Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 4 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 180 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) ir 178 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.), ir jam paskirtos bausmės:

pagal 182 straipsnio 4 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) – areštas 30 (trisdešimčiai) parų;

pagal 180 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal 178 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) – areštas 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir V. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine subendrinta 90 parų arešto bausme, kurios vykdymo atidėjimas panaikintas Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. spalio 24 d. nutartimi, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, V. P. į paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti atliktą ir įskaitytą bausmės laiką pagal Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamąjį įsakymą.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo V. P. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Nukentėjusiosios F. J. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 700 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. P. nukentėjusiajai F. J. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiosios F. J. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš V. P. nukentėjusiajai F. J. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. P. nepriteistos 787,66 Eur proceso išlaidos už nukentėjusiajai F. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl advokato dalyvavimo byloje.

Tuo pačiu nuosprendžiu išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje

10. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, prieitinų vertinant įrodymus. Tai, kad apeliantas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas manyti, kad teismo išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių ar byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neišsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus, o teismo išvados prieitos remiantis prielaidomis.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais duomenimis, t. y. vertino paties nuteistojo bei nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus. Be to, nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė išsamius įrodymų vertinimo motyvus bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, priėjo išvadą dėl V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus, BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

21. Aptartų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad V. P. 2022 m. spalio 3 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą – pinigus, gyvenamojo namo laiptinėje, tyčia traukdamas už durų rankenos, ištraukė vidinį Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėto buto durų kabliuką ir atidaręs duris, įsibrovė į patalpą – nukentėjusiosios F. J. butą, kuriame panaudojo fizinį smurtą – rankomis stumdė nukentėjusiąją F. J., pargriovęs kambaryje ant lovos rankomis sudavė nukentėjusiajai F. J. tiksliai nenustatytą skaičių, bet ne mažiau 4 smūgių į kairę ranką, kairį šoną, nugaros sritį bei krūtinę, taip nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, uždėjo nukentėjusiajai ant galvos – veido savo kepurę, taip ją tildydamas, kad ji nesišauktų pagalbos, bei atimdamas galimybę priešintis, reikalavo duoti pinigus, grasino fiziniu smurtu sakydamas, kad jeigu nukentėjusioji neduos pinigų, jis ją „pribaigs“, po to iš jos megztinio kišenių pagrobė 230 Eur.

23. Pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 178 straipsnio 2 dalies redakciją (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.), be kita ko, atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Taigi, esminiai požymiai, skiriantys plėšimą nuo vagystės, yra alternatyvūs būdai, kuriuos pagrobėjas naudoja svetimam turtui užvaldyti: fizinis smurtas, grasinimas tuoj pat smurtauti, kitoks atėmimas galimybės priešintis. Kaip jau minėta, šiuo atveju neginčijamai nustatyta, jog V. P. nukentėjusiajai F. J. priklausantį turtą užvaldė panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu – stumdė, pargriovė ant lovos, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, uždėjo savo kepurę, ją tildydamas, kad ji nesišauktų pagalbos, taip atimdamas galimybę priešintis, taip pat grasino fiziniu smurtu, sakydamas, jog jeigu nukentėjusioji neduos pinigų, jis ją „pribaigs“. Tai atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.), – plėšimo įsibraunant į patalpą – požymius. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo skundą ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

24. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

25. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

26. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas nuteistajam V. P. galutinę bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

27. BK 180 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 7 metų. BK 182 straipsnio 4 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, arba areštas. BK 178 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, arba areštas.

28. Pirmosios instancijos teismas V. P. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę 3 metams 8 mėnesiams, o pagal BK 182 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį – areštą po 30 parų.

29. Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. padarė tris baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 180 straipsnio 2 dalis), o dvi – baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis, 178 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 4 dalis), šias nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas 8 kartus (dominuoja nusikalstamos veikos nuosavybei, be to, jis jau yra teistas už analogišką sukčiavimą tos pačios nukentėjusiosios F. J. atžvilgiu 2014 m.), teistumui neišnykus, po jų teistas dar 2 kartus už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje (4 t., b. l. 4-30, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), turi galiojančių administracinių nuobaudų, kadangi paskirtų baudų nemoka, baustas ir už smulkius sukčiavimus pagal analogišką modelį – siūlė pirkti malkų ir, paėmęs pradinį įnašą, daugiau nesirodė, o malkų neatvežė; apgaulės būdu išviliojo pinigus už neva automobiliui, kuriuo vežamos pardavimui skirtos malkos, kurui įsigyti, nors jokių malkų nepardavinėjo (4 t., b. l. 31-36). Visi šie duomenys patvirtina, kad V. P. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. V. P. taip pat nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, turi oficialaus darbo stažo 2001-2004 m. (4 t., b. l. 38), iš dalies darbingas (40 %), sveikatos sutrikimai susiję su judėjimo problemomis (5 t., b. l. 12-14). Nuteistojo V. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai).

30. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių jam sunku judėti, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytą aplinkybę, taigi dar kartą ją vertinti ir tuo pagrindu švelninti V. P. paskirtas bausmes, nėra pagrindo. Pastebėtina ir tai, kad minėta aplinkybė, susijusi su jo sveikatos sutrikimu, egzistavo dar ir iki jam padarant nusikalstamas veikas ir jų padarymo metu (5 t., b. l. 14-15), tačiau akivaizdu, kad ji pastarojo nuo nusikalstamų veikų padarymo nesulaikė. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis pripažįsta, jog padarė klaidų, jis pats ir jo artimieji tiki, jog jis dar gali pasikeisti, būti doras žmogus bei pilnavertis Lietuvos Respublikos gyventojas, o ne našta mokesčių mokėtojams, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamas veikas ir nėra pakankamos pagrindui lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę, o tai, kad V. P. ne pirmą kartą pablogina savo bei savo artimųjų padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais ir teismo baudžiamaisiais įsakymais apeliantui buvo skirtos ne tik laisvės atėmimo, arešto bausmės, bet ir švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, bauda, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio jos nepadarė, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, tarp jų ir analogiškas. Pastebėtina ir tai, kad aptariamas nusikalstamas veikas V. P. padarė nepraėjus nei trims mėnesiams po laisvės apribojimo bausmės, paskirtos ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu, atlikimo. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad V. P. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus švelnesnes nei terminuotą laisvės atėmimo ir arešto bausmes, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals.

31. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam V. P. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyręs sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį nustatė kiek didesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų), o už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 4 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, paskyrė sankcijoje numatytas griežčiausias bausmes – areštus, jų dydžius taip pat nustatydamas kiek didesnius už šios bausmės vidurkį (vidurkis už baudžiamąjį nusižengimą – 27,5 paros). Minėti dydžiai nėra aiškiai per dideli, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis anksčiau yra ne kartą teistas už turtinių nusikaltimų padarymą, visos trys nusikalstamos veikos padarytos prieš senyvo amžiaus nukentėjusiąsias, pastebimas besikartojantis nuteistojo nusikalstamo elgesio modelis, iš ko akivaizdu, kad savo elgesio jis tinkama linkme nekeičia. Taip pat pirmosios instancijos teismas, bendrindamas V. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, klaidų nepadarė, taikė bausmių apėmimo būdą, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes bausmes, kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims pagal BK 10 straipsnį. Be to, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė taip pat pagrįstai bausmių apėmimo būdu buvo subendrintina su Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine subendrinta 90 parų arešto bausme už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnio nuostatas, taip pat pagrįstai įskaitė bausmės laiką, atliktą pagal minėtą baudžiamąjį įsakymą. Pagal teismų praktiką, bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 3 metams 8 mėnesiams savo rūšimi ir dydžiu nėra per griežta, kadangi būtent tokia bausme bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo V. P. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatytos trukmės galutinė laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

32. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. P. paskirta galutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

33. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė argumentus, kuriais sprendė, kad BK 75 straipsnio nuostatų V. P. atžvilgiu taikyti nėra pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais visiškai sutinka.

34. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

35. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

36. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai ir du baudžiamuosius nusižengimus, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (3 metai 8 mėnesiai). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad V. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš ankstesnių nuteistojo V. P. teistumų matyti, kad jam ne kartą jau buvo taikyti teisinę padėtį lengvinantys institutai – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas, tačiau teigiamo poveikio jie nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai dar kartą akcentavo tai, kad V. P. nusikalto būdamas teistas net 8 kartus, teistumui neišnykus, taip pat nusikalto ir po šių nusikalstamų veikų padarymo, dominuoja nusikaltimai nuosavybei, eilę kartų baustas administracine tvarka. Pagrįstai pažymėta ir tai, kad paskutinį kartą V. P. nuteistas už nesunkų smurtinį nusikaltimą, už kurį jam paskirta galutinė subendrinta arešto bausmė 90 parų, jos vykdymą atidedant 6 mėnesiams bei paskiriant intensyvią priežiūrą su tam tikrais įpareigojimais, tačiau už įpareigojimų nesilaikymą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. spalio 24 d. nutartimi paskirtos 90 parų arešto bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas. Nors apeliaciniame skunde kaltės dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje, neginčijo, visgi matyti, kad proceso metu kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų jis intensyviai neigė, neteisėtą savo elgesį aktyviai bandė teisinti, yra nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, todėl akivaizdu, jog papildomų pajamų gauna iš neteisėtų veiksmų nuosavybei. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus V. P. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistojo V. P. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatų.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo.

37. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2023 m. vasario 6 d. pažymą Nr. APD-2024-01371, kuria prašoma priteisti valstybei iš V. P. 206,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės Irmos Bekerės suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 118).

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

39. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

40. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 8 d. nuosprendį apskundė nuteistasis V. P.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartimi (5 t., b. l. 116) nuteistajam V. P. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus vedėjo parinktas gynėja advokatė Irma Bekerė. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į nuteistojo turtinę padėtį – iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo matyti, kad asmuo gyvena savivaldybės nuomojamame būste (4 t., b. l. 58-59), kitų duomenų apie turimą turtą byloje nėra, jis niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, duomenų apie kitų legalių pajamų, išskyrus šalpos neįgalumo pensiją (184 Eur) ir vienišo asmens išmoką (34,89 Eur), gavimą byloje nėra (5 t., b. l. 24-25), į paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės terminą – 3 metai 8 mėnesiai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą V. P. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą išieškoti iš V. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias teikiant antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, atmesti.