Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarimo, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau tekste ANK) 417 straipsnio 2 dalyje 60 eurų bauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. K. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės 2018 m. vasario 1 d. nutarimu nubaustas už tai, kad jis, 2017 m. spalio 10 d. 17.39 val. paliko automobilį Volvo, v.n. (duomenys neskelbtini) stovėti Kelių eismo taisyklių draudžiamojoje vietoje – ant vejos, tokiu būdu padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, D. K. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teismai, priimdami sprendimus yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tik tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad teismams, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto skunde minimose Vilniaus apygardos teismo nutartyje byloje nr. ATP-1076-562/2014 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime byloje Nr. II-413-851/2014 neatsispindi, jog nagrinėjamu klausimu būtų susiformavusi teismų praktika ir ja būtų remiamasi, todėl negali būti pripažinta turinti precedento galią ir ja remiamasi nagrinėjamu atveju.

Nesutiktina su apelianto skundo argumentais, jog iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktų nuotraukų nesimato visos teritorijos būklės ir jos neatskleidžia bendro teritorijos vaizdo 2017 m. spalio 10 d. Ginčo teritorija negali būti laikoma veja, ką įrodo ir jo darytos nuotraukos, pridedamos prie skundo. Byloje esančiose nuotraukose, akivaizdžiai matyti, kad automobilis stovi ant išvažinėto žemės ploto (vejos), kuris aiškiai techniškai atskirtas borteliais nuo važiuojamosios kelio dalies. Ši vieta nėra skirta automobilių eismui ar jų stovėjimui. Automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos, pavyzdžiui, šaligatvio, vejos, yra vertinamas kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Be to, iš nuotraukų matyti, kad plotas, kuriame buvo pastatytas D. K. automobilis, atskiria dvi kiemo gatves, minėtas plotas nuo kiemo gatvių aiškiai atribotas borteliais. Taigi, nurodytų aplinkybių pagrindu, konstatuotina, jog žolė ir suplūktos žemės plotas, kur buvo pastatytas D. K. automobilis, yra vientisas žaliajai zonai priskirtinas plotas.

Apeliantas skunde nurodo, kad statydamas automobilį, jis objektyviai nesuvokė, kad daro administracinį nusižengimą t.y., stato automobilį ant vejos. Nesant tokio suvokimo, asmens traukti administracinėn atsakomybėn nėra pagrindo. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, jog vien teritorijos, kurioje statomas automobilis, atskyrimas borteliu, šiuo atveju yra pakankamas suvokti, kad konkreti teritorija nėra skirta automobilių stovėjimui. Be to, kaip jau minėta, kas matyti ir iš 2017 m. spalio 10 d. nuotraukų (b.l. 8, 9, 10) šalia automobilio, aptariamoje teritorijoje akivaizdžiai matyti likusios vejos plotai, todėl pareiškėjas turėjo suprasti, kad tai savavališkai suformuotas užvažiavimas ir būtent dėl nuolat statomų automobilių veja yra išvažinėta ir naikinama.

Administracinio nusižengimo bylos medžiaga nepatvirtina apelianto teiginių, kad ginčo teritorijoje nuolat vyko aikštelės tvarkymo darbai – lyginamos duobės, pilamas žvyras/smėlis, žolė ten niekada nebuvo sodinama. Apelianto į bylą pateiktos fotonuotraukos darytos 2018 m. balandžio 15 – gegužės 2 d., o pažeidimas užfiksuotas 2017 m. spalio 10 d. Kaip jau minėta, iš 2017 m. spalio 10 d. fotonuotraukų aiškiai matyti, kad ginčo teritorijoje yra žolės plotai. Iš apelianto pateiktų fotonuotraukų, darytų po 6-7 mėnesių po įvykio matyti, kad žolės toje teritorijoje nebesimato, teritorijoje pastatyti automobiliai, tačiau teritorija nuo važiuojamosios kelio dalies atskirta borteliais.

Nesutiktina su skundo argumentu, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesiėmė veiksmų žolės išsaugojimui, kas patvirtina, jog ir pati Institucija šią teritoriją pripažįsta automobilių statymo vieta. Kaip matyti teismo posėdyje Institucijos atstovė I. M. paaiškino, kad, priešingai nei nurodyta skunde, yra daug bandymų tvarkyti, atželdinti teritoriją, tačiau nespėja to daryti dėl vėl išvažinėjamų plotų (b.l. 48). Taigi aplinkybės, kad teritorijoje nuolat statomi gyventojų automobiliai ir veja dėl neatsakingo vairuotojų elgesio yra išvažinėta ir ji neauga, nepašalina apelianto atsakomybės pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, t.y. už transporto priemonės pastatymą draudžiamoje vietoje.

Pažymėtina, kad draudimą stovėti tam tikroje vietoje įtvirtina ne tik draudžiamieji ženklai, tačiau ir Kelių eismo taisyklių nuostatos. Pastarųjų taisyklių 150 punkte nustatyta, visa eilė draudimų dėl sustojimo ar stovėjimo: draudimą stovėti skiriamojoje, greitėjimo ir lėtėjimo juostoje, ant tiltų, viadukų, estakadų ir po jais, pėsčiųjų perėjose, keliuose, kuriuose yra po vieną kiekvienos krypties eismo juostą, ant vejos, šaligatvių, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose ir t.t., tačiau stovėjimą draudžiantys ženklai kiekvienu šiuo atveju nėra statomi. Pastebėtina, kad jei ir nėra automobilių stovėjimą ar sustojimą draudžiančio kelio ženklo, tai dar nereiškia, kad toks veiksmas, t.y. automobilio statymas atitinkamoje teritorijoje, yra leidžiamas. Kelių eismo taisykles privalančiam išmanyti vairuotojui šie draudimai turi būti žinomi ir be kelio ženklų. Kelių eismo taisyklėse nurodytas draudimas statyti automobilius ant vejos savaime nesuponuoja išvados, kad draudimas galioja tik toje vietoje, kur tuo metu auga žolė. Minėtas draudimas apima ir atvejus, kai žolė neauga dėl objektyvių priežasčių – ji nuolat išvažinėjama, ištrypiama, žiemos metu ji būna apsnigta, todėl jos išvis nesimato. Kelių eismo taisyklių 150.5 punktas nustato, jog ant vejos stovėti galima tuo atveju, jeigu stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai. Tuo tarpu iš byloje esančių nuotraukų nematyti jokių kelio ženklų, leidžiančių statyti automobilį aptariamoje vietoje.

Nesutiktina su apelianto teiginiais, jog Institucijos pareigūnai, nagrinėję administracinio nusižengimo bylą, pažeidimą įvertino vadovaudamiesi tik jo vieno automobilio nuotraukomis, netyrė jokių kitų įrodymų ir nesiaiškino ar teritorija pagrįstai gali būti laikoma veja, nevyko į vietą patikrinti faktų, neatsižvelgė į jo teiktus paaiškinimus, nesurinko ir neištyrė visų galimų įrodymų. Tiriant administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės. Jei tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, patikrino bylos medžiagoje esančius duomenis, kurių visumos pagrindu taip pat konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad D. K. padarė administracinį nusižengimą numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, nei Institucijai, nei pirmos instancijos teismui abejonių dėl padaryto nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir dėl ginčo teritorijos bei D. K. kaltės padarius minėtą nusižengimą, nekilo. Tokiu būdu, nebuvo ir pagrindo kreiptis į specialistus dėl teritorijos, kurioje buvo pastatytas D. K. automobilis, įvertinimo bei paaiškinimų.

Teismai (prokurorai), priimdami sprendimus yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tik tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas (prokuroras) visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad teismams, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta atskirųjų teisėjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad minėtą nutartį priėmė vienas teisėjas, joje neatsispindi, jog nagrinėjamu klausimu būtų susiformavusi teismų praktika ir ja būtų remiamasi, skunde nurodoma Vilniaus apylinkės teismo nutartis byloje Nr. ITS-362-498/2013 negali būti pripažinta turinti precedento galią ir ja remiamasi nagrinėjamu atveju.

Skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su skundo argumentais, kad administracinę bylą Institucija išnagrinėjo pažeisdama ANK 610 ir 616 straipsniuose nustatytus nagrinėjimo terminus ir tai gali būti pagrindu švelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą. Apelianto nurodytuose ANK 610 straipsnio 1 dalyje bei ANK 616 straipsnio 4 dalyje nustatyti administracinio nurodymo įvykdymo terminai ir jie yra taikomi nusižengimą padariusiam asmeniui, t.y. terminas, per kurį, administracinį nusižengimą padaręs asmuo, sutikdamas su nusižengimu, gali įvykdyti mokėjimo nurodymą. Minėtuose straipsniuose nurodyti terminai Institucijai surašant nutarimą administracinio nusižengimo byloje, netaikomi. ANK 39 straipsnyje nurodyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos. Taigi Institucija, surašydama nutarimą 2018 m. vasario 1 d., ANK nustatytų nuobaudos skyrimo terminų nepažeidė, ką skundžiamoje nutartyje konstatavo ir apylinkės teismas. Tokiu būdu nėra ir pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog D. K. dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, turi būti skiriama švelnesnė nuobauda.

Skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje teisingai nurodytas nutarties apskundimo terminas, t.y., kad nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui. ANK 646 straipsnio 2 dalyje nurodytas apskundimo terminas yra taikomas apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje paduoti. Nagrinėjamu atveju, skundas apylinkės teismui buvo paduotas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės nutarimo, todėl, teismas, nurodydamas nutarties apskundimo terminą, pagrįstai vadovavosi ANK 642 straipsnio „Apylinkės teismo sprendimas byloje dėl skundo ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje“ nuostatomis.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

D. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.