Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank“, akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „Swedbank“, akcinės bendrovės ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui D. K. ir atsakovo D. K. priešieškinį dėl vartojimo sutarties sąlygų panaikinimo ir delspinigių sumažinimo ieškovei, Swedbank“, akcinė bendrovė, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-773-413/2016 ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (teisių perėmėja „Swedbank“, akcinė bendrovė) ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo D. K. 44 868,29 Eur skolos, 11 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys sudarė 2007-09-06 Kredito sutartį Nr. BPLAI400701520 su vėlesniu 2008-06-25 Susitarimu Nr. BPLAI400701520-P-1 (toliau – ir Kredito sutartis), kurių pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 88 624,72 Eur kreditą būstui pirkti ir būsto apdailos darbams užbaigti, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2047-09-06. Atsakovo prievolės įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu (hipotekos lakštu ID 02120070019098), pagal kurį D. K. įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį turtą – 55,01 kv. m bendro ploto butą su 3,44 kv. m įstiklintu balkonu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 100 proc. negrąžinto kredito ir palūkanų už 3 mėnesius draudimu pagal Draudimo liudijimą (sutartį) Nr. BPD043522 ir Draudimo taisykles Nr. 004. Kadangi atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų ieškovas Kredito sutartį 2011-08-18 nutraukė ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovas pateikė UAB „Būsto paskolų draudimas“ pranešimą apie draudžiamąjį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012-10-29 sprendimu išmokėjo ieškovui 55 195,70 Eur draudimo išmokos dalį, kurią sudarė 54 441,08 Eur negrąžinto kredito ir 754,62 Eur palūkanos, o 2013-04-02 sprendimo pagrindu išmokėjo ieškovui papildomą 9 805,64 Eur draudimo išmokos dalį, iš kurios 9 703,10 Eur negrąžinto kredito ir 102,54 Eur palūkanų. Šios draudimo išmokos turėjo būti mokamos dalimis pagal draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafikus, tačiau gavus atsakovo prašymą parduoti Butą jo surastam pirkėjui ir ieškovui sutikus, Butas buvo parduotas atsakovo surastam pirkėjui už 63 716,40 Eur. UAB „Būsto paskolų draudimas“ sprendimais nustatyta draudimo suma buvo sumokėta iš karto po Buto pardavimo. Teigė, jog po Buto pardavimo atsakovas liko skolingas ieškovui 44 868,29 Eur, iš kurių 16 128,05 Eur negrąžinto kredito, 5 100,93 Eur negrąžintų palūkanų, 23 584,17 Eur negrąžintų delspinigių ir 55,14 Eur nesumokėtos draudimo įmokos.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime prašė ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais. Atsakovas D. K. atsiliepime prašė ieškinį atmesti.Nurodė, kad ieškovui už atsakovo negrąžintą kreditą UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjo draudimo išmoką. Iš ieškinio turinio neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais skaičiavimais remiantis ieškovas prašo priteisti skolą.Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-3483-845/2016 ieškovas D. K. ieškinyje atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (teisių perėmėja „Swedbank“, akcinė bendrovė), ieškovas prašė: a) pripažinti 2007-09-06 Kredito sutarties Nr. BPLAI400701520, Specialiosios dalies 4 dalies „Kreditavimo sąlygos“ sąlygą, kuria nustatyta netesybų suma – 0,08 proc. per dieną, nesąžininga ir ją pakeisti, sumažinant delspinigius iki 0,02 proc. per dieną; b) pripažinti 2007-09-06 Kredito sutarties Nr. BPLAI400701520 Bendrosios dalies 60 punkto sąlygą, jog „tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą (nutartį), kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 11 (vienuolikos) procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo“, nesąžininga ir ją pakeisti sumažinant palūkanų dydį iki 5 proc.Nurodė, kad paskola buvo suteikta asmeninių poreikių tenkinimui, todėl Kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228¹ straipsnio prasme. Ginčo Kredito sutartyje buvo nustatyti 0,08 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas prašė teismo atsižvelgti į tai, kad jis, siekdamas užtikrinti prievolės įvykdymą, su trečiuoju asmeniu UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudarė 2008-07-09 draudimo sutartį, kurios draudimo suma – 100 proc. negrąžinto kredito, t. y. 88 624,72 Eur, bei būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo (Banko) negautų palūkanų už Draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą suma. Sudarydamas minėtą draudimo sutartį, atsakovas sumokėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 5 232,66 Lt draudimo įmoką ir tikėjosi, kad iškilus poreikiui UAB „Būsto paskolų draudimas“ įvykdys įsipareigojimus už skolininką ir šiam neteks mokėti netesybų. Be to, atsakovas įdėjo visas pastangas, jog atsiskaitytų su ieškovu: surado pirkėją ir pardavė Butą už rinkos kainą bei sumokėjo trečiajam asmeniui 26 000 Lt, siekdamas padengti išmokėtos draudimo išmokos dalį. Visi šie ieškovo veiksmai patvirtina, kad neprotinga, nesąžininga ir neteisinga iš ieškovo reikalauti pagal Sutartį 19 206,30 Eur delspinigių, kai negrąžintas paskolos pagal Kredito sutartį likutis tėra 173,40 Eur, o negrąžintų palūkanų likutis – 396,03 Eur. Taip pat atsakovo teigimu, nesąžininga yra ir Kredito sutarties Bendrosios dalies 60 punkto sąlyga, dėl 11 procentų dydžio metinių palūkanų nuo Banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo, yra nesąžininga, dėl ko buvo pripažinta negaliojančia.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinės bylos Nr. e2-773-413/2016 ir Nr. e2-3483-845/2016 buvo sujungtos ir perduotos nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmės

Dėl draudimo sutarties reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti

Dėl priešieškinio reikalavimų modifikuoti Kredito sutartį

Dėl procesinių palūkanų

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Dėl teisių perėmimo

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Dėl nepriteistų negrąžintos kredito sumos palūkanų

Dėl nepriteistų netesybų

Dėl sumažinto priteistų palūkanų dydžio

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių aplinkybių

Dėl negrąžintos kredito ir palūkanų pagal draudimo sutartį

Apeliantės „Swedbank“ AB teigimu Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 sąlygos taikomos ir privalomos tiek Bankui, tiek atsakovui, tiek ir Draudikui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvavo, jog Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 56 punktas neturėjo įtakos atsakovo teisių ir pareigų. Apeliantė suteikė atsakovui papildomą 16 218,72 Eur kredito dalį, skirtą įsigyto buto apdailos užbaigimui, tačiau tarp šalių kilus ginčui dėl visos draudimo sumos panaudojimo, D. K. nepateikė įrodymų, patvirtinančių 16 218,72 Eur kredito dalies panaudojimą pagal Kredito sutartyje nurodytą paskirtį (buto apdailai užbaigti), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Draudikui priimant 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą dėl antrosios kredito dalies, skirtos būsto pagerinimui, Draudikas motyvuotai nenurodė (neįrodė), dėl kurio iš teisinių santykių dalyvio (draudėjo ar naudos gavėjo) kaltės atsisakoma išmokėti visą draudimo išmoką. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2012; kt.). Nustatyta, jog Kredito sutarties Bendrosios dalies 23 puntas nustato kredito gavėjui įsipareigojimą naudoti kreditą tik pagal Specialiojoje dalyje nurodytą paskirtį (t. I, b. l. 14). Kredito sutarties Specialiojoje dalyje įtvirtinta atsakovui suteikto kredito paskirtis – būstui pirkti ir apdailos darbams užbaigti; būsto rūšis – butas (duomenys neskelbtini) ; bendra kredito suma: 72 406 Eur; apdailos darbų užbaigimo terminas nenurodytas (t. I, b. l. 10). Susitarimo prie Kredito sutarties pagrindu bendra kredito suma buvo padidinta iki 88 624,72 Eur ir papildomai suteikta 16 218,72 Eur kredito dalis, skirta Buto apdailos darbų užbaigimui (t. I. b. l. 8–9). 2008 m. liepos 9 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ Draudimo liudijime Serija Nr. BPD 043522 nurodyta, jog draudimo objektas: draudėjo (D. K.) prievolė naudos gavėjui (Danske Bank A/S, veikiančiam per Lietuvos filialą) grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka; kredito suma: 88 624,72 Eur; kredito paskirtis – būstui pirki ir statybai užbaigti; draudimo suma – 100 proc. negrąžinto kredito būsto, t. y. 88 624,72 Eur, būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą suma (t. I, b. l. 28). Kasacinio teismo išaiškinta, jog būsto paskolų draudimas yra specifinės rūšies draudimas, užtikrinantis visų pirma būsto paskolos gavėjo, fizinio asmens, interesą neprarasti būsto, kad, esant tam tikroms priežastims, jam negalint laiku ir tinkamai vykdyti būsto kredito sutarties, bankui teisė gauti atitinkamą prievolės įvykdymą būtų užtikrinta iš būsto paskolą apdraudusio asmens. Būsto paskolų draudimas yra viena iš civilinės atsakomybės draudimo rūšių, kuria draudėjas siekia perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengti savo turto sumažėjimo. Taigi būsto kredito, kuris yra draudžiamas būsto kredito draudimu, srityje susiklosto keli tarpusavyje susiję teisiniai santykiai tarp būsto kredito davėjo, banko, ir būsto kredito gavėjo, taip pat tarp šių šalių (banko, kaip naudos gavėjo, o būsto kredito gavėjo, kaip draudėjo) ir draudiko. Tokiu atveju viena iš būtinųjų kredito išmokėjimo sąlygų yra kredito gavėjo įsipareigojimas apdrausti banko naudai kreditą. Draudimo objektas yra naudos gavėjo, banko, teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo, kredito gavėjo, prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka (UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 4 p.). Taigi, šiuo atveju draudimo teisinio santykio, prievolės, viena šalis – draudėjas (skolininkas), privalo atlikti tam tikrą veiksmą arba nuo jo susilaikyti ne tik kitos draudimo teisinio santykio šalies – draudiko, bet ir būsto kredito sutarties šalies, kredito davėjo – banko, naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinęs, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis – kredito negrąžinimas nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka – yra susijęs su konkretaus skolininko veiksmais ar neveikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015). Draudžiamasis įvykis, pagal UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 6 punktą, yra draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir (ar) sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Esminė sąlyga, apibūdinanti draudžiamąjį įvykį, yra draudėjo vėlavimas įvykdyti prievolę grąžinti būsto kreditą ir (ar) mokėti palūkanas ir šių pažeidimų nepašalinimas (UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 7 p.). Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo šių taisyklių nustatyta tvarka ir terminais išmokėti draudimo išmoką naudos gavėjui (UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 42.2 p.). Žala yra laikoma naudos gavėjo, banko, patirti nuostoliai dėl būsto kreditavimo sutartyje nustatytų draudėjo įsipareigojimų grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka neįvykdymo (UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 46 p.).Byloje nėra ginčo dėl draudžiamojo įvykio, Draudikas pripažino apdraustojo veiksmus draudžiamaisiais. Taigi, UAB „Būsto paskolų draudimas“, kuris yra viešasis juridinis asmuo, įsteigtas pagal Lietuvos Respublik?s Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 739 „Dėl būsto paskolų draudimo bendrovės“, sudarė Draudimo sutartį su fiziniu asmeniu (atsakovu), kuris yra vartotojas dėl 100 proc. negrąžinto kredito (88 624,72 Eur Buto įsigijimo ir jo apdailos). Atsakovas įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl ieškovas Kredito sutartį 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutraukė bei pateikė UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2011 m. rugsėjo 16 d. Pranešimą apie draudžiamąjį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti, kurioje nurodė, jog draudėjo D. K. būsto kredito suma sudaro 88 624,72 Eur, draudimo suma – 100 proc. negrąžinti kredito ir palūkanos pagal Draudimo taisyklių 47.2 punktą, todėl prašė išmokėti draudimo išmoką (87 788,08 Eur, iš kurios: 70 633,22 Eur negrąžinto kredito būsto pirkimui, 15 954,65 Eur negrąžinto kredito statybai ir 1 200,21 Eur palūkanų), o paraiškoje apie negrąžintą būsto kreditą nurodė šiuo duomenis: kreditavimo sutarties nutraukimo data – 2011-08-18, įsiskolinimas bankui, viso 88 269,67 Eur ir 53,40 Lt, iš kurio negrąžintas kreditas būsto pirkimui – 70 633,22 Eur ir nesumokėtos palūkanos būsto pirkimui 1 263,63 Eur bei negrąžintas kreditas statybai – 15 954,65 Eur bei nesumokėtos palūkanos statybai 349,73 Eur; negrąžintas kreditas viso 86 587,87 Eur, nesumokėtos palūkanos 1 613,36 Eur, delspinigiai 68,44 Eur, kita – 53,40 Lt; data nuo kada nemokamos palūkanos – 2011-06-15; nesumokėtos palūkanos už 3 mėn. laikotarpį 1 200,21 Eur (t. I, b. l. 30). Taigi, Bankas, kaip draudimo išmokos gavėjas, turėjo ir turi teisėtą lūkestį iš šio draudimo gauti savo reikalavimo patenkinimą, kadangi kredito gavėjas (atsakovas) savo prievolių pagal Kredito sutartį neįvykdė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004, 51, 53 punktų nuostatas, UAB „Būsto paskolų draudimas“ sprendimą dėl draudimo išmokos turėjo priimti per 25 kalendorines dienas, o draudimo išmoką išmokėti – per 5 kalendorines dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Draudikas nesilaikė Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004, 51, 53 punktuose nustatytų terminų, daugiau nei po metų laiko priėmė sprendimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo: i) UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. spalio 29 d. sprendimu išmokėjo ieškovui pirmąją 55 195,70 Eur dydžio draudimo išmokos dalį, kurią sudarė 54 441,08 Eur negrąžinto kredito ir 754,62 Eur palūkanų būsto pirkimui, ii) 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu – antrąją 9 805,64 Eur dydžio draudimo išmokos dalį, kurią sudarė 9 703,10 Eur negrąžinto kredito ir 102,54 Eur palūkanų būsto apdailos darbų užbaigimui.Iš 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ Sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo nustatyta, jog 2013 m. kovo 26 d. bendrovė gavo 2013 m. kovo 25 d. banko raštą, kuriame ieškovas prašė išmokėti 12 134,60 Eur draudimo išmoką, sudarančią 11 965,99 Eur negrąžinto kredito, skirto apdailos darbams ir 168,61 Eur nesumokėtų palūkanų už 3 mėn. laikotarpį. Kadangi UAB „Būsto paskolų draudimas“ neturėjo jokių duomenų, patvirtinančių PVM mokesčių sumokėjimą, o šviestuvų išlaidos nepriskiriamos apdailos darbams atlikti, vertino, kad panaudota pagal Kredito sutartyje nustatytą paskirtį pradinė suma yra 9 863,70 Eur, kurią sudaro 9 703,10 Eur negrąžinto kredito ir 102,54 Eur nesumokėtų palūkanų už 3 mėn. laikotarpį, todėl, vadovaujantis Būsto kreditų taisyklių Nr. 004, 56 punktu, ginčijamos draudimo dalies dydį (9 805,64 Eur) nusprendė išmokėti pagal draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką (t. I, b. l. 37–38). Taigi, iš prašytos išmokėti 12 134,60 Eur draudimo išmokos, ieškovui buvo išmokėta 9 805,64 Eur suma. Teisėjų kolegija atmeta apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog D. K. nepateikė įrodymų dėl 16 218,72 Eur kredito dalies panaudojimo pagal paskirtį, kaip nepagrįstus šiais motyvais: I. Bankas ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ yra specifiniai juridiniai asmenys – finansų įstaiga bei viešasis juridinis asmuo, kuriem keliami itin aukšti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“ 2.1.1 punktu nustatė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudžia su ja bendradarbiavimo sutartis pasirašiusių Lietuvos Respublikoje nustatytąja tvarka įregistruotų bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus būstui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir būstui statyti. Taigi, Banką ir Draudiką sieja sutartiniai teisiniai santykiai, tai įrodo ir į bylą pateikta UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei Danske Bank A/S (buvęs AB SAMPO bankas) sudaryta 2005 m. liepos 4 d. bendradarbiavimo sutartis, vadovaujantis Būsto kreditų taisyklėmis Nr. 004. II. Nagrinėjamojoje byloje ginčo dėl lėšų panaudojimo Butui įsigyti tarp šalių nėra, tačiau kilo ginčas dėl kredito dalies, skirtos Buto apdailai, panaudojimo pagal paskirtį. 2005 m. liepos 4 d. bendradarbiavimo sutarties su pakeitimais (vėlesniais Susitarimais), 2.1 punktu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, įsipareigojo drausti būsto kreditus vadovaudamasis draudimo taisyklėmis, o 2.2 punktu įsipareigojo būsto kredito draudimo sutartimi užtikrinti viso negrąžinto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 punkte nurodytais atvejais ir palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nustatytą terminą grąžinimą. Bendradarbiavimo sutarties 13 punktu Bankas (apeliantė) įsipareigojo kontroliuoti, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, apdrausti būsto kreditai būtų naudojami pagal būsto kreditavimo sutartyje nurodytą paskirtį; šalys nustatė, kad tais atvejais, kai būsto kreditas yra skirtas būstui statyti, rekonstruoti ar remontuoti, yra laikoma, kad bankas įvykdė savo pareigą kontroliuoti būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį, kai statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbų sąmatoje nurodyti statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbai, už kuriuos buvo sumokėta būsto kredito lėšomis, yra atlikti ir yra pateikti, tai įrodantys dokumentai arba yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbams atlikti. Bylos duomenimis Bankas įvykdė savo pareigą kontroliuoti būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį, t. y. pagal šalių sudarytą 2008 m. birželio 25 d. susitarimą, dėl papildomai suteiktos 16 218,72 Eur kredito dalies būsto apdailos darbų užbaigimui, kredito lėšas į kredito gavėjo sąskaitą išmokėjo tik tuomet, kai atsakovas pateikė bankui kredito gavėjo ir rangovo sudarytą Būsto apdailos darbų sąmatą, kurioje nustatytos Būsto apdailos darbų ir statybinių medžiagų kainos (Susitarimo prie Kredito sutarties1.3 p., t. I, b. l. 8). Banko pateiktų duomenų pagrindu Buto apdailos darbų atlikimo faktą UAB „Būsto paskolų draudimas“ pripažino (pripažino draudžiamuoju įvykiu). III. Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 60, 2 punkte nustatyta, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjas privalo pateikti draudikui visus su draudžiamuoju įvykiu susijusius dokumentus ir informaciją, o 61 punktu naudos gavėjas buvo įpareigotas šių taisyklių nustatyta tvarka ir terminais pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį ir pateikti visą jo prašomą informaciją bei kreiptis dėl draudimo išmokos, nurodoma, kad šios pareigos nesilaikymas turi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Šiuo atveju Bankas pranešė UAB „Būsto paskolų draudimas“ apie draudžiamąjį įvykį bei kreipėsi dėl draudimo išmokos. IV. Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 8.1 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas įvykis, kai būsto kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį, nurodytą būsto kreditavimo sutartyje. Šiuo atveju kredito dalis buvo panaudota Buto apdailai, t. y. pagal paskirtį, tačiau Draudikas draudimo išmoką sumažino. Draudimo įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. redakcija) 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, eliminuodamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas sudaroma draudimo sutartimi neprisiima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2014). Draudimo liudijime nėra numatytos išimtys, susijusios su draudimo rizikos apimtimi (su Buto apdaila). Būsto kredito draudimo taisyklėse Nr. 004 taip pat nėra nurodyti kokios medžiagos ir / ar darbai nėra priskiriami būsto apdailai, tačiau 43.1 punkte nustatyta draudiko teisė gauti iš draudėjo ir banko informaciją ir dokumentus, susijusius su draudimo sutartimi, būsto kreditu ir draudiminiu įvykiu. V. Nei draudimo liudijime, nei Būsto kredito draudimo taisyklėse Nr. 004 nėra detalizuota, kokie konkrečiai dokumentai turi būti pateikti draudikui pagrindžiant, kad būsto kredito lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje (2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo priėmimo metu galiojusi redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 7 d.) buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata draudimo sutartyje nurodyti, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Kaip matyti iš 2012 m. spalio 29 d. sprendimo, UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodė, jog 2012 m. spalio 29 d. raštu kreipėsi į UAB „Finance property“ dėl remonto darbų kainos sąmatos nustatymo bei informavo, jog gavusi papildomus dokumentus priims sprendimą dėl likusios kredito dalies išmokėjimo (t. I, b. l. 32), o priimdama 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą nurodė, kad neturi jokių duomenų, patvirtinančių PVM mokesčių sumokėjimą, o šviestuvų išlaidos nepriskiriamos buto apdailos darbams atlikti (t. I, b. l. 37). Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog UAB „Būsto paskolų draudimas“ pasinaudojo savo teise pagal Būsto kreditų draudimo taisyklių 43.1 punktą, gauti iš atsakovo ir Banko jam reikalingą informaciją ir dokumentus, susijusius su draudimo sutartimi, būsto kreditu ir draudiminiu įvykiu (CPK 178 str.), taip pat Būsto kredito draudimo taisyklėse Nr. 004, draudimo liudijime apskritai neįvardijus jokių konkrečių pateiktinų dokumentų, reikalingų sprendžiant dėl draudimo išmokos mokėjimo, todėl šiuo atveju būsto kredito lėšų panaudojimo pagal paskirtį egzistavimas negali būti patvirtintas dokumentais, kurių draudimo sutartimi draudėjas (atsakovas) nebuvo įsipareigojęs turėti, rinkti ir išsaugoti. VI. Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 56 punkte nustatyta, kad jei įvykis yra draudžiamasis, o naudos gavėjas (Bankas) ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, banko rašytiniu pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią draudiko ir naudos gavėjo neginčijamai draudimo išmokai, jeigu tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip tris mėnesius. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2013 m. balandžio 2 d. sprendime dėl draudimo išmokos mokėjimo nurodė, jog vadovavosi minėtų Taisyklių 56 punktu, t. y. Bankas ir draudikas nesutarė dėl draudimo išmokos dydžio (Bankas prašė išmokėti 12 134,60 Eur, o Draudikas sprendė prašomą sumą sumažinti iki 9 863,70 Eur). Kaip teisingai nurodė apeliantė, asmenys, nesutinkantys su draudiko sprendimu, turi teisę apskųsti tokį sprendimą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 55 p.). Nei apeliantė, nei atsakovas 2013 m. balandžio 2 d. Sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo neskundė. Priešingų įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.). Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė „Swedbank“, AB neįrodė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“, pripažinęs įvykį draudžiamuoju, pagrįstai sumažino 100 proc. negrąžinto kredito draudimo rizikos apimtį, eliminavęs įsipareigojimą kompensuoti draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, susijusius su Buto apdailos darbų užbaigimu (PVM mokesčių sumokėjimu ir šviestuvų išlaidomis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Kredito sutarties nutraukimo momentu visa negrąžinto kredito suma (100 proc. Buto įsigijimas bei jo apdaila) ir palūkanos buvo apdraustos bei draudimo atlyginimo pakanka. Taip pat apygardos teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog iš 2012 m. spalio 29 d. sprendimo turinio visiškai neaišku, dėl kokių objektyvių priežasčių draudikas atsisakė išmokėti Bankui 70 633,22 Eur negrąžinto kredito būsto pirkimui; bei priimant 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą dėl antrosios kredito dalies, skirtos būsto pagerinimui, draudikas motyvuotai nenurodė (neįrodė), dėl kurio iš teisinių santykių dalyvio (draudėjo ar naudos gavėjo) kaltės atsisakoma išmokėti visą draudimo išmoką ir į bylą nepateikta duomenų, jog Bankas buvo išreiškęs pageidavimą raštu dėl ne visos draudimo išmokos. Todėl apeliacinio teismo vertinimu, nėra teisėto pagrindo žalos dydžio skirtumo reikalauti iš vartotojo (atsakovo).Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2014). Pasikartotina, jog Bankas ir draudikas veikia Bendradarbiavimo sutarties pagrindu, sudarytos vadovaujantis UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklėmis, Nr. 004, Bankas yra naudos gavėjas pagal draudimo sutartį. Būsto kreditavimo sutarties pagrindu sudaryta draudimo sutartis (UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 2.3 p.) Taigi, sąlygos, kuriomis draudžiamas kredito grąžinimas, draudimo išmokų išmokėjimo tvarka ir terminai yra suderintos tiek tarp draudėjo, draudiko bei naudos gavėjo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas privalo kreiptis į draudiką, dėl Bankui netinkamai išmokėtos draudimo sumos, nepagrįsti. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsiaiškino bylos faktines aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius bei pagrįstai nepriteisė apeliantei draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Dėl delspinigių

Kaip minėta, apeliantę ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ sieja Bendradarbiavimo sutartis, kuri yra sudaryta vadovaujantis UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklėmis Nr. 004. Apeliantė nėra pareiškusi reikalavimų UAB „Būsto paskolų draudimas“, todėl atsakomybė už UAB „Būsto paskolų draudimas“ laiku ir tinkamai neįvykdytus savo įsipareigojimus nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Draudėjas nėra ir negali būti atsakingas už Draudiko netinkamai įvykdytus įsipareigojimus Bankui, įtvirtintus UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklėse Nr. 004 bei Bendradarbiavimo sutartyje. Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 1 punktas reglamentuoja draudimo sutarties sąlygas, draudimo sutarties šalių – draudimo ir draudėjo – bei naudos gavėjo ikisutartines ir sutartines teises ir pareigas, draudimo išmokos mokėjimo tvarką. Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, IX skyrius (40–45 punktai) nustato draudimo sutarties šalių ir naudos gavėjo teises ir pareigas draudimo sutarties galiojimo metu. Banko ir draudiko santykius, susijusius su draudimo išmokų išmokėjimo tvarka ir terminais, reglamentuoja Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, XI skyrius (50–58 p.) ir šiame skyriuje nėra apibrėžtos draudėjo teisės ir pareigos, susijusios su draudimo išmokų išmokėjimo tvarka ir terminais, todėl apeliantė nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamojo spendimo motyvu, jog Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 56 nuostata reguliuoja tik Banko ir draudiko santykius ir neįtakoja draudėjo teisių bei pareigų. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo mokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus, kurių dydis nustatomas susitarimu dėl netesybų (t. y. sutartinius nuostolius). Pagal Kredito sutarties 29 punktą kredito gavėjas įsipareigojo laiku nesumokėjus sutartyje nustatytų mokėjimų, mokėti bankui Specialiojoje dalyje nurodyto dydžio netesybas (0,08 proc.; t. I, b. l. 10) nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną (t, I, b. l. 14). 2011 m. rugsėjo 16 d. paraiškoje apie negrąžintą būsto kreditą Bankas nurodė 68,44 Eur delspinigių sumą (t. I, b. l. 30). Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 52 punkto pagrindu draudikė UAB „Būsto paskolų draudimas“ apie priimtą sprendimą informavo draudėją ir naudos gavėją 2012 m. spalio 30 d. raštu Nr. SB-4802, į 2011 m. rugsėjo 16 d. pranešimą ir paraišką (t. I, b. l. 31). Priėmus 2012 m. spalio 29 d. sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, draudikė UAB „Būsto paskolų draudimas“ turėjo per 5 kalendorines dienas nuo sprendimo priėmimo dienos išmokėti draudimo išmoką naudos gavėjui (Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 53 p.). Pirmosios instancijos teismas vertino, jog Bankui vienašališkai nutraukus Kredito sutartį, o draudikui, nesant draudėjo (atsakovo) kaltės, laiku ir tinkamai neįvykdžius savo įsipareigojimų, numatytų Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 52 ir 53 punktuose, delspinigių skaičiavimas atsakovui turėjo būti nutrauktas nuo ieškovo 2011 m. rugsėjo 16 d. pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pranešimo ir paraiškos draudimo išmokai gauti padavimo datos. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004, 52 ir 53 punktus bei Kredito sutarties 29 punktą, tačiau jokių teisinių argumentų minėtai nuomonei pagrįsti apeliaciniame skunde nenurodė. Kasacinio teismo praktikoje klausimais, susijusiais su sutarčių aiškinimu, išdėstyta, kad, siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią), teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą: sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010). Šiuo atveju atsakovas (vartotojas) byloje yra silpnoji pusė, todėl Kredito sutarties bei Draudimo sutarties sąlygoms taikomas vartojimo sutarčių aiškinimo teisinis institutas. Po Kredito sutarties vienašališko nutraukimo draudikė UAB „Būsto paskolų draudimas“, pagal Bendradarbiavimo sutartį ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisykles Nr. 004, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pranešimo ir paraiškos draudimo išmokai gauti padavimo datos, perėmė draudėjo (atsakovo) visus skolinius įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, kartu perėmė ir atsakomybę dėl šių įsipareigojimų neįvykdymo teisinių padarinių (pareigą mokėti Bankui netesybas). Išdėstytų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog delspinigių skaičiavimas pagal Kredito sutartį atsakovui turėjo būti nutrauktas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pranešimo ir paraiškos draudimo išmokai gauti padavimo datos.

Dėl palūkanų dydžio sumažinimo pagrįstumo

Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje A Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 str. ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais. Kredito sutarties 68 punktas nustato, jog Sutartis galioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja kol Kredito gavėjas įvykdys visus joje nustatytus savo skolinius įsipareigojimus (t. I, b. l. 17). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino palūkanas, atliekančias tiek mokėjimo, tiek ir kompensavimo funkciją, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos grąžinimo dienos.Didesni nei CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 str. 1, 3 d.), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas. Sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 60 punkte įtvirtintų procesinių palūkanų dydis (11 proc.) žymiai didesnis už įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį (5 proc.) (CK 6.210 str.1 d.). Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2016 m. sausio 13 d. nutarime Nr. 10-15 pateikta išvada, jog Kredito sutarties bendrosios dalies 60 punktas atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkte (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ str. 2 d. 5 p.) įtvirtintų sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato neproporcingai didelę atsakomybę vartotojui už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (t. I, b. l. 145–147). Ginčo atveju Kredito sutartis ir draudimo sutartys kvalifikuojamos vartojimo sutartimis, t. y. Kredito sutartis buvo sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, draudimo sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, finansų įstaigos naudai. Taigi, atsakovas, kaip vartotojas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl minėtų sutarčių sąlygų (apribotas sutarties laisvės principas). Kredito sutartis buvo nutraukta; skolininko rizika (100 proc. negrąžinto kredito suma ir palūkanos) buvo apdrausta, todėl apeliantė kreipėsi į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Taigi, naudos gavėjo pagal draudimo sutartį, turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti, tačiau trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ savo prievolę įvykdė netinkamai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, siekdama užtikrinti vartotojo (atsakovo), kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, nenustačiusi skolininko nesąžiningumo, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą sutartimi nustatytas procesines palūkanas nuo 11 proc. sumažinti iki 5 proc.Apibendrinusi išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti „Swedbank“, AB apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis bei tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų „Swedbank“, AB apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m, spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Dėl CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo

Apeliantė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesutinka su skundžiamu papildomu sprendimu, kuriuo teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1, 2 dalimis, kadangi ieškinys buvo tenkintas iš dalies.Nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-3483-845/2016 ieškovas D. K. trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų nurodė UAB „Būsto paskolų draudimas“ (t. I, b. l. 129). Iš 2016 m. kovo 14 d. teismo posėdžio informacinės pažymos matyti, kad teismas tenkino atsakovo D. K. atstovo prašymą dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Būsto paskolų draudimas“ dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu (t. I, b. l. 155 – 157). UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė 2016 m. kovo 24 d. raštą Nr. SB-1334 (teisme gautas 2016-03-25) dėl 18,08 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (kuro išlaidų) apmokėjimo CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (t. I, b. l. 160). Kuro išlaidas pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus (CPK 178 str.).CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, jog prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009).CPK 88 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo, todėl, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų šalims priteisimo vadovaujamasi bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai taikė ir aiškino CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, neatsižvelgė į 93 straipsnio 4 dalies punktą, t. y. neįvertino byloje susiklosčiusios faktinės situacijos dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, išlaidų susidarymo aplinkybių: a) UAB „Būsto paskolų draudimas“ buveinė yra Vilniuje, Ulonų g. 5, o teismo posėdis vyko Kaune, b) D. K. prašymu UAB „Būsto paskolų draudimas“ dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, c) išlaidos yra realios, nes susijusios su atvykimu į teismo posėdį (kuro Vilnius–Kaunas–Vilnius sąnaudų išlaidas), d) 18,08 Eur kuro išlaidos pagrįstos įrodymais: degalinės kuro kvitu, lengvojo automobilio kuro normų nustatymo aktu, transporto priemonės registracijos liudijimu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia apeliantės UAB „Būsto paskolų draudimas“ skundą tenkinti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. papildomą sprendimą pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Priteisti iš atsakovo D. K. trečiojo asmens, nepareikšiančio savarankiškų reikalavimų, naudai 18,08 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 4 d.)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. papildomą sprendimą ir priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Būsto paskolų draudimas“, j. a. k. 110076079, iš atsakovo D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 18,08 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.