- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- e2A-810-614/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12370-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- R. I.
- Atsakovas
- S. K.
- Kategorijos
- 3.3.1.20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. I. ir atsakovės S. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7455-759/2020 pagal ieškovo ieškinį R. I. ieškinį atsakovei S. K. dėl sumokėto avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovės S. K. 22.000 Eur, sumokėtus pagal 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarią sutartį, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
1.1. Pagal ieškovo su atsakove S. K. 2016 m. liepos 31 d. sudarytą nuomos sutartį nuomojosi gyvenamąjį namą, Nauja: (duomenys neskelbiami). Vėliau sutarė šį namą iš atsakovės pirkti. Dėl gyvenamojo namo pirkimo - pardavimo sąlygų buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminari sutartis. Nors Nuomos sutarties terminas pasibaigė, po Preliminarios sutarties sudarymo ieškovas liko gyventi atsakovei priklausančiame name žodinio susitarimo pagrindu kaip būsimas pirkėjas.
1.2. Pagal 2016 m gruodžio 10 d. Preliminarios sutarties sąlygas perkamo turto sutarta kaina – 110 000,00 Eur. Pirkėjas (ieškovas) turėjo sumokėti sutartos kainos dalį – 10 000,00 Eur avansą iki Preliminarios sutarties sudarymo. Dalį kainos, t. y. 30 000,00 Eur, privalėjo sumokėti iki 2017 m. gruodžio 13 d., o likusią kainos dalį - prieš pasirašant Pagrindinę sutartį. Pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2018 m. gruodžio 1 d. Preliminarios sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad avansas - grynieji pinigai - atsakovei sumokėti 2016 m. gruodžio 12 d. Šis įrašas Preliminariojoje sutartyje įrodo, kad Pirkėjas (ieškovas) 4.1.1.1 punkto sąlygą įvykdė ne iki Preliminarios sutarties sudarymo, tačiau faktiškai numatyto dydžio 10 000,00 Eur avansą sumokėjo per dvi dienas po Preliminarios sutarties sudarymo. Kitą kainos dalį Pirkėjas (ieškovas) mokėjo dalimis, t. y. 12 000,00 Eur sumokėjo atsakovei per banką, 3 000,00 Eur sumokėjo grynais. Dėl 3 000,00 Eur įrodymų neturi, todėl reikalavimo nereiškia.
1.3. Nors ieškovas buvo įsipareigojęs sumokėti 30 000,00 Eur iki 2017 m. gruodžio 13 d., (neskaitant pradinio 10 000.00 Eur avanso), atsakovė iki 2018 m. birželio 10 d. (paskutinio pavedimo data) iš jo gavo iš viso 22 000,00 Eur, dėl šios priežasties atsakovė pradėjo reikalauti, kad ieškovas išsikraustytų, jei namo neperka. Ieškovas prašė atsakovės grąžinti visus sumokėtus pinigus, jeigu atsakovė namo jam neparduoda. Dar nepasibaigus Preliminariojoje sutartyje numatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, ieškovas turėjo sutikti su atsakovės reikalavimu išsikraustyti iš perkamo namo. Kadangi 2016 m liepos 31 d. sudaryta Nuomos sutartis šešių mėnesių terminui buvo seniai pasibaigusi ir ieškovas neturėjo kito teisinio pagrindo likti atsakovei priklausančiame name, buvo pasirašyta atsakovės pasiūlyta 2018 m. rugpjūčio 26 d. Sutartis, kad šalys nutraukė gyvenamojo namo Panaudos sutartį ir susitarė, kad ieškovas iš atsakovės namo išsikraustys iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas išsikraustė iš atsakovės namo 2018 m. rugsėjo 6 d., tačiau atsakovė ieškovui sumokėtos už namą kainos dalies negrąžino.
1.4. 2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovas pasiūlė atsakovei grąžinti už namą gautus pinigus – 25 000,00 Eur, netaikant Pardavėjai 5.1 punkte numatytos baudos. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu atsakė, kad sutartyje numatytas tik 10 000,00 Eur dydžio avansas, kuris (kaip bauda) turėtų jai likti, nes ieškovas neva atsisakė namą pirkti. Kitų pinigų nurodė neva negavusi. Atsakovei buvo pateiktas 2018 m. spalio 9 d. raštas su papildomais dokumentais apie pinigų pervedimus per banką bei patikslinta aplinkybė, kad ieškovas neturi įrodymų dėl 3 000,00 Eur sumos sumokėjimo grynais, todėl mažina reikalavimą iki 22 000,00 Eur. Ieškovas atsakovei siūlė taikiai grąžinti tik 20 000,00 Eur, jeigu, pasak atsakovės, ieškovas išsikraustydamas „paliko namie netvarką“ ir/ar, kaip netesybas. 2018 m. spalio 31 d. raštu atsakovė atsakė, kad gavo būtent tuos pinigus per banką – 12 000,00 Eur avansą, kad 10 000,00 Eur dydžio bauda jos naudai yra adekvati, kad ieškovas išsikraustydamas padarė atsakovei žalos 4 020,00 Eur sumai dėl „lubų, sienų, grindų, elektros įrenginių, santechnikos, baldų, šildymo sistemos, roletų, žaliuzių sugadinimo ir kt. Atsakovui tapo žinoma, kad gyvenamasis namas yra parduotas kitiems pirkėjams nepasibaigus su ieškovu 2016 m. gruodžio 10 d. sudarytoje Preliminariojoje sutartyje nurodyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti.
1.5. Sutartį pasiūlė sudaryti atsakovė, kuri yra teisininkė. Sutarties 6.1 punktas su įrašu, kad ,,avansas grynieji pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d.“, turėtų būti aiškinamas, kaip avanso sumokėjimo įrodymas, sutartis sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d. Sutarties 6.1 punktas atitinka sutarties 4.1.1.1 punktą, kuriame nurodyta, kad avansas turės būti mokamas iki sutarties sudarymo, tačiau papildomai dar įrašant sąlyga - kad tai grynieji pinigai ir, nurodant sumokėjimo datą. Ieškovas po Preliminarios sutarties sudarymo 2018 m. gruodžio 15 d. pervedė atsakovei viso labo 2 000,00 Eur. Sekančios 5 000,00 Eur sumos mokėjimas atliktas 2018 m. sausio 15 d., t. y. daugiau, nei po metų. Mažai tikėtina, kad atsakovė nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. sausio 15 d. leido ieškovui gyventi savo gyvenamajame name virš metų laiko vos už vieną 2 000,00 Eur įmoką, kai pagal 2016 m. liepos 31 d. sudaryta Nuomos sutartį buvęs nuomos mokestis viršytų šią 2 000,00 Eur sumą per metus. Pagal 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarią sutartį iki 2018 m. sausio 15 d. atsakovė jau turėjo gauti iš ieškovo 40 000,00 Eur. 10 000,00 Eur dydžio avansas buvo mokamas grynais, vėliau buvo daromi pavedimai per banką, kaip dalinis kainos sumokėjimas (dar 12 000,00 Eur), todėl, ieškovas reikalauja grąžinti 22 000,00 Eur sumokėtus Preliminarią sutartį už nenupirktą atsakovės namą. Ieškovas prašo priteisti viską, ką yra sumokėjęs pagal 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarią sutartį, kadangi sutartį atsakovė nutraukė pardavusi gyvenamąją namą ne ieškovui, o kitiems pirkėjams. Tokiu būdu atsakovė nepagrįstai praturtėjo atsakovo sąskaita.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
2.1. Su ieškovu R. I. 2016 m. gruodžio 10 d. sudarė Preliminarią sutartį dėl gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo, sutartis buvo spausdinta iš internetinio tinklalapio www.esablonai.lt, kas sąlygojo, jog turinys galimai ir yra ydingas, tačiau šalių sudarytos sutarties sąlygos yra įrašytos aiškios ir suprantamos.
2.2. Nors ieškovas teigia, kad iki Sutarties sudarymo yra sumokėjęs atsakovei 10 000,00 Eur avansą grynais pinigais, tačiau iš pateiktos Sutarties matyti, kad ji sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d. Šios sutarties 4.1.1 punkte nurodoma, jog kainos dalis, lygi 10 000.00+ Eur turės būti sumokėta Pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo, o 6.1 punkte nurodoma, kad avansas - grynieji pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d. Iš pateiktos Sutarties 6.1 punkte šalys individualiai aptarė, jog avansas turės būti sumokėtas iki 2016 m. gruodžio 12 d., nors pati sutartis sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d., todėl akivaizdu, jog prieš sudarant Sutartį pinigai nei perduoti, nei gauti nebuvo.
2.3. Iš ieškovo pateikto 2016 m. gruodžio 15 d. mokėjimo pavedimo dėl 2 000,00 Eur matyti, ieškovas mokėjimo paskirtyje nurodė „užstatas už namą“, kas rodo, jog net ir 2016 m. gruodžio 15 d. 10 000 Eur avansas nebuvo sumokėtas. Tarp šalių nebuvo sudarytas raštelis ar kt. pinigų perdavimą patvirtinantis dokumentas, t. y. nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Įrodinėjimo pareiga dėl pinigų perdavimo fakto tenka ieškovui, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad prieš sudarant Sutartį 10 000,00 Eur avansą yra perdavęs. Aiškinant Sutartį lingvistiškai ir sistemiškai, akivaizdu, jog 10 000,00 Eur avansas prie sudarant Sutartį nebuvo nei perduotas, nei gautas. Atsakovė iš ieškovo yra gavusi 12 000,00 Eur.
Šalies argumentai
2.4. Ieškovas pretenzijose keitė savo nuomonę dėl Sutarties nutraukimo iniciatoriaus ir priežasčių - pirminėje 2018 m. rugsėjo 17 d. pretenzijoje nurodė, kad Sutartis nutraukta dėl to, kad jį neva atsakovė iškraustė, ieškinyje nurodo, kad Sutartis nutraukta dėl to, kad atsakovė namą pardavė, tačiau kartu nurodo, jog atsakovės veiksmai iškraustant ieškovą iš neva ketinamo pirkti namo nesuėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui galima būtų vertinti kaip vienašališką atsisakymą vykdyti sutartį. Tokie ieškovo teiginiai neatitinka tikrovės.
2.5. Preliminariosios sutarties 4.1.1.3 punktas nustato, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereis nuo pagrindinės sutarties sudarymo dienos, kuri tuo pačiu reikš ir turto perdavimo - priėmimo aktą. Ši sutarties nuostata reiškia, jog teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti nekilnojamąjį turtą ir juo disponuoti ieškovas įgis nuo pagrindinės sutarties sudarymo dienos. Atitinkamai tai suponavo atsakovės pareigą užtikrinti perduoti namą. Kitokių sąlygų preliminarioji sutartis nenumatė, o tai reiškia, kad ieškovo išsikraustymas negali būti sutapatintas su sutarties faktiniu nutraukimu atsakovės iniciatyva. Esminės sąlygos nustatytos sutarties 4 punkte (2.1 punktas) - Pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas sąlygotas terminu ir 4 punkte numatytų esminių sąlygų vykdymų: 10 000,00 Eur avanso sumokėjimu iki 2016 m. gruodžio 12 d., 30 000,00 Eur sumokėjimu iki 2017 m. gruodžio 13 d. ir likusios dalies sumokėjimu prieš pasirašant pagrindinę sutartį. Šių esminių Sutarties 4 punkte numatytų sąlygų ieškovas nevykdė, nei avansas, nei įmokos nebuvo mokamos Sutartyje nurodytais terminais, nei Sutartyje nustatyto dydžio. Ieškovas nuo 2018 m. vasaros pradžios ne kartą teigė atsakovei tiek asmeniškai, tiek telefonu, jog namo nepirks, nes neturi lėšų, iki 2018 m. gruodžio 1 d. reikiamos sumos neturės.
2.6. 2018 m. rugpjūčio 26 d. Sutartį ieškovas nutraukė, tą patį vakarą šalys sutarė, jog iš ketinamo pirkti namo ieškovas išsikraustys, tai jis patvirtino raštu. Ieškovas atsisakė pasirašyti raštu, kad Sutartį nutraukė, sutiko pasirašyti tik dėl išsikraustymo. Po 2018 m. rugsėjo 6 d., kuomet ieškovas išsikraustė iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio namo, ieškovas nei karto su atsakove susisiekęs nebuvo, daugiau jokių įmokų, išskyrus 12 000,00 Eur nemokėjo, Pagrindinę sutartį sudaryti nesiūlė. Sutartis buvo nutraukta ieškovo iniciatyva. 2018 m. rugsėjo 17 d. pretenzijoje ieškovas nurodė, kad iškraustymą 2018 m. rugpjūčio 31 d. įvardina kaip datą, nuo kada laiko, jog Sutartis buvo nutraukta, iš dalies tokios pozicijos laikosi ir ieškinyje, todėl akivaizdu, jog Sutartis 2018 m. rugsėjo 6 d. buvo nutraukta prieš terminą dėl ieškovo kaltės.
2.7. Sutarties 5.1 punkte numatyta, kad nesudarius pirkimo - pardavimo sutarties dėl pirkėjo kaltės, ši Sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjui, kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas avansas, šiuo atveju - 10 000,00 Eur. Šią sutarties sąlygą reikia vertinti, kad avanso suma naudojama kaip netesybos pirkėjo prievolės įvykdymui užtikrinti (CK 6.70 straipsnis). Sutarties 5.1 punkte įtvirtintas pardavėjo sutikimas, kad nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties dėl pastarojo kaltės, pardavėjas gražina pirkėjui 10 000,00 Eur įmoką ir sumoka tokio pat dydžio baudą. Toks šalių susitarimas vertintinas kaip abiejų sutarties šalių susitarimas dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų jų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (CK 6.70 straipsnis). Ieškovo ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti tenkinamas tik ieškovui įrodžius, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, jis sutartį nutraukė, reikalavimai dėl sumokėtų pinigų grąžinimo turėtų būti atmesti.
2.8. Ieškovas liko skolingas atsakovei nuomos mokestį ir už sugadintą turtą (ieškinyje neneigia, kad nesumokėtos nuomos mokestis yra didesnis nei 2 000,00 Eur). Po to, kai ieškovas išsikraustė 2018 m. rugsėjo 6 d. su ieškove nebendradarbiavo, susidariusios situacijos dėl turto priėmimo-perdavimo akto sudarymo, sugadinto turto, nuomos mokesčio, Sutarties nutraukimo, galutinio atsiskaitymo nesprendė. Ieškovė gali naudoti visus jos pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat ir sulaikymą, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, teismas priteisė iš atsakovės 2 000,00 Eur įmokų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 000,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 31 d. tarp ieškovo R. I. ir atsakovės S. K. buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurią atsakovė perdavė ieškovui laikinai valdyti ir naudoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbiami), o ieškovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. 2016 m. gruodžio 10 d. ieškovas ir atsakovė sudarė Preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir Sutartis), pagal kurią šalys susitarė iki 2018 m. gruodžio 1 d. sudaryti Pagrindinę namo, esančio adresu: (duomenys neskelbiami), pirkimo – pardavimo sutartį. Sutarties 4 punkte šalys susitarė dėl Pagrindinės sutarties sąlygų, kurios yra laikomos esminėmis. 4.1.1.1. punkte nurodyta, kad namo kaina bus lygi 110 000,00 Eur. Buto kainos dalis, lygi 10 000,00 Eur (toliau vadinama „Avansu“), turės būti sumokėta Pardavėjui (atsakovei) iki šios Sutarties pasirašymo. Likusi Namo kainos dalis turės būti sumokėta Pardavėjui (atsakovei) iki 2017 m. gruodžio 13 d. 30 000,00 Eur, o likusi dalis prieš pasirašant Pagrindinę sutartį (sumokėtos sumos įskaičiuojamos į buto pardavimo kainą). Sutarties 6.1. punkte nurodyta, kad avansas – grynieji pinigai, sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d. Sutarties 5.1. punktu šalys susitarė, kad jeigu Pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios Sutarties 3.1. punkte nustatytą terminą dėl Pirkėjo (ieškovo) kaltės, ši Sutartis yra laikoma nutrūkusi ir Pardavėjui (atsakovei), kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas Avansas. Jeigu Pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios Sutarties 3.1. punkte nustatytą terminą dėl Pardavėjos (atsakovės) kaltės, ši Sutartis yra laikoma nutrūkusi ir Pardavėja (atsakovė) privalo grąžinti Pirkėjui (ieškovui) Avansą bei sumokėti Avanso dydžio baudą.
5. Iš byloje esančių sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovas 2016 m. gruodžio 15 d. į atsakovės banko sąskaitą pervedė 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Užstatas už namą“. Kita įmoka už namą atsakovei ieškovo buvo atlikta 2018 m sausio 15 d. dvejais mokėjimo nurodymais: vienas iš jų 4 000,00 Eur sumai, kitas – 1 000,00 Eur, viso: 5 000,00 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodant „Įmoka už namą“. Ieškovas 2018 m. birželio 7 d. atsakovei pervedė 3 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodymas „Įmoka už namą“, 2018 m. birželio 8 d. pervedė 1 000,00 Eur, taip pat mokėjimo paskirtyje nurodymas „Įmoka už namą“, 2018 m. birželio 10 d. – 1 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodymas „Įmoka už namą“. Pagal pateiktus mokėjimų nurodymus ieškovas atsakovei laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. birželio 10 d. pervedė 12 000 Eur.
6. Teismui pateiktame 2018 m. rugpjūčio 26 d. šalių sudarytame susitarime nurodoma, kad atsakovė ir ieškovas susitaria nutraukti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), panaudos sutartį ir ieškovas R. I. įsipareigoja išsikelti ir perduoti patalpas atsakovei S. K. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. imtinai.
7. Ieškovas 2018 m. rugsėjo 17 d. pasiūlymu grąžinti avansą kreipėsi į atsakovę. Ieškovas pasiūlyme nurodo, kad kadangi atsakovės iniciatyva ieškovas su šeima 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo iškraustytas iš ketinamo pirkti namo, esančio (duomenys neskelbiami), kurį nuomojosi iš atsakovės pagal 2016 m. liepos 3 d. nuomos sutartį, ieškovas laiko šią situaciją akivaizdžiu faktiniu 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarios sutarties nutraukimu. Siekdamas išvengti teisminio ginčo, ieškovas siūlė atsakovei grąžinti jam sumokėtą avansą, netaikant Sutarties 5.1. punkte numatytos avanso dydžio baudos.
8. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu dėl pasiūlymo grąžinti avansą atsakė, kad 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminariosios sutarties sąlygų ieškovas nevykdė. Iki 2017 m. gruodžio 13 d. ieškovas sutartų 30 000,00 Eur, kaip numatyta sutartyje, nesumokėjo. 2018 m. rugpjūčio 26 d. žodžiu atsakovei pareiškė, kad namo nepirks, nes neturi lėšų. Atsakovė rašte nurodė, kad būtent ieškovas nutraukė sutartį, pareikšdamas, jog namo nepirks, tačiau raštu atsisakė tai patvirtinti. Atsakovė nurodė ieškovui, kad prašomos sumos iš jo nebuvo gavusi.
9. 2018 m. spalio 9 d. raštu ieškovas išdėstė, kad 10 000,00 Eur jis sumokėjo atsakovei 2016 m. gruodžio 12 d., 12 000,00 Eur sumokėjo pervedimais per bankus. Reikalavimo dėl 3 000,00 Eur nereiškia, nes neturi įrodymų apie jų perdavimą atsakovei grynaisiais pinigais. Ieškovas nurodė, kad jo iškraustymą iš nuomojamo namo laiko faktiniu Preliminarios sutarties nutraukimu.
10. Atsakovė 2018 m. spalio 31 d. pranešimu papildomai informavo ieškovą, jog iš jo yra gavusi tik 12 000,00 Eur, 10 000,00 Eur prieš sudarant Sutartį nėra gavusi, Sutarties sąlygą dėl 10 000,00 Eur netesybų yra sąžininga.
11. 2018 m. spalio 25 d. atsakovė Žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. DS-4647) pagrindu pardavė jai priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančius adresu: (duomenys neskelbiami), kitiems pirkėjams už 110 000,00 Eur.
12. Teismas sprendė, kad atsakovės tikslas buvo parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Ieškovas nuo 2016 m. liepos 31 d. aptariamąjį nekilnojamąjį turtą nuomojosi ir jame gyveno su šeima. Kaip nurodė ieškovas, jam buvo žinoma apie atsakovės ketinimus parduoti namą. Ieškovas nusprendė nusipirkti iš atsakovės žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, preliminarią sutartį pasiūlė sudaryti atsakovė. Taigi, abi šalys siekė to pačio tikslo, t. y. atsakovė siekė parduoti turtą, o ieškovas siekė jį įsigyti savo nuosavybėn.
13. Ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia tuo, jog pagal 2016 m gruodžio 10 d. Preliminarios sutarties sąlygas (4.1.1.1 p.) perkamo turto sutarta kaina – 110 000,00 Eur. Pirkėjas (ieškovas) turėjo sumokėti sutartos kainos dalį – 10 000 Eur (avansą) iki Preliminarios sutarties sudarymo. Dalį kainos, t. y. 30 000,00 Eur, jis privalėjo sumokėti per metus laiko iki 2017 m. gruodžio 13 d., o likusią kainos dalį - prieš pasirašant Pagrindinę sutartį. Preliminarios sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad avansas - grynieji pinigai - sumokėti 2016 m. gruodžio 12 d. Šis įrašas Preliminariojoje sutartyje, ieškovo teigimu, įrodo, kad Pirkėjas (ieškovas) 4.1.1.1 p. sąlygą įvykdė ne iki Preliminarios sutarties sudarymo, tačiau faktiškai numatyto dydžio 10 000,00 Eur avansą sumokėjo per dvi dienas po Preliminarios sutarties sudarymo. Kitą kainos dalį Pirkėjas (ieškovas) mokėjo dalimis, t. y. 12 000,00 Eur sumokėjo atsakovei per banką.
14. Teismas, įvertinęs Sutarties sąlygas, nustatė, kad Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties 4 punkte šalys susitarė dėl Pagrindinės sutarties sąlygų, kurios yra laikomos esminėmis. Sutarties 4.1.1.1. punkte nurodyta, kad namo kaina bus lygi 110 000,00 Eur. Buto kainos dalis, lygi 10 000,00 Eur (toliau vadinama „Avansu“), turės būti sumokėta Pardavėjui (atsakovei) iki šios Sutarties pasirašymo. Likusi Namo kainos dalis turės būti sumokėta Pardavėjui (atsakovei) iki 2017 m. gruodžio 13 d. 30 000,00 Eur, o likusi dalis prieš pasirašant Pagrindinę sutartį (sumokėtos sumos įskaičiuojama į buto pardavimo kainą). Sutarties 6.1. punkte nurodyta, kad avansas – grynieji pinigai, sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė teismo posėdžio metu parodė, o ieškovas sutiko, kad Sutartyje ranka įrašytas sąlygas jie aptarinėjo atskirai. Taigi, tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog Preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d., Pagrindinė sutartis šalių sutarimu turėjo būti sudaryta iki 2018 m. gruodžio 1 d., o iki 2017 m. gruodžio 13 d. ieškovas atsakovei turėjo sumokėti 30 000,00 Eur sumą. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Sutartį perskaitė ir nieko blogo nepastebėjo, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl sutiko preliminarioje sutartyje įrašyti, jog avansas turi būti sumokėtas iki 2018 m. gruodžio 12 d., jeigu jį jau buvo sumokėjęs 2018 m. gruodžio 10 d. kaip teigė teismo posėdžio metu. Atsakovė pripažino, kad Sutarties sąlygos buvo paruoštos pagal šabloninę sutartį iš anksto.
16. Teismas sutiko su atsakovės išsakyta pozicija, kad iš pateiktos Sutarties matyti, kad ji sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d. Šios sutarties 4.1.1 p. nurodoma, jog „kainos dalis, lygi 10 000,00 Eur turės būti sumokėta Pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo“, o 6.1 p. nurodoma, kad „avansas - grynieji pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d.“. Iš pateiktos Sutarties individualizuotos sąlygos, numatytos 6.1 p., matyti, kad šalys individualiai aptarė, jog avansas turės būti sumokėtas iki 2016 m. gruodžio 12 d., nors pati sutartis sudaryta 2016 m. gruodžio 10 d., todėl akivaizdu, jog prieš sudarant Sutartį pinigai nei perduoti, nei gauti nebuvo. Teismo vertinimu, 6.1. punkte nurodytas įrašas, kuris įrašytas ranka nurodant tikslią datą, įgalina spręsti, kad šalys tarėsi dėl avanso sumokėjimo ateityje. Teksto formuluotė 6.1. punkte „Avansas – grynieji pinigai, sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d.“, ranka įrašant vėlesnę datą, negu buvo sudaryta Sutartis, suformuoja įsitikinimą, kad įrašas buvo padarytas ieškovui faktiškai neperdavus atsakovei 10 000,00 Eur avanso. Teismo įsitikinimu, nei vienas vidutiniškai apdairus, protingas bei atidus asmuo, gavęs pinigus grynaisiais prieš sudarant Sutartį, nesutiktų pasirašyti ant sutarties, nurodant, kad minėti pinigai bus sumokėti keliomis dienomis vėliau negu buvo faktiškai gauti. Šį teismo įsitikinimą sustiprina ir nenuosekli ieškovo pozicija aiškinant aplinkybes apie avanso sumokėjimo momentą. Ieškinyje jis nurodo, kad avansą sumokėjo per dvi dienas nuo 2016 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d., tačiau teismo posėdžio metu jau teigė jį sumokėjęs prieš pasirašant Sutartį 2016 m. gruodžio 10 d.
17. Visų pirma, priešingai nei teigia ieškovas, Sutarties 6.1. punktas neatitinka Sutarties 4.1.1.1. punkto. Jeigu 4.1.1.1. punkte nurodyta, kad 10 000,00 Eur avansas turės būti sumokėtas iki šios Sutarties pasirašymo, tai 6.1. punktas, nustatantis avanso sumokėjimo tikslią datą į ateitį, ir vadovaujantis faktine situacija, kad Sutartis buvo pasirašyta 2016 m. gruodžio 10 d., ne 12 d., tampa prieštaringu 4.1.1.1. punkto sąlygai „iki šios Sutarties pasirašymo“. Visų antra, po Sutarties 6.1. punkto, kuriame šalys aptarė avanso sumokėjimo terminą, iš karto seka 7.1. punktas, kuriuo šalys aptarė Sutarties įsigaliojimo momentą. Sutarties 7.1. punkte numatyta, kad ši Sutartis įsigalioja, kai Avansas yra užskaitomas. Taigi, avanso sumokėjimo terminą šalys siejo su jo užskaitymu ir Sutarties įsigaliojimu. Jeigu avansas – grynieji pinigai kaip numatyta Sutarties 4.1.1.1. punkte būtų gauti atsakovės prieš pasirašant Sutartį, vargu, ar šalys būtų sutarusios dėl Sutarties įsigaliojimo po užskaitymo, kai pinigai jau būtų fiziškai atsakovės gauti. 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje šalys detaliai aptarė ir ranka įrašė, kokie kilnojamieji daiktai yra paliekami ieškovui gyvenamajame name, juos tiksliai išvardino ir aprašė, tačiau apie 10 000,00 Eur avanso perdavimą ir/ar gavimą Sutartyje jokių realių įrašų padaryta nebuvo.
18. Ieškovas, atsakydamas į atsakovės klausimą apie 2016 m. gruodžio 15 d. mokėjimo pavedime nurodytą mokėjimo paskirtį, paaiškino, jog terminą „užstatas“, ne „įmoka“, nurodė be jokios priežasties, tai tik žodžių žaismas. Tačiau kodėl atlikdamas vėlesnius pavedimus nuosekliai mokėjimų paskirtyse nurodydavo, kad perveda įmokas už namą, negalėjo paaiškinti. Pažymėtina, kad bendrinėje kalboje „užstatas“ dažniausiai suprantamas kaip pinigų suma ar daiktas, kurį viena sutarties pusė palieka siekdama padengti galimas netesybas ar užtikrinti, kad sudarys sutartį. Tuo tarpu terminas „įmoka“ dažniausiai vartojamas apibūdinti įmokamą sumos dalį.
19. Teismas pažymėjo, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Šioje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų pagrindas padaryti neabejotiną išvadą apie 10 000,00 Eur avanso sumokėjimą prieš pasirašant preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį arba iki 2016 m. gruodžio 12 d. tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu, sąlygomis ir tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, padarytas teisines išvadas ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog sumokėjo atsakovei 10 000,00 Eur avansą pagal 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, todėl ieškovo reikalavimo dalį dėl 10 000,00 Eur avanso grąžinimo atmetė (CPK 178 straipsnis).
20. Sudarant preliminariąją sutartį prisiimama prievolė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Ši prievolė gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieštarauja įstatymams. Kaip jau buvo minėta ankščiau, avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 26 punktas).
21. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).
22. Byloje nustatyta, kad pagal 2016 m. gruodžio 10 d. preliminariąją sutartį šalys susitarė, jog atsakovė už 110 000,00 Eur sumą parduos ieškovui nekilnojamąjį turtą ir pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį šalys sudarys ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 1 d. Iki nurodyto termino pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Byloje nėra ginčo ir šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi jie susitarė ne tik sudaryti pagrindinę sutartį dėl gyvenamojo namo, bet ir dėl žemės sklypo ir kitų inžinerinių statinių, esančių adresu: (duomenys neskelbiami), pirkimo – pardavimo. Taip pat tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog preliminariosios pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimą jos sieja su 2018 m rugsėjo 6 d., kuomet ieškovas atlaisvino atsakovei priklausančias patalpas, iš jų išsikraustydamas.
23. Ieškovo atstovės įsitikinimu, jeigu šalys susitaria dėl sutarties nutraukimo, tai turėtų būti vertinama kaip abiejų šalių susitarimas nutraukti sutartį, o ne vienašališkas nutraukimas. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovės kaltės dėl sutarties nutraukimo neįrodinėja, nes laiko, kad nuo sutarties nutraukimo momento atsakovė perduotomis lėšomis naudojasi be pagrindo. Atsakovė nesutinka su ieškovo atstovės teiginiu ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti tenkintinas tik jam įrodžius, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminariosios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybę tuo atveju, jeigu ši nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011). Taigi, nagrinėjamoje situacijoje sprendžiant, ar atsakovė privalo grąžinti ieškovui pastarojo jai sumokėtą avansą, ar ji turi teisę 10 000,00 Eur avansą pasilikti kaip jos patirtus minimalius nuostolius dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, būtina nustatyti, ar kuri nors iš šalių vengė sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį ir dėl kieno kaltės pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
24. Esminis nesutarimas tarp bylos šalių yra kilęs dėl kitos šalies elgesio ikisutartinių santykių metu ir kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Nors ieškovas teigė ieškiniu atsakovės kaltės neįrodinėjęs, tačiau jo teismo posėdžių metu išsakytu vertinimu, atsakovė, iškeldindama jį iš nuomojamojo namo, taip pat reikalavusi ankščiau laiko sumokėti visą sumą už perkamą namą bei vėliau jį pardavusį kitiems asmenims dar nesibaigus preliminariosios sutarties terminui, yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Kaip jau buvo nustatyta, ieškovas atsakovei priklausančiame name gyveno pagal 2016 m. liepos 31 d. sudarytą Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, vėliau sudarė to paties gyvenamojo namo Preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovas teismo posėdyje teigė, jog atsakovei priklausančiame gyvenamajame name po 2016 m. gruodžio 10 d. gyveno pagal preliminarią sutartį, nuomos nemokėjo, panaudos sutarties sudarę nebuvo. Tikslindamas aplinkybes paaiškino, kad iki preliminarios sutarties sudarymo atsakovei mokėjo nuomą, po jos sudarymo – ne, buvo susidaręs 300 Eur įsiskolinimas už vandenį, taip pat katinas sudraskė atsakovės baldus. 2018 m. rugpjūčio 26 d. atsakovė nurodė ieškovui išsikraustyti iš gyvenamojo namo. Atsakovės paliepimu iš namo išsikraustęs 2018 m. rugsėjo 6 d. jis suprato, kad šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta ir kreipėsi į atsakovę dėl avanso grąžinimo. Tuo metu visos pinigų sumos už parduodamą namą ieškovas neturėjo ir negalėjo jo nusipirkti iš atsakovės. Kaip nurodė pats ieškovas, preliminarioje sutartyje nebuvo nuostatų dėl jo teisės gyventi atsakovei priklausančiame name iki pagrindinės sutarties sudarymo. Ieškovas savo iškraustymą iš gyvenamojo namo siejo su aplinkybe, jog atsakovė rado naujus pirkėjus gyvenamajam namui pirkti, tačiau patvirtinančių duomenų ieškovas teigė teismui pateikti negalintis. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovo teiginius, nurodė, kad ji pareikalavo ieškovo išsikraustyti todėl, kad pastarasis pažeidinėjo nuomos sutarties sąlygas, reikalavimą išsikraustyti grindė ne pagal preliminarią sutartį, o pagal nuomos sutartį, kuri po šešių mėnesių nuo jos pasirašymo tapo neterminuota. Atsakovė teismo posėdžio metu taipogi nurodė, kad šalims pasirašant susitarimą dėl ieškovo išsikraustymo iš namo, pastarasis atsakovei nurodė, kad namo nepirks, nes neturi pinigų, tačiau atsisakė patvirtinti raštu, kad nepirks gyvenamojo namo ir nevykdys preliminarios sutarties. Teismui pateiktame 2018 m. rugpjūčio 26 d. šalių sudarytame susitarime nurodoma, kad atsakovė ir ieškovas susitaria nutraukti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), panaudos sutartį ir ieškovas R. I. įsipareigoja išsikelti ir perduoti patalpas atsakovei S. K. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. imtinai. Ieškovas 2018 m. rugsėjo 17 d. pasiūlymu grąžinti avansą kreipėsi į atsakovę. Pasiūlyme nurodė, kad kadangi atsakovės iniciatyva ieškovas su šeima 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo iškraustytas iš ketinamo pirkti namo, esančio (duomenys neskelbiami), kurį nuomojosi iš atsakovės pagal 2016 m. liepos 31 d. nuomos sutartį, ieškovas laiko šią situaciją akivaizdžiu faktiniu 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarios sutarties nutraukimu. Siekdamas išvengti teisminio ginčo, ieškovas siūlė atsakovei grąžinti jam sumokėtą avansą, netaikant Sutarties 5.1. punkte numatytos avanso dydžio baudos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad ieškovas suprato, 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu raštu patvirtino ir teisme neneigė, kad šalys nutraukė būtent 2016 m. liepos 31 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir jis išsikraustė iš ketinamų pirkti patalpų todėl, kad preliminarioje sutartyje nebuvo numatytų sąlygų likti gyventi perkamame name.
25. Nors ieškovas 2018 m. rugsėjo 17 d. pasiūlyme grąžinti avansą ir netaikyti baudos jo šeimos iškraustymą sieja su faktiniu Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimu, tačiau pats visą laiką nuosekliai teigė, kad atsakovė ji iškraustė nutraukus nuomos sutartį, pripažino, kad nuomos sutarties sąlygų nevykdė tinkamai, nuomos ir komunalinių mokesčių nemokėjo, pagrindo likti perkamame name pagal preliminarią sutartį neturėjo, tai kodėl preliminarios sutarties nutraukimą sieja būtent su iškraustymu, jeigu pats pripažino, kad tam buvo pagrindas, neįrodinėjo, juolab, kad pats ieškovas siūlė atsakovei grąžinti jam sumokėtą avansą, netaikant Sutarties 5.1. punkte numatytos avanso dydžio baudos. Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytos preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties dalykas yra pagrindinė sutartis, ne gyvenamųjų patalpų nuoma. Atsakovės iniciatyva nutraukta nuomos sutartis su ieškovu netrukdė jam realiai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kylančius iš preliminariosios sutarties, ir sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl ankščiau išvardintų priežasčių, ieškovo argumentą, kad atsakovės veiksmai iškraustant jo šeimą iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), pasireiškė jos kalte dėl preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, teismas vertino kaip nepagrįstą ir neįrodantį atsakovės kaltės dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties.
26. Ieškovas, teismo posėdžio metu aiškindamas kaip suprato šalių sudarytą preliminarią sutartį, nurodė, kad jis per du metus, t.y. iki 2018 m. gruodžio 1 d., turėjo sumokėti atsakovei visą sutartą pinigų sumą. Aptariama sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovė pradėjo anksčiau laiko (2018 m. rugpjūčio mėnesį) reikalauti sumokėti visą už perkamą nekilnojamąjį turtą sutartą sumą. Šiam savo teiginiui pagrįsti ieškovas jokių įrodymų nepateikė, byloje taip pat nebuvo nustatyta, jog atsakovė būtų reikalavusi iš ieškovo ankščiau laiko sumokėti visą sutartą 110 000,00 Eur sumą, todėl teismas šį ieškovo teiginį vertina kaip deklaratyvų.
27. Ieškovo manymu, atsakovės veiksmai pardavus aptariamą nekilnojamąjį turtą dar nesibaigus terminui sudaryti pagrindinę sutartį įrodo jos kaltę dėl Sutarties nutraukimo. Iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2018 m. spalio 25 d. atsakovė pardavė jai priklausiusį žemės sklypą, pastatą – gyvenamąjį namą, ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius tretiesiems asmenims už 110 000,00 Eur. Atsakovė teismo posėdyje teigė, jog nekilnojamąjį turtą ėmė vėl pardavinėti gavusi pirmą ieškovo pasiūlymą grąžinti sumokėtą avansą, kadangi tokius ieškovo veiksmus ji suprato kaip preliminarios sutarties nutraukimą. Teismas pažymėjo, kad abi šalys teismo posėdžio metu pripažino, kad Preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą jos sieja su 2018 m. rugsėjo 6 d. data. Atsakovei priklausęs žemės sklypas su pastatais, esančiais (duomenys neskelbiami), buvo parduoti 2018 m. spalio 25 d., t. y. po Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo teiginį, kad atsakovės kaltė pasireiškia pardavus nekilnojamąjį turtą nesibaigus terminui sudaryti pagrindinę sutartį, teismas vertino kaip nepagrįstą, kadangi atsakovės kaltės dėl Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties tai neįrodo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė vengė ar atsisakė parduoti jam namą preliminarioje sutartyje nustatytomis sąlygomis.
Atsiliepimas
28. Atsakovė, reikšdama atsikirtimus į ieškinį nurodo, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kaltas ieškovas, pareiškęs neturintis ir neturėsiąs piniginių lėšų sudaryti pagrindinę sutartį bei nupirkti atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto, taipogi nesilaikęs šalių sulygto mokėjimo grafiko ir po išsikraustymo kreipęsis į ją dėl avanso grąžinimo. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas jai pareiškė, jog neturi ir neturės piniginių lėšų sudaryti pagrindinę atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau byloje nėra pateikti jokie objektyvūs įrodymai apie tokį ieškovo pareiškimą atsakovei. Iš ieškovo pateiktų dokumentų apie jo turtinę padėtį nustatyta, kad 2016 metais ieškovo vidutinį darbo užmokestį sudarė 347,29 Eur per mėnesį, 2017 metais – 392 Eur, 2018 metais - 413,64 Eur. Pagal metines pajamų deklaracijas ieškovas yra deklaravęs laikotarpiu 2016 – 2018 metais gautas pajamas iš individualios veiklos bei turto pardavimo. Ieškovas, 2015 metais nutraukęs santuoką, įsipareigojo kas mėnesį mokėti po 150 Eur išlaikymą savo nepilnametei dukrai. Taip pat po santuokos nutraukimo jam asmeninės nuosavybės teise liko automobilis BMW X5 (14 500,00 Eur vertės), žemės sklypas (3 215,00 Eur vertės), žemės sklypas (5 734,00 Eur vertės), gyvenamasis namas su priklausiniais (2 662,00 Eur vertės). Ieškovas 2018 m. gruodžio 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, kuriame stato vieno buto gyvenamąjį namą. Žemės sklypui nėra taikoma hipoteka ar nurodomas įsiskolinimas už įsigytą turtą. Įvertinus ieškovo turtinę padėtį tiek iki preliminarios sutarties sudarymo, tiek po jos, teismas darė išvadą, kad ieškovas gavo nors ir minimalias, bet nuolatines pajamas iš darbo teisinių santykių, papildomas pajamas iš individualios veiklos, taip pat turėjo tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto. Duomenų apie ieškovo įsipareigojimus, išskyrus mokėtiną išlaikymą, byloje nebuvo pateikta. Šalys buvo pažįstamos prieš sudarant preliminarią sutartį, juos siejo nuomos teisiniai santykiai. Ieškovas po preliminarios sutarties sudarymo nemokėjo nuomos ir kitų mokesčių, atsakovė teigė žinojusi, jog ieškovas yra investavęs užsienyje, išsiskyręs, turi mokėti vaikui išlaikymą, bankas nesuteikia ieškovui kredito perkamam būstui įsigyti. Nors atsakovė teismo posėdžio metu teigė, kad siūlė ieškovui įvairius sprendimų variantus, tačiau jokių aktyvių veiksmų ilgą laiką nesiėmė net ir tuomet, kai iš sutartų 40 000,00 Eur iki 2017 m. gruodžio 13 d. gavo tik 2 000,00 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovo galimas finansinis nepajėgumas sudaryti pagrindinę sutartį neturi teisinės reikšmės, nes tai yra menama aplinkybė, todėl šiuo pagrindu taikyti ieškovui civilinę atsakomybę negalima (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
29. Atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžių metu nuosekliai akcentavo, kad ieškovas nesilaikė jų susitarimo ir iki 2017 m. gruodžio 13 d. atsakovei nepervedė sutartų pagal preliminarią sutartį 40 000,00 Eur. Ieškovas tai patvirtino, nurodydamas, kad iki 2017 m. gruodžio 13 d. nesumokėjo visų sutartų įmokų atsakovei ir preliminarią sutartį vykdė netinkamai. Taigi, sutiktina su atsakove, kad ieškovas netinkamai vykdė preliminaria sutartimi prisiimtus esminius įsipareigojimus dėl dalinių įmokų, įskaitomų į parduodamo nekilnojamojo turto kainą pagal būsimą pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad sutartis dėl avanso ir preliminarioji sutartis yra atskiros sutartys, kiekviena jų turi savo dalyką, t. y. kitokias šalių teises ir pareigas. Iš avanso sutarties kyla pareiga tam tikru laiku ir nustatytomis sąlygomis sumokėti konkrečią pinigų sumą, kuri yra laikoma būsimuoju mokėjimu. Preliminariąja sutartimi paprastai šalys įsipareigoja sudaryti pagrindinę sutartį. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad avanso sutartis raštu išdėstoma viename dokumente su preliminariąja sutartimi, nekeičia šių sutarčių autonomiškumo. Atsakydama į ieškovo atstovės klausimą apie 2017 metais iš ieškovo negautas įmokas ir atsakovės elgesį galimai negavus viso sutarto avanso laiku, atsakovė nurodė, kad yra viešas asmuo ir nenorėjo bylinėtis dėl ieškovo iškeldinimo. Pasak atsakovės, preliminari sutartis įsigaliojo nuo pasirašymo dienos, o sutartis dėl avanso įsigaliojo po avanso užskaitymo. Atsakovės manymu, kad sutartis dėl avanso sąlygos yra avanso dydis, mokėjimo tvarka. Visos kitos sąlygos yra priskirtinos prie preliminarios sutarties sąlygų. Sutartis dėl avanso mokėjimo įsigaliojo gavus iš atsakovo sutartą 10 000,00 Eur avansą, t. y. 2018 m. birželio 7 d. Atsakovės pasisakymai apie skirtingus sutarčių įsigaliojimo momentus prieštarauja jos teiginiui dėl ieškovo kaltės nesilaikant susitarimo dėl įmokų mokėjimo. Atsakovė suprato, kad šalys sudarė dvi sutartis, ieškovas susitarimo dėl išankstinių įmokų už perkamą namą nesilaikė, sutartį dėl avanso ir kitų įmokų laiko įsigaliojusia tik 2018 m. birželio 7 d., o preliminarią sutartį – 2016 m. gruodžio 10 d., todėl ieškovo kaltę dėl preliminarios sutarties nutraukimo sieti su sutarties dėl avanso ir kitų įmokų mokėjimu, kai, atsakovės supratimu, dar net nebuvo įsigaliojusi, nevykdymu nėra teisinio pagrindo ir neįrodo ieškovo kaltės, būtent šiuo pagrindu, dėl vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį.
Šalies argumentai
30. Ieškovas 2018 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti sumokėtą avansą. Pasiūlyme grąžinti avansą ieškovas savo prašymą grindė aplinkybėmis, kad buvo iškraustytas iš nuomojamojo namo ir tokius atsakovės veiksmus laiko faktiniu preliminarios sutarties nutraukimu. Atsakovės nuomone, ieškovo kreipimasis į ją dėl avanso grąžinimo reiškė, kad ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi preliminariosios sutarties objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas, tai preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie preliminariosios sutarties nutraukimą laikytinas atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 23–24 punktus). Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieškovas suprato, 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu raštu patvirtino ir teisme neneigė, kad šalys nutraukė būtent 2016 m. liepos 31 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir jis išsikraustė iš ketinamų pirkti patalpų todėl, kad preliminarioje sutartyje nebuvo numatytų sąlygų likti gyventi perkamame name. Nors ieškovas 2018 m. rugsėjo 17 d. pasiūlyme grąžinti avansą ir netaikyti baudos jo šeimos iškraustymą sieja su faktiniu Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimu, tačiau jo elgesys ir teisme duoti paaiškinimai suponuoja priešingą išvadą. Atsakovės aktyvūs veiksmai nutraukiant nuomos sutartį ir iškraustant ieškovą iš nuomojamų patalpų, tapo priežastimi ieškovui atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį, o preliminarios sutarties nutraukimo siejimas būtent su iškraustymu yra ieškovo pasirinktas įrodinėjimo būdas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl šalių sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose bei nustatinėjant, dėl kurios šalies kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis, būtina vertinti įrodymų visumą, atspindinčią šalių elgesį sudarius preliminariąją sutartį, dėtas pastangas siekiant sudaryti pagrindinę sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškovas, atlikdamas nors ir pavėluotai dalinius mokėjimus ieškovei, sukūrė jai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta. Iš teisme šalių duotų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovės vienintelis tikslas tiek prieš sudarant preliminarią sutartį, tiek jos galiojimo metu, tiek ir po jos nutraukimo buvo parduoti nekilnojamąjį turtą. Po preliminariosios sutarties nutraukimo, atsakovė pardavė žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbiami), kitiems asmenims už tą pačią pinigų sumą, dėl kurios buvo susitarusios ir pačios ginčo šalys. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių atsakovės vengimą parduoti jai priklausiusį turtą. Būtent ieškovas, kreipdamasis į atsakovę 2018 m. rugsėjo 17 d. su reikalavimu grąžinti avansą, sumokėtą pagal preliminariąją sutartį, patvirtino savo valią nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, prisiimtų minėta sutartimi, t. y. sudaryti pagrindinę sutartį. Įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį numatytu laiku ar neteko suinteresuotumo sudaryti pagrindinę sutartį ir dėl to nepagrįstai vengė arba atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, nepateikta. Įvertinęs aplinkybes, kuriomis buvo sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, sutartyje įtvirtintus šalių įsipareigojimus iki pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, šalių elgesį ikisutartinių teisinių santykių galiojimo laikotarpyje ir po jų nutraukimo, ieškovo siekimą išvengti bet kokios atsakomybės, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo ieškovo R. I. kaltę dėl pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymo (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
31. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011). Tačiau taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminariosios sutarties pažeidimo santykius reglamentuoja CK 6.165 straipsnio 4 dalis, o teismas, taikydamas nurodytą teisės normą, vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais. Dėl šių priežasčių avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos tik tais atvejais, kai iš preliminariosios sutarties turinio negalima daryti išvados apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Jeigu preliminariojoje sutartyje tokia sankcija pirkėjui yra nustatoma, reikalavimas grąžinti sumokėtą avansą negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas. Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti: 1) ar sutartyje buvo numatyta tokia sankcija pirkėjui, 2) ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne ir 3) dėl kieno kaltės pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016).
32. Pagrindas mokėti netesybas gali būti nustatytas sutartimi – dėl tam tikros prievolės neįvykdymo (CK 6.70 straipsnis). Netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, jog iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo–atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo–atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015). Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).
33. Atsakomybės dėl pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymo klausimą šalys buvo aptarusios preliminariosios sutarties 5.1. punkte, kuriame atsakomybė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo numatyta tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Pagal šalių 2016 m. gruodžio 10 d. sudarytos Preliminariosios pirkimo pardavimo sutarties nuostatas ieškovo sumokėtas avansas atlieka ne tik mokėjimo ir atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją, t. y. šalys Sutarties 5.1. punktu susitarė, kad jeigu Pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios Sutarties 3.1. punkte nustatytą terminą dėl Pirkėjo (ieškovo) kaltės, ši Sutartis yra laikoma nutrūkusi ir Pardavėjui (atsakovei), kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas Avansas. Jeigu Pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios Sutarties 3.1. punkte nustatytą terminą dėl Pardavėjos (atsakovės) kaltės, ši Sutartis yra laikoma nutrūkusi ir Pardavėja (atsakovė) privalo grąžinti Pirkėjui (ieškovui) Avansą bei sumokėti Avanso dydžio baudą. Kadangi ieškovas atsisakė vykdyti preliminariąją sutartį ir sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovė tinkamai vykdė pareigas pagal Sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo, ieškovas neįrodinėjo sutartinę civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, teismo vertinimu atsirado teisinis pagrindas jam taikyti civilinę atsakomybę sutartyje nurodytų netesybų forma, negrąžinant ieškovui sumokėto 10 000,00 Eur avanso.
Atsiliepimas
34. Atsakovė nurodo, kad gautus iš ieškovo 2 000,00 Eur iš pervestų 12 000,00 Eur, ji sulaiko ir taiko savigyną kol bus išspręstas klausimas dėl žalos atlyginimo pagal nuomos sutartį, kadangi ieškovas yra sugadinęs atsakovei priklausantį turtą, nėra sumokėjęs už gyvenamojo namo nuomą, nesutiko pasirašyti namo priėmimo – perdavimo akto, todėl ieškovė sulaiko 2 000,00 Eur grąžinimą ieškovui. Teismas sutinka su ieškovo atstovės išsakytais argumentais, jog nagrinėjamu atveju atsakovė nereiškia jokių reikalavimų dėl žalos ar nuomos mokesčių priteisimo, šioje byloje nėra sprendžiami klausimai, kylantys iš 2016 m. liepos 31 d. šalių sudarytos Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, be to, nustačius teisinį pagrindą ieškovui taikyti civilinę atsakomybę sutartyje nurodytų netesybų forma, negrąžinant ieškovui sumokėto 10 000,00 Eur avanso iš jo sumokėtų 12 000,00 Eur, nėra pagrindo ieškinio dalies dėl 2 000,00 Eur priteisimo atmesti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, jog šalims nesudarius pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties, ieškovui turi būti grąžinami jo sumokėti 2 000,00 Eur kaip atsakovės be teisėto pagrindo įgytas turtas.
Žemesnės instancijos teismas
35. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. priėmė nutartį dėl rašymo apsirikimų Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendime ištaisymo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.
36. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. priėmė papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų argumentai
37. Ieškovas R. I. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti visiškai – priteisti jam iš atsakovės S. K. 22 000,00 Eur sumokėtą avansą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti papildomą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei priteisimo. Nurodė, kad:
37.1. Abi ginčo šalys laiko, jog preliminarioji sutartis buvo nutraukta prieš terminą, nepaisant to, kad rašytinio susitarimo dėl to nebuvo sudaryta. Nei viena iš ginčo šalių byloje nebuvo pareiškusi reikalavimų priteisti vienai iš kitos netesybas ir /ar nuostolius dėl preliminarios sutarties nutraukimo prieš terminą. Abi ginčo šalys preliminarios sutarties nutraukimo momentą siena su ieškovo 2019 m. rugsėjo 6 d. išsikraustymu iš atsakovei priklausančio namo, kurį ji ieškovui buvo įsipareigojusi parduoti, išsikraustymas įvyko atsakovės iniciatyva;
37.2. Nėra ginčo, kad 2018 m. rugpjūčio 28 d. sutartį dėl gyvenamojo namo panaudos sutarties nutraukimo atsakovė surašė savo ranka ir davė ieškovui pasirašyti. Ieškovas per pusantrų metų terminą nuo preliminarios sutarties sudarymo iki jo šeimos išsikraustymo iš ketinamo pirkti namo mokėjo avansines įmokas atsakovei. Įrodinėjimo dalyku byloje ieškovas laiko avanso sumos sumokėjimą. 10 000,00 Eur avanso grynais pinigais sumokėjimą ieškovas įrodinėjo rašytiniais įrodymais – abiejų šalių Preliminarios sutarties pasirašymu joje esančiomis sąlygomis: (1) Sutarties 4.1.1. punktu, jog dalis kainos – 10 000,00 Eur dydžio avansas sumokamas grynais pinigais prieš pasirašant sutartį; (2) sutarties 6.1. punktu, jog grynieji pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d.; (3) sutarties 7.1. punktu, jog sutartis įsigalioja nuo avanso užskaitymo. Kitų sumų mokėjimai buvo atliekami po sutarties pasirašymo per banką – 12 000,00 Eur.
37.3. Atsakovė neigė gavusi iš ieškovo 10 000,00 Eur avansą prieš pasirašant sutartį, nepripažino prievolės grąžinti per banką sumokėtų 12 000,00 Eur, kurių gavimo ir negrąžinimo faktų neginčijo, teigė neva turinti teisę pasilikti baudą pagal Preliminarios sutarties 5.1. punktą, kadangi pagrindinė sutartis neva buvo nesudaryta dėl ieškovo kaltės, teigė sulaikiusi 2 000,00 Eur sumos grąžinimą ieškovui dėl jos patirtų nuostolių;
37.4. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog įvertinus preliminarios sutarties 4.1.1. ir 6.1. punktus akivaizdu, jog prieš sudarant sutartį pinigai ne perduoti, nei gauti nebuvo. Nors pagal šabloną ruošta sutartis ydinga, atsakovė yra profesionali teisininkė, pati ruošė sutartį, savo ranka įrašė atitinkamas sutarties sąlygas, todėl mažai tikėtina, kad pasirašė su ieškovu pačiai sau nenaudingą sutartį. Sutarties 6.1. punktas neprieštarauja 4.1.1. punktui, nes ten kalbama, kad pinigai sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d. – būtent per savaitgalį, kaip ir teisme aiškino abi sutarties šalys, nes pirmadienį atsakovei reikėjo būti darbe. Jei būtų priešingai, sutartyje būtų buvę parašyta, kad pinigus reikia sumokėti ateityje.
37.5. Teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovas į atsakovės banko sąskaitą 2016 m. gruodžio 15 d. sumokėjo 2 000,00 Eur mokėjimo paskirtyje nurodydamas „užstatas už namą“, kita įmoka už namą atsakovei buvo atlikta 2018 m. sausio 15 d. Ieškovas argumentavo, kad mažai tikėtina, jog po preliminarios sutarties sudarymo įmokėjęs vos 2 000,00 Eur įmoką už namą ieškovas būtų galėjęs gyventi atsakovės name virš metų (iki kitos įmokos sumokėjimo (iki 2018 m. sausio 15 d.). Ši aplinkybė įrodo kaip labiau tikėtiną, kad atsakovė buvo gavusi 10 000,00 Eur avansą grynais pasirašant preliminarią sutartį, nei kad pinigai nebuvo sumokėti, kaip rašoma sprendime;
37.6. Nors ginčo dėl ieškovo atsakovei sumokėtos 12 000,00 Eur sumos nebuvo, nurodęs, kad pagal CK 6.309 straipsnio 2 d. avansas pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu ir vykdo mokėjimo paskirtį ir jei ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda (pagrindinė sutartis nesudaroma) tai nėra pagrindo avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį, teismas skundžiamu sprendimu vis tiek leido atsakovei pasilikti sau 10 000,00 Eur ieškovo avanso. Remdamasis argumentais, jog sprendžiant ar atsakovė privalo grąžinti ieškovui avansą ar turi teisę jį pasilikti kaip jos patirtus minimalius nuostolius dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, teismas nurodė, jog būtina nustatyti ar kuri nors iš šalių vengė sudaryti pagrindinę sutartį ir dėl kieno kaltės pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Su tokiu teisės taikymu apeliantas nesutinka, nes (1) pagal teismų praktiką reikalavimas grąžinti avansą negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas, tačiau jokio priešpriešinio reikalavimo dėl netesybų byloje atsakovė nekėlė; teismui nėra suteikta teisė ex officio spręsti dėl nesamo atsakovės priešpriešinio reikalavimo priteisti baudą ir/ar pripažinti jai teisę į netesybas, kurias būtų galima įskaityti į ieškovo reikalaujamą grąžinti sumokėto avanso sumą; (2) atsakovė žyminio mokesčio nemokėjo ir 10 000,00 Eur turtinę naudą gavo teismo iniciatyva be jokio priešieškinio pateikimo; (3) jei pirmosios instancijos teismas preliminariosios sutarties 5.1. punkto sąlygą suprato pažodžiui, tai neturėjo interpretuoti šios sąlygos taip, kad pardavėjui lyg nieko nereikia daryti, jis pasilieka avanso sumą, nes faktiškai jį valdo. Toks aiškinimas neatitinka įstatymo numatyto šalių lygybės principo ir kasacinio teismo formuojamos praktikos. Iš minimos sutarties nuostatos akivaizdu, kad norėdamos gauti netesybas iš kitos šalies už sutarties nevykdymą, abi šalys turėtų iškelti tokio pobūdžio reikalavimus teisme, įrodinėti kitos šalies kaltę; (4) jei atsakovė byloje būtų iškėlusi priešpriešinį reikalavimą dėl savo teisės į netesybas, ji turėtų įrodyti, kad pirkėjas vengė sudaryti pagrindinę sutartį;
37.7. Teismas sprendime nurodo, kad atsakovė nurodė, jog ji pareikalavo ieškovo išsikraustyti todėl, kad jis pažeidinėjo nuomos sutarties sąlygas, taigi, reikalavimą atsakovė grindė ne pagal preliminarią sutartį, o pagal nuomos sutartį, kuri po šešių mėnesių tapo neterminuota. Teismui pakako atsakovės paaiškinimo, kad neva ieškovas buvo iškraustytas iš namo dėl nuomos sutarties nevykdymo, nors pati atsakovė savo ranka 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarime parašė, kad nutraukiama gyvenamojo namo panaudos sutartis. Atsakovė neįrodė jokios objektyvios priežasties iškraustyti ieškovą iš ketinamo pirkti namo likus trims mėnesiams iki pagrindinės sutarties sudarymo termino, nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas atsisakė namą pirkti. Teisme ieškovas paaiškino, kad jo iškraustymo priežastimi galėjo būti atsakovės ketinimas parduoti namą kitiems pirkėjams, kas ir įvyko 2018 m. spalio 25 d., nepasibaigus preliminarioje sutartyje numatytam terminui.
37.8. Faktas, kad ieškovas pasiūlė atsakovei grąžinti sumokėtą avansą negali reikšti, kad jis vengė namą pirkti, abi šalys aiškino teismui, jog preliminari sutartis buvo nutraukta ieškovo išsikraustymo dieną, tačiau ieškovas laiko, jog tai įvyko atsakovės iniciatyva, o atsakovė – jog ieškovas neva atsisakė namą pirkti tik nepasirašė raštu. Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymą. Be to, teismas padarė dar vieną esminėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog atsakovės iniciatyva nutraukta nuomos sutartis su ieškovu netrukdė jam realiai vykdyti iš preliminariosios sutarties kylančius sutartinius įsipareigojimus ir sudaryti pagrindinę sutartį. Prievolė sudaryti pagrindinę sutartį ieškovui nebuvo pasibaigusi iki 2018 m. gruodžio 1 d., o namą kitiems pirkėjams atsakovė pardavė 2018 m. spalio 25 d. Šalys ne kartą tvirtino, kad preliminarią sutartį jos nutraukė.
38. Atsakovė S. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
38.1. Nesutinka su teismo motyvu, jog nepaisant to, kad atsakovė nurodė, kad ieškovas yra jai skolingas nuomos mokestį, neatlygino žalos dėl sugadinto turto, tačiau atsakovei nepareiškus reikalavimų dėl žalos ar nuomos mokesčių priteisimo byloje nėra sprendžiami klausimai, kylantys iš 2016 m. liepos 31 d. šalių sudarytos Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties;
38.2. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė 2016 m. liepos 31 d. su atsakove, sudarytą Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nuomos mokesčio yra nemokėjęs nuo 2016 m. gruodžio mėnesio, kad sugadino priklausiusį minkštą odinį kampą. Tas pačias aplinkybes nurodė atsakovė. Atsakovės tvirtina, kad ieškovas jai yra skolingas 5 250,00 Eur nuomos mokesčio už laiką nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. - už 21 mėnesį (21 mėn. x 250 Eur =5 250,00 Eur), todėl ji paskirstė iš ieškovo gautus pinigus, įskaitydama pagal Preliminarią pirkimo pardavimo sutartį gautus pinigus ir kaip netesybas pagal šią sutartį ir kaip skolos įskaitymą pagal nuomos sutartį, įskaitydama 2 000,00 Eur nuomos mokesčio iš 5 250,00 Eur nuomos mokesčio skolos. 2018 m. spalio 31 d. rašte ieškovo atstovei atsakovė nurodė, kad ieškovas jai yra skolingas nuomos mokestį, neatlygino nuostolių, todėl atsakovės skolos nėra. Tai nurodyta ir teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Atsakovė teigė, jog naudojasi savigyna ir sulaiko ne pagal nuomos sutartį, bet pagal Preliminarią pirkimo pardavimo sutartį gautus pinigus 2 000,00 Eur, nes su ja ieškovas yra neatsiskaitęs ir yra skolingas. Teismas sprendime nenurodė dėl ko netaikė savigynos instituto.
38.3. Įstatyme įtvirtinta ir teisė asmeniui ginant savo civilines teises panaudoti savigyną. Jos įgyvendinimą reglamentuojančio CK 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savigyna leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais. Taigi savigyna yra įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas nustatytais atvejais taikomas, prievartinis teisės įgyvendinimas jėga. Viena iš civilinės teisės reglamentuojamų savigynos priemonių – tai daikto sulaikymo teisė. Naudojimosi savigynos teise atvejus gali nustatyti prievolinės ir (ar) kitos teisės normos, o šios teisės turinį ir įgyvendinimo tvarką reglamentuoja daiktinės teisės normos. Dėl tokios prigimties ir reglamentavimo sulaikymo teisė kaip vienas iš savigynos teisinių būdų yra traktuojama ir kaip prievolinių teisių užtikrinimo priemonė, ir kaip daiktinė teisė, ji turi šių abiejų teisinių institutų bruožų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229–4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38.4. Nagrinėjamu atveju atsakovę su ieškovu R. I. siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys ir iš nuomos sutarties, nuomos mokesčio mokėjimo terminai yra pasibaigę, atsakovė nurodė turinti reikalavimo teisę į skolininką dėl nuomos mokesčio ir žalos atlyginimo, valdė iš ieškovo gautus 2 000,00 Eur kaip teisėta valdytoja, nes pinigus gavo sutarties pagrindu. Kadangi ieškovas neatsiskaitė, nuomos mokesčio nesumokėjo, už sugadintą minkštą kampą žalos neatlygino, todėl jis neturi pagrindo reikalauti grąžinti jo sumokėtus 2 000,00 Eur. Atsakovės sulaikyta ir įskaityta iš ieškovo gauta 2 000,00 Eur suma, nors ieškovo skola jai didesnė daugiau ne 2 kartus, todėl atsakovės savigynos būdas ir priemonė atitinka teisės pažeidimo pobūdį ir neperžengia savigynos ribų. Teismas nenurodė dėl ko netaiko CK 6.55 straipsnyje nustatytų nuostatų.
38.5. Pagal CK 6.55 straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms. Nagrinėjamu atveju iš ieškovo gautą 12 000,00 Eur sumą atsakovė nurodė paskirsčiusi taip: 10 000,00 Eur netesybos (bauda) pagal Preliminarią pirkimo pardavimo sutartį, 2 000,00 Eur pagal nuomos sutartį.
38.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškina, kad CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios, jos reglamentuoja įmokų paskirstymą tik nesant kitokio šalių susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013). Be to, pažymima, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įmokų paskirstymas priklauso nuo šalių susitarimo; tik nesant šio susitarimo įmokos galėtų būti paskirstytos CK 6.55 str. 2 d. nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-962/2013).
38.7. Taigi, ieškovas R. I. man skolingas vien nuomos mokesčio 5250,00 Eur. 2000,00 Eur aš paskirčiau ir įskaičiau kaip nuomos mokestį, todėl likęs nesumokėtas nuomos mokestis yra 3250,00 Eur. Sutiktina su teismo sprendimo motyvais, jog šioje byloje nereiškiau jokių reikalavimų, tačiau manau, kad nepagrįstas teismo sprendimas jam grąžinti pinigus, nors yra man skolingas, tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nes grąžinusi pinigus, turėčiau reikšti ieškinį dėl jų priteisimo, o tai prieštarautų bet kokiems logikos dėsniams. Manau, kad šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikiau CK 6.55 straipsnio bei CK 6.69 straipsnio nuostatas, o ieškinį turėčiau reikšti tik dėl likusios skolos dėl nesumokėto nuomos mokesčio ir žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
39. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priteisti iš apeliantės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
39.1. Atsakovės nurodomas savigynos institutas reglamentuotas CK 4 knygos nuostatose (Daiktinė teisė). Pinigines prievoles reglamentuoja CK 6.36 straipsnis. Pinigai nėra daiktai. Nėra suprantama, kodėl atsakovė naudojasi ieškovo pinigais net po to kai pardavė namą kitiems pirkėjams;
39.2. Teismas leido pasilikti atsakovei ieškovo sumokėtus 10 000,00 Eur kaip baudą nesant atsakovės priešieškinio dėl netesybų priteisimo, atsakovė dar pageidauja, kad jai neįrodinėjant prievolės mokėti (ar tai) nuomos mokestį, (ar tai) prievolės atlyginti atsakovei kokius nors (įrodytus/pagrįstus) nuostolius, būtų pripažinta atsakovės pačios sau suteikta teisė pasilikti dar 2 000,00 Eur, nes anot atsakovės ji tokiu būdu save apgina, nepaisant Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių civilinių bylų nagrinėjimą;
39.3. Atsakovė negali savaime įgyti ieškovo ginčijamos teisės į tariamą nuomos mokestį ir/ar tariamų nuostolių atlyginimą, tai negali ir pati save apginti tokiu būdų, kaip neteisėtai valdomų pinigų negrąžinimas, savo pačios susikurtais pagrindais, t. y. nesant įstatyme tam numatyto pagrindo.
39.4. Dėl CK 6.55 straipsnio nuostatų taikymo pasisakytina taip pat – pirmiausia reikia įrodyti ieškovo prievolę mokėti kokias nors sumas (nuomos mokestį ar nuostolius) ir, tik tuomet galima būtų spręsti, ar atsakovė gali užskaityti gautą avansą už tariamą nuomos mokestį, kai 2018 m. rugpjūčio 28 d. savo ranka surašė ir davė ieškovui pasirašyti sutartį dėl gyvenamojo namo panaudos sutarties nutraukimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto skundas tenkintinas iš dalies. Apeliantės skundas netenkintinas.
40. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
42. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys dėl avanso grąžinimo buvo patenkintas iš dalies. Apeliantas ieškovas R. I. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, jog jis neįrodė 10 000,00 Eur dydžio avanso sumokėjimo atsakovei pagal preliminarią sutartį grynaisiais pinigais fakto, taip pat nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl civilinės atsakomybės sutartyje nurodytų netesybų forma jam taikymo, nurodė, jog teismas nepagrįstai nusprendė negrąžinti jo atsakovei sumokėto 10 000,00 Eur avanso iš jo bankiniais pavedimais sumokėtų 12 000,00 Eur, teigia, kad atsakovei nepareiškus priešinio ieškinio teismas neturėjo teisės savo iniciatyva palikti šias lėšas atsakovei kaip netesybas ar nuostolių tariamai kilusių iš nuomos teisinių santykių atlyginimą. Apeliantė atsakovė S. K. laikosi priešingos pozicijos, nurodo, jog ji turėjo teisę naudoti savigyną ir ieškovo jai sumokėtą avansą užskaityti ieškovo skolą dėl netesybų pagal šalių sudarytą preliminariąją sutartį (10 000,00 Eur dydžio) ir nuostolius pagal šalių sudarytą nuomos sutartį (2 000,00 Eur dydžio) atlyginti.
43. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklausė žemės sklypas ir gyvenamas namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbiami)šį turtą atsakovė siekė parduoti.
44. 2016 m. liepos 31 d. šalys sudarė minimo gyvenamojo namo nuomos sutartį, kuria atsakovė (nuomotoja) perdavė ieškovui (nuomininkui) nuomai gyvenamas patalpas, šalys susitarė, kad patalpos nuomininkui išnuomojamos iki 2017 m. sausio 31 d. už nuomos mokestį, kuris sumokamas iki einamojo mėnesio 20 d. už būsimą mėnesį. Pasirašant nutartį nuomininkas sumoka dviejų mėnesinių nuomos mokesčių avansą 500,00 Eur. Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, laikoma, kad sutartis tarpo neterminuota.
45. 2016 m. gruodžio 10 d. šalys sudarė gyvenamojo namo Preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, kuria šalys (sutartyje atsakovė vadinama pirkėju, o ieškovas pardavėju) susitarė, kad pagrindinė sutartis – pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2018 m. gruodžio 1 d. (Sutarties 3.1. punktas). Sutarties 4 punkte nurodytos pagrindinės sutarties sąlygos – namo kaina bei jos sumokėjimo tvarka ir terminai: namo kaina bus lygi 110 000,00 Eur; buto (taip sutartyje) kainos dalis, lygi 10 000,00 Eur (avansas) turės būti sumokėta pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo. Likusi namo kainos dalis turės būti sumokėta pardavėjai iki 2017 m. gruodžio 13 d. 30 000,00 Eur, o likusi dalis prieš pasirašant pagrindinę sutartį (sumokėtos sumos įskaičiuojamos į buto pardavimo kainą) (4.1.1.1. punktas). Sutarties 6 punkte (Atsiskaitymai) ranka įrašyta – avansas – grynieji piginai, sumokėti iki 2016 m. gruodžio 12 d. (6.1. punktas). Sutarties 5 punkte Atsakomybė numatyta, jog jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios sutarties 3.1. punkte nustatytą terminą dėl pirkėjo kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjui, kaip nuostolių atlyginimas lieka sumokėtas Avansas. Jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma dėl pardavėjos kaltės, ši sutartis yra laikoma nutrūkusi ir pardavėjai (taip sutartyje) privalo grąžinti pirkėjui avansą bei sumokėti avanso dydžio baudą (5.1. punktas). Sutarties 7 punkte Baigiamosios nuostatos yra nurodyta, jog ši sutartis įsigalioja, kai avansas yra užskaitomas (7.1. punktas).
46. Šalys vieningai nurodė šias aplinkybes, jog ieškovas su šeima gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame name iki 2018 m. rugsėjo 6 d. ir išsikėlė atsakovei pareikalavus. Ginčo turto (žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių) pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.
47. Į bylą pateikta 2018 m. rugpjūčio 26 d. šalių pasirašyta sutartis, kurioje nurodyta, jog atsakovė ir ieškovas susitarė, kad nutraukia gyvenamojo namo panaudos sutartį ir ieškovas įsipareigoja išsikelti ir perduoti patalpas atsakovei iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. imtinai. Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas su šeima išsikėlė 2018 m. rugsėjo 6 d.
48. Abi ginčo šalys vertina, jog jų 2016 m. gruodžio 10 d. sudaryta atsakovei nuosavybės teise priklausiusio turto Preliminarioji pirkimo pardavimo sutartis nutraukta ieškovui faktiškai atlaisvinus turtą 2018 m. rugsėjo 6 d. Atsakovė turtą pardavė 2018 m. spalio 25 d. kitiems asmenims, ieškovo pagal preliminariąją pirkimo - pardavimo sutartį sumokėto avanso negrąžino.
49. Šalys skirtingai nurodė priežastis dėl kurių pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis tarp jų nebuvo sudaryta, ieškovas teigė, jog atsakovė pareikalavo įmokas sumokėti ir turtą nupirkti anksčiau, o jis to padaryti negalėjo, nes lėšas buvo investavęs, atsakovė teigė, kad siūlė ieškovui paimti kreditą ir namą nupirkti, tačiau lėšų jis neturėjo, žodžiu jai pasakė, kad nepirks, todėl ji pareikalavo išsikelti iš jos nuosavybės. Atsakovė nurodė, kad ji buvo surašiusi sutartį dėl preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, turto priėmimo – perdavimo aktą, tačiau ieškovas juos pasirašyti atsisakė, išsikelti sutiko. Ieškovas nurodė, jog negalėjo pasirašyti atsakovės siūlomos preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties, nes atsakovė joje buvo įrašiusi apie nuostolius, kurių reikalauti jo manymu neturėjo teisės. Šių sutarčių ir akto į bylą šalys nepateikė, nurodė, kad atsakovės surašyti dokumentai liko pas atsakovę (atsakovės name).
50. 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu ieškovo atstovė pateikė pasiūlymą atsakovei dėl 25 000,00 Eur avanso grąžinimo, rašte nurodoma, jog ieškovas su šeima buvo iškraustytas iš ketinamo pirkti namo, kurį nuomojosi pagal sutartį, tai laikoma faktiniu preliminarios sutarties nutraukimu, o 2018 m. spalio 9 d. raštu sumą sumažino iki 22 000,00 Eur, kadangi vienos įmokos (3 000,00 Eur) dokumento neturi.
51. Pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė šalių susirašinėjimą po preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo bei šalių elgesį iki sutarčių sudarymo bei sutarčių vykdymo metu, po sutarčių nutraukimo, ir, išanalizavęs šalių pozicijas bei argumentus, padarė išvadą, jog būtent ieškovas, kreipdamasis į atsakovę 2018 m. rugsėjo 17 d. su reikalavimu grąžinti pagal preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį sumokėtą avansą, patvirtino savo valią nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, prisiimtų minėta sutartimi, t. y. sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl šios priežasties teismas konstatavo ieškovo kaltę dėl pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymo (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) ir konstatavo esant teisinį pagrindą taikyti jam civilinę atsakomybę sutartyje nurodytų netesybų forma, negrąžinant ieškovo sumokėto 10 000,00 Eur avanso.
52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi bylos įrodymus, įvertinusi ginčo šalių pozicijas ir išklausiusi pirmosios instancijos teisme šalių duotus žodinius paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje yra įrodyti įstatyme nustatyti ieškovo civilinės atsakomybės pagal preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties 5.1 punktą taikymo pagrindai.
53. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl atsakovės teisės pasilikti ieškovo avansu jai sumokėtas įmokas, kaip netesybas pagal preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties 5.1 punktą, pirmosios instancijos teismas nesant tam pakankamo pagrindo sureikšmino ieškovo atstovės 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu pateiktą prašymą (siūlymą) atsakovei dėl avansu sumokėtų sumų (įmokų) grąžinimo ir vertino šį atsakovo veiksmą išimtinai kaip atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį nesusiedamas šio įrodymo su kitais byloje esančiais įrodymais ginčo šalių elgesio kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog tokia teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada nepatvirtinama šalių pateiktais įrodymais ir yra prieštaringa.
54. Įvertinusi bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo šalių santykiai ir elgesys nebuvo pagrįsti išimtinai tik ginčo turto preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu, šalis pirmiausia siejo ginčo turto nuomos teisiniai santykiai. Šalys pripažino, jog sudarydamos nuomos sutartį šalys tuo pačiu svarstė apie galimą turto pirkimą pardavimą. Atsakovė nurodė, jog išnuomodama ginčo turtą ieškovui ji atskleidė savo ketinimus turtą parduoti, ieškovas patvirtino, jog atsakovės ketinimai jam buvo žinomi, turtą apžiūrėjo potencialūs pirkėjai, o atsakovei pasiūlius ieškovui iš jos turtą pirkti, šalys susitarė apie tai nuspręsti ateityje. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog jai buvo priimtina, kad ieškovas name pagyvens, įsitikins ar namas jam tinkamas, ar nėra jame trūkumų, o tada šalys apsispręs dėl pirkimo-pardavimo. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalims toliau vedant derybas, atskleidus savo ketinimus, tikslus ir galimybes, ieškovas nurodė, jog savo lėšas yra investavęs, todėl iš karto turto pirkti negali, tačiau galėtų nupirkti turtą per dvejų metų laikotarpį, atsakovei toks pasiūlymas tiko, ko pasėkoje buvo sudaryta preliminarioji turto pirkimo – pardavimo sutartis, ieškovas atsakovės turte gyveno, dalimis mokėjo šalių sutartą turto kainą, atsakovė atvykdavo pasiimti ieškovo mokamų mokesčių. Spręsdamas dėl turto pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovė vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį joje numatytu laiku. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, taip pat pritaria nuomonei, jog atsakovė tebeturėjo suinteresuotumą pagrindinę sutartį sudaryti, tačiau teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu atsakovė galėjo suabejoti ieškovo ketinimais, kadangi jo mokėjimai nebuvo atlikti tokio dydžio ir tokiais terminais kaip numatyta sutartyje, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, jog atsakovė galėjo raginti ieškovą pirkti turtą greičiau nei buvo sutarta. Atsakovė nurodė, jog ji siūlė ieškovui paimti kreditą, kreiptis į kredito unijas, ieškovas teisme paaiškino, kad jis neturėjo poreikio skolintis iš kredito įstaigų, nes turėjo savo investuotų lėšų, kurias vėliau ketino panaudoti turo iš atsakovės pirkimui, atsakovė taip pat nurodė žinojusi apie šias ieškovo nurodytas aplinkybes. Teismas sprendė, kad ieškovo galimas finansinis nepajėgumas sudaryti pagrindinę sutartį yra menama aplinkybė ir nesudaro pagrindo taikyti ieškovui sutartinę civilinę atsakomybę. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovės pasisakymai apie skirtingus sutarčių įsigaliojimo momentus prieštarauja jos teiginiui dėl ieškovo kaltės nesilaikant susitarimo dėl įmokų mokėjimo, teisėjų kolegija taip pat pritaria teismo išvadai, jog ieškovo kaltę dėl preliminarios sutarties nutraukimo sieti su sutarties dėl avanso ir kitų įmokų mokėjimu nėra pagrindo, tai neįrodo ieškovo kaltės dėl vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas nepagrįstai izoliuotai vertino atsakovės veiksmų, pareikalaujant jog ieškovas iš jos turto išsikraustytų, reikšmę išimtinai susiedamas tokią atsakovės valią su šalių nuomos teisiniu santykiu. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia anksčiau apibūdintais šalių paaiškinimais, jog šalys buvo susitarusios, jog ieškovas gyvens atsakovės turte ir jį ateityje nupirks, turto kainą mokėdamas dalimis ir šalių elgesys tokią tikrąją šalių valią patvirtina – nors preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje ieškovo teisė gyventi atsakovės turte iki pagrindinės turto pirkimo - pardavimo sutarties nebuvo aptarta, šalys patvirtino, jog taip buvo sutarusios žodžiu ir tokio susitarimo iš esmės laikėsi iki įvyko nesutarimas, kurio turinio ginčo šalys galimai pilnai neatskleidžia, aiškina skirtingai, tačiau neabejotinai to padarinys yra ginčo šalių 2018 m. rugpjūčio 26 d. pasirašyta sutartis, jog turto panaudos (ne nuomos) sutartis nutraukiama abipusiu susitarimu ir ieškovas įsipareigoja iš turto abiejų šalių suderintu terminu išsikelti. Vertindama šiuos nustatytus faktus visų bylos įrodymų kontekste, teisėjų kolegija įgyja vidinį įsitikinimą, jog būtent šiais savo veiksmais šalys savo valia ir abipusiu susitarimu nutraukė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį ir toks sprendimas tuo metu abi šalis tenkino. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad atsakovė siūlė ieškovui raštu pasirašyti dėl minimos sutarties nutraukimo, ieškovas atsakovės parengto dokumento nepasirašė, nes tarp šalių iškilo ginčas dėl atsakovės reikalavimo atlyginti nuostolius jos turtu ieškovui naudojantis, tačiau sutiko preliminariąją sutartį nutraukti ir tai patvirtino faktiniais savo veiksmais – įsipareigodamas išsikelti ir faktiškai 2018 m. rugsėjo 6 d. išsikeldamas. Į bylą nėra pateikta duomenų apie tai, jog nutraukdamos preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį šalys būtų sutarusios dėl ieškovo atsakovei sumokėtų sumų ar jų dalies grąžinimo, šalys tuo metu taip pat nematė pagrindo pareikšti apie viena kitos kaltę dėl sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog preliminarioji turto pirkimo – pardavimo sutartis šalių buvo nutraukta apipusiu susitarimu, nekvestionuojant vienos iš šalių kaltės. Tokią išvadą taip pat sustiprina šalių paaiškinimai, jog atsakovė nurodė, jog ji ieškovui turtą ir vėliau būtų pardavusi, bei ieškovo patvirtinimas, jog jis apie tai, kad iki sutartyje numatyto 2018 m. gruodžio 1 d. termino jis būtų galėjęs turtą nupirkti nepaisant prieš tai įvardintų aplinkybių, tačiau atsižvelgdamas į atsakovės valią ir iš turto išsikėlęs suprato, kad tokia sutartis jau negali būti sudaryta. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl vienos iš šalių kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.
55. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015). Teismas taip pat teisingai nurodė, jog avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita (pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu)), jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį.
56. Tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovo atsakovei avansu sumokėti pinigai ir vykdomi mokėjimai šalių susitarimu taip pat buvo numatyti panaudoti ir pagal kitą paskirtį - kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti (preliminariosios sutarties 5.1 punktas), tačiau teisėjų kolegijai padarius išvadą, jog įsipareigojimas dėl būsimos pagrindinės sutarties sudarymas ateityje buvo nutrauktas abipusiu šalių susitarimu, atsakovė į šias ieškovo įmokas reikalavimo teisės pagal preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį neįgijo, todėl prasivalo jas ieškovui grąžinti.
57. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl savigynos instituto taikymo teisėjų kolegijos vertinimu nėra įrodytas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jau minėta, kad atsakovė nepagrindė sutartinės civilinės atsakomybės, kylančios iš preliminariosios turto pirkimo – pardavimo sutarties, taikymo sąlygų buvimo. Apeliaciniame skunde teisė pasilikti (sulaikyti) ieškovo jai sumokėtą 2 000,00 Eur sumą atsakovė grindė jai padaryta žala iš nuomos sutarties, tačiau atsakovė žalos dydžio faktiškai neįrodinėjo, teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis. Nesant įrodytai žalai, teisėjų kolegija nemato pagrindo pasisakyti apie likusias sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas (jų buvimą ar nebuvimą).
Dėl bylos procesinės baigties
58. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškovo ieškinio bei atsakovės atsikirtimų į ieškinį pagrindą bei įrodinėjimo dalyką, teisingai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti grynųjų pinigų atsakovei perdavimo faktą, tačiau nepateikė objektyvių ir pakankamų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vienareikšmei išvadai apie jo 10 000,00 Eur avanso grynaisiais pinigais sumokėjimą atsakovei preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu arba iki 2016 m. gruodžio 12 d. Teisėjų kolegija motyvų papildomai nekartoja ir pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms sprendžia, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad jis sumokėjo atsakovei 10 000,00 Eur avansą grynaisiais pinigais pagal 2016 m. gruodžio 10 d. Preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, todėl ieškovo reikalavimo dalis dėl 10 000,00 Eur grąžinimo negali būti tenkinama (CPK 178 straipsnis).
60. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; kt.).
61. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, iš esmės teisingai aiškino materialinės teisės normas, tačiau suklydo nustatydamas preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo bei pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis, dėl ko byloje ginčas dalyje išspręstas netinkamai ir teismo sprendimas keistinas, priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai 12 000,00 Eur jo avansu atsakovei sumokėtą pinigų sumą bei nuo šios sumos skaičiuojamas procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovės apeliacinį skundą atmestus ir skundžiamą teismo sprendimą pakeitus, keistina ir nutartis dėl rašymo apsirikimų bei naikinamas papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų, kadangi bylinėjimosi išlaidos turi būti perskirstytos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
62. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinta 55 proc. ieškovo ieškinio, atmesta 45 proc. ieškinio.
63. Pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas sumokėjo 495,00 Eur žyminį mokestį, patyrė 800,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą. Antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 300,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą. Atsakovė pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų nepatyrė. Susidarė 12,22 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Kadangi ieškovo ieškinys tenkintas 55 proc., iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 270,00 Eur žyminio mokesčio bei 605,00 už teisinę pagalbą, viso – 875,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės valstybės naudai suapvalinus išieškotina 7,00 Eur pašto išlaidų, iš ieškovo neišieškotina, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
64. Pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ieškovas bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, atsakovė sumokėjo 495,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas sumokėjo 450,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, patyrė 450,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą, atsakovė sumokėjo 45,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus 60 proc., atmetus 40 proc., atsakovės apeliacinį skundą atmetus 100 proc., iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 270,00 Eur žyminio mokesčio ir 290,00 Eur už teisinę pagalbą, viso 560,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo R. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovės S. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. nutartį pakeisti ir priteisti ieškovo R. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12 000,00 Eur (dvylika tūkstančių eurų 00 ct) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (12 000,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, išskyrus bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas: priteisti ieškovo R. I. naudai iš atsakovės S. K. 875,00 Eur (aštuoni šimtai septyniasdešimt penki eurai 00 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme.
Išieškoti iš atsakovės S. K. 7,00 Eur (septyni eurai 00 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5660.
Priteisti ieškovo R. I. naudai iš atsakovės S. K. 560,00 Eur (penki šimtai šešiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.