Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „DL logistika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2421-798/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „DL logistika“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „DL transportas“, bei atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „DL logistika“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių sąskaitos išrašų matyti, kad atsakovas UAB „DL logistika“, pasinaudodamas lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.13 punktu, numatančiu, kad mokėti bet kokias įmokas pagal sutartį už klientą gali ir tretieji asmenys, per beveik visą lizingo sutarčių galiojimo laikotarpį atliko mokėjimus už UAB „DL transportas“ už visas aštuonias lizingo sutartis. Nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog šalys (ieškovas ir atsakovas, ieškovas ir trečiasis asmuo) būtų sutarusios, jog atsakovo UAB „DL logistika“ mokama 136 100 Lt suma bus dengiama skola tik pagal tas lizingo sutartis, už kurias atsakovas laidavo. Taigi atsižvelgiant į šalių susiklosčiusią mokėjimo praktiką bei nesant byloje rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti buvus tarp šalių susitarimą dėl kitokios skolos dengimo tvarkos, teismas darė išvadą, jog ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pagrįstai mokėjimus užskaitinėjo už visas aštuonias lizingo sutartis. Atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio trečiojo asmens 2009 m. sausio 5 d. prašymo turinio, adresuoto UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, matyti, jog, kaip ir nurodė ieškovas, tarp šalių buvo žodinis pasitarimas dėl skolos dengimo terminų nustatymo. Minėtu prašymu ieškovui buvo pateiktas skolos dengimo grafikas, kurio laikantis per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. vasario 27 d. ieškovui turėjo būti sumokėta 120 000 Lt skola. Teismas nurodė, kad, nors 2009 m. sausio 5 d. prašyme nenurodyta už kokias lizingo sutartis bus atliekami nurodyti mokėjimai, tačiau iš teismui pateiktų paskaičiavimų matyti, kad trečiojo asmens skola 2009 m. sausio 5 d. pagal visas aštuonias lizingo sutartis sudarė 122 603,01 Lt. Minėtu 2009 m. sausio 5 d. prašymu ieškovui turėjo būti sumokėta 120 000 Lt įmokų (buvo sumokėta 136 100 Lt). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, jog labiau tikėtina, kad, kaip nurodė ieškovas, 2009 m. sausio 5 d. prašymu buvo sutarta mokėti skolas pagal visas aštuonias lizingo sutartis. Priešingu atveju, atsakovui mokant tik pagal tas sutartis, už kurias jis laidavo, įmokų suma turėjo būti mažesnė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pervesta 136 100 Lt suma turėjo būti dengiama skola tik už tas lizingo sutartis, už kurių tinkamą įvykdymą laidavo atsakovas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertino, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo UAB „DL logistika“ priešieškinio ir priteisti iš ieškovo neva susidariusią įmokų permoką.

Teismas nustatė, kad lizingo sutartimis lizingo gavėjas UAB „DL transportas“ buvo įsipareigojęs atlyginti lizingo davėjui visus nuostolius ir išlaidas (įskaitant, bet neapsiribojant, bylinėjimosi ir teismo sprendimo vykdymo išlaidas), kuriuos jis turėjo dėl turto grąžinimo lizingo davėjui (lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 6.1.12 p.). Nurodė, jog iš teismui pateiktų skolos pagal lizingo sutarčių Nr. 1060805, Nr. 1060812, Nr. 1060831, Nr. 1061039 išklotinių, matyti, jog nesumokėtos įmokos pagal minėtas lizingo sutartis sudaro 96 870,42 Lt, draudimo išlaidos – 272,92 Lt, delspinigiai – 23 337,46 Lt, bauda – 23 888,88 Lt.

Teismas vertino kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog ieškovui vienašališkai nutraukus lizingo sutartis, trečiasis asmuo BUAB „DL transportas“ neprivalėjo pratęsti ieškovui grąžinamo turto draudimo galiojimo. Nurodė, jog pagal lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 9.2 p. trečiasis asmuo įsipareigojo apdrausti turtą ir pateikti turto draudimo polisą lizingo davėjui iki pirkimo-pardavimo akto pasirašymo bei užtikrinti, kad turto draudimas nepertraukiamai galios nuo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo iki visų sutarties sąlygų įvykdymo. Sutarčių 9.7 p. nustatė, kad jei turtas buvo apdraustas ne visam sutarties galiojimo laikotarpiui ir klientas draudimo sutarties nepratęsė, lizingo davėjas turi teisę pats apdrausti turtą kliento sąskaita likusiam sutarties galiojimo laikui. Visas lizingo davėjo išlaidas, susijusias su šiame punkte numatytų įsipareigojimų vykdymu, lizingo davėjui atlygina klientas per 5 darbo dienas nuo atitinkamų sąskaitų gavimo dienos. Pažymėjo, jog iš byloje esančio Transporto priemonių draudimo liudijimo (poliso) Nr. 058350 matyti, kad draudimo sutartis galiojo nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. imtinai. Nustatė, kad trečiajam asmeniui nepateikus naujo Transporto priemonių draudimo liudijimo (poliso), ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pats apdraudė lizinguotą turtą ir patyrė 272,92 Lt draudimo išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.11 p. numatyta, kad laiku nesumokėjus sutartyje numatytų įmokų bei mokesčių, klientas už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,2 procento nuo laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius. Nustatė, kad nesumokėtų delspinigių sumą sudaro 23 337,46 Lt. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad ieškovo reikalaujami priteisti 0,2 proc. delspinigiai (23 337,46 Lt) nėra per dideli.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

CK 6.50 str. 1 d. nustato, jog „prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai“. Sisteminė ir loginė CK 6.50 str. įtvirtintos taisyklės analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tuo atveju, kai prievolę kreditoriui vykdo ne skolininkas, o trečiasis asmuo, teisė pasirinkti, kurios konkrečios prievolės įvykdymą užskaityti, priklauso prievolę vykdančiam trečiajam asmeniui, o ne kreditoriui. Šiuo atveju RUAB „DL logistika“ atliekant pirmąjį 2009 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedimą Nr. 9023 mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, jog pervedama suma yra įmokos pagal lizingo sutartis Nr. 1060805, Nr. 1060812, Nr. 1060831 ir Nr. 1061039 už UAB „DL transportas“. Vėlesniuose RUAB „DL logistika“ mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis buvo apibrėžta kaip „įmokos pagal lizingo sutartis“ ar „eilinės lizingo įmokos“ už UAB „DL transportas“. Kadangi RUAB „DL logistika“ ieškovui laidavo už tinkamą konkrečių lizingo sutarčių įvykdymą, yra akivaizdu, jog visos nurodytos sumos ieškovui buvo pervestos jų pagrindu mokant eilines lizingo įmokas išimtinai tik pagal lizingo sutartis Nr. 1060805, Nr. 1060812, Nr. 1060831 ir Nr. 1061039, nes būtent šių lizingo sutarčių tinkamas vykdymas atsakovui RUAB „DL logistika“, kaip laiduotojui, turėjo esminės reikšmės. Vien ši aplinkybė patvirtina, jog vykdydamas prievolę už skolininką BUAB „DL transportas“ RUAB „DL logistika“ aiškiai išreiškė savo valią, už kurias konkrečias skolininko prievoles kreditoriui (ieškovui) jis vykdo atitinkamus mokėjimus. Vadinasi, ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, užskaitydamas iš RUAB „DL logistika“ gautas sumas, privalėjo paisyti atsakovo valios ir užskaityti tas prievoles, kurios buvo nurodytos atsakovo mokėjimo pavedimuose. Aiškią RUAB „DL logistika“ valią atlikti mokėjimus ieškovui dengiant konkrečias skolininko BUAB „DL transportas“ skolas pagal atitinkamas lizingo sutartis patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai - BUAB „DL transportas“ prašymai dėl mokėjimų ieškovui pagal lizingo sutartis Nr. 1060805, Nr. 1060812, Nr. 1060831 ir Nr. 1060839 atlikimo, bei faktinės aplinkybės - nuo 2009 m. sausio mėn. vienintelis ieškovui negrąžintas turtas, už kurį galėjo būti mokamos eilinės lizingo įmokos, buvo turtas, lizinguotas pagal minėtas lizingo sutartis, tuo tarpu eilinės lizingo sutartys negalėjo būti mokamos pagal tuo metu jau nutrauktas lizingo sutartis, pagal kurias lizinguotas turtas jau buvo grąžintas ieškovui. Taip pat šiuo atveju CK 6.50 str. kontekste yra visiškai nesvarbi tarp šalių susiklosčiusi ankstesnė (iki 2009 m. sausio mėn.) mokėjimų praktika, kuria remiasi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Tai, kad RUAB „DL logistika“ anksčiau taip pat atlikinėjo mokėjimus ieškovui už skolininką BUAB „DL transportas“, neturi reikšmės sprendžiant klausimą, kaip turėjo būti užskaitomi 2009 m. sausio 9 d. - gegužės 8 d. RUAB „DL logistika“ atlikti mokėjimo pavedimai, nes nuo 2009 m. sausio 9 d. UAB „DL transportas“ jau valdė tik turtą, už kurį buvo laidavusi UAB „DL logistika“. Pažymėtina, kad RUAB „DL logistika“ jau pirmajame 2009 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedime aiškiai išreiškus savo valią pagal kurias lizingo sutartis yra atliekamas mokėjimas, o vėliau esant akivaizdžiai aplinkybei pagal kurias lizingo sutartis yra mokamos eilinės lizingo įmokos, ieškovas gautus mokėjimus turėjo užskaityti taip, kaip to pageidavo RUAB „DL logistika“, o ne vadovautis savo nuožiūra.CK 6.55 str. 1 d. suteikia teisę skolininkui, skolingam tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, pačiam pareikšti kurią skolą jis grąžina. Tuo tarpu minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nei viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių gražinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos labiausiai varžo - seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms“. Ieškovo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir skolininko BUAB „DL transportas“ sudarytos lizingo sutartys nenustatė kitokios nei CK 6.55 str. numatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad mokėti skolas pagal aštuonias lizingo sutartis šalių buvo susitarta pagal 2009 m. sausio 5 d. skolininko trečiojo asmens pateiktą prašymą, yra nepagrįstas. Minėtas prašymas laikytinas oferta, todėl tam, kad jis taptų ieškovo ir BUAB „DL transportas“ pasirašytų lizingo sutarčių dalimi, jis turėjo būti ieškovo raštu akceptuotas, kas šiuo atveju padaryta nebuvo, tuo labiau, kad minėtose lizingo sutartyse nurodyta, jog sutarties pakeitimai ir papildymai yra daromi tik raštišku šalių susitarimu. Dėl šios priežasties ieškovas atsakovo RUAB „DL logistika“ už skolininką BUAB „DL transportas“ atliktus mokėjimus privalėjo paskirstyti CK 6.55 str. 2 d. nustatyta tvarka. Akivaizdu, jog atsakovui RUAB „DL logistika“ atliekant 2009 m. sausio 9 d. ir vėlesnius mokėjimus už skolininką BUAB „DL transportas“, mokėjimo terminai jau buvo suėję tiek pagal tas lizingo sutartis, už kurių tinkamą įvykdymą laidavo RUAB „DL logistika“ (lizingo sutartis Nr. 1060805, Nr. 1060812, Nr. 1060831 ir Nr. 1060839), tiek ir pagal tas, pagal kurias laidavimo nebuvo. Tačiau šiuo atveju skolininko teises labiausiai varžė skola, kuri buvo papildomai užtikrinta RUAB „DL logistika“ laidavimu, todėl ieškovas iš RUAB „DL logistika“ gautas įmokas visų pirma turėjo skirti skolai pagal minėtas lizingo sutartis padengti. Dėl šios priežasties, ieškovas neturėjo teisės pats savavališkai užskaityti atsakovo RUAB „DL logistika“ už BUAB „DL transportas“ atliktus eilinių lizingo įmokų įsiskolinimo mokėjimus pagal kitokias nei minėtas lizingo sutartis, nes tokie ieškovo veiksmai yra prieštaraujantys imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir pažeidžiantys atsakovo bei trečiojo asmens teises bei teisėtus interesus.

Ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

Apeliantas veikė ne kaip trečiasis asmuo, vykdantis skolininko (BUAB „DL transportas“) prievoles, o vykdė savo sutartinius įsipareigojimus šiam skolininkui, tik skolininko prašymu įmokas pervesdavo į ieškovo sąskaitą. Apeliantas galėtų būti laikomas trečiuoju asmeniu tik tuomet, jei prievoles už BUAB „DL transportas“ būtų vykdęs savo lėšomis (CK 6.50 str. 3 d.). Dėl šios priežasties ne apeliantas turėjo teisę pasirinkti ir nurodyti ieškovui kaip užskaityti įmokas, o tokią teisę turėjo trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo savo valią dėl mokėjimų aiškiai išreiškė 2009 m. sausio 5 d. prašyme, kuriame nurodyta, jog atsakovas už trečiąjį asmenį sumoka skolą ieškovui pagal visas aštuonias lizingo sutartis tam, kad nebūtų nutrauktos lizingo sutartys, pagal kurias laidavo atsakovas. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad CK 6.50 str. šiuo atveju iš viso netaikytinas, o ieškovas paskirstė iš atsakovo gautas pinigų sumas paisydamas CK 6.55 str. reikalavimų.Nepagrįstas apelianto teiginys, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl papildomų išlaidų priteisimo. Apeliantas neginčija sutarčių nutraukimo, todėl negali būti ginčijamos ir teisinės pasekmės atsiradusios iš tokio nutraukimo. Taigi papildomos išlaidos dėl turto saugojimo, vertinimo, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos turi būti priteistos iš apelianto. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo priešieškinį. Pažymėtina, kad net atmetus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį, nebūtų pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinio, nes jis nepagrindė permokos egzistavimo fakto ir jos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

CK 6.50 str. 1 d. numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. CK 6.50 str. 3 d. numato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Pritartina ieškovo pozicijai, kad šio straipsnio sisteminė analizė leidžia teigti, kad įgyvendinant šiame straipsnyje numatytą trečiojo asmens teisę, trečiasis asmuo turi įvykdyti skolininko prievolę savo lėšomis, nes tik tokiu atveju jam galėtų pereiti kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Nagrinėjamu atveju apeliantas vykdė BUAB „DL transportas“ prievoles ieškovui BUAB „DL transportas“ prašymu. Iš byloje esančių BUAB „DL transportas“ prašymų adresuotų RUAB „DL logistika“ matyti, kad apelianto buvo prašoma atlikti mokėjimus ieškovui ne savo lėšomis, o įvykdant RUAB „DL logistika“ sutartinius įsipareigojimus BUAB „DL transportas“, t. y. buvo prašoma pakeisti sutartinių įsipareigojimų įvykdymo tvarką atliekant mokėjimus ne BUAB „DL transportas“, o atliekant mokėjimus tiesiogiai ieškovui (b. l. 191, 193, 195, 197, 199, 201, 203, 205, 207, 209, 211, 213, 215, 217, t. 1). Dėl šios priežasties vertintina, kad CK 6.50 str. nagrinėjamu atveju netaikytinas. Atitinkamai atsakovas neįgijo tokių teisių kaip trečiasis asmuo, nurodomas CK 6.50 str., t. y. apeliantas neturėjo teisės pasirinkti pagal kokias (pagal užtikrintas ar neužtikrintas atsakovo laidavimu) tarp ieškovo ir BUAB „DL transportas“ lizingo sutartis atlikti mokėjimus ieškovui. Atitinkamai darytina išvada, kad yra nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.50 str. ir tuo nepagrįstai paneigė atsakovo pasirinkimą atlikti mokėjimus ieškovui tik pagal tas tarp ieškovo ir BUAB „DL transportas“ lizingo sutartis, kurios buvo užtikrintos atsakovo laidavimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.55 str. nustatytas įmokų paskirstymo taisykles. CK 6.55 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą grąžina, tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Byloje nustatyta, kad atsakovas neturėjo teisės pasirinkti tarp ieškovo ir BUAB „DL transportas“ lizingo sutartis, pagal kurias atlikti mokėjimus. Dėl šios priežasties vertintina, kad įmokų paskirstymas šiuo atveju priklausė nuo ieškovo ir BUAB „DL transportas“ susitarimo. Tik nesant šio susitarimo įmokos galėtų būti paskirstytos CK 6.55 str. 2 d. nustatyta tvarka. Iš byloje esančio 2009 m. sausio 5 d. prašymo (b. l. 56, t. 3) matyti, kad ieškovas su BUAB „DL transportas“ susitarė, kad RUAB „DL logistika“ dengs BUAB „DL transportas“ įsiskolinimą ieškovui pagal visas 8 lizingo sutartis. Be to, tokia praktika tarp lizingo sutarties šalių buvo susiklosčiusi visu sutartinių santykių laikotarpiu, ką patvirtina byloje esantys sąskaitų išrašai (b. l. 61-80, t. 3). Ieškovas atsakovo atliktus mokėjimus paskirstė paisydamas susitarimo ir susiklosčiusios praktikos su BUAB „DL transportas“, t. y. ieškovas paskirstė įmokas pagal CK 6.55 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą. Pažymėtina, kad šiuo atveju esant lizingo šalių susitarimui dėl įmokų paskirstymo CK 6.55 str. 2 d. nustatytos įmokų paskirstymo taisyklės negalėjo būti taikomos. Dėl šios priežasties vertintinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK 6.55 str. 1 d., nes įmokos turėjo būti paskirstytos pagal CK 6.55 str. 2 d. nustatytas taisykles.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo naikinti teisėto bei pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, kuris prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau ieškovas nenurodė, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas jis patyrė, bei nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos jam nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.