Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2.; 1.1.10.1.3.; 1.2.14.3.2.1.; 1.2.23.2.1.; 2.4.6.1

2025 m. birželio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo mišri teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Civilinių bylų skyriaus teisėjų Rasos Bartašienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato A. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024-08-20 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skirtas bausmes subendrinus iš dalies sudedant, A. B. skirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. B. laikino sulaikymo laikas nuo 2023-09-22, 12.05 val. iki 2023-09-24, 10.50 val. (skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida ir asmens paleidimo data įrašyta 2023-09-23), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai parai laisvės atėmimo bausmės, ir nuspręsta laikyti, jog A. B. yra atlikęs 2 dienas laisvės atėmimo bausmės. Nuosprendžiu taip pat nuteisti D. P. ir T. K., tačiau apeliaciniai skundai dėl šių asmenų nebuvo paduoti; išspręsti civilinių ieškinių, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei kiti procesiniai klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. B. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu bendrininkų grupėje su T. K. ir D. P., susitarę, kad nukentėjusiojo K. G. bute esantį kompiuterį iškeis su A. B. į narkotines medžiagas, 2023-09-22 apie 01.45 val. (duomenys neskelbtini), T. K., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 0,76 prom. neblaivumas), būdama nukentėjusiojo K. G. bute, atidarydama balkoną ir įleisdama į butą D. P., taip įsibrovė į patalpą, kurioje, panaudodami fizinį smurtą, D. P. rankos plaštaka sudavus sėdinčiam ant kėdės nukentėjusiajam K. G. vieną smūgį per pakaušį, nuo ko nukentėjęs nugriuvo ant grindų, D. P. grasino nukentėjusiajam fiziniu smurtu – sumušti bei peiliu perpjauti gerklę, jei nukentėjęs kreipsis į policiją, T. K. dešine ranka suėmusi nukentėjusiajam K. G. už kaklo jį smaugė, o D. P. rankos plaštaka ne mažiau, kaip tris kartus sudavė jam per pakaušį, tokiais savo bendrais veiksmais nukentėjusiajam K. G., sukeldami fizinį skausmą ir padarydami nukentėjusiajam kaklo, krūtinės ir kairio žasto poodines kraujosruvas, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir atimdami galimybę priešintis, T. K. į butą įsileido A. B. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, girdint nukentėjusiajam K. G., T. K. su A. B. tarėsi, kokį kiekį narkotinių medžiagų „Kristalų“ A. B. duos už kompiuterį, o vėliau, nukentėjusiajam sugebėjus iš buto pabėgti, pagrobė svetimą nukentėjusiajam K. G. priklausanti turtą: maskuojamos spalvos striukę 30 Eur vertės, stalinį ventiliatorių „PEREL“ 15 Eur vertės, kompiuterį - komponentų rinkinį žaidimams „Plius“, 999,00 Eur vertės, monitorių „Samsung“ 20 Eur vertės, viso plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiajam K. G. priklausančio turto už 1064 Eur.

2. Be to, A. B. neteisėtai įgijo, laikė ir disponavo narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2023-09-22, 01.10 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, per susirašinėjimo programėlę „Telegram“, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, „Telegram“ susirašinėjimo programėlėje pasivadinusio „(duomenys neskelbtini)“, per du kartus, neteisėtai įgijo narkotines medžiagas, kurių dalį platino, o būtent: 2023-09-22, apie 01.10 val., adresu (duomenys neskelbtini), susitaręs su T. K. ir D. P., kad kaip užmokestį 300 Eur duos už kompiuterį, perdavė T. K. ir D. P., 2,259 g (84,1%) psichotropinės medžiagos – 3- CMC (3-chlormetkatinono), iki kol 2023-09-22, 02.15 val., (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros metu, kambaryje, šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnai, o kitą dalį laikė savo nuomojamame bute, adresu (duomenys neskelbtini), tai yra; vonios kambaryje virš skalbimo mašinos ant spintelės esančiame stiklainyje narkotinę medžiagą – kanapes (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,035 g, ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 9,2 %, taip pat miegamojo kambaryje, spintelės viršutiniame stalčiuje, smulkintuve laikė narkotinę medžiagą – kanapes (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,042 g, ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 15,82 %, taip pat, miegamojo kambaryje, po miegamojo lova ant grindų laikė psichotropinę medžiagą MDMA, kurios masė 0,054 g, iki kol 2023-09-22, 12.05 val., (duomenys neskelbtini), kratos metu, šias narkotines medžiagas surado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas A. B. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024-08-20 nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos A. B. išteisinti, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir neįrodyta, kad A. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024-08-20 nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos A. B. išteisinti, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir neįrodyta, kad A. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; arba, teismui pripažinus A. B. kaltu, skiriant bausmę taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, numatytus BK XI skyriuje; arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti A. B. švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu bei civilinio ieškinio nepriteisti. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti 2024-06-26 teisės psichologijos specialistų išvadą dėl A. B. socialinės brandos lygio teikusius teisės psichologijos specialistus A. S. ir F. A., taip pat apklausti A. B. tėvus bei policijos pareigūnus, kurie kartu su K. G. ir R. P. atvyko į įvykio vietą.

3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apelianto kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, nepašalinus įrodymų prieštaravimų, A. B. kaltė buvo konstatuota vadovaujantis kitų nuteistųjų (bendrakaltinamųjų) parodymais, nors šie asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti sušvelninti savo atsakomybę arba apskritai jos išvengti. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, A. B. veikos kvalifikavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bandant pagrįsti neteisingą veikos kvalifikavimą, nepašalinti byloje esantys prieštaravimai, esantys tarp liudytojų ir kitų įtariamųjų parodymų. Visas skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik kaltinamojo akto atkartojimu, kuris, apelianto nuomone, yra neobjektyvus. Nors teismas turėjo pareigą išsamiai ir nešališkai įvertinti ir išanalizuoti byloje surinktus įrodymus, tačiau šią savo pareigą pažeidė, nes neišanalizavo įrodymų tarpusavio ryšio, jų sąsajumo ir nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymai buvo vertinami selektyviai ir pirmenybę teikiant nuteistąjį kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus. Teismas nenurodė, kokios priežastys lėmė atsisakymą vertinti paties A. B. parodymus kaip patikimus.

3.2. Teigia, kad šioje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, įrodančių, kad A. B. būtų susitaręs su kitais bendrakaltinamaisiais daryti nusikalstamas veikas, t. y. vykdyti plėšimą ir/ar platinti narkotines medžiagas. Byloje nustatyta, kad tarp A. B. ir T. K. buvo susitarimas įsigyti kompiuterį už 300 Eur, jokio kito susitarimo atlikti kitus neteisėtus veiksmus nebuvo. A. B. nedalyvavo jokiuose tariamuose neteisėtuose veiksmuose, t. y. nerengė nusikaltimo plano ir jam įgyvendinti nenumatė jokių veiksmų, net nebuvo ketinama ar ruošiamasi nusikaltimui padaryti bendrų veiksmų su kitais bendrakaltinamaisiais, todėl nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad A. B. veikė bendrininkaudamas kartu su kitais nuteistaisiais. Apeliaciniame skunde analizuojant nukentėjusiojo K. G. ir liudytojos R. P. parodymus, daroma išvada, kad A. B. nedalyvavo plėšimo epizode ir su plėšimo vykdymu niekaip negali būti siejamas, kadangi jis atvyko mažiausiai 10 min. po to, kai K. G. buvo mušamas ir smaugiamas. Nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta ir konstatuota, kad inkriminuotą nusikaltimą, numatytą 180 straipsnio 2 dalyje, A. B. padarė panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Be to, pirmosios instancijos teismas yra nenuoseklus, kadangi T. K. išteisina pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nurodant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o kitu atveju, dėl kompiuterio vagystės epizodo teismas jau kvalifikuoja įsibrovimą į patalpą, nors kaltinamųjų ir nukentėjusiojo tapatūs veiksmai toliau tęsiasi, jie visi kartu grįžta į butą po išgertuvių, toliau tęsia išgertuves ir tik T. K. pakviestas, A. B. atvyksta su G. M. nusipirkti kompiuterio. O tai, kad A. B. girdėjo triukšmą/šūkavimus, nereiškia, kad jis turėjo suprasti, kad yra vykdomas plėšimas įsibraunant į patalpą K. G. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, prašoma išteisinti A. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, kadangi jo veikoje nėra būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių, t. y. tiesioginės tyčios bendrais veiksmais apiplėšti įsibrovus į patalpą bei panaudojus fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

3.3. Apelianto įsitikinimu, teismas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl BK 260 straipsnio 1 dalies pagrindė vien tik nepašalintomis prielaidomis, netgi nepaisydamas to, jog kai kurios prielaidos patvirtina A. B. nekaltumą. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bendrakaltinamieji T. K. ir D. P. bei nukentėjusysis K. G. teigė, kad jie visi kartu su A. B. vartojo narkotines medžiagas ir planavo narkotinių medžiagų įsigyti. Šiais kitų kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymais negalima tikėti, kadangi atliekant ikiteisminį tyrimą buvo atlikta T. K., D. P., K. G. ir A. B. šlapimo analizė, kuri parodė, kad tik A. B. šlapime rasta narkotinių medžiagų – ekstazi ir metamfetamino, tuo tarpu kitų tirtų asmenų šlapime narkotinių medžiagų nerasta. Ši rašytinė ir dokumentinė bylos medžiaga paneigia T. K., D. P. ir K. G. parodymus dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Be to, nors K. G. teigia, kad vartojo narkotines medžiagas „kristalus“, tačiau jo tyrimų dėl narkotinių medžiagų vartojimo rezultatai yra neigiami, bet pas jį bute yra randama narkotinė medžiaga „kristalai“ ir teigiama, kad tai yra A. B. Tuo tarpu, kratos pas A. B. metu rasta ir paimta ir kitų psichotropinių bei narkotinių medžiagų, o būtent kanapių (antžeminių dalių) ir MDMA, o ant svarstyklių, plastikinio maišelio ir ant stiklainio vidinių paviršių rasta psichotropinės medžiagos 3-chlorometkalinono, amfetamino, kokaino ir kanapių (antžeminių dalių) pėdsakų. Pažymėtina, jog pas A. B. namuose „kristalų“ nerado, o rado tik veikliosios medžiagos pėdsaką. Dėl šios aplinkybės negalima teigti, jog pas A. B. rasti psichotropinės medžiagos pėdsakai yra „kristalai“, kadangi tokiu atveju turėjo būti rasta medžiaga, kurios sudėtyje yra 84,1% narkotinės medžiagos 3-chlorometkalinono. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pas A. B. rasti 3-chorometkalinono pėdsakai patvirtina, jog A. B. savo aplinkoje turėjo bei disponavo „kristalais“, kuriuos platino T. K. ir D. P., visiškai atmestinas. Apeliaciniu skundu taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad T. K. bei D. P. teigė, jog vartojo narkotines medžiagas, ir, nors jų šlapime narkotinių medžiagų nerasta, jie abu buvo teisiami pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu, nukentėjusysis K. G. pagal minėtą straipsnį baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas, nors jo bute fiziškai rasta narkotinė medžiaga „kristalai“. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės rodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų viseto, o buvo remtasi tik selektyviai atrinktais A. B. nepalankiais įrodymais.

3.4. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik išimtinai kitų bendrakaltinamųjų parodymais, darant išvadą, jog jei kaltinamieji T. K. ir D. P. prisipažino padarę nusikalstamas veikas, jų parodymai yra nuoseklūs ir patikimi. Priešingai, šioje byloje buvo vykdoma daug kaltinamųjų apklausų ir kiekvieną kartą buvo duodami skirtingi parodymai, tokiu būdu siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės bei apkalbėti A. B.. Pažymima, jog A. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog būtent bendrakaltinamieji T. K. ir D. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o jis pats tapo sukčių auka, kadangi jokių veiksmų nukentėjusiojo K. G. neatliko, narkotinių medžiagų neplatino, nes jas vartojo savo reikmėms. Apeliantas tik paėmė nukentėjusiajam priklausantį kompiuterį, nes ketino pirkti, patikrinti ar jis veikiantis. A. B. manymu, T. K. ir D. P. tokius parodymus davė siekdami kaip įmanoma labiau sušvelninti savo teisinę padėtį ir atsakomybę, kadangi abu bendrakaltinamieji nusikalstamas veikas padarė būdami teisti už ankstesnes nusikalstamas veikas, t. y. esant nusikaltimo recidyvui.

3.5. A. B. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta, neatitinkanti baudžiamosios teisės, bausmės paskirties, neproporcinga padarytai veikai ir prieštaraujanti teisingumo principui bei teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Pažymima, jog 2024-06-26 pirmosios instancijos teismui buvo pateikta teisės psichologijos specialistų išvada dėl A. B. socialinės brandos lygio, kurioje yra išvada, jog A. B. socialinė branda negali būti prilyginama savarankiško pilnamečio socialinės brandos lygiui. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, konstatavo, jog neturi pagrindo pritarti specialistų pateiktai išvadai, motyvuojant tuo, kad A. B. finansiškai save išsilaikė pats. Skundu atkreipiamas dėmesys, jog visos A. B. administracinės baudos ir paskutinis mokėjimas už nuomojamą butą buvo sumokėtos A. B. tėvų. Be to, A. B., turėdamas išnuomotą butą, dažnai grįždavo į tėvų namus pabūti ir pernakvoti, o jo savarankiškas gyvenimas truko apie du mėnesius. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju manytina, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ir vadovautis pateikta teisės psichologijos specialisto išvada dėl A. B. socialinės brandos lygio, tokiu būdu A. B. atžvilgiu buvo neteisėtai apribotas nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas, kas lėmė itin griežtos bausmės paskyrimą. Teismui atsisakius pritarti teisės psichologų specialistų išvadai, manytina, kad pirmosios instancijos teismas turi daugiau specialiųjų žinių šioje srityje sprendžiant dėl socialinės brandos lygio, be to, teismas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų patvirtinti ar paneigti išvadą, t. y. teisiamojo posėdžio metu nebuvo kviečiami apklausti nei specialistai, kurie rengė išvadą, nei A. B. tėvai. Teismas, skirdamas bausmes A. B., turėjo vadovautis ne tik BK 54 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bet ir atsižvelgti į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, numatytus BK XI skyriuje. Apelianto manymu, skirta bausmė įgyvendina tik vieną – nubaudimo – bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į A. B. socialinę brandą, į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, psichotropinėmis medžiagomis disponavo savo reikmėms ir jų neplatino, narkotinių medžiagų pėdsakai buvo aptikti jo namuose, todėl paskyrė per griežtą bausmės rūšį. Nors teismas pasisakė dėl BK 75 straipsnio netaikymo, tačiau visiškai ignoravo galimybę A. B. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Taip pat, atsižvelgiant į A. B. socialinę brandą, šiuo atveju turi būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, t. y. BK 92 straipsnio 2 dalis.

3.6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė ir kitus nuosprendžio klausimus, t. y. nors nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. G., pateikęs civilinį ieškinį dėl 30 Eur turtinės bei 1000 Eur neturtinės žalos priteisimo, prašė žalą priteisti iš kaltų asmenų T. K. ir D. P., teismas šią žalą priteisė solidariai iš A. B., D. P. ir T. K., t. y. peržengė pareikšto civilinio ieškinio ribas.

4. Atsiliepimų į nuteistojo A. B. gynėjo advokato A. B. apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas A. B. palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras Šarūnas Vaicekavičius prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis A. B. jo gynėjas advokatas A. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi A. B. su kitais bendrakaltinamaisiais vienas kito nepažįsta, nesitarė vykdyti plėšimo, nedalyvavo plėšimo epizode ir su plėšimo vykdymu niekaip negali būti siejamas, be to, byloje liko nepašalintos abejonės ir prieštaravimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, kadangi narkotinių medžiagų „kristalų“ atsiradimo, radimo ir savininko aplinkybės liko nenustatytos, A. B. gyvenamojoje vietoje „kristalų“ nerasta, o rasta tik veikliosios medžiagos pėdsakų bei kitų psichotropinių bei narkotinių medžiagų (kanapių ir MDMA) ir neva tai patvirtina A. B. tikslą šias narkotines medžiagas platinti. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirta pernelyg griežta bausme, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2024-06-24 teisės psichologijos specialistų išvadą, iš kurios matyti, kad A. B. socialinė branda negali būti prilyginama savarankiško pilnamečio socialinės brandos lygiui, todėl teismas, skirdamas bausmę, turėjo vadovautis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais.

7. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, siekdama atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atnaujino įrodymų tyrimą, apklausė nuteistojo A. B. tėvus D. B. ir V. B., 2024-06-24 specialisto išvadą pateikusius teisės psichologijos specialistus F. A. ir A. S., taip pat paskyrė ekspertizę dėl nuteistojo A. B. socialinės brandos lygio nusikalstamų veikų padarymo metu nustatymo, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams bei apklausė ekspertizės aktą Nr. 86TPK-75/2025 pateikusį teismo psichologą ekspertą G. B.

7.1. Nuteistojo A. B. tėvas D. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad kai sūnui A. B. suėjo 18 metų, jis išreiškė norą gyventi atskirai, motyvavo tuo, kad jam bus patogiau lankyti mokyklą. Kadangi sūnus jau buvo asmeniškai nusprendęs ir pasirašęs buto nuomos sutartį, o ta sutartis, kaip vėliau paaiškėjo, įpareigojo jį pragyventi tame bute metus laiko, kitaip negrąžinamas už butą sumokėtas depozitas, sutiko. Aptarė, kaip jis gyvens, kažkokios konkrečios pinigų sumos jo pragyvenimui neskyrė, sutarė taip, kad nuolat duos pinigų, perves vaiko pinigus. Taip pat sūnus buvo pasitaupęs – 18 metų gimtadienio proga gavo dovanų apie 1000 eurų, buvo pardavę sūnaus motociklą, tai tuos pinigus A. B. panaudojo buto nuomai. Tai, kad sūnus pats savarankiškai gyveno ir save išlaikė, yra netiesa, nes per tą laikotarpį, kaip paskaičiavo, pervedė jam apie 400 Eur. Nebuvo linkę A. B. duoti kažkokios didesnės sumos, kad neištaškytų, bet kai paprašydavo, visą laiką duodavo sūnui pinigų. Taip pat kai A. B. gyveno tame bute, jie pas jį atvažiuodavo į svečius, padėdavo susitvarkyti, paimdavo skalbti rūbus, atveždavo maisto, kad jis turėtų ką valgyti, kad nebadautų, o pinigais rėmė mažiau. Prieš pat tuos įvykius jau buvo sutarę, kad sūnus grįš namo, nes, kaip jie suprato, jam ten nelabai patiko. Per visą tą laikotarpį jis dažnai pas tėvus grįždavo ir likdavo nakvoti. Negalėtų pasakyti, kad sūnus pats save išlaikė, kad jau buvo toks suaugęs ir brandus. A. B. paauglystė taip pat sutapo su COVID-19 pandemija, kai prasidėjo nuotolinis mokymasis, ir mano, kad jam buvo sunku adaptuotis. Besimokant 8 klasėje taip išėjo, kad pusę metų sūnus mokėsi nuotoliniu, paskui 9 klasėje kažkiek pasimokė mokykloje, po to vėl mokėsi nuotoliniu. Paskui sūnus bandė mokytis gimnazijoje, ten jam nepatiko, tada perėjo į kitą mokyklą. Nežino, gal pandemija išmušė jį iš vėžių, bet mokyklą jis pabaigė nuotoliniu būdu, išlaikė egzaminus teigiamais pažymiais. Šiaip sūnus yra geras vaikas – nei jis labai prieštarauja, namuose pinigai nėra nuo jo slepiami, jis realiai nėra nieko iš tėvų paėmęs, daiktai nedingsta. O dėl to vartojimo – jie buvo pradėję įtarinėti, buvo ir testus nupirkę, bet testai nieko neparodė, gal jie tiesiog nepataikydavo. Dabar, kaip supranta, sūnus nori pasveikti, nori atsikratyti to įpročio, gydėsi pagal Minesotos modelio programą. Pagal tą programą sūnus 28 dienas buvo atskirtas ir gydomas dėl priklausomybės būtent narkotikams. Kai A. B. jau baigė tą kursą, jam pasiūlė dar tęsti, yra dar kažkoks 7 mėn. kursas. Pagal tą programą dirba psichologai, buvo skiriami vaistai. Dėl sūnaus ateities planų – kiek yra pastebėjęs, yra noras dirbti kompiuteriu, yra gyslelė kažką nupirkti pigiau, parduoti brangiau. Tik va tie pirkimai prie ko privedė, bet tokią gyslelę jis turi. Po visų šitų įvykių, kadangi to nuomojamo buto jie atsisakė, už patarnavimus sumokėjo, administracines nuobaudas, kurias gavo, taip pat visas jie sumokėjo. Kad sūnus turėtų kažkokių didelių pajamų, taip nėra, nes realiai visą laiką jie jį išlaikė, visą laiką duodavo jam pinigų, tik tiek, kaip minėjo, nebuvo taip, kad jis gautų mėnesiui kažkokią sumą ir gyventų, jie jam po truputį vis duodavo, dienai ar kažkokiai progai, įvykiui, išeidami į darbą palikdavo jam 10–20 eurų. Dabar metus laiko sūnus yra registruotas Užimtumo tarnyboje, nes, kai jis perėjo mokytis nuotoliniu būdu, jis privalėjo ten užsiregistruoti, bet įsidarbinti negali, kadangi prasidėjo visi tie įvykiai, dar ir pasas yra paimtas. Sūnus tikrai yra geras vaikas, nei jis smurtauja, nieko. Sūnus pats yra nukentėjęs tris kartus. Kai jam buvo (duomenys neskelbtini) metų, jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, buvo iškelta byla. Prieš metus ar dvejus vėl buvo sumuštas, tada irgi susitarė gražiuoju, buvo kompensuota. Dabar visai neseniai obuolys yra skilęs, norėjo operaciją daryti, bet dėl vizualinio vaizdo sūnus atsisakė. Kaip gydytojai nurodė, dar truputį trūko ir jis būtų visai nekalbėjęs. Jis pats yra patyręs to smurto, bet kad pats smurtautų, to nežino ir niekas dėl to nesiskundė. Sūnus atskirai pradėjo gyventi nuo 2023-07-15, tada jam suėjo 18 metų, gal nuo jų per didelės globos, nes jie tikrai juo rūpinosi nuo pat mažens, kiek galėdavo, į mokyklą nuveždavo, parveždavo, sūnui kilo noras nuo jų atitrūkti. Jaunimui norisi to „laisvo ploto“, bet pas juos jo nebūdavo, nes jie dirbo pamainomis ir netgi savo darbo grafikus buvo pasidarę taip, kad namuose visą laiką kažkas iš jų būtų – arba A. B. mama, arba jis. Prižiūrėjo jį gana griežtai, stengėsi jį apsaugoti, bet neapsaugojo. Iki nusikalstamų veikų, kurias galimai sūnus padarė, jis atskirai nuo tėvų buvo pagyvenęs porą mėnesių. Netgi tą dieną, kai sūnų sulaikė, jie planavo važiuoti į Kauną, naktį žmona dar su juo kalbėjo, sūnus sakė, kad yra prie Virvytės ir gal grįš. Savo kažkokių piniginių lėšų, pajamų sūnus neturi. Sūnus turi banko sąskaitą, ją atidarė jie ir iki 18 metų netgi buvo sumažinę limitus. Kaip minėjo, jiems buvo kilę įtarimų, kad sūnus yra vartojantis. Tai pastebėjo, kai jam buvo 17 m. Tada jie nusprendė padaryti testus, buvo nupirkę ne vieną, bet jiems sūnus nepakliuvo vartojęs. Tokį įtarimą, kad sūnus gali būti vartojantis, sukėlė tai, kad jis daugiau miegojo, mažiau bendravo. Pasikeitė jo režimas, elgsena, mažiau valgė. Atsirado toks nepastovumas, ko prieš tai nepastebėdavo. Sūnus šiuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Ten jis yra registruotas nuo 2023 m. lapkričio mėnesio, jau po įvykio, nes dėl tų įvykių, dėl sužinojimo, sūnus turėjo pakeisti mokyklą. Iki minėto įvykio sūnus oficialiai niekur nedirbo, nes jis tada dar buvo nepilnametis. Sūnus iki 8 klasės mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, 8 klasę pabaigė nuotoliniu būdu dėl kovido. Po to jis buvo užrašytas į (duomenys neskelbtini) gimnaziją. Ten pradėjo mokytis ir vėl prasidėjo kovidas. Tada atsitiko taip, kad 10 klasėje atsirado nenoras lankyti mokyklą, gal jam ten nepatiko, ir jis pradėjo kalbėti, kad gal nori įgyti specialybę, tada jie iš gimnazijos lapkričio mėnesį perrašė sūnų į (duomenys neskelbtini). Ten jis studijavo iki 11 klasės, o 12 klasėje, rugsėjo mėnesį, po tų įvykių, dėl jo svarstė gerovės komisija ir sūnus pats savo noru iš ten išėjo, dabar jis nesimoko. Kai sūnus išėjo iš (duomenys neskelbtini), jie jį nuo 2023 m. lapkričio mėnesio užrašė į (duomenys neskelbtini), jis ją pabaigė, išlaikė egzaminus. Iki pilnametystės sūnus neturėjo jokių sveikatos problemų, jie tik bandė ieškoti priežasties, kodėl jis yra toks „kūdas“, važiavo į Šiaulius, kad ištirtų, bet nieko nerado. Šiuo metu sūnus gyvena su jais (duomenys neskelbtini). Po to įvykio nutraukė buto nuomos sutartį, jie sumokėjo mokesčius, kadangi sūnus pinigų neturėjo, ir nuo tada sūnus gyvena su jais. Kai kuriuos sūnaus draugus pažįsta, bet visų, su kuo sūnus bendrauja, nežino. Tie sūnaus draugai, kurie pas juos pasirodo, neigiamos įtakos sūnui nedaro. Bet sūnus nėra uždarytas, jis kartais išvažiuoja į miestą, o ten kokie draugai, visko nesuseksi. Dėl sūnaus lošimo – su tais lošėjais taip yra: jis pinigų išlošdavo, bet juos ir pralošdavo. Jie nepastebėjo, kad iki įvykio pas sūnų būtų atsiradę kažkokių didesnių pinigų. A. B. pats nesigyrė, o jie tikrai to nepastebėjo, nors žmona ir kambarį jo tvarkydavo, būtų kažką radusi, pastebėjusi. Sūnus daugiau niekam priklausomybės neturi. Mėgsta alų, išgeria, bet priklausomybės jam neturi. Priklausomybės ligų centre mėnesį laiko sūnus gydėsi dėl priklausomybės narkotikams, bet ten buvo bendra 12 žmonių grupė ir vieni gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui, kiti – narkotikams. Dėl tolesnio gydymo – sūnui pasiūlė dar 7 mėnesius, bet jis atsisakė, nes vyko procesas, jis turėjo jame dalyvauti, bet jam pasakė, kad jis bet kada gali pasiskambinti ir jam bus suteikta pagalba. O ta Minesotos programa nėra pasibaigusi, dabar kiekvieną trečiadienį Šiauliuose arba Klaipėdoje vyksta anoniminių narkomanų susirinkimai ir sūnus juose dalyvauja. Dabar sūnaus elgesys pasikeitė. Tas vartojimas buvo sūnų iš dalies pakeitęs, tik kur buvo ta pradžia, jie tą dalyką tikrai pražiopsojo. Sūnus sprendimus, kur nori gyventi, kur nori mokytis, ne pats priėmė. Dėl pirmos mokyklos jie nusprendė, o dėl gimnazijos – kartu kalbėjo, yra tik dvi gimnazijos, tai kartu buvo nutarę, kurią lankys. O po to, kadangi nebenorėjo mokytis gimnazijoje, dėl (duomenys neskelbtini) nebuvo paprasta – žmona važiavo tartis, nes tai jau buvo mokslo metų pradžia, nebuvo taip paprasta ir vietų nebuvo. Jie kaip ir kartu priėmė sprendimus, o ta paskutinė mokykla buvo kaip šiaudas, tiesiog griebė tai, kas beliko.

7.2. Nuteistojo A. B. motina V. B. parodė, kad jie sūnui atveždavo maisto, drabužių, ji pati juos pasiimdavo išplauti, ir, kai sūnus nematydavo, ji yra tikrinusi jo spinteles tame nuomojamame bute. Ji, kaip mama, patikrindavo ir nematė pas sūnų jokių folijų, jokių narkotinių medžiagų. Jeigu būtų atradusi, iš karto būtų namo parsivežusi. Šaldytuvas dažniausiai būdavo tuščias, jie jį užpildydavo. Kai draugai sužinojo, kad sūnus gyvena vienas, pradėjo pas jį lankytis, jis parvažiuodavo namo miegoti, sakydavo, kad jau nuo to pavargo ir labai tikėtina, kad grįš namo, kad ilgai ten nepagyvens, nes nėra ramybės. Be to, sūnų sulaikant, jo piniginėje rado 44 eurus, tai iš ko jis platino. Tą vakarą ji sūnui skambino, jie turėjo jį pasiimti ir iš ryto važiuoti į Kauną, sūnus pasakė, kad sutiko savo draugą, klasioką, pasakė, kad pakalbės su juo prie „Maximos“ ir grįš. Kai negrįžo, ji sūnui naktį paskambino ir paklausė, kur jis yra. Sūnus pasakė, kad išvažiavo prie Virvytės. Ji nuėjo miegoti, o ryte paskambino ir paklausė, kur jis yra. Jis pasakė, kad tuoj apsirengs, kad jie atvažiuotų ir galės važiuoti. Jis net neplanavo tos vagystės, jis buvo išvykęs. Kai ryte po pokalbio su sūnumi jie nuvažiavo jo pasiimti ir važiuoti į Kauną, telefonu sūnus nebeatsiliepė, beldė į duris, neatidarė, paskui telefonu atsiliepė policijos pareigūnas ir pasakė, kad sūnus yra sulaikytas, kad yra pas juos. Tada jie greitai nuvažiavo į policijos skyrių ir ten jie pasakė, kad sulaikė jį su narkotinėmis medžiagomis. Ji sakė, kad negali to būti, nes prieš dieną sūnus „praėjo“ medicininę dėl mokyklos, ir jie buvo atvažiavę, čia įvyko kažkoks nesusipratimas. Su sūnumi daugiau bendraudavo ji. Su tėvu sūnus bendravo daugiau vyriškais klausimais, bet telefonu ji jam neduodavo ramybės, sūnus visą laiką jos klausdavo, ar gali kažkur išvažiuoti, kažkur užsibūti. Jai net skambindavo, ar gali tėvas atvažiuoti ir parsivežti jį iš Mažeikių. Ji kontroliavo savo sūnaus elgesį, jo laisvalaikį, gal net per daug, todėl išmoko meluoti. Pastebėjo sūnaus elgesio pasikeitimus, įtarimų dėl vartojimo kilo kai jam buvo 16 m. Negalima kaltinti kovido, kai jie visi pasileido kaip banda, pradėjo į Mažeikius dažniau išvažiuoti, grįždavo kartais namo, nei girtas, nei ką, bet tas jo ilgas miegojimas ir nevalgymas jai kėlė įtarimų. Atrodo, kompleksuoja dėl svorio, o nieko nevalgo, net stalčiuje ar kažkur ji rasdavo paslėpto maisto. Jeigu nevalgo, reiškia, kažkas vyksta. Jis tai neigė, bet jie pradėjo daryti testus, darė kas savaitę, bet testai nieko nerodė. Vieną kartą tik testas buvo teigiamas, prieš pat išeinant jam gyventi atskirai. Cigaretes sūnus rūkė. Užuodė kvapą, kai jis buvo 16, gal 17 metų, tada patys pirko cigaretes, kad neimtų iš svetimų. Pradžioje jis pradėjo „veipinti“, tada jie pirko „veipui“ skystį. Jeigu draugų „paveipindavo“, gal ten ir galėjo būti su psichotropinėmis medžiagomis, todėl jie padarė tokį kompromisą, žinodami, kad negerai elgiasi, patys pirko tą normalų skystį iš parduotuvės, kad tik sūnus neimtų svetimo. Skystį pradėjo pirkti, kai sūnui buvo maždaug 17 metų, o „veipinti“, kaip supranta, jis daug anksčiau pradėjo. Ji jam neduodavo papildomai piniginių lėšų taip, kad nežinotų tėvas. Jie su vyru kartu nuspręsdavo. Nebuvo numatytos pinigų sumos, kokią skirti sūnui per mėnesį. Pavyzdžiui, sūnus pasakydavo, kad nori į Mažeikius, tai jie ir duodavo 10–20 eurų picai, dar kažkam. Pinigus duodavo esant reikalui, jeigu norėjo kažkur išvažiuoti. O daugiau maistą, rūbus jie pirko, kartu atostogaudavo, sūnus atostogauti nėra vienas išvažiavęs.

7.3. Specialistas F. A. paaiškino, kad jis kartu su A. S. surašė teisės psichologijos specialistų išvadą apie A. B. socialinę brandą. Tvirtina šitą išvadą. Kartu su kolega atliko A. B. kognityvinių, kitaip – pažintinių – funkcijų vertinimą. Konkrečiai buvo tirtas mąstymas, atmintis ir dėmesys. Jie buvo tirti metodikomis: dėmesiui buvo naudojamos Kraepelino skaičių eilės ir Bourdono raidžių metodikos, mąstymui – 4-1 metodika ir sąvokų palyginimo metodika, atminties vertinimui buvo naudota metodika, kai dešimt skaičių pakartojama pirma ir atgaline tvarka, taip pat buvo naudojamas žodžių porų atgaminimo metodas. Konkrečius vertinimus atliko jo kolega daktaras A. S., todėl apie jų atlikimą ir sąlygas atlikimo metu konkrečiau galėtų papasakoti jis. Šiuo atveju, jis daugiau prisidėjo prie rezultatų vertinimo ir interpretacijos, kaip tai atrodė. Taigi, vertindami visus tuos rezultatus, jie pastebėjo deficitus visose kognityvinėse srityse, tai yra tiek mąstymo, tiek atminties, tiek dėmesio. Jeigu konkrečiau, dėl dėmesio jie pastebėjo, kad yra matomos tendencijos dėmesio išsekimui, tai dar vadinama astenizacija. Normos ribose įprasta, kad sutelkus intensyviai dėmesį, po kažkiek laiko jis truputį silpnės. Tai yra visiškai normalu. Kai yra matoma astenizacija, dėmesys pradeda silpnėti anksčiau, nei yra įprasta. Šiuo konkrečiu atveju, pagal Kraepelino metodą – yra 8 eilutės skaičių ir kiekvienoje eilutėje reikia atlikti sudėties veiksmus. 12 eilutė yra hipotetinis centras. Pagal tai, kiek veiksmų kiekvienoje eilutėje yra atliekama, jie mato, ar dėmesys atitinka normos ribas. Šiuo atveju užduoties eigoje tendencingai matoma, kad vis mažėja atliktų uždavinių skaičius, taip pat matė, kad vis daugėja klaidų, o tai rodo dėmesio išsekimą, matė, kad atliktų užduočių kiekis kiekvienoje eilutėje yra į kairę pusę nuo hipotetinio centro, tai yra mažiau, nei tikėtųsi įprastai. Ta pati tendencija buvo matoma ir Bourdono raidžių užduotyje ir, įvertinę šias dvi užduotis, jie padarė išvadą, kad vis tik yra matomi dėmesio sunkumai. Konkrečių šių sunkumų priežasčių jie įvardyti negali, nes tai nebuvo vertinama, jie mato patį faktą, kad dėmesys yra kiek susilpnėjęs nuo lengvos iki vidutinės astenizacijos. Dėl atminties – šioje vietoje jie matė, kad perėjime iš trumpalaikės į ilgalaikės atminties procesus kažkokių sutrikimų nepastebėta, kaip ir viskas neblogai. Problemas jie pamatė ypač asociacinėje atmintyje, kai reikėjo pagal asociacijas prisiminti žodžius – įprastai normoje yra atgaminti visus žodžius per vieną kartą. Šiuo atveju tai buvo padaryta per du kartus, o tai išeina už normos ribų ir leidžia kelti prielaidą apie asociacinės atminties kažkokius ribotumus. Taip pat matė problemas su darbine atmintimi skaičių pakartojimo užduotyje. Ši užduotis įprastai vyksta taip, kad jie tyrimo dalyviui skaito skaičius po vieną ir po to prašo, kad tyrimo dalyvis atkartotų tuos skaičius tokia pačia tvarka. Norma yra atsiminti nuo 5 iki 9 atminties vienetų, kitaip sakant, nuo 5 iki 9 šių vieno skaitmens skaičių. Su trumpalaike atmintimi šioje vietoje viskas buvo gerai, rezultatai yra normos ribose. Darbinė atmintis yra iš esmės ta pati užduotis, tik prašoma skaičius atgaminti iš kitos pusės. Jeigu jis sakytų 1, 3, 5, tyrimo dalyvis turėtų pasakyti 5, 3, 1. Norma įprastai yra, kad darbinė atmintis nuo trumpalaikės atsilieka per maždaug du atminties vienetus, o šiuo atveju buvo daugiau – trys, o tai išeina už normos ribų ir suponuoja apie kažkokius esančius darbinės atminties ribotumus. Na ir dešimties žodžių metodika – norma yra atgaminti visus dešimt žodžių iš 7–8 kartų. Pats tyrimas vyksta taip, kad tyrimo dalyviui po vieną yra skaitoma dešimt žodžių, padaroma pauzė ir prašoma, kad tyrimo dalyvis juos visus atgamintų. Šiuo atveju tyrimo dalyviui nepavyko atgaminti visų dešimties žodžių. Po dešimties nesėkmingų bandymų šis tyrimas yra nutraukiamas ir tiesiog keliama išvada, kad šioje vietoje yra stebimi kažkokie deficitai. Jie ir buvo stebimi. Apibendrinus visus atliktus atminties įvertinimus, kaip ir kyla išvada, jog yra stebimi atminties sunkumai, kad ypač asociacinė ir darbinė atmintis yra kiek žemiau normos ribų. Toliau – mąstymas. Mąstymui pirma buvo naudota 4-1 metodika: tai yra 4 paveikslėliai, 3 iš 4 yra bendri pagal kažkokį vieną dalyką – formą, medžiagą, tikslą ar paskirtį, o vienas iš jų yra iškrentantis iš konteksto, tai yra nesugrupuojamas su kitais trimis. Tyrimo dalyvio yra prašoma išskirti, kuris iš tų paveikslėlių yra netinkamas, ir pagrįsti kodėl. Šiuo atveju tyrimo dalyvis užduotyje darė nemažai klaidų, daugiau apie tai yra aprašyta pačioje išvadoje, bet jie iš tyrimo rezultato galėjo padaryti išvadą, kad tyrimo dalyvis yra orientuotas į konkretų mąstymą ir jam yra sunku operuoti įvairiomis sąvokomis, abstrakcijomis. Kitaip tariant, tyrimo dalyviui yra sunku mąstyti ne konkrečios situacijos rėmuose. Tai iš tikrųjų, remiantis kognityvinės raidos teorijomis, panašiai 12 metais įprastai jau žmonės pereina į tą abstraktaus mąstymo stadiją, kai mąstymas abstrakcijomis, įvairiomis sąvokomis, koncepcijomis yra pakankamai jau nesudėtingas, tai yra jie gali pradėti tai daryti iki to amžiaus, tipiškai mato, jog vaikai to nedaro. Taip pat teorijoje yra nurodoma, kad šią stadiją pasiekia ne visi. Konkrečiu tyrimo dalyvio atveju buvo pastebėta, kad dominuoja konkretus mąstymas. Jie kaip ir negali teigti, kad tyrimo dalyvis negali vadovautis abstrakcijomis, sąvokomis ir koncepcijomis, bet tyrimo metu buvo pastebėta, jog tai yra konkretus mąstymas ir tai yra šiuo atveju truputį mąstymo deficitas, tai yra kiek žemiau normos. Tas pats buvo stebima ir sąvokų palyginimuose, kuomet buvo pateikti du žodžiai ir prašoma pateikti kažkokį juos apibūdinantį panašumą arba juos apibūdinantį skirtumą. Tyrimo dalyvis vadovavosi ne kažkokiais esminiais skirtumais ar panašumais, o tai taip pat yra mąstymo klaidos ir tai rodo, jog egzistuoja mąstymo deficitai. Tokia buvo pažintinių funkcijų tyrimo dalis. Taip pat jie pasižiūrėjo į tyrimui pateiktą informaciją: mokyklos išduotą charakteristiką, medicininius išrašus, siekiant įvertinti, ar toje medžiagoje pateiktas tyrimo dalyvio elgesys atitinka jo amžiaus normai būdingą elgesį, kadangi viena iš socialinės brandos apibrėžimo dalių ir yra būtent tas sociokultūriškai normalus elgesys. Šiuo atveju buvo pastebėta, ypač mokyklos pateiktoje charakteristikoje, kad tyrimo dalyvis nėra įsitraukęs į mokslus, nors jo pasiekimai yra vertinami teigiamai, tačiau jis atrodo nesusidomėjęs, su mokytoja bendrauja tik jos iniciatyva ir tik telefonu, o tai, atsižvelgiant, kad, kai buvo pateikta charakteristika, jeigu neklysta, tai buvo paskutiniai, dvylikti, mokyklos metai, tikėtina, kad nėra įprastas elgesys, atsižvelgiant į tai, kad laukia brandos egzaminai, kai tipiškai yra stebima motyvacija juos išlaikyti, siekiant tolesnės karjeros. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad medicininiuose išrašuose buvo pateikta medžiaga, jog yra fizinės būklės problemų, jie padarė išvadą, kad, pirma, nėra tyrimo dalyvio mąstymo į ateitį, tai yra mąstoma tik trumpalaikiais terminais, kadangi yra nesirūpinama savo akademiniais pasiekimais, o tai gali lemti darbą daugiau fizinėje srityje, kuri būtų sudėtinga tyrimo dalyviui, atsižvelgiant į jo fizinę būseną. Pažintinių funkcijų vertinimui jų naudotos metodikos yra visuotinai pripažintos ir jos yra plačiai naudojamos. Tai nėra konkreti metodika nustatyti socialinę brandą, kadangi, kiek bent jau jiems žinoma, iš esmės socialinę brandą tiesiogiai nustato viena metodika – VSMS (Vineland socialinės brandos skalė; angl. Vineland Social Maturity Scale), kuri buvo sukurta 1926 m., tai yra praktiškai prieš šimtą metų. Ji yra atnaujinama ir tobulinama, bet ji yra pakankamai sena ir Lietuvoje nėra adaptuota, todėl paprasčiausiai jos naudoti šio tyrimo kontekste jie negalėtų, kadangi rezultatai nebūtų patikimi, nes metodas neskirtas naudoti Lietuvos imtyje, todėl jie atliko mokslinės literatūros analizę, kad išskirtų, kokie psichologiniai konstruktai apjungti sudaro socialinę brandą. Ir šiuo atveju jie išskyrė, kad tai yra pažintinių funkcijų vertinimas, intelekto vertinimas ir taip pat sociokultūrai normalus ar įprastas elgesys. Jie tai ir padarė – įvertino šias tris atskiras vietas. Dar buvo atliktas intelekto vertinimas Raveno matricomis. Šis metodas buvo pasirinktas būtent todėl, kad tai yra neverbalinė užduotis, tai yra ji nereikalauja kažkokio bendravimo su tyrimo dalyviu ir yra nepriklausoma nuo kalbinių įgūdžių. Jie pamatė, kad rezultatai yra žemiau normos. Aišku, šioje vietoje svarbu, kad, jeigu vertinimai bus bandomi pakartoti, tai vertinimai turėtų būti atliekami tokiomis pačiomis metodikomis, kadangi, pavyzdžiui, paimti Raveno matricų intelekto testo rezultatai gali skirtis nuo Wechslerio intelekto skalės. Bet rezultatai rodė žemiau norminio vidurkio, intelekto koeficientą gavo 83, o tai yra laikoma žemiau vidutinio. Intervalas yra nuo 82 iki 90 ir amžiaus korekcija neturėjo įtakos šitam rezultatui. Su kolega abu yra teisės psichologijos specialistai ir tyrimą atliko dviese, nes, kai daugiau akių, mažesnė klaidos tikimybė. Kadangi jo kolega atliko tuos vertinimus, jis gali visiškai objektyviomis akimis, tai yra nebendravęs su tyrimo dalyviu, jie iki dabar nėra bendravę, žiūrėti tiesiog į skaičius, neturėdamas jokio asmeninio įsitraukimo į tyrimo dalyvį, ir, žiūrėdamas į skaičius, jis gali atlikti tiesiog kažkokius vertinimus ir rezultatų interpretacijas. Tai yra vienas dalykas, kad yra toks truputį atotrūkis. Kitas dalykas – kadangi jie tyrimą daro dviese, jie gali pasižiūrėti, ar jų išvados sutampa tarpusavyje. Jeigu jis padaro vienokią išvadą, o kolega daktaras A. S. padaro kitokią išvadą, tada jie žiūri, kas atsitiko, kad jų išvados nesutampa: ar jie kažkokius skaičius ne tokius įvedė, ar jie turi skirtingą nuomonę kažkuriuo klausimu. Tiesiog tai padeda užtikrinti, kad jų išvados rezultatai būtų patikimi, validūs ir objektyvūs. Šiuo konkrečiu atveju, kiek pamena, jokių nesutapimų nebuvo. Išvadą, kurią pasirašė, abu iš esmės tokias pačias išvadas ir padarė. Kokia medžiaga buvo vertinama jų atliekamo tyrimo laikotarpiu, yra nurodyta pateiktoje išvadoje: (duomenys neskelbtini) charakteristika apie A. B., 2024-06-06, Nr. 84; A. B. mokinio sveikatos pažymėjimas, 2021-08-17, Nr. (duomenys neskelbtini); kiti medicininiai išrašai ir jų pačių atlikti tyrimai: mąstymo, dėmesio ir atminties vertinimas, taip pat intelekto vertinimas. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad jų tiriamu laikotarpiu A. B. mokėsi mokymosi įstaigoje, iš kurios buvo pateikta charakteristika, kad jo atžvilgiu jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jo ateitis pakankamai buvo neaiški. Buvo vertinta tik tyrimui pateikta informacija. Dėl to, ar vertinimo metu turėjo duomenų apie A. B. galimai vartojamas narkotines priemones – vertinta buvo tik tyrimui pateikta medžiaga. Tiksliai negali pasakyti, bet nemano, kad toje medžiagoje, kurią išvardino, apie tai buvo minima. Dėl to, jeigu jiems būtų žinomos tokios aplinkybės, pavyzdžiui, kad A. B. yra priklausomas nuo vienos ar kitos narkotinės medžiagos, ar ta informacija turėtų įtakos mūsų atliekamo tyrimo rezultatui – galimai, priklauso nuo to, ką ta medžiaga sako. Šioje vietoje psichoaktyvių medžiagų vartojimas gali turėti įtakos pažintinių funkcijų įvertinimui, tačiau tai, kad jis gali turėti įtakos, nereiškia, kad turi, nes yra keletas aplinkybių, kurias reikia išaiškinti, kad galėtų pagrįstai teigti apie kažkokias sąsajas tarp šių dviejų konstruktų. Visų pirma yra svarbu, ar tai yra priklausomybė, ar yra vartojimas, kadangi priklausomybės atveju vyksta jau funkciniai smegenų pokyčiai, kurie gali turėti kažkokios specifinės įtakos. Jeigu priklausomybės dar nėra, tų pokyčių taip pat gali nebūti. Taip pat svarbu, kokios medžiagos buvo vartojamos, kadangi skirtingos psichoaktyvios medžiagos gali turėti skirtingą poveikį pažintinėms funkcijoms. Pavyzdžiui, Goldstein ir McNeil knygoje apie neuropsichologinį vertinimą yra nurodoma, kad žmonėms, kurie vartoja kokainą, suprastėja jų impulsų kontrolė, bet nepastebimi kažkokie pokyčiai kitose mąstymo srityse. Konkrečiai yra paveikiama tik impulsų kontrolė. Dėl to yra svarbu žinoti, kokios tos medžiagos. Taip pat svarbu žinoti, ar buvo vartojama tik viena, ar kelios skirtingos medžiagos, kadangi kelių skirtingų medžiagų sąsajos gali turėti taip pat kitokį efektą ir paveikti kitas kognityvinių funkcijų sritis. Taip pat svarbu žinoti, kokio pobūdžio vartojimas tai buvo: ar kalbama apie 1-2 kartus per metus, ar 1-2 kartus per mėnesį, ar kiekvieną dieną po kelis kartus per dieną, kadangi medžiagų poveikis skirtingas, gali būti matomas ūminis poveikis, kuris matomas tik vartojant, tačiau, jeigu vartojama ilgą laiką, gali būti matomi ir kažkokie ilgalaikiai pokyčiai, kurie lygiai taip pat gali pradingti, ilgesnį laiką nevartojant kažkokios medžiagos. Šiuo atveju būtų skirtinga, ar pavyzdžiui buvo vartota prieš metus kiekvieną dieną iki tyrimo dienos, ar buvo pradėta vartoti prieš trejus metus ir baigta prieš metus iki tyrimo dienos. Gali būti skirtingi rezultatai. Ir taip pat svarbu, kada buvo pradėtos vartoti psichoaktyvios medžiagos, kadangi yra tie kritiniai laikotarpiai, kuomet vyksta smegenų raida, ir gali būti skirtingas poveikis, sakykim, jeigu pradedama vartoti 12-13 metų ar 16-17 metų. Tai visus šiuos dalykus reikia žinoti ir, kai jie visus šiuos veiksnius žino, gali atlikti mokslinės literatūros analizę ir pasižiūrėti, kokie tipiškai yra būdingi pokyčiai, pavyzdžiui, mąstymo srityje konkrečiu atveju, ir tuomet jie turėtų palyginti mokslinėje literatūroje aprašomus pokyčius su rezultatais, kuriuos jie mato. Jeigu rezultatų profilis sutaptų su tuo, kas aprašoma literatūroje, tuomet būtų tikėtina išvada, kad galbūt tie rezultatai yra bent minimaliai paveikti kažkokių psichoaktyvių medžiagų vartojimo, jei profiliai nesutampa, tuomet kyla pagrįsta prielaida, kad galbūt šiuose rezultatuose vis tik neatsispindi kažkokie psichoaktyvių medžiagų vartojimo nulemti pokyčiai. Taigi, reikėtų žinoti ne vien tai, kad vartojama, bet daug daugiau veiksnių.

7.4. Specialistas A. S. paaiškino, kad surašė teisės psichologijos specialistų 2024-06-26 išvadą dėl A. B. socialinės brandos. Tvirtina šitą išvadą. Išvadoje parašė apibrėžimą, kuriuo rėmėsi ir paminėjo, kadangi Lietuvoje lietuvių kalba nėra adaptuotos tinkamos metodikos, tai, remdamiesi tuo apibrėžimu, jie atliko vertinimus, kurie labiausiai atspindi socialinės brandos konstruktus, jų nuomone, tai yra daugiausia kognityvinių gebėjimų ir intelekto tyrimas, ir peržiūrėjo tam tikrus dokumentus, kurie bent kažkiek parodo fizinį išsilavinimą. Tai, kad A. B. socialinė branda neatitinka pilnamečio asmens brandos, kognityvinio testo rezultatai iš esmės parodė, kad kognityvikos išsivystymas yra pakankamai silpnas, intelekto vertinimas taip pat parodė, kad intelekto koeficientas yra žemas, žemiau vidurkio. Papildomi dokumentai iš esmės parodė, kad tiriamasis nėra linkęs mąstyti apie ateitį ir planuoti kažkokius šios dienos veiksmus, kurie užtikrintų palankesnius spendimus ateityje. Tai tie rodikliai iš esmės rodo socialinę brandą. Jis asmeniškai bendravo su tiriamuoju, atliko tuos vertinimus. Fiziškai buvo susitikę. Įtakos šitai išvadai dėl socialinės brandos gali turėti jo buitinės sąlygos: gyvenimas kartu su tėvais, gyvenimas atskirai nuo tėvų, gyvenimas kitoje terpėje – tai galėtų būti priskiriama prie neįgalumo lygio. Neįgalumo lygį jie apibrėžia kaip gebėjimą socialiai funkcionuoti, bet šiuo atveju jie to pilnai nevertino, nes neturėjo pakankamai duomenų apie tai. Nenustatinėjo šito visiškai. Dėl piniginių lėšų turėjimo, gavimo būdų, ar tai turėjo įtakos išvadai – jie šito taip pat nevertino, bet čia galėtų būti priskiriama prie to paties konstrukto: jeigu asmuo geba savarankiškai, socialiai priimtinu būdu pasirūpinti nuolatiniu finansiniu srautu, tai labiau rodytų socialinę brandą. Socialiai nepriimtini būdai arba rizikingi būdai užtikrinti sau pajamas labiau rodytų socialinę nebrandą.

7.5. Ekspertas G. B. paaiškino, kad jis yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, yra prisiekęs ir įspėtas dėl teisingos išvados ir paaiškinimų davimo. Neatsakė į gynėjo užduotus klausimus, koks yra socialinės brandos apibrėžimas ir ar nusikaltimo padarymo metu jo socialinės brandos lygis galėjo būti prilyginamas nepilnamečiui, nes socialinės brandos turinys, apibrėžimas, nėra teismo psichologijos ekspertizės dalykas. Jis yra parašęs metodines rekomendacijas dėl socialinės brandos to vadinamo vertinimo, kai skiriama ekspertizė dėl socialinės brandos klausimų, dabar kaip tik ruošia antras, su psichologais daug diskutuoja ir visų yra tokia pozicija, kad tam, jog tiksliai pasakyti, kas yra socialinė branda, jie neturi kompetencijos, nėra tokių tyrimų, jie gali vadovautis tik tuo, kaip teisės aktai apibrėžia pačią socialinę brandą. Ji yra teisės aktuose apibrėžta, yra numatyti psichologiniai elementai tuose teisiniuose apibrėžimuose, tai jie juos ir tiria. Pagrindiniai dokumentai yra tarptautiniai dokumentai – Jungtinių Tautų Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos Rijado gairės ir taip pat Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės), kaip nurodė ekspertizės akte, jie apibrėžia, jie kalba, kad, jeigu ta socialinė branda yra užsitęsusi, gali būti pereinanti aplinkybė, o Lietuvos BK komentaruose išdėstyta, kad tai fizinio ir psichinio asmenybės brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia, būdami skirtingo amžiaus. Kitaip tariant, tai vis tik yra susiję su asmenybės vertinimu, jeigu taip plačiai žiūrėtų, ir tai jau būtų psichologų, kompetencija būtent vertinti asmenybę, nes taip pat yra dar numatyta, kriterijai išdėstyti ir tie psichologiniai asmenybės bruožai įvertinti, ir socialinės vertybės, kokios yra, tai va tada ir kalbama būtent labiau apie tą asmenybę, o ne apie pačią socialinę brandą, kurią jau nustato ir gali tik įvertinti pats teismas ir taikyti tas teisines nuostatas, susijusias su socialinės brandos vertinimu. Taigi, kadangi tai yra susiję su asmenybės vertinimu, tai jie pasakyti, kad socialinė branda atitinka ar neatitinka nepilnametį, ar nustatyti konkrečiai, nes kartais būna klausimai, kokį tada amžių atitinka, tai jie tikrai to negali vertinti, tai lygiai taip pat tie pirmas ir antras klausimai yra susiję su apibrėžimu ir tada jie gali atsakyti į klausimą, ar gali socialinė branda būti nusikalstamos veikos padarymo metu prilyginta nepilnamečiui. Tačiau, kai kalbama apie asmenybę, ta asmenybė yra matoma dinamikoje. Jeigu žiūrima, kokia yra paaugliška asmenybė, kokius jis sprendžia psichosocialinius uždavinius, tai vienas iš jų yra būtent ta tapatumo krizė, savęs vertinimo sunkumai, nestabilus savęs vertinimas, dėl to nepilnamečiai paaugliai gali būti priklausomi ypatingai nuo referentinės grupės. Plačiai žinomas fenomenas, kad paauglystėje susidaro tos socialinės grupės, kurių vertinimas jam yra labai svarbus, nes jis padeda jam save įvertinti. Šiuo atveju, žiūrint, ar buvo būtent A. B. tai būdinga ir tuo metu, ir šiuo metu, nes taip greitai viskas nesikeičia su asmenybe, tai pas jį būtent tos nusikalstamos veikos padarymo metu nenustatyta, kad jo nusikalstama veika būtų susijusi su bendraamžiais, kad jam būtų tokie paauglystės asmenybei būdingi bruožai kaip tapatumo neaiškumas, nesavarankiškumas, priklausomumas nuo bendraamžių, nestabilus savęs vertinimas. Tai šiais kriterijais jis pagal asmenybę negalėtų būti prilyginamas paaugliškai asmenybei. Tai jis gali atsakyti, bet negali atsakyti, ar socialinės brandos lygis galėtų būti prilygintas pilnamečiui / nepilnamečiui, nes tai jau būtų teismo kompetencija. O, kalbant apie asmenybę, atsakymas yra toks, kad būtent jo asmenybė tiek tuo metu, tiek šiuo metu nėra susijusi su savęs vertinimo problemomis, su tapatumo krize. Priešingai, jau tuo metu jis kaip tik buvo emancipuotas, jis ir ekspertizės metu išsakė aplinkybę, kad gyveno atskirai nuo tėvų, bandė savarankiškai gyventi – tai tas viskas ir yra reikalinga savarankiškai asmenybei, kuri bando, išėjus iš nepilnametystės amžiaus, pradėti gyventi savarankišką gyvenimą. Kaip jam sekėsi, čia jau kitas klausimas yra, tačiau būtent tas siekimas finansinio nepriklausomumo, santykiuose nepriklausomumo, kad jis pats to norėjo, tai rodo, jog jis nebuvo jau toks priklausomas nuo tėvų, nuo bendraamžių. Lygiai taip pat ir atsidūrimas nusikaltimo vietoje, teismas nustatys, kokia apimtimi ir ką jis neteisėtai padarė, tačiau vėlgi jo elgesio motyvas tuo metu niekaip nebuvo susijęs su kažkokia bendraamžių įtaka, kad jis pasidavė kitų įtakai, o tai buvo susiję su tuo, kad jis tiesiog siekė finansinės naudos, bent jis taip deklaravo ir ekspertizės metu, kad jis už 300 Eur paims kompiuterį, kurį realizuos už 1000 Eur. Tai buvo toks labai pragmatiškas motyvas, kuris vėlgi iliustruoja, kad žmogus verčiasi finansiškai, bando išgyventi ir tai jokiu būdu nėra susiję su paaugliškai asmenybei būdingais ypatumais. Jis nededa lygybės ženklo tarp asmenybės ir socialinės brandos, čia tik teismas gali nuspręsti. Teisės dokumentuose yra tam tikras lygybės ženklas, kuris yra ir tarptautiniuose teisės dokumentuose, komentaras sako, jog socialinė branda tai yra fizinio ir psichinio asmenybės brandumo pakopa, kurią kiekvienas asmuo pasiekia skirtingame amžiuje. Tai reiškia, kad tas komentaras jam suteikia galimybę atsakyti toje dalyje apie asmenybę, o kaip jau teismas pritaikys tai, ką jis pasakė apie asmenybę, vertinant socialinę brandą, čia jau nebe jo kompetencija. Būtent todėl negalėjo atsakyti į tuos du klausimus ir nė vienas teismo psichologas ekspertas, įtrauktas į sąrašą, prisiekęs, į tą klausimą neatsakytų, nes visų nuostata yra tokia, kad tai yra ne jų kompetencija, o teisininkų, bet apie asmenybę, kai bus pabaigtas ruošti jo metodinis dokumentas, mano, jog ir kituose skyriuose psichologai privalės atsakinėti į klausimus apie asmenybės brandumą. Byloje esančios teisės psichologijos specialistų išvados apskritai negali komentuoti, nes taip pažeistų eksperto etikos kodeksą. Jie nekomentuoja kitų ekspertų interpretacijų, nes kiti interpretuoja pagal savo supratimą, pagal įgytas kompetencijas. Kiek žino, šitie teisės psichologijos specialistai, kaip jie nurodo, specializuojasi teismo psichologijos ekspertizės srityje, bet, kiek žino, jie nėra įtraukti į ekspertų sąrašą, nėra prisiekę, todėl jis tiesiog apskritai dėl to nieko negali pasisakyti. Vienintelis dalykas, kuris būtų aktualus, jeigu būtų pateikti kažkokie svarbūs duomenys, kurių pagrindu jis galėtų pateikti savo išvadas, tačiau jis nerado ten kažko tokio reikšmingo, kas jam būtų iš tų duomenų reikalinga, o interpretacijas, kurias jie padarė, nusprendė apie socialinę brandą, paėmę apibrėžimus iš praeito amžiaus amerikietiškos literatūros, tai yra jų reikalas. Be to, jie nėra susipažinę su visa baudžiamosios bylos medžiaga, jie nemato tos visumos, kokią jis mato, tiek administracinius pažeidimus, tiek ir charakterizuojančią medžiagą, taip pat jam aktualu buvo išrinkti savo pasirinktas metodikas pagal savo kompetencijas, todėl jis tiesiog to nekomentuos, jie gali savo komentuoti, tai yra jų interpretacijos ir tik teismas gali vertinti, priimti ar nepriimti tas interpretacijas. Lygiai kaip ir jo interpretacijas gali priimti, gali nepriimti. Dėl to, ar, atliekant tokio pobūdžio ekspertizę ir teikiant išvadas, nėra kažkokios vieningos metodologijos, kuria ekspertai, specialistai privalo remtis ir duoti atitinkamas išvadas, kad jas būtų galima pagrįsti, ar kiekvienas psichologas ekspertas, specialistas naudojasi savo kažkokia asmenine metodologija – kaip minėjo, pirmąsias rekomendacijas jis jau buvo paruošęs, dabar jos yra keičiamos, nes įtraukia tą patirtį, turi virš 20 atliktų ekspertizių dėl socialinės brandos, kaip teismas užduoda klausimus dėl socialinės brandos, o jis apie asmenybės vertinimą kalba. Tai remiantis tokio pobūdžio ekspertizių darymo naujai įgyta ir sukaupta patirtimi, ruošia jau antras patobulintas metodines rekomendacijas. Pirmos yra susijusios su tuo, ką citavo, ir dabar jis tik jomis gali remtis, nes antros dar nėra patvirtintos jų tarnybos, tai yra būtent susiję su ta tapatumo krize, su tuo, kokie paauglystės laikotarpiu yra būdingi ypatumai ir tada galima kalbėti apie tam tikrą laikiną deficitą tam tikros asmenybės. Tomis antromis metodinėmis rekomendacijomis vadovausis visi psichologai, kai jos bus patvirtintos, o kol kas gali vadovautis tik pirmomis, kurios yra oficialiai patvirtintos. Taip pat yra išleidęs mokslinį straipsnį būtent tuo klausimu prieš gal 10 metų, tai įdirbį toje srityje turi ir teorinį, ir metodologinį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje

8. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis A. B. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, jog jis pats buvo apgautas bendrakaltinamųjų, nesuprato, kad atliekami neteisėti veiksmai, jis buvo T. K. įleistas į butą, buvo vienintelis susitarimas, jog jis atvyks pirkti kompiuterio už 300 Eur, jokio kito susitarimo atlikti kitus neteisėtus veiksmus nebuvo. Be to, jis K. G. atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, negrasino jam, nesmurtavo, o girdėdamas triukšmą ir šūkavimus, nesuprato, kad yra vykdomas plėšimas įsibraunant į patalpą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

9. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, 2K-106-719/2023). Teismų praktikoje pažymima, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020).

10. BK 180 straipsnio 2 dalyje (veikos padarymo metu galiojusi 2023-04-27 įstatymu Nr. XIV-1925 priimta redakcija) numatyta, kad tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki septynerių metų. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.

11. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad A. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės dėl plėšimo įsibrovus į patalpą nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu, 2023-09-23 įtariamojo apklausoje A. B. nurodė, kad 2023-09-22 apie 00.00 val. jis su G. M. (duomenys neskelbtini) g., netoli prekybos centro „Maxima“ esančio suoliuko gėrė degtinę. Pro šalį ėjo trijų asmenų kompanija, iš kurių jis pažinojo T. K., dviejų vyrų nepažinojo. Visa kompanija sėdėjo ant suoliuko ir vartojo alkoholį, girdėjo kaip T. K. su stambesniu vyru kažką kalbėjo, negirdėjo ką, bet matė, kad tas smulkesnis vyras girdėjo jų pokalbį, po kurio laiko pastebėjo, kad jo nebėra – T. K. pasakė, kad jis pabėgo. Maždaug po 2-3 valandų, jis su G. M. taksi automobiliu išvažiavo prie Virvytės upės, o T. K. su tuo vyru išėjo pas tą vyrą, kuris prieš tai pasišalino, taip jam pasakė pati T. K. Kiek buvo valandų nepamena, galėjo būti apie 2-3 val. nakties, jam paskambino T. K., pasakė adresą, kurio dabar nepamena, ir pasiūlė, kad jis iš jos nupirktų kompiuterį. Su pasiūlymu sutiko ir atvažiavo nurodytu adresu. Jiems su G. M. atvažiavus, prie taksi automobilio priėjo T. K. ir pasiūlė eiti į vidų, buto duris atidarė vyras, kuris buvo prie suoliuko. Į butą įėjo trise – jis, T. K. ir G. M. Buto kambaryje buvo D. P., kuris ar pats pasisakė, ar T. K., į butą pateko per balkoną prieš jiems ateinant. Tuomet D. P. ar T. K. parodė į stacionarų kompiuterį. Nukentėjusysis bandė pajungti kompiuterį, nes jis norėjo įsitikinti, kad jis yra veikiantis, tačiau jam tai nepavyko. Tada T. K. ir D. P. tą vyrą išsivedė į virtuvę, o jis kartu su G. M. apžiūrinėjo kompiuterį. Būdamas kambaryje girdėjo iš virtuvės smūgiavimo garsus, T. K. ir D. P. balsus, jie šaukė ant to vyro, ką jam sakė nepamena. Po kurio laiko, išgirdo kaip užsitrenkė buto durys ir į kambarį iš virtuvės grįžo T. K. ir D. P. Jis (A. B.) juos pavaišino narkotinėmis medžiagomis (kristalais) ir už kompiuterį suderėjo, kad T. K. ir D. P. duos 300 Eur. Tada pasiėmė kompiuterį ir kartu su G. M. išėjo į jo (A. B.) namus, o T. K. ir D. P. liko bute. Pinigus už kompiuterį turėjo duoti tik tada, kai būtų patikrinęs, ar jis yra veikiantis (t. 5, b. l. 186-188).

12. Tuo tarpu duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. B. parodė, kad jog G. M. atėjo pas jį turėdamas butelį ir nusprendė eiti prie parduotuvės „Maximos“ esančių suoliukų. Tuo metu jam į telefoną parašė T. K., kad turi kvepalus ir ausines bei susitarė, kad jis juos nupirks už 30 eurų. Išgėrus alkoholio, jam T. K. pasiūlė pirkti kompiuterį už 300 eurų. Jis turėjo važiuoti apžiūrėti kompiuterio, bet jis su G. M. išvažiavo į Virvytę. Parvykstant iš Virvytės jis gavo žinutę, jog gali atvažiuoti apžiūrėti kompiuterio. Nuvykus prie daugiabučio namo – T. K. išėjo iš laiptinės – pasitiko ir įleido į butą. Kambaryje buvo kompiuteris, tačiau jis neveikė. Jis mėgino kompiuterį įjungti, tačiau šis neveikė. Buvo susitarta, kad 300 eurų sumokės kai parsineš kompiuterį namo ir patikrins, ar šis veikiantis. Jis atjungė kompiuterio laidus. Visiems būnant kambaryje buvo šaukiama ant K. G., todėl K. G. pabėgo iš savo buto. Išėjus K. G. iš buto, jis pasiėmė kompiuterį ir išėjo, tuo metu G. M. buvo laiptinėje, į savo namus kartu su G. M. Policijai atvykus pas jį į namus buvo atliekama krata, kurios metu buvo rastas minimas kompiuteris (t. 7, b. l. 30-36).

13. Nuteistoji T. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji norėjo iš A. B. įsigyti iki 4 gramų narkotinių medžiagų, atsiskaityti už jas ruošėsi įkeisdama kompiuterį, kuris priklausė K. G.. Kalbos apie 300 eurų nebuvo, A. B. pinigų neturėjo. Kompiuterį planavo po to iš A. B. išpirkti ir grąžinti K. G. Būtent, kompiuterį norėjo iškeisti, o ne parduoti. Iš pradžių nukentėjusysis sutiko, buvo viskas gerai, bet po to jis apsigalvojo ir su pasiūlymu nebesutiko. Į K. G. butą pateko, kai paskambino K. G. ir jis ją įsileido, o kambario balkono durys buvo atidarytos. Nukentėjusysis sutiko duoti kompiuterį. Ji nukentėjusiojo atžvilgiu nei grasinimų, nei fizinių veiksmų nenaudojo, gal tik pastūmė vieną ar du kartus. Grasinimus nukentėjusiajam išsakė D. P., kad jeigu pasiskųs policijai, perpjaus peiliu jam gerklę. Nukentėjusysis iš buto išėjo, kai kompiuteris dar nebuvo atjungtas. Kompiuterio laidus atjunginėjo A. B. ir G. M., ar ji – nepamena. Kai nukentėjusysis nebesutiko atiduoti kompiuterio, kas kokius veiksmus padarė nukentėjusiajam – negali pasakyti, bet A. B. turėjo suprasti, kad nukentėjusysis nebesutinka atiduoti kompiuterio. Vienoje patalpoje visi buvo, viename kambaryje. Už kompiuterį iš A. B. gavo du su puse gramo narkotinių medžiagų, kitą dalį būtų davęs po to, kai patikrins, ar kompiuteris veikiantis. Iš buto išėjo trise, ji, D. P. ir A. B. su kompiuteriu. Iš nukentėjusiojo paėmė tik kompiuterį, kitus daiktus paėmė D. P., o A. B. paėmė kompiuterį ir monitorių, jam padėjo šiuos daiktus nešti A. B. draugas, kuris laukė prie laiptinės (t. 7, b. l. 49-57).

14. Nuteistasis D. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būdami prie suoliukų išgėrė degtinės, po to kalba pasisuko apie kompiuterį. K. G. dėl kompiuterio kaip ir neprieštaravo. T. K., A. B. ir jo draugelis buvo susitarę, tiek dėl kompiuterio paėmimo iš K. G., tiek dėl patekimo į K. G. butą. Pažymėjo, jog T. K. įėjo per paradines duris, o jis įlipo per balkoną – balkono duris atidarė T. K.. Taip pat nurodė, kad T. K. parašė A. B., kad ateitų pasiimti kompiuterį. Kai atėjo A. B. su draugeliu, jie pradėjo tikrinti kompiuterį. Jis ir T. K. susiginčijo su K. G. Tada jis susinervinęs K. G. sudavė iš delno į skruostą, kažką jam pasakė. T. K. šaukė ant K. G., taip pat laikė jį už rankos. Nurodė, jog tuo metu A. B. su draugeliu buvo kambaryje. Kai A. B. pasitikrino kompiuterį, šis veikė ir už kompiuterį A. B. davė 4 gramus narkotinių medžiagų, vadinamų „kristalų“. K. G. bute A. B. su T. K. vartojo narkotikus (t. 7, b. l. 30-36).

15. Nukentėjusysis K. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būnant prie suoliukų, nugirdo, kad jie iš jo nori paimti kompiuterį, todėl pasišalino. Jam parėjus namo, paskambino T. K., paprašė ją priimti, nes pametė raktus, įsileido. Įėjusi, T. K. atidarė balkono duris ir pro balkoną įėjo D. P.. Balkoną visada uždaro, nes augina katiną, jei T. K. nebūtų atidariusi balkono durų, D. P. nebūtų įėjęs. Jie pradėjo derinti dėl kompiuterio, kad iškeisti jį į „kristalus“, jis iš baimės iš pradžių sutiko, po to nebesutiko. T. K. suėmė jį už gerklės, D. P. sakė, kad, jei jis kreipsis į policiją, perpjaus jam gerklę, taip pat vieną ar du kartus trenkė delnu jam per galvą. D. P. jam trenkė kambaryje, jam sėdint ant kėdės. Kambaryje buvo A. B., D. P., T. K. ir A. B. draugas, kurio nepažįsta. Kai D. P. jam trenkė, kiti turbūt matė, buvo šone. Kai T. K. suėmė jam už kaklo, visi irgi buvo kambaryje. Visi sėdėjo, niekur nevaikščiojo. A. B. ir jo draugas jo atžvilgiu smurtinių veiksmų nepadarė, nieko nesakė žodžiu ir nesmurtavo (t. 7, b. l. 49-57).

16. Nagrinėjamos nuskalstamos veikos kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje citavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog plėšimas – tai svetimo turto pagrobimas panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Įsibrovimas – tai neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis ir patenkant be kliūčių. Pažymėtina, kad įsibrovimu teismų praktikoje laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią gyvenamąją ar negyvenamąją patalpą. Įsibrovimu taip pat pripažįstami ir tokie atvejai, kai kaltininkas pagrobimo tikslais į patalpą patenka laisvai, tačiau pašalinių asmenų patekimas į šias patalpas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas konstatuojamas ne tik tada, kai įveikiamos tam tikros kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007, 2K-403/2009, 2K-403/2010 ir kt.).

17. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis esant vykdytojo ekscesui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016 ir kt.).

18. Nors nuteistasis A. B. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiųjų K. G. ir R. P., bendrakaltinamųjų T. K., D. P., liudytojų G. M., paties nuteistojo A. B. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolais ir kita baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga.

19. Kaip matyti iš aukščiau minėtų byloje dalyvaujančių asmenų parodymų, nukentėjusiajam K. G. nebesutinkant jam priklausantį kompiuterį išmainyti į narkotines medžiagas, T. K., pamelavusi dėl pamestų raktų, įsiprašiusi į K. G. butą, per balkoną įleido D. P. bei pakvietė ir į butą įleido A. B., su kuriuo susitarė dėl kompiuterio išmainymo į narkotines medžiagas. Nukentėjusiajam nesutinkant atiduoti kompiuterio, D. P. su T. K. jo atžvilgiu panaudojo smurtinius veiksmus bei grasinimus, o tuo metu A. B. atjungė kompiuterio laidus ir kompiuterį išsinešė. A. B. pripažino girdėjęs triukšmą ir grasinimus, tačiau nieko dėl to nedarė, t. y. neišreiškė jokio prieštaravimo šiems D. P. ir T. K. daromiems neteisėtiems veiksmams.

20. A. B. teiginiai, jog jis tik planavo pirkti kompiuterį už 300 Eur, todėl jis pats buvo apgautas kitų bendrakaltinamųjų, laikytini gynybine nuteistojo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip parodė nuteistoji T. K., su A. B. jie tarėsi iškeisti kompiuterį į narkotines medžiagas, o apie jokius 300 Eur nesitarė, nes A. B. neturi pinigų. Analogiškas aplinkybes parodė ir nukentėjusysis K. G., jog jau būnant prie suoliukų nugirdo T. K. bei D. P. pokalbį su A. B. dėl kompiuterio mainymo į narkotines medžiagas. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina net ir paties A. B. parodymai, jog atjungus kompiuterį, jis pavaišino T. K. ir D. P. narkotinėmis medžiagomis ir tik tada išėjo, išsinešdamas kompiuterį. Be to, pažymėtina, jog sulaikant A. B., pas jį buvo rasti 44 Eur, kas patvirtina T. K. parodymus, jog A. B. pinigų neturi, todėl buvo tariamasi išmainyti kompiuterį.

21. Pažymėtina ir tai, jog ta aplinkybė, kad A. B. nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko jokių smurtinių veiksmų bei jam negrasino, nepašalina jo atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo. Iš aukščiau minėtų nukentėjusiojo K. G. parodymų matyti, kad tuo metu, kai T. K. griebė jam už gerklės, o D. P. grasino, A. B. su draugu G. M. buvo tame pačiame kambaryje, todėl nukentėjusysis mano, jog jie turėjo viską matyti ir girdėti. Nors kiti nuteistieji bei pats A. B. parodė, kad T. K. bei D. P. nusivedė nukentėjusįjį K. G. į virtuvę ir ten jam grasino bei jo atžvilgiu smurtavo, o A. B. girdėjo triukšmą, smūgiavimo garsus bei kaip T. K. ir D. P. šaukia ant nukentėjusiojo, tačiau, kaip minėta, A. B. jokiais savo veiksmais nestabdė tokių kitų nuteistųjų veiksmų, neišreiškė nepritarimo, t. y. konkliudentiniais veiksmais sutiko su nukentėjusiojo atžvilgiu daromu nusikaltimu. Maža to, net ir supratęs, kad K. G. nebenori iškeisti kompiuterio, A. B. kompiuterį visgi atjungė ir išsinešė.

22. Kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo gynėjo skundo argumentas, jog A. B., T. K. įleistam į butą per laukines duris, negali būti inkriminuotas plėšimas, įsibrovus į patalpą. Kaip minėta, iš anksto susitarus, jog T. K. iškeis K. G. priklausantį kompiuterį į narkotines medžiagas, T. K., pasinaudojusi nukentėjusiojo K. G. sveikatos būkle (nukentėjusysis turi negalią, jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas ir jis yra lengvai paveikiamas bei įtikinamas), pateko į jo butą, įleido tiek D. P., tiek A. B., ir vieniems nuteistiesiems K. G. grasinant bei atimant galimybę priešintis, o A. B. su tokiais veiksmais sutinkant, A. B. atjungė kompiuterį ir jį išsinešė. Aukščiau cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste, nėra svarbi ta aplinkybė, jog A. B. į K. G. butą pateko per laukines duris, įleistas T. K.. Svarbu yra tai, kad jis į K. G. butą pateko prieš jo valią bei, žinodamas, jog nukentėjusysis nesutinka, vis tiek paėmė jam priklausantį daiktą, t. y. kompiuterį.

23. Aukštesniojo teismo vertinimu, iš išdėstyto akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad A. B., matydamas kitų nuteistųjų atliekamus neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, pats savanoriškai nepasitraukė iš šios veikos darymo, konkliudentiniais veiksmais pritarė T. K. ir D. P. veiksmams, bei, suvokdamas, kad vyksta nusikalstama veika, prie jos prisidėjo, o būtent, nukentėjusiajam K. G. pasišalinus iš buto, užvaldė nukentėjusiajam priklausančius daiktus – kompiuterį ir monitorių, kuriuos išsinešė su savimi, taip bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais, realizavo visus plėšimo veikos požymius. Be kita ko, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastaba, jog A. B. draugas G. M. šiuo atveju pasielgė priešingai, t. y. suvokęs, jog galimai vyksta nusikalstama veika, jis iš buto pasišalino, neprisijungė prie nuteistųjų atliekamų veiksmų.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog A. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir A. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje

25. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas A. B. nesutinka su A. B. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nurodydamas jog narkotinių medžiagų neplatino, jas vartojo savo reikmėms, o kiti bendrakaltinamieji T. K. ir D. P. jį apkalbėjo, siekdami sušvelninti savo padėtį.

26. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

27. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Teismų praktikoje platinimu laikoma ne tik psichotropinių ar narkotinių medžiagų pardavimas, bet ir kitoks jų platinimas: perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar paslaugas, duodant paskolą ir pan., taip pat ir neatlygintinai duodant jas vartoti kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-350/2009, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015, 2K-95-489/2018, 2K-131-719/2022).

28. Nuteistasis D. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai A. B. pasitikrino kompiuterį, šis veikė ir už kompiuterį A. B. davė 4 gramus narkotinių medžiagų, vadinamų „kristalų“. K. G. bute A. B. su T. K. vartojo narkotikus. „Kristalus“ gavo iš A. B., tą dieną iš jo narkotines medžiagas gavo du kartus – pirmą kartą už ausines ir kvepalus, o antrą kartą už kompiuterį (t. 7, b. l. 30-36).

29. Nuteistoji T. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būdama pas K. G., vartodama alkoholį, parašė A. B. ir susitarė susitikti, nes norėjo įsigyti narkotinių medžiagų „kristalų“, bet neturėjo pinigų. Ji paprašė K. G. duoti kvepalus ir ausines, dėl ko nukentėjusysis neprieštaravo. Daiktus susidėjo į maišelį ir tada visi trys, t. y. ji, D. P. ir K. G., nuėjo prie parduotuvės esančių suoliukų, kur sėdėjo A. B. su nepažįstamu asmeniu. Atsineštus daiktus su A. B. iškeitė į pusę gramo narkotinės medžiagos „kristalų“, kuriuos visi ir suvartojo. K. G. išėjo namo, nes buvo tariamasi dėl didesnio kiekio narkotinių medžiagų įsigijimo, norėjo įsigyti iki 4 gramų, o atsiskaityti ruošėsi įkeisdama kompiuterį, kuris priklausė K. G.. Kompiuterį planavo po to iš A. B. išpirkti ir K. G. grąžinti. Iš pradžių K. G. sutiko, buvo viskas gerai, bet po to nukentėjusysis apsigalvojo ir su pasiūlymu nebesutiko. Tada, kaip aprašyta šio nuosprendžio 13 punkte, T. K. apgaule pateko į K. G. butą, įleido D. P. bei A. B., bei su D. P. atėmę galimybę nukentėjusiajam K. G. priešintis, sudarė sąlygas A. B. atjungti kompiuterį ir jį išsinešti su savimi. Už kompiuterį iš A. B. gavo du su puse gramo narkotinių medžiagų, kitą dalį būtų davęs po kompiuterio patikrinimo, ar jis veikia. Nurodė, kad A. B. pažįsta apie metus, su juo susipažino per pažįstamus, kai reikėdavo nusipirkti „kristalų“. A. B. buvo jos vienintelis narkotinių medžiagų tiekėjas. Nurodo, jog iš A. B. sulaukė grasinimų, jog jam išėjus į laisvę, jis jai „nusuks galvą ar sprandą“ (t. 7, b. l. 49-57).

30. Be kita ko, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, pats nuteistasis A. B. parodė, kad atjungęs kompiuterį, T. K. ir D. P. pavaišino narkotinėmis medžiagomis (t. 5, b. l. 186-188).

31. Aukštesniajam teismui nekyla jokių abejonių, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai dėstoma, jog narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas apima ne tik pardavimą, bet ir kitokio pobūdžio mainus, ne tik išmainymą į tam tikrus daiktus, skolos užskaitymą ir kt., bet ir neatlygintiną davimą kitiems asmenims. Kaip matyti iš aukščiau paminėtų byloje dalyvaujančių asmenų parodymų, A. B. T. K. ir D. P. buvo žinomas kaip asmuo, iš kurio galima gauti narkotinių medžiagų. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad A. B. narkotinių medžiagų neplatino ir jas vartojo savo reikmėms, tačiau jo paties parodymai paneigia šią jo gynybinę poziciją. Kaip minėta aukščiau, A. B. parodė, jog, susitaręs su T. K., atvyko į K. G. namus ir atjungęs kompiuterį, jį pasisavino, po ko, pavaišino T. K. ir D. P. narkotinėmis medžiagomis. Minėtos teismų praktikos kontekste, vien kitų asmenų „pavaišinimas“ jau laikytinas narkotinių medžiagų platinimu, o šiuo atveju, už narkotines medžiagas A. B. pasiėmė K. G. priklausantį kompiuterį. Taip pat nuoseklūs bendrakaltinamųjų bei nukentėjusiojo parodymai patvirtina ir tai, kad anksčiau tą pačią dieną už narkotines medžiagas T. K. A. B. davė K. G. priklausančias ausines bei kvepalus, kuriuos nukentėjusysis sutiko duoti.

32. A. B. gynėjo teiginiai, jog T. K. ir D. P., siekdami švelnesnės atsakomybės, tik apkalba A. B., pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinti kritiškai. Kaip minėta, A. B. narkotinių medžiagų platinimą patvirtina nuoseklūs T. K., D. P. parodymai, taip pat ir paties A. B. parodymai, kad jis juos „pavaišino“. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kitiems kaltinamiesiems jokių išskirtinių ar jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta, todėl jokio pagrįsto motyvo apkalbėti A. B. jie neturėjo. Taip pat, iš byloje esančių duomenų matyti, jog bendrakaltinamųjų parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo K. G. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. kratos pas A. B. metu paimti daiktai, reikalingi narkotinėms medžiagoms sverti bei normuoti, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas, pareigūnų „Body“ kamerų įrašų apžiūros protokolai bei fotolentelės.

33. Nesutiktina su apeliaciniame skunde išsakyta A. B. gynėjo pozicija, jog kratos metu pas A. B. „kristalų“ nerasta, o rasta tik veikliosios medžiagos pėdsakų, todėl teigti, kad „kristalai“, rasti pas K. G. bute, yra A. B., negalima, nes tuomet pas A. B. namuose turėjo būti rasta medžiaga, kurios sudėtyje yra 84,1% narkotinės medžiagos – 3-chlorometkalinono. Kaip minėta, A. B. atlygintinas (išmainius į kompiuterį bei ausines ir kvepalus) bei neatlygintinas („pavaišinus“) narkotinių medžiagų platinimas yra įrodytas nuteistųjų, nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, be kita ko, ir paties A. B. parodymais. Aplinkybė, kad pas A. B. kratos metu rasta tik „kristalų“ veikliosios medžiagos pėdsakų, o ne 84,1% narkotinės medžiagos - 3-chlorometkalinono, gali rodyti tik tai, kad A. B. kratos metu galėjo būti išplatinęs ir/ar suvartojęs visus turėtus „kristalus“. Tai, kad pas jį rasta kitų narkotinių medžiagų (kanapių (antžeminių dalių) bei MDMA) niekaip nepaneigia „kristalų“ platinimo T. K., D. P. bei K. G..

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir A. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje.

Dėl bausmės dydžio

35. Skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu, A. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme. Už nusikalstamos veikos numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, A. B. nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. Šias bausmes subendrinus, A. B. skirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

36. Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta, neatitinkanti baudžiamosios teisė, bausmės paskirties, neproporcinga padarytai veikai ir prieštaraujanti teisingumo principui bei teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Su šiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti.

37. Baudžiamasis įstatymas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje (veikos padarymo metu galiojusi redakcija), padarymą, numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 2 iki 7 metų, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą – taip pat laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų. Kaip matyti, už A. B. padarytas nusikalstamas veikas, bausmės vidurkis yra laisvės atėmimas 4,5 - 5 metams.

38. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmes A. B., atsižvelgė į tai, kad jis padarė du tyčinius, sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamus, nusikaltimus; į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – pasikėsinta į asmens nuosavybę įsibrovus į patalpą bei panaudojant fizinį smurtą, bei neteisėtai disponuota psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti; į veikų baigtumo laipsnį – veikos baigtos; į A. B. asmenybę - anksčiau teismo neteistas, baustas administracine tvarka, baustumas neišnykęs, nedirbantis, nuo 2023-11-27 mokėsi (duomenys neskelbtini); į tai, kad A. B. kaltės visiškai nepripažino, nevertino kritiškai savo poelgių, jo atsainaus požiūrio į padarytas nusikalstamas veikas; į kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir skyrė A. B. BK 180 straipsnio 2 dalies ir 260 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes, jos dydžius nustatant tarp įstatyme nustatytų bausmių minimumo ir bausmių vidurkio, artimesnius bausmių minimumui.

39. Aukštesnysis teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, atitinka A. B. padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pavojingumo laipsnį bei asmens asmenybę, todėl keisti skirtos bausmės rūšies ir dydžio, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra jokio pagrindo.

Dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų (ne)taikymo

40. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. B. gynėjas, jei teismas pripažintų A. B. kaltu, prašė taikyti jam nepilnamečių bausmių vykdymo ypatumus bei pateikė teismui teisės psichologų išvadą dėl A. B. socialinės brandos lygio, kurioje pateikta išvada, jog remiantis atliktais pažintinių gebėjimų, intelekto vertinimais, taip pat tyrimui pateikta medžiaga, A. B. socialinė branda negali būti prilyginama savarankiško pilnamečio socialinės brandos lygiui (t. 7, b. l. 172-180). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, jog išanalizavęs pateiktą specialistų išvadą, neturi pagrindo jai pritarti, kadangi specialistų išvada pateikta neįvertinus visų bylos aplinkybių, taip pat A. B. gyvenimo aplinkybių ir jo gebėjimo gyventi savarankiškai. Specialistų išvadoje nėra įvertinta aplinkybė dėl A. B. narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimo, kas be kita ko gali turėti įtakos jo mąstymo, atminties bei dėmesio vertinimui. Taip pat neįvertinta tai, jog A. B. savarankiškai gyvena bei save išsilaiko nuo pilnametystės (ką jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, jog gyvena atskirai nuo tėvų, pats nuomojasi butą, moka mokesčius už butą). Specialistų išvadoje nėra įvertintas A. B. polinkis nusižengti (nuo 2021-11-23 fiksuoti įvairaus pobūdžio nusižengimai, taip pat polinkis nesilaikyti teisinės sistemos nustatytų normų). Neįvertinta, jog finansiniu požiūriu A. B. finansiškai save išlaikė pats, kaip teigė iš pajamų gautų iš azartinių lošimų. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad priešingai nei teigia specialistai išvadoje, A. B. socialinė branda gali būti prilyginama savarankiško pilnamečio socialinės brandos lygiui, todėl nesivadovavo specialistų pateikta išvada dėl A. B. socialinės brandos lygio nustatymo.

41. Apeliaciniame skunde, nuteistojo A. B. gynėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pažymi, jog visos A. B. administracinės baudos ir paskutinis mokėjimas už nuomojamą butą buvo sumokėti A. B. tėvų. A. B., turėdamas išnuomotą butą, dažnai grįždavo į tėvų namus pabūti ir pernakvoti, o jo savarankiškas gyvenimas truko vos du mėnesius. Be to, sprendžiant dėl asmens socialinės brandos lygio, tam reikalingos specialiosios ir išsamios žinios, turi būti atliekami moksliniai tyrimai, o pirmosios instancijos teismui atsisakius pritarti teisės psichologijos specialistų išvadai, darytina išvada, jog teismas turi daugiau specialiųjų žinių šioje srityje. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas vertinti teisės psichologijos specialistų išvadą dėl A. B. socialinės brandos lygio, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų patvirtinti ar paneigti išvadą, t. y. teisiamojo posėdžio metu nebuvo kviečiami apklausti nei išvadą rengę specialistai, nei A. B. tėvai.

42. Kaip minėta, siekiant išsamiai išanalizuoti visas bylos aplinkybes, susijusias su A. B. socialinės brandos lygio nustatymu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, apklausti teisės psichologijos specialistų išvadą pateikę specialistai A. S. ir F. A., taip pat A. B. tėvai D. B. bei V. B., paskirta teismo ekspertizė dėl A. B. socialinės brandos lygio nusikalstamų veikų padarymo metu nustatymo bei apklaustas ekspertizės aktą pateikęs teismo psichologas ekspertas G. B.

43. Iš šio nuosprendžio 7.1 ir 7.2 punktuose išdėstytų A. B. tėvų D. B. ir V. B. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų matyti, jog sūnui A. B. gyvenant nuomojamame bute, jie nuolat jam padėjo pinigais, maistu, sūnus dažnai grįždavo į jų namus pernakvoti, todėl, jų vertinimu, sūnus, net ir gyvendamas atskirai, nebuvo savarankiškas. Apklausti specialistai, surašę teisės psichologų išvadą, F. A. bei A. S. (šio nuosprendžio 7.3 ir 7.4 punktai) paaiškino A. B. duotų užduočių metodus bei patvirtino savo duotas išvadas, jog tai, kad A. B. socialinė branda neatitinka pilnamečio asmens brandos, kognityvinio testo rezultatai iš esmės parodė, kad kognityvikos išsivystymas yra pakankamai silpnas, intelekto vertinimas taip pat parodė, kad intelekto koeficientas yra žemas, žemiau vidurkio. Papildomi dokumentai iš esmės parodė, kad tiriamasis nėra linkęs mąstyti apie ateitį ir planuoti kažkokius šios dienos veiksmus, kurie užtikrintų palankesnius spendimus ateityje.

44. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą taip pat buvo paskirta teismo psichologijos ekspertizė ir ekspertams pateikti klausimai: 1) Koks yra socialinės brandos apibrėžimas ir aš šis konstruktas gali būti įvertintas? 2) Ar nusikaltimo padarymo metu, 2023-09-21 nuteistojo A. B. socialinės brandos lygis galėjo būti prilyginamas nepilnamečiui? 3) Ar šiuo metu nuteistojo A. B. socialinės brandos lygis gali būti prilyginamas nepilnamečiui?

45. Gautame Teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-75/2025 į pirmus du pateiktus klausimus atsakyta, jo socialinės brandos apibrėžimas ir įvertinimas nėra teismo psichologijos ekspertizės kompetencijoje. Tuo tarpu į trečiąjį klausimą pateiktas atsakymas: „šiuo metu nenustatyti A. B. elgesio psichologiniai elementai, iliustruojantys, kad galimas ženklus asmenybės vystymasis ateityje, atsižvelgiant į patyrimo integracijos potencialą, noro mokytis iš savo klaidų esminį kriterijų, taip pat nenustatyti jokie autonomiškumo, tapatumo deficito ir psichologinio priklausomumo tarpasmeniniuose santykiuose ypatumai (t. 8, b. l. 176-178).

46. Minėtą ekspertizės aktą pateikęs teisės psichologijos ekspertas G. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino (šio nuosprendžio 7.5 punktas), jog atlikus ekspertizę nenustatyta, kad A. B. nusikalstamos veikos būtų susijusios su bendraamžiais, kad jam būtų tokie paauglystės asmenybei būdingi bruožai kaip tapatumo neaiškumas, nesavarankiškumas, priklausomumas nuo bendraamžių, nestabilus savęs vertinimas. Priešingai, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo emancipuotas, gyveno atskirai nuo tėvų, bandė savarankiškai gyventi, o tai būdinga ir reikalinga savarankiškai asmenybei, kuri bando, išėjusi iš nepilnametystės amžiaus, pradėti gyventi savarankišką gyvenimą.

47. Aukštesniojo teismo vertinimu, paskirtos ekspertizės rezultatai tik patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog tai, kad A. B., nors ir trumpai, bet savarankiškai gyveno atskirai nuo tėvų, siekė įvairiais būdais prasimanyti pinigų, rodo jo asmens brandą, paauglystės pabaigą. Pirmosios instancijos teisme pateiktos specialistų išvados duomenys dėl A. B. dėmesio sutelkimo, abstraktaus mąstymo ir kt. stokos, negali būti vertinami kaip vienareikšmiai ir apsprendžiantys asmens socialinę brandą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, specialistai, pateikę išvadą, nevertino kitų svarbių aplinkybių, pavyzdžiui, to, kad A. B. vartojo narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas F. A. paaiškino, jog psichoaktyvių medžiagų vartojimas gali turėti įtakos pažintinių funkcijų įvertinimui, taip pat svarbu, ar yra tik vartojimas, ar priklausomybė, kadangi priklausomybės atveju vyksta jau funkciniai smegenų pokyčiai, kurie gali turėti specifinės įtakos. Taip pat svarbu, kokios psichoaktyvios medžiagos yra vartojamos, vartojama viena medžiaga, ar maišomos kelios, vartojimo dažnumas ir pan. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar A. B. veikos padarymo metu buvo pakankamai socialiai brandus, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad jis gyveno atskirai nuo tėvų, nuomojosi butą, mokėjo mokesčius bei save finansiškai išsilaikė, kaip teigė, iš pajamų, gautų iš azartinių lošimų. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokį teismo vertinimą pagrindė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paskirtos ekspertizės rezultatai bei eksperto G. B. paaiškinimai. Kaip minėta, ekspertas paaiškino, jog paaugliškai (o tai reiškia, nebrandžiai) asmenybei būdinga tapatumo krizė, savęs vertinimo sunkumai, nestabilus savęs vertinimas, dėl to nepilnamečiai paaugliai gali būti priklausomi ypatingai nuo referentinės grupės. Paauglystėje susidaro tos socialinės grupės, kurių vertinimas paaugliui yra labai svarbus, nes jis padeda jam save įvertinti. Nagrinėjamu atveju, nenustatyta, kad A. B. nusikalstamas veikas būtų padaręs įtakotas bendraamžių, siekdamas pritapti. Priešingai, tai, kad jis gyveno atskirai nuo tėvų, bandė savarankiškai gyventi, o nusikalstamas veikas padarė siekdamas finansinės naudos, rodo jo natūralų atsiskyrimą nuo tėvų, asmens brandą.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentas, jog A. B. negali būti prilyginamas pilnamečiui asmeniui ir jam turėtų būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, numatyti BK XI skyriuje, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3 dalimi (2019 06 27 įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 07 01) redakcija), kurioje numatyta išimtis, dėl kurių įvykdytų sunkių nusikalstamų veikų negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, be kita ko, viena iš šioje dalyje nurodytų buvo BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika, už kurios padarymą nuteistas A. B., pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo svarstyti BK 75 straipsnio taikymo A. B. atžvilgiu ir atidėti jam skirtos bausmės vykdymą.

50. Apeliaciniu skundu, nuteistojo A. B. gynėjas, teismui pripažinus A. B. kaltu ir paskyrus jam bausmę, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti A. B. švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

51. Šiuo atveju, aukštesnysis teismas pažymi, jog nuo 2025-02-01 įsigaliojo 2024-04-25 priimtas BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573. BK 75 straipsnis buvo papildytas nuostata, kurioje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 75 straipsnio 4 dalyje numatytos formalios sąlygos.

52. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tačiau pagal sisteminį baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų aiškinimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-635-976/2015).

53. Taigi nagrinėjamu atveju, nors ir A. B. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, patenka į BK 75 straipsnio taikymo išimtį, tačiau kaip minėta, įsigaliojus baudžiamojo įstatymo pakeitimams, vadovaujantis teisingumo principu, atsirado pagrindas taikyti A. B. bausmės vykdymo atidėjimą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi. Tačiau, net ir esant formalioms BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys teismui turi sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).

54. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

55. Nagrinėjamu atveju, A. B. padarė dvi tyčines, sunkiems nusikaltimams priskiriamas, nusikalstamas veikas (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nors kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo A. B. nepripažino, tačiau atsižvelgtina į tai, kad plėšimo vykdymo metu jis prisijungė tik atėjęs paimti kompiuterio, smurtinių veiksmų ar grasinimų K. G. atžvilgiu neatliko, kas rodo mažesnį, lyginant su kitų bendrininkų, A. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą. Taip pat, remiantis kitų nuteistųjų parodymais, A. B. jiems išplatino artimą minimaliam (pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2023-11-09 įsakymu Nr. V-1161 patvirtintas Narkotikų ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas) kiekį narkotinių medžiagų, o tai taip pat rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Aukštesnysis teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad A. B. anksčiau neteistas (t. 5, b. l. 172-173), nors baustas administracine tvarka, tačiau visos baudos sumokėtos (t. 5, b. l. 164-170). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismui pateikta Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Psichosocialinio gydymo skyriaus liudijimo kopija, įrodanti, jog A. B. išklausė vieno mėnesio trukmės „Minesotos programos“ gydymo kursą nuo priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų (t. 8, b. l. 140), kas savaitę lankosi anoniminių narkomanų susirinkimuose, taip pat kreipėsi į Mažeikių savivaldybę dėl socialinės pašalpos, už kurią (duomenys neskelbtini) dirba įvairius viešuosius darbus. Taip pat gautos A. B. charakteristikos iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) progimnazijos, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazijos, iš kurių matyti, kad A. B. ugdymo įstaigose charakterizuojamas teigiamai. Akivaizdu, jog visos paminėtos, A. B. asmenybę labiau teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, leidžia teismui spręsti dėl švelnesnės nei padarytų nusikalstamų veikų sankcijoje numatytos bausmės skyrimo, t. y. vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, A. B. atžvilgiu, taikyti BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas, ir jam skirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, paskiriant įpareigojimus. Aukštesniojo teismo vertinimu, tai, jog A. B. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, savanoriškai gydosi priklausomybę nuo narkotikų, po nusikalstamų veikų padarymo įgijo vidurinį išsilavinimą, savo iniciatyva dirba viešuosius darbus, leidžia pagrįstai tikėtis, jog jis naujų nusikalstamų veikų nebedarys. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju, A. B. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas maksimaliam, BK 75 straipsnio 4 dalyje numatytam terminui, paskiriant įpareigojimus.

Dėl civilinio ieškinio

56. Nukentėjusysis K. G. ikiteisminio tyrimo metu 2024-02-14 pateikė civilinį ieškinį su reikalavimu pripažinti jį civiliniu ieškovu dėl 1000 Eur neturtinės ir 30 Eur turtinės žalos atlyginimo, šią sumą priteisiant iš kaltų asmenų D. P. ir T. K..

57. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė K. G. ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš A. B., D. P. bei T. K. K. G. 1030 Eur žalos atlyginimą.

58. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė civilinio ieškinio klausimą, skundžiamu nuosprendžiu tenkinus pareikštą nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisdamas solidariai iš visų kaltinamųjų žalos atlyginimą, peržengė pareikšto ieškinio ribas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti.

59. Pirmiausia, pažymėtina, jog apeliaciniu skundu nėra ginčijamas priteistos sumos dydis, todėl dėl jo teisėjų kolegija nepasisako.

60. Asmens teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje. Ši konstitucinė nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

61. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

62. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visiškai nukentėjusiojo K. G. civilinį ieškinį ir priteisdamas jo prašytą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš visų trijų nuteistųjų, įskaitant ir A. B., nors civiliniu ieškiniu nukentėjusysis prašė žalos atlyginimą iš T. K. ir D. P., peržengė civilinio ieškinio ribas. Pirmiausia, nukentėjusysis K. G. įvykio bei ikiteisminio tyrimo metu A. B. nepažinojo (t. 1, b. l. 72-76), jį atpažino 2023-09-26 asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką metu ir nurodė, kad tai yra vaikinas, vardu A., pavardės nežino (t. 1, b. l. 155-158, 160-161). Be to, įstatymas imperatyviai nereglamentuoja civilinio ieškovo pareigos nurodyti kaltus asmenis, iš kurių turėtų būti priteistas žalos atlyginimas. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pats nustato nusikaltimą padariusius asmenis ir jų kaltę. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra susijęs su nusikalstama veika, o ne su konkrečiais atsakovais, kurie gali būti nustatyti tik bylos nagrinėjimo eigoje. Svarbu, kad būtų nustatyta žala ir priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarytos žalos. Priešingu atveju, civiliniam ieškovui civiliniame ieškinyje nurodžius vieną asmenį, o teismui nustačius, kad nusikalstamą veiką ir žalą civiliniam ieškovui padarė kitas asmuo, nebūtų galimybės iš kalto asmens priteisti žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje nukentėjusiojo K. G. atžvilgiu padarė visi trys nuteistieji, t. y. T. K., D. P. ir A. B., nukentėjusiajam K. G. padaryta turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl visų trijų kaltinamųjų kaltų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš jų visų solidariai priteisė turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimą.

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistasis A. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, taip pat pagrįstai netaikė jam nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, pagrįstai turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą priteisė solidariai iš visų nuteistųjų, įskaitant ir A. B., bei, remdamasis nuosprendžio priėmimo metu galiojusiu baudžiamuoju įstatymu, pagrįstai nesprendė klausimo dėl A. B. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog nuo 2025-02-01 įsigaliojo BK 75 straipsnio pakeitimai, leidžiantys vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į teisingumo principą, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuteistajam A. B. skirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024-08-20 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio 4 dalimi, 75 straipsnio 4 dalimi, 54 straipsnio 3 dalimi (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija), A. B. skirtos 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trims) metams su intensyvia priežiūra, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, 10 punktu, įpareigojant

- gydytis priklausomybės ligas;

- pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą arba mokslą, netekus darbo registruotis Užimtumo tarnyboje;

- dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Šis Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.