Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės asociacijos Lietuvos motociklų sporto federacija atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Sporto klubas „CR Moto“ ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos motociklų sporto federacija dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti atsakovės tarybos 2025 m. liepos 1 d. sprendimo, kuris tarybos posėdžio protokole Nr. 25/07/01 pažymėtas numeriu 2, ir kuriuo ieškovė pašalinta iš atsakovės narių, galiojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atskirajame skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, kadangi neegzistavo abi sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas, atlikdamas preliminarų įrodymų vertinimą, negalėjo nustatyti tikimybės, jog ieškovės pateiktų įrodymų pakanka pagrįsti keliamus reikalavimus ir to pasekmėje gali būti priimtas jai palankus sprendimas. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones net nesulaukęs atsakovės atsiliepimo, kuriuo ji būtų pateikusi visus įrodymus, paneigiančius ieškovės ieškinyje nurodomus teiginius, taigi, tokiu būdu buvo pažeidžiamas procesinis šalių rungimosi principas. Teismas, prieš priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo teisę paklausti atsakovės nuomonės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

8. Atskirajame skunde teigiama, jog teismas turėjo įvertinti, kad atsakovė yra nacionalinė sporto šakos (motociklų) federacija, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra įgyvendinti ilgalaikę motociklų sporto ir motociklų turizmo plėtojimo programą, formuoti motociklų sporto materialinę bazę Lietuvos Respublikoje. Atsakovė yra atsakinga už jos narių organizuojamų varžybų priežiūrą, licencijų sportininkams išdavimą, užtikrinimą, kad renginiai būtų organizuojami saugiai, varžybų dalyviai draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų ir mirties. Ieškovė buvo pašalinta iš atsakovės narių dėl esminių atsakovės reglamentų pažeidimų, susijusių su nesankcionuotų motociklų sporto varžybų organizavimu. Vadovaujantis atsakovės varžybų organizavimo taisyklėmis, visi federacijos nariai, organizuodami sporto renginius, privalo užtikrinti, kad varžybos būtų įtrauktos į atsakovės patvirtintą varžybų kalendorių, sumokėti nustatytą kalendoriaus mokestį, pasirašyti su atsakove varžybų organizavimo sutartį; pasirūpinti renginio draudimu; užtikrinti, kad visi varžybų dalyviai turėtų galiojančias atsakovės sportininko licencijas bei sportinį draudimą. Tačiau ieškovė organizavo (ir vis dar organizuoja) varžybas, kurios nebuvo suderintos su atsakove – jos nebuvo įtrauktos į oficialų atsakovės varžybų kalendorių, nebuvo sudaryta organizavimo sutartis, nebuvo pateiktas renginio draudimas. Tokios varžybos, nesuderintos su federacija, laikomos „juodosiomis“. Kartu buvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos sporto įstatymo 18 straipsnyje esantis reikalavimas informuoti atsakovę apie organizuojamas varžybas. Viešojoje erdvėje (socialiniuose tinkluose) pasirodė ieškovės organizuotų varžybų reklama, kurioje buvo aiškiai teigiama, kad renginyje nereikalingos jokios licencijos, nors pagal atsakovės reglamentus tai yra privaloma. Tokiu būdu buvo tiesiogiai pažeistos atsakovės taisyklės, o taip pat kilo sportininkų saugumo bei atsakomybės klausimai. Dėl to, atsakovės taryba, reaguodama į šiuos pažeidimus, oficialiai informavo Ieškovę (2025 m. gegužės 29 d. el. laišku) apie būtinybę laikytis atsakovės taisyklių. Nepaisant įspėjimo, ieškovė sąmoningai ignoravo šią informaciją ir toliau vykdė nesankcionuotas varžybas be atsakovės leidimo, be licencijuotų dalyvių ir be sportinio draudimo. Atsižvelgiant į išvardytus sisteminius ir pakartotinius pažeidimus, buvo priimtas sprendimas pašalinti ieškovę iš atsakovės narių sąrašo. Vis dėl to, priešingai nei nurodo ieškovė, jai nesant atsakovės nare, yra sudaromos visos galimybės organizuoti varžybas, su sąlyga, kad jos bus organizuojamos pagal nustatytą tvarką ir užtikrinant dalyvių saugumą. Tą patvirtina 2025 m. liepos 9 d. protokolas, kuriuo ieškovei buvo suteikta teisė išduoti C kategorijos licencijas varžybų dalyviams. Ieškovė šia teise nepasinaudojo ir toliau organizuoja su atsakove suderintas C kategorijos varžybas be licencijos, taip pat, organizuoja kitas varžybas, nereikalaudamas atsakovės išduodamų licencijų. Pavyzdžiui, 2025 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė vėl organizuoja su atsakove nesuderintas lenktynes Nemuno žiede, kur pirmiausia viešina, kad licencijos nereikalingos.

9. Atskirajame skunde nurodoma, kad spręsdamas dėl antrosios sąlygos, teismas rėmėsi išimtinai ieškovės pateiktais paaiškinimais, kurie prieštarauja tikrovei, t. y., kad jo renginiai (suderinti su atsakove) yra pašalinti iš atsakovės renginių kalendoriaus; kad ji negalės organizuoti varžybų ir išduoti C kategorijos licencijų varžybų dalyviams. Visgi, atsakovės teikiami įrodymai teismui patvirtina priešingas aplinkybes: ieškovės tinkamai su atsakove pagal Sporto įstatymo 18 straipsnį suderinti renginiai yra viešinami, o ieškovei dar 2025 m. liepos 9 d. suteikta išimtinė teisė prekiauti C kategorijos licencijomis jo su atsakove suderintuose organizuojamuose renginiuose. Vis dėlto, ieškovė šios aplinkybės teismui neatskleidė, o šia teise nepasinaudojo. Net ir atsakovės nariams tenka pareiga prieš kiekvieną C kategorijos renginį sudaryti atskirą sutartį su atsakove dėl tame renginyje išduodamų C kategorijos licencijų. Ieškovė nei būdama nare, nei juo nebūdama, šios procedūros kategoriškai ir sąmoningai nevykdė, tokiu būdu rizikuodama jos organizuojamų renginių dalyvių ir žiūrovų saugumu, organizavo ir kitus su atsakove nesuderintus renginius, kuriems neprašė licencijų, tokiu būdu pažeisdamas Sporto įstatymo 18 straipsnio 1 dalies įtvirtintas pareigas, atsakovės vidinius aktus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Sporto klubas „CR Moto“ ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos motociklų sporto federacija dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu, kuria nutarta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti atsakovės tarybos 2025 m. liepos 1 d. sprendimo, kuris tarybos posėdžio protokole Nr. 25/07/01 pažymėtas numeriu 2, ir kuriuo ieškovė pašalinta iš atsakovės narių, galiojimą.

17. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, kadangi neegzistavo abi sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, be to, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, sutampa su ieškinio reikalavimais.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

20. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

21. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu teikia naujus, įrodymus ieškovės teigimu, patvirtinančius atsakovės dėstomas aplinkybes – susirašinėjimus, varžybų skelbimus ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie nauji įrodymas turi ryšio su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku. Pažymėtina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta atsakovei nepranešus ir nesuteikus galimybės šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, ieškovė turėjo galimybę su naujai teikiamais įrodymais susipažinti ir dėl jų pasisakyti. Atsižvelgiant į visa tai, ieškovės su atskiruoju skundu teikiami nauji įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

22. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės asociacijos Sporto klubas „CR Moto“ ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos motociklų sporto federacija dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškinys teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi paliktas nenagrinėtu, tačiau nutartis neįsiteisėjusi ir dėl šios nutarties yra pateiktas ieškovės atskirasis skundas.

24. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

25. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

26. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

27. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

28. Nagrinėjamu atveju teismas atlikęs prima facie ieškovės pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovės pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovo argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi, egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

29. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

30. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

31. Pirma, pažymėtina ir tai, kad ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, ieškinius dėl priteisimo ir ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniu dėl pripažinimo siekiama konstatuoti teisių ar pareigų arba teisinio santykio ar jo dalies buvimą (pozityvus ieškinys) arba nebuvimą (negatyvus ieškinys). Ieškiniais dėl teisinių santykių modifikavimo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinius santykius. Ieškiniu dėl priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus (pvz., perduotų turtą, sumokėtų skolą). Atitinkamai teismų sprendimai pagal teisės gynimo būdą taip pat skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai); dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai); dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009, 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, „Teismų praktika“, 2017, 48, p. 205–224).

32. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010). Kai reiškiamas reikalavimas pakeisti sutartinius teisinius santykius, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuojami teismo sprendimo pagrindu, o toks sprendimas neturi būti vykdomas priverstine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-667/2014, 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-733-516/2019). Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, nėra būtina ir paprastai net negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020).

33. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir, bylos duomenimis, nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas teigti, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje netaikius ieškovės nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovei palankaus sprendimo dėl atsakovės sprendimo pripažinimo negaliojančiu nuo sprendimo priėmimo dienos įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas. Toks teismo sprendimas nereikalauja vykdymo – sukelia teisinius padarinius be vykdymo. Kitų reikalavimų, kuriuos teismo sprendimu tenkinus, būtų reikalingas vykdymas, ieškovė šiuo atveju ieškinyje nepareiškė.

34. Antra, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamam įvykdymui, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju, teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tačiau tokie atvejai yra išimtiniai, nes susiję su negalimumu jokiu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009).

35. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ir pareikšto ieškinio dalykas iš esmės sutampa.

36. Trečia, kaip minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-222-407/2020).

37. Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą iš esmės motyvuoja, tuo kad jų netaikius ir ieškovei neturint galimybės naudotis atsakovės narės teisėmis ieškovė negali organizuoti motociklų sporto renginių, blogėja jos reputacija ir dėl ko ieškovė nepagrįstai patiria žalą.

38. Tuo tarpu atsakovė, ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nereikalingumą iš esmės motyvuoja tuo, jog taikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ieškovė turi teisę toliau veikti kaip atsakovės narė, tačiau nesilaikydama nei vidinių atsakovės teisės aktų, nei Lietuvos Respublikos įstatymų, gadinant atsakovės reputaciją, organizuojant nesaugius motociklų sporto renginius. Teigia, jog atsakovė yra atsakinga už jos narių organizuojamų varžybų priežiūrą, licencijų sportininkams išdavimą, užtikrinimą, kad renginiai būtų organizuojami saugiai, varžybų dalyviai draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų ir mirties. Nurodo, kad ieškovė vykdo priešingą atsakovės tikslams veiklą, kadangi savo renginius organizuoja, jų nesuderindama su atsakove, ir, organizuoja varžybas, kuriose kviečia dalyvauti asmenis, neturinčius privalomos licencijos (kurias išduoda atsakovė). Teigia, kad licencijavimas varžybose yra būtinas – tokiu būdu užtikrinama, kad varžybų dalyvis yra apdraustas, sudaromos visos sąlygos dalyvauti saugiose varžybose. Nurodo, kad tokia saviveikla gali pakenkti varžybų dalyvių (įskaitant ir nepilnamečius) saugumui, todėl yra netoleruotina.

39. Pažymėtina, kad ieškovė dėl šių konkrečių atsakovės argumentų atsiliepime į atskirąjį skundą detaliau iš esmės nepasisakė. Atsakovės kartu su atskiruoju skundu teikiami nauji įrodymai bent jau iš dalies patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes – pavyzdžiui, atsakovė teikia motociklų sporto renginių skelbimus kuriuose nurodoma, jog licencijos nereikalingos.

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju prioritetas teiktinas ne ieškovės apsaugojimui nuo galimai nepagrįstos žalos (kurią, be kita ko, ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti) atsiradimo, o galimai saugios motociklų sporto aplinkos formavimui.

41. Kita vertus, ieškovės nurodomų renginių datos – 2025 m. liepos 13 d., 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 6-7 d. yra jau praėjusios, o šios rūšies sporto renginių sezonas yra pasibaigęs.

42. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas kitų skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

44. Pažymėtina ir tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakartotinai (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

45. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, todėl yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti, skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Priimti kartu su atskiruoju skundu teikiamus naujus įrodymus.

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės asociacijos Sporto klubas „CR Moto“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.