Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-90-777/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-06
Bylos Nr.: e2A-90-777/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-10-3-00793-2017-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Žydrūnas Bertašius
Ieškovas: J. R.
Atsakovas: V. J. B.

Kategorijos

2.6.8.4Preliminarioji sutartis
2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
3.1.7.1.4Žyminio mokesčio mokėjimas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai
2.6.15Dovanojimas
3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-90-777/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00793-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.6; 2.6.8.10; 3.1.7.1.4; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.4.8.2; 2.6.15; 3.3.1.11; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Mariaus Dobrovolskio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui V. J. B. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 33 937,98 Eur nuostolių atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

2.1. (duomenys neskelbtini) mirė J. B. (ieškovės J. R. mama ir atsakovo V. J. B. sutuoktinė). 2012 m. gruodžio 27 d. ieškovė, kaip pirmos eilės įpėdinė, priėmė palikimą. Nurodė, kad tą pačią dieną ieškovė ir atsakovas sudarė paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovė padovanojo atsakovui visas jai priklausiusias paveldėjimo teises į visą turtą ir visas turtines teises, likusias po J. B. mirties.

2.2. Ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo pašė pripažinti 2012 m. gruodžio 27 d. ieškovės ir atsakovo sudarytą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dovanojimo sutartį ieškovė prašė pripažinti niekine, kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės ir suklydimo.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10-328/2016 ieškovės ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-l332-796/2006 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teigia, jog nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog „sudarydamos paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, šalys ir siekė, kad vienas iš paveldėtojų, šiuo atveju atsakovas, paveldėtų visą turtą ir prievoles bankui, atsiskaitytų su banku, o likusį turtą vėliau šalys pasidalytų“. Mano, jog šiuo teismo sprendimu nustatyta tikroji J. R. ir V. J. B. valia ir siekiamas rezultatas 2012 m. gruodžio 27 d. sudarant paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį.

2.4. Mirus palikėjai J. B., jos turtinės teisės ir pareigos nepasibaigė, o įvyko universalus jos turtinių teisių ir pareigų perėjimas atsakovui, t. y. atsakovas besąlygiškai perėmė visą palikimą, t. y. visas palikėjos reikalavimo teises ir pareigas, todėl atsakovui kartu su paveldėtu turtu perėjo ir pareiga atsakyti už palikėjos J. B. skolas visu savo turtu. Teigia, jog atsakovas pardavė nekilnojamojo turto už 161 105 Eur, o atsakovui likusio turto vidutinė rinkos vertė sudaro 6 189 Eur. Nurodė, kad bendra šio parduoto ir atsakovo nuosavybe likusio turto vertė sudaro 167 294 Eur. Ieškovė teigia, kad ginčo šalių susitarimo turinys apie tai, kad atsakovas paveldės visą turtą ir prievoles bankui, atsiskaitys su banku, o likusį turtą vėliau šalys pasidalys, pasiektas šalims sudarant paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, o atsakovo pasirašyti rašteliai, kuriais jis pasižada perleisti dukrai turtą, patvirtina aplinkybę, jog atsakovas, kaip turto savininkas, iš tiesų ketino sudaryti kitą sandorį ir juo perleisti dukrai turtą, o atsakovo pasirašyti rašteliai laikytini rašytinės formos sutartimi ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį.

2.5. Vadovaujantis šalių valia sudarytos preliminariosios sutarties sąlygomis, likusį turtą ieškovė ir V. J. B. turi pasidalyti po 33 937,98 Eur, tačiau atsakovas iki šiol nerodo jokios valios perleisti ieškovei turto, likusio po atsiskaitymo su banku, dalį, todėl spręstina, kad atsakovas pažeidė preliminariąją sutartį nepagrįstai vengdamas sudaryti su ieškove pagrindinę sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės J. R. 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. J. B. naudai; priteisė iš ieškovės J. R. 634 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai, kurio mokėjimas buvo atidėtas Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartimi.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nesutiko su ieškinio argumentu, kad 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo metu egzistavo susitarimas su atsakovu, kad turtas bus pasidalytas per pusę. Nurodė, kad tokie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi priešingos aplinkybės nustatytos Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendime, kuriuo konstatuota, jog sudarant 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį jokio susitarimo dėl turto pasidalijimo tarp šalių nebuvo, šalių ketinimas buvo toks, kad atsakovas V. J. B. vienas paveldėtų visą turtą, atsiskaitytų su banku ir galėtų toliau tvarkyti turtą.

4.2. Nurodė, kad atsižvelgiant į aplinkybes, jog 2014 m. liepos 22 d. ir liepos 30 d. rašteliai jo pasirašyti dėl ieškovės ir giminaičių spaudimo, šie susitarimai neturi pagrindinio ir esminio – atsakovo valios elemento, todėl darė išvadą, kad vien dėl šios priežasties veiksmai, kuriais nėra siekiama sukurti tam tikras teises ir pareigas, negali būti laikomi sandoriu.

4.3. Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10-328/2016 pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl 2012 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas, be kitų aplinkybių, konstatavo, kad pasirašant ginčo dovanojimo sandorį ieškovei buvo išaiškintos šio sandorio sudarymo pasekmės, tikrieji šalių ketinimai ir buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Teigia, jog jokio kito susitarimo, t. y. dėl turto pasidalijimo, nebuvo, todėl ieškovės atstovo nurodyti argumentai, jog 2012 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis turi būti kvalifikuota kaip dovanojimo su sąlyga sutartis, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi jokios sąlygos sutartyje numatyta nebuvo.

4.4. Nurodė, kad turto pasidalijimo sutartis galėtų būti sudaryta tik tuo atveju, jeigu tam tikrą turtą nuosavybės teise valdo du ar keli bendraturčiai (bendroji dalinė ir bendroji jungtinė nuosavybė). Nustatė, jog 2014 m. liepos 22 d., t. y. susitarimo surašymo metu, ieškovė jokių teisių į jokį nekilnojamąjį turtą, likusį po motinos J. B. mirties, neturėjo, todėl darė išvadą, kad ieškovės atstovo argumentai, jog atsakovas 2014 m. liepos 22 d. susitarimu įsipareigojo sudaryti turto pasidalijimo sutartį, atmestini kaip nepagrįsti.

4.5. Nurodė, kad 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarime sąlygos numatančios, jog atsakovas įsipareigoja sudaryti pagrindinę turto pasidalijimo (dovanojimo) sutartį, kai grąžins paskolą bankui, teismas nenustatė. Priešingai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš šių raštelių turinio matyti, jog būtent ieškovei kyla pareiga mokėti paskolą: „J. moka visą paskolą“, „užrašys J. dalį turto (pagal susitarimą), bet mokant atitinkamos paskolos dalį, kuri buvo paveldėta motinai mirus“.

4.6. Teismo vertinimu, 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarimas gali būti laikomas ikisutartinių santykių dokumentu, reiškiančiu tik tam tikrus moralinius, bet ne teisinius šalių įsipareigojimus, nesukeliančius teisinių padarinių, bet ne preliminariąja sutartimi dėl pagrindinės – turto pasidalijimo (dovanojimo) sutarties sudarymo. Akcentavo, jog ieškovės ir atsakovo 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarimas, kurį ieškovė laiko preliminariąja sutartimi dėl turto padalijimo (dovanojimo), buvo pateiktas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10-328/2016, tačiau nė viena iš šalių, taip pat ir ieškovė, šio susitarimo nelaikė preliminariąja sutartimi.

4.7. Teismas pasisakydamas dėl prejudicinio fakto nurodė, kad ieškovės nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-10-328/2016 ir šioje byloje įrodinėjami dalykai susiję, tačiau netapatūs, nes pirmiau nagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas, jų atsiradimo pagrindai, t. y. nebuvo sprendžiami susitarimo kvalifikavimo kaip preliminariosios sutarties dėl pagrindinės – turto padalijimo (dovanojimo) sutarties, taip pat nuostolių atsiradimo pagrindų klausimai, o buvo sprendžiamas tarp ieškovės ir atsakovo 2012 m. gruodžio 27 d. sudarytos paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties (kaip sudarytos dėl suklydimo ir apgaulės) teisėtumo klausimas. Darė išvadą, kad pirmiau nagrinėtoje byloje nebuvo vienareikšmiškai nustatytas privalomas šiai bylai prejudicinis faktas, kad 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarimas laikytinas preliminariąja sutartimi dėl pagrindinės – turto padalijimo (dovanojimo) sutarties sudarymo bei nuostolių atsiradimo neginčijimo pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; teismui nusprendus neperduoti bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsisakė laikyti prejudiciniu faktu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016. Teigia, kad nustatyti faktai turėjo būti pripažinti prejudiciniais, kadangi: 1) pirmesnėje byloje (Nr. e2-10-328/2016) nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalyko dalis kaip ir nagrinėjamoje byloje – šalių susitarimo sudarant dovanojimo sutartį priežastis ir turinys; 2) įrodinėjimo faktas yra reikšmingas abiejose bylose – tiek pirmesnėje byloje Nr. e2-10-328/2016, tiek ir civilinėje byloje Nr. e2-144-973/2018; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. e2-144-973/2018; 4) faktinis šalių susitarimas sudarant dovanojimo sutartį yra reikšmingas įrodinėjant vieną su kita susijusias aplinkybes: priežastį, dėl kurios ginčo šalys sudarė dovanojimo sutartį, susitarimo turinį dėl konkretaus rezultato pasiekimo ieškovei dovanojus paveldėjimo ir turtines teises, atsakovui priėmus dovaną ir paveldėjus turtą, šalių susitarimą pasidalyti likusį po atsiskaitymo su banku paveldėtą turtą, šalių valią ir susitarimo realizavimą šalims sudarius preliminariąją sutartį.

6.2. Nurodė, kad dovanojimo sutarties turinį patvirtino Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016, todėl mano, kad susitarimo turinys laikytinas prejudiciniu faktu ir yra neginčytinas. Teigia, kad dovanotojos (ieškovės) nustatytą sąlygą, kuriam tikslui dovanos gavėjas (atsakovas) turi naudoti dovanojamas paveldėjimo ir turtines teises, teismas nustatė išnagrinėtoje byloje Nr. e2-10-328/2016, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis teismo nustatytomis aplinkybėmis ir kvalifikuoti ginčo šalių 2012 m. gruodžio 27 d. sudarytą paveldėjimo teisių ir turtinių teisių dovanojimo sutartį kaip dovanojimo su sąlyga sutartį (CK 6.467 straipsnio 1 dalis).

6.3. Ieškovė akcentavo, kad ginčo šalių 2012 m. gruodžio 27 d. sudaryta paveldėjimo teisių ir turtinių teisių dovanojimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su vėliau šalių sudaryta preliminariąja sutartimi, kadangi ginčo šalys preliminariąja sutartimi išreiškė savo valią realizuodamos susitarimą, pasiektą sudarant dovanojimo sutartį. Ieškovė, dovanodama atsakovui paveldėjimo teises ir turtines teises, nustatė sąlygą, kad dovanojamos teisės turi būti naudojamos atsiskaitymo su banku tikslu, vėliau likusį po atsiskaitymo su banku turtą ieškovei su atsakovu pasidalijant. Mano, jog pasidalijimas teisine prasme turi būti suprantamas ne kaip turto dovanojimas, tačiau kaip atsakovo prievolė, atsiradusi iš dovanojimo su sąlyga, jog, atsakovui įvykdžius dovanojimo sutartimi nustatytas sąlygas, dalis turto neatlygintinai bus perduota kitai sutarties šaliai.

6.4. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą preliminariąją sutartį aiškino autonomiškai, remdamasis lingvistine analize – išskirtinai pažodiniu sutarties tekstu ir nepagrįstai nevertino faktinio šalių susitarimo, kuris realizuotas ieškovei su atsakovu sudarant dovanojimo sutartį, turinio. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu susitarė su ieškove, kad jis įgijęs paveldėjimo teises paveldės turtą, atsiskaitys su banku, o likusį turtą su ieškove pasidalys. Be to, teigia, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad po 1,5 metų po dovanojimo sutarties sudarymo jie su ieškove buvo pakeitę susitarimą dėl paveldėto turto tvarkymo ir buvo sudarę kitokį savarankišką susitarimą, atsietą nuo dovanojimo sutartimi pasiekto susitarimo turinio, todėl šalių sudaryta preliminarioji sutartis turėtų būti laikoma atskiru autonomiškai aiškintinu susitarimu.

6.5. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas suvokė ginčo šalių sandorius kaip dviejų viena po kito ėjusių sandorių sudarymą – pagal pirmą sandorį ieškovė esą besąlygiškai padovanojo savo tėvui (atsakovui) paveldėjimo ir turtines teises, o po kurio laiko tėvas rašteliais pažadėjo savo dukrai (ieškovei) atgal padovanoti kažkiek turto. Mano, kad tokios teismo išvados yra klaidingos ir visiškai neatitinka bylos aplinkybių, t. y. kad ieškovė su atsakovu sudarė dovanojimo sutartį su sąlyga, kuri yra laikoma dovanojimo sutarties dalimi, todėl remiantis CK 6.467 straipsnio 2 dalimi, atsakovui nevykdant dovanojimo sutarties sąlygos, ieškovei išlieka teisė teismo tvarka reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas. Teigia, kad atsakovas vengia įvykdyti preliminariąją sutartį, t. y. ieškovei perleisti po atsiskaitymo su banku likusio turto dalį. Ieškovės teigimu, šalys 2014 m. liepos 22 d. sudarė susitarimą, kuris turi visus preliminariosios sutarties elementus, todėl šalims sudarius pagrindinę sutartį atsakovas privalėtų įvykdyti prievolę perleisti dalį turto vykdydamas dovanojimo sutartimi nustatytą sąlygą ir preliminariąją sutartį. Daro išvadą, kad teisinių santykių dėl pažado dovanoti turtą neįvykdymo tarp ieškovės ir atsakovo nėra.

6.6. Mano, kad, pirmosios instancijos teismui aiškinant preliminariąją sutartį, sutarties teksto lingvistinė analizė nesudarė sąlygų teismui atskleisti tikrąją šalių valią. Teigia, kad nagrinėjant preliminariosios sutarties sąlygas matyti, kad abiejų preliminariąją sutartį sudariusių šalių teisinio išsilavinimo stoka neabejotinai turėjo įtakos preliminariosios sutarties sąlygų aiškumui, išdėstymui ir nuoseklumui, tačiau tokios aplinkybės savaime nedaro preliminariosios sutarties negaliojančios. Nurodė, kad preliminariąją sutartį šalys sudarė 2014 m. liepos 22 d., kol atsakovas su banku pagal mirusios J. B. prievoles dar nebuvo atsiskaitęs. Teigia, jog didžioji dalis paveldėto turto dar nebuvo parduota ir nebuvo aišku, ar apskritai bus parduota, todėl daro išvadą, kad preliminariojoje sutartyje nurodytos sąlygos, kuriomis šalys surašė atsakovo nekilnojamąjį turtą, kuris bus perleistas.

6.7. Nurodė, kad skolos administravimą AB SEB bankas nutraukė 2015 m. birželio 15 d., vėliau pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Iki to laiko kreditas buvo dengiamas iš įvairių šaltinių – laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovė su sutuoktiniu savanoriškai ir neatlygintinai už atsakovą padengė 4 130 Lt kredito dalį, A. G. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. birželio 17 d. savanoriškai už atsakovą padengė 6 000 Lt, 2014 m. birželio 27 d. AB „Amber Grid“ į kredito sutartį aptarnaujančią banko sąskaitą sumokėjo 40 000 Lt kompensaciją už servitutą, 2014 m. spalio 30 d. už atsakovą 460 Lt kredito dalį sumokėjo S. B.. Teigia, kad preliminariosios sutarties sąlyga „užrašysiu J. dalį turto pagal susitarimą, bet mokant atitinkamos paskolos dalį, kuri buvo paveldėta motinai mirus“ pirmosios instancijos teismo turėjo būti aiškinama atsižvelgiant į tuo metu buvusių faktinių aplinkybių kontekstą tokiu būdu, kad ieškovė apskritai neturėdama pareigos mokėti kredito įmokas pagal atsakovo įsipareigojimus gera valia sumokėjo atsakovui tekusio mokėti kredito dalį. Teigia, kad tokie mokėjimai visiškai atitiko preliminariosios sutarties sąlygą, šią sąlygą suvokiant kaip šalių susitarimą ieškovei dengti atitinkamos paskolos dalį.

Šalies argumentai

6.8. Ieškovė nesutinka su skundžiamame teismo sprendime nurodytu argumentu, kad preliminarioji sutartis sudaryta 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. Teigia, kad 2014 m. liepos 22 d. susitarimas yra surašytas dvejuose lapuose ir pasirašytas abiejų preliminariosios sutarties šalių – ieškovės ir atsakovo, o 2014 m. liepos 30 d. dokumentas pasirašytas tik atsakovo, todėl šis dokumentas nėra laikomas sutartimi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas aiškindamas preliminariąją sutartį turėjo pagrindą preliminariąja sutartimi laikyti tik 2014 m. liepos 22 d. surašytą sutartį, o 2014 m. liepos 30 d. atsakovo pasirašytą dokumentą teismas turėjo pagrindą vertinti tik kaip atsakovo vienašalį pareiškimą.

6.9. Nurodė, kad atsakovas teisme neginčijo preliminariosios sutarties, kaip sudarytos dėl spaudimo ar dėl susidėjusių aplinkybių, dėl kurių buvo priverstas sudaryti sau nenaudingomis sąlygomis, neprašė teismo preliminariąją sutartį pripažinti negaliojančia, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad preliminarioji sutartis nėra sandoris, kas, ieškovės nuomone, reiškia, kad preliminarioji sutartis, pagal pirmosios instancijos teismą, negalioja. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad preliminarioji sutartis negalioja dėl atsakovo valios trūkumo, pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus ir nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, kadangi, nesant kitos šalies ieškinio ar priešieškinio, įstatymas nesuteikia teismui teisės konstatuoti sandorio negaliojimą ex officio.

6.10. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir vieną iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisę būti išklausytai (audiatur et altera pars). Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu teismas rėmėsi tik atsakovo pareikšta pozicija dėl pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo, o ieškovės pozicijos neįvertino.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti atsakovui iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

8.1. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje nebuvo konstatuotas prejudicinę reikšmę šiai bylai turintis faktas, kad 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. rašteliai laikytini preliminariąja sutartimi. Teigia, jog pirmosios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas bei bylos ribos buvo susiję išimtinai su 2012 m. gruodžio 27 d. dovanojimo sutarties galiojimu, o apie preliminariąją sutartį toje byloje net neužsimenama, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad Klaipėdos apygardos teismas konstatavo šalis siejusius preliminariosios sutarties teisinius santykius.

8.2. Mano, kad ieškovė imasi ydingos praktikos interpretuoti teismo sprendimų ar nutarčių atskiras frazes jas priderinant visiškai prie kito konteksto. Teigia, jog pirmoje byloje buvo analizuojami šalių argumentai dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl teismai pasisakė dėl šių argumentų ir darė išvadą, kad pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu nėra jokio pagrindo. Mano, kad jokių kitų klausimų, kurie galėtų turėti prejudicinę galią šioje byloje, teismai nenagrinėjo, neanalizavo, nesprendė, nes nebuvo net tokio ieškinio reikalavimo, t. y. neanalizavo šalių turto pasidalijimo, sąlygų, terminų ir t. t.

Atsiliepimas

8.3. Atsakovo nuomone, prejudiciniu faktu gali būti laikomi ne bet kokie teiginiai, o, ištyrus konkrečios bylos aplinkybes, įvertinus įrodymus, padarytos konstatuojamosios išvados apie tam tikro fakto egzistavimą. Tuo tarpu teismo sprendimuose dėstomi vertinimai, komentarai, atskiri pasisakymai savaime negali būti laikomi prejudiciniais faktais.

8.4. Nurodė, kad ieškovės apeliaciniame skunde klaidinamai yra tapatinami skirtingi įvykiai – Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje analizuojama 2012 m. gruodžio 27 d. dovanojimo sutartis, pasisakoma apie ją, tuo tarpu, atsakovo nuomone, ieškovė daro išvadas, tarsi teismas pasisakė ir dėl 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. tariamos preliminariosios sutarties kvalifikavimo. Teigia, jog šiuos du įvykius skiria pusantrų metų ir teismų atlikti 2012 m. gruodžio 27 d. sutarties vertinimai negali būti automatiškai pritaikomi ir vertinant 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. raštelius.

8.5. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodoma dovanojimo sutarties sąlyga su ieškovės nurodomu turiniu – ieškovės išgalvota neegzistuojanti aplinkybė, neturinti būtinos išraiškos formos. Nurodė, kad dovanojimo sutartis buvo tvirtinama notarine tvarka, vėliau užginčyta teisme, bet palikta galioti, todėl mano, kad negalioja jokios sąlygos, kurios nenumatytos sutartyje.

8.6. Teigia, kad ieškovės pateikiamas itin skirtingas 2012 m. gruodžio 27 d. dovanojimo sutarties interpretavimas rodo visišką jos pozicijos nenuoseklumą, o kartu ir nepagrįstumą. Nurodė, jog savo ieškinyje pirmojoje byloje ji teigė, kad apskritai buvusi apgauta sudarant dovanojimo sutartį, nes manė, kad bus pasirašyta turto pasidalijimo sutartis, o ne teisių dovanojimo sutartis. Tačiau šioje byloje ji jau aiškina, kad ne tik sudarė dovanojimo sutartį, bet dar ir dovanojimo su sąlyga sutartį. Kelia klausimą, kaip gali ieškovė teigti sudariusi dovanojimo su sąlyga sutartį, jeigu apskritai ji net nesuprato pasirašantį dovanojimo sutartį. Mano, kad toks savo pozicijos keitimas leidžia teigti, kad tas pačias aplinkybes ieškovė traktuoja, kaip jai palankiau tam tikroje situacijoje.

8.7. Mano, kad kvalifikuoti kaip preliminariąją sutartį 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. raštelius nepakanka duomenų, kadangi rašteliai neturi sutarčiai būdingos formos, nors tiek ieškovei, tiek atsakovui yra tekę ne kartą sudarinėti sutartis ir jiems žinoma, kaip teisiškai turėtų atrodyti sutartis (pvz., ieškovė su atsakovu 2012 m. lapkričio 20 d. sudarė patalpų panaudos sutartį, kuri teisiniu požiūriu yra pakankamai detali ir tinkamai juridiškai parengta, pildyta pačios ieškovės ranka). Mano, kad šiuo atveju tai darbiniai juodraštiniai padriki tekstai, kuriuos laikyti sutartimi nėra jokio pagrindo, ypač turint omeny šių raštelių sudarymo foną.

8.8. Teigia, kad ieškovė nurodo, kad rašteliuose neva buvo numatytas įsipareigojimas sudaryti pagrindinę sutartį ir sutarties atidedamasis terminas – po atsiskaitymo su banku, kuris, pasak ieškovės, suėjo 2017 m. kovo 29 d. Tačiau mano, kad tokį aiškinimą paneigia pačios ieškovės veiksmai, nes nelaukdama atsiskaitymo su banku 2014 m. rugsėjo 10 d., net nepraėjus dviem mėnesiams po šių raštelių surašymo, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Jeigu teismas būtų pripažinęs negaliojančia 2012 m. gruodžio 27 d. dovanojimo sutartį, taikęs restituciją, akivaizdu, kad net kalbėti apie kokį nors turto pasidalijimą po atsiskaitymo su banku nebūtų buvę jokio pagrindo.

8.9. Nurodė, kad ieškovė kaip pagrindinį savo argumentą pateikia tai, kad šalys turėjo pasidalyti likusį po atsiskaitymo su banku turtą. Atsakovas pažymėjo, kad šis ieškovės argumentas iš esmės neturi jokio pagrindo, kadangi nepaisant to, kaip bebūtų vertinami tarp šalių susiklostę santykiai, susitarimai, sutartis bei rašteliai, po paskolos bankui grąžinimo neliko dalytino turto, apie tai atsakovas detaliai yra išdėstęs savo atsiliepime į ieškinį. Teigia, kad ieškovė reiškia pretenzijas ne tik į mirusios mamos palikimą, bet ir į asmeninį atsakovo turtą, jo dalį, įgytą santuokoje su J. B.. Mano, kad vien dėl šios priežasties ieškinio suma yra nepagrįstai padvigubinta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovo (apelianto) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 33 937,98 Eur nuostolių atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

13. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, jog po mamos ir atsakovo V. J. B. sutuoktinės J. B. mirties ieškovė 2012 m. gruodžio 27 d. kaip pirmos eilės įpėdinė priėmė palikimą. 2012 m. gruodžio 27 d. ieškovė ir atsakovas Klaipėdos m. 10-ajame notarų biure sudarė paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovė padovanojo atsakovui visas ieškovei priklausančias paveldėjimo teises į visą turtą ir visas turtines teises, likusias po J. B. mirties. Nurodė, kad paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis buvo sudaryta su sąlyga, jog atsakovas priėmęs palikimą parduos visą turtą ir atsiskaitęs su J. B. kreditoriumi likusį turtą pasidalys su ieškove. Nurodė, kad šiam susitarimui užtikrinti 2014 m. liepos 22 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kuria susitarta, jog atsakovas padovanos dalį turto. Atsakovas su šiais teiginiais nesutinka ir teigia, kad 2012 m. gruodžio 27 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta dovanojimo sutartis be jokių sąlygų, o 2014 m. liepos 22 d. atsakovas, spaudžiamas ieškovės bei kitų giminaičių, parašė pasižadėjimą, kad ieškovei, kaip vienintelei savo dukrai, padovanos dalį turto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog šalys iš esmės nesutaria dėl sudarytų sutarčių turinio bei jų apimties.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

14. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

15. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo prie bylos pridėti naujus įrodymus, t. y. antstolės patvarkymus, nurodymus, vekselius, banko sąskaitos išrašo bei teismo nutarties kopijas. Nurodė, kad ieškovė iškėlė atsakovui dar vieną civilinę bylą dėl to paties ginčo. Taip pat teigia, jog pateikiami antstolių patvarkymai bei banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki, o tai paneigia ieškovės teiginius ir skaičiavimus, jog po atsiskaitymo su kreditoriais liko kažkokio turto. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pateikti dalį įrodymų būtinybė atsirado vėliau, ir tai, jog kiti naujai pateikti įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog šių įrodymų pridėjimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, konstatuoja, jog yra teisinis pagrindas pridėti atsakovo naujai pateiktus įrodymus prie bylos.

Dėl prejudicinio fakto

16. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyme nustatyta, kokios aplinkybės yra neįrodinėjamos, ir viena iš tokių – prejudicinis faktas. Jo ypatybė yra ta, kad jis vieną kartą jau buvo nustatytas ir ekonomijos sumetimais antrą kartą neįrodinėjamas ir nenustatinėjamas, o vadovaujamasi tuo, kad faktas yra toks, koks jis buvo konstatuotas pirmą kartą. Kad tam tikras faktas būtų pripažintas prejudiciniu faktu pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, jis turi atitikti tokias sąlygas: faktas turi būti nustatytas teismo; teismo sprendimas ar nutartis, kuriais buvo nuspręsta dėl bylos esmės, turi būti įsiteisėję; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti civilinėje arba administracinėje byloje; kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; aplinkybė turėjo būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2009, ir kt.).

17. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016 nebuvo nustatytas prejudicinis faktas, t. y. kad 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta su sąlyga. Teigiama, jog yra visos sąlygos konstatuoti, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016, nustatyti faktai turėjo būti pripažinti prejudiciniais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Tam, kad faktas būtų pripažintas prejudiciniu faktu, jis turi atitikti tokias sąlygas: faktas turi būti nustatytas teismo; teismo sprendimas ar nutartis, kuriais buvo nuspręsta dėl bylos esmės, turi būti įsiteisėję; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti civilinėje arba administracinėje byloje; kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; aplinkybė turėjo būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje. Byloje nėra ginčo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nustatytas faktas, kuris prašomas pripažinti prejudiciniu faktu, yra nustatytas teismo, teismo nutartis yra įsiteisėjusi, nutartis priimta kitoje nei nagrinėjama byla, nutartis priimta civilinėje byloje, abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys, tačiau šalys nesutaria, ar nustatytos aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir siekiant tinkamai įvertinti, ar Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje nustatyti faktai gali būti pripažinti prejudiciniais šioje civilinėje byloje, būtina nustatyti, ar aplinkybės, kurios prašomos pripažinti prejudiciniu faktu, buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje.

18. Byloje surinktais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016 konstatuota: „Sudarydamos paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, šalys ir siekė, kad vienas iš paveldėtojų, šiuo atveju atsakovas, paveldėtų visą turtą ir prievoles bankui, atsiskaitytų su banku, o likusį turtą vėliau šalys pasidalytų.“ Būtent šią aplinkybę ieškovė ir prašo pripažinti prejudiciniu faktu. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė byla Nr. e2A-1332-796/2016 išnagrinėta dėl ieškovės J. R. reikalavimo pripažinti 2012 m. gruodžio 27 d. tarp J. R. ir atsakovo V. J. B. sudarytą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia bei restitucijos taikymo. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai ir kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Iš Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016, turinio matyti, kad ieškovė savo reikalavimus pripažinti 2012 m. gruodžio 27 d. tarp J. R. ir atsakovo V. J. B. sudarytą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia bei restitucijos taikymo grindė aplinkybėmis, jog: 1) dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė jau nebebuvo dovanojamų paveldėjimo teisių savininkė, nes ieškovė priėmusi palikimą tapo paveldėto turto savininke; 2) dovanojimo sandoris sudarytas dėl apgaulės, t. y. ieškovė buvo tyčia suklaidinta dėl sandorio esmės, atsakovui siekiant praturtėti ieškovės sąskaita; nurodė, kad ieškovės valios formavimosi procesui įtakos turėjo atsakovo neteisingai nurodytos aplinkybės ir suteikti pažadai, taip pat klaidingas notarės paaiškinimas apie sudaromo sandorio esmę; 3) dovanojimo sandoris sudarytas dėl suklydimo, t. y. ieškovei nebuvo tinkamai paaiškintas sudaromos sutarties turinys ir teisinės pasekmės. Nurodė, kad ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo suprasti, jog paveldėjimo teisių dovanojimas reiškia besąlyginį teisių į paveldėtą turtą atsisakymą. Tuo tarpu šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovės vertinimu, 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis iš esmės buvo sudaryta su sąlyga, jog atsakovas, paveldėjęs visą turtą, jį parduos, atsiskaitys su kreditoriais ir likusį turtą pasidalys su ieškove. Nors iš pažiūros atrodo, jog abiejų civilinių bylų įrodinėjimo dalykas iš dalies yra tapatus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutapatinti šių bylų įrodinėjimo dalyką nėra teisinio pagrindo. Tokias išvadas teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad civilinė byla Nr. e2A-1332-796/2016 buvo nagrinėjama visai kitu aspektu, t. y. buvo teikiami skirtingi įrodymai, nurodomi skirtingi paaiškinimai nei šioje civilinėje byloje. Taip pat pažymėtina, jog civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016 nustatytos aplinkybės buvo vertinamos 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo teisėtumo aspektu, o šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis sudaryta su sąlyga. Įvertinusi tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016 nustatyti faktai, kad „sudarydamos paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, šalys ir siekė, kad vienas iš paveldėtojų, šiuo atveju atsakovas, paveldėtų visą turtą ir prievoles bankui, atsiskaitytų su banku, o likusį turtą vėliau šalys pasidalytų“, yra prejudiciniai faktai šioje civilinėje byloje.

20. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016 nustatyti faktai: „sudarydamos paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, šalys ir siekė, kad vienas iš paveldėtojų, šiuo atveju atsakovas, paveldėtų visą turtą ir prievoles bankui, atsiskaitytų su banku, o likusį turtą vėliau šalys pasidalytų“, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, t. y. ši nurodyta teismo frazė nedetalizuoja mechanizmo, kokia apimtimi ir kas turi dengti paskolą, kokia proporcija bus pasidalytas turtas ir pan. Tai reiškia, jog šiuo atveju Klaipėdos apygardos teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-1332-796/2016 neanalizavo 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties kaip dovanojimo su sąlyga sandorio, todėl nėra pagrindo teigti, jog šia nutartimi nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai.

Dėl 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties, 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarimų teisinio vertinimo

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčas tarp šalių kyla dėl to, jog šalys skirtingai supranta ir vertina 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį bei 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-916/2018). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-969/2018).

22. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog šalys sudarydamos 2012 m. gruodžio 27 d. sutartį iš esmės sudarė dovanojimo su sąlyga sutartį. Teigia, jog tokį teisinį sutarties kvalifikavimą patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1332- 796/2016, kurioje nustatytas prejudicinis faktas. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįsta. Kaip nustatyta šios nutarties 16–18 punktuose, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1332-796/2016 nurodytos aplinkybės, jog „sudarydamos paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, šalys ir siekė, kad vienas iš paveldėtojų, šiuo atveju atsakovas, paveldėtų visą turtą ir prievoles bankui, atsiskaitytų su banku, o likusį turtą vėliau šalys pasidalytų“, nelaikytinos prejudiciniu faktu šioje civilinėje byloje, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad minėta įsiteisėjusia nutartimi nustatytas 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties teisinis kvalifikavimas, atmestini kaip nepagrįsti.

23. CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CK 6.467 straipsnio 1 dalis). Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad ginčo šalių 2012 m. gruodžio 27 d. sudaryta paveldėjimo teisių ir turtinių teisių dovanojimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su 2014 m. liepos 22 d. šalių sudaryta preliminariąja sutartimi, kadangi ginčo šalys preliminariąja sutartimi išreiškė savo valią realizuodamos susitarimą, pasiektą sudarant dovanojimo sutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu ieškovės nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu. Aiškinantis tikruosius šalių ketinimus iš byloje surinktų rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis sudaryta Klaipėdos m. 10-ajame notarų biure. Tai reiškia, jog šalių sudaryta sutartis buvo patvirtinta notaro. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog nagrinėjant civilinę bylą dėl 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių ir turtinių teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismo posėdžio metu buvo apklausta sandorį patvirtinusi notarė, kuri nurodė, jog iš pradžių ieškovė visai nenorėjo priimti palikimo, kadangi paskolos suma buvo didelė, artima paveldimo turto vertei, todėl ieškovė tik priėmusi palikimą iš karto tą pačią dieną dovanojo atsakovui visas teises. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir atsakovas, kuris nurodė, kad jokio susitarimo dėl turto pasidalijimo tarp šalių nebuvo, šalių ketinimas buvo toks, kad atsakovas vienas paveldėtų visą turtą, atsiskaitytų su banku ir galėtų toliau tvarkyti turtą. Priešingų įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryta dovanojimo sutartis su sąlyga, išskyrus ieškovės teiginius, byloje nenustatyta.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ištirtų ir įvertintų aplinkybių visuma suponuoja, kad šalys, sudarydamos 2012 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisių ir turtinių teisių dovanojimo sutartį, nenumatė jokių papildomų sąlygų atsakovui atsiskaičius su kreditoriais perleisti dalį turto ieškovei, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniu faktu ir nenustatė, kad dovanojimo sutartis sudaryta su sąlyga, laikytini nepagrįstais.

25. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad ginčo šalių 2012 m. gruodžio 27 d. sudaryta paveldėjimo teisių ir turtinių teisių dovanojimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su vėliau šalių sudaryta 2014 m. liepos 22 d. preliminariąja sutartimi, kadangi ginčo šalys preliminariąja sutartimi išreiškė savo valią realizuodamos susitarimą, pasiektą sudarant dovanojimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs 2014 m. liepos 22 d. susitarimo turinį sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo susitarimu nėra nustatyto aiškaus šalių susitarimo ateityje sudaryti kitą, pagrindinę, sutartį, taip pat nėra susitarta dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų (kaina, identifikuotas turtas). 2014 m. liepos 22 d. susitarimo turinyje nustatyta: „Esant bėdai ir matant paskolos mokėjimo nutrūkimą spręsti turto dalies pardavimą savitarpio supratimo pagrindu“; „1) Užrašau sklypus prie magistralės. Notariškai; 2) Mokesčius už kirpyklą moka J., nes ima pajamas iš kirpyklos. Deklaruoja pati rodmenis ir sumoka mokesčius už vandenį, „Debreceno valdos“, atliekų tvarkymą, už šilumą ir elektrą; 3) Užrašys J. dalį turto (pagal susitarimą), bet mokant atitinkamai paskolos dalį, kuri buvo paveldėta motinai mirus. Visus turtinius reikalus tvarkyti abipusiu susitarimu, turėti nors mažiausią pagarbos jausmą.“ 2014 m. liepos 30 d. susitarimu nustatyta: „pas notarą su dokumentais važiuosim tvarkytis turto padalijimo klausimų. Pasižadu“, V. B., parašas; prierašas: „kirpykla tau pusė žemės sklypo su namo puse, J. moka visą paskolą“. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog 2014 m. liepos 30 d. rašto negalima vertinti kaip susitarimo, kadangi jis yra pasirašytas tik vieno atsakovo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek 2014 m. liepos 22 d., tiek 2014 m. liepos 30 d. susitarimo turinys iš esmės yra vienodas, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas šį raštą vertino kaip sutartį, teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimo neturi.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina nustatyti, ar 2014 m. liepos 22 d. bei 2014 m. liepos 30 d. susitarimai gali būti vertinami kaip preliminariosios sutartys. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnis, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

27. Šios nutarties 23 punkte yra nurodytas tiek 2014 m. liepos 22 d., tiek 2014 m. liepos 30 d. susitarimų turinys, iš kurio matyti, jog šalys susitarė sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį („Užrašau sklypus prie magistralės. Notariškai“, „Užrašys J. dalį turto (pagal susitarimą), bet mokant atitinkamai paskolos dalį, kuri buvo paveldėta motinai mirus“, „Pas notarą su dokumentais važiuosim tvarkytis turto padalijimo klausimų. Pasižadu“). Taip pat nustatyta, jog susitarimas sudarytas rašytine forma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo teigti, jog tiek 2014 m. liepos 22 d., tiek 2014 m. liepos 30 d. susitarimais buvo aptartos pagrindinės sutarties esminės sąlygos. Iš rašytinio ginčo susitarimo turinio neaišku, kokią pagrindinę sutartį šalys ketino sudaryti, kadangi susitarimuose nurodytos aplinkybės: „užrašau sklypus prie magistralės“, „užrašys J. dalį turto (pagal susitarimą)“, nedetalizuoja nei turto apimties, nei išskirtinių turto požymių, kuriais būtų galima išskirti turtą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesant vieno iš privalomųjų preliminariosios sutarties elementų (aptartų pagrindinės sutarties esminių sąlygų), nėra pagrindo teigti, jog 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. liepos 30 d. susitarimai laikytini preliminariosiomis sutartimis.

28. Dar daugiau, įstatymas numato, jog preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6. 165 straipsnio 5 dalis). Iš 2014 m. liepos 22 d. bei 2014 m. liepos 30 d. susitarimų turinio matyti, kad šalys nenurodė termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, todėl darytina išvada, kad pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus laiko nuo preliminarios sutarties sudarymo, t. y. atitinkamai iki 2015 m. liepos 22 d. bei 2015 m. liepos 30 d. Kadangi iki minėtos datos pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl darytina išvada, jog, net ir esant visiems būtiniems preliminariosios sutarties elementams, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį būtų pasibaigusi.

29. Mano, kad pirmosios instancijos teismui aiškinant preliminariąją sutartį sutarties teksto lingvistinė analizė nesudarė sąlygų teismui atskleisti tikrąją šalių valią. Teigia, kad nagrinėjant preliminariosios sutarties sąlygas matyti, kad abiejų preliminariąją sutartį sudariusių šalių teisinio išsilavinimo stoka neabejotinai turėjo įtakos preliminariosios sutarties sąlygų aiškumui, išdėstymui ir nuoseklumui, tačiau tokios aplinkybės savaime nedaro preliminariosios sutarties negaliojančios. Nurodė, kad preliminariąją sutartį šalys sudarė 2014 m. liepos 22 d., kol atsakovas su banku pagal mirusios J. B. prievoles dar nebuvo atsiskaitęs. Teigia, jog didžioji dalis paveldėto turto dar nebuvo parduota ir nebuvo aišku, ar apskritai bus parduota, todėl daro išvadą, kad preliminariojoje sutartyje nurodytos sąlygos, kuriomis šalys surašė atsakovo nekilnojamąjį turtą, kuris bus perleistas.

30. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad nagrinėjant preliminariosios sutarties sąlygas matyti, kad abiejų preliminariąją sutartį sudariusių šalių teisinio išsilavinimo stoka neabejotinai turėjo įtakos preliminariosios sutarties sąlygų aiškumui, išdėstymui ir nuoseklumui, tačiau mano, jog tokios aplinkybės savaime nedaro preliminariosios sutarties negaliojančios. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip minėta šios nutarties 25 punkte, teismas nenustatė vieno būtinojo preliminariosios sutarties elemento, t. y. pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog, nesant nustatyto šio elemento, nėra galimybės nustatyti, kokią pagrindinę sutartį šalys susitarė sudaryti, kokia apimtimi ir kokiomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti, jog šalys sudarė preliminariąją sutartį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko ir apeliacinio skundo argumentą, jog sutartį sudariusių šalių teisinio išsilavinimo stoka neabejotinai padarė įtaką preliminariosios sutarties sąlygų aiškumui. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2012 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta panaudos sutartis. Ši sutartis surašyta aiškiai, aptartos visos sąlygos, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog šalys, nors ir nebūdamos teisininkės, suvokė pagrindinius sutarčių sudarymo principus, todėl argumentas, jog vien dėl teisinio išsilavinimo stokos nebuvo sudaryta tinkamo turinio sutartis, laikytinas nepagrįstu.

31. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir vieną iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisę būti išklausytai (audiatur et altera pars). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Byloje nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, pažeidė šalių dispozityvumo principą ar įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat nenustatyta, jog ieškovei buvo neleidžiama pasisakyti dėl teikiamų įrodymų ar buvo ribojamas pasisakymo laikas. Be to, ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai būtų atsisakęs priimti prie bylos ieškovės teikiamus įrodymus ar jų būtų nevertinęs. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir vieną iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisę būti išklausytai, yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi nenurodoma jokių konkrečių nurodomų principų pažeidimo pagrindų.

32. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos

34. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

35. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir į bylą pateikė 2018 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT, Nr. 882247, kuriuo V. B. sumokėjo advokatui R. N. 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, konstatuoja, kad atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

36. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutartimi buvo priimtas ieškovės ieškinys ir atidėtas 734 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 84 straipsniu, iš ieškovės J. R. priteistina 734 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. J. B. iš ieškovės J. R. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės J. R. 734 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai, kurio mokėjimas buvo atidėtas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutartimi.

Teisėjai Žydrūnas BertašiusMarius DobrovolskisJolanta Gailevičienė