Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-402-370/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-07-03
Bylos Nr.: e2A-402-370/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02130-2015-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“
Atsakovas: Danske Bank A
Trečiasis asmuo: G. S.

Kategorijos

2.1.5.1.2.3Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo

Civilinė byla Nr. e2A-402-370/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02130-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.3.; 2.6.2.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-707-467/2016, pagal ieškovės UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank Lietuvos filialą, dėl delspinigių sumažinimo (trečiasis asmuo – G. S.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ teismo prašė: 1) 2003-03-24 kredito sutarties Nr. KV303085V su papildymais ir pakeitimais pagrindu Danske bank A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje, iš UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ reikalaujamus delspinigius, išieškomus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/04177, sumažinti iki 8 937,76 Eur; 2) 2006-05-10 kredito sutarties Nr. K200605-0996 su papildymais ir pakeitimais pagrindu Danske bank A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje, iš UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ reikalaujamus delspinigius, išieškomus antstolio A. S. vykdomojoje byloje Nr. 0100/15/00781, sumažinti iki 13 257,46 Eur.Ieškovė nurodė, kad su atsakovu Danske bank A/S, veikiančiu per filialą Lietuvoje, 2003-03-24 ir 2006-05-10 sudarė kredito sutartis Nr. KV303085V (toliau – Kredito sutartis Nr. 1) ir Nr. K200605-0996 (toliau – Kredito sutartis Nr. 2) su papildymais ir pakeitimais, kurių įvykdymui užtikrinti įkeistas ieškovei ir tretiesiems asmenims priklausantis nekilnojamasis turtas. Kredito sutartys vienašališku banko sprendimu nutrauktos nuo 2008-12-12 ir šią dieną vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš bankui įkeisto nekilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2010-10-25 nutartimi (toliau – hipotekos teisėjos nutartis) patvirtintas atsakovo reikalavimas iš UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI" išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo kredito sutarties Nr. 1 pažeidimo (2008-09-30) iki atsakovo pakartotinio pareiškimo gavimo hipotekos teisme dienos (2010-10-21), t. y. už daugiau nei dvejų metų laikotarpį, o Vilniaus miesto 15 notaro biuro notarės D. J. 2015-02-10 vykdomuoju dokumentu Nr. DJ-749 (toliau – notarės vykdomasis dokumentas) patvirtintas ir atsakovo reikalavimas iš ieškovės išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo Kredito sutarties Nr. 2 pažeidimo (2008-09-30) iki atsakovo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo (2014-04-16), t. y. už beveik 6 metų laikotarpį.Ieškovės teigimu, delspinigiai mažintini senaties pagrindu (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), t. y. skaičiuotini už 6 mėn. laikotarpį. Taigi, pagal Kredito sutartyje Nr. 1 numatytą 0,08 proc. (sutarties 21 p.) delspinigių normą, netesybos, skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito sumos, sudarytų 35 751,02 Eur sumą, o pagal Kredito sutartyje Nr. 2 numatytą 0,08 proc. (sutarties 19 p.) delspinigių normą, netesybos, skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito sumos, sudarytų 53 029,85 Eur sumą. Be to, ieškovės teigimu, Kredito sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 numatyti 0,08 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną yra neprotingi, nesąžiningi ir, vertinant tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, kredito sutarties vykdymą, mažintini iki 0,02 proc., o, taikius ieškinio senatį, atsakovo reikalaujami delspinigiai turėtų būti apskaičiuojami taikant 0,02 proc. delspinigių normą ir pagal Kredito sutartį Nr. 1 mažintini iki 8 937,76 Eur, o pagal Kredito sutartį Nr. 2 – iki 13 257,46 Eur (CK 6.73 str. 2 d.; CK 6.258 str. 3 d.).Ieškovės teigimu, aplinkybė, kad iš kredito sutarčių kylančios finansinės prievolės didžiąja dalimi yra įvykdytos (pagal Kredito sutartį Nr. 1 įvykdyta 65 proc. įsipareigojimų, pagal Kredito sutartį Nr. 2 - 60 proc.), leidžia daryti išvadą, jog kreditoriaus praradimai yra mažesni. Be to, iš kredito sutarčių kylantys finansiniai įsipareigojimai nebuvo padengti ne dėl ieškovės kaltės, o dėl banko neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų bei tarp šalių kilusio ginčo (aplinkybės, susijusios su šalių 2008-08-18 sudaryta kredito sutartimi Nr. K200808-0402 (toliau – Refinansavimo sutartimi) bei jos nutraukimu 2009 m. spalio mėn., taip pat Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vienašalio nutraukimo teisėtumo). Ieškovė taip pat pažymėjo, kad kreditavimo santykiuose bankas yra stipresnioji šalis ir iš esmės diktuoja sąlygas nuo banko finansavimo priklausantiems juridiniams asmenims. Kredito sutartis sudaroma prisijungimo būdu, t. y. sutarties sudarymas priklauso ne nuo šalių derybų procese pasiekto susitarimo, o tik nuo to, ar klientas atitinka visus banko keliamus reikalavimus ir atlieka nustatytus įpareigojimus. Ieškovė nėra profesionali kredito teisinių santykių dalyvė, todėl, ieškovės teigimu, turi būti ginami jos, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisėti interesai.Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Lietuvos filialą, su ieškiniu nesutiko.Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovės nuolatinių skundų banko atžvilgiu, jis negalėjo laiku įgyvendinti savo teisės išieškoti skolą, susidariusią pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo mažinti delspinigių senaties pagrindu. Pažymėjo, kad pagal Kredito sutartis ieškovė, laiku nesumokėjusi kredito sutartyje nustatytų mokėjimų, bankui įsipareigojo mokėti 0,08 proc. dydžio delspinigius (netesybas) nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, taip pat užtikrino, kad kredito sutarties sąlygos, ieškovės prievolės, kylančios iš kredito sutarties, neprieštarauja jos steigimo dokumentams. Tiek kredito suma, jo paskirtis, terminas, palūkanų norma, delspinigiai, taip pat ir kitos sąlygos buvo individualiai aptartos ir šalių atskirai susitartos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nesutiko, kad delspinigiai yra neprotingai dideli, neatitinkantys teisingumo, sąžiningumo kriterijų.Bankas atkreipė dėmesį, kad atsakovui yra ypač svarbus laiku atliekamas kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas, todėl palūkanų mokėjimo grafiko nesilaikymas traktuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Dėl to šalių sutartas 0,08 proc. delspinigių dydis laikytinas normaliu ir pateisinamu, nes delspinigiai savo paskirtimi skirti užtikrinti, kad pavėluotų mokėjimų pasekmės būtų tokios, kurios neskatintų skolininko praleisti prievolių vykdymo terminus. Ieškovei delsiant mokėti įmokas, bankas ne tik iš kredito gavėjos neatgavo paskolintų pinigų ir palūkanų, bet patyrė didelių nuostolių dėl tokio ieškovės elgesio formuojamų atidėjimų Lietuvos bankui, kaip tai numato Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – BĮ) 47 straipsnis ir kiti teisės aktai. Netesybos neturi būti mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.Bankas paaiškino, kad senaties terminas praleistas dėl ieškovės elgesio, o ne banko veiksmų; prašė jį atnaujinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo 2003-03-24 ir 2006-05-10 sudarytų Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 įvykdymui užtikrinti įkeistas ieškovei ir tretiesiems asmenims priklausantis nekilnojamasis turtas, o kredito sutartimis šalys susitarė, kad ieškovei laiku nesumokėjus kredito sutartyje nustatytų mokėjimų, ieškovė bankui moka 0,08 proc. dydžio delspinigius (netesybas). Kredito sutartys 2008-12-12 nutrauktos, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010-10-25 nutartimi Nr. I-363V/2010 (hipotekos teisėjo nutartis) patvirtintas banko reikalavimas iš ieškovės išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo kredito sutarties Nr. 1 pažeidimo (2008-09-30) iki 2010-10-21, o Vilniaus miesto 15 notaro biuro notarės D. J. 2015-02-10 vykdomuoju dokumentu Nr. DJ-749 (notaro vykdomasis dokumentas) patvirtintas atsakovo reikalavimas iš ieškovės išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo Kredito sutarties Nr. 2 pažeidimo (2008-09-30) iki 2014-04-16) (šie procesiniai sprendimai galiojantys, todėl vykdytini). Išieškojimas pagal kredito sutartį Nr. 1 įvykdytas 2015-03-05 turto perdavimo išieškotojui aktu, vykdomoji byla nutraukta 2015-08-19 antstolio patvarkymu. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių tebevyksta teisminis ginčas dėl turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo bei Refinansavimo sutarties nutraukimo.Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės pozicija dėl delspinigių dydžio mažinimo nei senaties pagrindu (prašymas mažinti netesybų sumą už ne ilgesnį nei pusės metų laikotarpį), nei dėl jų sulygtos delspinigių normos (0,08 proc.) dydžio (prašymas mažinti dėl neprotingo delspinigių dydžio).Teismas, nesutikdamas su ieškovės argumentu dėl pernelyg didelių netesybų, pažymėjo, kad jų dydis šalių buvo sutartas abiejų valia, o sutartyje nėra nuostatų, kurių pagrindu galėtų būti mažinamas jų dydis (CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.). Be to, teismų praktikoje nėra nustatyta, kad delspinigių dydis, viršijantis 0,02 proc., visais atvejais laikytinas nepagrįstai didelis. Priešingai, 0,08 proc. delspinigių dydis gali būti pripažintas pagrįstu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1281/2014), o kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad netesybų mažinimas iki minimalių įstatymo nuostolių dydžio (0,02 proc.) gali be pagrindo paneigti šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pažeisti protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010). Nagrinėjamu atveju teismui nustačius, kad abi šalys – privatūs verslo subjektai (nepaisant to, kad ieškovė nėra profesionali kredito teisinių santykių dalyvė), ir byloje nesant įrodymų apie tai, kad 0,08 proc. netesybų dydis kredito sutarčių sudarymo metu nebūtų atitikęs rinkos sąlygų, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo mažinti netesybas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ji, sudarydama kredito sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl kreditavimo sąlygų, kartu ir delspinigių dydžio, ar kreiptis į kitas finansines įstaigas, todėl ieškovės argumentas dėl banko, kaip stipresniosios sutarties šalies, ir jos įtakos pasirašant kredito sutartis, atmestas kaip nepagrįstas (CPK 178 str.).Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė dėl dalies prievolės bankui įvykdymo, nesudaro pagrindo mažinti delspinigių dydį, atsižvelgiant į tai, kad negrąžintos sumos žymiai didesnės už patvirtintas delspinigių sumas, o įsipareigojimai bankui nebuvo tinkamai vykdomi (skola bankui pagal Kredito sutartį Nr. 2 nėra grąžinama ilgą laikotarpį, o skola pagal Kredito sutartį Nr. 1 grąžinta tik priverstinio išieškojimo tvarka).Teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus tuos ieškinio argumentus, kuriuose pasisakoma dėl kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo, pažymėdamas, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo.Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad dėl susiklosčiusios situacijos, kuomet bankas įsipareigojimus suteikti kreditą įvykdė tinkamai, tačiau ieškovė pažeidė Kredito sutartis ir ilgą laiką negrąžino (-a) skolos, bankui sukėlė realių didelių nuostolių (Bankų įstatymo 47 str. 2 d., Finansinių įstaigų įstatymo 32 str. 4, 5 d.), kurių konkretaus dydžio atsakovas neprivalėjo pagrįsti. Pažymėjo, kad pagal Kredito sutarčių specifinį pobūdį, bankui ypač svarbus laiku atliekamas kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas, todėl tiek pagal CK 6.881 straipsnyje pateiktą kreditavimo sutarties apibrėžimą, tiek pagal teismų praktiką, palūkanų mokėjimo grafiko nesilaikymas traktuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Atsižvelgiant į kredito sutarties specifiką, mokėjimų grafiko svarbą, taip pat banko patirtus nuostolius dėl kredito sutarčių pažeidimo, šalių sutartas 0,08 proc. delspinigių dydis teismo laikytinas normaliu ir pateisinamu.Teismas nesutiko mažinti delspinigių ir kitu ieškovės nurodytu pagrindu – ieškinio senatimi (netesybų sumą pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 mažinti iki pusės metų laikotarpio). Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, sprendė esant pagrindą atnaujinti praleistą pusės metų ieškinio senaties terminą dėl delspinigių išieškojimo pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2 dėl svarbių priežasčių ir šiuo pagrindu atsisakyti mažinti delspinigius. Teismas nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1657-668/2010 ginčijant atsakovo naudai įregistruotą hipoteką, ieškovės prašymu Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones (priverstinio skolos išieškojimo sustabdymas), kurios galiojo iki pat Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2014 m. vasario 28 d. nutartį. Po šios nutarties priėmimo atsakovas 2014-03-21 raštu kreipėsi į notarę D. J. dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovas delspinigius pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2 skaičiavo iki 2014-03-05. Be to, atsakovas 2010-03-15 kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl turto, įkeisto atsakovo naudai pagal Kredito sutartį Nr. 2 arešto ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi banko prašymą tenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ teismo prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti sutrumpintą 6 mėn. ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu sumažinti atsakovo iš apeliantės išieškomą delspinigių sumą pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2:Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013, suvienodino iki tol buvusią skirtingą praktiką dėl hipotekos teisėjo teisės spręsti sutartinių netesybų mažinimo klausimą ir konstatavo, kad toks ginčas turi būti nagrinėjamas ginčo teisena. Kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad išimtinę kompetenciją spręsti hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo klausimą dėl kreditoriaus išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties konkrečiu atveju turi tik teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014). Atsižvelgiant į tai, pareikšti ieškinio reikalavimai nepažeidžia nei hipotekos teisėjo nutarties, nei notarės vykdomojo dokumento, todėl gali būti nagrinėjami, neatsižvelgiant į tai, kad jie galiojantys.Nepaisant to, kad išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/04177 yra baigtas, surašius 2015-03-05 turto perdavimo išieškotojui aktą, netesybos gali būti mažinamos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išieškojus netesybas ne ginčo tvarka, skolininkas, neskundęs hipotekos teisėjo veiksmų dėl priverstinio išieškojimo, gali ginčyti išieškotų ne ginčo tvarka netesybų dydį, laikydamas jas neprotingai didelėmis. Tokiu būdu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose numatyta, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005).Teismas padarė nepagrįstas išvadas ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ir dėl jo atnaujinimo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad bankas ilgą laiką nesiėmė veiksmų skolai išieškoti pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, nors už tą laiką delspinigius skaičiavo. Pagal Kredito sutartį Nr. 1, delspinigiai išieškoti už daugiau nei dviejų metų laikotarpį (2008-09-30–2010-10-21), o pagal kredito sutartį Nr. 2 – už beveik šešerių metų laikotarpį (2008-09-30–2014-04-16). Atsakovas skolos išieškojimo veiksmų pagal Kredito sutartį Nr. 1 ėmėsi tik 2010-03-15, t. y. jau praleidus 6 mėn. ieškinio senaties terminą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių objektyvias aplinkybes, kliudžiusias bankui imtis skolos išieškojimo veiksmų iki šio laiko. Be to, vykdymo veiksmai Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi buvo sustabdyti tik fizinių asmenų, įsigijusių bankui įkeistą turtą, atžvilgiu (vykdymo veiksmai iš ieškovei priklausančio hipoteka įkeisto turto nebuvo sustabdyti). Be to, net ir laikant, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdė tęsti skolos išieškojimo veiksmus, bankas dėl skolos išieškojimo į notarę kreipėsi tik 2014-04-16, t. y. praėjus daugiau nei metams po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pabaigos, kuris siejamas su bylos išnagrinėjimu apeliacine tvarka (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi), o ne su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties priėmimu.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl delspinigių normos, numatytos kredito sutartyse, sumažinimo pagrįstumo, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą:Teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti šalių sutartinių santykių pobūdį, susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas (ne)buvimą, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.Teismas suabsoliutino sutarčių laisvės principą, nepagrįstai nevertino, kad sudarant kredito sutartis bankas laikytinas stipresniąja šalimi, kuri diktuoja sutarties sąlygas. Šiai bylai aktualios kredito sutartys parengtos banko iniciatyva, o realios derybos dėl netesybų dydžio nevyko. Apeliantė nėra profesionali kredito teisinių santykių dalyvė, todėl laikytina silpnesniąja sutarties šalimi, kurios teisės ir interesai turi būti ginami.Teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad iš kredito sutarčių kylančios finansinės prievolės didžiąja dalimi yra įvykdytos dar iki jų nutraukimo. Tai, kad apeliantė iki kredito sutarčių nutraukimo finansines prievoles didesne apimtimi buvo įvykdžiusi, leidžia daryti išvadą apie mažesnius kreditoriaus praradimus.Sutartinės netesybos – civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus. Pirmosios instancijos teismas nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su sutarčių nutraukimu, leidžiančių spręsti dėl atsakovo kaltės dėl neįvykdytų prievolių, nors ši aplinkybė yra esminė, sprendžiant dėl nepagrįstai didelių netesybų mažinimo. Banko veiksmai, kuomet kredito sutartys nutraukiamos galiojant Refinansavimo sutarčiai ir bankui disponuojant ieškovės lėšomis, kurių pakako visiems finansiniams įsipareigojimams dengti, negali būti laikomi sąžiningais (CK 1.5 str. 1 d.) ir sudaro pagrindą spręsti, jog pats bankas pažeidė prievoles, kylančias iš kredito sutarčių (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.).Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovas patyrė nuostolių dėl prievolių pagal kredito sutartis neįvykdymo, bankui į bylą nepateikus nė vieno, tokią poziciją pagrindžiančio įrodymo (CPK 178 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per filialą Lietuvoje, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su skundo argumentais, kad ieškinio reikalavimai nepažeidžia hipotekos teisėjo nutarties, kuria, be kita ko, buvo sprendžiamas ir delspinigių priteisimo klausimas, ir notarės vykdomojo dokumento res judicata galios. Pagal teismų praktiką hipotekos skyriaus teisėjo nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-670-407/2016). Galutiniam teismo sprendimui įsiteisėjus, laikoma, kad byloje dalyvaujantys asmenys teisę kreiptis į teismą realizavo, todėl draudžiama tapačius reikalavimus teisme nagrinėti pakartotinai (CPK 137 str. 2 d. 4 p., 293 str. 3 p.). Toks aiškinimas neprieštarauja apeliantės nurodytai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013), kadangi laikytina, jog ji turėjo galimybę ginčo teisenos būdu ginčyti priteistų delspinigių dydį, iki įsiteisėjant hipotekos teisėjo nutarčiai. Analogiška išvada darytina ir dėl notarės vykdomojo dokumento.Priešingai nei teigia apeliantė, bankas laiku ėmėsi skolos išieškojimo veiksmų, t. y. laiku kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių su prašymu areštuoti įkeistą turtą. Taip pat nesutiktina su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1657-668/2010, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Minėta nutartimi areštuotas nekilnojamasis turtas buvo susijęs su Kredito sutarties Nr. 2 (fiziniai asmenys O. O., G. P., G. S., S. M., Ž. U., O. N. jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo įkeitę bankui tikslu užtikrinti apeliantės prievolių pagal Kredito sutartį Nr. 2 įvykdymą). Be to, Palangos miesto apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu netenkino reikalavimo dėl delspinigių mažinimo.Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino ir pasisakė dėl ieškovės įrodinėtos aplinkybės, susijusios su banko, kaip stipresniosios šalies, derybine galia, taip pat dėl ieškovės, kaip neprofesionalios teisinių santykių dalyvės, statuso. Bankas sutinka su teismo pozicija ir pažymi, kad apeliantė turėjo pakankamai patirties sudarant kredito sutartis, be to, esant poreikiui, galėjo konsultuotis su teisininkais. Bankui per visą kredito sutarčių galiojimo laikotarpį (nuo sudarymo iki nutraukimo) nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl sulygtų delspinigių dydžio, neinicijuoti tokių nuostatų pakeitimai (CK 6.204 str., 6.223 str.). Pretenzijos dėl delspinigių dydžio pareikštos praėjus daugiau kaip 6 metams po kredito sutarčių nutraukimo. Dėl to spręstina, kad delspinigių mažinimo prašoma tik siekiant išvengti atsakomybės.Vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi teismas turi teisę, bet ne pareigą mažinti netesybas, jeigu dalis prievolės yra įvykdyta. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas mažinti netesybas, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes (skolos bankui pagal Kredito sutartį Nr. 2 negrąžinimą ilgą laiką, o pagal Kredito sutartį Nr. 1 išieškojimą tik priverstinio išieškojimo tvarka).Apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su Kredito sutarčių vykdymo ir nutraukimo aplinkybėmis, nėra teisiškai reikšmingos, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas kredito sutarčių nutraukimo teisėtumas. Be to, visas šias ieškovės nurodomas aplinkybes bankas paneigė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su banko patirtais nuostoliais dėl prievolių pažeidimo. Bankas neprivalėjo įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių. Banko tikėtini nuostoliai buvo grindžiami įstatymų imperatyviomis nuostatomis dėl Banko atidėjinių sudarymo (BĮ47 str. 2 d., FIĮ 32 str. 4, 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos, pagal apeliacinį skundą, nagrinėjimo apimties

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl išieškomų (išieškotų) delspinigių dydžio teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo juos mažinti kaip neprotingai didelius, taip pat sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo pagrindu.Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ieškovė (apeliantė) UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ ir Danske bank A/S, veikiantis per filialą Lietuvoje (buvęs SAMPO bankas), 2003-03-24 sudarė Kredito sutartį Nr. KV303085V (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, atliktais 2003-07-16, 2003-09-25, 2004-03-24, 2004-11-25, 2004-12-21, 2005-05-20, 2006-03-23), kuria UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ suteiktas 710 000 Eur dydžio kreditas, kredito grąžinimo terminas – 2010-03-24, pirminė kredito paskirtis – patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, remonto ir statybos darbų bei medžiagų pirkimo finansavimui, L. B. paskolos dengimui (sutarties paskirtis keista) (toliau – Kredito sutartis Nr. 1). Sutartyje sulygta, kad kredito grąžinimas vykdomas bankui nurašant lėšas nuo kliento sąskaitų, esančių banke (10 p.). Sutarties įvykdymui užtikrinti ieškovė bankui įkeitė nekilnojamąjį turtą (esantį (duomenys neskelbtini)), taip pat visas esamas ir būsimas įplaukas kliento sąskaitose, esančiose banke (Kredito sutarties 26 p.). Be to, pagal Sutarties 21 punktą kad klientui laiku nesumokėjus bankui bet kokių pagal šias sutarties sąlygas mokėtinų sumų, klientas (ieškovė) įsipareigoja bankui mokėti 0,08 proc. dydžio netesybas už kiekvieną kalendorinę praleisto termino dieną, nuo sumos, kurios mokėjimo terminas yra pradelstas. Netesybos skaičiuojamos iki tos dienos, kada klientas visiškai grąžina bankui atitinkamą įsiskolinimą, arba bankas pateikia pareiškimą (ieškinį) dėl skolos išieškojimo įstatymų nustatyta tvarka, priklausomai nuo to, kas vyksta anksčiau. Sutarties 49 punkte šalys susitarė, kad visi klientės mokėjimai pagal sutartį užskaitomi tokia tvarka: pirma, užskaitomos išlaidos (mokesčiai ir rinkliavos), susijusios su mokėjimo atlikimu ir kitos banko išlaidos, susijusios su kredito administravimu, jei tokių yra; antra, užskaitoma kreditas pagal jo grąžinimo terminų eiliškumą; trečia, palūkanos pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; ketvirta, užskaitomi banko mokesčiai, rinkliavos, patirtų nuostolių atlyginimas; penkta, netesybos.Taip pat UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ ir Danske bank A/S, veikiantis per filialą Lietuvoje, 2006-05-10 sudarė kredito sutartį Nr. K200605-0996 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, atliktais 2006-09-06, 2006-10-25, 2007-05-17, 2007-10-16), kuria UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ suteiktas 724 050 Eur dydžio kreditas, kurio pirminė paskirtis – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas; kredito grąžinimo terminas – 2016-05-10; kredito grąžinimas vykdomas bankui nurašant lėšas nuo klientės sąskaitų, esančių banke (8 p.) (toliau – Kredito sutartis Nr. 2). Sutarties įvykdymui užtikrinti ieškovė bankui įkeitė nekilnojamąjį turtą (esantį (duomenys neskelbtini)), taip pat visas esamas ir būsimas įplaukas klientės (ieškovės) sąskaitose, esančiose banke (Sutarties 24 p.). Be to, pagal Sutarties 19 punktą klientei (ieškovei) laiku nesumokėjus bankui bet kokių pagal šios sutarties sąlygas mokėtinų sumų, klientas įsipareigoja bankui mokėti 0,08 proc. netesybas už kiekvieną kalendorinę pradelsto termino dieną, nuo sumos, kurios mokėjimo terminas yra praleistas. Netesybos yra skaičiuojamos iki tos dienos, kada klientas visiškai grąžina bankui atitinkamą įsiskolinimą arba bankas pateikia pareiškimą (ieškinį) dėl skolos išieškojimo įstatyme nustatyta tvarka, priklausomai nuo to, kas įvyksta anksčiau. Sutarties 49 punkte šalys susitarė, kad visi klientės mokėjimai pagal sutartį užskaitomi tokia tvarka: pirma, užskaitomos išlaidos (mokesčiai ir rinkliavos), susijusios su mokėjimo atlikimu ir kitos Banko išlaidos, susijusios su kredito administravimu, jei tokių yra; antra, užskaitoma kredituotas pagal jo grąžinimo terminų eiliškumą; trečia, palūkanos pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; ketvirta, užskaitomi banko mokesčiai, rinkliavos, patirtų nuostolių atlyginimas; penkta, netesybos.UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ ir Danske bank A/S, veikiantis per filialą Lietuvoje 2008-08-18 sudarė kredito sutartį Nr. K200808-0402, kurios paskirtis – UAB „Senamiesčio vystymo grupė“, UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“, UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, esamiems įsipareigojimams Banke refinansuoti. Sutartis nutraukta 2009-09-04.Danske Bank A/S, 2008-11-27 raštais dėl įsipareigojimų pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 įvykdymo, nurodė, kad UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ nevykdo kredito sutarčių 45 punkto (įsipareigojimo palūkanų mokėjimo ir kredito grąžinimo dienomis bendrovės vardu atidarytoje sąskaitoje sukaupti pinigų likutį, reikalingą palūkanų apmokėjimui ir panaudotos kredito linijos grąžinimui). Nurodė, kad pagal Kredito sutartį Nr. 1 šio įsipareigojimo nesilaikoma nuo 2008-09-30 (nemokama priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių), o nuo 2008-11-24 negrąžina kredito; pagal Kredito sutartį Nr. 2 įsipareigojimo mokėti palūkanas ir delspinigius nesilaikoma nuo 2008-09-30, o nuo 2008-10-15 negrąžinamas kreditas. Bankas nurodė, kad UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ pažeidimai yra esminiai, todėl, vadovaujantis 53 punktu, pareikalavo iki 2008-12-12 grąžinti visas pagal Sutartis sumas (negrąžintą kreditą, palūkanas ir delspinigius). Kitu atveju 2008-12-12 sutartys bus nutrauktos. Kredito sutartis Nr. 1 ir Kredito sutartis Nr. 2 banko vienašališkai nutrauktos nuo 2008-12-12 (anksčiau kredito grąžinimo termino), pradėtas priverstinis skolos su delspinigiais ir palūkanomis išieškojimas.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2010 m. spalio 25 d nutartimi (Nr. I-363V/2010) (toliau – hipotekos teisėjos nutartis), išnagrinėjus Danske Bank A/S 2010-10-19 pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo bei 2010-10-19 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nutarta išieškoti 245 542,72 Eur negrąžinto kredito, 5 408,54 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 137 893,67 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių (iš viso 388 844,93 Eur), 260 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 20 Lt įspėjimo įteikimo išlaidų bei 9 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos skolos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2010-10-21 iki visiško skolos išieškojimo dienos, išieškojimą nukreipiant į įkeistą turtą (pagal Kredito sutartį Nr. 1). Hipotekos teisėjos nutartis 2011-07-26 patvarkymu priimta vykdyti antstolio V. M. (vykdomoji byla Nr. 0240/11/04177). 2015-03-05 turto perdavimo išieškotojui aktu antstolis perdavė skolininkei UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ priklausantį turtą (nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)) išieškotojui Danske Bank A/S.Vilniaus miesto 15 notarų biuro notarė 2015 m. vasario 10 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. DJ-749 (toliau – notarės vykdomasis įrašas), kuriuo nutarta išieškoti 1 049 473,88 Eur skolos (364 216,07 Eur negrąžintos paskolos, 13 203,25 Eur palūkanų, 671 706,46 Eur delspinigių) ir 6 proc. dydžio palūkanų (skaičiuojamų nuo 2014-04-16 iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo) iš UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ bei įkaitų davėjų G. P., O. O., G. S., S. M., O. N.. (pagal Kredito sutartį Nr. 2). Notarės vykdomasis įrašas 2015-03-02 patvarkymu priimtas vykdyti antstolio A. S. (vykdomoji byla Nr. 0010/15/00781).Ieškovė ieškinyje, Vilniaus apygardos teisme gautame 2015-10-27, teismo prašė sumažinti Kredito sutarties Nr. 1 pagrindu atsakovės iš ieškovės reikalaujamus delspinigius, priteistus hipotekos teisėjos nutartimi bei išieškomus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/04177 iki 8 937,76 Eur bei Kredito sutarties Nr. 2 pagrindu atsakovės iš ieškovės reikalaujamus delspinigius, išieškomus pagal notarės vykdomąjį įrašą antstolio A. S. vykdomojoje byloje Nr. 0010/15/00781 iki 13 257,46 Eur, išieškojimų delspinigių pagal minėtas kredito sutartis dydį mažinant dviem pagrindais: 1) 6 mėn. ieškinio senatimi; 2) nepagrįstai didele delspinigių norma, ją mažinant iki 0,02 proc.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinio netenkino, nenustatęs pagrindų delspinigiams mažinti. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, kuriuo teismas atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą ir sumažinti delspinigių dydį, paskaičiuotą pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Apeliacinis skundas grindžiamas proceso ir materialinių normų pažeidimu, nesivadovavimu aktualia kasacinio teismo praktika.

Dėl delspinigių mažinimo pagrindų

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.).Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012 ir kt.). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Netesybų mažinimo pagrindai įtvirtinti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas suteiktus įgalinimus mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-303/2012; 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Taigi, CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nagrinėjamu atveju apeliantė remiasi abiem šiais netesybų mažinimo pagrindais.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju kyla ginčas dėl delspinigių, kurie priteisti (paskaičiuoti) ir išieškomi hipotekos teisėjo ir notaro vykdomojo įrašo pagrindu, mažinimo galimybės. Apeliantė teigia, kad netesybų mažinimo klausimas turi būti nagrinėjamas ginčo teisena, todėl jos ieškinio reikalavimai dėl delspinigių mažinimo nagrinėjamu atveju reiškiami pagrįstai ir nepažeidžia nei hipotekos teisėjo nutarties, nei notarės vykdomojo įrašo. Bankas, nesutikdamas su tokia pozicija, nurodo, kad tiek hipotekos teisėjo nutartis, tiek vykdomasis įrašas yra galiojantys, vykdytini, todėl teisme reikšti tapačių reikalavimų negalima. Banko teigimu, ieškovė turėjo galimybę ginčo teisenos būdu ginčyti priteistų delspinigių dydį iki įsiteisėjant hipotekos teisėjos nutarčiai (analogiška išvada darytina ir dėl notarinio įrašo). Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos teisėjo nutartis išieškoti skolą buvo priimta 2010 m. spalio 25 d., taikytina CK 4 knygos redakcija (CK 4.170–4.197 str.), galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nagrinėdamas bylą dėl hipotekos teisinių santykių hipotekos teisėjas neturi teisės spręsti dėl sutartinių palūkanų mažinimo, ginčas dėl sutartinių palūkanų, jų dydžio nagrinėtinas ginčo teisena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2012; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2012; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013).Atsižvelgiant į tai, kad notarės vykdomasis įrašas išduotas 2015 m. vasario 10 d., taikytinos CK 4 knygos redakcija, galiojusi nuo 2012-07-01. Kasacinio teismo praktikoje dėl vykdomąjį įrašą reglamentuojančių normų taikymo pažymėta, kad notaras netikrina (ir nevertina) kreditoriaus pateiktų duomenų atitikties ir neatsako už juos, nes įstatyme nustatyta, kad už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 str. 3, 4 d.), o notaras šiame procese atlieka išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą dėl jų atitikties viešo Hipotekos registro duomenims ir nesprendžia hipotekos šalių ginčų. Išimtinę kompetenciją spręsti hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo klausimą dėl kreditoriaus išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties konkrečiu atveju turi tik teismas ginčo teisenos tvarka, esant skolininko reikalavimui, ginant jo pažeistas teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr.e3K-3-153-916/2016). Remiantis tokia kasacinio teismo formuojama praktika spręstina, kad ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl delspinigių, išieškomų pagal hipotekos teisėjos nutartį ir notaro vykdomąjį įrašą, mažinimo, o tokie ieškovės ieškinio reikalavimai nelaikytini tapačiais, nepaisant to, kad tiek hipotekos teisėjo nutartis, tiek vykdomasis įrašas yra galiojantys ir vykdytini, todėl dėl apeliacinio skundo argumentų pasisakoma iš esmės.Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas mažinti netesybų dydį, neįvertino arba netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su nelygiomis derybinėmis galiomis, sudarant kredito sutartis, sutarčių dalinį vykdymą iki jų nutraukimo, suabsoliutino sutarčių laisvės principą, neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, ieškovės teigimu, patvirtinančius banko nesąžiningumą nutraukiant kredito sutartis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.Pirmiausia pažymėtina, kad kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pareiga – formuoti vienodą teismų praktiką. CK įtvirtintos aiškiai per didelių netesybų sąvokos turinys neatskleistas, todėl pagal formuojamą teismų praktiką, dėl delspinigių dydžio pagrįstumo sprendžiama ne pagal konkretų delspinigių tarifą (teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.), tačiau vertinant bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), taip pat remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Kai kyla ginčas dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje ir teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Vienas iš esminių įstatyme nustatytų netesybų mažinimo kriterijų – netesybų santykis su nuostoliais. Tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Taigi teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2015; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju atsisakydamas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl delspinigių mažinimo, ieškovei įrodinėjant jų nepagrįstai didelį dydį, nepažeidė CK normų, reglamentuojančių netesybų mažinimo kriterijus bei ją aiškinančios teismų praktikos. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. įvertino šalių statusą (privatūs verslo subjektai), sutarčių laisvės ir privalomumo principus (CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.), kredito sutartyse sulygtą nuostatą, jog kredito sutarties sąlygos, ieškovės prievolės, kylančios iš kredito sutarties, neprieštarauja ieškovo steigimo dokumentams, aplinkybes, susijusias su užsitęsusiu ir priverstiniu skolos grąžinimu, negrąžintų pagal kredito sutartis skolos dydžio ir delspinigių dydžio palyginimu, banko patirtais nuostoliais dėl prievolių pagal kredito sutartis pažeidimo. Be to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad tiek Kredito sutartis Nr. 1, tiek Kredito sutartis Nr. 2 buvo keičiamos pratęsiant sutarties įvykdymo terminą, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė sutarčių keitimo metu būtų kėlusi klausimą dėl sutartyse sulygtų delspinigių dydžio, delspinigių dydžio klausimas nekeltas ir bankui vienašališkai 2008-12-12 nutraukus sutartis, pradėjus priverstinį išieškojimą, o į teismą su ieškiniu dėl neva nepagrįstai didelių netesybų kreiptasi tik 2015 metais. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovei Kredito sutartį Nr. 1 sudarant 2003-03-24, o Kredito sutartį Nr. 2 2006-05-10, jose sulygstant tą patį delspinigių dydį ir savalaikiai nesiimant veiksmų dėl šios sutarčių nuostatos pakeitimo, jos nelaikytos kaip nesąžiningos ar pažeidžiančios ieškovės interesus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju teismas pernelyg suabsoliutino sutarčių laisvės principą ir (ar) neįvertino banko derybinės galios stiprumo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė – verslo subjektas, turinti verslo patirties (jau vien pagal šios bylos aplinkybes su banku sudariusi ne vieną kredito sutartį), kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl laikytina, kad ji, sudarydama sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti tiek kredito sutarčių nuostatas, įvertinus savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, o jų pažeidimo atveju – galimas sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Vien tai, kad bankas yra finansų įstaiga, ieškovei esant verslo subjektu, nesudaro pagrindo spręsti egzistuojant derybinės galios nelygybę, o ieškovę ginti kaip silpnesniąją sutarties šalį netesybų, sulygtų sutartyje, mažinimu šiuo aspektu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ji, sudarydama kredito sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl kreditavimo sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl delspinigių) ir kreiptis į kitas konkuruojančias finansines įstaigas, taip pat, kad sutarčių sudarymo metu 0,08 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitikę rinkoje taikytų netesybų normų, tačiau apeliantė skunde šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė, kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių objektyvių duomenų, suponuojančių pagrindą spręsti priešingai (CPK 314 str., 185 str.).Nesutiktina su apeliantės skundo argumentu, jog teismas netinkamai įvertino kitą netesybų mažinimo pagrindą – dalinį prievolės įvykdymą iki kredito sutarčių nutraukimo. Kaip jau buvo minėta, netesybos (delspinigiai) viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, skaičiuojami skolininkui neįvykdžius (ar netinkamai įvykdžius) prievolę (CK 6.71 str., kredito sutarčių 19 ir 21 p.), todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl paskaičiuotų delspinigių dydžio teisiškai reikšmingu laikytinas prievolės pagal kredito sutartis įvykdymo laikotarpis. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad tiek kredito sutartis Nr. 1, tiek Kredito sutartis Nr. 2 vienašališkai banko nutrauktos nuo 2008-12-12, tačiau išieškojimas pagal Kredito sutartį Nr. 2 tebevyksta, o pagal kredito sutartį Nr. 1 įvykdytas 2015-03-05 turto perdavimo išieškotojui aktu. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat kredito sutarčių ypatumus, jų specifinį pobūdį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju dalinis skolos dengimas nelaikytinas pakankamu pagrindu delspinigiams sumažinti.Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su kredito sutarčių nutraukimu, kurios laikytinos esminėmis sprendžiant delspinigių mažinimo klausimą. Nurodo, kad iš kredito sutarčių kylantys įsipareigojimai nebuvo padengti ne dėl ieškovės, bet dėl paties banko kaltės, jam 2009 m. spalio mėn. nepagrįstai nutraukus šalių sudarytą refinansavimo sutartį, kurios objektas apėmė ir šiai bylai aktualias kredito sutartis, pradedant priverstinius išieškojimus. Apeliantės teigimu, veiksmai, kuomet kredito sutartys nutraukiamos galiojant refinansavimo sutarčiai ir bankui disponuojant ieškovės lėšomis, kurių pakako visiems finansiniams įsipareigojimams dengti, negali būti laikomi sąžiningais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl delspinigių mažinimo (nėra reiškiamas reikalavimas dėl kredito sutarčių nutraukimo neteisėtumo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių nelaikė teisiškai reikšmingomis. Be to, Refinansavimo sutarties nutraukimo pagrįstumas (šia aplinkybe remiasi apeliantė skunde) jau išnagrinėtas, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi palikus galioti Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimas, kuriuo UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ ieškinys dėl refinansavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atmestas (CPK 179 str. 3 d.).Apeliantė skunde nurodo, kad bankui į bylą nepateikus nė vieno įrodymo apie patirtus nuostolius dėl prievolių pagal kredito sutartis neįvykdymo, teismas išvados dėl banko patirtų nuostolių daryti negalėjo. Minėta, kad bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; kt.). Taigi, sprendžiant netesybų mažinimo klausimą taikomas esminis kriterijus – netesybų su nuostoliais santykis. Nagrinėjamu atveju, pagal byloje esančias aplinkybes, nenustačius, kad šalių sulygti delspinigiai būtų neprotingai dideli, nėra pagrindo taikyti šį netesybų mažinimo kriterijų (CK 6.258 str.). Be to, banko tikėtini nuostoliai, patirti dėl kredito sutarčių tinkamo nevykdymo, įrodinėti BĮ 47 straipsnio 2 dalimi, FĮĮ 32 straipsnio 4, 5 dalimis, kredito sutarčių specifika (CK 6.881 str.). Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai bankas suformuoja daug atidėjinių, mažėja banko pelnas arba didėja nuostolis, krenta banko kapitalo pakankamumo rodikliai, mažėja banko balansinis turtas, taip pat krenta ir visi kiti veiklos rodikliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje sprendžiant delspinigių dydžio klausimą nutraukus kredito sutarčių vykdymą ir ilgą laiką negrąžinant skolos su palūkanomis, taip pat įvertinus kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant delspinigių mažinimo klausimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada nagrinėjamu atveju nesant pagrindo spręsti apie Kredito sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nustatytus neprotingo dydžio delspinigius.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kredito sutartyse sulygtos 0,08 proc. dydžio netesybas pagal nustatytas reikšmingas aplinkybes (šalių statusą, prievolės pagal kredito sutartis pažeidimą, šalių elgesį, suteiktų paskolų sumas, ilgą skolų grąžinimo laikotarpį) nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pagrįstai nevertintinas kaip neprotingai ar aiškiai per didelis (CPK 185 str.).Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti 6 mėn. senatį ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo ir šiuo pagrindu mažinti delspinigius pagal Kredito sutartį Nr. 1 ir Kredito sutartį Nr. 2. Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje nustatytam laikotarpiui) atskirai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014). Delspinigius priteisti galima tik už laikotarpį iki pagrindinės prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000).CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, o pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad tiek pagal Kredito sutartį Nr. 1, tiek pagal Kredito sutartį Nr. 2, delspinigiai priskaičiuoti už ilgesnį nei 6 mėn. laikotarpį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bankas 6 mėn. ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pagal Kredito sutartį Nr. 2 praleido dėl svarbių priežasčių (ginčų teisme ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), todėl, jį atnaujinęs, šiuo pagrindu nemažino netesybų pagal Kredito sutartį Nr. 2 dydžio. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nurodo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, trukdžiusias bankui imtis skolos išieškojimo veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis savo atsikirtimus grindė bankas. Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1657-668/2010, išnagrinėjęs ieškovės UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje pagal jos ieškinį atsakovei AB Danske Bank A/S, veikiančiam per filialą Lietuvoje, dėl įpareigojimo panaikinti hipoteką, jį tenkino – taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė priverstinį skolos išieškojimą ne ginčo tvarka iš įkeisto turto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-126-890/2011, ieškovės ieškinys atmestas. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-223-513/2012, šis sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2012, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2014, šią nutartį paliko nepakeistą.Apeliantė teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas baigėsi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi, todėl atsakovė į notarę kreipėsi praėjus daugiau nei metams po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pabaigos. CPK 150 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Iš bylos duomenų matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės ieškovės prašymu buvo taikytos, tačiau duomenų apie jų galiojimą į bylą nepateikta. Byloje esantys duomenys patvirtina tik tai, kad ginčas pagal ieškovės ieškinį, kurio reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2014, o bankas 2014-03-21 su prašymu, skirtu notarei D. J., dėl vykdomojo įrašo išdavimo dėl 1 049 125,78 Eur kartu su 6 proc. dydžio palūkanomis išieškojimo iš UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ banko naudai, nurodė aplinkybes, susijusias su užtrukusiu bylinėjimusi ir taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, bankas dar 2010-03-15 kreipėsi Hipotekos skyriui prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo dėl minėto turto arešto. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, teigdama, kad laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2013-04-03 turėjo (galėjo) pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Byloje nesant duomenų apie taikytų laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimą (panaikinimą) iki banko rašto pateikimo notarei, negalima daryti išvados, kad bankas 6 mėn. ieškinio senaties terminą delspinigiams skaičiuoti praleido nesant svarbių priežasčių.Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik fizinių asmenų turto atžvilgiu, todėl bankas galėjo imtis priverstinio išieškojimo iš ieškovės pagal kredito sutartį veiksmų. Iš banko 2014-03-21 prašymo notarei D. J. matyti, kad prievolių pagal 2006-05-10 kredito sutartį Nr. K200605-0996 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais užtikrinimui 2006-09-11 hipotekos lakštu (duomenys neskelbtini) su visais vėlesniais papildymais bei pakeitimais bankui, be kita ko, buvo įkeistas UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ nuosavybės teise priklausantis turtas: 2002,72 kv. m. pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su 356 kv. m. priklausiniu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas patalpomis, kurioms suteikti šie unikalūs Nr. : (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į turto laikinųjų apsaugos priemonių mastą (šios nutarties 54 p.), taikytą Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1657-668/2010, matyti, kad buvo sustabdytas priverstinis skolos išieškojimas ne ginčo tvarka ir iš UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ bankui įkeisto turto (Nr. (duomenys neskelbtini)), be to, aukščiau minėtas turtas susijęs su Kredito sutartimi Nr. 2.Teismo vertinimu, susiklosčiusi situacija, kuomet taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo sustabdyti išieškojimo veiksmai iš hipoteka įkeisto turto 2010 metais, apeliantės nurodomas banko neveikimas nuo kredito sutarties nutraukimo (2008-12-12) iki 2010 metų (2010-03-15 kreiptasi į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo dėl turto arešto), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama priežastis mažinti delspinigius taikant 6 mėn. ieškinio senatį. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškinio senaties termino taikymas delspinigiams pagal Kredito sutartį Nr. 1, pagal kurią pradėtas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/04177 yra baigtas, surašius 2015-03-05 turto perdavimo išieškotojui aktą gali būti mažinamos. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Analogiško turinio nuostata įtvirtinta ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Nors šios CK įtvirtintos normos, kaip teisingai nurodo apeliantė, netaikytinos nagrinėjamu atveju, kuomet netesybos išieškotos priverstinio vykdymo tvarka, tačiau tokios netesybos gali būti mažinamos įrodžius jų neprotingą dydį, tačiau ne ieškinio senaties termino pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-493-381/2015). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą delspinigiams pagal Kredito sutartį Nr. 1 taikyti 6 mėn. ieškinio senatį ir šiuo pagrindu juos mažinti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliantei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo atidėtas 6 774,14 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už paduodamą apeliacinį skundą, iki procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ši suma priteistina iš ieškovės (apeliantės) valstybei (CPK 84, 93, 96 str.). Be to, iš apeliantės valstybei priteistinos apeliacinėje instancijoje su procesinių dokumentų įteikimu susijusios 3,72 Eur išlaidos, kurių dydį pagrindžia byloje esanti pažyma (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės UAB „SENAMIESČIO SVEČIŲ NAMAI“ (j. a. k. 125741691) valstybei priteisti 6 774,14 Eur žyminio mokesčio bei 3,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėKonstantinas GurinasDanguolė Martinavičienė