Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-532-881/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-20
Bylos Nr.: e2A-532-881/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00718-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Vilija Mikuckienė, Jūratė Varanauskaitė
Atsakovas: G. G., M. L.

Kategorijos

2.1.2.4.1.5Sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos sandorio formos
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-532-881/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00718-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.5; 2.6.10.5.2.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. G. ir M. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Auksesija“ ieškinį atsakovams G. G. ir M. L. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų: R. R., T. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutuojanti UAB „Auksesija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. G. ir M. L. 39 682,55 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui prašymą ex officio (pagal pareigas) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis UAB „Auksesija“ 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. sausio 25 d., 2017 m. sausio 26 d., 2017 m. sausio 27 d., 2017 m. sausio 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.

2. Ieškovė žalos atsiradimą kildino iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Nurodė, kad atsakovas G. G. vykdė įmonės direktoriaus pareigas nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Atsakovė M. L. buvo vienintelė įmonės akcininkė nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. vasario 8 d. Anot ieškovės, įmonė jau 2016 m. sausio 1 d. buvo nemoki, ir tai patvirtina 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyti duomenys. Taigi atsakovų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kilo dar 2015 metais; atsakovams laiku nesikreipus į teismą, kreditoriams buvo padaryta 39 682,55 Eur žalos.

Šalies argumentai

3. Ieškovė taip pat nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.74 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo pardavimo sutartis, kai parduodama 25 procentai ar daugiau akcijų, yra sudaroma notarine forma, o pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Ieškovė, akcentuodama viešo intereso egzistavimą šios kategorijos bylose, aktyvų teismo vaidmenį bei akivaizdų prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms, prašė teismo ex officio pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.

4. Atsakovai G. G. ir M. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas G. G. ieškovės administracijos vadovu tapo tik nuo 2016 m. vasario 24 d. Susipažinti su įmonės finansine padėtimi, turtu ir įsipareigojimais reikėjo laiko, todėl atsakovas G. G. neturėjo pareigos dar nuo 2016 m. sausio 1 d. inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą. Atsakovė M. L. apie ieškovės 2015 metų rezultatus sužinojo tik po 2016 m. balandžio 25 d., kai buvo paruošta ieškovės 2015 metų finansinė atskaitomybė. Pastaroji 2016 m. gegužės 30 d. buvo pateikta Juridinių asmenų registrui, tačiau ir ieškovės balanso duomenys patvirtina, kad įmonė buvo moki ir atsakovams nekilo pareiga inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą. Anot atsakovų, UAB „Auksesija“ nebuvo nemoki iki Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. UAB „Ertana“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2017 m. vasario 21 d., kai atsakovai su ieškove nieko bendro jau neturėjo, o tuometis ieškovės administracijos vadovas ir savininkas T. P. turėjo pareigą parengti įmonės balansą bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis, kreditorių ir debitorių sąrašą bei kitus dokumentus. Atsakovai nesutiko su ieškovės nurodyta padarytos žalos suma. Atsakovų teigimu, į ją įtraukti visi 2016–2017 metais atsiradę ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, iš jų ir tie, kurie atsirado po atsakovo G. G. atleidimo iš ieškovės administracijos vadovo pareigų, o atsakovė M. L. jau nebuvo ieškovės akcininkė. Atsakovai paaiškino, kad įstatymas nedraudžia parduoti mažiau nei 25 procentus bendrovės akcijų, tai ir buvo padaryta ginčo atveju, todėl ieškovės prašymas UAB ,,Auksesija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis yra visiškai nepagrįstas. Be to, jeigu akcijų pirkimo-pardavimo sutartys ir būtų pripažintos negaliojančiomis, ieškovei jokių teisinių pasekmių tai nesukeltų, tai nėra niekaip susiję su ieškovės pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 35 164,48 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė; pripažino negaliojančiomis 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. sausio 25 d., 2017 m. sausio 26 d., 2017 m. sausio 27 d., 2017 m. sausio 30 d. atsakovės M. L. ir T. P. sudarytas UAB „Auksesija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą.

6. Teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. sausio 25 d., 2017 m. sausio 26 d., 2017 m. sausio 27 d. ir 2017 m. sausio 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis M. L. kiekviena iš sutarčių pardavė po 20 procentų UAB „Auksesija“ akcijų T. P.. Iš viso M. L. T. P. pardavė visas 100 procentų UAB „Auksesija“ akcijų. Įvertinęs tai, kad penkios ginčijamos bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos labai nedideliu laiko tarpu (kas dieną po sutartį), identiškomis sąlygomis, ir kad paskutinės akcijų perleidimo T. P. nuosavybėn sutarties sudarymo dieną šias akcijas įgijęs asmuo 2017 m. sausio 30 d. vieninteliu tapusio UAB „Auksesija“ akcininko sprendimu atšaukė iš pareigų direktorių G. G. ir pasiskyrė save šios bendrovės direktoriumi, teismas pripažino, kad faktiškai ketinta sudaryti bendrą akcijų perleidimo sandorį, kuris išskaidytas į penkias sutartis, kad būtų išvengta notarinės tokio sandorio formos, kurios, akivaizdu, kad nebuvo laikytasi. Atsižvelgdamas į tai, teismas akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas tarp M. L. ir T. P., pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

7. Kadangi byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl restitucijos taikymo, be to, T. P. teismo iniciatyva buvo patrauktas byloje trečiuoju asmeniu, teismas restitucijos klausimo byloje nesprendė. Teismas pažymėjo, kad šios bylos išnagrinėjimas neužkerta kelio atsakovei M. L. kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka su savarankišku reikalavimu T. P. dėl restitucijos taikymo.

8. Teismas sutiko su ieškovės atstovo bylos nagrinėjimo metu nurodytais motyvais, jog 2015 metų balanse nurodyta turto vertė yra neįrodyta. Balanse nurodyta, jog UAB „Auksesija“ turėjo materialaus turto už 115 898 Eur, iš jo 62 237 Eur vertės materialus turtas, kurį sudaro lizinguojamos transporto priemonės, kurios vėliau buvo grąžintos lizingo bendrovėms. Taip pat 53 661 Eur vertės trumpalaikio turto, kurį sudaro: 20 859 Eur vertės atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys; 15 931 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 16 871 Eur pinigų ir jų ekvivalentų. Trečiasis asmuo R. R. paaiškinime teismui nurodė, jog UAB „Auksesija“ jam išeinant iš vadovo pareigų jokio turto neturėjo, atsakovui G. G. joks turtas nebuvo perduotas, visą situaciją perdavimo metu aptarė vadovaudamiesi signaliniu 2015 metų balansu bei žodiniais buhalterinės firmos paaiškinimais. Taip pat pažymėjo, jog G. G. pagal įgaliojimą buvo suteiktos visos teisės ir pareigos organizuoti visą pervežimų vadybą, sutarčių pasirašymus, atsiskaitymus su paslaugų pirkėjais ir tiekėjais, tiek bankiniais pavedimais, tiek kortele, jis buvo atsakingas už visų dokumentų pateikimą buhalterinei firmai, turėjo visą informaciją apie įmonės veiklą ir pats tvarkė visus dokumentus. R. R. iš direktoriaus pareigų buvo atleistas 2016 m. vasario 23 d.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi UAB „Auksesija“ bankrotą pripažino tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

10. Teismas konstatavo, kad ieškovė UAB „Auksesija“ nemokumą įrodinėja ir kitais į bylą pateiktais įrodymais, patvirtinančiais blogą ieškovės finansinę padėtį. Iš byloje pateiktų Pajūrio kredito unijos duomenų teismas nustatė, kad paskutinė paskolos grąžinimo įmoka skolininkės UAB „Auksesija“ buvo atlikta 2015 m. sausio 1 d., po to kreditas unijai jau nebuvo grąžinamas, ir nuo 2016 m. sausio mėn. buvo tik mažinami delspinigiai nuo laiku negrąžinamos paskolos. UAB „Auksesija“ UAB Medicinos banko sąskaitoje nuo 2015 m. kovo 27 d. d. iki 2017 m. birželio 14 d. neatliko jokių ūkinių-finansinių operacijų, kurios rodytų kokią nors įmonės ūkinę komercinę veiklą. Ieškovei bankroto byla buvo iškelta pagal UAB „Ertana“ pareiškimą, jame nurodoma, jog ieškovė nemoka 809,92 Eur skolos pagal 2015 m. lapkričio 11 d. išrašytą sąskaitą faktūrą. 2016 m. rugpjūčio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. UAB „Ertana“ kreipėsi į ieškovę UAB „Auksesija“ su prašymu apmokėti susidariusį įsiskolinimą ir nurodė, kad nesumokėjus skolos kreipsis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, UAB „Auksesija“ darbuotojui V. L., kuris dirbo pas ieškovę nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2017 m. kovo 23 d., darbo užmokestis už 2016 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesius paskutinį kartą buvo išmokėtas 2016 m. balandžio 26 d.

11. Teismas sutiko su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad UAB „Auksesija“ turtinę padėtį apibūdina ir paties atsakovo G. G. nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su vekselių I. J. apmokėjimu. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 7 d. paprastuoju vekseliu UAB „Auksesija“ iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. įsipareigojo sumokėti kreditorei I. J. 2 000 Eur. Šis UAB „Auksesija“ skolinis įsipareigojimas kreditorei nebuvo įvykdytas, 2016 m. rugpjūčio 2 d. vekselį pateikus apmokėti atsakovas G. G. padarė įrašą jame apie tai, kad apmokėti vekselį nėra galimybės. Analogiški įrašai buvo padaryti ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. vykdyti pateiktame 2016 m. kovo 9 d. UAB „Auksesija“ išduotame paprastajame vekselyje bei 2016 m. rugpjūčio 6 d. pateiktame apmokėti 2016 m. birželio 9 d. vekselyje. Pateikti duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog 2016 m. kovo mėnesį ieškovės padėtis buvo tokia, jog ji nesugebėjo atlikti einamų mokėjimų, t. y. nuo vasario mėnesio nemokėjo darbo užmokesčio ir turėjo skolintis pinigų.

12. Iš byloje pateikto 2016 m. spalio 20 d. rašto, adresuoto antstolių S. ir A. Selezniovo kontorai, teismas nustatė, jog ieškovės ilgalaikis turtas buvo tik lizinguojami automobiliai. 2016 m. gruodžio 28 d. turto arešto aktu antstolė Lina Pužienė areštavo tik skolininko turtinę teisę į lizinguojamas transporto priemones. Vėliau šios transporto priemonės, neišmokėjus jų vertės, buvo perduotos lizingo davėjui. Jokio kito realaus skolininko turto antstoliai vykdymo procese nenustatė. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartyje spręsdamas klausimą dėl UAB „Auksesija“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, jog UAB „Auksesija“ su akivaizdžiomis mokumo problemomis susidūrė vėlesniu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio mėn.

13. Pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad 2015 m. gruodžio 18 d. ieškovė su Šiaulių banko lizingu sudarė Finansinės nuomos sutartį Nr. FL-154-04183 ir lizingo būdu įsigijo tris krovininius automobilius; su šiais automobiliais 2016 metais ieškovė teikė krovinių pervežimo paslaugas ir gavo pajamų, atsiskaitinėjo su lizingo bendrove ir kitais kreditoriais; 2016 m. kovo 18 d. Šiaulių bankas ieškovei suteikė finansinę nuomą automobilio OPEL INSIGNIA įsigijimui, teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė teismui dokumentų, kurie buvo pateikti lizingo kompanijai siekiant gauti automobilius išperkamąja nuoma, taip pat atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad su lizinguojamais krovininiais automobiliais teikė krovinių pervežimo paslaugas, todėl teismas sprendė, kad negali vertinti, jog šios aplinkybės įrodo įmonės mokumą 2016 m. pradžioje.

14. Teismas konstatavo, kad atsakovai įrodinėdami bendrovės mokumą nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad balanse nurodytas 53 661 Eur trumpalaikis nematerialus turtas realiai egzistavo. Atsakovų nurodomos faktinės aplinkybės, jog jie tinkamai vadovavo įmonės veiklai, darbuotojams mokėjo darbo užmokestį, įmonė 2016 metais vykdė pervežimo veiklą, taip pat nėra pagrįstos jokiais faktiniais duomenimis, nors įrodinėjimo pareiga vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu tenka atsakovams. Materialus turtas, lizinguojami automobiliai, kaip nurodo ieškovė, ir atsakovai šių aplinkybių neginčija, buvo grąžinti lizingo bendrovėms. Atsakovai nepateikė įrodymų (priėmimo–perdavimo aktų), kokį įmonės turtą ir dokumentus G. G. perėmė pradėdamas eiti UAB „Auksesija“ vadovo pareigas iš R. R.. R. R. savo rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, jog joks turtas jam išeinant iš direktoriaus pareigų G. G. nebuvo perduotas, nes UAB „Auksesija“ jokio turto neturėjo. Teismas pažymėjo, jog didelę dalį UAB „Auksesija“ 2015 metų balanse nurodyto turto sudarė debitinės skolos, atsargos, kurių šią dieną dėl neišsaugotų įmonės dokumentų nėra galimybės nustatyti, taip pat lizinguojami automobiliai, kurie buvo grąžinti lizingo bendrovėms. Bankroto administratorius taip pat nerado jokių bendrovės skolininkų. Atsakovai taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad 2016 metais ėmėsi priemonių, kad susigrąžintų šias debitines skolas. Be to, pats G. G. 2016 m. kovo mėnesį ieškovės vardu skolinosi pinigus ir 2016 m. rugpjūčio mėnesį padarė įrašus vekseliuose, kad UAB „Auksesija“ neturi galimybės atsiskaityti, tuo patvirtindamas, kad įmonė yra nemoki. 2016 m. lapkričio 9 d. pranešime antstolių A. Selezniovo ir S. Selezniovienės kontorai G. G. nurodė, jog neturi galimybės atlikti mokėjimų dėl sudėtingos finansinės įmonės padėties, skolą įsipareigoja padengti iki 2016 m. lapkričio 21 d.

15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat tai, jog 2015 m. balanse nurodytas UAB „Auksesija“ turtas yra neįrodytas, teismas padarė išvadą, jog UAB „Auksesija“ 2016 m. pradžioje buvo nemoki ir atsakovas G. G., tapęs UAB „Auksesija“ vadovu, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

16. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog atsakovė M. L. buvo įmonės vienintelė akcininkė nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. (įmonės įsteigimo) iki 2017 m. vasario 8 d., kada akcijos buvo parduotos T. P.. Nuo 2010 m. rugsėjo 3 iki 2014 m. birželio 13 d. dirbo UAB „Auksesija“. 2013 m. spalio 2 d. akcininkė priėmė sprendimą įstoti į Pajūrio kredito unijos narius, atidaryti UAB „Auksesija“ vardu atsiskaitomąją sąskaitą Pajūrio kredito unijoje ir iš Pajūrio kredito unijos paimti kreditą. Buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, kuris priklausė R. B.. Ieškovė taip pat nurodo, jog UAB „Auksesija“ buvo artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų verslas, atsakovas G. G. yra M. L. dėdė. R. B., sutartine hipoteka Pajūrio kredito unijai įkeitusi nekilnojamąjį turtą, užtikrinant UAB „Auksesija“ suteiktos paskolos grąžinimą, yra atsakovo G. G. sesuo. Atsakovai šių ieškovės nurodytų aplinkybių neginčijo. Už Finansinės nuomos sutarties Nr.FL-154-04183 įvykdymą laidavo M. L.. Atsakovė M. L. su ieškovės 2015 m. finansinės atskaitomybe susipažino 2016 m. balandžio mėnesį, nes dokumentai Juridinių asmenų registrui buvo pateikti 2016 m. gegužės 30 d.

Šalies argumentai

17. 2016 m. rugpjūčio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. UAB „Ertana“ kreipėsi į ieškovę UAB „Auksesija“ su prašymu apmokėti susidariusį įsiskolinimą ir nurodė, kad nesumokėjus skolos kreipsis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo. BUAB „Auksesija“ kreditoriaus įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo išsiųstas 2016 m. rugsėjo 21 d. Akcijos T. P. buvo parduotos jau po šio pranešimo gavimo.

Žemesnės instancijos teismas

18. Byloje pateiktos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 2017 m. sausio 30 d. priede nurodyta, jog T. P. yra visiškai susipažinęs su dabartine įmonės finansine būkle ir įsipareigojimai nepadengtais įsiskolinimais, kurie jam žinomi, jį visiškai tenkina. Ateityje dėl to pretenzijų neturės. T. P. buvo perduoti buhalteriniai dokumentai nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. sausio 30 d. ir kiti dokumentai nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. sausio 30 d., apvalus antspaudas, įstatai, registracijos pažymėjimas. 2017 m. sausio 30 d. automobilio perdavimo aktu T. P. buvo perduotas automobilis „Opel Insignia Sperts Tourer“.

19. 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu UAB „Auksesija“ įpareigojo UAB „Auksesija“ administracijos vadovą direktorių T. P. perduoti UAB „Auksesija“ turtą ir dokumentus, tačiau dokumentai jam nebuvo įteikti. Ieškovės atstovas byloje pateikė rašytinius įrodymus, jog T. P. Juridinių asmenų registre yra registruotas kaip 11 juridinių asmenų dalyvis ar vadovas. Atsakovai nurodo, jog vėliau būtent T. P. grąžino automobilį lizingo bendrovei, tačiau jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė. Iš byloje pateikto Šiaulių banko atstovo rašto teismas nustatė, jog automobilis „Opel Insignia“ buvo perimtas vienašališkai, dokumentų, kurie pagrįstų ar paaiškintų situaciją, nėra rasta. Šiaulių banko pateiktas 2017 m. kovo 10 d. Vienašalis turto priėmimo aktas prie 2016 m. kovo 13 d. sutarties pasirašytas tik Šiaulių banko atstovo.

20. 2017 m. sausio 30 d. UAB „Auksesija“ dokumentų perdavimo akte nurodyta, jog G. G. naujam direktoriui perdavė dokumentus, akcijų pirkimo-pardavimo sutarties priede T. P. nurodė, jog yra susipažinęs su dabartine įmonės finansine padėtimi ir nepadengtais įsipareigojimais, kurie jam yra žinomi ir jį visiškai tenkina, tačiau nei perduodami dokumentai, nei UAB „Auksesija“ įsiskolinimo dydis, nei kreditoriai nėra detalizuojami.

21. Teismas sutiko su ieškovės nurodomomis aplinkybėmis, kad atsakovė M. L., vienintelė akcininkė, iš bendrovės pasitraukė kaip ir kitas atsakovas tuo pačiu metu, kai buvo informuoti apie vieno iš kreditoriaus ketinimus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tai leidžia ieškovei teigti esant jų suderintiems veiksmams siekiant išvengti civilinės atsakomybės įmonės kreditoriams. Teismas sprendė, jog apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (įmonės vadovas ir dalyvis), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, įsiskolinimus įmonės kreditoriams, tai, jog vienas iš kreditorių, kuriam skola nėra sumokama nuo 2015 m. gruodžio 11 d., perleisdamas įmonės akcijas ir įmonės valdymą, turėjo pareigą pasidomėti, kokiam asmeniui šis specifinis turtas perleidžiamas, kaip toliau įmonė bus valdoma ir kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas.

22. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad nors atsakovė M. L. nuo 2014 m. birželio 4 d. nėjo jokių pareigų UAB „Auksesija“, jos veiksmai 2015 m. laiduojant už UAB „Auksesija“ įsipareigojimus, taip pat giminystės ryšiai su G. G. leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog M. L. aktyviai dalyvavo UAB „Auksesija“ veikloje, žinojo jos finansinę padėtį ir turėjo pareigą nuo 2016 m. sausio 1 d. kreiptis dėl įmonės nemokumo.

23. Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, jog M. L. aktyviai dalyvavo UAB „Auksesija“ veikloje, teismas sutiko, kad atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais padarė žalos ieškovei, todėl atsakovams taikytina solidari atsakomybė.

24. Pasisakydamas dėl ieškovės patirtos žalos dydžio, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju kyla pagrindas nustatyti, kokia apimtimi padidėjo kreditorių reikalavimai nuo 2016 m. sausio 1 d. (teisiškai balansas buvo patvirtintas 2016 m. balandžio 30 d.) iki bankroto bylos iškėlimo, todėl kad šiuo sprendimu akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir BUAB „Auksesija“ nuo direktoriaus pasikeitimo dienos jokios veiklos nebevykdė.

25. Atsakovų argumentą, kad į žalos sumą įtraukti visi 2016–2017 metais atsiradę ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, iš jų ir tie, kurie atsirado po atsakovo G. G. atleidimo iš ieškovės administracijos vadovo pareigų, o atsakovė M. L. jau nebuvo ieškovės akcininkė, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi BUAB „Auksesija“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, teismas šiuo sprendimu pripažino akcijų pirkimo-pardavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, parduodama akcijas akcininkė nepasirūpino ir neužtikrino bendrovės veiklos tęstinumo, kreditorių interesų užtikrinimo, vertino kaip nepagrįstą.

26. Pasisakydamas dėl atsakovų pozicijos, kad į padarytos žalos sumą neturėtų būti įtraukta 2017 m. vasario 3 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu ieškovei priskaičiuota 4 052,96 Eur bauda ir delspinigiai, teismas nurodė, kad nors Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas yra priimtas 2017 m. vasario 3 d., tačiau mokestinė nepriemoka susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Atsiliepimas

27. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovų atsiliepime nurodomomis aplinkybėmis, jog į žalos sumą neturėtų būti įtrauktos kreditorių reikalavimų sumos, kurios po 2017 m. sausio 30 d. buvo teismų priteistos kaip bylinėjimosi išlaidos ir netesybos, antstolių išlaidos, kadangi nors skolos buvo priteistos 2017 metais, tačiau jos susidarė ankstesniu laikotarpiu, t. y. dar iki pripažinto negaliojančiu akcijų perleidimo.

Žemesnės instancijos teismas

28. Teismas nustatė, kad BUAB „Auksesija“ įsiskolinimas UAB „Remonto bazė“ susidarė nuo 2016 m. gegužės 24 d., kada buvo nustatytas pirmos neapmokėtos sąskaitos Nr. 000483 apmokėjimo terminas.

29. Teismas sutiko su atsakovų nuomone, kad Pajūrio kredito unijos 4 518,07 Eur finansinis reikalavimas susidarė iki 2016 m. sausio 1 d., todėl prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis mažintinas 4 518,07 Eur suma.

30. Teismas nustatė, kad skola VSDFV Alytaus skyriui, kuris perėmė darbuotojui V. L. susidariusi įsiskolinimą, susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio mėnesio. Teismas pažymėjo, kad įsiskolinimas UAB „Auksesija“ darbuotojui, nors ir buvo priteistas 2017 m. kovo 27 d. darbo ginčų komisijos sprendimu, tačiau susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio. Skola VSDFV Klaipėdos skyriui susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėnesio iki 2017 m. vasario–kovo mėnesių. T. P. nebuvo įdarbintas įmonėje.

31. Teismas sprendė, kad ir kiti ieškovės įsiskolinimai, pagal jų susidarymo laikotarpį ir pagrindą, priklauso žalos sumai, todėl padarė išvadą, kad BUAB „Auksesija“ akcininkė (atsakovė) M. L. solidariai su vadovu (atsakovu) G. G. atsakingi už 35 164,48 Eur (39 682,55 - 4 518,07) dydžio žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

32. Apeliaciniu skundu atsakovai G. G. ir M. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir ex officio pripažintos negaliojančiomis akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartys niekuo nebuvo susijusios su ieškovės pareikštu ieškiniu, todėl nebuvo jokio būtinumo teismui ex officio ginti ieškovės sandoriais nepažeistų teisių. Tuo tarpu taikant niekinio sandorio padarinius nagrinėjamu atveju buvo būtina aiškintis sandorių sudarymo aplinkybes, nes akcijų pirkimo-pardavimo sutartis paruošė trečiasis asmuo T. P.. Jis pageidavo akcijas įsigyti ne vienu kartu ir tik jis galėjo teismui paaiškinti, kodėl taip įvyko. Tačiau T. P. byloje nėra net atsakovas, nors teismas skundžiamu sprendimu panaikino jo nuosavybės teises į akcijas. Jeigu dėl akcijų perleidimo būtų kreiptasi į notarą, notaras nebūtų turėjęs pagrindo netvirtinti akcijų perleidimo sandorių. Taigi teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

32.2. Įstatymai nedraudžia akcijų paketo pardavinėti dalimis, todėl teismas tik ieškovės prielaidų pagrindu visiškai nepagrįstai pripažino, kad faktiškai ketinta sudaryti bendrą akcijų perleidimo sandorį, kuris buvo išskaidytas į penkias sutartis, kad būtų išvengta notarinės sandorio formos, ir sutartis pripažino niekinėmis. Teismas nenustatinėjo, nesiaiškino, netyrė ir nevertino faktinių bei teisinių aplinkybių dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo, todėl neatskleidė ginčo dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis esmės.

32.3. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė spręsti dėl niekinio sandorio fakto nustatymo ir jo padarinių taikymo, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali priimti siurprizinius sprendimus. Tais atvejais, kai sandoris susijęs su byloje pareikštu reikalavimu, teismas turi teisę savo iniciatyva vertinti ir pripažinti tokį sandorį niekiniu, kai toks konstatavimas yra būtinas siekiant apginti pažeistas teises ar užtikrinti viešąjį interesą, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių, o byloje yra duomenų, kurie leistų pripažinti sandorį ar aktą niekiniu. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nebuvo, todėl teismas neteisingai taikė ir išaiškino teisės normas, reglamentuojančias niekinius ir nuginčijamus sandorius.

32.4. Byloje yra nenuginčytas ieškovės dokumentų perdavimo trečiajam asmeniu T. P. aktas, todėl būtent pastarasis asmuo yra atsakingas už tai, kad ieškovės administratoriui neperdavė įmonės dokumentų. Už tai trečiajam asmeniui yra taikyta sankcija, dėl dokumentų neperdavimo ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau ieškovės administratorius trečiajam asmeniui T. P. jokių turtinių pretenzijų nereiškia, net atsisakė į bylą įtraukti suinteresuotu asmeniu, ką savo iniciatyva padarė teismas. Ignoruodamas faktines bylos aplinkybes, teismas ieškovės pareigą įrodyti ieškinio teiginius visiškai nepagrįstai perkėlė atsakovams ir atsakovams dėl to taikė neigiamas pasekmes.

32.5. Teismas vadovavosi ne rašytiniais, bet rašytiniams įrodymams prieštaraujančiais ieškovės pasamprotavimais ir prielaidomis, trečiojo asmens R. R. rašytiniais paaiškinimais, todėl pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą.

32.6. Pažeisdamas paties cituojamas teisės normas, teismas ieškovės nemokumą 2016 m. sausio 1 d. konstatavo nenustatęs įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžio.

32.7. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka ieškovės lizinguojamos transporto priemonės visiškai pagrįstai buvo įtrauktos į 2015 m. balanse apskaityto turto vertę, o kartu įsipareigojimai lizingo bendrovėms įtraukti į balanse nurodytas mokėtinas sumas. Todėl į ieškovės balansą įrašyti ieškovės ilgalaikio turto duomenys negali būti laikomi neteisingais, kas visiškai nepagrįstai priešingai nurodoma skundžiamame teismo sprendime.

32.8. 2016 metais ieškovė vykdė ūkinę-komercinę veiklą, todėl akivaizdu, kad 2015 m. ieškovės balanse apskaitytas trumpalaikis turtas kito. Tai, kad trečiasis asmuo R. R., 2016 m. vasario 23 d. išeidamas iš darbo, jokio ieškovės turto atsakovui neperdavė, nereiškia, kad tuo metu atsargų, gautinų sumų, pinigų ir t. t. ieškovė neturėjo. Be to, trečiasis asmuo R. R. prisiekęs nedavė parodymų bylos nagrinėjimo metu, neatsakinėjo į proceso šalių ir teismo klausimus, todėl jo rašytiniais paaiškinimais negalima paneigti oficialių ieškovės balanso duomenų. Taigi teismas ieškovės nemokumą 2016 m. sausio 1 d. konstatavo nenustatęs ir įmonės tuo metu realiai turėto turto.

32.9. Ieškovės į bylą pateikti kreditorių finansinių reikalavimų dokumentai, daugiausia 2016 metų, neįrodo ieškovės nemokumo 2016 m. sausio 1 d.

32.10. Teismas, taikydamas atsakovei, kaip juridinio asmens dalyvei, civilinę atsakomybę dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo padarytos žalos atlyginimo, privalėjo be visų civilinės atsakomybės sąlygų konstatuoti ir atsakovės nesąžiningumą bei piktnaudžiavimą teise. Ginčo atveju bendrasis atsakovės sąžiningumo principo taikymas siejamas su atsakovės sužinojimu apie ieškovės nemokumo atsiradimo momentą. Tik nuo tada atsakovei galėjo kilti civilinė atsakomybė.

32.11. Teismas skundžiamame sprendime tik prielaidų pagrindų padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovė aktyviai dalyvavo ieškovės veikloje, žinojo jos finansinę padėtį ir turėjo pareigą nuo 2016 m. sausio 1 d. kreiptis dėl įmonės nemokumo.

32.12. Pagal juridinių asmenų registro išrašą, atsakovė ieškovės vadovo pareigas ėjo iki 2013 m. balandžio 17 d., bet ne iki 2014 m. birželio 4 d., kas neteisingai nurodoma skundžiamame sprendime. Atsakovė nedalyvavo įmonės veikloje, tuo labiau aktyviai, nes augino mažametį vaiką ir gyveno (duomenys neskelbtini), o įmonė veiklą vykdė Klaipėdoje.

32.13. Savininko laidavimas už įmonės įsipareigojimus yra įprasta bankų praktika, o ne juridinio asmens dalyvio aktyvaus dalyvavimo įmonės veikloje įrodymas. Faktas, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 18 d. su Šiaulių banko lizingu sudarė trijų vilkikų lizingo sutartį, už kurios įvykdymą laidavo atsakovė, tik įrodo, kad įmonės finansinė padėtis buvo gera. Lizingo būdu įsigytomis transporto priemonėmis ieškovė 2016 metais vykdė ūkinę komercinę veiklą, atsiskaitinėjo su darbuotojais, mokėjo mokesčius, todėl 2016 metais jos finansinė padėtis buvo pakankamai gera ir atsakovė neturėjo pareigos nuo 2016 m. sausio 1 d. kreiptis į teismą dėl įmonės nemokumo.

32.14. Apie ieškovės 2015 metų rezultatus atsakovė sužinojo tik po 2016 m. balandžio 25 d., kai buvo paruošta ieškovės 2015 metų finansinė atskaitomybė. Tačiau ir pastaroji rodė, kad įmonė buvo moki ir atsakovei nekilo pareiga inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, juo labiau kad 2016 m. kovo 18 d. Šiaulių bankas suteikė ieškovei finansinę nuomą automobilio ,,Opel Insignia“ įsigijimui.

32.15. Tai, kad atsakovas yra artimas atsakovės giminaitis, reiškia, kad atsakovė juo visiškai pasitikėjo, tačiau nėra pagrindas daryti išvados, kad atsakovas apie įmonės veiklą kasdien raportuodavo atsakovei. Atsakovas 2016 m. pabaigoje gavo patrauklų darbo pasiūlymą Didžiojoje Britanijoje, todėl pasiūlė atsakovei susirasti naują įmonės vadovą arba parduoti ieškovės akcijas. Ieškovė pati vykdyti ieškovės ūkinės komercinės veiklos nenorėjo, todėl pasirinko įmonės akcijų pardavimo variantą. Įmonės akcijų pardavimu rūpinosi atsakovas, atsakovė tik pasirašė akcijų pardavimo sutartis. Atsiradus naujam ieškovės akcininkui trečiajam asmeniui T. P., būtent jis atleido iš įmonės vadovo pareigų atsakovą ir save pasiskyrė naujuoju ieškovės vadovu. Tai nieko neįprasto ir nuo atsakovų valios nepriklausė.

32.16. Nors UAB „Ertana“ 2016 m. rugsėjo 19 d. prašymu sumokėti 809,92 Eur skolą įspėjo ieškovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 21 d., kai ieškovės vadovu ir savininku buvo trečiasis asmuo T. P., kuris nežinojo apie UAB „Ertana“ nekokybiškai ieškovei suteiktas paslaugas. Tokia nedidelė ir dar ginčijama UAB „Ertana“ skola nebuvo jokia priežastis atsakovams derinti veiksmus, siekiant išvengti civilinės atsakomybės įmonės kreditoriams. Nei akcijų pardavimas, nei atleidimas iš įmonės vadovo pareigų buvusio vadovo ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės nenaikina.

32.17. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvio funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012; 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 A-144/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2013). Taigi ginčo atveju nebuvo teisinio pagrindo taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę, o teismas ir nedetalizavo kiekvieno iš atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant ir reikalaujamos priteisti žalos dydį, todėl visiškai nepagrįstai solidariai iš atsakovų priteisė žalos atlyginimą.

32.18. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nuo 2016 m. sausio 1 d., nors atsakovas ieškovės vadovu buvo paskirtas tik nuo 2016 m. vasario 24 d., o atsakovė apie 2015 m. ieškovės rezultatus sužinojo tik 2016 m. balandžio 30 d., juos patvirtindama. Taigi teismas neteisingai nustatė faktinį ieškinio pagrindą, nuo kada atsakovai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko iš dalies neteisingai išsprendė bylą.

32.19. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl 2016 m. sausio 1 d. įmonės turėtų skolų. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kam ir kiek įmonė buvo skolinga 2016 m. sausio 1 d., neginčijo į įmonės balansą įrašytų įmonės įsipareigojimų dydžio, todėl šie įmonės balanso duomenys laikytini teisingais. Pagal ieškovės 2015 m. balansą, įmonė 2016 m. sausio 1 d. turėjo skolų už 97 714 Eur sumą. Iš atsakovų priteista 35 164,48 Eur, anot teismo, išaugusi skola yra vos ne tris kartus mažesnė už pastarąją sumą. Taigi per 2016–2017 metus (anot teismo, atsakovų neteisėtų veiksmų laikotarpį) įmonės skolos sumažėjo, bet ne išaugo, o už tai, kad ieškovė liko skolinga kreditoriams, atsakovai atsakyti negali, nes nei įmonės vadovas, nei įmonės savininkas neneša personalinės atsakomybės už tai, kad įmonė neįvykdo sudarytų sandorių ar prievolių, todėl atsakovai žalos ieškovei nepadarė.

32.20. Bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai, padidėję per laikotarpį nuo įmonės nemokumo atsiradimo iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti ir nesusiję priežastiniu ryšiu su vadovo vėlavimu inicijuoti bankroto bylą. Ginčo atveju lizingo sutartys buvo nutrauktos po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl nuostoliai, kilę iš lizingo sutarčių, ir vėlesnis kreditorių reikalavimų padidėjimas, kylantis iš šių sutarčių jau iškėlus bankroto bylą, nepriskirtini vadovo ar akcininko veiksmais padarytai žalai.

32.21. Ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes trečiasis asmuo T. P. ieškovės administratoriui neperdavė dokumentų, o pasirūpinti įmonės veikla po akcijų pardavimo ar vadovo atleidimo iš darbo atsakovams buvo nebeįmanoma. Nepaisant to, kad teismas neįsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažino akcijų pirkimo-pardavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, dokumentų ir turto perdavimo trečiajam asmeniui aktai, jo priimtas sprendimas dėl atsakovo atleidimo iš pareigų ir T. P. skyrimo ieškovės vadovu nėra nuginčyti.

32.22. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys patenkintas 88,6 proc., todėl neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė, bylos nagrinėjimo metu sumažinusi prašomą priteisti sumą nuo 45 477,22 Eur iki 39 682,55 Eur, 5 794,67 Eur sumažintos ieškinio dalies neatsisakė, neprašė teismo šią bylos dalį nutraukti. Atitinkamai teismas ir nepriėmė procesinio sprendimo dėl ieškinio dalyko sumažinimo ir bylos dalies nutraukimo, todėl ginčo atveju ieškinio suma yra 45 477,22 Eur, bet ne 39 682,55 Eur, ką konstatavo teismas.

32.23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013, nurodyta, kad jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o ieškovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys.

Atsiliepimas

33. Ieškovė bankrutavusi UAB „Auksesija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.1. 2017 m. sausio 30 d. sprendimu paskirtas naujas įmonės direktorius T. P. jokios įmonės ūkinės-komercinės veiklos jau nevykdė; įmonės vadovai ir akcininkai prieš pat bankroto bylos iškėlimą keitėsi formaliai, siekiant nuslėpti nuo bankroto administratoriaus įmonės dokumentus.

Žemesnės instancijos teismas

33.2. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, priimta UAB „Auksesija“ bankroto byloje, T. P. 5 metus uždrausta eiti vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Iš viešai skelbiamų duomenų apie procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu matyti, kad T. P. civilinėje byloje Nr. e2-1365-901/2019 yra atsakovas pagal BUAB „Jusata“ ieškinį dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; T. P. yra atsakovas taip pat ir pagal BUAB „Eccos calores“ ieškinį dėl žalos atlyginimo; visais šiais atvejais T. P. nėra randamas. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad T. P. vykdyta veikla masiškai tampant fiktyviu įmonės akcininku ir vadovu negali būti įvardijama ir laikoma įprasta ūkine komercine veikla.

33.3. Byloje ieškovė įrodinėjo, kada atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada įmonė tapo nemoki. Išvadą apie įmonės faktinį nemokumą 2015 metais ieškovė pagrindžia 2015 metų įmonės balanso vertinimu, 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaita, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi, kuria buvo konstatuotas teisinis įmonės nemokumas ir iškelta įmonės bankroto byla, teismo nutartimis, kuriomis buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai, antstolių vykdomųjų bylų duomenimis, kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovės pateiktais įrodymais, atsakovo valinių veiksmų analize bei veiksmų atlikimu.

33.4. Ieškinyje ieškovė pateikė ir duomenis, kokiais ataskaitiniais laikotarpiais susidarė UAB „Auksesija“ įsipareigojimai kreditoriams.

33.5. Atsakovė M. L. įmonės tapimo nemokia metu turėjo 100 proc. bendrovės akcijų, kas leido jai priimti visus be išimties sprendimus, nukreiptus į įmonės mokumo atkūrimą, kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo siekiant užkirsti kelią įsipareigojimų kreditoriams didėjimo.

33.6. Abu atsakovai aktyviai veikė kaip juridinio asmens vadovas / dalyvis, todėl būtent jiems abiem pagal jų statusą kyla pareiga inicijuoti bankroto bylą. Paskutinis įmonės vadovas ir dalyvis jokių realių veiksmų kaip įmonės vadovas ir dalyvis neatliko, dėl jo veiklos nesusidarė jokie pradelsti įsipareigojimai kreditoriams, todėl ieškinys reiškiamas būtent nurodytiems atsakovams.

33.7. Iš ieškovės pateiktų įrodymų galima spręsti atsakovę žinojus realią įmonės turtinę padėtį.

33.8. Atsakovės M. L. veiksmai suteikiant įmonei paskolą bei ją susigrąžinant po 2015 m. gruodžio 31 d. parodo šios atsakovės dalyvavimą įmonės veikloje, veiklos faktinių aplinkybių žinojimą. Atsakovė nėra pareiškusi finansinio reikalavimo UAB „Auksesija“ bankroto byloje, todėl, ieškovės teigimu, atsakovė paskolą yra susigrąžinusi dar iki bankroto bylos iškėlimo, apeidama kitų, tarp jų ir aukštesnės eilės kreditorių reikalavimus.

33.9. Byloje pateikti duomenys liudija aktyvų atsakovės dalyvavimą įmonės veikloje, visų sprendimų priėmimą dėl kredito gavimo iš Pajūrio kredito unijos, kuris nebuvo visiškai sugrąžintas. Atsakovė, prieš priimdama visus sprendimus dėl paskolos gavimo iš kredito unijos, aiškiai žinojo ir suprato, kad UAB „Auksesija“ sugrąžinti paskolos nebeišgalės. Taigi atsakovė priėmė visų kreditorių interesus pažeidusį sprendimą.

33.10. Civilinė atsakomybė atsakovei M. L. prieš įmonės kreditorius kyla ir bendrais delikto pagrindais, atsakovei pažeidus pareigą ieškovės kreditorių atžvilgiu veikti sąžiningai. Dėl atsakovės nesąžiningo elgesio ieškovė jau yra pasisakiusi ankstesniuose procesiniuose dokumentuose. Taigi, ieškovei įrodžius nesąžiningus atsakovės veiksmus, nuostolingų sprendimų priėmimus, žinant, kad UAB „Auksesija“ neišgalės grąžinti paskolos kredito unijai (nes jau paskolos gavimo metu buvo įkeistas atsakovės motinos turtas, pati bendrovė jokio turto neturėjo), šios atsakovės civilinė atsakomybė dėl neteisėtais veiksmais ieškovės kreditoriams sąlygotos žalos atlyginimo kyla ir CK 6.50 straipsnio 3 dalies, CK 6.263 straipsnio 1 dalies pagrindu.

33.11. CK reglamentuojama, kad sandoris, sudarytas nesilaikant privalomos notarinės formos, yra niekinis ir negalioja. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

35. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl akcijų pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ex officio bei įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Dėl akcijų pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės procesinį prašymą, ex officio, t. y. nesant pareikšto atitinkamo ieškovės reikalavimo, pripažino negaliojančiomis 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. sausio 25 d., 2017 m. sausio 26 d., 2017 m. sausio 27 d., 2017 m. sausio 30 d. atsakovės M. L. ir trečiojo asmens T. P. sudarytas UAB „Auksesija“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis.

37. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ex officio pripažindamas akcijų pirkimo pardavimo sutartis negaliojančiomis (konstatuodamas niekinių sandorių faktą), neteisingai išaiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias niekinius ir nuginčijamus sandorius, bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Žemesnės instancijos teismas

38. Pirmosios instancijos teismas minėtų akcijų pirkimo pardavimo sutarčių negaliojimą grindė CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

39. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. Vieni iš tokių sandorių – uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo pardavimo sutartys. Remiantis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 3 punktu, uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, kai parduodama 25 procentai ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, išskyrus atvejus, kai uždarosios akcinės bendrovės akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos perduotos tvarkyti juridiniam asmeniui, turinčiam teisę atidaryti ir tvarkyti finansinių priemonių asmenines sąskaitas, arba uždarosios akcinės bendrovės akcijos parduodamos sudarius valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimo sandorį, turi būti sudaromos notarine forma. Šių formos reikalavimų nesilaikymas daro tokias pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

40. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Vadovaujantis minėto straipsnio 5 dalimi, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015, kt.).

42. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas).

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismo sprendimu niekinėmis konstatuotomis akcijų pirkimo pardavimo sutartimis atsakovė M. L. perleido trečiajam asmeniui T. P. 100 proc. įmonės akcijų, kiekviena atskira sutartimi – po 20 proc. akcijų. Visos sutartys sudarytos paeiliui kiekvieną arba kas trečią dieną, identiškomis sąlygomis. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamo pagrindo spręsti, kad šiomis sutartimis faktiškai ketinta sudaryti bendrą akcijų perleidimo sandorį, kuris išskaidytas į penkias sutartis, siekiant išvengti notarinės tokio sandorio formos, t. y. sandorių negaliojimo pagrindas nagrinėjamu atveju buvo pakankamai akivaizdus. Apeliantai, teigdami, kad taikant niekinio sandorio padarinius nagrinėjamu atveju buvo būtina aiškintis papildomas sandorių sudarymo aplinkybes, jokio kito įtikinamo paaiškinimo, kodėl buvo pasirinktas būtent toks akcijų perleidimo būdas, nenurodė.

44. Be to, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, niekiniu akcijų pirkimo pardavimo sandorių pobūdžiu pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo, kas paneigia apeliantų poziciją, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė niekinius ir nuginčijamus sandorius reglamentuojančias teisės normas, spręsdamas, anot apeliantų, su ieškovės pažeistų teisių gynimu nesusijusį klausimą.

45. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, pagrįstai konstatavęs niekinio sandorio faktą, pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko byloje taikytiną teisės normą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmens veiksmai, kuriais yra sąmoningai išskaidoma sandorio suma vien tam, kad būtų išvengta įstatymo reikalaujamos sutarties notarinės formos laikymosi, neatitinka geros moralės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 50 punktą; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020). Taigi, taisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėtos akcijų pirkimo pardavimo sutartys negalioja kaip prieštaraujančios gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).

46. Pasisakydamas dėl apeliantų argumento, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė spręsti dėl niekinio sandorio fakto nustatymo ir jo padarinių taikymo nereiškia, kad teismas gali priimti siurprizinius sprendimus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors nagrinėjamu atveju teismas sandorių niekinį pobūdį konstatavo ex officio, t. y. nesant ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo, vis dėlto byloje dėl to buvo pateiktas atitinkamas ieškovės procesinis prašymas, apeliantai turėjo galimybę dėl jo pasisakyti, todėl teismo priimtas sprendimas nebuvo apeliantams siurprizinis.

Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo

47. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo 2016 m. sausio 1 d., teigdami, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžio bei įmonės tuo metu realiai turėto turto.

48. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

49. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

50. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl įmonės nemokumo 2016 m. sausio 1 d. grindė 2015 metų įmonės balanso vertinimu, R. R., ėjusio įmonės direktoriaus pareigas iki atsakovo, rašytiniais paaiškinimais, taip pat kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais apie įmonės skolinių įsipareigojimų kredito įstaigai vykdymą, banko sąskaitos duomenis, darbo užmokesčio mokėjimą, atsakovo paaiškinimais apie vekselių apmokėjimą ir kt.

51. Nors apeliantai pagrįstai teigia, kad įmonė nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme laikytina tada, kai jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų skundo argumentai nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įmonės nemokumo momentą.

52. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių nustatyta tvarka. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-248/2017 21, 22 punktus). Skundžiamo teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi, nes išvadą dėl įmonės nemokumo momento padarė įvertinęs įrodymų visumą, o esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią teismo išvadą, apeliantai nenurodo.

53. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, spręsdamas dėl įmonės turimo turto (jo realumo), neatsižvelgė į įmonės balansą įrašytą lizinguojamą turtą. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktikoje suformuluotą nuostatą, kad pagal bendrąją taisyklę lizingo objektai, iki visiško jų išpirkimo, lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise, neapskaitytinas, todėl įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1866/2011; 2017 m. gegužės 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-292-370/2017).

54. Antra, vertinant trumpalaikio įmonės turto sudėtį, teismų praktikoje dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Į šiuos teismų praktikos išaiškinimus pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė, vertinęs, tačiau nenustatęs, kad įmonės debitorinės skolos būtų buvęs realus įmonės turtas.

55. Trečia, pagal bylos duomenis, labiau tikėtina, kad ir kitas į įmonės balansą įrašytas (trumpalaikis) turtas (37 730 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų, atsargų ir išankstinių apmokėjimų) iš esmės neturėjo jokios teigiamos įtakos įmonės mokumui. Byloje nustatyta, kad jau nuo 2016 m. vasario mėn. įmonė nemokėjo darbo užmokesčio, o 2016 m. kovo 7 d. ir 2016 m. kovo 9 d., išrašydamas vekselius, atsakovas skolinosi pinigų (atitinkamai po 2 000 Eur ir 2 400 Eur); savo banko sąskaitoje įmonė neatliko jokių finansinių operacijų nuo 2015 m. kovo 27 d.

56. Nustatytas aplinkybes apie įmonės turtinę padėtį iš esmės patvirtina ir buvusio įmonės vadovo R. R. rašytiniai paaiškinimai, kad jam išeinant iš darbo (2016 m. vasario 23 d.) jokio perduodamo įmonės turto nebuvo. Nors šie paaiškinimai, kaip teisingai atkreipia dėmesį apeliantai, nebuvo duoti teismo posėdyje, todėl negali būti vertinami kaip liudytojo parodymai, tačiau jie koreliuoja su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, rodančiomis, kad ginčo laikotarpiu įmonė faktiškai jokio realaus turto neturėjo, atitinkamai, byloje esant duomenims, kad įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 37 090 Eur ir mažiausiai du iš jų – Pajūrio kredito unijai ir UAB „Ertana“, buvo pradelsti, atitiko nemokios įmonės kriterijus (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

57. Aplinkybės, kad įmonė 2015 m. gruodžio 18 d. su Šiaulių banko lizingu sudarė trijų vilkikų lizingo sutartį, o 2016 m. kovo 18 d. su Šiaulių banku sudarė automobilio finansinės nuomos sutartį, nelemia kitokios išvados dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra dokumentų, pateiktų lizingo kompanijai siekiant įsigyti automobilius išperkamąja nuoma, kurie pagrįstų gerą įmonės turtinę padėtį 2016 m. sausio 1 d. Kaip minėta, kiti byloje esantys duomenys tokios įmonės turtinės padėties nepagrindžia.

58. Nagrinėjamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi UAB „Auksesija“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, t. y. nustačius, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

59. Nors apeliaciniame skunde apeliantai akcentuoja, kad įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes paskutinis įmonės vadovas T. P. neperdavė įmonės dokumentų nemokumo administratorei, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

60. Kaip pažymima teismų praktikoje, ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

61. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įmonė buvo nemoki nuo 2016 m. sausio 1 d., trečiasis asmuo T. P. ieškovės vadovu buvo paskirtas 2017 m. sausio 30 d., o bankroto byla ieškovei iškelta 2017 m. kovo 23 d. Todėl akivaizdu, kad įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu nelėmė vien paprastas trečiojo asmens T. P. pareigos perduoti dokumentus nemokumo administratorei pažeidimas, o, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarties motyvų, platesnis byloje susiklosčiusios situacijos vertinimas, dėl ko byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kaip suinteresuoti asmenys dalyvavo ir apeliantai, kurie, be kita ko, aktyviai atsikirtinėjo į nemokumo administratorės prašymą ir nesutiko, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.

62. Nustatyta aplinkybė dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir jo teisinis pagrindas paneigia apeliantų argumentus dėl netinkamai byloje paskirstytos įrodinėjimo naštos, teismui konstatuojant, kad apeliantai savo pozicijos nepagrindė konkrečiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

63. Apibendrindamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog įmonės nemokumo momentas byloje nustatytas netinkamai.

Dėl akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento ir solidariosios atsakomybės

64. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl įmonės akcininkų atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažymima, kad akcininkai neturi pareigos domėtis finansine bendrovės padėtimi, todėl pareiga inicijuoti bankroto bylą jiems gali kilti tik tuo atveju, jei jie faktiškai žino apie nemokumą. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 23 punktas).

65. Taigi sprendžiant dėl akcininko atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, turi būti nustatyta, kada akcininkas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kada akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).

66. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės M. L. veiksmai 2015 metais laiduojant už UAB „Auksesija“ įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, taip pat giminystės ryšiai su atsakovu G. G. patvirtina, jog M. L. aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, žinojo jos finansinę padėtį, todėl turėjo pareigą nuo 2016 m. sausio 1 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

67. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad nedalyvavo įmonės veikloje, juo labiau aktyviai, nes augino mažametį vaiką ir gyveno (duomenys neskelbtini), o įmonė veiklą vykdė Klaipėdoje. Be to, savininko laidavimas už įmonės įsipareigojimus yra įprasta bankų praktika, o tai, kad atsakovas G. G. yra artimas apeliantės giminaitis, reiškia, kad apeliantė juo visiškai pasitikėjo, tačiau nėra pagrindas daryti išvados, kad atsakovas apie įmonės veiklą kasdien raportuodavo apeliantei.

68. Vertindamas šiuos apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip ne kartą yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 522- 421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 333- 248/2018 33 punktą).

69. Byloje nustatytos aplinkybės apie apeliantės buvimą vienintele įmonės akcininke, laidavimą už įmonės įsipareigojimus 2015 m. pabaigoje, giminystės ryšius su įmonės vadovu (atsakovu), ankstesnį apeliantės motinos turto įkeitimą už įmonės prievolių tinkamą vykdymą, abiejų atsakovų pasitraukimą iš įmonės tuo pačiu metu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą teismui manyti, kad apeliantė buvo faktiškai įsitraukusi į įmonės veiklą, todėl žinojo apie įmonės turtinę padėtį. Esminių prieštaravimų šiai teismo išvadai apeliantė nenurodo.

70. Tai, kad įmonė veiklą vykdė Klaipėdoje, o apeliantė augino mažametį vaiką ir gyveno (duomenys neskelbtini), nepaneigia apeliantės galimybių būti susipažinusiai su įmonės turtine padėtimi, nes tam objektyviai nebuvo reikalingas apeliantės fizinis buvimas įmonės veiklos vykdymo vietoje. Antra, apeliantė pati pripažįsta, kad tarp jos ir atsakovo egzistavo tarpusavio pasitikėjimo santykiai, todėl mažai tikėtina, kad atsakovas, tapęs įmonės direktoriumi, nebūtų apeliantės informavęs apie įmonės nemokumą.

71. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė apie sunkią įmonės turtinę padėtį žinojo jau 2016 m. sausio 1 d. arba vėliausiai 2016 m. vasario 24 d., paskyrus atsakovą į įmonės vadovo pareigas.

72. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantų argumentus, kad jiems negalėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė.

73. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

74. Nagrinėjamu atveju prie žalos atsiradimo prisidėjo abu atsakovai, t. y. bent vienam jų kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi. Taigi, tokie atsakovų veiksmai laikytini bendrininkavimu siaurąja prasme ir jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).

Dėl žalos dydžio

75. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; kt.) Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

76. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas (ir (ar) akcininkas) pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 416- 469/2015).

77. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį, laikėsi minėtų kasacinio teismo išaiškinimų, t. y. teismas nustatė momentą, nuo kada atsakovai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ir vertino nuo šio momento atsiradusius įmonės įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad nors Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimas yra priimtas 2017 m. vasario 3 d., tačiau mokestinė nepriemoka susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.; kad kitos skolos, nors priteistos 2017 metais, tačiau susidarė taip pat ankstesniu laikotarpiu, dar iki įmonės akcijų perleidimo; kad įsiskolinimas darbuotojui, nors ir buvo priteistas 2017 m. kovo 27 d. darbo ginčų komisijos sprendimu, tačiau susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir kitų įmonės įsipareigojimų susidarymo datą bei pagrindą ir įsipareigojimą Pajūrio kredito unijai, kaip priežastiniu ryšiu nesusijusį su apeliantų atliktais neteisėtais veiksmais, atėmė iš ieškovės prašytos priteisti žalos sumos.

78. Vertindamas apeliantų argumentą, kad įmonės sudarytos lizingo sutartys buvo nutrauktos po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl nuostoliai, kilę iš šių sutarčių, ir vėlesnis kreditorių reikalavimų padidėjimas nepriskirtini vadovo ar akcininko veiksmais padarytai žalai, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad apeliaciniame skunde apeliantai nedetalizuoja, kurias lizingo sutartis turi omenyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsiliepime į patikslintą ieškinį bei rašytiniuose paaiškinimuose (3 t., b. l. 45) apeliantai buvo nurodę AB Šiaulių banko finansinį reikalavimą ir nutrauktą automobilio ,,Opel Insignia“ Finansinės nuomos sutartį (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad minėta sutartis buvo sudaryta 2016 m. kovo 18 d., t. y. jau buvus atsiradusiai apeliantų pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl aplinkybė, kad sutartis buvo nutraukta po bankroto bylos iškėlimo, savaime nelemia kitokios išvados dėl iš šios sutarties kilusių nuostolių priskyrimo apeliantų veiksmais padarytai žalai.

79. Nors apeliantai teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuotini ieškovui padaryti nuostoliai tiek apelianto G. G., tiek apeliantės M. L. neteisėtais veiksmais, laikė 2016 m. sausio 1 d., nes apeliantas G. G. buvo paskirtas įmonės vadovu tik 2016 m. vasario 24 d. (apelianto atsakomybės pradžios momentas), tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ši fakto klaida būtų turėjusi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimo rezultatui – jokių konkrečių įsipareigojimų, kurie būtų atsiradę nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 24 d. ir teismo sprendimu priteisti kaip ieškovės patirta žala, apeliantai apeliaciniame skunde nenurodė (CPK 178 straipsnis).

80. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantai skundo argumentais nepagrindė, jog žalos dydis byloje būtų nustatytas netinkamai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

81. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkintą ieškinio reikalavimų dalį skaičiavo nuo ieškovės sumažintos 39 682,55 Eur, o ne patikslinto ieškinio 45 477,22 Eur sumos, todėl neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją apeliantai, be kita ko, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013 pateiktais išaiškinimais.

82. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį ne visada tinkamai užtikrina bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyrą, ypač tada, kai ieškovo pradinė turtinių reikalavimų suma buvo labai didelė, palyginti su suma, kurią buvo reikalaujama priteisti, sumažinus pareikštus reikalavimus. Tokiu atveju atsakovas gali turėti daugiau atstovavimo ir kitų išlaidų, nei gindamasis nuo mažesnio reikalavimo. Dėl to teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į priteistų patikslintų reikalavimų dalį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

83. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 2019 m. kovo 4 d. pareiškimu ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus nuo 45 477,22 Eur iki 39 682,55 Eur, t. y. 5 794,67 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio reikalavimų sumažinimas ~ 13 proc. neturėjo esminės įtakos apeliantų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiui, skirtumas tarp patikslinto ieškinio sumos ir sumažintų ieškinio reikalavimų, priešingai nei minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, nėra labai didelis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas atsižvelgiant į sumažintų ieškinio reikalavimų sumą šiuo atveju reiškė nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Dėl procesinės bylos baigties

84. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasVilija MikuckienėJūratė Varanauskaitė