Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kontmena“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovų E. L. ir uždarosios akcinės bendrovės „Kontmena“ prevencinį ieškinį likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Laugina“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Administratorius, įvertinęs tai, kad kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkime priimtų sprendimų dalis neapskųsta, paskelbė įkeisto nekilnojamojo turto – aštuonių butų, esančių (duomenys neskelbtini), Nr.: (duomenys neskelbtini) pardavimo varžytynes. Byloje nėra ginčo, kad varžytynėse parduodamo turto pradinės pardavimo kainos yra tokios, kokias patvirtino kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkimas trečiuoju darbotvarkės klausimu. Būtent ieškovė UAB „Kontmena“, kuri yra didžiausia atsakovės kreditorė, pasiūlė šias kainas ir už jas balsavo. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovų teiginiai apie tariamą žalą nepagrįsti. Kreditorių susirinkime patvirtintos ir varžytynėse paskelbtos pradinės turto pardavimo kainos yra netgi didesnės nei tikėtinos šio turto rinkos kainos. Pirmiau nurodytą aplinkybę patvirtina turto vertintojų išvados dėl turto rinkos vertės. Dėl to nėra grėsmės, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriams bus padaryta turtinės žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas negali būti savarankiškas teisių gynimo būdas, t. y. pasinaudojant šiuo institutu be jokio teisėto pagrindo negali būti nuolat stabdomas atsakovės bankroto procesas ir jo metu vykdomas turto pardavimas, kuris yra vienas iš pagrindinių bankroto procese atliekamų veiksmų. Bendrovės bankroto procesas negali vykti neapibrėžtą laiką. Be to, kreditoriai turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl administratoriaus veiksmų (JANĮ 43 straipsnis). Teismas konstatavo, kad draudimas vykdyti atsakovės turto pardavimą prieštarautų bankroto proceso tikslams, efektyvumo bei kreditorių lygiateisiškumo principams, viešajam interesui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui. Dėl to nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.6. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarbu atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuriomis patenkinti ieškovų prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones susijusiose bylose (2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-563-798/2022; 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-634-881/2022).

16.10. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis spręsti klausimus, kurie bus išsprendžiami teismo sprendimu iš esmės išnagrinėjus ginčą byloje, turėtų būti išimtinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1880/2013; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2017). Ieškovė nenurodė jokių išimtinių aplinkybių. Ieškovų teiginiai apie tariamą žalą nepagrįsti. Jie nepagrindė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nepateikė objektyvių duomenų apie galbūt ateityje kilsiančią žalą.

16.11. Turto pardavimas yra vienas svarbiausių ir pagrindinių klausimų juridinio asmens bankroto procese, nes tik pardavus turtą galima atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė jau ne pirmą kartą per prevencinio ieškinio institutą nepagrįstai bando reguliuoti bankroto santykius, stabdo atsakovės turto pardavimą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, pasunkėtų jau ir taip sudėtingai vykstantis atsakovės nemokumo procesas, būtų pažeistos atsakovės ir jos kreditorių teisės, taip pat viešasis interesas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis).

18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto atskirojo skundų ir atsiliepimų į jį argumentų.

19. Apeliantė atskiruoju skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas prašymas: uždrausti LUAB „Laugina“ nemokumo administratoriui vykdyti bet kokio LUAB „Laugina“ turto pardavimą bet kokia kita tvarka, negu nustatyta galiojančiame LUAB „Laugina“ kreditorių susirinkimo priimtame nutarime arba bankroto bylą nagrinėjančio teismo procesiniame sprendime. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar ne, kai prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovai grindė siekiu išvengti itin didelės žalos atsakovei, jos kreditoriams ir ieškovui E. L., kaip bendrovės vieninteliam akcininkui ir kreditoriui, atsiradimo.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepriėmimo

20. Apeliantė 2023 m. sausio 12 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus: išrašą apie užbaigtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes ir šio buto Nekilnojamojo turto registro išrašą. Apeliantė pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 11 d. nutartimi kitoje byloje atmetė pareiškėjos K. L. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2-1289-910/2022). Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra vienintelė galimybė sustabdyti neteisėtus atsakovės nemokumo administratoriaus veiksmus. Pirmosios instancijos teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, administratorius pardavė dalį atsakovės turto ir toliau pardavinėja turtą, nesilaikydamas kreditorių susirinkimo 2022 m. spalio 10 d. sprendime nustatytos turto pardavimo tvarkos. Be to, Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino atsakovės kreditorių susirinkimo 2022 m. spalio 10 d. sprendimus ir nustatė turto pardavimo kainas (civilinė byla Nr. eB2-1510-555/2022), bet administratorius pardavė butą už mažesnę kainą.

21. CPK 338 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, kuriose reglamentuotas procesas apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Procesas apeliacinės instancijos teisme reglamentuotas CPK XVI skyriuje. Nurodytame CPK skyriuje įtvirtinta vienos šalies teisė pateikti atskirąjį skundą, kitos – atsiliepimą į atskirąjį skundą (CPK 335 straipsnis). Įstatymų leidėjas nenumatė galimybės byloje dalyvaujantiems asmenims teikti kitų procesinių dokumentų, taip pat ir rašytinių paaiškinimų.

22. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat rašytinių paaiškinimų pateikimo momentą ir turinį, kad juose pateikti argumentai remtis duomenimis, kurie viešai skelbiami, taip pat duomenimis, kurie yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO ir viešuosiuose registruose, konstatuoja, jog apeliantės rašytiniai paaiškinimai negali būti priimti ir neturi reikšmės, sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Apeliantės pateikti nauji įrodymai neturi įtakos sprendžiamam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui. Akcentuotina, kad prireikus, teismas gali vadovautis nurodytais duomenimis iš vieningos teismų informacinės sistemos ar viešųjų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nepriima apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo

24. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu nustato dvi būtinąsias sąlygas: 1) ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą; 2) grėsmę teismo sprendimui įvykdyti.

25. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui).

26. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios nagrinėjamos bylos ginčo dalyką ir faktines aplinkybes.

27. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovai E. L. ir UAB „Kontmena“ kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, kuriuo prašė: uždrausti atsakovės LUAB „Laugina“ nemokumo administratoriui vykdyti bet kokio LUAB „Laugina“ turto pardavimą bet kokia kita tvarka, negu nustatyta galiojančiame LUAB „Laugina“ kreditorių susirinkimo priimtame nutarime arba bankroto bylą nagrinėjančio teismo procesiniame sprendime ir panaikinti tokių atliktų veiksmų rezultatus, jeigu tokie yra arba atsirastų. Apeliantė atskiruoju skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas prašymas: uždrausti LUAB „Laugina“ nemokumo administratoriui vykdyti bet kokio LUAB „Laugina“ turto pardavimą bet kokia kita tvarka, negu nustatyta galiojančiame LUAB „Laugina“ kreditorių susirinkimo priimtame nutarime arba bankroto bylą nagrinėjančio teismo procesiniame sprendime. Taigi, prevencinio ieškinio reikalavimas dėl veiksmų uždraudimo sutampa su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

28. Paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniame teismo sprendime, išnagrinėjus bylą iš esmės. Vis dėlto Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prevencinio ieškinio specifika lemia, jog laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi, pripažįstama, kad reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-123-178/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2017; 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-206-516/2019).

29. Kita vertus, pirmiau šioje nutartyje nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis spręsti klausimus, kurie bus išsprendžiami teismo galutiniu sprendimu, išnagrinėjus bylą iš esmės, turėtų būti išimtinė. Pažymėtina, kad tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, būtent prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškęs asmuo turi pareigą pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinybę konkrečioje byloje, nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių teismas turėtų tenkinti tokį prašymą, ir pagrįsti jas. Apeliantė nenurodė ir nepagrindė išimtinių aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamojoje byloje turėtų būti taikomos jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.

30. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos prevenciniu tikslu, kuriuo siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą bei užkirsti kelią žalai atsirasti ar padidėti.

31. Nagrinėjamojoje byloje ieškovai prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė būtent siekiu užkirsti kelią žalai atsirasti. Apeliantė nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei, jos kreditoriams ir ieškovui E. L., kaip bendrovės vieninteliam akcininkui ir kreditoriui, bus padaryta itin didelės žalos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

32. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, susijusius su bankroto procedūrų vykdymu, būtina vadovautis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais bei viešuoju interesu, taip pat svarbu atsižvelgti į JANĮ įtvirtintus nemokumo proceso principus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bankroto (nemokumo) procesas turi būti operatyvus ir sklandus. Pasinaudojant prevencinio ieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutais negali būti nuolat stabdomas atsakovės bankroto procesas ir jo metu vykdomas turto pardavimas, kuris yra itin svarbus bankroto procese. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Taigi, teismas, nagrinėjamojoje byloje spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir itin atsakingai vertinti prašymą pareiškusio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia būtinumą taikyti tokias priemones, bei spręsti, atitinka šis prašymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neprieštarauja pirmiau šioje nurodytiems principams ar ne.

33. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi LUAB „Laugina“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 1 d., t. y. daugiau kaip prieš šešerius metus. Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartimi nutarta likviduoti LUAB „Laugina“ dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (civilinė byla Nr. eB2-12-555/2023). Atsakovės kreditorių susirinkimas 2019 m. gruodžio 30 d. patvirtino atsakovės turto pardavimo kainas ir tvarką (protokolo 11 darbotvarkės klausimas). Apeliantė ir ieškovas E. L. pateikė teismui skundus dėl pirmiau nurodyto kreditorių susirikimo sprendimo panaikinimo. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliantės ir E. L. skundus, 2020 m. kovo 26 d. nutartimi paliko nepakeistą kreditorių susirinkimo sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų (civilinė byla Nr. eB2-1193-555/2020). Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2‑1007‑881/2020). Pažymėtina, kad nors kreditorių susirinkimo sprendimai dėl atsakovės turto pardavimo priimti dar 2019 m. gruodžio 30 d., tačiau būtent dėl pačios apeliantės (kreditorės) UAB „Kontmena“ ir su ja išvien veikiančio ieškovo E. L. nepagrįstų veiksmų (teikiant nepagrįstus skundus, bandant priimti kreditorių susirinkimo sprendimus, panaikinančius 2019 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo metu nustatytą bendrovės turto pardavimo tvarką ir kainas ir pan.) atsakovės turtas nebuvo pardavinėjamas. Teismai ne kartą tokius apeliantės veiksmus pripažino kaip veikimą prieš sklandų atsakovės bankroto procedūrų, tarp jų – taip pat ir turto pardavimo, vykdymą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022 63 punktą). Taigi, atsakovės turto pardavimo procedūra užsitęsė neprotingą terminą būtent dėl pačios apeliantės veiksmų. Be to, atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pažymėjo, kad apeliantei atsakovės bankroto procese ne kartą skirtos baudos už trukdymą bendrovės nemokumo procesui, taip pat piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pirmiau nurodytos aplinkybės yra pagrindas abejoti apeliantės sąžiningumu, patvirtina, kad ji ne kartą siekė vilkinti atsakovės turto pardavimo vykdymą.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad JANĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo tikslas yra sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Vieni esminių klausimų, susijusių su veiksmingo įmonių nemokumo (bankroto) proceso tikslo siekiu, yra įmonės turto realizavimas įstatymo nustatyta tvarka. JANĮ reglamentuota bendrovės įmonės turto realizavimo tvarka ir nustatyti turto pardavimo principai (JANĮ 85 straipsnis). Likviduojamo juridinio asmens turto pardavimo tvarka nustatyta JANĮ 86 straipsnyje: turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą (1 dalis); pradinę turto pardavimo kainą, kartu pateikdamas siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą, kreditorių susirinkimui siūlo nemokumo administratorius (2 dalis); juridinio asmens pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (3 dalis); juridinio asmens turtas parduodamas tik kreditorių susirinkimui pritarus turto, išskyrus parduodamą iš varžytynių turtą, pardavimui (4 dalis).

35. Tiek ieškovai ieškinyje, tiek apeliantė apeliaciniame skunde ir ieškovas E. L. atsiliepime į skundą neginčija, kad atsakovės nemokumo administratorius vykdo atsakovės turto pardavimą kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkime patvirtintomis turto pardavimo kainomis. Vis dėlto jų teigimu, administratorius, parduodamas atsakovės turtą, nepagrįstai nesilaiko kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkime nustatytos turto pardavimo tvarkos, nes parduoda atsakovės butus be eilės, nepaisydamas to, kad kreditorių susirikimas 2022 m. spalio 10 d. nusprendė, jog turtas turi būti parduodamas laikantis tam tikro eiliškumo – butai turėtų būti parduodami tik penkta eile, bet ne be eilės. Kitaip tariant, apeliantės pagrindinis argumentas, kodėl nagrinėjamojoje byloje turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės – administratorius be eilės parduoda butus, todėl gali kilti itin didelė žala. Apeliantė neįrodė pirmiau nurodytų argumentų.

36. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad pagal JANĮ 86 straipsnio 1 dalį, turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą. Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo, kad kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą visą atsakovės turtą parduoti varžytynėse. Būtent JANĮ 91 straipsnyje nustatytos likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo iš varžytynių taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto pardavimui iš varžytynių mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CPK turto pardavimą iš varžytynių reguliuojančios nuostatos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. Turto pardavimo iš varžytynių vykdymo tvarką nustato Vyriausybė (JANĮ 91 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirmiau šioje nurodytos JANĮ nuostatos dėl likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo tvarkos yra imperatyviosios, todėl negali būti pakeistos bendrovės kreditorių ar kitų asmenų sprendimu. Įstatyme nustatytų teisės normų, susijusių su įmonės turto realizavimo tvarka, laikymasis yra veiksmingo įmonių nemokumo (bankroto) proceso sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022 48–50 punktai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovės kreditoriai, priimdami sprendimus dėl turto pardavimo, privalo laikytis pirmiau nurodytų JANĮ nuostatų. Jie negali nustatyti kitokios iš varžytynių parduodamo turto tvarkos, negu imperatyviai nustatyta įstatyme. Be to, atsakovės butai, kuriuos, apeliantės teigimu, administratorius turi pardavinėti tik penktąja eile, yra įkeistas turtas. JANĮ 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad administratorius, parduodamas šį turtą varžytinėse, nesilaikė JANĮ.

37. Be to, pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad byloje nėra ginčo, jog administratorius pardavinėja atsakovės turtą būtent kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkime patvirtintomis pradinėmis pardavimo kainomis. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantės argumentai, kad nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ji, kiti kreditoriai ir atsakovė patirs žalos, yra nepagrįsti. Tik aplinkybė, kad ieškovas E. L., kaip vienintelis atsakovės akcininkas, pageidauja, jog pirmiausia būtų parduotas kitas atsakovės turtas, o butai liktų atsakovei (ir vėliau jam), nėra pagrindas suabsoliutinti jo interesus ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paneigiant šios nutarties 32 punkte nurodytus principus ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus.

38. Pažymėtina, kad, įvertinus nagrinėjamos bylos kontekstą ir dalyką, nagrinėjamojoje byloje sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat svarbu tai, jog Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino atsakovės kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkimo sprendimus, priimtus antruoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais (civilinė byla Nr. eB2-1510-555/2022) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad kreditorių 2022 m. spalio 10 d. susirinkimo sprendimas, kuriuo nustatytas turto pardavimo eiliškumas, pažeidžia turto apyvartos greičio principą, taip pat imperatyviąsias įstatymo nuostatas, kuriose reglamentuotas turto pardavimas iš varžytynių, taip pat įkeisto turto pardavimas (Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1510-555/2022 50–55, 60 punktai). Teismas, be kita ko, padarė išvadas, kad: „<...> kreditoriai nustatę, kad visas atsakovei priklausantis turtas turi būti parduodamas iš varžytynių, bet tuo pačiu nustatę ir tam tikrą turto pardavimo eiliškumą, taip pat ir kitus su tuo susijusius įpareigojimus administratoriui, viršijo savo kompetenciją <...>“; „<...> bankroto administratoriui ne tik ribojama galimybė turtą pardavinėti visą iš karto, bet taip pat ir užkertamas kelias pardavinėti įkeistą turtą, iš kurio įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia <...>“ (nutarties, 50–51 punktai). Dėl to, be kita ko, įvertinus pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą, yra pagrindas pagrįstai abejoti dėl kreditorių susirikimo 2022 m. spalio 10 d. sprendimu nustatyto atsakovės turto pardavimo eiliškumo teisėtumo, nepaisant to, kad pirmiau nurodyta Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartis neįsiteisėjo.

39. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, įvertinęs nagrinėjamos bylos dalyką ir faktines aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, konstatuoja, kad apeliantės prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis: toliau būtų nepagrįstai vilkinama atsakovės turto pardavimo procedūra ir bankroto procesas; būtų suteiktas prioritetas išimtinai tik ieškovų interesams, kartu paneigti šios nutarties 32 punkte nurodyti principai ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslai; laikinųjų apsaugos priemonių neigiamos pasekmės viršytų galbūt jų teikiamą naudą. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus pažeistas, be kita ko, proporcingumo principas, taip pat atsakovės ir kitų jos kreditorių interesai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo konstatuoti antrosios būtinosios sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

40. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi įtakos sprendžiamam klausimui ir reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui bei teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

41. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, atsižvelgė į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą teismų praktikoje, todėl pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.

42. Atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas naikinti apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje. Štai kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktą; 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018; 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 48 punktą). Dėl to bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.