Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. (A. S.) ieškinį atsakovui O. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo O. Š. 587,16 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir atsakovo argumentų dėl ieškinio pagrindo keitimo

22. CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 168 straipsnio 1 dalį kiekvienas žodinis bylos nagrinėjamas fiksuojamas teismo posėdžio garso įrašu, išskyrus CPK numatytus atvejus. Teismo posėdžio garso įrašas yra laikomas teismo posėdžio protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis. Kai dėl techninių priežasčių nepavyksta tinkamai užfiksuoti teismo posėdžio ar jo dalies garso įrašu, bylą nagrinėjantis teismas šalies prašymu arba savo iniciatyva priima nutartį pakartoti procesinį veiksmą, kurio nepavyko garso įrašu užfiksuoti. Dalyvaujantiems byloje asmenims apie numatomą pakartoti procesinį veiksmą pranešama CPK nustatyta tvarka (CPK 168 straipsnio 5 dalis).

23. Teismo posėdžių garso įrašų, daromų teismo posėdžio eigai fiksuoti, reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1R-314, 10 punkte nustatyta, kad teismo posėdžio garso įrašai turi būti daromi tokiu formatu, kad juos būtų galima perkelti ir išsaugoti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) ir juos būtų galima išklausyti susipažįstant su išnagrinėtos bylos medžiaga. Pagal Teismo posėdžių garso įrašymo ir saugojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 13P-22-(7.1.2), 4, 6, 9.3, 9.4, 9.6, 11 punktų nuostatas garso įrašas yra sudedamoji bylos dalis, šalys turi teisę su juo susipažinti ir teisės aktuose nustatyta tvarka gauti jo kopijas; su teismuose išnagrinėtose bylose padarytais garso įrašais asmenys gali susipažinti susipažinimo su baudžiamųjų, civilinių, administracinių, administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylų medžiaga tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka; teismo pirmininko arba jo pavedimu teismo kanclerio paskirsti asmenys posėdžio protokole, o kai jis nerašomas, šio Aprašo 16 punkte nurodytoje informacinėje pažymoje pažymi apie daromą garso įrašą, užfiksuoja garso įrašymo įrenginio įjungimo, sustabdymo, išjungimo laiką; pasibaigus teismo posėdžiui ne vėliau kaip kitą darbo dieną perkelia garso įrašą į LITEKO arba kompiuterinę laikmeną; kai daromas garso įrašas civilinėse, administracinių nusižengimų ir administracinėse bylose, surašo šio Aprašo 16 punkte nurodytą informacinę pažymą, įsega ją į LITEKO prie perkelto garso įrašo ir, jei byla tvarkoma ne vien elektronine forma, prideda prie bylos medžiagos; rekomenduojama esant galimybei garso įrašą daryti keliais įrenginiais, tačiau į LITEKO perkeliamas arba byloje saugomas tik vienu iš įrenginių padarytas garso įrašas.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdis, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, įvyko 2022 m. sausio 20 d. Remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, pasibaigus teismo posėdžiui ne vėliau kaip kitą darbo dieną garso įrašas turėjo būti perkeltas į LITEKO arba kompiuterinę laikmeną. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad šioje byloje informacinė teismo pažyma įkelta 2022 m. sausio 20 d., o garso įrašas – 2022 m. kovo 3 d., t.y. atsakovo apeliacinio skundo pirmosios instancijos teisme gavimo dieną (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

25. Taigi šiuo atveju pripažintina tai, kad byloje garso įrašas į LITEKO sistemą įkeltas gana žymiai praleidus numatytą terminą tam padaryti, tačiau, įvertinus tai, kad garso įrašas byloje visgi yra – jis 2022 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu buvo daromas ir 2022 m. kovo 3 d. įkeltas į LITEKO sistemą, negalima konstatuoti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

26. Nors atsakovas nurodo, kad garso įrašas teismui priimant sprendimą nebuvo įkeltas LITEKO sistemoje, todėl neaišku, ar teismas juo rėmėsi, tačiau šie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esančiai faktinei situacijai.

27. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs byloje esančio 2022 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašą, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pažymi, kad visuma teismo tirtų ir vertintų aplinkybių, įrodymų visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ir šalių bei jų atstovų teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais dėl bylos esmės. Tokia išvada darytina dėl to, kad teismas, motyvuodamas ginčijamą sprendimą, vertino ne tik šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, tačiau ir tuos, kurie buvo atskleisti/detalizuoti išimtinai tik vykusio teismo posėdžio metu, betarpiškai išklausius šalis/jų atstovus.

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs tai, kad nors ir pavėluotai, tačiau 2022 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas į LITEKO sistemą buvo įkeltas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis formalus proceso teisės normų pažeidimas nelaikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu, kadangi CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktas sprendimo negaliojimą sieja apskritai su teismo posėdžio protokolo nebuvimo faktu, o ne su jo įkėlimo momentu.

29. Šiuo atveju pastebėtina ir tai, kad nors 2022 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas byloje įkeltas pavėluotai, t.y. tik atsakovo apeliacinio skundo pirmosios instancijos teisme gavimo dieną (2022 m. kovo 3 d.), tačiau atsakovas nesiremia garso įrašo nebuvimo aplinkybe, kaip sutrukdžiusia jam parengti apeliacinį skundą, atsikirsti į ieškovo argumentus, pasisakyti dėl teismo motyvų, kas sudarytų pagrindą spręsti, jog atsakovui buvo užkirsta galimybė susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti savo argumentus dėl ginčijamo sprendimo. Priešingai, apeliacinio skundo turinys pagrindžia, kad atsakovas rėmėsi tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu tirtomis aplinkybėmis, pateikė dėl jų savo vertinimą.

30. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo 2022 m. vasario 3 d. būtų teikęs teismui pastabas dėl garso įrašo byloje nebuvimo. Todėl, esant šioms aplinkybėms, pavėluotas garso įrašo įkėlimas į LITEKO sistemą, šiuo atveju taip pat neleidžia konstatuoti esant tokį proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio būtų pagrindas naikinti byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

32. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t.y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t.y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

34. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vien tai, kad nesutinkama su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismo procesinį sprendimą esančiu be motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 42 punktas).

35. Iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matyti, kad atsakovas teismo sprendimo nemotyvavimą/nepakankamą motyvavimą iš esmės sieja su aplinkybėmis, susijusiomis su CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytos baudos ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis neskyrimu – dėl nesąžiningai pareikšto ieškinio neturint reikalavimo teisės, ieškinio pagrindo keitimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos atsakovo argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo turinį, motyvus, neturi pagrindo su tuo sutikti.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ieškovo ieškinys yra tenkintinas, pažymėjo, kad ieškovui skirti baudą, vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, nėra pagrindo. Nors teismas šiuo aspektu sprendime ir pasisakė lakoniškai, tačiau, įvertinus tai, kad atsakovas baudą ieškovui prašė skirti dėl to, kad ieškovas ieškinį pareiškė atsakovui neturėdamas reikalavimo teisės į atsakovą, t.y. atsakovas neigė, kad jis yra skolingas ieškovui, o pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visa apimtimi (taigi sprendė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą), tokia teismo padaryta išvada yra aiškiai suprantama ir logiškai išplaukianti iš teisinio bylos rezultato ir nereikalauja detalesnių motyvų pateikimo. Šiuo atveju akivaizdu, kad patenkinus ieškovo ieškinį, neegzistuoja pagrindas ieškovui skirti baudą už neva nepagrįsto ieškinio pateikimą, todėl ta aplinkybė, ar ši teismo išvada būtų grindžiama gausesniais motyvais, ar ne, iš esmės nekeistų teisinės situacijos vertinimo.

37. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

39. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis), pasirinkdami bet kurį CK 1.38 straipsnyje nurodomą civilinių teisių gynimo būdą. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje (priešieškinyje) nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio, priešieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Šie ieškinio (priešieškinio) turinį sudarantys elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas.

40. Taigi tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma, siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginti pažeistas teises. Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

41. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis), tačiau tik laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų – tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o vėliau – tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis).

43. Nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 587,16 Eur skolą, procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nors ieškovas ieškinyje ir dėstė aplinkybes, susijusias su vekseliu, kaip vertybiniu popieriumi, citavo ĮPVĮ nuostatas dėl vekselio teisinės galios, jo pateikimo ir apmokėjimo, tačiau iš ieškinio turinio matyti, kad tiek su tuo susijusios teisės normos, tiek teismų praktika buvo orientuota į vekselio, laiku nepateikto apmokėti, tapimą skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, faktą.

44. Taigi šiuo atveju, įvertinus ieškinio turinį, teigtina, kad ieškovas nesirėmė vekseliu, kaip vertybiniu popieriumi, savo reikalavimams pagrįsti, tačiau juo rėmėsi kaip skolos rašteliu, pagrindžiančiu tarp jo ir atsakovo susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Tokia išvada darytina ir dėl to, jog ieškovas, formuluodamas reikalavimą (ieškinio dalyką), be kita ko, jį grindė CK 6.871 straipsniu, kuris numato paskolos sutarties formą ir kuris įtvirtintas paskolos teisinius santykius reglamentuojančiame CK 6 knygos IV dalies XLIII skyriuje.

45. Ta aplinkybė, kad ieškovas teismo posėdžio metu nurodė papildomus argumentus, detalizavo tarp jo ir atsakovo susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių atsiradimo aplinkybes, nelaikytina ieškinio pagrindo keitimu pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį, dėl ko pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs siūlyti ieškovui tikslinti ieškinį.

46. Atsakovo argumentai, kad ieškovui tik šio posėdžio metu pateikus papildytus argumentus, buvo pažeistas rungtyniškumo principas ir atsakovas neturėjo galimybės atsikirsti į juos, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju tiek atsakovas, tiek jo atstovas betarpiškai dalyvavo 2022 m. sausio 20 d. teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, ir kurio metu ieškovas papildomai nurodė skolos atsiradimo aplinkybes, todėl atsakovas neabejotinai turėjo galimybę pateikti savo poziciją dėl ieškovo nurodomų aplinkybių – su jomis sutikti ar jas ginčyti. Be to, atsakovui vertinant, kad jam reikalingas laikas argumentams ar įrodymams dėl ieškovo nurodytų aplinkybių pateikti, jis turėjo galimybę motyvuotai prašyti teismą padaryti teismo posėdžio pertrauką ar atidėti bylos nagrinėjimą. Tačiau byloje duomenų, kad atsakovas šia teise būtų pasinaudojęs, nėra.

47. Kadangi nenustatyta, kad byloje ieškovas būtų keitęs ieškinio pagrindą, pirmosios instancijos teismas neturėjo ir pareigos dėl to atskirai pasisakyti. Kita vertus, nepaisant to, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nors teismas aiškiai to ir neįvardijo, tačiau motyvų visuma, ginčo teisinių santykių kvalifikacija patvirtina, kad teismas byloje nelaikė, jog ieškovas keitė ieškinio pagrindą. Tokia išvada darytina dėl to, kadangi, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius, teismas pabrėžė, kuo remdamasis jis tą daro, be kita ko, įvertindamas ir ieškinyje ieškovo pateiktą nuorodą į CK 6.871 straipsnį, t.y. teismas vertino, kad ieškovas savo reikalavimą kildino iš paskolos teisinių santykių jau nuo ieškinio pateikimo momento.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nenustatyta nei atsakovo nurodytų, nei kitų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-3, 6, 7 punktuose numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatyta ir proceso teisės normų pažeidimų dėl kurių byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai ir kas sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

49. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys atsakovui dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

50. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų, susijusių su ginčo esme.

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą (ne)pagrįstumo

51. Byloje nustatyta, kad atsakovas O. Š. 2011 m. lapkričio 16 d. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį Nr. 1-2011, pagal kurį pareikalavus atsakovas be sąlygų įsipareigojo sumokėti 2 200 Lt (637,16 Eur) sumą. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas kėlė klausimą dėl vekselio galiojimo dėl to, kad vekselyje nenurodytas vekselio gavėjas – ieškovas, tačiau apeliaciniame skunde atsakovas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl to, kad vekselį surašė ir pasirašė pats atsakovas bei pateikė jį ieškovui, kuris ir laikė vekselį savo žinioje bei pateikė jį kartu su ieškiniu, todėl ieškovas ir yra vekselio gavėjas, neginčija. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas ieškovui 2015 m. balandžio 27 d. sumokėjo 50 Eur sumą, apie tai ieškovui padarius žymą kitą vekselio pusėje, o atsakovui parašu tą patvirtinus.

52. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, to, ar atsakovui buvo perduoti pinigai, kaip paskolos dalykas, ar vekselis buvo išrašytas kitu tikslu. Atsakovo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, išskyrus vekselį, kad paskola buvo suteikta, t.y. atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė 2 200 Lt (637,16 Eur) sumos perdavimo atsakovui fakto. Pasak atsakovo, tik vekselio nepakanka, kad būtų nustatytas faktinis pinigų perdavimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo argumentais dėl žemiau nurodomų motyvų.

53. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, 44 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas).

54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, skolos faktas ir dydis nustatytas, remiantis byloje esančiu atsakovo išrašytu 2011 m. lapkričio 16 d. vekseliu, taip pat papildomai paskolos dalyko – pinigų perdavimo atsakovui faktą, pirmosios instancijos nustatė atsižvelgdamas ir į tai, kad atsakovas 2015 m. balandžio 27 d. sumokėjo (grąžino) ieškovui 50 Eur sumą, apie tai padarant žymą kitoje vekselio pusėje.

55. Pagal CK 6.878 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

56. Šioje byloje kaip sandorį, kurio pagrindu grindžiamas reikalavimas, ieškovas nurodo 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovo pasirašytą paprastą neprotestuotiną vekselį 2 200 Lt (637,16 Eur) sumai. Ginčo dėl to, kad minėtas vekselis ĮPVĮ nustatytu terminu nebuvo pateiktas apmokėti, todėl prarado vertybinio popieriaus statusą, nekilo. Nepaisant šios aplinkybės, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso (dėl vekselio turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal vekselį pateikimo terminų praleidimo), iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Tuo atveju, kai reikalavimas dėl skolos priteisimo kildinamas iš ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, nebent materialiosios teisės normose būtų nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

57. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas ginčijo ieškovo nurodomą aplinkybę, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, tačiau tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu atsakovas išsamiai ir nuosekliai taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokiu pagrindu 2011 m. lapkričio 16 d. vekselis visgi buvo surašytas. Viena vertus atsakovas teigė, kad vekselis buvo surašytas dėl to, kad atsakovas garantuotų atsiskaitymą už ieškovo suteiktą teisinę pagalbą tvarkant palikimą, kita vertus, teismo posėdžio metu nurodė, kad vyko atsakovo brolio teisminiai procesai, todėl vekselį surašė tuo atveju, jeigu reikėtų sumokėti ir kad tuo atveju atsakovas turėtų pinigų (CPK 178, 185 straipsniai).

58. Taigi, įvertinus ne itin nuoseklią atsakovo poziciją, faktines bylos aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nebeakcentuoja ir neįrodinėja buvus galimai kitokių teisinių santykių pobūdį, tačiau neigia patį pinigų perdavimo faktą, o ieškovas reikalavimą kildina iš paskolos teisinių santykių, spręstina, kad ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą pagrįstumas šiuo atveju turi būti vertinamas pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką.

59. CPK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).

60. Taigi šioje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą – ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti.

61. Kasacinio teismo praktika dėl paskolos dalyko perdavimo įrodinėjimo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t.y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

62. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

63. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančio dokumento, nors ir neturinčio vekselio teisinės galios, esmė ir turinys atskleidžia, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Byloje esantis 2011 m. lapkričio 16 d. vekselis, kuriuo atsakovas besąlygiškai įsipareigojo sumokėti jame nurodytą 2 200 Lt (637,16 Eur) sumą, yra pasirašytas paties atsakovo, dokumente nėra apsiribojama vien tik atsakovo parašu, pats atsakovas įrašė tiek mokėtiną sumą, tiek vekselio išrašymo vietą, savo rekvizitus. Nors vekselyje pinigų perdavimo faktas aiškiai ir nėra užfiksuotas, tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad atsakovas pats surašė vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 2 200 Lt (637,16 Eur) sumą, ši aplinkybė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tokio turinio dokumento asmuo nebūtų surašęs, faktiškai negavęs nurodytos sumos, t.y. bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo (bonus pater familias), neįsipareigotų pareikalavus besąlygiškai grąžinti sumos, kurios jis nėra gavęs (CPK 185 straipsnis). Pats atsakovas patvirtino, kad jis lietuvių kalbą moka ir supranta, vekselis yra jo paties surašytas, jo turinys yra paprastas ir aiškus, be sudėtingų gramatinių konstrukcijų, todėl nepriklausomai nuo to, kokią funkciją teisine prasme vekselis atliktų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui apskritai negalėjo būti nesuprantamas vekseliu prisiimamas įsipareigojimas sumokėti (grąžinti) ieškovui 2 200 Lt (637,16 Eur) sumą.

64. Šiuo atveju įsitikinimą, kad atsakovui buvo perduotas paskolos dalykas – pinigai, sustiprina ir tai, kad atsakovas 2015 m. balandžio 27 d., t.y. po beveik 3,5 metų nuo vekselio išrašymo dienos, sumokėjo ieškovui 50 Eur sumą. Taigi iš esmės tokiais savo veiksmais atsakovas netiesiogiai patvirtino paskolos dalyko gavimą ir savo pareigą grąžinti ieškovui šio paskolintą sumą (atliko dalinį atsiskaitymą). Nurodyto dydžio sumos sumokėjimą ieškovui patvirtina paties atsakovo parašas kitoje vekselio pusėje prie įrašo apie 50 Eur sumokėjimą.

65. Nors atsakovas nurodo, kad nurodytą sumą jis sumokėjo ieškovui „už kurą, kad ieškovas turėjo važinėti“, tačiau šie atsakovo teiginiai vertintini kritiškai. Pastebėtina tai, kad neaišku, kokiu pagrindu ieškovui 2015 m. balandžio 27 d. galimai galėjo būti mokama už kurą, jeigu atsakovas teigė, kad santykiai dėl palikimo tvarkymo buvo susiklostę dar 2011 metais pasirašant vekselį. Be to, ieškovui savo žinioje nuo 2011 m. lapkričio 16 d. turint vekselio originalą, ir atsakovui 2015 m. balandžio 27 d. jame pasirašant, pripažįstant 50 Eur sumos perdavimą ieškovui, labiau tikėtina, kad tai buvo dalies paskolos grąžinimas, kadangi priešingu atveju, būtinybė daryti įrašą būtent minėtame vekselyje, t.y. pinigų grąžinimo nesiejant su šiuo atsakovo dar 2011 metais surašytu dokumentu, tikėtina, nekiltų (CPK 178, 185 straipsnis).

66. Minėta, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių nurodytos faktinės aplinkybės, pateiktas vekselis, jame padarytas įrašas apie 50 Eur grąžinimą ieškovui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas visgi gavo iš ieškovo 2 200 Lt (637,16 Eur) sumą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes bei įrodymus (CPK 185 straipsnis).

67. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.873 straipsnio 2 dalis).

68. Nagrinėjamu atveju vekselyje nenumatyta konkreti data, kuomet atsakovas turėjo pareigą grąžinti ieškovui pasiskolintą sumą. Iš vekselio turinio matyti, kad atsakovas vekselyje nurodytą sumą turėjo grąžinti pagal pareikalavimą. Įvertinus tai, kad ieškovas su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dar 2021 m. lapkričio 4 d., konstatuotina, kad šis veiksmas laikytinas reikalavimu grąžinti paskolintą sumą ir terminas jai grąžinti yra suėjęs. Kadangi duomenų, kad atsakovas po 2015 m. balandžio 17 d. ieškovui būtų grąžinęs likusią paskolos sumą nėra, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė negrąžintą paskolos sumą – 587,16 Eur (637,16 Eur – 50 Eur) (CK 6.870 straipsnio 1-3 dalys, 6.873 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl bylos baigties

69. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovo prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

70. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo skirti ieškovui 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumokant atsakovui.

71. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

72. Nagrinėjamu atveju atsakovui apeliaciniame skunde jokiais argumentais nepagrindus savo prašymo skirti ieškovui CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą, apeliacinės instancijos teismui nenustačius, jog ieškovas būtų pareiškęs nepagrįstą ieškinį (priešingai, ieškovo ieškinys patenkintas) ar veikęs prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, atsakovo prašymas skirti ieškovui baudą atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

74. Ieškovas pateikė prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

75. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).

76. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.