Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ir atsakovo akcinės bendrovės SEB bankas apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui AB SEB bankas, tretiesiems asmenims AB „Lietuvos draudimas“, S. U. dėl nuostolių atlyginimo ir delspinigių dydžio sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

2014 m. liepos 25 d. pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kilo gaisras, kurio metu išdegė dalis palėpės, nudegė dalis medinių stogo konstrukcijų, nuardyta stogo danga, vandeniu sulietos žemiau esančios patalpos. 2014 m. liepos 30 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo aktu, ir stogo remonto lokaline sąmata nustatyta remonto darbų kaina – 12 188,16 Eur.

2016 m. vasario 19 d. ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl žalos priteisimo iš pastato nuomininko S. U. ir AB „Lietuvos draudimas“, kurioje buvo apdraustas turtas (civilinė byla Nr. e2-6832-528/2015). Byloje šalys buvo susitarusios dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau prieštaravimus dėl taikos sutarties sudarymo pareiškė atsakovas.

Ieškovas ieškinį grindė civilinės atsakomybės pagrindais, kuri atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neteisėtu neveikimu arba veikimu, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovo teigimu, atsakovas padarė žalą ieškovo turtui, nes, būdamas draudimo išmokos gavėju, daugiau kaip dvejus metus nepasinaudojo savo teise gauti išmoką, ir neleido gauti šios išmokos ieškovui ir turto naudotojui S. U.. Draudimo išmokos pagalba būtų atlikti gaisro nuniokoto pastato remonto darbai arba jos dydžiu sumažinti ieškovo kreditoriniai įsipareigojimai atsakovui.

2006 m. spalio 17 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyta kredito sutartis Nr. 1630618070952 su vėlesniais jos priedais ir pakeitimais. Kredito sutarties 4.5. punkte nustatyta, kad Kredito gavėjas - ieškovas, įsipareigoja už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti Bankui - atsakovui 0,1 proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies; šios sutarties 4.6. punkte nustatyta, kad Kredito gavėjas - ieškovas, įsipareigoja už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną, mokėti Bankui - atsakovui 0,1 proc. laiku nesumokėtų palūkanų sumos delspinigius, jei nesumoka palūkanų pagal grafiką. Antstolio R. B. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0085/14/00503 pagal vykdomąjį įrašą Nr. 14-1486/2014 02 28, išduotą Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro dėl 1 261 973,18 Eur skolos, iš jos 14 418,82 Eur palūkanų ir 103 423,50 Eur delspinigių išieškojimo. Atsakovo paskaičiuoti 103 423,50 Eur delspinigiai yra aiškiai per dideli, prieštarauja teismų suformuotai praktikai bei teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl mažintini iki 0,02 proc.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Teismas netinkamai vertino atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą). Įkeistas turtas buvo apdraustas atsakovo naudai, todėl atsakovas turėjo ir pareigą pasinaudoti draudimo išmoka įvykus įvykiui. Atsakovas aiškiai įsipareigojimų nevykdė, taip sąlygodamas vykdomojoje byloje didesnį išieškojimo iš ieškovo mastą ir nuostolių ieškovui padarymą. Atsakovas kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo ir išieškojimo. 2014 m. vasario 28 d. notaras atliko vykdomąjį įrašą, todėl atsakovas tapo atsakingu ir tiesiogiai suinteresuotu, jog turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą, nes tokiu būdu būtų panaikintas ieškovo skolinis įsipareigojimas ar padengta jo didesnioji dalis. Tačiau atsakovas elgėsi priešingai, nepasinaudojo teise į draudimo išmoką ir neleido atlikti reikiamo remonto ieškovui, kas sąlygojo pastato būklės pablogėjimą ir su tuo susijusių didesnių nuostolių atsiradimą. Tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusios žalos egzistuoja tamprus priežastinis ryšys.

CK 4.171 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad hipoteka apima ir nekilnojamojo daikto draudimo atlyginimą. Pagal CK 4.196 straipsnio 2 dalį, jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai; gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui. Pagal minėtą reglamentavimą teisę į įkeisto nekilnojamojo daikto draudimo sumą, kuri neviršija jo reikalavimų, turi hipotekos kreditorius. Todėl atsakovas, būdamas hipotekos kreditoriumi, kuriam keliami didesnio rūpestingumo ir atidumo kriterijai, turintis suinteresuotumą išlaikyti įkeistą turtą tokios būklės, kad užtektų jo vertės ieškovo skoliniam įsipareigojimui padengti, privalėjo imtis visų įmanomų veiksmų draudimo išmokai gauti ir ją nukreipti įkeisto turto vertės išsaugojimui arba ieškovo įsipareigojimo dydžio išsaugojimui.

Dėl atsakovo neveikimo, iš ieškovo kaip skolininko išieškoma suma 1 261 973,18 Eur yra ženkliai didesnė nei pradinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina antrosiose varžytynėse. Tokia situacija lemia, kad net ir pardavus nekilnojamąjį turtą, ieškovas liktų skolingas atsakovui ir išieškojimas toliau būtų tęsiamas iš ieškovo, kas tiesiogiai pažeistų ieškovo interesus.

Teismas nepagrįstai pakeitė sutarties nuostatas, kadangi nebuvo reiškiamas reikalavimas ginčijant kredito sutarties nuostatas. Ieškinio reikalavimas dėl netesybų (delspinigių) dydžio sumažinimo galėjo būti reiškiamas ir teismo kvalifikuojamas tik kaip skolininko prašymas atleisti nuo dalies sutartinės civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnis), tačiau ne kaip reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.204 straipsnis). Teismas modifikavo sutarties sąlygas nesant tokio reikalavimo ir taip išėjo už ieškinio ribų.

Sutartyje nurodytas delspinigių dydis atitiko ieškovo valią iki ieškovas susidūrė su realia pareiga delspinigius sumokėti. Tiek sudarydamas pradinę kredito sutartį 2006 m., tiek modifikuodamas jos sąlygas vėlesniais pakeitimais (didindamas kredito sumą, keisdamas kredito grąžinimo ir atidėtos grąžinimo pradžios terminus) ieškovas turėjo suprasti ir suprato savo įsipareigojimų tinkamo nevykdymo galimas teisines pasekmes, t. y. mokėtinas netesybas ir jų dydį, netesybų ar jas nustatančių sutarties nuostatų neginčijo. Tačiau tik atsakovui kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo procedūrų, ieškovas ėmė reikalauti savo civilinės sutartinės atsakomybės lengvatų, prašydamas sumažinti delspinigius.

Teismas nepagrįstai ieškovą ginčo sutartiniuose santykiuose pripažino vartotoju. Nors kreditą ieškovas iš banko paėmė kaip fizinis asmuo, tačiau įsigytas ir įkeistas bankui turtas buvo nuolat nuomojamas, naudojamas trečiųjų asmenų, o ne paties ieškovo ar jo šeimos poreikiams. Pagal paskirtį įkeistas nekilnojamasis turtas yra komercinės paskirties, todėl kredito sutartis nėra ir negali būti pripažinta vartojimo sutartimi.

Teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo dalies netesybų jas sumažindamas, nes ieškovas ilgą laiką netinkamai vykdė kredito sutarties sąlygas. Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdyti laiku ieškovas sistemingai vėlavo: 2009 m. gruodžio 30 d. sudarant susitarimą pakeisti kredito sutarties sąlygas Nr. 4 fiksuota 11 300 Lt delspinigių suma, 2010 m. rugpjūčio 17 d. sudarant susitarimą pakeisti kredito sutarties sąlygas Nr. 5 fiksuota 22 350 Eur delspinigių suma jau eurais, 2011 m. birželio 3 d. sudarant susitarimą pakeisti kredito sutarties sąlygas Nr. 6 fiksuota 16 504,64 Eur delspinigių suma, iš kurių sumokėta 4,64 Eur. Sutarties nutraukimo ir vykdomųjų įrašų išdavimo metu susikaupusių delspinigių suma, skaičiuojama nuo laiku negrąžinamų kredito įmokų ir palūkanų, jau siekė 103 423,50 Eur. Kredito sutarties galiojimo metu ieškovas ne vieną kartą yra uždelsęs kredito įmokų grąžinimą pagal nustatytą grafiką ir ilgą laiką savo prievolių nevykdė visiškai nemokėdamas kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų.

Teismo nepagrįstai sumažintų netesybų sutartinis dydis yra adekvatus piniginės prievolės dydžiui. 0,1 proc. dydžio netesybos kredito sutartyje buvo nustatytos atsižvelgiant į ieškovui paskolintą itin ženklią kredito sumą. Kredito sutartimi ieškovui ir tuometinei bendraskolei jo sutuoktinei (vėliau išstojo iš prievolės) santykinai trumpam laikotarpiui (7 metams) buvo paskolinta itin ženkli kredito suma - 3 000 000 Lt (atitinka apie 870 000 Eur). 2007 m. pasirašytu kredito sutarties pakeitimu Nr. 1 kredito suma padidinta iki 5 000 000 Lt (atitinka apie 1 450 000 Eur) ir papildomai suteiktos dalies terminas taip pat nustatytas 7 metams. Todėl nurodytas netesybų dydis 0,1 proc. nuo negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną yra adekvatus nevykdytos piniginės prievolės dydžiui ir jos nevykdymo laikotarpiui.

Nagrinėjamos bylos atveju CK 6.253 straipsnio nuostatos netaikomos, nes jos reguliuoja kitokį teisinį santykį ir iš esmės yra atsakovo, o ne ieškovo civilinės atsakomybės gynybos būdai, pareiškus jam ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios tiesiogiai reguliuoja netesybų mažinimą bei ginčo santykį.

Atsakovo reikalavimas dėl 103 423,50 Eur delspinigių, paskaičiuotų taikant 0,1 proc. delspinigių normą, yra aiškiai per didelis ir nepagrįstas, sudarantis prielaidas atsakovui praturtėti ieškovo sąskaita. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir remdamasis CK 1.5 straipsniu, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovaudamasis imperatyviomis CK nuostatomis, kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės.

0,1 proc. delspinigių norma, kuri sudaro net 36,5 proc. metinių palūkanų, yra aiškiai per didelė ir prieštarauja nuosekliai formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Ieškovas iš dalies yra įvykdęs prievolę, tačiau dėl ekonominės krizės ir su tuo atsiradusių finansinių sunkumų vykdyti kredito sutarties nuostatas objektyviai negalėjo. Ieškovas susiduria su finansiniais sunkumais, jo turtas yra parduodamas iš varžytynių. 103 423,50 Eur dydžio delspinigiai fiziniam asmeniui yra itin didelė suma.

Teismas sprendime vadovavosi kasacinio teismo nutartyse suformuota teisės aiškinimo taisykle, reglamentuojančia netesybų mažinimą, todėl tai laikytina tiek motyvais, tiek argumentais, pagrindžiančiais teismo sprendimo išvadas dėl netesybų dydžio bei būtinybės jas sumažinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl nuostolių atlyginimo

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo, kaip naudos gavėjo draudimo teisiniuose santykiuose, veiksmų (neveikimo) realizuojant teisę gauti draudimo išmoką.

Ieškovas ieškinio teisinį pagrindą grindžia atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygomis (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu apeliacinį skundą grindžia atsakovo deliktinės atsakomybės buvimu (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, yra pagrindas patikrinti ir atsakovo sutartinės, ir deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą.

2006 m. kovo 5 d. tarp R. Š. ir S. U. sudaryta pastatų ir pastate esančių patalpų panaudos sutartis, kuria panaudos davėjas R. Š. perdavė panaudos gavėjui S. U. pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune (civilinė byla Nr. e2-6832-528/2015, elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b. l. 6). Tarp ieškovo ir atsakovo 2006 m. spalio 17 d. sudaryta kredito sutartis, kurios 2.5 p. nurodyta, jog įkeičiamas bankui nekilnojamasis turtas turi būti apdraustas banko naudai visą sutarties galiojimo laikotarpį bankui priimtinoje draudimo įmonėje (elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b. l. 18). S. U. laikotarpiui nuo 2014 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 28 d. pastatus apdraudė AB „Lietuvos draudimas“ (elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b. l. 46).

Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė gali kilti tik tarp sutarties šalių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ieškovo R. Š. ir atsakovo AB SEB bankas nebuvo sutartinių draudimo teisinių santykių, nes draudimo sutarties šalys buvo S. U. (draudėjas), AB Lietuvos draudimas (draudikas) ir AB SEB bankas (naudos gavėjas). Kadangi ieškovas atsakovo pareigą pasinaudoti draudimo išmoka kildina iš atsakovo, kaip naudos gavėjo, statuso, darytina išvada, kad ieškovas, sutartinės civilinės atsakomybės prasme, neturi reikalavimo teisės į atsakovą AB SEB bankas, nes pats, nebūdamas sutarties šalimi, neturi jokių teisių ir pareigų, kylančių iš šios sutarties.

Nagrinėjant atsakovo pareigų apimtį kredito sutarties sąlygų kontekste, pastebėtina, kad 2006 m. spalio 17 d. sudarytos kredito sutarties 2.5 punkte, aiškiai išreikštas reikalavimas apdrausti turtą banko (atsakovo) naudai. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad AB SEB bankas teisė reikalauti draudimo išmokos kyla ne iš kredito sutarties, kurios šalimi nėra draudikas AB „Lietuvos draudimas“, o iš draudimo sutarties. Todėl darytina išvada, kad atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės pagal kredito sutartį nėra.

Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).

Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai).

2007-01-17 hipotekos lakšto 8 p. nurodyta, kad įkeičiamas turtas paliekamas įkaito davėjo žinioje. Įkeičiamo daikto savininkas įsipareigoja be raštiško kreditoriaus sutikimo: niekam neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti ar kitaip neapsunkinti įkeisto daikto trečiųjų asmenų teisėmis, drausti turtą iki hipoteka bus baigta, o taip pat įkeičiamo daikto savininkas įsipareigoja užtikrinti tinkamą šiuo lakštu įkeičiamo daikto saugojimą (elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b. l. 99).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui ir atsakovui susitarus, jog įkeičiamo daikto savininko žinioje lieka daiktas ir jis įsipareigoja rūpintis daikto saugumu, atsakovui nekilo pareiga aktyviai veikti siekiant realizuoti savo teisę į draudimo išmoką. Būtent asmuo, kurio žinioje yra daiktas ir kuris įsipareigojo saugoti daiktą, turi pareigą aktyviai veikti siekdamas išvengti nuostolių. Pastebėtina, kad įvykus draudiminiam įvykiui, tarp ieškovo ir draudiko kilo ginčas dėl draudimo išmokos (civilinė byla Nr. e2-6832-528/2015). Atsakovas AB SEB bankas, kuris buvo tik naudos gavėjas, nesudarė draudimo sutarties, neišreiškė savo valios dėl jos sąlygų, nekontroliavo jos vykdymo. Šias pareigas turėjo draudėjas. Todėl jo pareiga buvo ir rūpintis draudimo išmoka. Teismui pripažinus atsakovo pareigą aktyviai veikti siekiant draudimo išmokos, susidarytų situacija, kai naudos gavėjas, esant ginčui dėl draudimo išmokos, būtų įpareigotas bylinėtis su draudiku, o draudėjas tokios pareigos išvengtų. Tokia situacija prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams. Spręstina, kad ieškovas pirma turėjo siekti nuostolių atlyginimo iš nuomotojo ir tik tuomet galėtų gintis atsakovo neveikimu. Todėl deliktinės civilinės atsakomybės prasme nėra atsakovo neteisėto neveikimo, kurį įrodinėjo ieškovas.

CK 6.247 straipsnis įtvirtina, kad priežastinis ryšys yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, nes atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir draudimo išmokos neišmokėjimo nėra priežastinio ryšio. Draudimo išmoka nebuvo išmokėta ne dėl kurios nors šalies neveikimo realizuojant savo teisę į draudimo išmoką, o dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Tai patvirtina AB „Lietuvos draudimas“ 2014 m. spalio 16 d. pranešimas dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką (civilinė byla Nr. e2-6832-528/2015, elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b. l. 8). Atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumo klausimas nėra šios bylos dalykas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui AB SEB bankas nekilo nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė, nes sutartinės civilinės atsakomybės prasme ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, o deliktinės civilinės atsakomybės prasme nebuvo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir nuostolių atsiradimo, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo, priėmė teisingą sprendimą.

Dėl delspinigių dydžio

Tarp šalių kilo ginčas dėl delspinigių pagal 2006 m. spalio 17 d. kredito sutartį dydžio.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, sumažindamas delspinigių dydį, modifikavo sutartį ir taip išėjo už ieškinio ribų, nepagrįstai ieškovą ginčo sutartiniuose santykiuose pripažino vartotoju, nepagrįstai atleido ieškovą nuo dalies netesybų jas sumažindamas, nepagrįstai sumažino netesybų sutartinį dydį.

Spręsdama dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas netesybas, nesivadovavo CK 6.204 straipsnio nuostatomis bei nemodifikavo atsakovo valia sudarytos kredito sutarties sąlygos, o rėmėsi CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, suteikiančiomis teisę mažinti netesybas. Sutiktina ir su atsiliepimo argumentu, jog netesybų sumažinti nemodifikuojant jų dydžio neįmanoma.

Spręsdama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ieškovas, sudarydamas sutartį, sutiko su kredito sutarties sąlygomis ir jas suprato, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl netesybų dydžio sumažinimo, o ne dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis). Ieškovas ir neįrodinėjo, jog nesuprato sutarties sąlygų ar nesutiko su sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie atsakovo argumentai neturi teisinės reikšmės ginčui.

Aplinkybė, jog abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pateikia prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-361/2007).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas be pagrindo ginčo teisiniame santykyje ieškovą pripažino vartotoju. Nors kredito sutartis sudaryta tarp banko ir fizinio asmens, kredito paskirtis buvo „nekilnojamojo turto pirkimui ir žemės sklypo pirkimui“. Iš kredito lėšų buvo įsigytas verslo turtas. Tai patvirtina tarp S. U. ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos draudimo sutarties pobūdis - verslo draudimas, draudimo sutarčiai taikomos verslo turto draudimo taisyklės (elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b. l. 46).

Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

Tarp šalių kilo ginčas ar sutartyje numatytas delspinigių dydis yra „aiškiai per didelis“. Kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pareiga – formuoti vienodą teismų praktiką. CK įtvirtintos aiškiai per didelių netesybų sąvokos turinys neatskleistas, todėl pagal formuojamą teismų praktiką, dėl delspinigių dydžio pagrįstumo sprendžiama ne pagal konkretų delspinigių tarifą (teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.), tačiau vertinant bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), taip pat remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-402-370/2017). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti.

Apeliacinės instancijos teismas vertindamas tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą kredito sutartį, pažymi, kad, nors sutartis sudaryta su fiziniu asmeniu, kuris už kredito lėšas turtą įsigijo verslo tikslu, tačiau kredito davėjas nevertino ieškovo kaip verslo subjekto, galimybių grąžinti kreditą. Iš kredito sutarties specialiosios dalies 7 p. matyti, kad vienintelė kredito grąžinimo užtikrinimo priemonė buvo turto, kuris buvo įvertintas 4 700 300 Lt (1 361 300,90 Eur) įkeitimas bankui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų vertinęs ieškovo, kaip verslo subjekto, pajamas iki sutarties sudarymo, jo galimybių grąžinti prievolę iš kito turimo turto ar pan. Nėra duomenų, kad šalys tokio dydžio delspinigius nustatė, pvz., mažesnių palūkanų sąskaita. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, sudarydamas kredito sutartį, netaikė ieškovui specialių reikalavimų, susijusių su juo, kaip verslo subjektu.

Atsakovas nurodo, kad toks netesybų dydis yra adekvatus piniginės prievolės dydžiui, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent didelė prievolės suma (šiuo atveju 1 448 100 Eur) turi lemti mažesnį netesybų dydį, priešingu atveju didėja kredito davėjo galimybė nepagrįstai praturtėti. Pažymėtina, kad esant sutartam 0,1 proc. delspinigių dydžiui, vien už kredito sumą vienos dienos delspinigių suma sudaro 1448,10 Eur, o metinė suma sudaro 528556,50 Eur. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl 1261973,18 Eur skolos (tame tarpe 14418,82 Eur palūkanų) susidarė 103 423,50 Eur delspinigių. Pastebėtina, kad atsakovas neįrodinėjo, jog dėl laiku neįvykdytos prievolės patyrė tiesioginius ar netiesioginius nuostolius. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokio dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli, akivaizdžiai pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, ir neatitinka netesybų paskirties - kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, sumažinęs delspinigių dydį iki 0,02 proc., arba, skaičiuojant visą susidariusią delspinigių sumą, iki 20 684,70 Eur, priėmė teisingą sprendimą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkinti, šalys paliktinos prie savo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.