Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-4415-450/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ULGINTA“ dėl neteisėto prekės ženklo naudojimo, įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Pieno žvaigždės“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas uždrausti atsakovui UAB „ULGINTA“ naudoti žymenį „AUKSINIS“ sūriui žymėti, t. y. tokiu žymeniu žymėti sūrio pakuotę, siūlyti tokiu žymeniu pažymėtus sūrius, išleisti tokias prekes į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, ar kitaip jomis disponuoti, importuoti tokiu žymeniu pažymėtus sūrius, naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose ar reklamoje, laikyti jo pavydžius, turint tikslą atlikti bet kuriuos aukščiau nurodytus veiksmus. Ieškovas taip pat prašė įpareigoti atsakovą išimti iš apyvartos ir sunaikinti visus parduodamus sūrius, pažymėtus žymeniu „AUKSINIS“, priteisti iš atsakovo 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojant atsakovą laikinai, iki teismo sprendimo priėmimo, nutraukti sūrio „AUKSINIS“ importą į Lietuvą bei išimti sūrį „AUKSINIS“ iš apyvartos. Pasak ieškovo, jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruoto prekės ženklo „AUKSINIS“ savininkas, o atsakovas neteisėtai naudoja tapatų žymenį panašioms prekėms žymėti. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vartotojai ir toliau gali bus klaidinami dėl atsakovo naudojamo žymens ir ieškovo prekių ženklo panašumo.

Atsakovas su ieškovo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesutiko. Nurodė, kad jokio klaidinamo panašumo tarp ieškovo registruoto prekių ženklo ir atsakovo naudojamo žymens nėra. Atsakovas šią prekę importuoja nuo 2005 metų, o tai reiškia, kad ieškovas iki šio laiko nepripažino jo panašumo į registruotą ieškovo prekių ženklą. Atsakovo vertinimu, ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų ekonomiškumo principą, atsakovas patirtų nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Pasak pirmosios instancijos teismo, bet kokių prekių staigus išėmimas iš apyvartos susijęs su finansiniais nuostoliais, galimais nevykdomų sutarčių padariniais. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, jog fermentinis sūris „AUKSINIS“, kuris gaminamas Latvijos Respublikoje, į Lietuvą importuojamas nuo 2005 metų, t. y. jau apie aštuonis metus, sprendė, kad tokių priemonių taikymas galėtų pažeisti atsakovo teises labiau, nei būtina. Toks lygiateisiškumo principo pažeidimas suteiktų vienai iš šalių didesnį pranašumą, kadangi atsakovas ne tik staiga netektų savo veiklos dalies, bet tokių priemonių taikymas aiškiai būtų susijęs su papildomais kaštais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas nepagrindė argumento, kad atsakovas verčiasi ir kita veikla, t. y., kad atsakovas importuoja į Lietuvą ir kitus produktus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų civiliniame procese numatytus lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principus. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovo importuojamas sūris Lietuvoje pardavinėjamas ilgą laiką, todėl jo vartotojai gali turi savo nuomonę dėl žymens, kuriuo šis produktas yra žymimas, priklausomybės, todėl laikas, per kurį šis ginčas bus išspręstas, neturėtų esminės reikšmės vartotojų klaidinimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AB ,,Pieno žvaigždės“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo atsisakymo taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, nutraukti sūrio „AUKSINIS“ importą į Lietuvą.

2. Teismas neteisingai vertino atsakovo pateiktą sąskaitą, kuri neįrodo aplinkybės, jog atsakovas sūrį „AUKSINIS“ į Lietuvą importuoja 8 metus.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikalaujamų priteisti nuostolių dydį, kadangi ieškovas nurodė preliminarią sumą, kuri, išreikalavus iš atsakovo prašomą informaciją, būtų padidinta.

4. Teismas, vertindamas žalos, kurią ieškovas patiria dėl neteisėto prekės ženklo naudojimo, grėsmę, išvadas pagrindė vienas kitam prieštaraujančiais argumentais.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas, gavęs ieškinį, savo valia galėtų spręsti ieškovo minimo pažeidimo pašalinimo galimybę.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas nepagrindė argumento, kad atsakovas verčiasi ir kita veikla, t. y. importuoja į Lietuvą ir kitus produktus. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė ištrauką iš atsakovo interneto svetainės, iš kurios matyti, kad atsakovas užsiima didmenine prekyba pieno produktais, aliejumi, cukrumi ir kitais maisto produktais.

Atsakovas UAB ,,ULGINTA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino ir nutarties motyvuojamojoje dalyje argumentuotai pagrindė savo išvadas. Atsakovas nurodo sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvada, esą staigus prekių išėmimas iš apyvartos ar importo nutraukimas sąlygotų prekės pašalinimą iš rinkos. Ieškovas, kaip prekės ženklo savininkas, turėdamas suinteresuotumą ir būdamas pakankamai rūpestingas, privalo domėtis, kokiais produktais rinkoje prekiaujama, todėl darytina išvada, jog 8 metus ieškovas žinojo ir toleravo ginčo žymens naudojimą. Atsakovas pažymi, jog, gavęs ieškinį ir netgi teismui atmetus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pats savo valia nutraukė sūrio „AUKSINIS“ importą į Lietuvą iki teismas išspręs ginčą. Atsakovo teigimu, apyvartoje nėra sūrio su ginčijamu prekės ženklu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškinio reikalavimai preliminariai (lot. prima facie) yra pagrįsti, todėl apeliacinis teismas dėl pastarojo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nepasisako. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. CPK pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis – CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 50³ straipsnio 2 dalis numato, kad kai yra pakankamas pagrindas įtarti, jog buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, todėl šių priemonių taikymas turi atitikti minėto instituto paskirtį ir tikslus (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškiniu prašė Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnyje įtvirtintoms jo, kaip prekių ženklo savininko, teisėms užtikrinti taikyti Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą prekių ženklo savininko teisių gynimo būdą. Pirmosios instancijos teismui netenkinus šio reikalavimo, apeliantas skunde nurodė, jog prevencinio ieškinio šalis turi teisę prašyti užtikrinti reikalavimą laikinąja apsaugos priemone, sutampančia su pareikštu (ieškinio) reikalavimu. Apeliacinis teismas pažymi, jog nors tokia apelianto pozicija iš esmės atitinka teismų praktiką, tačiau kartu pastebi, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis spręsti klausimus, kurie bus išsprendžiami teismo sprendimu iš esmės išnagrinėjus ginčą byloje, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realaus įvykdymo. Apeliacinis teismas pažymi, kad teisminio ginčo atveju įpareigojimas nutraukti visus veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnyje nurodytas ženklo savininko teises, negali būti taikomas a priori (iš lot. – iš anksto). Tokio pobūdžio veiksmus teismas gali uždrausti ateityje, tai yra išsprendus ginčą iš esmės, ne anksčiau kaip nuo atitinkamo teismo procesinio sprendimo priėmimo momento. Todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, laikinosios apsaugos priemonės pagal ieškovo ieškinyje suformuluoto materialinio teisinio reikalavimo turinį, negali būti taikomos kaip prieštaraujančios CPK 144 straipsnyje nustatytai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai užtikrinti teismo sprendimo vykdymą konkretaus reikalavimo patenkinimo atveju. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netikslingas todėl, jog nėra pagrindo išvadai, jog jų nepritaikius, būtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas patenkinus tokio ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio nustatyta, jog ieškovas siekia apginti savo, kaip prekių ženklo „AUKSINIS“ savininko, teises: uždrausti atsakovui naudoti minėtą prekės ženklą ir įpareigoti jį atlyginti ieškovui nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė dėl prekės ženklo naudojimo. Apeliacinio teismo įsitikinimu, ieškinio patenkinimo atveju neužkertamas kelias ieškovui reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą, padarytą neteisėtu prekės ženklo naudojimu. Ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas reikštų išankstinį (nors galbūt ir laikiną) ieškinio reikalavimų tenkinimą. Gi ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės, tačiau ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas atsisakymą taikyti ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, jog tokios priemonės pažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs aplinkybes, jog, atsakovo teigimu, prekę, pažymėtą ginčijamu žymeniu, į Lietuvos rinką jis teikia jau 8 metus, be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, staigus šios prekės išėmimas iš apyvartos ir jos importo nutraukimas neišvengiamai susijęs su nuostolių atsakovui atsiradimu. Ieškovas atskiruoju skundu šią teismo išvadą ginčija, teigdamas, esą atsakovas neįrodė aplinkybės dėl prekės, pažymėtos ginčo žymeniu, platinimo (importo bei pardavimo) nurodytą laikotarpį. Apelianto teigimu, jo prašomos taikyti laikomosios apsaugos priemonės negali sąlygoti visiško atsakovo veiklos nutraukimo, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovo veikla susijusi ne tik su ginčo, bet ir su kitų produktų importu ir platinimu Lietuvoje. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su pastaraisiais skundo argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apelianto prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principai. Minėta, kad apeliantas kaip pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nurodė aplinkybę, jog dėl neteisėto prekės ženklo naudojimo jis patyrė ir bylos nagrinėjimo metu galbūt patirs nuostolių. Tačiau tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde ieškovas nurodė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tikslus žalos dydis jam nėra žinomas. Pažymėtina, jog Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio 2 dalis numato, kad pažeidėjo gauta nauda prekių ženklų savininko reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Minėto straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog pažeidėjo gauta nauda laikoma visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (ar) gavo pažeisdamas šio įstatymo nustatytas teises. Iš teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos nėra aiškus konkrečių nuostolių atsiradimo faktas. Pažymėtina, jog žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Teismas sprendžia, jog nuostolių, padarytų galimu apelianto teisių pažeidimu, faktas bei dydis yra bylos (dėl ginčo esmės) nagrinėjimo dalykas. Todėl pradinėje bylos stadijoje nėra pagrindo išvadai, jog apeliantas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų akivaizdžiai patyrė bei ateityje neišvengiamai patirs nuostolių. Teismas sprendžia, jog atsakovo pateikta sąskaita (b. l. 13) nagrinėjamu atveju, sprendžiant atskirą procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (o ne dėl ginčo esmės), yra pakankamas pagrindas išvadai, kad atsakovas jau aštuonerius metus platino prekes, pažymėtas ginčo žymeniu. Be to, tarp šalių nėra ginčo ir dėl aplinkybės, jog bent iki skundžiamos nutarties priėmimo atsakovas ginčo prekę importavo ir platino. Akivaizdu, jog patenkinus apelianto prašymą, atsakovas šią veiklą nedelsiant privalėtų nutraukti arba laikinai sustabdyti. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog staigus prekės, kuriai ženklinti yra naudojamas ginčijamas žymuo, išėmimas iš apyvartos bei draudimas šią prekę importuoti (t. y. faktiškai uždrausti juridiniam asmeniui vykdyti veiklą arba atsisakyti dalies veiklos) neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes atsakovui, yra pagrįsta. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų ekonomiškas, proporcingas bei pažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Apeliacinis teismas negali vertinti atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės, jog gavęs ieškinį jis savo valia nutraukė prekės, pažymėtos ginčo žymeniu, importą bei platinimą, kadangi atsakovas šios aplinkybės nepagrindė (CPK 178 straipsnis).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.