Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimo, kuriuo patenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto M. N. skundas ir panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2014 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. A11-7727/14(1.1.56-SM3), kuriuo M. N. už ATPK 124¹ str. 4 d. numatytą pažeidimą buvo paskirta 200 Lt bauda, bei administracinio teisės pažeidimo byla M. N. atžvilgiu nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos ir teisenos poskyrio vyriausiojo specialistė J. K. 2014 m. balandžio 29 d. M. N. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 124¹ str. 4 d. už tai, kad jis 2014-04-04 apie 07.33 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir paliko jį stovėti Kelių eismo taisyklių 155.5 p. draudžiamoje vietoje: ant vejos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė I. M. 2014 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. A11-7727/14(1.1.56-SM3) už šį pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d., M. N. paskyrė 200 Lt dydžio baudą.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktas M. N. padavė teismui skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimu skundą patenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2014 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. A11-7727/14(1.1.56-SM3) bei administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 124¹ str. 4 d. M. N. atžvilgiu nutraukė

Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą paliekant galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2014 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. A11-7727/14(1.1.56-SM3). Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutarimu nesutinka ir mano, jog jis yra naikintinas.

Pasak apelianto, įvertinus byloje esančią medžiagą ir apylinkės teismo nutarimą, darytina išvada, kad teismas nenustatė ir neįvertino reikšmingų aplinkybių bei įrodymų, jog automobilis buvo pastatytas ant vejos. Apeliantas pažymi, kad vejos apibrėžimas Kelių eismo taisyklėse nepateiktas, tačiau bendrinėje kalboje veja paprastai suprantama kaip žemės sklypas, apsėtas žole. Iš nuotraukos akivaizdžiai matyti, kad žolė toje vietoje yra išvažinėta, o ženklų, nurodančių, kad tai yra automobilių stovėjimo aikštelė, nėra. Iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, kad vieta, kurioje buvo pastatytas automobilis, yra aiškiai atskirta nuo šaligatvio ir važiuojamosios kelio dalies (įvažiavimo į kiemą), matyti bortelis, o prie pat automobilio auga medeliai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad prie pat tos vietos, kur buvo paliktas automobilis, yra asfaltuotas įvažiavimas į kiemą, todėl automobiliams važiuoti skirtas kelias buvo aiškiai atskirtas ir matomas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog automobilio pastatymo vieta neturi jokių aikštelės požymių, t. y. asfaltuotos dangos, užtvarų ir pan. Apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo nutartyje (2013-03-27, administracinės bylos Nr. ATP-396-195/2013) yra išdėstyta nuostata, jog statyti automobilį savavališkai suformuotoje vietoje, kur augo žolė, bet pažeidimo padarymo metu ji yra išvažinėta ir nėra jokių aikštelės požymių ar ženklų, leidžiančių tai daryti, neleistina.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog M. N. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 4 d., todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimu pagrįstai patenkino M. N. skundą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2014 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. A11-7727/14(1.1.56-SM3) bei administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 124¹ str. 4 d. M. N. atžvilgiu nutraukė

ATPK 124¹ str. 4 d. numatyta administracinė atsakomybė už sustojimą ar stovėjimą vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti (išskyrus šio straipsnio trečiojoje dalyje numatytus sustojimo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus), taip pat sustojimą ar stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų arba važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Kelių eismo taisyklių 155.5 p. (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) numatyta, kad sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2014 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. A11-7727/14(1.1.56-SM3) M. N. nubaustas pagal ATPK 124¹ str. 4 d. už Kelių eismo taisyklių 155.5 p. pažeidimą dėl to, kad 2014-04-04 apie 07.33 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir paliko jį stovėti draudžiamoje vietoje: ant vejos. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vejos apibrėžimas Kelių eismo taisyklėse nepateiktas, tačiau nepagrįstai vadovaujasi bendrinėje kalboje vartojamu vejos apibrėžimu, kadangi šiuo atveju reikia vadovautis teisės aktais, kuriuose ši sąvoka yra numatyta. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 str. 20 p. numatyta, kad veja, tai lygaus (horizontalaus ar nuolaidaus) paviršiaus viena žole ar kelių žolių mišiniu apsėtas prižiūrimas žolynas.

Apeliantas skunde nurodo, kad vieta, kurioje buvo pastatytas automobilis, yra aiškiai atskirta nuo šaligatvio ir važiuojamosios kelio dalies (įvažiavimo į kiemą), matyti bortelis, o prie pat automobilio auga medeliai, prie pat tos vietos, kur buvo paliktas automobilis, yra asfaltuotas įvažiavimas į kiemą, todėl automobiliams važiuoti skirtas kelias buvo aiškiai atskirtas ir matomas, automobilio pastatymo vieta neturi jokių aikštelės požymių, t. y. asfaltuotos dangos, užtvarų ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad Kelių eismo taisyklių 3 p. (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) numatyta, kad transporto priemonių stovėjimo aikštelė (toliau – stovėjimo aikštelė) – teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Priešingai nei nurodo apeliantas, asfaltuota danga nėra būtinasis stovėjimo aikštelės požymis. Iš byloje esančios įvykio nuotraukos (b. l. 10), taip pat M. N. kompaktiniame diske pateiktų aptariamos teritorijos nuotraukų (b. l. 4) ir kitų byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos ir neginčytinos išvados, kad vieta, kur nagrinėjamu atveju 2014-04-04 apie 07.33 val. M. N. buvo pastatęs automobilį, yra veja. Kaip skundžiamame nutarime pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vieta, kurioje M. N. pastatė automobilį, esanti Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nėra kaip nors pažymėta ar atskirta nuo važiuojamosios kelio dalies, joje neauga žolė, matosi žvyro ar skaldos gabaliukai, todėl vertinti šią vietą kaip veją, kurios sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme, nėra pagrindo. Priešingai nei nurodo apeliantas, važiuojamoji kelio dalis nuo minėtos vietos nėra aiškiai atribota, skiriamieji kontūrai neaiškūs.

Pažymėtina, kad reikalavimas atsižvelgti į teismų praktiką aiškinamas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame nurodyta, kad ,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu”. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kaip precedentu pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-859-256/2014, kurioje faktinės aplinkybės yra tapačios nagrinėjamai bylai ir kurioje esant tapačiai situacijai administracinio teisės pažeidimo byla taip pat buvo nutraukta.

Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog M. N. veiksmuose nėra ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu pagrįstai nutraukė remiantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą M. N. atžvilgiu, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, numatytos ATPK 124¹ str. 4 d., yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.