- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-20
- Bylos Nr.
- e2-674-467/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00008-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“
- Atsakovas
- Verdant Nature LLC filialui Lenkijoje
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ ieškinį atsakovei Verdant Nature LLC filialui Lenkijoje dėl nuostolių priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Hemp spot“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Verdant Nature LLC (identifikavimo Nr. KRS:0000786648) 290 284,73 Eur nuostolius, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą teismo sprendimu žalą nuo ieškinio pateikimo dienos iki sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys teikiamas vadovaujantis šalių sudarytos Kanapių gėlių ir lapų auginimo ir pirkimo sutarties Nr. HS 20190215/1 (toliau – Sutartis) nuostatomis.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Verdant Nature LLC atsiliepime į ieškinį prašė patenkinti jos prieštaravimą ginčo nagrinėjimui Lietuvos Respublikos teismuose ir ieškovės UAB „Hemp spot“ ieškinį atsakovei Verdant Nature LLC palikti nenagrinėtą. Atsakovės teigimu, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį, ir tam nėra tinkamo teisinio pagrindo – ginčo šalys nėra susitarusios dėl ginčo sprendimo Lietuvos Respublikos teismuose, o atsakovė nesutinka, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovės UAB „Hemp spot“ ieškinį atsakovei Verdant Nature LLC dėl nuostolių priteisimo paliko nenagrinėtą.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė ieškinį atsakovei Lenkijos Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui.
5. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1215/2012) 26 straipsnio 2 dalį, kai kuriais atvejais teismas, prieš prisiimdamas jurisdikciją, užtikrina, kad atsakovas būtų informuotas apie savo teisę ginčyti teismo jurisdikciją ir apie atvykimo ar neatvykimo į teismą pasekmes. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnis numato susitarimo dėl jurisdikcijos sąlygas, jeigu šalys yra susitarusios, kad valstybės narės teismas turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus kilusius iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas turi jurisdikciją (1 dalis).
6. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad 2005 m. birželio 30 d. Hagos Konvencijos dėl susitarimu dėl teismingumo požiūriu ginčo šalys nepasirinko Lietuvos Respublikos teismų iš Sutarties kylantiems ginčams nagrinėti, nes Sutartyje neįrašė nuorodos į Lietuvos Respublikos teismus ar konkrečius Lietuvos Respublikos teismus, o taip pat ir neatmetė jokių teismų jurisdikcijos.
7. Teismas nustatė, kad šalių sudarytos Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatoje esanti nuoroda nėra apribota nuoroda į kurią nors dalį teisės normų. Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatoje esanti nuoroda į ginčų sprendimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, reiškia nuorodą į teisės normas, nustatytas Lietuvos Respublikoje taikytinoje Europos Sąjungos teisėje ir nacionalinėje teisėje.
8. Lietuvos Respublikoje teismų nagrinėjami ginčai, kai viena iš ginčo šalių yra užsienio asmuo, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ normose. Atsakovės filialas yra įsteigtas Lenkijoje. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog tais atvejais, kai atsakovės buveinė yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, Reglamentas Nr. 1215/2012 jurisdikcijos klausimams spręsti nukreipia į teismo, į kurį buvo kreiptasi valstybės narės nacionalinės teisės nustatytas jurisdikcijos taisykles. Reglamento Nr. 1215/2012 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, išskyrus paminėtas išimtis, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę.
9. Teismo vertinimu, CPK 787 straipsnis nepagrindžia Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą buvimo: (1) ieškinio įteikimo metu atsakovės (ir jos filialo) nebuvo Lietuvoje (jų ir šiuo metu nėra Lietuvoje); (2) atsakovė Lietuvoje neturi turto ir jai nepriklauso turtinės teisės; (3) prievolės, su kuria susijęs ginčas, įvykdymo vieta yra Lenkijos Respublikoje. Iš ieškovės pateiktos Sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog prekių pristatymo adresas bus Lenkijoje, taigi prievolės įvykdymo vieta yra aptarta sutartyje – ji yra Lenkijos Respublikoje. Pagal minėto Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas prievolės įvykdymo vieta parduodant prekes laikoma vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos.
10. Teismas padarė išvadą, kad ginčas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, atsakovė prieštarauja ginčo nagrinėjimui Lietuvos Respublikos teismuose, todėl ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė UAB „Hemp spot“ atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Šalių susitarimas dėl teismingumo yra įtvirtintas Sutarties 4 skyriaus h punkte, kuris numato, kad „Ginčai sprendžiami derybų būdu. Jei Šalims nepavyksta susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai turi būti išspręsti laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų“. Sutarties 4 skyriaus h punktas nėra susitarimas dėl taikytinos materialinės teisės.
11.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010).
11.3. Iš Sutarties 4 skyriaus h punkto matyti, kad šis šalių susitarimas yra įprastas verslo praktikoje ir dažnai sutinkamas susitarimas dėl teismingumo, kurio pirmajame sakinyje šalys susitaria ginčą spręsti derybų būdu: „Ginčai sprendžiami derybų būdu“, o antrajame sakinyje yra įprastas, verslo praktiką atitinkantis susitarimas, kuriuo susitariama, kokia toliau galioja ginčų sprendimo tvarka, jeigu ginčo derybų būdu išspręsti nepavyksta: „Jei Šalims nepavyksta susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai turi būti išspręsti laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų“. Šioje sutartinėje nuostatoje šalys sureguliavo tarpusavio ginčų, kylančių iš Sutarties, sprendimo procesą, o ne susitarė dėl taikytinos materialiosios teisės.
11.4. Antrajame Sutarties 4 skyriaus h punkto sakinyje yra nurodytas žodis „proceso“, kuris Sutarties originalo kalba (anglų kalba) yra nurodytas kaip „procedure“, taigi žodis procesas arba angliškai „procedure“ nurodo, kad kalbama yra apie procesą ar procedūrą, numatytą Lietuvos Respublikos įstatymų.
Atsiliepimas
11.5. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad šalių ginčo santykiai yra reglamentuojami Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo (toliau – ir Konvencija). Nors ši Konvencija nedraudžia šalims susitarti dėl taikytinos teisės klausimams, kurių nereguliuoja Konvencija, šiuo atveju šalys nematė poreikio susitarti dėl taikytinos materialiosios teisės, nes jų santykius išsamiai reguliuoja Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo.
11.6. Susitarimai dėl taikytino proceso normų neegzistuoja nei teorijoje, nei praktikoje. Nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), nei CPK nenumato susitarimų dėl taikytinos proceso teisės, nes tokie susitarimai yra neįmanomi.
11.7. Lietuvos teismas vadovaujasi tik Lietuvos proceso normomis, į kurias gali būti inkorporuotas ir tarptautinės privatinės teisės konvencijos, ES reglamentai, dvišalės tarptautinės sutartys ir pan. Jokia protinga šalis nesitartų dėl tokios nuostatos, kuri ir taip yra savaime taikoma ir nuo jos nukrypti šalių susitarimu yra neįmanoma.
11.8. Pripažinus, kad ieškinys yra teismingas Lenkijos teismams, o šalis saisto Sutarties 4 skyriaus h punkte esantis susitarimas dėl taikytinų Lietuvos proceso normų, gautųsi taip, kad ieškovei pateikus ieškinį prieš atsakovę Lenkijos teisme, Lenkijos teismas turėtų laikytis šalių susitarimo ir nagrinėti tokią bylą, laikantis Lietuvos proceso normų.
11.9. Komercinėje praktikoje egzistuoja du susitarimai, kuriais šalys apibrėžia tarp jų reguliuojamus teisinius santykius: pirma, tai susitarimas dėl taikytinos materialiosios teisės – šiuo atveju tokio susitarimo nėra, nes Sutarties 4 skyriaus h punkte panaudotas terminas „procedure“; antra, tai susitarimas dėl teismingumo – šiuo atveju Sutarties 4 skyriaus h punkte įtvirtintas toks susitarimas dėl teismingumo Lietuvos teismuose.
11.10. Ankstesnė, iki skundžiamos nutarties, priima teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-288-569/2022 dėl teismingumo neturi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios ir neužkerta kelio išspręsti ginčo dėl teismingumo, remiantis šalių susitarimu dėl teismingumo. Minėtoje nutartyje teismas nepasisakė dėl Sutarties 4 skyriaus h punkte numatyto susitarimo ir jo įtakos ginčo teismingumui, taigi tai netrukdo ieškovei remtis susitarimu dėl teismingumo.
11.11. Aplinkybė, kad Sutarties 4 skyriaus h punkte nėra pavartotas terminas „teismas“ nereiškia, jog nėra šalių susitarimo dėl teismingumo. Skirtumas tarp šalių siūlomo vertimo yra dėl žodžio „procedure“, kurį atsakovė verčia kaip susitarimą dėl ginčo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka, o ieškovė verčia kaip susitarimą nagrinėti ginčus, laikantis Lietuvos Respublikos proceso. Abiem atvejais, Sutarties 4 skyriaus h punktas negali būti vertinamas kitaip, nei susitarimas dėl teismingumo.
12. Atsakovė Verdant Nature LLC atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
12.1. Sutarties 4 skyriaus h punkte šalys nesusitarė dėl jų ginčų teismingumo ar tuo labiau dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčus. Pati ieškovė atskirajame skunde pripažįsta, kad žodis „teismai“ nėra nurodytas Sutarties 4 skyriaus h punkte, taigi teismai tame punkte nėra aptariami.
12.2. Pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies normas, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, o CPK 787 straipsnio 2 dalies norma netaikytina šalims nesudarius susitarimo dėl jurisdikcijos.
12.3. Ieškovė remiasi Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatos netinkamu vertimu į lietuvių kalbą ir aiškina šią nuostatą nesilaikydama sutarčių aiškinimo principų, tačiau tai nelemia ieškovės siekiamo rezultato – Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą.
12.4. Ieškovės pateikto aptariamos nuostatos vertimo į lietuvių kalbą formuluotės dalis „laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų“, lietuvių kalba skamba neįprastai, dirbtinai, nenatūraliai, ir teisiniuose tekstuose nesutinkama. Aptariama vertimo formuluotės dalis yra ir lingvistiškai ydinga – juk neįmanoma „laikytis“ „(civilinio) proceso“, tačiau galima „laikytis“ „(civilinio) proceso normų“; aptariamoje nuostatoje į lietuvių kalbą išversto žodžio „laikytis“ tos nuostatos tekste anglų kalba apskritai nėra. Jeigu sutartyse norima referuoti į proceso teisės normas, tokia nuoroda ir gali būti įrašyta, pvz., „pagal Lietuvos Respublikos (civilinio) proceso kodeksą“, „pagal Lietuvos Respublikos (civilinio) proceso įstatymus (normas)“ ar pan.
12.5. Ieškovės pateiktas žodžio “procedure” vertimas nėra tikslus – google.com naudojamas vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą įrankis angliškam žodžiui „procedure“ nurodo keletą galimų vertimo variantų, pirmu iš kurių pateikia „procedūra“, antru – „tvarka“, trečiu – „procesas“ ir kt.
12.6. Sutarties 4 skyriaus h punkto antro sakinio nuostatos įtvirtintas reguliavimas – taikytinos teisės pasirinkimas, o ieškovės atskirojo skundo argumentai to nepaneigia.
12.7. Kadangi Sutarties projektas buvo parengtas ieškovės, jokia abejonių kelianti Sutarties nuostata negali būti aiškinama ieškovės naudai ir atsakovės nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
12.8. Aplinkybė, kad Sutarčiai taikytina tarptautinė konvencija, nelemia, jog šalys negalėjo turėti ketinimų pasirinkti Sutarčiai taikytiną teisę.
12.9. Konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo požiūriu ginčo šalys nepasirinko Lietuvos Respublikos teismų iš Sutarties kylantiems ginčams nagrinėti, nes Sutartyje neįrašė nuorodos į Lietuvos Respublikos teismus apskritai ar konkrečius Lietuvos Respublikos teismus, o taip pat ir neatmetė jokių teismų jurisdikcijos.
12.10. Ieškovės kreipimasis į Lietuvos Respublikos teismus su ieškiniu atsakovei jau buvo vieną kartą išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2022 m vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-288-569/2022 – teismas ieškovės ankstesnį ieškinį priimti atsisakė, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Naują ieškinį ieškovė pateikė neatsiradus ir nesant jokių naujų aplinkybių aktualių teismų jurisdikcijos klausimams, dėl kurių buvo atsisakyta priimti ieškovės ankstesnį ieškinį, spręsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis), todėl byla nagrinėjama atsižvelgiant į atskirajame skunde išdėstytus skundžiamos nutarties neteisėtumo ir(ar) nepagrįstumo argumentus.
14. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo klausimas, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
15. Atsakovė 2023 m. liepos 14 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Profit Investment SIM SpA prieš Stefano Ossi ir kt. byloje Nr. C-366/13 23 pastraipos ir Teisingumo Teismo (antroji kolegija) 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Hőszig Kft. prieš Alstom Power Thermal Services byloje C-222/15 33 pastraipos, kuriomis atskirajame skunde remiasi apeliantė, vertimus iš originalo į lietuvių kalbą, kuriuos prašo priimti į bylą.
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
17. Iš atsakovės prašomų priimti įrodymų matyti, kad teikiami įrodymai yra skirti apeliantės atskirajame skunde cituotų Teisingumo Teismo atitinkamų sprendimų pastraipų netinkamam vertimui pagrįsti, dėl ko šie teikiami įrodymai nėra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku – dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą (ne)buvimo, todėl nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir atsakovės pateiktus įrodymus pridėti prie bylos.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo
18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK ir tarptautinės sutartys. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.
19. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja nepažeisdamas šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų. Todėl asmuo, siekiantis, kad jo galimai pažeistos subjektinės teisės būtų veiksmingai apgintos teisme, turi pateikti reikalavimus būtent tame teisme, kuris pagal įstatyme nustatytas taisykles yra kompetentingas išnagrinėti jo keliamą ginčą.
20. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip, t. y. jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (savo iniciatyva). Teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).
21. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl nuostolių priteisimo ieškovei iš atsakovės, kurios filialas yra įsteigtas Lenkijoje, taigi šis ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos ES valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis I bis“), todėl ginčo teisiniams santykiams pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šio Reglamento nuostatas.
22. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje (7 skirsnis) nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, jog valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 2 dalį bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.
23. Remiantis išdėstytu, šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios Reglamento Nr. 1215/2012 valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus. Toks šalių susitarimas, jeigu jis atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys.
24. Aiškindamas Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pasisakęs, kad tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą Reglamento 4 straipsnyje, bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, reglamentuojamos Reglamento 7–8 straipsniuose (ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c. prieš Rüwa Polstereimaschinen GmbH, 24/76, 7 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C 352/13, 59, 61 punktai).
25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys nebuvo sudarę Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintus reikalavimus atitinkančio susitarimo dėl tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose.
26. ESTT yra pasisakęs, kad Reglamento Nr. 44/2001 (kurį vėliau pakeitė Reglamentas Nr. 1215/2012) 25 straipsnio tikslas – nustatyti formos reikalavimus, kuriuos turi atitikti nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, ir taip garantuoti teisinį saugumą ir įsitikinti, kad šalys išreiškė savo sutikimą (žr. ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C-159/97, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
27. Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis (proceso pradžioje) išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), o Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu siekiama užtikrinti, kad susitarimas būtų iš tikrųjų nustatytas (žr. ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Leventis ir Vafeias, C-436/16, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Realaus suinteresuotų asmenų sutikimo egzistavimas yra vienas iš Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnio 1 dalies (dabar – Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalis) tikslų (žr. ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo El Majdoub, C-322/14, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai pateisinama siekiu apsaugoti silpnesnę sutarties šalį, išvengiant situacijos, kad nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, įtrauktos į sutartį vienos šalies, neliktų nepastebėtos (šiuo klausimu žr. ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C?159/97, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
28. Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (ESTT 1980 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Porta-Leasing, 784/79, 5 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje El Majdoub, C-322/14, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Šalių valios suderinimas, vadovaujantis valios autonomijos principu, pateisina pirmenybės suteikimą pasirinktam teismui, o ne tam, kuriam byla būtų teisminga pagal minėtą reglamentą (pirmiau nurodytas sprendimas byloje Refcomp, C-543/10, 26 punktas).
29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys, sudarydamos anglų kalba Kanapių gėlių ir lapų auginimo ir pirkimo sutartį Nr. HS 20190215/1, 4 skyriaus h punktu susitarė, kad: „The disputes shall be resolved by negotiation. If the Parties fail to reach an agreement within 30 calendar days, the disputes shall be resolved in accordance with procedure prescribed by laws of the Republic of Lithuania”. Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl skirtingo šios Sutarties nuostatos, reglamentuojančios ginčų tarp šalių sprendimą, vertimo. Apeliantės teigimu, Sutarties 4 skyriaus h punktas turėtų būti verčiamas, kaip įtvirtinantis šalių susitarimą dėl ginčo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, t. y. kad „ginčai sprendžiami derybų būdu. Jei Šalims nepavyksta susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai turi būti išspręsti laikantis proceso, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymų“. Tuo tarpu, atsakovė mano, kad ieškovės pateikiamas susitarimo vertimas į lietuvių kalbą nėra tikslus ir Sutarties 4 skyriaus h punktas turėtų būti verčiamas kaip nustatantis, jog: „Ginčai sprendžiami derybų būdu. Šalims nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka“.
30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgdamos į teisės aktų reikalavimus, šalys turi teisę ir galimybę savo sutartinius santykius, įskaitant ginčų sprendimo būdą, pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama – šalys yra laisvos pritaikyti susitarimą dėl ginčų sprendimo būdo konkretaus sandorio, sutartinių santykių schemos ar visų atitinkamų šalių teisinių santykių poreikiams (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016 38 punktą, 2019 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-403-611/2019). Galimybė šalims susitarti dėl ginčų sprendimo būdo yra procesinė priemonė joms įgyvendinti sutarčių laisvės bei valios autonomijos principus ir pačioms nuspręsti, kokiu būdu bus nagrinėjami jų ginčai. Todėl atitinkamo reikalavimo priskyrimas tam tikro teismo kompetencijai, esant šalių sudarytam galiojančiam susitarimui dėl ginčų sprendimo būdo, priklauso ne nuo proceso teisės normų, reglamentuojančių teismingumą, ar teismo byloje atliekamų procesinių veiksmų, o nuo tokio susitarimo turinio – kilus ginčui teismas privalo nustatyti, ar šalys aiškiai susitarė ir kokia yra tikroji šalių valia dėl atitinkamo ginčo (ginčų) sprendimo tvarkos.
31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo turinį, taikomi sutarčių aiškinimo metodai ir principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017 27 punktas ir jame cituojama praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl sutarčių aiškinimo metodų ir principų plėtojama nuosekliai. Šios taisyklės yra išsamiai aptartos ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022 73–79 punktus).
32. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).
33. Kaip matyti iš Sutarties 4 skyriaus h punkto, priešingai nei teigia apeliantė, šalys jame nėra konkrečiai sutarusios dėl kylančių ginčų priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovės pozicija, kad ieškovės pateiktas Sutarties 4 skyriaus h punkto nuostatos vertimas į lietuvių kalbą nėra tikslus. Viena vertus, šalys aiškiai susitarė, kad ginčai sprendžiami derybų būdu, nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų – ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. šalys šia Sutarties nuostata susitarė dėl iš Sutarties kylantiems šalių ginčams taikytinos teisės. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė neteisi teigdama, kad šalys tiesiogiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl bylos teismingumo kilus ginčui, tokiu būdu užkirsdamos kelią ginčą spręsti pagal atsakovo gyvenamąją vietą ir kad susitarimas šalims yra privalomas. Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovė, pačios ieškovės parengtas ir pasiūlytas Sutarties projektas, dėl kurio ginčo nuostatos vertimo apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, negali būti aiškinamas ieškovės naudai ir atsakovės nenaudai, kaip tai numatyta CK 6.193 straipsnio 4 dalyje.
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytas aplinkybių aiškinimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad sutikus su juo, būtų sukurtos sąlygos šaliai piktnaudžiauti nevykdant pareigos aiškiai ir tiksliai susitarti dėl jurisdikcijos susitarimu, kas neatitiktų civilinių santykių subjektų teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių, bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) reikalavimų.
35. Be to, pažymėtina, kad būtent apeliantė, kuri byloje teigė, jog susitarimas buvo aiškus, tikslus bei su juo sutiko atsakovė, turėjo procesinę pareigą tokias faktines aplinkybes įrodyti, o ne atsakovė turėjo procesinę pareigą šias aplinkybes paneigti. Tokių aplinkybių apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis).
36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
37. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantė neįrodė buvus šalių susitarimą dėl jurisdikcijos, kuris atitiktų jam keliamus reikalavimus pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, t. y. būtų aiškus ir tikslus, atspindėtų tikrąją šalių valią dėl apeliantės pareikštų reikalavimų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose (CPK 178 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčui aktualias teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurią pakeisti ar panaikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Atsakovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.