingo ir vartojimo kredito sutartis ir registravo jas kito vardu. Jiedu turėjo bendrą tikslą ir vienodą interesą rezultatu, todėl yra pagrindas vertinti, kad sudarė konsensualinę paprastosios partnerystės (asociacijos) sutartį. Mano, kad įgydami turtą bendrai daline nuosavybe M. R. ir atsakovė privalėjo lygiai tokiu pačiu būdu (lygiomis dalimis) vykdyti prievoles kreditoriams. Ieškovo M. R. ir atsakovės santykiai nutrūko ir 2020 m. rugsėjo mėnesį jie tvirtai nusprendė jų nebetęsti.
6. Ieškinyje teigiama, jog vykdant jungtinę veiklą, pirmiausia, atsirado poreikis įsigyti būstą. M. R. ir atsakovė kartu įgijo bendrą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypo dalį ir butą kotedžo tipo name, esančius (duomenys neskelbtini). Šį turtą įregistravo bendrosios dalinės nuosavybės teisė kiekvienam po 1/2 dalį, nors pirkimo ir statybų kaina nebuvo sumokėta lygiomis dalimis. M. R. tėvai (ieškovai V. R. ir G. R.) paskolino M. R. 11 000 Didžiosios Britanijos svarų (13 056,22 Eur) sklypo įsigijimui. Skola nebuvo grąžinta, todėl ieškovai V. R. ir G. R. reikalauja pripažinti sūnui skolintą 13 056,22 Eur sumą bendra ieškovo M. R. ir atsakovės prievole. Atitinkamai priteisti iš atsakovės 1/2 skolintos sumos – 6 528 Eur. Be to, ieškovas M. R. ir atsakovė 2014 m. sausio 21 d. su banku pasirašė kreditavimo sutartį, pagal kurią šalims buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas ginčo butui statyti. Ieškovui M. R. ir atsakovei gyvenant kartu, kredito įmokas bankui mokėjo iš savo pajamų tik M. R., todėl M. R. reikalauja priteisti iš atsakovės 1/2 sumokėtų banko paskolos įmokų nuo 2015 m. sausio iki 2021 m. rugsėjo mėn., t. y. buvo padengta 17 054,82 Eur kredito suma, todėl atsakovė turi pareigą grąžinti 8 527,41 Eur kredito įmokų. Nuo 2020 m. lapkričio mėnesio atsakovė būsto paskolos įmokoms padengti perveda ieškovui po 140 Eur per mėnesį. Šiuo metu negrąžintas paskolos likutis yra 67 522 Eur.
7. Ieškinyje nurodoma, kad automobilį „Opel Astra“ ieškovas M. R. pirko ir registravo savo vardu paėmęs lizingą. Atsakovė laidavo už lizingo sutarties vykdymą pasirašydama 2016 m. kovo 22 d. laidavimo sutartį. Kai ieškovas M. R. išmokėjo lizingą už šį automobilį, jis sutiko perrašyti nuosavybės teisę į automobilį atsakovei. Nors pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybė į automobilį buvo perleista atsakovei, ji realiai ieškovui M. R. nesumokėjo 7 000 Eur automobilio pirkimo kainos. Todėl ieškovas M. R. siekia nuginčyti 2018 m. kovo 16 d. „Opel Astra“ pardavimo atsakovei sandorį, nes juo buvo pridengtas šalių susitarimas įgyti ir valdyti šį automobilį abiem nuosavybės teise. Todėl taip pat reikalauja minėtą turtą pripažinti bendra daline nuosavybe, įgyta bendrosios jungtinės veiklos pagrindu, tačiau prašo dalijant nuosavybę jį priteisti atsakovei, o M. R. už jį kompensuojant 1/2 vertės.
8. Ieškinyje teigiama, jog M. R. savo vardu pasiėmė 14 000 Eur vartojimo kreditą ir nupirko automobilį „Audi Q5“. Tačiau „Audi Q5“ pirkimo sąskaita faktūra buvo išrašyta atsakovės vardu, kad nereikėtų dvigubos registracijos (iš pradžių ieškovo M. R., po to atsakovės vardu). Automobilio registravime VĮ „Regitra“ atsakovės vardu dalyvavo ieškovas M. R. ir atsakovė. Šiuo metu automobilio buvimo vieta nėra žinoma. Negrąžinto vartojimo kredito dydis (2021 m. sausio 1 d.) – 10 376,64 Eur. Todėl ieškovas M. R. mano, kad patenkinus ieškinio reikalavimus dėl automobilių ir skolų priteisimo tikslinga taikyti įskaitymą piniginiams vienarūšiams reikalavimams tarp M. R. ir atsakovės.
9. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį ar patikslintą ieškinį nepateikė. Atsakovė 2022 m. gegužės 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškinys ir jo patikslinimai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Atsiliepimas
10. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose dėl 2013 m. gruodžio 19 d. ieškovo kreditinio įsipareigojimo V. R. ir G. R. įvykdymo nurodė, kad nesutinka su ieškovų teiginiais, kad V. R., pervesdamas lėšas sūnui – ieškovui M. R. – manė, kad sūnaus šeimai suteikia paskolą be palūkanų neterminuotam laikui ir kad atsakovė žinojo apie paskolos ieškovui suteikimą bei savo konkliudentiniais veiksmais pripažino savo pareigą grąžinti 1/2 skolintų lėšų. Mokėjimo paskirties laukelyje nebuvo nurodyta, jog pinigai pervedami kaip paskola. Kokiu pagrindu ir kokiam tikslui ieškovo tėvai ieškovui pervedė ginčo pinigų sumą, nėra žinoma. V. R. ir G. R. yra ieškovo tėvai ir juos sieja artimi santykiai. Tuo tarpu santykiai tarp V. R., G. R. ir atsakovės niekuomet nebuvo šilti. Ieškovo M. R. ir atsakovės tarpusavio santykiams iširus, ieškovo M. R. tėvai yra priešiškai nusiteikę atsakovės atžvilgiu, dėl to jų nurodytas aplinkybes dėl neva atsakovei suteiktos paskolos reikėtų vertinti kritiškai. Nurodė, kad nei ieškovas M. R., nei jo tėvai apie ieškovui M. R. pervestas lėšas atsakovės neinformavo, ji šių lėšų nematė, negavo, kur ieškovas M. R. jas panaudojo atsakovei nėra žinoma.
11. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose dėl 2014 m. sausio 21 d. kreditinio įsipareigojimo bankui vykdymo nurodė, kad solidari jos ir ieškovo M. R. atsakomybė numatyta, todėl tam nustatyti teismo sprendimas nėra reikalingas. Dėl kompensacijos už bankui pagal 2014 m. sausio 21 d. kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos nurodė, kad su šiuo reikalavimu nesutinka, nes šalių susitarimu didžiąją ginčo laikotarpio dalį ieškovas rūpinosi karjera, darbo reikalais, lėšomis, o atsakovė augino šalių vaikus, rūpinosi namų gerove, t. y. kiekviena šalis įdėjo savo indėlį į bendro turto sukūrimą.
12. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose dėl automobilio „Opel Astra“ 2018 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu nurodė, kad ieškovas nurodydamas, jog ginčo sandoris yra apsimestinis, negalėjo nurodyti, kokį, jo manymu, konkretų sandorį ginčijamu sandoriu norėta pridengti. Atsakovė sudarydama ginčo sandorį ketino įgyti iš jo kylančias teises ir pareigas, jomis naudojosi ir jas vykdė. Atsakovė elgėsi kaip teisėta turto savininkė, t. y. ginčijamas sandoris nebuvo apsimestinis ir buvo realiai vykdomas. Nuo automobilio įsigijimo dienos faktiškai juo naudojosi atsakovė. Atsakovė paprašė ieškovo, kaip asmens, turinčio daugiau žinių apie automobilius, padėti jai įsigyti naują transporto priemonę. Įvertinusi savo finansines galimybes, nutarė automobilį įsigyti lizingo būdu. Pardavėjui sumokėjo 3 500 Eur dydžio automobilio kainos dalį, likusią įsipareigojusi sumokėti su kredito įstaigos pagalba. Kadangi ji tuo metu buvo motinystės atostogose, lizingo sutartį sudarė ieškovas M. R. Atsakovės mama padėjo atsakovei susimokėti likusią automobilio kainos dalį anksčiau nustatyto termino, tam tikslui į ieškovo M. R. sąskaitą pervesdama 3 000 Eur sumą. Padengus visą automobilio įsigijimo kainą, kaip sutarta, 2018 m. kovo 16 d. automobilis buvo perregistruotas atsakovės, t. y. faktinio automobilio savininko, vardu sudarant automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Akivaizdu, kad atsakovė automobilio kainą yra sumokėjusi iki automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, t. y. savo, kaip pirkėjo, pareigą, yra įvykdžiusi tinkamai. Automobilis jai priklauso asmeninės nuosavybės teise ir negali būti priteisiama ieškovui M. R. kompensacija.
13. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose dėl automobilio „Audi Q5“ nurodė, kad automobiliu naudojosi atsakovė. Ginčo dėl to, kad tai atsakovei priklausanti transporto priemonė, tarp šalių niekuomet nebuvo. Pats ieškovas artimiesiems ir draugams gyrėsi dovana savo vaikų motinai. Automobiliu atsakovė naudojasi nuo jo įsigijimo dienos, pretenzijas dėl jo ieškovas atsakovei pradėjo reikšti tik 2020 m. rugsėjį visiškai pašlijus šalių tarpusavio santykiams. Bet net tuomet ieškovas nėra atsakovei nurodęs, kad jai automobilis nepriklauso, tik aiškino, kad jis moka automobilio įsigijimui gautą paskolą, dėl to, jo manymu, atsakovė arba turi paskolą dengti iš savo asmeninių lėšų, arba jam atiduoti automobilį. Automobilį ieškovas atsakovei padovanojo ir susitarimo tarp šalių šį turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise niekuomet nebuvo.
14. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose dėl kreditinio įsipareigojimo pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutartį Nr. LD1913700040 įvykdymo nurodė, kad pagal kredito sutartį ieškovas M. R. yra asmeniškai atsakingas ir tam pripažinti teismo sprendimas nėra reikalingas.
15. Trečiasis asmuo „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrius atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės R. N. po 3 264 Eur skolą ieškovams V. R. (teisių perėmėja – G. R.) ir G. R. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės R. N. 494,52 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. R. ir priteisė iš ieškovo M. R. 1 305 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. N.
17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo M. R. ir atsakovės įsigyto nekilnojamojo turto kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys registruose yra nurodytos, jų šalys neginčija, darė išvadą, kad nėra pagrindo teismui konstatuoti, jog šis nekilnojamasis turtas įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes šis faktas jau išviešintas registruose. Taip pat, vadovaujantis tais pačiais argumentais, atmestinas ieškovo M. R. prašymas priteisti atsakovei nekilnojamojo turto dalį, kuri jau yra įregistruota registruose. Atsižvelgiant į tai, kad būsto paskolos sutartyje numatyta M. R. ir R. N. solidarioji atsakomybė, šios atsakomybės šalys neginčija, koreguoti būsto kredito nuostatų neprašo, nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą prisiėmė šį kreditinį įsipareigojimą, nes šis faktas nėra ginčijamas.
18. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovui M. R. ir atsakovei R. N. gyvenant kartu, ieškovas M. R. dirbo, o R. N. augino vaikus, todėl tuo metu gaudavo nedideles vaiko priežiūros išmokas. Ieškovas M. R. ir atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad tuo metu buvo laikoma, jog M. R. uždirbamas darbo užmokestis yra bendras, o R. N. prie šeimos poreikių prisideda kitokiu būdu – vaikų priežiūra, pasirūpinimu buitimi ir pan. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovas M. R. laikotarpiu nuo 2014 iki 2020 m. mokėjo būsto paskolos įmokas bankui, tačiau, kaip teismo posėdžio metu nurodė pats ieškovas M. R., jis atsakovei R. N. niekada neminėjo, kad ji pusę sumokėtų įmokų turės M. R. kompensuoti. Todėl ieškovas M. R., mokėdamas būsto paskolos įmokas bankui, o atsakovė kitokiu savo darbu bendrame ūkyje siekė bendro tikslo – išmokėti būsto paskolą bankui, todėl ieškovo M. R. reikalavimas priteisti iš atsakovė R. N. 8 527,41 Eur sumokėtų įmokų kreditoriui atmestinas kaip nepagrįstas.
19. Teismas nusprendė, kad 2018 m. kovo 16 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis atitiko šalių valią, atitiko tikruosius šalių ketinimus, kad transporto priemonė būtų registruota atsakovės R. N. vardu. Be to, iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad po šios transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, transporto priemone naudojosi būtent atsakovė R. N. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad 2018 m. kovo 16 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra akivaizdžiai apsimestinė. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys neginčijo aplinkybių, jog transporto priemonę susirado ir nutarė įsigyti atsakovė R. N. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos aplinkybės, kad atsakovė R. N. automobilį „Opel Astra“ įsigijo už savo santaupas, tačiau jų neužteko ir ieškovas M. R. paėmė lizingą. Bankiniai pavedimai iš atsakovės motinos D. N. į ieškovo M. R. sąskaitą patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. jam buvo pervesti 3 000 Eur, tai sudaro tikėtiną prielaidą, kad atsakovės R. N. motina D. N. pervedė pinigus už ieškovo M. R. mokamą lizingą už automobilį „Opel Astra“. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad po paskutinio D. N. atlikto mokėjimo – 2018 m. kovo 2 d., ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. 2018 m. kovo 16 d. pasirašė šios transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, transporto priemonės nuosavybės teisė buvo perleista atsakovei R. N. Aplinkybę, kad transporto priemonę įsigyti padėjo atsakovės motina D. N., teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovas M. R. Pateikti duomenys, kad buvo paimami grynieji pinigai Mažeikiuose, Klaipėdoje, teismo vertinimu, neįrodo fakto, kad bankiniais pervedimais M. R. perduoti pinigai D. N. buvo grąžinti. Aplinkybės, kad automobilį „Opel Astra“ R. N. įsigijo asmeninės nuosavybės teise nepaneigia įrodymai, kad 2016–2020 m. ieškovas M. R. automobilį „Opel Astra“ remontavo, apmokėjo remonto išlaidas, kadangi šalims vykdant jungtinę veiklą, buvo galimi žodiniai susitarimai dėl R. N. asmeninės nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės remonto ar priežiūros. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atmestinas ieškovo M. R. reikalavimas pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė automobilį „Opel Astra“ įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat atmestinas reikalavimas dėl 3 274,58 Eur kompensacijos priteisimo.
20. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu liudytojai A. Ž., V. R. patvirtino, jog apie automobilio „Audi Q5“ įsigijimą atsakovė R. N. nežinojo, su ja tartasi nebuvo. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, kad sprendžiant ginčą reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto, spręstina, kad tokio susitarimo tarp ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. nebuvo, todėl ieškovo M. R. reikalavimai pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo automobilį „Audi Q5“ bei pasiėmė 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą, atmestini kaip nepagrįsti. Iš posėdžio metu pateikto ieškovo M. R. paaiškinimo, kad įsigyjant automobilį „Audi Q5“ su atsakove tartasi nebuvo. Ieškovė G. R. paaiškinimo, kad M. R. nuosavybės teisę į automobilį R. N. perleido iš didelės meilės. Atsižvelgiant į liudytojų parodymus, kad nupirktas automobilis atsakovei R. N. turėjo būti staigmena, konstatuotina, kad ieškovas M. R. siekė neatlygintinai perleisti atsakovei R. N. automobilį „Audi Q5“, t. y. automobilis „Audi Q5“ atsakovei R. N. buvo padovanotas.
21. Teismas konstatavo, kad atsakovė R. N. nepateikė įrodymų, jog žemės sklypo dalis pirko iš savo asmeninių lėšų, kad investavo savo santaupas į buto kotedžo tipo name statybą. Atsakovė R. N. patvirtino, kad per kompiuterį yra bendravusi su M. R. tėvais – ieškovais V. R. ir G. R., kartais būdavo pakviečiama į pokalbį. Ieškovai M. R. nurodė, kad su atsakove buvo kalbama, kad reikia skolintis pinigų iš jo tėvų, kad šiuos pinigus jie turės grąžinti. Ieškovė G. R. nurodė, kad tuo metu, kai buvo tariamasi dėl paskolos suteikimo, kartu su M. R. buvo ir atsakovė, kartu prašė paskolinti pinigų, suprato, kad skolina abiem. Teismo vertinimu, šalių teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė neįrodė, jog investavo santaupas nekilnojamojo turto įsigijimo metu, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad ieškovai V. R. ir G. R. suteikė neterminuotą 11 000 GBP paskolą ieškovui M. R. ir atsakovei lygiomis dalimis, šias lėšas pervesdami į ieškovo M. R. sąskaitą, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės solidarią atsakomybę pagal 2013 m. gruodžio 19 d. suteiktą 13 056 Eur paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovams V. R. ir G. R. paskola yra grąžinta, yra pagrindas iš atsakovės priteisti 6 528 Eur negrąžintą skolos dalį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
22. Ieškovas M. R. apeliaciniu skundu prašo:
1) iš dalies pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą:
a) pripažinti 2018 m. kovo 16 d. ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. sudarytą transporto priemonės – 2012 m. gamybos keleivinio automobilio „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu;
b) pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo turtą ir prisiėmė kreditinius įsipareigojimus:
- 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
- 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
c) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti ieškovui M. R. turtą:
- 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040;
d) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti atsakovei R. N. turtą:
- 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
e) priteisti ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. 1/2 dalį kreditoriui „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrius pagal 2014 m. sausio 21 d. kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos, iš viso – 8 527,41 Eur;
f) priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 3 274,58 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimą nelygiomis dalimis;
2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
23. Ieškovo M. R. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nenurodė, kokie bylos duomenys paneigia įstatymų numatytą prezumpciją, jog šalys susitarė dėl nelygių įnašų dengiant būsto kredito įmokas. Teismas neįvertino dalyvių turto įgijimo ar sukūrimo sąlygų, t. y. kokie įnašai pinigais, kitu turtu, darbu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai ir pan. buvo realiai atlikti. Dėl minėtų priežasčių teismas sudarė sąlygas atsakovei išsaugoti teisę į 1/2 nekilnojamojo turto nuosavybės tokia pačia dalimi neprisidėjus prie įnašų šiai daliai įgyti. Prisidėjimas darbu yra siejamas su turto sukūrimu, gerinimu ir panašiais veiksmais sukuriančiais to turto vertę, ne su jau sukurto turto kasdiene priežiūra. Bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo pagrindu nėra ir negali būti savo pačių nepilnamečių vaikų turėjimo, auginimo ar priežiūros faktas. Pagrindo daryti išvados, kad atsakovė už šių pareigų vykdymą įgijo teisę į pusė ieškovo pajamų, iš kurių buvo dengiamas būsto kreditas, automobilio „Opel Astra“ lizingas ar vartojimo kreditas automobilio „Audi Q5“ įgijimui. Nėra įstatymų numatyto ar sutartinio pagrindo pripažinti, kad šalys įvykdė kreditinius įsipareigojimus lygiomis dalimis, t. y. prisidėjo prie kredito įmokų dengimo lygiomis dalimis. Tik vienam ieškovui įvykdžius būsto kreditinius įsipareigojimus, jis turi regreso teisę į atsakovę, nes įvykdė jos sutartinių įsipareigojimų dalį mainais negaudamas didesnės bendro turto dalies. Atsakovė nekilnojamojo turto pirkimo ir kredito ėmimo metu nebuvo nėščia ar išėjusi motinystės atostogų. Akivaizdu, kad šalys susitarė pirkti nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis ir dengti kredito įmokas lygiomis dalimis. Vien tai, kad ieškovas žodžiu neišreiškė reikalavimų regreso būdu atgauti pusę kredito įmokų, savaime nereiškia esą susitarimas dėl šalių įnašų dydžio turtui įgyti pasikeitė. Atsakovė pripažino, kad kredito įmokų nemokėjo, visas šeimos išlaidas (buičiai prižiūrėti, nepilnamečiams vaikams auginti reikalingas priemones ir pan.) dengė iš ieškovo pajamų. Bylos medžiaga neatskleidė, kokiais kitais veiksmais ji prisidėjo prie būsto kredito įmokų mokėjimo.
24. Ieškovo M. R. apeliaciniame skunde teigiama, jog teismo išvados esą nebuvo jungtinės veiklos vykdymo automobilio „Opel Astra“ atžvilgiu prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Įvertinus chronologinę įvykių seką, automobiliui pirkti išleistas lėšas, lizingo ėmimo ir grąžinimo informaciją, labiau tikėtina, kad šalys automobilį įgijo lygiomis dalimis bendromis lėšomis ir šis turtas turi būti dalijamas. 2018 m. kovo 16 d. ieškovas pirkimo–pardavimo sutartimi perleido „Opel Astra“ nuosavybę atsakovei. Byloje nepateikta įrodymų, kad pirkimo kaina būtų buvusi sumokėta. Teismo išvados esą jungtinės veiklos vykdymo pagrindu nebuvo automobilio „Audi Q5“ bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo iš esmės pagrįstos vienintele aplinkybe – neva pats pirkimo faktas ir vartojimo paskolos ėmimo faktas atsakovei nebuvo žinomi iš anksto, buvo atsakovei staigmena arba, kaip tvirtina atsakovė, – dovana jai. Dovanojimo sutartis dėl dovanos vertės privalėjo būti rašytinės formos. Vien sutarties formos nesilaikymas gali būti pakankamas pagrindas paneigti patį dovanojimo faktą ar pripažinti, kad dovanojimo fakto liudytojų parodymais įrodinėti negalima. Be to, šioje byloje apklaustų liudytojų parodymai neinformatyvūs, abstraktūs ir nepatvirtina atsakovės nurodytų aplinkybių. Bylos medžiaga leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad nuoseklus šalių elgesys imant kreditus, perkant nekilnojamąjį turtą ar automobilius patvirtina esant labiau tikėtiniems paaiškinimams dėl jungtinės veiklos. Ieškovas M. R. šiuo metu tebevykdo vartojimo kredito įsipareigojimus mainais negaudamas jokios „Audi Q5“ vertės ar galimybės naudotis šiuo turtu. Tuo tarpu atsakovė valdo naują automobilį, visiškai neprisidėdama prie šiai priemonei įgyti skolintų lėšų grąžinimo. Šeima visuomet turėjo ir valdė du automobilius – senesniu naudodavosi ieškovas M. R., o naujesni ir saugesni visuomet buvo perduodami valdyti atsakovei.
25. Atsakovė R. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį priteisti iš atsakovės R. N. po 3 264 Eur skolą ieškovams V. R. ir G. R. ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimus: pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. solidarią atsakomybę už 2013 m. gruodžio 19 d. suteiktą 13 056 Eur paskolą; priteisti iš atsakovės R. N. ieškovams V. R. ir G. R. 6 528 Eur skolos dalį; priteisti iš atsakovės ieškovams visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
26. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai V. R. ir G. R., reikšdama ieškinį dėl paskolos grąžinimo, savo reikalavimą grindė tarptautiniu mokėjimo pavedimu, kuriuo jie ieškovui M. R. pervedė 11 000 GBP pinigų sumą. Tačiau į bylą pateiktas tarptautinio mokėjimo pavedimas neatitinka paskolos sutarties reikalavimų, be to, lėšos buvo pervestos ieškovui M. R., ne atsakovei. Ji iš ieškovų jokių lėšų negavo, tuo labiau niekuomet neįsipareigojo grąžinti neegzistuojančios skolos. Dėl to, nesant jokių duomenų, kuriais būtų užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimas atsakovei, kaip paskolos gavėjai, faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia sudaryti paskolos sutartį, nebuvo jokio pagrindo konstatuoti esant paskolos dalyko perdavimo atsakovės, kaip paskolos gavėjos, nuosavybėn bei jos, kaip paskolos gavėjos, įsipareigojimui grąžinti pinigus. Be to, teismas, darydamas išvadą dėl atsakovės ir ieškovų V. R. ir G. R. tariamai sudarytos paskolos sutarties, rėmėsi tik išimtinai ieškovų kritiškai vertintinais paaiškinimais byloje nesant jokių kitų patikimų ir leistinų įrodymų.
27. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo M. R. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
28. Atsakovė atsiliepime į ieškovo M. R. apeliacinį skundą nurodo, kad 2013 m. gruodžio 13 d. ieškovas, atsakovė ir R. B. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią sutarties šalys susitarė kooperuodami savo turtą, pinigines lėšas ir darbą pastatyti naują dviejų butų gyvenamąjį namą. 2014 m. sausio 21 d. ieškovas M. R. ir atsakovė su banku pasirašė kreditavimo sutartį, pagal kurią šalims buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas butui statyti. 2015 m. liepos 22 d. dviejų̨ butų gyvenamasis namas buvo baigtas statyti. Atlikus kadastrinius matavimus ieškovo M. R. ir atsakovės vardu buvo registruota po 1⁄2 dalį 98,43 kv. m ploto buto. Šio nekilnojamojo turto kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys registruose yra nurodytos, jų šalys neginčijo. Šalių susitarimu ginčo laikotarpiu ieškovas uždirbo pajamų paskolos, gautos būsto įsigijimui, dengimui, atsakovė augino šalių vaikus, rūpinosi namų ūkiu. Tokiais savo veiksmais šalys siekė bendro tikslo – išmokėti būsto paskolą bankui. Ginčo dėl to tarp šalių niekuomet nebuvo – duodamas paaiškinimus ieškovas M. R. pats nurodė, jog lėšos, jo skiriamos kredito dengimui, buvo bendros šalių lėšos, dėl to atsakovės grąžinti jo sumokėtų jos įmokų dalį niekuomet neprašė ir niekuomet jai dėl to pretenzijų neturėjo. Dėl to, kas nurodyta ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją už ginčo laikotarpiu išmokėtą kredito ir palūkanų dalį atmestas pagrįstai. Ieškovas M. R. ir atsakovė buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį dėl konkretaus turto sukūrimo, t. y. buto statybos, bet ne dėl viso bendro gyvenimo metu kiekvienos iš šalių įgyto turto. Dėl automobilių įgijimo bendrosios nuosavybės teise šalys taręsi niekuomet nebuvo – automobilis „Opel Astra“ buvo įgytas, nors ir pasitelkus ieškovo M. R. pagalbą, tačiau asmenine atsakovės iniciatyva, už jos lėšas, jos poreikių patenkinimui. Dėl automobilio „Audi Q5“ įsigijimo taipogi nesitarta – ši transporto priemonė netikėta ieškovo M. R. dovana atsakovei.
29. Ieškovai M. R. ir G. R. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
30. Ieškovai M. R. ir G. R. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad kitaip nei tvirtina atsakovė paskolos santykiai šioje byloje nebuvo įrodinėjami liudytojų parodymais. Bylos medžiagoje buvo pakankamai netiesioginių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstai leido daryti išvadą, kad egzistavo paskoliniai santykiai. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. 2013 m. gruodžio 11 d. nusipirko žemės sklypo dalį už 21 000 Lt. Pirkimo kainą jiedu sumokėjo lygiomis dalimis po 10 500 Lt iš bendrų santaupų. 2013 m. gruodžio 18 d. abi šalys skolinosi lėšų iš ieškovo M. R. tėvų norėdami nupirkti jau pastatytus buto pamatus ir pirmo aukšto statybai. Tik tokiu atveju galėjo šį turtą įkeisti bankui ir gauti būsto kreditą. 2014 m. sausio 21 d. šalys su banku pasirašė kreditavimo sutartį. Sutarties pagrindu jiems buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas ginčo butui statyti. Šalys pasirašydamos kreditavimo sutartį hipotekos sutartimi įkeitė ne tik turimą žemės sklypą, bet ir nebaigtą statyti butą, kurių vertė buvo 34 522,84 Eur Įvertinus M. R. ir R. N. pirktos žemės sklypo dalies vertę – 6 082,02 Eur, akivaizdu, kad bankui buvo įkeistas 28 440 Eur vertės nebaigtas statyti butas. Bylos duomenys (atsakovės teiginiai, neva santaupų ji turėjo tik sklypo dalies pirkimui ir automobilo „Opel Astra“ pirkimui) patvirtina, kad atsakovė neturėjo santaupų buto statybų daliai finansuoti. Todėl labiau tikėtini ieškovų paaiškinimai apie faktines paskolos santykių atsiradimo aplinkybes. Pagal teismų praktiką, nesilaikius paskolos sutarčiai keliamo rašytinės formos reikalavimo tokius santykius galima įrodinėti kitais rašytiniais, net ir netiesioginiais, įrodymais. Piniginių lėšų pervedimas tik vienam iš paskolos gavėjų savaime nepaneigia paskolinių santykių sudarymo fakto. Bylos medžiaga patvirtina, kad buvo pasiektas ieškovų nurodytas paskolos suteikimo tikslas – buvo sukurtas nebaigtas statyti butas, kuris buvo įkeistas bankui mainais gaunant būsto kreditą. Kadangi atsakovė gavo naudą iš šių lėšų, jai turi tekti ir pareiga lėšas grąžinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
32. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
33. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis, kuria tenkintas iš dalies ieškovų M. R., V. R. ir G. R. patikslintas ieškinys atsakovei R. N. ir kuria iš atsakovės R. N. priteista po 3 264 Eur skolos ieškovams V. R. (teisių perėmėja – G. R.) ir G. R., taip pat dalis, kuria atmestas patikslintas ieškinys dėl reikalavimų:
a) pripažinti 2018 m. kovo 16 d. ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. sudarytą transporto priemonės – 2012 m. gamybos keleivinio automobilio „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu;
b) pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo turtą ir prisiėmė kreditinius įsipareigojimus:
- 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
- 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
c) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti ieškovui M. R. turtą:
- 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040;
d) padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti atsakovei R. N. turtą:
- 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
e) priteisti ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. 1/2 dalį kreditoriui „Luminor Bank“, AS, Lietuvos skyrius pagal 2014 m. sausio 21 d. kredito sutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos, iš viso – 8 527,41 Eur;
f) priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 3 274,58 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimą nelygiomis dalimis.
34. Ieškovo M. R. apeliacinis skundas dėl skundžiamos sprendimo dalies, kuria atmesta patikslinto ieškinio dalis reikalavimų, iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą prieštaringai taikė materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepakankamai išsamiai ištyrė faktines aplinkybes, priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą.
35. Atsakovės R. N. apeliacinis skundas dėl skundžiamos sprendimo dalies, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese, neobjektyviai tyrė faktines bylos aplinkybes, neteisingai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, dėl to priėmė iš dalies neteisingą sprendimą.
Faktinės bylos aplinkybės
36. Byloje esančiais duomenimis, šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. draugavo ir kartu kūrė šeimos santykius nuo 2010 m. sausio 21 d. Nors šios šalys nebuvo sudariusios santuokos, jos gyveno kartu kaip šeima ir susilaukė dviejų vaikų: L. R., gimusio (duomenys neskelbtini), ir G. R., gimusios (duomenys neskelbtini). Ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. santykiai nutrūko 2020 m. rugsėjo mėnesį ir šalys tvirtai nusprendė jų nebetęsti.
37. Ieškovas M. R. ir atsakovė 2013 m. gruodžio 11 d. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MV7-10256, pagal kurią iš UAB „Zula“ už 6 082,02 Eur (21 000 Lt) ieškovas M. R. ir atsakovė nusipirko po 313/1574 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 3.2.1 ir 3.2.2. punktuose nurodyta, kad abu pirkėjai kainą sumoka lygiomis dalimis. Pagal sutarties 3.3 punktą jie pirkimo kainą privalėjo sumokėti į pardavėjo sąskaitą per 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo.
38. Ieškovas M. R. ir atsakovė 2013 m. gruodžio 13 d. su R. B. pasirašė jungtinės veiklos sutartį Nr. MV7-10358, pagal kurią sutarties šalys susitarė kooperuodami savo turtą, pinigines lėšas ir darbą pastatyti naują dviejų butų gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini).
39. Ieškovas V. R. bankiniu mokėjimo pavedimu 2013 m. gruodžio 19 d. M. R. pervedė 11 000 GBP (13 056 Eur).
40. Ieškovas M. R. ir atsakovė 2014 m. sausio 21 d. su AB DNB banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. 2300-2014-2014-88015, pagal kurią šalims buvo suteiktas 78 197,41 Eur kreditas butui (duomenys neskelbtini), statyti. Paskolos galutinis grąžinimo terminas 2048 m. gruodžio 28 d. Kredito sutarties 65.3 punkte numatyta M. R. ir R. N. solidarioji atsakomybė. Šalys pasirašydamos kreditavimo sutartį hipotekos sutartimi įkeitė turimą žemės sklypą ir nebaigtą statyti butą, įkeičiamo turto vertė – 34 522,84 Eur.
41. Dviejų butų gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo baigtas statyti 2015 m. liepos 22 d. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, nustatyta, kad patalpa – butas, esantis (duomenys neskelbtini), po 1/2 nuosavybės teise priklauso ieškovui M. R. ir atsakovei. Taip pat nuosavybės teise po 313/1574 dalis M. R. ir atsakovei nuosavybės teise registruotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
42. Paskolos įmokas nuo 2015 m. atlikdavo M. R., o nuo 2020 m. spalio 27 d. atsakovė kas mėnesį M. R. perveda po 140 Eur būsto paskolos įmokų.
43. Ieškovas M. R. 2016 m. kovo 22 d. su AB DNB banku sudarė lizingo sutartį Nr. 201603F-19501, pagal kurią bankas perdavė, o M. R. lizingo sutarties pagrindu priėmė valdyti ir naudotis 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Lizingo sutarties pagrindu ieškovui buvo suteikta 7 253,01 Eur vartojimo kredito suma šiam automobiliui pirkti. Ieškovas įsipareigojo grąžinti skolą per 60 mėn. mokėdamas 105,77 Eur lizingo įmokas. Greta lizingo sutarties buvo pasirašyta 2016 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 201603F-1501-P. Iš 2016–2020 m. UAB „Armi servisas“ PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad M. R. remontuodavo automobilį „Opel Astra“.
44. D. N. (atsakovės mama) bankiniais mokėjimo pavedimais M. R. pervedė: 2017 m. rugpjūčio 14 d. – 500 Eur, 2017 m. spalio 26 d. – 100 Eur, 2018 m. vasario 28 d. – 1 000 Eur, 2018 m. kovo 1 d. – 1 000 Eur, 2018 m. kovo 2 d. – 400 Eur.
45. Ieškovas M. R. ir atsakovė 2018 m. kovo 16 d. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas M. R. pardavė, o R. N. nusipirko transporto priemonę „Opel Astra“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) už 7 000 Eur.
46. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, „Opel Astra“, 2012 m. gamybos, kaina su PVM – 4 340 Eur.
47. Ieškovas M. R. 2019 m. gegužės 17 d. su AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. LD1913700040, pagal kurią jam buvo suteiktas 14 000 Eur kreditas, kurio grąžinimo terminas – 2024 m. gegužės 10 d. Ieškovas M. R. 2019 m. gegužės 27 d. bankiniu mokėjimo pavedimu JAV įmonei sumokėjo 14 489 USD (12 938,92 Eur) už keleivinį automobilį „Audi Q5“ pagal skelbimą Nr. 33822619.
48. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, „Audi Q5“, 2014 m. gamybos, kaina – 13 260 Eur su PVM.
Dėl jungtinės veiklos nesudarius santuokos
49. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
50. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 2 dalis). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 3 dalis).
51. Partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita; įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).
52. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Jeigu įneštas turtas nebuvo partnerio nuosavybė, o juo partneris naudojasi kitokiu pagrindu, šis turtas yra naudojamas visų partnerių interesais ir taip pat yra pripažįstamas bendrai visų partnerių naudojamu turtu, jeigu įstatymas nenustato ko kita (CK 6.971 straipsnio 2 dalis). Bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis; jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui (CK 6.974 straipsnio 1 dalis). Jeigu jungtinės veiklos sutartis nėra susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, kiekvienas partneris atsako pagal bendras sutartines prievoles visu savo turtu proporcingai jo dalies dydžiui (CK 6.975 straipsnio 2 dalis).
53. CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog jungtinės veiklos sutartis baigiasi vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis (išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis galioja ir be šio partnerio). Nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles (CK 6.978 straipsnio 3 dalis). Turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles (CK 6.978 straipsnio 4 dalis). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
54. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
55. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).
56. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010, 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011, 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymų numatytas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).
57. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, jog kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 18 punktas).
58. Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016).
59. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020.
60. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2020 m. rugsėjo mėnesio ne epizodiškai, t. y. nuolatinai ir pastoviai, nesusituokę kūrė šeimos santykius – draugavo, bendrąja dalinės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį būstą, kuriame kartu gyveno, susilaukė dviejų vaikų ir juos augino. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdė jungtinę veiklą siekdami bendro tikslo – kurti šeimos santykius ir tenkinti šeimos poreikius (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).
61. Byloje taip pat nėra ginčo, kad minėtu laikotarpiu šalys nebuvo įsivertinusios ir susitarusios, kas, kokiu būdu ar kokia apimtimi ar dalimi prisideda prie bendro tikslo, taip pat nebuvo susitarusios, kad ateityje viena ar kita šalis turės kaip nors atlyginti už kitos šalies didesnį indėlį į bendrą veiklą. Priešingai, iš šalių paaiškinimų matyti, kad minėtu laikotarpiu ieškovas M. R. gavo didesnes pajamas, daugiau buvo užsiėmęs darbine veikla, o atsakovė gaudavo mažesnes pajamas, būdavo vaiko priežiūros atostogose, be to, šalių pajamos būdavo laikomis bendromis ir leidžiamos pagal poreikį – pavyzdžiui, kaip nurodo ieškovas, jis leisdavo atsakovei naudotis savo banko kortele ir pan. Šių aplinkybių nepaneigė ir atsakovė. Atsižvelgiant į tai, preziumuojama, kad nagrinėjamu atveju partnerių – ieškovo M. R. ir atsakovės – įnašai į bendrąją jungtinę veiklą ginčo laikotarpiu buvo lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).
62. Ieškovui M. R. ir atsakovei santykiams nutrūkus ir nusprendus jų nebetęsti jų jungtinės veiklos sutartis baigėsi (CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl būsto paskolos įmokų dalies priteisimo
63. Ieškovas M. R. prašė priteisti iš atsakovės R. N. 1/2 dalį pagal 2014 m. sausio 21 d. kredito sutartį Nr. 2300-2014-2014-88015 laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 11 d. sumokėtų įmokų sumos, iš viso – 8 527,41 Eur.
64. Kaip minėta, vadovaujantis teismų praktika, priešingai nei nurodo ieškovas, dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.
65. Nors, kaip minėta, bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis; jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui (CK 6.974 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ieškovas M. R., jungtinės veiklos vykdymo laikotarpiu mokėdamas būsto paskolos įmokas bankui, o atsakovė R. N. prisidėdama, kad ir mažomis pajamomis, taip pat savo kitokiu savo darbu bendrame ūkyje, siekė bendro tikslo – tenkinti šeimos poreikius, be kita ko, mokėti būsto, kuriame gyvena šeima, paskolą bankui. Tuo labiau, kad, kaip minėta, šiuo atveju šalių pajamos būdavo laikomos bendromis, tarp šalių nebuvo aiškaus susitarimo dėl įnašų į bendrą veiklą, be to, kaip minėta, įnašai į bendrą jungtinę veiklą, nepaisant ieškovo M. R. gaunamų didesnių pajamų ir apmokamų didesnių išlaidų, šiuo atveju laikytini lygiais. Todėl laikytina, kad ieškovo M. R. jungtinės veiklos vykdymo laikotarpiu mokėtos būsto paskolos įmokos buvo mokamos iš abiejų partnerių bendrai naudojamo turto (CK 6.971 straipsnio 1–2 dalys) – ieškovo M. R. pajamų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo M. R. reikalavimas priteisti iš atsakovės R. N. dalį jungtinės veiklos vykdymo laikotarpiu sumokėtų būsto paskolos įmokų atmestinas kaip nepagrįstas. Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo M. R. reikalavimas dėl būsto paskolos įmokų dalies priteisimo, laikytina teisėta ir pagrįsta.
Dėl įgytų transporto priemonių
66. Ieškovas M. R., be kita ko, prašė pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo turtą: 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur; 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur. Be to, ieškovas M. R. prašė padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir priteisti atsakovei R. N. turtą – 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur, bei priteisti ieškovui M. R. turtą – 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur.
67. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, vertinant transporto priemonių, kaip turto, specifiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog transporto priemonės šalių buvo įsigytos vykdant jungtinę veiklą ir siekiant bendro tikslo – tenkinti šeimos poreikius. Nėra duomenų, kad kuri nors transporto priemonė buvo skirta tenkinti ne visos šeimos, o išskirtinai vienos iš šalių poreikius, pavyzdžiui, būtų susijusi su vienos iš šalių užsiimamu sportu, pomėgiais ar pan. Tai patvirtina ieškovo M. R. nuoseklūs paaiškinimai, kad šeima visuomet turėjo ir valdė du automobilius – senesniu naudodavosi ieškovas M. R., o naujesni ir saugesni visuomet buvo perduodami valdyti atsakovei, taip pat aplinkybės, susijusios su remonto išlaidomis ir kt.
68. Pasisakant dėl automobilio „Opel Astra“ pažymėtina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog dalį jo įsigijo iš savo asmeninių lėšų ar santaupų. Nėra ginčo, kad automobilį „Opel Astra“ ieškovas M. R. įsigijo 2016 m. kovo 22 d. lizingo sutartimi. Tai, kad transporto priemonę įsigyti mokant lizingo įmokas galbūt padėjo atsakovės mama D. N. taip pat nereiškia, jog šalių buvo susitarta automobilį įsigyti tik atsakovės asmenine nuosavybe – kaip minėta, pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė gali būti kuriama tiek ir asmeninėmis santaupomis, tiek ir kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.
69. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovas M. R. ir atsakovė bendrai vykdydami jungtinę veiklą, preziumuojant, kad partnerių įnašai yra lygūs, automobilį „Opel Astra“ įsigijo bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė prieštaravimų, kad šis turtas būtų atidalytas ieškovo nurodytu būdu, t. y. automobilis „Opel Astra“ būtų priteistas jai ar prieštaravimų dėl turto vertės, konstatuotina, jog siekiant atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę yra pagrindas priteisti atsakovei R. N. 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur, o ieškovui M. R. yra pagrindas priteisti iš atsakovės pusę šios sumos – 1 793,50 Eur – kaip kompensaciją (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo M. R. reikalavimas dėl automobilio „Opel Astra“ pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
70. Pasisakant dėl automobilio „Audi Q5“ pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog automobilis buvo įsigytas ieškovui M. R. 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu gavus 14 000 Eur kreditą, tačiau užregistruotas atsakovės vardu. Svarbu ir tai, kad nors atsakovė nurodo, jog apie šio automobilio pirkimą nebuvo informuota, su ja nebuvo tartasi, jai tai buvo staigmena, tačiau, bylos duomenimis, atsakovė šio automobilio neatsisakė, neprašė parduoti ar grąžinti, o priešingai – sutiko jį registruoti savo vardu ir juo naudotis, todėl laikytina, kad atsakovė iš esmės sutiko su jo įsigijimu.
71. Be to, CK 6.469 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos. Kaip minėta, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju rašytinė dovanojimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau be šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, kuriais šiuo atveju nėra galimybės remtis, byloje nėra duomenų patvirtinančių dovanojimo faktą. Kita vertus sutiktina, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai neinformatyvūs, abstraktūs ir vienareikšmiškai nepatvirtina atsakovės nurodytų aplinkybių.
72. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovas M. R. ir atsakovė bendrai vykdydami jungtinę veiklą, preziumuojant, kad partnerių įnašai yra lygūs, automobilį „Audi Q5“ įsigijo bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė prieštaravimų, kad šis turtas būtų atidalytas ieškovo nurodytu būdu, t. y. automobilis „Audi Q5“ būtų priteistas ieškovui M. R., ar prieštaravimų dėl turto vertės, konstatuotina, jog siekiant atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę yra pagrindas priteisti ieškovui M. R. 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur, o atsakovei R. N. yra pagrindas priteisti iš ieškovo M. R. pusę šios sumos – 5 479,50 Eur kaip kompensaciją (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo M. R. reikalavimas dėl automobilio „Audi Q5“ pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
Dėl sandorio pripažinimu apsimestiniu
73. Ieškovas M. R., be kita ko, prašo pripažinti 2018 m. kovo 16 d. ieškovo M. R. ir atsakovės sudarytą transporto priemonės – 2012 m. gamybos keleivinio automobilio „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu.
74. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).
75. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju 2018 m. kovo 16 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis atitiko šalių valią, atitiko tikruosius šalių ketinimus, t. y. kad transporto priemonė būtų registruota atsakovės R. N. vardu. Aplinkybė, jog automobilis buvo perregistruotas kitos šalies vardu, nekeičia išvados, kad automobilis įsigytas bendrąja daline nuosavybe, tuo labiau, kad ir nėra duomenų, jog buvo susitarta sutarties kainą mokėti šalių ne bendromis, o kokiomis nors asmeninėmis pajamomis. Taigi iš esmės nėra skirtumo, kaip šalys traktuoja – buvo ar nebuvo sumokėta sutarties kaina, kadangi ji būtų mokėta iš tų pačių bendrų pajamų. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad 2018 m. kovo 16 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra akivaizdžiai apsimestinė. Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo M. R. reikalavimas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, laikytina teisėta ir pagrįsta.
Dėl prisiimtų įsipareigojimų
76. Kaip minėta, bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis; jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui (CK 6.974 straipsnio 1 dalis). Nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles (CK 6.978 straipsnio 3 dalis).
77. Ieškovai V. R. (teisių perėmėja – G. R.) ir G. R. prašė pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. solidarią atsakomybę už 2013 m. gruodžio 19 d. suteiktą 13 056 Eur paskolą ir priteisti iš atsakovės R. N. ieškovams V. R. ir G. R. 6 528 Eur skolos dalį.
78. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau įstatymuose įsakmiai nėra nurodyta, kad rašytinės formos nesilaikymas tokiais atvejais sandorį daro negaliojantį.
79. Pagal 2013 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. turėjo sumokėti po 3 041,01 Eur už žemės sklypo dalis. Ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. 2013 m. gruodžio 13 d. su trečiuoju asmeniu sudarė jungtinės veiklos sutartį buto statybai. Ieškovas M. R. ir atsakovė pasirašydami 2014 m. sausio 21 d. kreditavimo sutartį hipotekos sutartimi įkeitė ne tik turimą žemės sklypą, bet ir jame esantį nebaigtą statyti butą, kurių vertė buvo 34 522,84 Eur.
80. Nei ieškovas M. R., nei atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie atskleistų, kiek jie prieš įsigydami nekilnojamąjį turtą turėjo santaupų, ar jos buvo asmeninės ar bendros, taip pat kokiomis dalimis jos jiems priklausė. Atsakovė nenurodė, jog be sklypo dalies pirkimo būtų investavusi savo santaupas į buto kotedžo tipo name statybą. Sutiktina, jog abejotina, kad atsakovė neturėdama santaupų ir nesiskolindama galėjo įsigyti 1/2 dalį 34 522,84 Eur vertės turtą prieš gaunant paskolą iš banko. Kita vertus, pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė gali būti kuriama tiek ir asmeninėmis santaupomis, tiek ir kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas M. R. 2013 m. gruodžio 19 d. bankiniu mokėjimo pavedimu iš ieškovo V. R. (ieškovo M. R. tėvo) gautus 11 000 GBP (13 056 Eur) būtų panaudojęs kokioms nors savo asmeninėms reikmėms.
81. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovai V. R. ir G. R. suteikė neterminuotą 11 000 GBP (13 056 Eur) paskolą bendrai šeimos santykius kuriantiems sūnui ieškovui M. R. ir atsakovei R. N. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ginčo butas tiek ieškovui M. R., tiek atsakovei įregistruotas lygiomis dalimis – po 1/2 dalį. Vertinant tai, yra pagrindas pripažinti ieškovo M. R. ir atsakovės R. N. solidarią atsakomybę pagal 2013 m. gruodžio 19 d. suteiktą 13 056 Eur paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog paskola grąžinta, ieškovų reikalavimu iš atsakovės priteistina 6 528 Eur negrąžinta 1/2 skolos dalis (CK 6.978 straipsnio 3 dalis). Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas šis ieškovų V. R. ir G. R. reikalavimas, laikytina teisėta ir pagrįsta.
82. Ieškovas M. R. prašė pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise prisiėmė kreditinį įsipareigojimą – 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur, ir padalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040.
83. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas M. R. 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu gautus 14 000 Eur būtų panaudojęs kokioms nors savo asmeninėms reikmėms. Priešingai – byloje nėra ginčo, kad už šias lėšas buvo įsigytas automobilis „Audi Q5“. Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog ieškovas M. R. ir atsakovė bendrai vykdydami jungtinę veiklą automobilį „Audi Q5“ įsigijo bendrąja daline nuosavybės teise – po 1/2 dalį, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise prisiėmė kreditinį įsipareigojimą – 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040. Vadinasi nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos šalys solidariai atsako pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutartį (CK 6.978 straipsnio 3 dalis). Tačiau ieškovas M. R. ieškiniu prašo pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutartį pripažinti atsakingą jį asmeniškai, o atsakovė dėl to ar dėl negrąžinto likučio dydžio prieštaravimų nepateikė. Be to, vadovaujantis 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutarties Nr. LD1913700040 nuostatomis atsakovas ir yra asmeniškai atsakingas. Vertinant tai, yra pagrindas priteisti ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. 1/2 dalį pagal šią vartojimo kredito sutartį pasiskolintos ir negrąžintos sumos, t. y. 5 188,32 Eur (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo M. R. reikalavimas dėl 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito padalijimo, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
Dėl kompensacijos priteisimo
84. Ieškovas M. R. prašė priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 3 274,58 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto padalijimą nelygiomis dalimis.
85. Kaip minėta šios nutarties 69, 72 punktuose, atidalijant bendrąją dalinę nuosavybę, ieškovui M. R. yra pagrindas priteisti iš atsakovės R. N. 1 793,50 Eur kaip kompensaciją už automobilį „Opel Astra“, o atsakovei R. N. yra pagrindas priteisti iš ieškovo M. R. 5 479,50 Eur kaip kompensaciją už automobili „Audi Q5“. Be to, kaip nurodyta šios nutarties 83 punkte yra pagrindas priteisti ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. 5 188,32 Eur už prisiėmimą asmeniškai vykdyti įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį.
86. Siekiant lygiomis dalimis padalyti šalims turtą ir prisiimtus įsipareigojimus, yra pagrindas ieškovo M. R. reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo tenkinti iš dalies ir iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. priteisti 1 502,32 Eur kompensaciją (5 188,32 Eur už vartojimo kreditą + 1 793,50 Eur už automobilį „Opel Astra“ - 5 479,50 Eur už automobilį „Audi Q5“). Remiantis tuo, darytina išvada, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo M. R. reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo iš dalies laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
Dėl bylos procesinės baigties
87. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo M. R. ieškinio reikalavimai dėl automobilių „Opel Astra“ ir „Audi Q5“, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakomybės pagal vartojimo kredito sutartį pripažinimo ir padalijimo, taip pat iš dalies dėl kompensacijos priteisimo, laikytina neteisėta ir nepagrista, todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir dėl šių ieškovo M. R. reikalavimų priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis):
1) pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą :
- bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
- bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- prisiėmė kreditinį įsipareigojimą – 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
2) atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir prisiimtus įsipareigojimus:
- priteisti ieškovui M. R. turtą – 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- priteisti atsakovei R. N. turtą – 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
- pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
- priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 1 502,32 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto ir įsipareigojimų atidalijimą nelygiomis dalimis.
88. Kitą skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
89. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
90. Ieškovas M. R. pateikė duomenis, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 3 804 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė duomenis, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatytų maksimalių dydžių.
91. Atsižvelgiant į tai, kad bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas tuo tenkinant 30 proc. ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. priteistina 1 141,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o atsakovei R. N. iš ieškovo M. R. priteistina 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
92. Ieškovas M. R. pateikė duomenis, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patyrė 3 328 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 500 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinio skundo parengimą. Atsakovė pateikė duomenis, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patyrė 147 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatytų maksimalių dydžių.
93. Atsižvelgiant į tai, kad bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme tenkintina 50 procentų ieškovo M. R. apeliacinio skundo reikalavimų, o atsakovės R. N. apeliacinis skundas atmestinas, ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. priteistina 1 914 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės R. N. apeliacinis skundas atmestas, be to, atsakovė nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas teikiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, atsakovės prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovės R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo M. R. ieškinio reikalavimai dėl automobilių „Opel Astra“ ir „Audi Q5“ pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakomybės pagal vartojimo kredito sutartį pripažinimo ir padalijimo, taip pat iš dalies dėl kompensacijos priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą:
1) pripažinti, kad ieškovas M. R. ir atsakovė R. N. vykdydami jungtinę veiklą :
- bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
- bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- prisiėmė kreditinį įsipareigojimą – 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
2) atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę ir prisiimtus įsipareigojimus:
- priteisti ieškovui M. R. turtą – 2014 m. gamybos keleivinį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 10 959 Eur;
- priteisti atsakovei R. N. turtą – 2012 m. gamybos keleivinį automobilį „Opel Astra“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 3 587 Eur;
- pripažinti ieškovą M. R. asmeniškai atsakingą pagal 2019 m. gegužės 17 d. vartojimo kreditą pagal sutartį Nr. LD1913700040, 2021 m. sausio 1 d. negrąžintas likutis – 10 376,64 Eur;
- priteisti iš atsakovės R. N. ieškovui M. R. 1 502,32 Eur kompensaciją už bendros jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto ir įsipareigojimų atidalijimą nelygiomis dalimis.
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas pakeisti ir išdėstyti taip:
1) ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. priteisti 1 141,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme;
2) atsakovei R. N. iš ieškovo M. R. priteisti 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ieškovui M. R. iš atsakovės R. N. priteisti 1 914 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovės R. N. prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atmesti.
Sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.