Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria atmestas administracinėn atsakomybėn patraukto A. N. skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės D. L. 2023 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-8194-2023, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bauda, paliktas galioti, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) vyresniosios specialistės 2023 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-8194-2023 A. N. buvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį – 60 Eur bauda, dėl to, kad jis, 2023 m. kovo 8 d. 07.11 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET) draudžiamoje vietoje, o būtent transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Tokiais savo veiksmais A. N. pažeidė KET 150.5 punktą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje.

6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taipogi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2023 m. birželio 15 d. nutarimu A. N. pagrįstai paskirta administracinė nuobauda už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, jog šioje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neigia, kad padarė jam inkriminuotą ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą bei prašo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis būtų panaikinta ir administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu būtų nutraukta. Apeliantas mano, jog jis laikėsi KET, kadangi 2023 m. kovo 8 d., toje vietoje kur jis paliko automobilį nebuvo jokių kelio ženklų, draudžiančių jam važiuoti ir sustoti bei stovėti kairėje kelio pusėje, paliekant nemažiau nei 3 m plotį pravažiuoti kitiems automobiliams. Be to, teritorijoje, kurioje buvo nufotografuotas jo automobilis (neva pažeidžiantis stovėjimo taisykles), nėra net žolės, todėl jis, palikęs automobilį minėtoje vietoje, negalėjo pažeisti KET. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti teismo procesinį sprendimą, remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, nėra teisinio pagrindo. A. N. skunde išdėstyta pozicija iš esmės sutampa su argumentais, kuriuos jis jau buvo nurodęs apylinkės teismui ir kuriuos šis teismas išsamiai vertino, todėl vien tai, kad apylinkės teismas A. N. atžvilgiu priėmė nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį.

8. Kaip jau paminėta, A. N. pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas už tai, kad pažeidė KET 150.5 punktą, o būtent, sustojo ir paliko stovėti automobilį KET draudžiamoje vietoje, transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje vietoje – pievoje (pavasarį, kuomet dar minėta vieta buvo užsnigta). Pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, sustojimas ir stovėjimas vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimas ir stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į KET nuostatas, t. y. pagal KET 150.5 papunktį sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Taigi, šiuo atveju apygardos teismo įsitikinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas bei byloje surinkta medžiaga paneigia apeliaciniame skunde A. N. išdėstytus argumentus, kuriais pastarasis grindžia savo nekaltumą.

9. Pažymėtina, jog byloje esančios nuotraukos (b. l. 15–16) bei duomenys iš transporto stovėjimo pažeidimų sistemos 2023 m. kovo 8 d. išrašo leidžia aukštesniajam teismui daryti išvadą, jog A. N. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai. Minėtame išraše nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra paliktas ant žalios zonos (b. l. 27-28). Taip pat apygardos teismo įsitikinimu, byloje esančios nuotraukos yra objektyvus ir pakankamas įrodymas, patvirtinantis padaryto administracinio nusižengimo faktą. Šiuo atveju iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad apeliantui priklausantis aukščiau paminėtas automobilis 2023 m. kovo 8 d. buvo užfiksuotas stovintis KET draudžiančioje vietoje, o būtent daugiabučio namo kiemo teritorijoje, aiškiai atskirtoje nuo važiuojamosios kelio dalies (b. l. 15–16, 24-26). Nors užfiksuoto pažeidimo metu vieta, kurioje savo transporto priemonę A. N. paliko stovėti, buvo padengta sniegu (2023 m. kovo 8 d.), tačiau iš minėtų nuotraukų yra aiškiai matyti, kad šis plotas (vieta, kurioje paliktas stovėti automobilis) atskirtas nuo važiuojamosios kelio dalies borteliais. Be to, byloje yra pateiktos ir paties apelianto nuotraukos, padarytos administracinio nusižengimo vietoje, tačiau jau nutirpus sniegui (b. l. 62-64). Iš šių nuotraukų taip pat matyti, kad vieta, kurioje pažeidimo dieną A. N. buvo palikęs stovėti automobilį yra neasfaltuota ir nepritaikyta automobilio parkavimui. Taigi, kaip jau anksčiau paminėta, vieta, kurioje stovėjo apelianto automobilis yra aiškiai atskirta nuotraukoje matomu borteliu. Šią aplinkybę nurodė ir Institucija priimtame nutarimą, pažymėdama, jog apeliantas 2023 m. kovo 8 d. jam priklausantį automobilį buvo palikęs pievoje, esančioje netoli gyvenamųjų namų, adresu (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Be kita ko, byloje nustatyta, kad A. N. minėtoje vietoje gyvena, kadangi pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pirmosios instancijos teisme apklausos metu patvirtino, kad šiame kieme jis gyvena virš 20 metų (b. l. 46-48). Todėl apygardos teismo įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo teigti, jog pastarasis nežinojo apie tai, kad teritorijoje, kurioje jis paliko automobilį yra draudžiama sustoti ir stovėti.

10. Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad borteliai yra žemi, todėl ant jų galėtų užvažiuoti bet koks automobilis, net ir nesant sniego. Aukštesnysis teismas nesutikdamas su apelianto pozicija, atkreipia dėmesį į tai, jog nors ant minėtų bortelių ir galima buvo užvažiuoti (dėl vairuojamo automobilio specifikos), tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu nebuvo pažeistos kelių eismo taisyklės. Tai, jog automobilis lengvai užvažiavo ant minėtų bortelių, nepaneigia to fakto, kad jis buvo paliktas stovėti transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skunde išdėstytais teiginiais, kad minėtoje vietoje pastatyti kelio ženklai nedraudė jam palikti automobilį. Šiame kontekste apygardos teismas akcentuoja skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą, jog draudimą stovėti tam tikroje vietoje įtvirtina ne tik draudžiamieji kelio ženklai, tačiau ir bendresnės KET nuostatos. Kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, KET 150 punkte nustatyti bendro pobūdžio draudimai dėl sustojimo ar stovėjimo bei sustojimą ir stovėjimą draudžiantys ženklai nėra statomi kiekvienu atveju. Tačiau net jei ir nėra automobilių stovėjimą ar sustojimą draudžiančio kelio ženklo, tai dar nereiškia, kad toks veiksmas, t. y. automobilio statymas atitinkamoje teritorijoje, yra leidžiamas. Be kita ko, KET 150.5 punkte nustatyta, kad ant vejos stovėti galima tuo atveju, jeigu stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai, o šioje vietoje tokių ženklų nebuvo, todėl ir teisė stovėti apeliantui nebuvo suteikta.

11. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad ženklas užfiksuotas nuotraukoje, t. y. Nr. 301 leido jam minėtoje teritorijoje važiuoti. Pažymėtina, jog iš tiesų nuotraukoje yra matomas ženklas Nr. 301, kuris draudžia įvažiuoti visoms transporto priemonėms, išskyrus maršrutinį transportą, tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. N. administracinėn atsakomybėn buvo patraukas ne už tai, jog įvažiavo į teritoriją, kur buvo draudžiama važiuoti, o už tai, jog paliko stovėti automobilį transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje (KET 150.5 punktas). Taigi, minėtas ženklas negalėjo turėti įtakos apelianto padarytam pažeidimui, kadangi jis nereguliuoja sustojimo ir stovėjimo taisyklių. Taipogi, apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nepadarė administracinio nusižengimo, nes pagal KET 141 punktą – sustoti ir stovėti transporto priemonėms leidžiama dešinėje kelio pusėje kuo dešiniau kelkraštyje, o jei jo nėra, važiuojamosios dalies pakraštyje, bei pagal KET 142 punktą gyvenvietėse sustoti ir stovėti leidžiama ir kairėje pusėje vienos krypties eismo keliuose, taip pat keliuose, kuriuose yra po vieną kiekvienos krypties eismo juostą. Šiame kontekste apygardos teismas pabrėžia, jog apelianto nurodyti KET punktai leidžia sustoti ir stovėti transporto priemonėms važiuojamosios dalies pakraštyje, bet ne transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje – žalioje zonoje (pievoje). Be to, skunde nurodyta aplinkybė, kad ištirpus sniegui, minėtoje vietoje žolės nebuvo (žolė suniokota, matosi žemė), aukštesniojo teismo vertinimu, nesuteikia teisės apeliantui ar kitiems asmenims palikti stovėti automobilį neleistinoje vietoje.

12. Taigi, automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamoji kelio dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos (vejos, šaligatvio) yra vertinamas kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Šiuo atveju nustatyta, kad apelianto automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje, ant pievos, kuri buvo užsnigta, t. y. KET draudžiančioje vietoje, todėl darytina išvada, kad A. N. kaltė įrodyta administracinio nusižengimo medžiaga bei jo veiksmai yra teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, todėl nutraukti administracinę teiseną skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. N. neginčija jam paskirtos administracinės nuobaudos, todėl apygardos teismas plačiau dėl to nepasisako, tačiau pažymi, jog atsižvelgus į administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui paskirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, nepažeidžiant proporcingumo principo reikalavimų, todėl A. N. apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto A. N. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.