Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių (atsakovių) J. B. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. B. ir I. B. patikslintą ieškinį atsakovėms J. B. ir I. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo bei atsakovių J. B. ir I. B. patikslintą priešieškinį ieškovams R. B. ir I. B. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

39. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

40. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovų ieškinys dėl atsakovių iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl papildomų paaiškinimų, naujų įrodymų prijungimo

42. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Taigi, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

43. Nagrinėjamu atveju atsakovės pateiktuose prašymuose nurodo ne tik faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos atsakovės jau buvo išdėsčiusios savo apeliaciniame skunde, tačiau taip pat dėsto ir naujus argumentus, susijusius su pinigų, gautų dengiant paskolos įmokas, panaudojimu, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo vertinimu. Pažymėtina, kad šiuos argumentus atsakovės galėjo išdėstyti apeliaciniame skunde, sudarant galimybę priešingai šaliai į juos atsikirsti, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime buvo nurodęs, kad atsakovių argumentai dėl paskolos panaudojimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi įtakos šalių teisėms ir pareigoms pagal panaudos sutartį, todėl atsakovės turėjo galimybę dėl to pasisakyti apeliaciniame skunde. Todėl atsižvelgiant į nurodytą draudimą papildyti apeliacinį skundą, atsakovių papildomus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti visa apimtimi, t. y. tiek pakartotinius argumentus, kurie jau buvo išdėstyti apeliaciniame skunde, tiek naujai nurodomus argumentus.

44. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

45. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjimo klausimo esmę, į tai, kad atsakovių pateikti įrodymai (VĮ Registrų centras išrašai) nėra susiję su apeliacinio skundo objektu, šalių dėstomais argumentais apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, ir neturi reikšmės tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą, atsisako juos priimti. Be to, pažymėtina ir tai, kad teismas turi galimybę pats naudoti duomenis iš viešų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

46. Atsakovės apeliaciniame skunde, taip pat atsakovė I. B. 2020 m. rugsėjo 8 d. prašyme prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, pasak atsakovių, įrodymai susiję su priešieškiniu pirmosios instancijos teismo nebuvo tiriami ir vertinami, taip pat pažeistas rūšinis bylos teismingumas. Be to, nurodo, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, kad ieškovai įsigijo/įformino žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), savo vardu ir tai susiję su paskolos, kurią dengė atsakovės, pinigų panaudojimo faktu. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti tokį atsakovių prašymą, kadangi atsakovės jo pakankamai nemotyvavo, jokie nauji įrodymai į bylą nėra teikiami, šalys savo poziciją yra jau išdėsčiusios bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, procesiniuose dokumentuose.

47. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors apeliacinės instancijos teismas ir turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t. y. nagrinėti bylą žodinio ar rašytinio proceso tvarka, visgi šalys gali nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016, 32 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 53 punktas).

48. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys buvo išklausytos teismo posėdžių metu. Byloje taip pat yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso tvarka. Atsakovių argumentai dėl įrodymų, susijusių su priešieškiniu, vertinimo ar rūšinio bylos teismingumo pažeidimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir dėl to teisėjų kolegija pasisakys toliau. Atsakovių argumentai, susiję su paskolos pinigų panaudojimo faktu taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į nutarties 43 punkte jau nurodytas aplinkybes. Išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, atsakovės nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti atsakovių prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl teismo (ne)šališkumo

49. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Teismo šališkumą atsakovės grindžia tuo, jog teismas vertino tik su ieškiniu pateiktus įrodymus, taip pat pasisakė tik dėl ieškinio argumentų, ignoruodamas atsakovių kartu su priešieškiniu pateiktus įrodymus. Be to, pasak atsakovių, teismas nepagrįstai paliko priešieškinį nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais atsakovių teiginiais nesutinka ir atmeta juos žemiau nurodomais motyvais.

50. CPK 65 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti absoliutūs teismo nušalinimo pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo pats nusišalinti arba jam gali būti pareikštas nušalinimas. Šis sąrašas nėra baigtinis, pagal CPK 66 straipsnį nušalinimo pagrindu gali būti ir kitos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

51. EŽTT yra nurodęs du teismo nešališkumo aspektus, kurių būtina laikytis siekiant užtikrinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą. 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42095/98) EŽTT nurodė, kad: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (sprendimo 30 punktas). Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl jų (teisėjų) nešališkumo (sprendimo 32 punktas).

52. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi procesą pirmosios instancijos teisme, tiek ieškovų, tiek atsakovių atliktus veiksmus, pateiktus procesinius dokumentus, teismo vaidmenį procese, priimto sprendimo turinį, jame išdėstytus argumentus, ištirtus ir įvertintus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su atsakovėmis, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir išimtinai pasisakė tik dėl ieškovų nurodomų argumentų, kad vertino tik ieškovų pateiktus įrodymus.

53. CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas priima priešieškinį, jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.

54. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų teisės normų, reglamentuojančių priešieškinio priėmimą, tam, jog priešieškinis būtų priimtas, turi būti nustatytos atitinkamos sąlygos, kurios iš esmės lemia tai, kad tarp ieškinio ir priešieškinio turi būti glaudus ryšys, vieno iš jų patenkinimas (visiškai ar iš dalies) nulemtų, kad atitinkamai netenkinamas priešingos šalies reikalavimas ar pan. Taigi šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasirinktas motyvų dėstymo būdas, įvertinus jų turinį, nesudaro pagrindo sutikti, kad buvo pasisakyta tik dėl ieškinio, o priešieškinis nebuvo vertinamas. Nustačius, jog pradinio procesinio dokumento – ieškinio (patikslinto ieškinio) atitinkami reikalavimai yra pagrįsti, padaryta logiška išvada, kad priešinis reikalavimas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

55. Nesutiktina su atsakovių teiginiais, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl priešieškinio argumentų, kadangi kaip matyti iš teismo sprendimo, jie buvo analizuojami greta ieškinio argumentų, juos lyginant, sugretinant tiek ieškovų, tiek atsakovių poziciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad teismas kitaip vertina faktines aplinkybes negu šalys įsivaizduoja, savaime nereiškia teismo šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl teismo suinteresuotumo bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teismo nešališkumo. Nagrinėjamu atveju, atsakovės apeliaciniame skunde teigdamos, jog teismas buvo šališkas, nenurodė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių teigti buvus teismo šališkumą, taip pat nepateikė jokių tą pagrindžiančių įrodymų, todėl šie atsakovių argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

56. Papildomai paminėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės buvo pareiškusios nušalinimą visam Vilniaus miesto apylinkės teismui, motyvuodamos teismo teisėjų giminystės ir korupciniais ryšiais. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi, nenustačius teismo nušalinimo nuo civilinės bylos pagrindų, atsakovių prašymas buvo atmestas.

57. Atsakovių teiginiai, kad jų priešieškinis buvo paliktas nenagrinėtas, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, atsakovių patikslintas priešieškinis nebuvo paliktas nenagrinėtas, priešingai, jis buvo išnagrinėtas ir atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl rūšinio teismingumo

58. Atsakovės nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės. Pažymi, kad jos priešieškiniu pareiškė turtinį reikalavimą, kurio suma viršija 40 000 Eur, todėl byla buvo teisminga apygardos teismui. Šiuos atsakovių argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

59. Rūšinis teismingumas (competentia ratione materiae) reiškia, pirma, koks – bendrosios kompetencijos ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą, t. y. nustatoma teismo rūšis; antra, tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai, t. y. kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (CPK 25 straipsnis). Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

60. Šioje byloje nekilo ginčo dėl to, ar byla yra teisminga administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui, tačiau atsakovės kelia bylos jurisdikcijos tarp apylinkės ar apygardos teismų klausimą. Savo argumentus grindžia tuo, jog jos byloje pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame reiškiamo turtinio reikalavimo suma didesnė negu 40 000 Eur. Šiuo aspektu, sprendžiant dėl rūšinio teismingumo, svarbu tai, kad turtinis reikalavimas, kurio suma viršija 40 000 Eur (CPK 27 straipsnio 1 punktas), buvo pareikštas patikslintame priešieškinyje, jau pradėtoje byloje pagal ieškovų ieškinį (vėliau – patikslintą ieškinį).

61. CPK 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Jeigu ieškinio reikalavimo padidinimas, ieškinio dalyko pakeitimas, priešieškinio padavimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas išsprendžia visus su ieškinio (priešieškinio) priėmimu susijusius klausimus ir nagrinėja visą bylą iš esmės.

62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nebuvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, kadangi nepriklausomai nuo turtinio reikalavimo sumos priešieškinyje, jis turėjo būti nagrinėjamas kartu su ieškiniu toje pačioje byloje tame teisme, kuriame byla pradėta pagal ieškovų ieškinį, šiuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teisme.

63. Be to, apskritai paminėtina ir tai, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pakeitimams absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu būtų pripažįstamas tik toks atvejis, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ir administraciniam teismui taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad proceso normos nenustato, jog bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015).

Dėl atsakovių teisės susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais

64. Atsakovės taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas užkirto kelią atsakovėms visiškai ir išsamiai susipažinti su byloje surinktais įrodymais ir dėl jų pasisakyti, kadangi į byla nebuvo pateikta visa 2007 m. kovo 8 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp ieškovų ir Jungtinių Amerikos valstijų ne pelno korporacijos Baltic-American Enterprise Fund; buvo pateikti tik 8 lapai iš 21.

65. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių atsakovių teiginių (sprendimo 27 punktas), nurodė, kad išvadų dėl panaudos sutarties vertinimo nepaneigia atsakovių teiginiai, kad į bylą pateiktas ne visas paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) tekstas. Byloje pateiktas 8 puslapių paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) tekstas; sutarties teksto puslapių numeracija ir tekstas nuoseklūs. Teismas sprendė, kad atsakovėms nenurodžius jokių konkrečių argumentų, kuriais jos grindžia teiginius dėl ne pilno šios sutarties teksto pateikimo, nėra pagrindo abejoti šio įrodymo tinkamumu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.

66. Pažymėtina, kad atsakovės apeliaciniame skunde iš esmės taip pat deklaratyviai dėsto teiginius, kad nebuvo pateikta visa minėta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo, kaip visos sutarties nepateikimas realiai pažeidė jų teisę byloje pareikšti savo poziciją, nepagrindė, kaip minėta paskolos sutartis, kuri sudaryta tarp ieškovų ir Jungtinių Amerikos valstijų ne pelno korporacijos Baltic-American Enterprise Fund, ir kurios šalimis nėra atsakovės, konkrečiai turi įtakos jų ir ieškovų tarpusavio panaudos teisiniams santykiams ir baigčiai. Pažymėtina, kad vien tai, jog ieškovai ir atsakovė panaudos sutartimi susitarė dėl įmokų pagal minėtą paskolos sutartį mokėjimo, nesudaro pagrindo teigti, kad visos paskolos sutartimi šalių sulygtos sąlygos turi būti atskleistos atsakovėms, juolab, kai ieškovų ir atsakovių tarpusavio teises ir pareigas skirtingais laikotarpiais numatė būtent panaudos sutartys (2009 m. lapkričio 2 d. ir 2009 m. lapkričio 15 d.), o ne ieškovų su kreditoriumi sudaryta paskolos sutartis.

67. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovės nenurodė jokių konkrečių argumentų, kuriais jos grindžia teiginius dėl ne pilno šios sutarties teksto pateikimo, tokių argumentų atsakovės nenurodė ir apeliaciniame skunde (CPK 178 straipsnis).

68. Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat mini ir kitą dokumentą – 2007 m. gegužės 10 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno korporacija Baltic American Enterprise Fund perleido visas savo reikalavimo teises bei papildomas teises pagal 2007 m. kovo 8 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) Nordea Bank Finland Plc., veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, kurio teisių perėmėjas dabar yra Luminor Bank AS. Pažymėtina, kad atsakovės apeliaciniame skunde nedetalizuoja jokių aplinkybių, susijusių su šia reikalavimo perleidimo sutartimi ir jos įtaka atsakovių teisėms ir pareigoms. Minėta sutartis sudaryta tarp Fondo ir banko, todėl neaišku, kaip šios sutarties sudarymas turi reikšmės atsakovių teisėms ir pareigoms pagal panaudos sutartį, atsakovės to nedetalizuoja. Paminėtina, kad reikalavimo perleidimo atveju apie kreditoriaus pasikeitimą svarbu informuoti skolininką (šiuo atveju ieškovus), tačiau ne kitus trečiuosius asmenis (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovės nepagrindė, kuo ši reikalavimo perleidimo sutartis joms būtų reikšminga nagrinėjamos bylos kontekste, kaip keistų jų ir ieškovų tarpusavio teisinių santykių vertinimą, taip pat atsižvelgus į tai, kad atsakovės nėra minimos sutarties šalys, teisėjų kolegija dėl to plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl 2009 m. lapkričio 15 d. panaudos sutarties nutraukimo

70. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su atsakovių argumentais, jos pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su 2009 m. lapkričio 15 d. panaudos sutartimi, jos nutraukimu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas itin detaliai ištyrė ir įvertino faktinę situaciją, šalių pateiktus įrodymus, nustatydamas tarp šalių susiklosčiusių panaudos teisinių santykių eigą, šalių elgesį, vykdant panaudos sutartis. Teismas įvertino tiek 2009 m. lapkričio 15 d., tiek 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarčių sudarymo aplinkybes, nustatydamas, kad nepaisant 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutartyje nurodytos datos, pirmesnė buvo sudaryta 2009 m. lapkričio 15 d. sutartis tarp ieškovų ir V. G. bei I. B., o (duomenys neskelbtini), mirus vienam iš panaudos gavėjų – V. G., sudaryta 2009 m. lapkričio 2 d. datuota sutartis su atsakove J. B. Taigi šalys savo veiksmais ir susitarimu sudarydamos vėlesnę – 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutartį, nutraukė 2009 m. lapkričio 15 d. panaudos sutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovių argumentai, kad į bylą nebuvo pateiktas joks susitarimas tarp šalių nutraukti 2009 m. lapkričio 15 d. panaudos sutartį, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinės situacijos, kadangi sutarties nutraukimas buvo atliktas šalių faktiniais veiksmais, nors ir neįforminant rašytine forma.

71. Tai, kad sutartis tikėtinai nutraukta su atsakove I. B. 2010 m. liepos 27 d., mirus vienam iš panaudos gavėjų, patvirtina šalių atlikti mokėjimai, pagal kuriuos įmokas nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. liepos 9 d. mokėjo V. G., 2010 m. rugpjūčio 6 d. įmoką sumokėjo I. B., o nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. (taip pat ir 2018 m. sausio 23 d.) įmokas bankui mokėjo atsakovė J. B.. Be to, teismo posėdžio metu atsakovė J. B. iš esmės pati pripažino, kad sutartis su ja buvo sudaryta po V. G. mirties, taigi po (duomenys neskelbtini), dėl ko ji ir vykdė tolimesnius mokėjimus pagal paskolos sutartį. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovių argumentai, kad atsakovė I. B. bute apsigyveno tik po V. G. mirties, o atsakovė J. B. tęsė mokėjimus pagal 2009 m. lapkričio 2 d. sutartį.

72. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 19 punkte išsamiai pasisakė ir dėl kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad 2009 m. lapkričio 15 d. sutartis šalių veiksmais, faktiniu susitarimu buvo nutraukta 2010 metais Teismas įvertino atsakovės I. B. elgesį, tai, kad atsakovė nuo 2010 metų nekėlė klausimo dėl 2009 m. lapkričio 15 d. sutarties, kurios šalimi ji buvo, galiojimo ar vykdymo, dėl to nereiškė pretenzijų ieškovams, įvertino ir tai, kad atsakoves sieja artimi giminystės ryšiai (jos yra motina ir dukra), jos kartu gyvena tame pačiame ginčo bute, atsakovė I. B. veikė kaip atsakovės J. B. atstovė pagal teisinių paslaugų sutartį ir atliko veiksmus, užklausas, susijusius su sutartimi su J. B. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kurios padarytos išsamiai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus.

73. Nors atsakovės apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai kreipėsi į teismą pateikdami tik 2009 m. lapkričio 2 d. sutartį, t. y. nesąžiningai nuslėpdami 2009 m. lapkričio 15 d. sutarties sudarymo faktą ir nepateikdami pačios sutarties, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovai šalių tarpusavio santykius ieškinyje (patikslintame ieškinyje) kildino iš 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovų elgesys, nedarant nuorodų į 2009 m. lapkričio 15 d. panaudos sutartį, yra logiškai pagrįstas ir atitinka jų pareikšto ieškinio dalyką bei pagrindą. Be to, laikant, kad 2009 m. lapkričio 15 d. sutartis 2010 m. liepos mėnesį buvo nutraukta, ieškovai neturėjo pagrindo jos teikti į bylą. Pažymėtina, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pačios atsakovės aplinkybę dėl 2009 m. lapkričio 15 d. sutarties sudarymo iškėlė tik praėjus beveik metams po to, kai ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikšdamos argumentus dėl sutarčių tarpusavio santykio ir galiojimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu atsakovių argumentai dėl ieškovų nesąžiningumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl įspėjimo dėl panaudos sutarties nutraukimo

74. Atsakovės nurodo, kad jos nebuvo tinkamai įspėtos dėl 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties nutraukimo. Nors ieškovai teigia, kad 2018 m. vasario 8 d. išsiuntė atsakovei J. B. pranešimą dėl gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties su teise išsipirkti perėmus paskolos grąžinimo įsipareigojimus Nr. 001/2009 nutraukimo, tačiau atsakovė šio pranešimo negavo. Tą patvirtina 2019 m. sausio 24 d. AB Lietuvos paštas raštas Nr. 3-00424 dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodoma, jog 2018 m. vasario 9 d. korespondencija J. B. nebuvo atsiimta ir grąžinta siuntėjui R. B. Atsakovių teigimu ieškovai apskritai niekaip neįspėjo apie panaudos sutarties nutraukimą atsakovės I. B.. Pasak atsakovių įspėjimo nebuvimas bei nenurodymas, kokias panaudos sutartis ieškovai nutraukia yra grubus imperatyvių teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovių argumentais dėl žemiau nurodytų motyvų.

75. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2018 m. vasario 8 d. ieškovai registruotu paštu išsiuntė atsakovei J. B. pranešimą dėl gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties su teise išsipirkti perėmus paskolos grąžinimo įsipareigojimus Nr. 001/2009 nutraukimo. Pranešime nurodė, kad sutartį nutraukia vadovaudamiesi sutarties 4.2.3 punktu, nes atsakovė iš esmės pažeidė panaudos sutartį, nevykdydama įsipareigojimų mokėti paskolos grąžinimo įmokas ir komunalinius mokesčius (panaudos sutarties 1.1., 1.4. punktai). Pažymėjo, jog sutartis laikoma nutraukta po 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, be to, po 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos ieškovai prašė perduoti jiems ginčo patalpas.

76. Byloje ginčo dėl to, kad atsakovei J. B. minėtas 2018 m. vasario 8 d. pranešimas įteiktas nebuvo ir korespondencija buvo grąžinta siuntėjui R. B. ((duomenys neskelbtini)), nėra. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje reikšminga aplinkybė, kad, atsižvelgiant į tarp šalių jau 2017-2018 metais kilusius nesutarimus, atsakovei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų pagal panaudos sutartį (nemokant įmokų, komunalinių mokesčių), atsakovei J. B., kaip 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties šaliai, turėjo būti žinomos panaudos sutarties neįvykdymo teisinės pasekmės. Šiuo atveju sutiktina su ieškovais, kad netgi laikant, kad atsakovė J. B. nežinojo apie sutarties nutraukimą pranešimo dėl panaudos sutarties nutraukimo išsiuntimo metu (2018 m. vasario 8 d.), ši aplinkybė jai neabejotinai tapo žinoma po to, kai ieškovai 2018 m. balandžio 27 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl atsakovės iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo ir jai 2018 m. gegužės 9 d. buvo įteikti procesiniai dokumentai (ieškinio ir jo priedų kopijos).

77. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, konstatuota, kad, nustatant terminą, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Pareigos prieš nustatytą terminą informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014).

78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kad įspėjimas apie sutarties nutraukimą suteikia teisę priešingai šaliai tinkamai pasiruošti sutarties nutraukimui, o atsakovė J. B. nuo bylos iškėlimo teisme ir procesinių dokumentų gavimo dienos žinojo apie ieškovų reiškiamus reikalavimus dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuostolių priteisimo, tačiau faktiškai ir toliau gyveno bute, darytina išvada, kad 2018 m. vasario 8 d. pranešimo apie sutarties nutraukimą faktinis neįteikimas atsakovei nesukėlė papildomų nuostolių, todėl nesudaro pagrindo panaudos sutarties nutraukimą vertinti kaip neteisėtą ar neįvykusį.

79. Atsakovės taip pat nurodo, kad I. B. nebuvo informuota apie panaudos sutarties nutraukimą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji nebuvo 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties šalimi, todėl jai įspėjimas apie sutarties nutraukimą neturėjo būti siunčiamas. Tai, kad atsakovė gyvena ginčo bute, yra nulemta ne panaudos sutarties nuostatų, o tarpusavio atsakovių J. B. ir I. B. susitarimo leisti I. B. gyventi bute. Nutraukus panaudos sutartį su atsakove J. B., iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų kyla kaip teisinė pasekmė, nebesant teisinio pagrindo gyventi bute ir jis taikytinas ne tik atsakovei J. B., teisėtai gyvenusiai bute remiantis panaudos sutarties nuostatomis, tačiau taip pat ir faktinei buto gyventojai – atsakovei I. B.

80. Nepaisant to, jog atsakovė I. B. neturėjo būti informuota apie 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties nutraukimą, pagal byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, jai neabejotinai buvo žinomi ieškovų ketinimai apie sutarties nutraukimą, nevykdant įsipareigojimų mokėti draudimo įmokas, mokesčius už komunalines paslaugas. Tą patvirtina tai, kad ieškovas R. B. apie panaudos sutarties nutraukimą ne kartą el. paštu (2017 m. rugpjūčio 18 d., 2017 m. lapkričio 27 d. laiškai) informavo atsakovę I. B. dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo (draudimo įmokos mokėjimo, skolos už komunalines paslaugas UAB „Naujininkų ūkis“) ir nurodė, jog jų toliau nevykdant sutartis bus nutraukta ir bus pradėta iškeldinimo procedūra iš ieškovams priklausančio buto. Be to, tai, kad konfliktas su ieškovais kilo, vyko teisminiai ginčai ir atsakovė I. B. apie tai žinojo, patvirtina jos pačios 2018 m. kovo 21 d., 2018 m. kovo 28 d., balandžio 23 d. raštai (pranešimai).

Dėl ieškovų elgesio vykdant panaudos sutartį

81. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino ir nevertino atsakovių nurodytų aplinkybių, jog ieškovai elgėsi nesąžiningai, nevykdė pareigos sudaryti visas sąlygas ir pateikti visus reikiamus dokumentus atsakovėms siekti gauti paskolą turtui įsigyti, ieškovai neteikė mokėjimo grafikų, netinkamai ir ne laiku pateikinėjo mokėjimo pranešimus, sąskaitas už komunalines paslaugas iš energijos tiekėjų, atsakovės pačios rinko duomenis ir mokėjo mokesčius už butą. Nurodo, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovai būtų perdavę sąskaitas atsakovėms. Be to, atsakovių teigimu, ieškovai nesudarė sąlygų atsakovėms įregistruoti panaudos sutartis VĮ Registrų centras, nepateikė kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc sutikimo.

82. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apeliančių argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nutarties 81 punkte nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė motyvus (sprendimo 28 punktas), pasisakydamas dėl turto įsigijimo, nurodydamas, kad pagal panaudos sutarties 1.4 punktą buto perleidimas panaudos gavėjai buvo siejamas su visišku prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymu, pažymėdamas, kad panaudos sutartyje nėra įtvirtinta panaudos davėjų prievolė sudaryti paskolos reikalavimo perleidimo sutartį. Kadangi pagal į bylą pateiktus įrodymus (2020 m. sausio 28 d. Luminor Bank AS pažymą Nr. K2.15-L305/139, kurioje kredito likutis 2020 m. sausio 28 d. yra 31 414,06 Eur) paskola nebuvo visiškai padengta, ieškovams nekilo prievolė vykdyti panaudos sutarties 1.4 punkto nuostatą, perleidžiant buto nuosavybės teisę atsakovėms už 1 Lt. Atsižvelgiant į tai, šie atsakovių argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys šalių sudarytos panaudos sutarties sąlygų, šalių suderėtų tarpusavio įsipareigojimų.

83. Atsakovių argumentai, kad ieškovai sudarė kliūtis tinkamai vykdyti panaudos sutartį, t. y. neteikė mokėjimo grafikų, mokėjimo pranešimų, sąskaitų už komunalines paslaugas taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nors atsakovės remiasi, pasak jų, nesąžiningais ieškovų veiksmais, trukdžiusiais laiku ir tinkamai atlikti mokėjimus, tačiau kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, taip pat atsakovių apeliacinio skundo argumentų, pačios atsakovės patvirtina, kad mokėjimai buvo atliekami nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn., taip pat 2018 m. sausio 23 d. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai (sprendimo 33 punktas), kad panaudos sutarties vykdymo istorija patvirtina, jog nuo 2009 metų atsakovėms nekilo sunkumų mokant šias įmokas, t. y. tarp šalių per tokį laiką buvo susiklosčiusi reikiamos informacijos perdavimo praktika. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės iki tol būtų kėlusios šį klausimą, kad būtų reiškusios ieškovams pretenzijas, jog negali atlikti mokėjimų, neturi mokėjimo grafikų ar pan. Šias aplinkybes atsakovės pradėjo dėstyti tik prasidėjus nesutarimams su ieškovams ir bylą jau nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

84. Tas pats pasakytina ir apie atsakovių teiginius dėl mokėjimo pranešimų, sąskaitų už komunalines paslaugas teikimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu buvo susidariusios skolos už komunalines paslaugas (šildymą ir karštą vandenį), buvo susidariusi skola UAB ,,Naujininkų ūkis“ už ilgiau nei 2 mėnesius (sprendimo 34 punktas), kas panaudos sutarties 4.2.3. punkte numatyta kaip pagrindas nutraukti panaudos sutartį. Atsakovės neginčija susidariusių įsiskolinimų fakto, tačiau remiasi tuo, jog laiku nebuvo mokama, nes ieškovai neteikė mokėjimo pranešimų, sąskaitų už komunalines paslaugas, taigi iš esmės motyvuoja tuo, jog panaudos sutartis nutraukta nepagrįstai, nesant atsakovių kaltės. Tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas (sprendimo 34 punktas), nėra duomenų, kad atsakovės per ilgametį sutarties vykdymą, būtų kėlusios pretenzijas dėl to, jog joms yra sudaromos kliūtys tinkamai ir laiku apmokėti mokesčius už komunalines paslaugas, jog ieškovai atsakovėms neteikia duomenų dėl mokėtinų sumų, jų dydžio, jog įsiskolinimo susidarymas yra nulemtas ieškovų kaltų veiksmų. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ta aplinkybė, jog ieškovas 2018 metų kovo mėnesį nustojo teikti duomenis ir sąskaitas, dėl ko atsakovės negalėjo sumokėti komunalinių mokesčių, neturi jokios reikšmės panaudos sutarties nutraukimui ir tolimesnių skolų susidarymui, kadangi sutartis nutraukta dar iki tol, t. y. 2018 m. vasario mėnesį.

85. Atsakovių argumentai, kad ieškovai nesudarė sąlygų atsakovėms įregistruoti panaudos sutartis VĮ Registrų centras, nepateikė kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc sutikimo dėl to, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad šalys panaudos sutartimi nebuvo numačiusios, jog ieškovai turi pareigą įregistruoti panaudos sutartį, taigi atitinkamai gauti ir kreditoriaus sutikimą dėl tokio juridinio fakto įregistravimo. Pažymėtina, kad sutarties įregistravimas yra aktualus ne nustatant tam tikras teises, tačiau išviešinant šį faktą ir įrodinėjimo procese, santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tačiau sutarties šalių – šiuo atveju ieškovų ir atsakovės – tarpusavio santykiams pagal panaudos sutartį jos registracijos faktas pats savaime įtakos neturi; teisėtai galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl tiek ieškovai, tiek atsakovė įsipareigojimus privalėjo vykdyti nepriklausomai nuo jos (ne)įregistravimo. Tai, kad atsakovės panaudos sutarties įregistravimą VĮ Registrų centras sieja su galėjimu tiesiogiai sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, neeliminuoja to, kad tokių sutarčių nesudarius, atsakovės nežinojo, kad už butui teikiamas paslaugas, kas mėnesį reikia atsiskaityti. Pažymėtina ir tai, kad šalių panaudos sutartis sudaryta dar 2009 metais, atsakovės naudojosi butui teikiamomis paslaugomis, todėl atsakovių argumentai, kad jos negalėjo laiku atsiskaityti, nes ieškovai neteikė sąskaitų, vertintini kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad nėra duomenų, jog atsakovės iki tarp šalių atsiradusių nesutarimų 2017-2018 metais, būtų reiškusios pretenzijas dėl sąskaitų negavimo ar panaudos sutarties neįregistravimo viešajame registre fakto, turint tikslą tiesiogiai sudaryti sutartis su paslaugų teikėjais (CPK 178 straipsnis).

Dėl įmokų pagal paskolos sutartį mokėjimo

87. Nors atsakovės nurodo, kad 2017 m. spalio 16 d. įmoka buvo grąžinta dėl ieškovų ir banko kaltės, šie atsakovių argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų. Byloje nustatyta, kad atsakovė I. B. 2017 m. spalio 16 d. atlikto pavedimą Nr. 833620, mokėjimo paskirtyje nurodydama „už B.“. Atsakovės I. B. mokėjimas buvo grąžintas nurodant, kad klaidingi gavėjo duomenys. Atsakovių argumentai, kad pinigai nebuvo užskaityti dėl to, jog nebuvo atliktas perkreditavimas ar nurodyta ne ta sąskaita nepagrįsti, nes 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties 5.10 punkte šalys įtvirtino taisyklę, kad mokėdamas paskolos įmokas, paskolos gavėjas nurodo paskolos davėjo suteiktą šios paskolos sutarties numerį; jei paskolos davėjas gauna neatpažintą įmoką, laikoma, kad konkreti įmoka nesumokėta tol, kol ji neatpažįstama. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tarp šalių ginčo dėl to, kad ankstesnės įmokos nebūtų įskaitytos ir grąžintos, iki tol nekilo, taigi ši sutarties sąlyga, numatytas įpareigojimas mokant įmokas nurodyti paskolos sutarties numerį, šalims neabejotinai buvo ar turėjo būti žinomas. Tai, kad nebuvo sudaryta perkreditavimo sutartis nekeičia teisinio šios situacijos vertinimo ir šalių panaudos sutartimi nustatytų sąlygų mokant įmokas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pats Luminor Bank AS 2017 m. spalio 6 d. elektroniniame laiške atsakovei nurodė, kad skola yra 465,21 Eur, nurodoma banko sąskaita, į kurią reiktų mokėti, ir pažymima, kad mokėjimo paskirtyje reikia nurodyti ,,paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)“. Tai, kad atsakovė I. B., atlikdama pavedimą, mokėjimo paskirtyje nurodė, kad mokama „už B.“ negali būti traktuojama kaip ieškovų ar banko kaltė, siekiant suklaidinti atsakoves, juolab, kad iki tol atliekant įmokas, mokėjimo paskirtis būdavo nurodoma tinkamai ir įmokos būdavo įskaitytos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestini ir atsakovių teiginiai, kad jos nebuvo atpažintos ne todėl, kad nenurodytas sutarties numeris, bet todėl, kad nebuvo žinoma už ką mokama įmoka, t. y. nurodyta ne B. ar B. pavardė. Kaip jau buvo minėta, mokėjimo paskirtyje, siekiant jog būtų įskaitytas mokėjimas, privalėjo būti nurodyta ne kažkurio iš panaudos gavėjų (atsakovių) ar paskolos gavėjų (ieškovų) pavardė, o paskolos sutarties numeris. Be to, nepagrįsti atsakovių argumentai, kad ieškovai nebuvo nurodę, į kokią sąskaitą įmoką turėjo būti mokama, kadangi kaip matyti sumokėta įmoka buvo grąžinta ne dėl klaidingos sąskaitos, o dėl neteisingos mokėjimo paskirties, kurią nurodė pati atsakovė I. B.

Dėl atsakovių priešieškiniu prašomų priteisti sumų

89. Nesutiktina su atsakovių teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas aptarė aplinkybes, susijusias su 8 689 Eur (30 000 Lt) sumos sumokėjimu pagal 2009 m. lapkričio 15 d. priedą prie gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties su teise išsipirkti perėmus paskolos grąžinimo įsipareigojimus Nr. (duomenys neskelbtini) dėl baldų ir buitinės technikos pirkimo išsimokėtinai, pagal kurį R. B. bei I. B. (pardavėjai) ir V. G. bei I. B. (pirkėjai) susitarė, kad išsimokėtinai parduoda-perka baldus ir buitinę techniką per 3 mėn. (bendra kaina 30 000 Lt; pirmas įnašas 5 000 Lt). Teismas pažymėjo (sprendimo 39.1 punktas), kad iš susitarimo turinio matyti, jog iš esmės tai yra atskiras sandoris, kuriuo ieškovai pardavė, o panaudos gavėjai nusipirko baldus bei buitinę techniką, dėl to pagal šį susitarimą sumokėtos sumos nelaikė suma, mokėta pagal panaudos sutartį. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šio atsakovių priešieškinio reikalavimo, jį atmesdamas. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pagrindo nėra. Kitų argumentų šiuo aspektu atsakovės apeliaciniame skunde nenurodo, todėl teisėjų kolegija dėl šios aplinkybės plačiau nepasisako.

90. Atsakovės taip pat nurodo, kad ieškovai nuo 2009 metų pabaigos iki 2020 metų už paskolos mokėjimą pagal kredito sutartį susigrąžino iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 8 000 Eur gyventojų pajamų mokesčio, į kurį turėjo teisę apeliantės. Pasak atsakovių, šios įmokos tiesiogiai susijusios su kredito sutartimi, o kredito sutartis tiesiogiai susijusi su panaudos sutartimi.

91. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovių argumentų, skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčo panaudos sutartyje nėra aptariami mokesčių grąžinimo klausimai, todėl nėra pagrindo nustatyti atsakovės teisę į GPM sumas. Be to, mokesčių mokėjimo klausimas yra mokesčių mokėtojo ir valstybės teisinių santykių dalis, todėl atsakovių reikalavimas priteisti iš ieškovų nurodyto dydžio sumą nepagrįstas, be to, nepagrįstas ir pats sumos dydis, atsižvelgiant į tai, kad suma neatitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų apie pritaikytą GPM lengvatą (sprendimo 39.4 punktas).

92. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutarties nuostatas, kurios nenumato atsakovių teisės į ieškovams grąžintiną GPM, taip pat byloje nesant pateikto kito šalių susitarimo, pagal kurį nurodyto dydžio suma turėtų būti grąžinta atsakovėms, įvertinusi ir tai, kad apskritai neaišku, kokiu pagrindu prašoma būtent tokio dydžio suma, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir teismas pagrįstai atmetė šį atsakovių priešieškinio reikalavimą.

Dėl baudos už nesąžiningai pareikštą ieškinį

93. Atsakovės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė atsakovių reikalavimą skirti ieškovams baudą už nesąžiningai pareikštą ieškinį. Atsakovės pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš ieškovų 5 975 Eur baudą už nesąžiningai pareikštą ieškinį. Atsakovių teigimu, ieškovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nes pareiškė nesąžiningą ieškinį, kliudė vykdyti sutartis, neinformavo banko, nepateikė sąskaitų, atjungė elektros energijos tiekimą ginčo bute. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliančių argumentus, atmeta juos kaip nepagrįstus.

94. Viena iš pagrindinių asmens teisių, užtikrinančių kitų galimų teisių apsaugą bei gynybą nuo jų galimo pažeidimo, yra asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Šis teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principas yra universalus, jis įtvirtintas tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje: 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019).

95. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus (nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir (ar) kitą procesinį dokumentą; arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą), gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

96. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovai, pasinaudodami jiems įstatymo numatyta teise apginti savo pažeistas teises teisme, pareiškė ieškinį, negali būti pripažintina piktnaudžiavimas procesu. Nors ieškovų ieškinys buvo patenkintas iš dalies, sumažinant priteistinų nuostolių dydį, tačiau esminiai reikalavimai buvo patenkinti, pasitvirtinus ieškovų nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Byloje nenustatyta kitų ieškovų piktnaudžiavimo procesu atvejų, ieškovai tinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis, nevilkino nagrinėjamos bylos, argumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nepateikė ir atsakovės, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti ieškovams baudą pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį.

97. Papildomai paminėtina ir tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kiti atsakovių argumentai šiuo aspektu – kliudymas vykdyti sutartis, banko neinformavimas, sąskaitų nepateikimas, elektros energijos atjungimas – susiję su šalių tarpusavio santykiais ir ginčo dalyku, o ne su naudojimusi procesinėmis teisėmis, todėl nevertinti sprendžiant klausimą dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesu.

Dėl procesinės bylos baigties

98. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

99. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

100. Atsakovės 2020 m. rugsėjo 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 8 d. prašymuose taip pat išdėstė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Prašymą motyvuoja tuo, jog areštas yra būtinas, siekiant užtikrinti atsakovių priešieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymą.

101. Padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsakovių priešieškinio reikalavimus atmetė pagrįstai, nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl prašymo kreiptis į teisėsaugos institucijas

102. Atsakovė I. B. 2020 m. rugsėjo 8 d. prašyme prašo kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad ieškovas R. B. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prašymą motyvuoja tuo, jog paskolos pinigai buvo panaudoti ne tuo tikslu, atsakovės 2020 m. rugsėjo 6 d. sužinojo, kad ieškovai įsigijo/įformino turtą, esantį (duomenys neskelbtini), savo vardu. Nurodo, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, pareiškė nepagrįstą ieškinį.

103. CPK 332 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas CPK 299 straipsnio numatytais atvejais ir tvarka gali priimti atskirąją nutartį. Pagal CPK 299 straipsnį jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus.

104. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės prašyme išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šioje civilinėje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, suteikiančių pagrindą atskirąja nutartimi kreiptis į teisėsaugos institucijas siekiant ieškovą R. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl atsakovės nurodytų argumentų, susijusių su paskolos pinigų panaudojimu, kaip nesusijusių su nagrinėjama byla, jau pasisakyta nutarties 43 punkte. Tuo tarpu atsakovės argumentai, susiję su ieškovo nesąžiningumu, nepagrįsto ieškinio pareiškimu apskritai nepatenka į CPK 299 straipsnio turinį. Be to, paminėtina ir tai, kad dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesu nebuvimo fakto jau buvo pasisakyta ir nutarties 93-97 punktuose. Kadangi atsakovių apeliacinis skundas atmestas, nepagrįsti ir atsakovės teiginiai dėl ieškovo nepagrįsto ieškinio pareiškimo.

105. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta atsakovės prašymą atskirąja nutartimi kreiptis į teisėsaugos institucijas (CPK 299 straipsnio, 332 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

106. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

107. Ieškovai atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo ieškovams iš atsakovių nepasisako.

108. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi tenkino atsakovių prašymą dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atidėjimo ir atidėjo atsakovėms 1 608 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovių apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovių lygiomis dalimis valstybei priteistinas 1 608 Eur žyminis mokestis, t. y. po 804 Eur iš kiekvienos atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovių apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 1 608 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų aštuonių eurų) žyminį mokestį, t. y. po 804 Eur (aštuonis šimtus keturis eurus) iš kiekvienos atsakovės.