- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- e2-773-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00330-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- Danske Bank A
- Atsakovas
- D. K.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Danske Bank A/S (jo teisių ir pareigų perėmėjo „Swedbank“, AB) ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl vartojimo sutarties sąlygų panaikinimo ir delspinigių sumažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, (toliau ir Bankas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo D. K. 44 868,29 EUR skolos, 11 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad šalys 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė Kredito sutartį Nr. BPLAI400701520 su vėlesniu 2008 m. birželio 25 d. susitarimu Nr. BPLAI400701520-P-1 (toliau – Kredito sutartis), kurių pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 88 624,72 Eur kreditą būstui pirkti ir būsto apdailos darbams užbaigti, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2047 m. rugsėjo 6 d. Atsakovo prievolės įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu (hipotekos lakštu ID 02120070019098), pagal kurį D. K. įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį turtą – 55,01 kv. m bendro ploto butą su 3,44 kv. m įstiklintu balkonu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ 100 proc. negrąžinto kredito ir palūkanų už 3 mėnesius draudimu pagal draudimo liudijimą (sutartį) Nr. BPD043522 ir draudimo taisykles Nr. 004. Kadangi atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų nustatytu grafiku grąžinti kreditą ir mokėti priskaičiuotas palūkanas, ieškovas 2011 m. rugpjūčio 18 d. Kredito sutartį nutraukė ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovas pateikė trečiajam asmeniui pranešimą apie draudžiamąjį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti, kurioje nurodė, kad atsakovo skola ieškovui 2011 m. rugsėjo 16 d. sudaro 88 269,67 Eur ir 53,40 Lt. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. spalio 29 d. sprendimu išmokėjo ieškovui 55 195,70 Eur draudimo išmokos dalį, t. y. 54 441,08 Eur negrąžinto kredito ir 754,62 Eur palūkanų, o 2013 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą išmokėti ieškovui papildomą 9 805,64 Eur draudimo išmokos dalį, iš kurios 9 703,10 Eur negrąžinto kredito ir 102,54 Eur palūkanų. Šios draudimo išmokos turėjo būti mokamos dalimis pagal draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafikus, tačiau gavus atsakovo prašymą parduoti Butą jo surastam pirkėjui ir ieškovui su tuo sutikus, Butas buvo parduotas atsakovo surastam pirkėjui už 63 716,40 Eur, UAB „Būsto paskolų draudimas“ sprendimais nustatyta draudimo suma buvo sumokėta iš karto po Buto pardavimo. Tokiu būdu, po Buto pardavimo atsakovas liko skolingas ieškovui 44 868,29 Eur, iš kurių 16 128,05 Eur negrąžinto kredito, 5 100,93 Eur negrąžintų palūkanų, 23 584,17 Eur negrąžintų delspinigių ir 55,14 Eur nesumokėtos draudimo įmokos.
Trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau ir Draudikas) atstovas prašė ieškovo ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovas (jos atstovas) prašė ieškinį atmesti, kadangi ieškovui už atsakovo negrąžintą kreditą trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjo draudimo išmoką. Be to, iš ieškinio turinio atsakovui neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais skaičiavimais remiantis ieškovas prašo priteisti skolą.
Šalies argumentai
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teisme pateikė Bankui savarankišką ieškinį, kuriuo prašė: (I) pripažinti 2007 m. rugsėjo 6 d. tarp D. K. ir Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, sudarytos Kredito sutarties Nr. BPLAI400701520, Specialiosios dalies 4 dalies „Kreditavimo sąlygos“ sąlygą, kuria nustatyta netesybų suma – 0,08 proc. per dieną, nesąžininga ir ją pakeisti, sumažinant delspinigius iki 0,02 proc. per dieną; (II) pripažinti 2007 m. rugsėjo 6 d. tarp D. K. ir Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, sudarytos Kredito sutarties Nr. BPLAI400701520 Bendrosios dalies 60 punkto sąlygą, kad „tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą (nutartį), kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 11 (vienuolikos) procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo“, nesąžininga ir ją pakeisti, sumažinant palūkanų dydį iki 5 procentų.
Atsakovo savarankiškas reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad paskola jam buvo suteikta asmeninių poreikių tenkinimui, todėl Kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi CK 6.228¹ straipsnio prasme. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalį, vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje numatyta, kai netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju ginčo Kredito sutartyje buvo nustatyti 0,08 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Anot atsakovo, vertindamas netesybų dydį teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad atsakovas, siekdamas užtikrinti prievolės įvykdymą, su trečiuoju asmeniu 2008 m. liepos 9 d. sudarė draudimo sutartį, kurios draudimo suma – 100 proc. negrąžinto kredito, t. y. 88 624,72 Eur, bei būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo (Banko) negautų palūkanų už Draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą suma. Sudarydamas minėtą draudimo sutartį, atsakovas 2008 m. liepos 9 d. sumokėjo trečiajam asmeniui draudimo įmoką – 5 232,66 Lt ir tikėjosi, kad, esant reikalui, UAB „Būsto paskolų draudimas“ įvykdys įsipareigojimus už Banko skolininką (atsakovą) ir šiam neteks mokėti netesybų. Be to, atsakovas pats dėjo visas pastangas atsiskaityti su ieškovu, surado pirkėją ir pardavė Butą už rinkos kainą bei sumokėjo trečiajam asmeniui 26 000 Lt, siekdamas padengti išmokėtos draudimo išmokos dalį. Visi šie ieškovo veiksmai patvirtina, kad neprotinga, nesąžininga ir neteisinga iš ieškovo reikalauti pagal Sutartį 19 206,30 Eur delspinigių, kai negrąžintas paskolos pagal Kredito sutartį likutis tėra 173,40 Eur, o negrąžintų palūkanų likutis – 396,03 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, nesąžininga yra ir Kredito sutarties Bendrosios dalies 60 punkto sąlyga dėl 11 procentų dydžio metinių palūkanų nuo Banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo, kurią teismui panaikinus šalims galiotų CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, kur skolininkas privalėtų mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Anot atsakovo, nagrinėdamas šį klausimą teismas turėtų atsižvelgti į formuojamą aukštesnės instancijos teismų praktiką – Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1461/2014 pripažino, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.16 punkto sąlyga dėl palūkanų dydžio (12 proc.) yra nesąžininga, dėl ko buvo pripažinta negaliojančia (LR CK 6.188 straipsnio 7 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinės bylos, kurios buvo nagrinėjamos Kauno apygardos teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teisme, buvo sujungtos ir perduotos nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė Kredito sutartį Nr. BPLAI400701520 Būsto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) pirkimui, kuria atsakovui suteiktas 72 406 Eur dydžio kreditas, o 2008 m. birželio 25 d. – ir Susitarimą Nr. BPLAI400701520-P-1, kuriuo atsakovui papildomai suteikta 16 218,72 Eur kredito dalis, skirta Būsto apdailos darbų užbaigimui, tokiu būdu padidinant atsakovui bendrą suteikto kredito dydį iki 88 624,72 Eur.
Kredito grąžinimas buvo užtikrintas atsakovo Būsto įkeitimu (2007 m. lapkričio 14 d. hipotekos lakštu Nr. 02/1/2007/0019098 ir 2008 m. liepos 2 d. Susitarimu prie hipotekos lakšto Nr. 02/1/2007/0019098) bei trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ kredito draudimu – 100 procentų negrąžinto būsto kredito, t. y. 88 624,72 Eur, ir ieškovo negautų palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą 3 mėnesių terminą, draudimu pagal 2008 m. liepos 9 d. atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą draudimo liudijimą (sutartį) Nr. BPD043522.
Atsakovui pažeidus Kredito sutartį (laiku nevykdant mokėjimų), ieškovas 2011 m. rugpjūčio 18 d. vienašališkai nutraukė sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą, 2011 m. rugsėjo 16 d. pateikdamas trečiajam asmeniui pranešimą apie draudžiamąjį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti, kurioje nurodė, kad atsakovo skola ieškovui 2011 m. rugsėjo 16 d. sudaro 88 269,67 Eur ir 53,40 Lt.
Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. spalio 29 d. sprendimu išmokėjo ieškovui pirmąją 55 195,70 Eur dydžio draudimo išmokos dalį (54 441,08 Eur negrąžinto kredito ir 754,62 Eur palūkanų), o 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu – antrąją 9 805,64 Eur dydžio draudimo išmokos dalį (9 703,10 Eur negrąžinto kredito ir 102,54 Eur palūkanų). Išmokėdamas Bankui ne visą draudimo išmoką, draudikas (trečiasis asmuo) rėmėsi Būsto kredito taisyklių Nr. 004 56 punkto nuostatomis.
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, be kita ko teigdamas, kad jo civilinė atsakomybė buvo apdrausta Būsto paskolų draudimu, dėl ko Banko patirtus nuostolius turėtų atlyginti ne atsakovas, bet jo draudikas – trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“. Su tokiais argumentais teismas sutinka iš dalies.
Dėl draudimo sutarties reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti
Draudimo įstatymas draudžiamąjį įvykį apibrėžia kaip draudimo sutartyje nurodytą atsitikimą, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 str. 33 dalis). Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui. Kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Be to, Draudimo įstatyme nustatyta, kad didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis; įstatymo redakcija, galiojusi Kredito sutarties nutraukimo metu), tačiau draudimo sutarties sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Taigi, aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.
Nagrinėjamu atveju byloje aktualus 2008 m. liepos 9 d. Draudimo liudijimo (sutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių reguliavimas, jų aiškinimas bei taikymas, atsižvelgiant į šiuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančius subjektus, jų teisių ir pareigų apimtį. Minėta, kad draudimo sutartys yra skirtos užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių. Iš Draudimo sutarties, kurios specialiosios sutarties sąlygos šalių buvo sutartos individualiai, nustatyta, kad draudimo objektas – draudėjo (atsakovo) prievolė naudos gavėjui (ieškovui) grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka; kredito suma – 88 624,72 Eur; kredito paskirtis – būstui pirkti ir statybai užbaigti; draudimo suma – 100 proc. negrąžinto kredito, t. y. 88 624,72 Eur, būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palūkanų už Draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą suma; draudimo sutarties terminas – nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2033 m. balandžio 15 d.; draudimo įmoka – 5 232,66 Lt; draudimo liudijimo išdavimo (sudarymo) data – 2008 m. liepos 9 d.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Pagal trečiojo asmens 2005 m. gegužės 13 d. patvirtintas Būsto kreditų draudimo taisykles, draudžiamuoju įvykiu pripažįstamas draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir/ar sumokėti palūkanas neįvykdymas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais dydžiais ir tvarka (Taisyklių 6 punktas). Byloje nėra ginčo dėl draudžiamojo įvykio, apdraustojo veiksmus draudžiamaisiais pripažino ir draudikas, atsakovas laiku sumokėjo visą 5 232,66 Lt draudimo įmoką, todėl toliau spręstina dėl trečiojo asmens pareigos išmokėti draudimo išmoką naudos gavėjui sąlygų.
CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, draudimo suma – draudimo sutartyje nurodyta arba draudimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuojama pinigų suma, kurios negali viršyti draudimo išmoka, išskyrus draudimo sutartyje nustatytus atvejus. Ieškovas ir atsakovas Draudimo liudijime (sutartyje) susitarė dėl maksimalios kompensavimo procentinės dalies ir nustatė, kad draudimo suma – 100 proc. negrąžinto kredito, t. y. 88 624,72 Eur, būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palūkanų už Draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą, suma. Pagal Draudimo taisyklių 47.2 punktą, draudžiamojo įvykio atveju draudimo išmokos dydis yra nustatomas vadovaujantis būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio banko negautomis palūkanomis būsto kreditavimo sutarties nutraukimo momentu už laikotarpį, kurio pradžia skaičiuojama nuo to mėnesio, už kurį būsto kredito gavėjas pirmą kartą nesumokėjo tą mėnesį mokėtinų palūkanų ar jų dalies už būsto kreditą, tačiau ne ilgiau kaip už 2 (du) mėnesius ir ne daugiau negu banko negautos palūkanos.
Nagrinėjamu atveju Bankas, 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutraukęs su atsakovu Kredito sutartį, 2011 m. rugsėjo 16 d. pranešė apie draudžiamąjį įvykį trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“, prašydamas išmokėti 87 788,08 Eur draudimo išmoką, iš kurios 70 633,22 Eur negrąžinto kredito būsto pirkimui; 15 954,65 Eur negrąžinto kredito statybai ir 1 200,21 Eur palūkanų. Draudikas (UAB „Būsto paskolų draudimas“) 2012 m. spalio 29 d. sprendimu išmokėjo ieškovui pirmąją 55 195,70 Eur dydžio draudimo išmokos dalį (54 441,08 Eur negrąžinto kredito ir 754,62 Eur palūkanų būsto pirkimui), o 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu – antrąją 9 805,64 Eur dydžio draudimo išmokos dalį (9 703,10 Eur negrąžinto kredito ir 102,54 Eur palūkanų būsto apdailos darbų užbaigimui).
Pagal draudiko patvirtintų Draudimo taisyklių Nr. 004 nuostatas, UAB „Būsto paskolų draudimas“ sprendimą dėl draudimo išmokos turėjo priimti per 25 kalendorines dienas, o draudimo išmoką išmokėti – per 5 kalendorines dienas nuo sprendimo priėmimo dienos (Taisyklių 51, 53 punktai). Todėl akivaizdu, kad draudikui pavėluotai (daugiau nei po metų) priėmus sprendimus, draudėjas (atsakovas), galiojant jo turtinių interesų draudiminei apsaugai, negali būti atsakingas Bankui už pavėluotą prievolės (jos dalies) įvykdymą.
Minėta, kad draudikas atsisakė išmokėti Bankui visą prašomą draudimo išmoką vadovaudamasis Draudimo taisyklių 56 punktu, kuriame nustatyta, kad jei įvykis yra draudžiamasis, o naudos gavėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, banko rašytiniu pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią draudiko ir naudos gavėjo neginčijamai draudimo išmokai, jeigu tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip tris mėnesius. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad visų pirma, paminėta Taisyklių nuostata reguliuoja Banko ir draudiko santykius ir neįtakoja draudėjo teisių bei pareigų; antra, iš 2012 m. spalio 29 d. sprendimo turinio visiškai neaišku, dėl kokių objektyvių priežasčių draudikas atsisakė išmokėti Bankui 70 633,22 Eur negrąžinto kredito būsto pirkimui; trečia, priimant 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą dėl antrosios kredito dalies, skirtos būsto pagerinimui, draudikas motyvuotai nenurodė (neįrodė), dėl kurio iš teisinių santykių dalyvio (draudėjo ar naudos gavėjo) kaltės atsisakoma išmokėti visą draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6, 7 dalių redakcija, galiojusi sprendimų priėmimo metu); ketvirta, į bylą nepateikta duomenų, jog Bankas buvo išreiškęs pageidavimą raštu dėl ne visos draudimo išmokos.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, galima teigti, kad Kredito sutarties nutraukimo metu galiojo maksimali atsakovo turtinės atsakomybės draudimo apsauga pagal Draudimo sutartį (liudijimą), t. y. 100 proc. negrąžinto kredito (88 624,72 Eur) ir būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palūkanų už Draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą, suma.
Pagal 2007 m. rugsėjo 6 d. Kredito sutarties specialiosios dalies 6 punktą ir bendrosios dalies draudimo sutarties sąvoką, apdrausti Kredito sutartį yra privaloma, taigi kredito Draudimo sutartis turi privalomumo požymį, todėl kreditorius (Bankas) pirmiausiai turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš draudiko, ir tik tuo atveju, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumo reikalauti iš apdraustojo asmens (atsakovo) (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad visa negrąžinto kredito suma ir palūkanos Kredito sutarties nutraukimo momentu buvo apdraustos būsto paskolos draudimu, kurias privalėjo laiku išmokėti trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas atsakovui sumokėti 16 128,05 Eur negrąžinto kredito dalį ir 5 100,93 Eur negrąžintų palūkanų yra nepagrįstas.
Iš aptartos Draudimo sutarties sąlygų analizės spręstina, kad draudimo objektas – tai negrąžintas kreditas ir palūkanos, tačiau į jį nepatenka ieškovo prašomos priteisti netesybos (delspinigiai) ir kitos įmokos (ieškovo reikalaujama priteisti 55,14 Eur įmoka, kurią ieškovas sumokėjo IF draudimui už Bankui įkeistą turtą). Byloje nustačius, kad Bankui vienašališkai nutraukus Kredito sutartį, o draudikui, nesant draudėjo (atsakovo) kaltės, laiku ir tinkamai neįvykdžius savo įsipareigojimų, numatytų Draudimo taisyklių 52 ir 53 punktuose, delspinigių skaičiavimas atsakovui turėjo būti nutrauktas nuo ieškovo 2011 m. rugsėjo 16 d. pranešimo apie draudžiamąjį įvykį pranešimo ir paraiškos draudimo išmokai gauti padavimo datos. Iš minėtos paraiškos matyti, kad iki jos pateikimo draudikui atsakovas buvo skolingas 64,44 Eur delspinigių. Todėl spęstina, kad ieškovo reikalavimas dėl delspinigių ir kitų įmokų pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovo 64,44 Eur delspinigių ir 55,14 Eur draudimo įmoką, iš viso: 119,58 Eur.
Dėl priešieškinio reikalavimų modifikuoti Kredito sutartį
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos sutartyje numatytais ar įstatymų nustatytais atvejais gali būti pakeistos teismo sprendimu (CK 6.223 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taigi sutarties sąlygų pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, kuri gali būti taikoma tik sutartyje numatytais ar įstatymo nustatytais pagrindais, kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatavus, kad šalių sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas.
Nagrinėjamu atveju ieškovui vienašališkai nutraukus sutartį, o atsakovui sutarties nutraukimo neginčijant ir/ar nebandant jos išsaugoti kitais būdais, kredito sutartis laikoma nutraukta teisėtai, todėl nėra pagrindo jos modifikuoti, kadangi nutrauktos (negaliojančios) sutarties modifikavimas aptartu atveju yra negalimas, dėl ko nėra pagrindo tenkinti ir priešieškinį. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovas, kaip vartotojas, nepraranda teisės ginti savo teises kitais leistinais būdais (pvz., atsikirtimais į ieškinį), dėl kurių teismas pasisakys spręsdamas procesinių palūkanų atlyginimo klausimą.
Dėl procesinių palūkanų
Šalių sudaryta būsto kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl ją aiškinant taikytina palankiausio vartotojui sutarties aiškinimo taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 6 dalis). Kredito sutarties bendrosios dalies 60 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą (nutartį), kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 11 (vienuolikos) procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo. Atsakovas prašė pripažinti šią sutarties sąlygą nesąžininga ir sumažinti palūkanų dydį iki 5 procentų.
Teismas sutartines palūkanas gali mažinti tik esant dviem pagrindams, t. y. kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas taikyti sutartinę 11 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų normą, savo reikalavimą kildina iš šalių laisva valia sudarytos sutarties, tačiau minėtas palūkanų dydis kitais objektyviais kriterijais neparemtas. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartimi nustatytas procesinių palūkanų dydis daugiau kaip du kartus viršija įstatyminį jų dydį (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), teismas sutinka su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2016 m. sausio 13 d. nutarimo išvada, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 60 punkto sąlyga, įtvirtinanti daugiau negu dvigubai didesnes palūkanas negu įstatyminės, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartoto nenaudai ir yra neprotingai didelės. Remiantis minėta palankiausio vartotojui sutarties aiškinimo taisykle ir atsižvelgiant į vartotojų teisių gynimo viešą pobūdį (interesą), teismas sprendžia tikslingu sumažinti ieškovo prašomas priteisti palūkanas nuo 11 procentų iki 5 procentų (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškinį tenkinus iš dalies, o priešieškinį atmetus, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CK 93 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas pareiškė 44 863,29 Eur reikalavimą, iš kurio patenkinta dalis yra 119,58 Eur (0,26 proc.). Ieškovas sumokėjo 445 Eur žyminio mokesčio ir pateikė įrodymus apie patirtas 500 Eur dydžio atstovavimo išlaidas pagal 2016 m. balandžio 14 d. atskaitą bei pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo turi būti priteista 2,45 Eur (0,26 proc.) turėtų išlaidų.
Atsakovas pateikė įrodymus apie 4500 Eur patirtas atstovavimo išlaidas pagal 2016 m. kovo 25 d. prašymą. Ieškovo atmestų reikalavimų dalis sudaro 99,74 proc., todėl atsakovas turėtų teisę į 4 488,30 Eur išlaidų atlyginimą. Tačiau iš 2016 m. kovo 25 d. atsakovo atstovo prašymo dėl išlaidų atlyginimo matyti, kad prašomos priteisti išlaidos nėra tinkamai detalizuotos, t. y. nenurodyta už kokius konkrečiai atstovo veiksmus atitinkamo dydžio išlaidos yra paskaičiuotos CPK 98 straipsnio 1 dalis). Be to, į išlaidas įskaičiuotos ir Vilniaus miesto apylinkės teisme patirtos atstovavimo išlaidos, susijusios su priešieškinio pareiškimu ir kitais veiksmais, kurios, priešieškinį atmetus, negali būti priteisiamos.
Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (jo atstovas) nevykdė pareigos pateikti byloje įstatymo reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą (tripliką), akivaizdžiai nesilaikydamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų užvedė dar vieną bylą kitame teisme, dėl ko vėliau, šalinant tokius padarinius, minėtos civilinės bylos buvo sujungtos, reiškė nepagrįstus reikalavimus dėl bylos sustabdymo ir nedalyvavo teismo posėdžiuose, nepateikdamas prašymuose dėl posėdžio atidėjimo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, spręstina, kad atsakovo procesinis elgesys nebuvo tinkamas, dėl ko, remdamasis paminėtų aplinkybių visuma, teismas sumažina prašomas priteisti atstovavimo išlaidas iki 602,24 Eur .
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 2,45 Eur, o atsakovui iš ieškovo – 602,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteistinos sumos įskaitytinos ir nustatytina, jog atsakovui iš ieškovo priteistina 600 Eur. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (t. 1, b. l. 3), yra mažesnės už įstatymu nustatytą minimalų jų dydį, todėl šios rūšies išlaidos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Teismui išėjus priimti sprendimo, iš ieškovo 2016 m. birželio 7 d. prašymo paaiškėjo, kad nuo 2016 m. birželio 4 d. ieškovas perleido verslo dalį „Swedbank“ AB, kuris kartu perėmė visas procesines teises bei pareigas šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Todėl, įvykus universaliam teisių ir pareigų perdavimui, teismas tokį procesinių teisių perėmimą tvirtina, apie tai pažymėdamas šio sprendimo įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse (CPK 48 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovo Danske Bank A/S, veikusio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (kodas 301694964), teisių ir pareigų perėmėjui „Swedbank“, AB (įmonės kodas 112029651) iš atsakovo D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 119,58 Eur (vieną šimtą devyniolika eurų 58 ct) skolos ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo (2015-04-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti atsakovui D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Danske Bank A/S, veikusio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (kodas 301694964), teisių ir pareigų perėmėjo „Swedbank“, AB (įmonės kodas 112029651) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.