Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių A. M. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-7-457/2013 pagal ieškovo A. M. L. ieškinį, patikslintus ieškinius atsakovėms A. M. ir R. V., tretiesiems asmenims UAB „Hunteris“ ir notarei N. V. dėl santuokos nutraukimo, sandorių panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Atsakovė R. V. taip pat pateikė teismui prisidėjimą prie atsakovės A. M. apeliacinio skundo, kuriame prašo apeliacinio skundo dalį dėl pirkimo-pardavimo sandorių tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju teismui pateikti du atsakovių A. M. ir R. V. apeliaciniai skundai civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, sandorių panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir turto padalijimo. Apeliantė R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis atsakovių A. M. ir R. V. 2007 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys ir taikyta restitucija, taip pat prašo taikyti senatį ir šią dalį ieškinio atmesti. Atsakovė A. M. apeliaciniame skunde nesutinka iš esmės su visu pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. tiek su sprendimo dalimi dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tiek dėl neturtinės žalos, tiek dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, o tuo pačiu ir dėl susitarimo dėl santuokoje įgyto turto režimo galiojimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, tikslinga šiuos abiejų atsakovių apeliacinių skundų argumentus sugrupuoti ir atskirai pasisakyti dėl santuokos nutraukimo, dėl susitarimo dėl santuokoje įgyto turto režimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pirmiausia pasisakant dėl atsakovės A. M. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su santuokos nutraukimu dėl ieškovo kaltės.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti santuoką nutrūkus dėl atsakovės kaltės ir vertindamas atsakovės prieštaravimus dėl jos kaltės ir teiginius, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, t. y. dėl abiejų sutuoktinių neištikimybės vienas kitam bei ieškovo nusikalstamų veikų, įvykdytų atsakovės A. M. ir jos motinos R. M. atžvilgiu. Savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė byloje surinktais įrodymus – ieškovo ir atsakovės paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais.

Pasisakydamas dėl procesinės šalių įrodinėjimo pareigos, grindžiant santuokos iširimo priežastis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, sutuoktinis, besiremiantis aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją (nagrinėjamoje byloje – atsakovui, teigiančiam apie ieškovės neištikimybę) tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti kitokių išvadų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, kadangi iš visų byloje nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad labiau tikėtina, jog atsakovė buvo neištikima ieškovui. Atsakovė, skųsdama teismo sprendimą, iš esmės nepaneigė nei liudytojų parodymų (M. J. ir Z. Š.), nei aplinkybių, kad ji nuolat bendravo su A. K., todėl laikytina, kad ieškovas įrodė atsakovės kaltę.

Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodydama, kad ieškovas prieš atsakovę vartojo smurtą ir būtent tai lėmė santuokos nutraukimą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2007-03-10 ieškovas panaudojo prieš atsakovę smurtą, leistinų ir neginčijamų įrodymų, kad fizinis smurtas buvo panaudotas daugiau kartų byloje nėra. Teisėjų kolegija sutinka, kad fizinis smurtas šeimoje netoleruotinas ir nepateisinamas, tačiau su tuo, kad ieškovo panaudotas smurtas prieš atsakovę lėmė šalių santuokos nutraukimą, teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-26 nutartyje yra konstatuota, kad ieškovo nusikalstama veika kvalifikuotina kaip savavaldžiavimas, t. y. ieškovas, manydamas, kad jam priklauso UAB „Hunteris“ akcijos, panaudodamas smurtą, vertė atsakovę šias akcijas perrašyti ieškovui. Šie ir kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad konfliktai tarp šalių kilo anksčiau, juo labiau kad ir pačios atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apie ieškovo neištikimybę atsakovė žinojo jau 2007-02-01. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta nagrinėjamoje byloje, ieškovo 2007-03-10 pavartotas smurtas prieš atsakovę, kai šalys konfliktavo jau iki to, nebegalėjo turėti įtakos faktiškai jau iširusiai santuokai ir tai neįrodo ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo CK 3.60 str.3 d. pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi abiejų sutuoktinių lojalumo stoka, priešingas nusiteikimas vienas kito atžvilgiu, neištikimybė bei nesutarimai dėl turto nulėmė santuokos iširimą. Pažymėtina ir tai, kad net aplinkybė, jog vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo yra didesnė negu kito sutuoktinio, neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.

Remdamasi pirmiau nurodytomis CK ir CPK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijami pirmosios instancijos teismo motyvai bei išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsižvelgiant į tai, netenka prasmės kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių neturtinės žalos priteisimu, kuri nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės negali būti priteisiama, vertinimas (CK 3.70 str. 2 d.).

Dėl sutuoktinių turto teisinio režimo

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymu arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 str.).Viena iš civilinių sutarčių rūšių yra vedybų sutartis. Pagal CK 3.101 str., vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Ši apibrėžtis įrodo, kad įstatymų leidėjas vedybų sutartį priskyrė prie civilinių sutarčių, tai reiškia, kad vedybų sutarčiai taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.161 straipsniai), taip pat sutarčių sudarymo ir aiškinimo taisyklės (CK 6.162–6.188, 6.193–6.195 straipsniai), sutarčių formos ir turinio reikalavimai (CK 6.192, 6.196–6.199 straipsniai), bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai (CK 1.78–1.96 straipsniai), sutarčių pabaigos nuostatos (CK 6.217–6.228 straipsniai) bei kitos teisės normos, taikytinos civilinėms sutartims tiek, kiek kitaip nenustatyta CK trečiojoje knygoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013). Vienas iš vedybų sutarties galiojimo reikalavimų – nustatytos formos laikymasis. CK 3.103 str. 2 nurodyta, kad vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai, turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos, šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje 2010 m. balandžio 21 d. buvo įregistruota 2003 m. kovo 7 d. Coria del Rio, Sevilijoje, Ispanijos Karalystėje sudaryta ieškovo A.M. L. santuoka su atsakove A. M.. Byloje nustatyta, kad 2003 m. liepos 8 d. tarp ieškovo ir atsakovės A. M. Ispanijos Karalystėje sudaryta Sutuoktinių ekonominio režimo pakeitimo sutartis, tačiau ši sutartis Vedybų sutarčių registre nėra įregistruota, ir tai negalėjo būti padaryta, kadangi šioje sutartyje, kaip matyti iš jos teksto, nebuvo nurodyta, kad jai taikoma Lietuvos Respublikos teisė (Vedybų sutarčių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284, 19 punktas). Vis dėlto, priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas, šalių pateiktas susitarimas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, sudarytas 2003 m. liepos 8 d., negali būti laikomas negaliojančiu vien dėl to, jog nesilaikyta jo privalomos registracijos formos, nes toks susitarimas jį sudariusioms šalims turi įstatymo galią (CK 1.75 str. 1 d.). Tačiau apeliacinės instancijos teismui įvertinus ieškovo ir atsakovės A. M. sudarytos Sutuoktinių ekonominio režimo pakeitimo sutarties tekstą (tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktų nerišlių vertimų tekstus (pastebėtina, kai kurie išverstų tekstų punktai iš esmės skiriasi, pvz. antra, trečia sąlygos), susitarimo pirmos sąlygos a punktą, darytina išvada, kad, kaip patikslintame ieškinyje teigia ir ieškovas, atsakovė ir ieškovas šiuo susitarimu išsprendė klausimą dėl turto, įgyto iki santuokos, t. y. šio turto pagerinimo, pagausinimo, dėl šio turto pelno ar pelno, gauto iš asmeninio darbo, teisinio režimo. Šiame susitarime nėra sąlygos, numatančios, kad susitarimo šalys sutaria dėl santuokoje įgyto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto atskyrimo.

Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo posėdžiuose apklausti liudytojai parodė, kad ieškovui ir atsakovei A. M. atvykus į Lietuvą visi turto (žirgų, įmonės ir kt.) pirkimo-pardavimo klausimai buvo derinami kartu su ieškovu ir atsakove, vieni liudytojai atsakovę A. M. įvardijo kaip vertėją, per kurią tarpininkaudavo ieškovas vesdamas derybas dėl turto pirkimo, kiti liudytojai parodė, kad pinigus mokėdavo pats ieškovas, dar kiti – jog pinigus paduodavo A. M., nes su ja buvo paprasčiau bendrauti. Liudytoja Z. Š. parodė, kad ieškovas visus pinigus pateikėjo atsakovei A. M., o kai važiavo „išsiimti“ 130000 Lt, pinigai buvo pas ieškovą, ieškovas buvo pagrindinis žirgyno savininkas, jis vykdė žirgyno pardavimo procedūras. Visi šie liudytojų parodymai ir visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, leidžia teigti, kad ieškovas ir atsakovė visą turtą pirko ir valdė bendrai, tačiau ieškovui nemokant lietuvių kalbos, nesant raštingam ir ypač pasitikėjusiam atsakove, visas turtas buvo įsigytas atsakovės A. M. vardu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju atsakovių prašomas taikyti sutuoktinių turto teisinis režimas iš esmės pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (lygiateisiškumo principą) ir ieškovui būtų itin nepalankus, prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie bylos šalių (sutuoktinių) turto teisinį režimą, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuo 2003 m. kovo 7 d. ginčo šalis sieja santuoka, o visas turtas įgytas po santuokos sudarymo CK 3.87 str. 1 d. pagrindu, laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovių R. V. ir A. M. apeliacinio skundo argumentai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais daugiausia grindžiami sutuoktinių turto atskyrimo sutartimi, tačiau pripažinus, kad A. M. ir A. M. L. 2003 m. liepos 8 d. susitarimas šiuo konkrečiu atveju netaikytinas, atmestini visi minėti atsakovių argumentai. Be to, atmestini ir atsakovių argumentai, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą dėl reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2013 atkreipė dėmesį į tai, kad formuojamoje kasacinio teismo praktikoje ieškiniams dėl sandorių, sudarytų pažeidžiant CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. U. K. ir kt. v. E. D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-432/2010).

Kaip matyti iš ieškovo teismui pateikto patikslinto ieškinio, ieškovas savo ieškinio reikalavimą dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento reiškė CK 3.92 str. 4 d. numatytu pagrindu, CK 1.81 str., 1.86 str., 1.87 pagrindais. CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyti ypatingi reikalavimai sandoriams, susijusiems su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandoriams dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimu, ar teisių į juos suvaržymu. Tokius sandorius turi teisę sudaryti tik abu sutuoktiniai, perleidžiantys bendrą turtą, arba vienas sutuoktinis, turėdamas kito įgaliojimą. Aiškinant pirmiau nurodytų teisės normų taikymą kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad toks įstatyme įtvirtintas reguliavimas suponuoja papildomas pareigas pirkimo–pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiamas turtas priklauso pardavėjui; pardavėjui – pareigą atskleisti šią informaciją (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Jeigu turtas, nurodytas CK 3.92 straipsnio 4 dalyje, priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybė teise ir yra perleistas vieno iš jų, neturint antrojo sutuoktinio įgaliojimo, toks sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, nepaisant kitos sandorio šalies sąžiningumo. Įstatyme taip pat nustatyta šios taisyklės išimtis: tokiu atveju, kai vienas ar abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik tada, kai kita sandorio šalis yra nesąžininga (CK 3.96 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nekartoja skundžiajame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškinyje ginčijamų sandorių sudarymu, nes dėl jų nėra ginčo teisme, be to, nėra ginčo ir dėl to, kad 2007 m. rugpjūčio 29 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos be ieškovo A. M. L. sutikimo. Nagrinėjamu atveju taip pat neginčijamai nustatyta, kad atsakovė A. M. minėtus turto pirkimo-pardavimo sandorius sudarė būdama santuokoje su ieškovu, tačiau šią aplinkybę, neįregistruodama užsienyje sudarytos santuokos, nuslėpė nuo sandorius tvirtinusios notarės (CK 3.96 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde atsakovė R. V. teigia, kad ji buvo sąžininga turto įgijėja, o sąžiningų įgijėjų interesai privalo būti ginami. Kaip matyti iš atsakovės pateikto apeliacinio skundo, apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės artimai bendravo, todėl atsakovė R. V. turėjo žinoti apie ieškovo ir A. M. santuoką, apie ginčo šalių šeimoje kilusią nesantaiką ir pradėtus teisminius procesus, taip pat konstatavo, kad ginčo turtas buvo įgytas už nepagrįstai mažą kainą, kad turtas iki šiol nėra perduotas pirkėjai R. V., nes jame tebegyvena A. M.. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovė R. V. buvo nesąžininga turto įgijėja ir minėtais savo veiksmais siekė padėti atsakovei A. M. paslėpti santuokinį turtą ir tokiu būdu faktiškai išsaugoti jai didesnę santuokinio turto dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsakovės R. V. apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamą teismo sprendimą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu. Kaip matyti iš atsakovės R. V. apeliacinio skundo, ji iš esmės neneigia artimai bendraujanti su atsakovės A. M. šeima, tai patvirtina ir jos teiginiai apie siekį perkant turtą padėti atsakovės A. M. sergančiai mamai, byloje taip pat nepaneigta aplinkybė, kad atsakovė A. M. iki šiol gyvena R. V. parduotame name. Be to, atsakovės R. V. argumentai, kad ji žinojo apie A. M. ir ieškovo sudarytą turto atskyrimo susitarimą, tačiau nežinojo apie pastarųjų santuoką, prieštarauja vienas kitam ir visiškai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė R. V. žinojo apie ieškovo ir atsakovės A. M. santuoką, tačiau nepaisydama to, su A. M. sudarė ginčo turto pirkimo-pardavimo sandorius, taip pažeisdama ieškovo teisėtus interesus. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal atsakovės R. V. apeliacinio skundo motyvus dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą teisme, bei materialinės teisės normų, reglamentuojančių turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, netinkamo taikymo. Teismo nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo turto verte, ekspertizių teisėtumu ir kt., teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Atsakovė A. M. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu sutuoktinių turto padalijimu. Visų pirma, atmetami visi atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu turto padalijimu dėl atsakovės asmeninės nuosavybės pagal šalių turto atskyrimo susitarimą, kadangi šioje nutartyje jau pripažinta, jog A. M. ir A. M. L. 2003 m. liepos 8 d. susitarimas turtui, įgytam po santuokos sudarymo negalioja, todėl taikoma prezumpcija, kad visas turtas įgytas po santuokos sudarymo CK 3.87 str. 1 d. pagrindu, yra bendra sutuoktinių jungtinė nuosavybė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turto padalijimo, teigia, kad teismo sprendimas yra neteisingas, tačiau šių teiginių nepagrindžia ir nenurodo ar buvo netinkamai pritaikytos procesinės, ar materialinės teisės normos, nepateikia jokių leistinų įrodymų, kurie pagrįstų apeliacinio skundo argumentus. Atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai į dalintino turto sąrašą įtraukė du andalūzų veislės žirgus, automobilį Mitsubishi Montero, Fiat Ducat, kompiuterį, filmavimo kamerą, kultivatorių, benzininį pjūklą, kadangi pastarieji buvo įsigyti iš asmeninių atsakovės lėšų. Kadangi šis turtas, nepaisant to, kad už jį sumokėjo atsakovė, įgytas esant sutuoktiniams santuokoje, o atsakovė nepateikė jokių bendrą jungtinę nuosavybę paneigiančių įrodymų, turtas teismo pagrįstai pripažintas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl apeliantės argumentai laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Atsakovės argumentai, kad teismas priteisė neegzistuojantį turtą, t. y., spintą pirtyje, atmestini, kadangi tai paneigia byloje esantys duomenys – antstolio padėjėjo 2007-12-10 surašytas Turto aprašas (1 t., 16–19). Šiame apraše pati atsakovė pasirašė, nurodydama, kad nežino minėto turto vertės. Nors apeliantė teigia, kad teismas priteisė šalims nepriklausantį ar nebeegzistuojantį biologinį turtą, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pastarieji grindžiami tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais – antstolių turto aprašais, valstybinių institucijų aktais, turtas (biologinis) įvertintas objektyviai, pagal valstybės nustatytas normatyvines kainas, todėl abejoti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Be to, atmetant atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl biologinio turto (gyvūnų), pažymėtina, kad toks turtas yra specifinis, jo biologiniai pokyčiai – gyvūnų augimas, dauginimasis, senėjimas ir pan., kurie lemia tokio turto vertės ir kiekio kitimą, iš esmės nepriklauso nuo skolininko, šiuo atveju atsakovės A. M., kurios atžvilgiu būtų galimas biologinio turto išieškojimas, valios. Todėl teismui dalijant minėtos rūšies turtą, galima natūrali paklaida ir dėl to ieškovas, kaip teigia atsakovė, nepraturtėja atsakovės sąskaita, priešingai, nustačius, kad dalies biologinio turto nebėra (pvz., dėl natūralaus kritimo), atsakovei tenka didesnės vertės santuokoje įgyto ir padalinto turto dalis.

Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat ginčija teismo nustatytą UAB „Hunteris“ akcijų vertę. Pagal CK 3.119 str. dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendimu, vadovaudamasi CPK 178 str., turėjo pagrįsti savo argumentus dėl neteisingos akcijų vertės leistinais įrodymais, kuriuos teismas įvertintų vadovaudamasis proceso rungimosi principu ir pagal CPK 185 str. taisykles. Tačiau atsakovė tokių įrodymų nepateikė, atstovaujama advokato, šioje byloje neprašė skirti ekspertizės akcijų vertei nustatyti, o pateiktame apeliaciniame skunde įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkelia teismui. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti tikrąją akcijų vertę, taip pat esmines aplinkybes dėl kito dalintino turto, byla buvo skirta nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau atsakovė apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo ir iš esmės neįrodinėjo savo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė neįrodė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl sutuoktiniams priklausančio turto padalijimo teisėtumo, todėl apeliacinis skundas ir dėl šios sprendimo dalies atmetamas, kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl baudos ieškovui skyrimo

Atsakovė R. V. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad jame neišspręsti visi šalių reikalavimai, t. y. teismas neišsprendė atsakovės reikalavimo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu. Savo reikalavimą skirti ieškovui baudą atsakovė R. V. grindžia tuo, kad ji nepagrįstai į bylą įtraukta atsakove, kad ieškovas du metus vilkino procesą. CPK 95 straipsnis reglamentuoja piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes. Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Teisės kreiptis į teismą tikslas – apginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Nagrinėjamu atveju ieškovui teisę pareikšti ieškinį teisme suteikia įstatymas (CK 3.92 str. 4 d., 3.96 str.), bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užsitęsė, nes buvo privalu nustatyti esmines faktines aplinkybes, rinkti įrodymus ir pan., todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį bei naudodamasis bylos nagrinėjimo procese jam suteiktomis teisėmis, piktnaudžiavo procesu ir kad dėl to jam turėtų būti skiriama bauda, juo labiau, kad ieškovo ieškinys atsakovei R. V. patenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais pagristai iš dalies tenkino ieškovo ieškinį. Kadangi skundžiamo sprendimo apeliacinių skundų motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 str.), apeliančių A. M. ir R. V. apeliaciniai skundai dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo atmestini (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šiaulių apygardos teismo 2013-06-20 nutartimi buvo patenkintas atsakovės A. M. prašymas ir atidėtas 6566 Lt dalies žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinio skundo padavimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi atsakovės A. M. apeliacinis skundas atmetamas, valstybei iš atsakovės priteistini 6566 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 84 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 6566 Lt (šešis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.