Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo R. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2017 m. spalio 24 d., UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB (duomenys neskelbtini). Ieškovės buvęs vadovas R. B. nevykdė nutartimi nustatytų įpareigojimų ir per 15 dienų neperdavė administratoriui turto ir visų turimų dokumentų, dėl to jam 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo paskirta 500 Eur bauda. Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendros 109 584,34 Eur sumos. Vėlesnėmis 2018 m. nutartimis kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas buvo tikslinamas. Bendras kreditorių finansinis reikalavimas sudaro 137 854,07 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. rugpjūčio 30 d., UAB (duomenys neskelbtini) bankrotas pripažintas tyčiniu. Ieškovės nuomone, 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovės balansas įrodo, kad įmonė jau 2016 m. buvo nemoki, nes įmonės turto vertė buvo 178 285 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 138 335 Eur. Darbo ginčų komisijos sprendimai įrodo, kad įmonės vadovas 2017 m. balandžio mėnesį sudarė su darbuotojais sutartis, tačiau atlyginimų nuo 2017 m. gegužės mėnesio nemokėjo. Ieškovės sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog 2017 m. balandžio 20 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 1 279,81 Eur pagal 2017 m. balandžio 20 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šis mokėjimas ginčijamas pateiktu ieškiniu. Ieškinys argumentuojamas tuo, jog ginčijamo mokėjimo atlikimo metu egzistavo galiojančios ir neginčijamos kreditorių reikalavimų teisės. Ieškovė jau 2016 m. buvo nemoki, neturinti pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Dėl to privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų eiliškumu – pagal mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ginčijamu mokėjimu ieškovė, negalėdama vykdyti ankstesnių įsipareigojimų, nesilaikydama įstatymo nustatytos imperatyvios atsiskaitymo tvarkos, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovei. Atsakovė turėjo pareigą pasidomėti, ar, atliekant ginčijamus mokėjimus, ieškovė neturėjo kitų prievolių, kurių terminai jau suėję ir ar atlikus juos, nebus pažeisti kitų kreditorių interesai. Duomenų, kad atsakovė domėjosi ieškovės turtine padėtimi, nėra, todėl atsakovė laikytina nesąžininga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl sandorio negaliojimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Ieškovė 2017 m. balandžio 20 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama parduoti dvi sijas IPE 200 x 1210 S355J2 (L), kurių vertė – 772,50 Eur be PVM, ir profiliuotą vamzdį 50 x 30 x 2 x 6000 S235JR, kurio vertė – 285,10 Eur be PVM, iš viso ieškovė nusipirko 1 279,81 Eur vertės metalo gaminių (e. b. t. 2, b. l. 5). Ieškovei 2017 m. balandžio 20 d. buvo išrašyta išankstinė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), jos suma 1 279,81 Eur, ją ieškovė apmokėjo 2017 m. balandžio 20 d. mokėjimo pavedimu (e. b. t. 1, b. l. 204). Ieškovės sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog 2017 m. balandžio 20 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 1 279,81 Eur pagal 2017 m. balandžio 20 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1631-524/2017 ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

11. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, prašo pripažinti 2017 m. balandžio 20 d. atliktą bankinį pinginių lėšų pavedimą atsakovei negaliojančiu CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip finansinę operaciją, pažeidusią CK 6.930¹ straipsnį (mokėjimų eiliškumo tvarką). Ieškovė reikalavimą grindė tuo, kad atliktas sandoris pažeidžia kreditorių teises. Jos nuomone, įmonei esant nemokiai, mokėjimo pavedimu buvo suteikta pirmenybė vienai kreditorei – atsakovei. Pirmosios instancijos teismas ieškinį abiem pagrindais atmetė kaip nepagrįstą.

12. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino nemokumo atsiradimo momentą ir iš naujo sprendė nemokumą klausimą bei nustatė, kad ginčo sandorio metu ieškovė faktiškai nebuvo nemoki. Apeliantės nuomone, tai jau atlikta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla ir konstatuotas nemokumas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismui nevertėjo iš naujo imtis analizuoti ir vertinti įmonės nemokumo momento, nes tai jau buvo atlikta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „byloje nėra objektyvių duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) ginčijamo mokėjimo atlikimo metu, t. y. 2017 m. balandžio mėnesį būtų buvusi faktiškai nemoki“, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartyje (civilinė byla Nr. eB2-1631-524/2017), kuria ieškovei iškelta bankroto byla, vertinant atsakovės 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, buvo konstatuota, kad „įmonė yra nemoki“. Tokia išvada yra prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kurio iš naujo nustatinėti nereikėjo. Kitas aspektas yra tai, kad net ir konstatavus, kad įmonė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau tęsė veiklą, gali būti tokia situacija, kad įmonė vėl tampa konkurencinga bei pagerina savo turtinę padėtį ir jos nebegalima vertinti kaip nemokios įmonės, tačiau tai yra ne šios bylos dalykas, todėl plačiau apie tai nepasisakoma.

13. Apeliantė faktiškai visą apeliacinį skundą grindžia eiliškumo pažeidimu (CK 6.930¹ straipsnis), atliekant ginčo mokėjimus. Jos nuomone, teismas nepaneigė, kad ieškovė kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo trečiosios eilės kreditorių, su kuriais privalėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove. Ieškovė įrodinėjo, kad kreditiniai reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, atsirado tuo metu, kai buvo atlikti mokėjimai. Jos teigimu, pateikti duomenys patvirtina, kad atsiskaitymas su atsakove, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą tvarką, vertintinas kaip kitų kreditorių teisių pažeidimas – pirmenybės suteikimas konkrečiam kreditoriui.

14. Pažymėtina, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

15. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus, pastebi, kad teismas ir negali paneigti, kad ieškovė kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo trečiosios eilės kreditorių, su kuriais privalėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove, kadangi ieškovė to ir neįrodinėjo, nors tokią pareigą turėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokio trečiosios eilės kreditoriaus, su kuriuo įmonė privalėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove. Akcentuotina, kad skundžiamame sprendime buvo nustatyta tai, kad ginčo mokėjimų atlikimo metu ieškovė nei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (SODRA) nei valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) skolų neturėjo.

16. Aktualu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 9 d. civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 pakeitė iki šiol formuotą teismų praktiką ir suformavo naują teisės aiškinimo taisyklę. Nurodytoje kasacinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar įmonės bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, turi teisę ginčyti įmonės iki bankroto bylos iškėlimo atliktus atsiskaitymus ir reikalauti išmokėtų lėšų priteisimo iš jas gavusio kreditoriaus CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, remdamasis tuo, kad buvo pažeistas šiame straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės reikšti ieškinį CK 6.930¹ straipsnio pagrindu nėra nuosekli. Išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti teismų praktiką, analizavo Įmonių bankroto įstatymo, CK 6.66 ir 6.930¹ straipsniuose įtvirtintų kreditorių teisių gynimo institutų tikslus bei taikymo ypatumus bei šių nuostatų sisteminį ryšį. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, pažymėjo, jog kreditorių teises Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka gina bankroto administratorius, be kita ko, reikšdamas ieškinius dėl lėšų išieškojimo į bankrutuojančios įmonės turto masę. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Išplėstinė teisėjų kolegija vertino, jog būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus, dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad iš CK 6.930¹ straipsnio ir jį paskatinusio įstatymų leidėjo tikslų išplaukia, jog, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Sistemiškai įvertinusi CK, Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą reguliavimą, kreditorių interesų gynimo tikslus bei jų taikymo ypatumus, be kita ko, tai, kad, bankroto byloje CK 6.930¹ straipsnio pagrindu panaikinus atsiskaitymo sandorį ir priteisus lėšas į bankrutuojančios įmonės turto masę, nebuvo pasiekti CK 6.930¹ įtvirtinto reglamentavimo tikslai, t. y. neapgintos pirmumo teisę gauti atsiskaitymą turėjusio asmens teisės, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovė neįrodė, jog įmonė turėjo ankstesnės eilės kreditorių, atsižvelgusi į tai, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), kuris konstatavo, kad bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, į tai, kad teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, jog materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.), mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl eiliškumo pažeidimo 6.930¹ straipsnio pagrindu yra nepagrįstas.

18. Kaip minėta, apeliantė prašė ginčo mokėjimus pripažinti negaliojančiais ir actio Pauliana pagrindu.

19. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

20. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi, jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).

21. Apeliantė teigia, jog ieškovė neprivalėjo atsakovei atlikti mokėjimų, nes turėjo kitų kreditorių. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais dėl (ne)privalomumo nesutinka ir laiko juos nepagrįstais, nes byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės poziciją, jog ieškovės atliktas mokėjimas atsakovei buvo mokėjimas vykdant sutartį trečiajam asmeniui.

22. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė 2017 m. kovo 27 d. buvo sudariusi rangos sutartį Nr. 2017-03-27 su uždarąja akcine bendrove (toliau -UAB) (duomenys neskelbtini) dėl 378 200 Eur vertės metalo gaminių gamybos (e. b. t. 2, b. l. 182–195). Pažymėtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) medžiagoms įsigyti 2017 m. kovo 27 d. ieškovei buvo pervedusi 113 460 Eur dydžio avansą, iš jo ieškovė ir pirko metalą iš atsakovės, reikalingą šiam sandoriui įvykdyti. Taigi ieškovė prekes – metalą – pirko tam, kad tęstų ūkinę veiklą ir gautų pajamų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su savo kreditoriais. Įsipareigojimų vykdymas, t. y. ginčijamo mokėjimo atsakovei atlikimas, buvo grindžiamas poreikiu užtikrinti ūkinės komercinės veiklos tęstinumą ir sukurti teisinį tikrumą subjektui, kuris su tokia įmone turi sutartinių teisinių santykių. Faktą, kad įmonė 2017 m. balandžio mėnesį vykdė veiklą, patvirtina tai, kad įmonė 2017 m. sausio mėnesį gavo 107 521,96 Eur pajamų, likutis 2017 m. sausio 1 d. sudarė 3 208,74 Eur, vasario mėn. – 143 061,92 Eur, likutis 2017 m. vasario 1 d. sudarė 70,95 Eur, kovo mėn. – 233 547,26 Eur, likutis 2017 m. kovo 1 d. sudarė 15 902,15 Eur, balandžio mėn. (ieškovės rašytinai dokumentai pateikti iki balandžio 19 d.) – 82 311,07 Eur, likutis 2017 m. balandžio 1 d. sudarė 105 998,34 Eur. Be to, byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais taip pat buvo atliekami mokėjimai ir kitiems kreditoriams: uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 31 d. sumokėta 1 093,01 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 6 d. sumokėta 800 Eur, 2017 m. kovo 31 d. sumokėta 500 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 1 d. sumokėta 3000 Eur, 2017 m. kovo 31 d. sumokėta 1 563,44 Eur, 2017 m. balandžio 20 d. sumokėta 2 000 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 31 d. sumokėta 263 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 10 d. sumokėta 5500 Eur, 2017 m. kovo 31 d. 2 500 Eur, 2017 m. balandžio 20 d. 2 520,14 Eur ir kt. Teisėjų kolegija mano, kad ieškovė, siekdama tęsti savo ūkinę veiklą bei atsiskaitydama už perkamą prekę su kreditoriais, ne šiaip atliko mokėjimą / pinigų pervedimą atsakovei, o atliko mokėjimą, vykdydama sutartinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui, taigi veikė tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesais. Kaip teisingai pastebi atsakovė, ieškovė, atlikdama išankstinį mokėjimą, žalos nepatyrė, nes sumokėjo pinigus ir gavo prekę, kurią panaudojo savo ūkinei veiklai vykdyti – gaminti gaminius ir juos perduoti užsakovei, kuris už juos sumokėjo.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčijamo sandorio privalomumo, pagrįstai ir teisingai nurodė, kad ieškovė turėjo įsipareigojimus kitiems juridiniams asmenims (užsakovams) pagaminti sutartyse nurodytus metalo gaminius iš savo medžiagų, savo jėgomis ir rizika. Ieškovė, sudarydama įvairius sandorius, neturėjo ir negalėjo turėti įvairių specifinių medžiagų ir priemonių užsakovų poreikiams tenkinti. Akivaizdu, jog ikisutartinių santykių metu ir sandorių sudarymo metu visiems sandorių dalyviams buvo aišku, kad tam, kad užsakymai ir rangos darbai būtų atlikti, ieškovė turės įsigyti reikalingų medžiagų ir priemonių. Dar daugiau, įvertinus atlikto mokėjimo sumą, darytina pagrįsta išvada, jog apeliantės ginčijamo mokėjimo atsakovei sumokėta 1 279,81 Eur suma, lyginant su bendrovės apyvarta bei veiklos apimtimis, sudaro labai nedidelę dalį. Be to, vien tas faktas, jog atliekant ginčo mokėjimą, kuris jo atlikimo metu buvo privalomas ir atitiko įprastą verslo praktiką arba buvo lemiamas atitinkamai susiklosčiusių aplinkybių ir tai, kad įmonė turėjo kreditorių, turinčių reikalavimo teisę, nereiškia, kad atlikti ginčo mokėjimai pažeidžia kreditorių teises.

24. Įvertinus tai, kad ginčo mokėjimo laikotarpiu ieškovė vykdė didelės apimties ūkinę veiklą, gavo pajamų, mokėjo mokesčius ir kitus atsiskaitymus su kreditoriais, visiškai tikėtina, kad atsakovės atlikti metalo gaminių darbai ieškovei buvo reikalingi verslo plėtojimui ir pelno siekimui.

25. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ginčo mokėjimas atsakovei buvo reikšmingas ir sudarantis pagrindą vykdyti veiklą, taigi šį mokėjimą ieškovė privalėjo atlikti.

26. Apeliaciniu skundu įrodinėjama ir tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) sudarydama ginčo sandorį buvo nesąžininga. Apeliantės nuomone, įmonės ekonominė padėtis buvo sunki ir akivaizdžiai grėsė bankrotas, kai nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, o patenkinami tik vieno kreditoriaus reikalavimai ir taip padaroma žala likusiems kreditoriams, laikytina skolininko nesąžiningumu. Teigia, jog pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog UAB (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju buvo nesąžininga. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdė ūkinę veiklą. Šiuo konkrečiu atveju 2017 m. balandžio 20 d. sudarant su atsakove vienkartinę metalo pirkimo–pardavimo sutartį, už perkamą metalą buvo apmokėta išankstiniu mokėjimo pavedimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pripažįsta, kad tai yra įprasta verslo praktika su užsakovais ir atsiskaitymo būdo taikymas neįrodo UAB (duomenys neskelbtini) vadovo nesąžiningumo.

27. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir argumentai neatitinka sandorio sudarymo būtinumo nuostatų pagal actio Pauliana, nes buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė gana plačiai analizuoja sandorio privalomumo nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą praktiką, tačiau nenurodo jokių argumentų, kodėl šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini) neprivalėjo sudaryti tokio sandorio. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su sandorio privalomumu, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, ginčo mokėjimo laikotarpiu ieškovė vykdė didelės apimties ūkinę veiklą, gavo pajamų, mokėjo mokesčius ir kitus atsiskaitymus su kreditoriais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad metalo konstrukcijos ieškovei buvo reikalingos verslo plėtojimui ir pelno siekimui. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog ginčo mokėjimas atsakovei buvo reikšmingas ir sudarantis pagrindą vykdyti veiklą, taigi šį mokėjimą ieškovė privalėjo atlikti, o ieškovės argumentas, kad UAB (duomenys neskelbtini) ginčijamo mokėjimo atlikti neprivalėjo, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad įmonė tiek iki ginčijamo mokėjimo, t. y. 2017 m. balandžio 19 d., tiek ir po jo atlikimo vykdė nemenko masto gamybinę veiklą, dirbo pagal anksčiau sudarytas rangos sutartis ir sudarinėjo naujas, didele apimtimi vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, mokėjo darbo užmokestį, todėl atsakovei atliktas mokėjimas negali būti laikomas nepagrįsto pranašumo suteikimu vienam kreditoriui.

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei formuojama teismų praktika konstatuoja, jog apeliantė neįrodė visų CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumos egzistavimo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti actio Pauliana institutą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sudėties teisėtumo

29. Apeliantė teigia, kad skundžiamas sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo. Jos nuomone, to paties teisėjo jau išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2634-904/2019 yra paremta analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to minėtoje byloje pateikus teisinį vertinimą, teisėjas nebegalėjo nagrinėti šios bylos. Tokios aplinkybės, apeliantės vertinimu, sudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

30. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas ir atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog laikoma, kad teismo sudėtis yra neteisėta, jeigu ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Taigi apeliantė nurodydama, jog byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, iš esmės nurodo absoliutų skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

31. Teisėjų kolegija pirmiausi pažymi, kad apeliantė proceso metu pirmosios instancijos teisme nušalinimo skundžiamą sprendimą priėmusiam teisėjui nereiškė. Be to, apeliantė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. yra šališkas subjektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir (ar) prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės nurodomos aplinkybės – kitos civilinės bylos nagrinėjimas ir ieškinio netenkinimas, savaime nelemia teisėjo, priėmusio sprendimus, šališkumo. Vien apeliantei nepalankaus teismo procesinio sprendimo priėmimas nesuponuoja išvados dėl teisėjo šališkumo.

32. Kitas aspektas yra tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 buvo nagrinėjamas ieškovės ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl ieškovės 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. sausio 24 d., 2017 m vasario 8 d., 2017 m. kovo 31 d. bei 2017 m. balandžio 4 d. atsakovei atliktų 6 106,87 Eur bendros sumos mokėjimų teisėtumo. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka, kad bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos. Pirma, skiriasi ginčijamų mokėjimų laikotarpiai. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas 2017 m. balandžio 20 d. mokėjimo pagrįstumas, kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 buvo nagrinėjamas 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. sausio 24 d., 2017 m vasario 8 d., 2017 m. kovo 31 d. bei 2017 m. balandžio 4 d. sandorių pagrįstumas, taigi skyrėsi mokėjimų laikotarpis, kurį teismas analizavo ir vertino atskirai. Antra, teismas abiejose bylose vertino skirtingo laikotarpio įmonės finansinę situaciją. Trečia, teismas turėjo vertinti pagrindus, kuriais remiantis buvo atliekami mokėjimai (ikisutartiniai santykiai, sutartis, kt.). Kolegijos vertinimu, faktas, kad abejose bylose sutapo tai, kad ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) vadovaujantis 2016 m. gruodžio 31 d. balansu, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1631-524/2017 buvo iškelta bankroto byla, nereiškia, kad civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 teisėjui pateikus teisinį vertinimą, šioje civilinėje byloje teisėjas vertino teisinę situaciją taip pat. Akcentuotina, kad paminėtos trys aplinkybės dėl mokėjimų laikotarpio, įmonės finansinės būklės skirtingais laikotarpiais, mokėjimų pagrindų sudarė savarankiškus klausimus, dėl kurių išankstinė nuomonė negalėjo būti suformuota, nes iš esmės skyrėsi faktinės aplinkybės, atitinkamai jų įvertinimas. Verta pastebėti, jog Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-147-613/2020) Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas yra paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. e2-2634-904/2019). Šioje byloje paliekamas taip pat nepakeistas.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, apeliacinio skundo argumentą, jog, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-2634-904/2019, Klaipėdos apylinkės teismo teisėjas nagrinėjamojoje byloje turėjo išankstinę nuomonę ir dėl to pažeidė nešališkumo principą, atmeta kaip objektyviai nepagrįstą.

34. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-382/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Panaikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, tai jos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

37. Atsakovė pateikė duomenis apie turėtas 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidų pagrįstumui patvirtinti pateikė sąskaitą už teisinę pagalbą, mokėjimo nurodymą.

38. Vertinant patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą pagal prašymą, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintais Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytais advokatų paslaugų įkainiais.

39. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atsakovės patirtos atstovavimo išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintais Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų įkainių, yra realios ir pagrįstos, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) iš administravimui skirtų lėšų 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.