Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties, kuria netenkintas S. C. skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. liepos 30 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-12687-2024 paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) 2024 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-12687-2024 S. C. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2024 m. gegužės 4 d. 18.27 val. (duomenys neskelbtini), S. C., vairuodamas transporto priemonę „Lexus GS450H“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių draudžiamoje vietoje – transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Tokiais veiksmais S. C. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET, Kelių eismo taisyklės) 150.5 punktą. Už administracinį nusižengimą S. C. paskirta administracinė nuobauda – 40 Eur dydžio bauda.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, apelianto bei atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusios Institucijos argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas, byloje surinktais duomenis pagrįstas išvadas, jog S. C. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl apeliantas pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl šio administracinio nusižengimo padarymo.

9. Pagal ANK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka ANK nustatytus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020).

11. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas ar nebuvimas yra konstatuojamas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, pagal ANK 636 straipsnį nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti ne tik išdėstytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bet jos turi būti ir motyvuotai įvertintos. Visgi, pabrėžtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos nepagrįstomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-976/2022). Nagrinėjamu gi atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Tuo tarpu, vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis savaime nereiškia, kad administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir / ar esmingai pažeistos ANK nustatytos įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklės.

12. Pirmiausia, atsakant į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus dėl aplinkybių, susijusių su žaliaisiais plotais, veja bei transporto priemonių statymu būtent tokiose vietose, pabrėžtina, kad S. C. administracinio nusižengimo 2024 m. gegužės 28 d. protokolas buvo surašytas, o vėliau ir 2024 m. liepos 30 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje priimtas ne dėl to, jog asmuo transporto priemonę būtų pastatęs ant vejos, kuri eksplicitiškai nurodoma KET 150.5 punkte, tačiau pagal administracinio nusižengimo aplinkybes S. C. inkriminuojamas transporto priemonės sustojimas ir stovėjimas transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Vadinasi, šiuo klausimu pateikiami apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra susiję su apeliantui inkriminuojamu administraciniu nusižengimu. Nors apelianto įsitikinimu, jam inkriminuojama KET punkto formuluotė yra abstrakti ir jam yra sunku gintis pagal tokias aplinkybes, visgi, apygardos teismas neturi pagrindo vertinti, kad apelianto galimybės gintis nuo inkriminuojamo administracinio nusižengimo buvo apsunkintos. Tiek iš tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme duotų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų matyti, kad jis suvokė pažeidimo esmę, t. y. suprato, jog, Institucijos vertinimu, jis, vairuodamas automobilį, sustojo ir paliko jį stovėti draudžiamoje vietoje. Vien tai, kad subjektyviu apelianto vertinimu Kelių eismo taisyklių nuostata yra abstrakti, nelemia pagrindo daryti išvadą apie apsunkintą jo galimybę gintis, nes jam buvo aišku, kada, kurioje vietoje ir kokiais veiksmais jis padarė inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Juo labiau, kad tariamas apsunkintas inkriminuojamo administracinio nusižengimo suvokimas apelianto yra siejamas ne su konkretaus administracinio nusižengimo aplinkybėmis, o su teisės akto – Kelių eismo taisyklių – nuostata. Asmens nesutikimas su konkrečia teisės normos formuluote nešalina jo atsakomybės pažeidus tokioje normoje įtvirtintus draudimus. Šiame kontekste reiškiami apelianto argumentai laikytini deklaratyviais, nepaneigiančiais nei Institucijos nutarimo, nei apylinkės teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

13. Vertinant byloje esančius duomenis, kurie akcentuojami ir Institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą, iš kurių matyti, kad teritorija, kurioje administracinėn atsakomybėn patrauktas S. C. pastatė ir paliko stovėti savo transporto priemonę, priskiriama žaliųjų erdvių teritorijoms, pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad anksčiau aptariamoje teritorijoje šalia (duomenys neskelbtini) namo augo veja, kurios šiuo metu nebėra, nesuponuoja pagrindo spręsti, jog tokioje vietoje tapo galimas transporto priemonių statymas. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad Institucijos pasirinkimas taikyti nuostatą dėl draudimo parkuotis „kitose vietose“ yra sąmoningas pasirinkimas, ignoruojant teismų praktiką. Priešingas vertinimas sudarytų sąlygas nepagrįstoms situacijoms, kuomet išnaikinus veją / žaliąjį plotą ir todėl nebegalint inkriminuoti pažeidimo dėl transporto priemonės statymo ant vejos, tokiose vietose taptų galimas transporto priemonių statymas, nors iš esmės tokioje teritorijoje jų statymas yra draudžiamas.

14. Be kita ko, tiesiogiai susijusiais su nagrinėjama byla nelaikytini ir tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pabrėžti probleminę situaciją, susijusią su transporto priemonių statymu prie (duomenys neskelbtini) mieste esančių daugiabučių namų. Apygardos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra analizuojamas konkretaus administracinio nusižengimo atvejis ir nėra vertinamos apskritai visos (duomenys neskelbtini) miesto vietos, skirtos ar neskirtos transporto priemonių statymui, tačiau, kuriose gyventojai palieka savo transporto priemones. Apeliacinio skundo argumentai dėl parkavimo erdvės prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų ir prie Kairėnų kapinių esančios aikštelės laikytini nesusijusiais su nagrinėjama byla, todėl plačiau nevertintini, kaip negalintys paneigti apelianto atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad automobilis „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotas stovintis prie daugiabučio gyvenamojo namo esančios teritorijos, nuo važiuojamosios dalies atskirtos borteliu (b. l. 25). Pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad byloje esančioje nuotraukoje užfiksuotos esminės aplinkybės, reikšmingos pažeidimo nustatymui, tokios kaip, automobilis, jo valstybiniai numeris bei lokacija, kurioje automobilis yra pastatytas. Kaip jau minėta, svarbu akcentuoti, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija, jog nuotraukoje užfiksuotas būtent jam priklausantis automobilis, neneigia nagrinėjamu atveju aktualioje vietoje palikęs savo transporto priemonę, o aplinkybes dėl transporto priemonės priklausomybės patvirtina ir byloje esantis valstybinės įmonės „Regitra“ duomenų išrašas (b. l. 26).

16. Dėl argumentų, susijusių su bortelių nusidėvėjimu, pabrėžtina, kad vien tai, jog važiuojamą ir nevažiuojamąją dalis atskiriantis bortelis yra nusidėvėjęs, nereiškia, jog asmuo turi teisėtą pagrindą pervažiuoti tokį bortelį ir palikti savo transporto priemonę tam neskirtoje vietoje. Juo labiau, kad iš bylos medžiagoje pateiktų fotografijų matyti, jog bortelis yra aiškiai užfiksuotas, nėra sunkiai pastebimas, tai tik sustiprina apygardos teismo įsitikinimą, kad tokia teritorija nėra skirta transporto priemonių statymui. Automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos (šaligatvio, vejos ir pan.) yra vertinamas, kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad S. C. automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje, t. y. KET draudžiamoje vietoje. Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad pats apeliantas iš esmės neneigia, jog vieta, kurioje paliko savo automobilį specialiai nėra skirta ir pritaikyta transporto priemonių stovėjimui.

17. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad apeliantas jo atžvilgiu priimtą Institucijos nutarimą kritikuoja ir dėl netinkamo rėmimosi Vilniaus apygardos teismo nutartimis administracinių nusižengimų bylose Nr. eAN2-298-574/2018 bei AN2-289-898/2023, kuriose taip pat pažymėta išvada, jog automobilio statymas vietose, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos, yra vertinamas kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Pabrėžtina, kad, nors administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-298-574/2018 asmeniui iš tiesų buvo inkriminuojamas automobilio palikimas ant vejos, tačiau paminėta išvada yra bendro pobūdžio, kai važiuojamoji dalis yra atskiriama nuo šaligatvio, nuo vejos ar kaip nagrinėjamu atveju tiesiog nuo šiuo metu gruntinės erdvės šalimais daugiabučio namo, tačiau tokios nuorodos darymas Institucijos nutarime nereiškia, jog Institucija remiasi klaidingais išaiškinimais, kurie nagrinėjamu atveju nelaikytini precedentu ir jais negali būti remiamasi.

18. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo išvadų, kurioms pritaria ir apygardos teismas, nepaneigia ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais akcentuojama, kad prie (duomenys neskelbtini) esančio namo šoninio fasado esanti erdvė yra objektyviai tinkanti transporto priemonių statymui, o transporto priemonių statymas joje netrukdo pėstiesiems, eismo, nepažeidžia saugumo ir kitų aspektų. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ne patys piliečiai asmeniškai nusprendžia, kuriose erdvėse yra galimas transporto priemonių statymas, kuriose jis bus saugus ar nesaugus. Esant teritorijoms, kuriose yra draudžiama transporto priemones statyti, net ir nesant specialių tai numatančių ženklių, tokių draudimų asmenys privalo laikytis, net jeigu jiems nepritaria. Kita vertus, kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje pastebėjo ir Institucijos atstovas, daugiabučiuose namuose gyvenantys asmenys turi teisę inicijuoti kreipimąsi į miesto savivaldybę, siekiant spręsti transporto priemonių statymo problemas, tačiau tokios situacijos negali būti sprendžiamos transporto priemones statant savavališkai įvertintose kaip tinkamose, tačiau teisės aktų pagrindu draudžiamose, vietose. Svarbu pabrėžti ir tai, kad kitų asmenų daromi identiško pobūdžio nusižengimai neatleidžia atsakomybėn traukiamų asmenų nuo atsakomybės, todėl tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui, kad pats apeliantas ar jo šeimos nariai dėl statymo aptariamoje vietoje niekada nėra bausti, nors būstą turi nuo (duomenys neskelbtini) m., laikytini nepaneigiančiais apelianto nubaudimo pagrįstumo, nes tai, ar asmens veika atitinka administracinio nusižengimo sudėties požymius, vertinama pagal konkrečiu atveju nustatytas individualias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys leidžia neabejotinai daryti išvadą, kad apeliantui inkriminuoto nusižengimo požymius jo veika atitinka.

19. Pažymėtina tai, kad draudimą stovėti tam tikroje vietoje įtvirtina ne tik draudžiamieji kelio ženklai, bet ir KET nuostatos. Šių taisyklių 150 punkte (150.1–150.16) nustatyta visa eilė draudimų dėl sustojimo ir stovėjimo. Jei nėra automobilių stovėjimą ar sustojimą draudžiančio kelio ženklo, tai dar nereiškia, kad toks veiksmas, t. y. automobilio statymas atitinkamoje teritorijoje, yra leidžiamas. KET privalančiam išmanyti vairuotojui šie draudimai turi būti žinomi ir be kelio ženklų. KET 150.5 punkte numatyta, kad ant vejos ar šaligatvio stovėti galima tuo atveju, jeigu stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai. Iš byloje esančių nuotraukų nematyti jokių kelio ženklų, leidžiančių statyti automobilį aptariamoje vietoje. Juo labiau, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas S. C. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog teritorijoje, kur statė automobilį, nėra nei stovėjimą leidžiančių, nei jį draudžiančių ženklų (b. l. 68).

20. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jame pateikiama teismų praktika, pirmiausia, pažymėtina, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai, o rėmimasis jais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga, tačiau remdamasis tokiu šaltiniu teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pastebėtina, kad pavyzdžiui, apelianto nurodomoje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-1325-166/2013 asmuo atsakomybėn buvo traukiamas dėl to, kad transporto priemonę pastatė ant vejos. Kaip jau buvo pažymėta apygardos teismo priimame sprendime, nagrinėjamu atveju S. C. nėra traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl jo transporto priemonės sustojimo ir stovėjimo ant vejos, pievos ir pan., todėl apeliaciniame skunde nurodomi teismų sprendimai nelaikytini precedentu nagrinėjamoje byloje.

21. Be kita ko, apeliaciniame skunde referuojama ir į ANK 12 straipsnį, pagal kurio 1 dalį, jeigu padaryta mažai pavojinga administracinio nusižengimo požymių turinti veika ir ANK 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą administracinės nuobaudos paskirtį galima įgyvendinti netraukiant asmens administracinėn atsakomybėn, teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną turintis pareigūnas gali jos nepradėti ir pareikšti asmeniui žodinę pastabą. Visgi, pastebėtina, kad ANK 12 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, jog aptariamo straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai asmuo padarė tiesiogiai šiame straipsnyje išvardytus administraciniu nusižengimus. Pabrėžtina, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis nusižengimas į šį sąrašą nepatenka. Nors apeliantas savo poziciją dėl šių nuostatų taikymo nagrinėjimu atveju grindžia ir tuo, kad, jo įsitikinimu, vertinant realias aplinkybes, administracinio nusižengimo pavojingumo laipsnį bei tai, jog Institucija S. C. atžvilgiu inkriminuoja abstrakčią formuluotę, egzistuoja pagrindas jo atžvilgiu susiklosčiusią situaciją vertinti ANK 417 straipsnio 7 dalies kontekste, nes dėl šioje dalyje numatytų administracinių nusižengimų galimas ANK 12 straipsnio 1 dalies taikymas. Visgi, tokia apelianto pozicija laikytina nepagrįsta nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis. Institucijos nutarimu S. C. padarytas administracinis nusižengimas kvalifikuotas tinkamai, o vien subjektyvus apelianto vertinimas, siekiant palankesnio kvalifikavimo, galinčio lemti mažesnę asmeniui kilsiančią atsakomybę, nėra pagrindas tokią kvalifikaciją keisti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir iš esmės priešingi teisiniam reglamentavimui, todėl nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apelianto atžvilgiu priimtų ir skundžiamų procesinių sprendimų.

22. Be kita ko, nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismo nutartis neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes joje yra rašoma, jog administracinis nusižengimas yra pavojinga veika, nors konkrečiai byloje, inkriminuojant ANK 417 straipsnio 2 dalį, remiantis KET 150.5 punkto formuluote, objektyviai nėra kalbama apie pavojingą veiką. Visgi, skundžiamoje nutartyje pagrįstai akcentuojama ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinio nusižengimo samprata, pagal kurią administraciniu nusižengimu laikoma ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi, administracinis nusižengimas savaime yra pavojinga asmens veika, o atskiruose Administracinių nusižengimų kodekso straipsniuose, kuriuose įtvirtintos atskiros nusižengimų sudėtys, papildomai pavojingumo požymis nėra kartojamas, juo labiau jis nėra kartojamas kitų teisės aktų, pavyzdžiui, šiuo atveju – Kelių eismo taisyklių, nuostatose, į kurias nukreipia Administracinių nusižengimų kodeksas.

23. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad S. C. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji sudėties požymiai, dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. C. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusižengimą.

24. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė bylos aplinkybėms neprieštaraujantį sprendimą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta pažeidimų ir dėl administracinės nuobaudos skyrimo. ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis, baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Institucijos 2024 m. liepos 30 d. nutarimu nenustačius nei atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių S. C. paskirta administracinė nuobauda – bauda – jos dydį nustačius mažesnį nei galimas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalies sankciją baudos vidurkis. Tokio dydžio administracinė nuobauda laikytina teisinga, tinkamai individualizuota ir paskirta nepažeidžiant ANK nuostatų. Kadangi apeliaciniu skundu atskirai S. C. paskirtos administracinės nuobaudos rūšies ir / ar dydžio klausimas nėra keliamas, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo nesutikti su Institucijos nutarimu paskirta bauda ir jos dydžiu, šiame kontekste plačiau nepasisako.

25. Apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal byloje pateiktą S. C. apeliacinį skundą, sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė Administracinių nusižengimų kodekso ir Kelių eismo taisyklių nuostatas bei priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Taip pat laikytinas tinkamai išspręstu S. C. skirtinos administracinės nuobaudos klausimas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Tai sudaro pagrindą administracinėn atsakomybėn patraukto S. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto S. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dieną.