Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės X (apeliantė) atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties (jos dalies) civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau ir AB) A ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) X dėl žemės sklypo atlaisvinimo ir uždraudimo jame vykdyti veiklą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis (jos dalis), kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

9.1. UAB X su ieškovės pirmtake Y 1994 m. spalio 31 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. LK-51/94 dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos.

9.2. UAB X su VĮ „Z“ 2009 m. sausio 23 d. sudarė žemės nuomos sutartį Nr. LK-36/09-98, pagal kurią UAB X išsinuomojo, o VĮ „Z“ išnuomojo dalį, t. y. 21673 kv. m ir 1635 kv. m iš bendro (duomenys neskelbtini) kv. m valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Sutarties terminas – iki 2023 m. spalio 12 d.

9.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2023 m. rugsėjo 14 d. išvadoje (toliau – ir Išvada) nurodoma, kad atsakovė dėl turimų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų.

9.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. spalio 4 d. nutarimu, pripažinusi UAB X, kaip investuotoją, neatitinkančią Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų, nustatė, kad UAB X planai pratęsti valstybinės žemės nuomos sutartį dėl žemės sklypo, esančio Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje, yra negalimi.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

11. Atskirajame skunde nurodoma, jog skundžiama teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra deklaratyvi, nelogiška, teisine ir faktine prasme ydinga ir nepagrįsta. Apeliantės nuomone, teismo deklaruojama tariama apeliantės veiklos grėsmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ginčo sklype santykyje su teisėtu buvimu ginčo žemės sklype, yra nepagrįsta ir realiai nepasireiškė jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nebuvo konstatuota nuo UAB X veiklos pradžios. Teigiama, jog apeliantės teisėtas buvimas ginčo žemės sklype ir UAB X nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose ir statiniuose neapibrėžtą terminą (iki įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas) negali būti tuo pačiu būti laikomas ir neteisėtu, tuo tarpu toks teisėtas buvimas objektyviai nesudaro jokių galimybių užtikrinti tikslų (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų apsauga), kurių teismas siekė apribodamas apeliantės veiklą. Aplinkybės, kad po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 85-K-2 UAB X nebuvo uždrausta vykdyti veiklą Kauno (duomenys neskelbtini) teritorijoje, apeliantė turėjo nuolatinius ir intensyvius prekybinius santykius su Lietuvos kariuomene, leidžia daryti išvadą, kad UAB X nekelia realios grėsmės Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, o teismo argumentai dėl atsakovės veiklos apribojimo pagrįstumo ir teisėtumo yra deklaratyvūs, formalūs ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio institutą. Tokio ieškinio pareiškimo pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi, prevencinio ieškinio dalykas yra specifinis – reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos.

13. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

14. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos prevenciniu tikslu, kuriuo siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą bei užkirsti kelią žalai atsirasti ar padidėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-26-912/2023).

15. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-206-516/2019).

16. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

17. Apeliantė iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad prevencinis ieškinys yra preliminariai (prima facie) pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtina sąlyga – ieškinio prima facie (preliminarus, tikėtinas) pagrįstumas nagrinėjamu atveju egzistuoja. Ieškovė pareikštu ieškiniu yra pasirinkusi galimą jos galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, pateikė faktinius, teisinius argumentus bei ieškovės įsitikinimu reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Todėl teismas neturi pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar ieškovė pasirinko neleistiną, ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Kaip žinoma, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės. Taigi, vieną iš sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ieškovė pagrindė.

18. Antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas (skundžiamos nutarties 10 punktas), „Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2023 m. rugsėjo 14 d. išvadoje (toliau – Išvada) nurodoma, kad atsakovė dėl turimų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas sprendžia, kad atsakovės veikla šioje apsaugos zonoje galimai kelią grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, o laikinosios apsaugos priemonės padės pašalinti galimą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovei, kad priimdamas sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas, be kitko, rėmėsi Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos sprendimu, įformintu 2023 m. rugsėjo 14 d. protokolu Nr. PD-37 (Protokolas) (Nutartyje sutrumpintai vadinamas „Išvada“). Protokolo 39 punkte Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (Komisija) nurodė: „Sutarties antros dalies „Sutarties dalykas“ 5 punkto nuostata – „nuomininkas turi teisę naudoti ir valdyti žemės sklypą iki 2023 m. spalio 12 d.“, trečios dalies „Žemės sklypo valdymas ir naudojimo sąlygos“ 2 punktas ir kitos Sutarties nuostatos nagrinėjamoje situacijoje, nustačius UAB X neatitikties nacionalinio saugumo interesams aplinkybes, Komisija sprendžia, kad Įmonės ir UAB X ketinimas pratęsti Sutartį, ar jo pagrindu sudaryti naują žemės nuomos sutartį ir taip įgalinant UAB X toliau vykdyti veiklą Kauno aerodromo apsaugos zonos teritorijoje, nesuderinama su nacionalinio saugumo interesais. Kaip teisingai pastebi ieškovė, Protokolo rezoliucinės dalies („NUTARTA“) 2 punkte Komisija nurodė: Įmonės ir UAB X planai pratęsti Sutartį, ar jos pagrindu sudaryti naują žemės nuomos sutartį, yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais, o tokių planų neužkardymas reikštų subjekto, turinčio grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių aplinkybių, vis tebesitęsiančią veiklos galimybę (duomenys neskelbtini) zonos teritorijoje, kurioje Komisijos vertinimu, veiklą gali vykdyti tik patikimi, su Lietuvai priešiškomis šalimis, tokiomis kaip Rusija ir Baltarusija riziką ar grėsmę keliančių ryšių neturintys asmenys. Todėl mažiau ribojančių priemonių (nustatytų Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkte) pritaikymas šiuo atveju nebūtų veiksmingas, nes jų taikymas lemtų, kad UAB X ir toliau vystytų komercinius santykius (duomenys neskelbtini) zonos teritorijoje, o tai reikštų, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės apsaugos zona būtų naudojama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamiems tikslams.“ Komisijos Protokolo paskutinėje pastraipoje taip pat buvo nurodyta, kad šis Komisijos Sprendimas nėra laikomas galutiniu sprendimu dėl UAB X neatitikties nacionalinio saugumo interesams. Galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą priims Vyriausybė. Bylos duomenis nustatyta, jog galutinį sprendimą dėl atsakovės pripažinimo neatitinkančiu Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė 2023 m. spalio 4 d. Nutarime, kuriame aiškiai nurodyta, kad jis yra priimamas vadovaujantis, be kita ko, Komisijos Protokolu: „<...> atsižvelgdama į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvadoje (2023 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. PD-37 išrašas) (toliau – Išvada) nurodytas Investuotojo neatitikties nacionalinio saugumo interesams faktines aplinkybes dėl turimų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis <...>.“ Apibendrinus tai, kas nurodyta aukščiau, spręstina, kad atsakovė neatitinkančia Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų buvo pripažinta būtent dėl jos vykdomos veiklos, kuri yra neatsiejama nuo nuolatinių ryšių su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis palaikymo. Išnagrinėjus Protokolo ir Nutarimo turinį konstatuotina, jog grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams kelia ne vien atsakovės buvimas Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje faktas, bet ir jos vykdoma veikla.

21. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą vertina atskirojo skundo argumentą, jog aplinkybę, kad apeliantė kelia grėsmę nacionaliniam saugumui vien tik būdama Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje, konstatavo Protokolo ir Nutarimo teisėtumą tyrę teismai. Išanalizavus bei įvertinus Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą (toliau ir - RAT Sprendimas) administracinėje byloje Nr. eI2-3776-1114/2024 (sprendimu pareiškėjos (šioje byloje atsakovės) kuriuo skundas atmestas; pareiškėja skundu prašė panaikinti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos sprendimą, įformintą 2023 m. rugsėjo 14 d. protokolu Nr. PD-37; panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 779-K-6 „Dėl investuotojo pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1990-525/2024 (toliau ir – LVAT Nutartis), kuriuo pareiškėjos (šioje byloje atsakovės) apeliacinis skundas atmestas, o RAT Sprendimas paliktas nepakeistu, pritartina ieškovei, kad abu minėti procesiniai sprendimai yra grindžiami išsamia Protokolo, Nutarimo ir aktualių teisės aktų analize. Teismai pritarė Protokolo ir Nutarimo išvadoms, kad grėsmę nacionaliniam saugumui kelia būtent atsakovės veiklos vykdymas Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje: „Atsižvelgiant į aptartas Įstatymo (pastaba: Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas) nuostatas, įvertinus tai, kad pareiškėjas komercinės veiklos vykdymą ketina tęsti Kauno (duomenys neskelbtini) teritorijoje, jo Apsaugos zonoje, orlaivių remonto srityje, kuri pagal ūkinių veiklos sričių, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, pagal sąrašo, patvirtinto Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 556, 2.4 punktą (orlaivių remonto ir jų techninės priežiūros veikla) priskiriama prie veiklos, kuri laikoma nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbaus transporto sektoriaus dalimi, konstatuotina, jog priimant Sprendimą ir Nutarimą pagrįstai ir teisėtai buvo vertinami pareiškėjo (investuotojo) ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios infrastruktūros objektas ir yra svarbus ne tik susisiekimui, bet ir krašto gynybai karinės agresijos ir kitais atvejais. Pareiškėjas atitinka investuotojo sąvoką, nustatytą Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nes ketina vykdyti veiklą Apsaugos zonos teritorijoje.“ (LVAT nutarties 44 punktas). Šiuo aspektu svarbu tai, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje K. ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2024). Taigi, pareiškėjos skundą nagrinėję administraciniai teismai pasisakė ne vien dėl apeliantės buvimo Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje, bet ir dėl apeliantės veiklos minėtoje apsaugos zonoje bei pripažino, kad grėsmę nacionaliniam saugumui kelia būtent atsakovės veiklos vykdymas Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje. Dėl to nepagrįstas apeliantės atskirojo skundo argumentas, jog skundžiama nutartis yra prieštaringa ir iš esmės beprasmė, kad skundžiama nutartimi buvo uždrausta tik atsakovės veikla žemės sklype ir ten esančiuose pastatuose, bet atsakovei palikta teisė ten būti. Pritartina ieškovei, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovei žemės sklype ir ten esančiuose pastatuose yra draudžiama atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus žemės sklypo atlaisvinimą. Tokios laikinosios apsaugos priemonės yra pagrįstos ir protingos tiek siekiant pašalinti galimą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, tiek ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

22. Apeliantė skunde nurodo, kad dėl jos veiklos ypatumų ji objektyviai neturi jokių galimybių sraigtasparnių remonto ir atnaujinimo paslaugas vykdyti bet kokiose patalpose, kadangi tokios patalpos turi būti sertifikuojamos. Dėl šio argumento sutiktina su ieškovės nuomone, kad nurodyta aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Tai nėra susiję su šios bylos dalyku iš esmės. Apeliantė iš esmės pripažino / negali nesutikti, jog buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų iki žemės sklypo nuomos sutarties pabaigos likus dar daugiau kaip 2,5 metų. Atsižvelgdama į tai, būdama verslo subjektu, išmananti teisinį reguliavimą, apeliantė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad su ja dėl pripažinimo neatitinkančia nacionalinio saugumo interesams po 2023 m. spalio 12 d. galėtų būti pratęsta ir žemės sklypo nuomos sutartis. Taigi, atsakovė žinojo apie galimą situaciją bei galėjo / gali imtis veiksmų užtikrinant savo veiklos tęstinumą kitoje vietoje pasibaigus žemės sklypo nuomos sutarčiai. Pati atsakovė atsakinga už savo veiklos tęstinumą, dėl to jos argumentas dėl negalėjimo vykdyti veiklą bet kokiose patalpose atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Atsakovė įsitikinusi, jog manant, kad ji turi teisę būti žemės sklype ir jai nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose ir statiniuose neapibrėžtą terminą (iki įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas), laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas neturės jokios įtakos galimai ieškovei palankiam teismo sprendimui, nes tokio sprendimo įvykdymas, atsižvelgiant į jo turinį nei objektyviai gali pasunkėti, nei tapti neįvykdomu. Apeliantės nuomone, jos veikla Žemės sklype ir nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose ir statiniuose negali padaryti daugiau žalos nei pats atsakovės teisėtas buvimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos aplinkybės bei teisinė situacija leidžia spręsti, kad tokia apeliantės pozicija tik pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, nes parodo, jog apeliantė neketina geranoriškai atlaisvinti Žemės sklypo. Todėl, kaip teisingai pastebi ieškovė, jau vien dėl šio argumento laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas ne tik siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir siekiant užtikrinti operatyvų teismo procesą.

24. Apeliantė skunde teigia, kad per visą valstybinės žemės nuomos galiojimo laikotarpį nebuvo imtasi veiksmų ar priimta sprendimų, kurie darytų įtaką valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimui dėl tariamo atsakovės neatitikimo nacionaliniam saugumui. Sudarant, keičiant, pratęsiant valstybinės žemės nuomos sutartis, valstybinėje žemėje atliekant esamų statinių rekonstrukciją ar naujų statinių statybą, atsakovė nebuvo pripažinta subjektu, neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, pažymi, kad analogišką argumentą apeliantė naudojo anksčiau minėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-3776-1114/2024 dėl Nutarimo ir Protokolo teisėtumo (RAT Sprendimo 55 p.). Byloje nustatyta, jog išnagrinėjęs pareiškėjos (šioje byloje atsakovės) nurodytas aplinkybes, ankstesnį Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. vasario 10 d. Nutarimą ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (Įstatymas) nuostatas, Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-3776-1114/2024 konstatavo, (RAT Sprendimo 58 p.) jog Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 85-K-2 priėmimo metu galiojusioje Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcijoje ir nagrinėjamai bylai aktualioje Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcijoje įtvirtintas toks pats teisinis reguliavimas. Pareiškėja 2021 metais buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl tuometinio pareiškėjos akcininko (duomenys neskelbtini) vykdytos veiklos ir ryšių. Minėtas RAT Sprendimas liko nepakeistas LVAT nutartimi, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, nurodė (LVAT nutarties 59 p.), kad atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurias ji buvo nurodžiusi skunde ir kurias išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija, išanalizavusi proceso šalių pateiktus įrodymus (iš jų ir įslaptintą informaciją), pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, dėl kurių Komisijos įvardyti pareiškėjo esami ir buvę ryšiai iki kreipimosi į Komisiją metu su (duomenys neskelbtini) subjektais pripažinti aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos keliamą ir galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje ir jų nekartoja. Taigi, išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-3776-1114/2024 buvo nustatyta, kad dar 2021 m., t. y. iki Protokolo ir Nutarimo priėmimo, įvertinus atsakovės veiklą, jos bendradarbiavimą su užsienio subjektais, atsakovės buvusio ir esamo akcininkų turimus ar praeityje turėtus grėsmę nacionaliniam saugumui keliančius ryšius su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis, abiem minimais atvejais buvo konstatuota, kad atsakovė neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Aplinkybei esant nustatytai įsiteisėjusiais teismų sprendimais, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nėra pagrindo jos kvestionuoti. Dėl nurodomų argumentų apeliantės nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis bylos duomenų.

25. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nedetalizavo, nepagrindė, kaip ir kokiu būdu apeliantės veikla sudaro grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliantės argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė (Nutarties 10 punktas), kad priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo remiasi Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nuostatomis ir Protokolo (kuris Nutartyje sutrumpintai įvardintas kaip „Išvada“) išvadomis. Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą bei nurodytas išvadas pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės veikla šioje apsaugos zonoje galimai kelią grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, o laikinosios apsaugos priemonės padės pašalinti galimą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Taigi pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje nurodžius, kad išvadą apie atsakovės veiklos Kauno (duomenys neskelbtini) zonoje keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ji grindžia Komisijos nustatytomis ir Protokole išvardintomis aplinkybėmis, Įstatymu, galima konstatuoti, jog tokia grėsmė yra pagrįsta objektyviu vertinimu (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Kaip teisingai teigia ieškovė, teismo pozicija negali būti laikoma nepagrįsta vien dėl to, kad Protokolo turinys nebuvo perkeltas (nukopijuotas) į pačią skundžiamą nutartį. Kita aspektas tas, kad po Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. vasario 10 d. Nutarimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 779-K-6 „Dėl investuotojo pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ atsakovė liko veikti Žemės sklype, patenkančiame į Kauno (duomenys neskelbtini) zoną, nepaneigia abiejuose nutarimuose nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl atsakovės neatitikimo nacionalinio saugumo interesams. Atsakovės neteisėtas buvimas ir veiklos vykdymas Žemės sklype negali būti laikomas paneigiančiu pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovė kelia realią grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

26. Nurodytina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje poreikis išsaugoti nepakitusią teisinę padėtį (status quo) pripažįstamas pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paprastai tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas susijęs su daiktinių teisių (teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo teises) gynimu, taip padedant užkirsti kelią ginčo nagrinėjimo metu galimiems situacijos pokyčiams (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020; 2023 m. spalio 26 d. nutarties Nr. e2-1021-553/2023 20 punktą ir kt.). Aptartos aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, kad ieškovė šiuo atveju įrodė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog grėsmė būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui yra reali. Tuo tarpu atskirajame skunde išdėstyti argumentai, esą grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui neįrodyta, nėra pagrįsti.

Dėl kitų skundo argumentų

27. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl procesinės bylos baigties

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis, CPK 339 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

29. Bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas byloje priėmus sprendimą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo sprendžiami laikino pobūdžio klausimai, bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.