Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Be to, pareiškėjas prašo jam iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau ir – ABTĮ)15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Prievolė atlyginti neturtinę žalą kildinama iš neteisėtų Marijampolės kalėjimo ir Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiais nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2023 m. vasario 28 d. ir nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2025 m. sausio 5 d.

Įvertinus pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad periodiškai kalintas Marijampolės kalėjime, visą jo nurodytą laikotarpį pareiškėjas žinojo apie galimus jo teisių pažeidimus. Byloje nėra duomenų, kad teisė susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją, kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją ar teismą pareiškėjui buvo suvaržyta. Kadangi su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2025 m. sausio 14 d., esant atsakovei reikalaujant, reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2022 m. sausio 14 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis) ir šioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnis), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnis).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-281-968/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-603-502/2023).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar buvo pažeistas asmens privatumas, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Vadovaujantis LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Įvertinus tai, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2022 m. sausio 5 d. taikytas 3 metų ieškinio senaties terminas, skundo argumentas, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui bausmę atliekant Marijampolės kalėjimo 17 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje jo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, nevertintinas.

Atsakovės atstovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 28 d. pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės kalėjime 15 būryje. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas pretenzijų dėl tinkamo gyvenamojo ploto neužtikrinimo, jam bausmę atliekant Marijampolės kalėjimo 15 būryje, nereiškia.

Pagal LVAT praktiką dušų įrengimas, kai dušo čiaupai atskirti sienelėmis, tačiau įrengti vienas priešais kitą be durų, pažeidžia asmens privatumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-492/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-21-520/2024; 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-56-520/2024).

LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

Atsakovės atstovė pareiškėjo argumentų, jog Pravieniškių 2-ajame kalėjime dušai nebuvo įrengti vienas priešais kitą, o dušuose užuolaidos pakabintos tik 2024 m. rugsėjo 5 d., nepaneigė, todėl konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 4 d. nebuvo užtikrintas privatumas pareiškėjui naudojantis dušu.

Taisyklių 6 ir 8 punktuose nustatyta, kad įkalinimo įstaigose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, bei drausmės grupei gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, konkrečiai Normų 3 punktu – užimtumo kambaryje turi būti: stalas (pagal poreikį), suolas arba kėdė, arba taburetė (pagal poreikį), knygų spinta arba lentyna (pagal poreikį), spintelė (pagal poreikį), stendas (pagal poreikį), televizorius (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.).

Pareiškėjas teigia, kad Marijampolės kalėjime nebuvo tinkamai įrengtas poilsio kambarys. Paneigdama šį pareiškėjo teiginį, atsakovės atstovė į bylą pateikė Marijampolės kalėjimo 15 būrio poilsio fotonuotraukas (b. l. 19-21).

LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.).

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

Įvertinus tai, jog pareiškėjas nedetalizuoja, kodėl, jo vertinimu, Marijampolės kalėjime esantis poilsio kambarys įrengtas netinkamai, nelaikytina, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažiestos.

Bylos duomenimis, tiek Marijampolės kalėjimas, tiek Lietuvos kalėjimų tarnyba yra sudariusios sutartis su UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ (b. l. 41-51, 86-105). Į bylą yra pateiktos Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo aktų kopijos (b. l. 27-40, 78-85) patvirtina, kad 2022 – 2024 metais tiek Marijampolės kalėjimo, tiek Pravieniškių 2-ojo kalėjimo patalpose buvo atliekamos patalpų monitoringo, deratizacijos, dezinfekcijos paslaugos (darbai), buvo naikinamos blakės, tarakonai ir graužikai. Tai patvirtina, jog buvo vykdomi Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyti reikalavimai.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.).

Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl vertintina, jog galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) neveikimo, nesirūpinant švaros bei tvarkos gyvenamosiose patalpose palaikymu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvimo kreipėsi į įkalinimo įstaigų administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o dėl įkandimų – į Sveikatos priežiūros tarnybą. Nors pareiškėjas teigia, jog jis nuolat kandžiojamas blakių ir dėl to kenčia nežmoniškus skausmus, patyrė nemigą, bylos duomenimis (b. l. 24-26) pareiškėjas nei į Marijampolės kalėjimo, nei į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo sveikatos priežiūros tarnybų medikus ar psichologus nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Taisyklų 6 punktas nustato, kad, nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: 1) nuteistųjų laikymo patalpos; 2) stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai; 3) socialinės reabilitacijos priemonių organizavimo darbo kabinetas; 4) esant techninėms galimybėms įrengiamas nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; 5) naujai statomuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose, atnaujinamuose gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas tualetas personalui; 6) valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (pagal poreikį); 7) sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui); 8) laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui); 9) kambarys arba kambario vieta maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui); 10) maisto ruošimo patalpa (tik lengvajai nuteistųjų grupei); 11) pasivaikščiojimo kiemas; 12) gali būti įrengiamos ir kitos paskirties patalpos.

Aptartas teisinis reglamentavimas nenumato atskiros batų ir drabužių džiovyklos patalpos įrengimo įkalinimo įstaigoje, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog jam nebuvo kur išsidžiovinti avalynės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog daugiau kaip mėnesį nėra skalbimo, džiovinimo mašinų, jos neremontuojamos, dėl to pareiškėjas negali išsiskalbti drabužių.

Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovės atstovė neneigia aplinkybės, jog Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 11 būrio skalbykloje buvo sugedusi skalbimo ir džiovinimo technika, tačiau nurodo, kad ji buvo remontuojama arba keičiama nauja.

Byloje duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybė pasinaudoti drabužių skalbimo paslauga, nėra, todėl atsakovės atstovės neveikimas nekonstatuotinas.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas sąlygas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, neužtikrinant privatumo, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Nors pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus ir diskomfortą, byloje duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nėra.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2025 m. sausio 22 d. pažyma (b. l. 26) patvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų pareiškėjas į medikus nesikreipė.

Nežiūrint į tai vertintina, jog dėl konstatuoto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo) pareiškėjas galėjo patirti dvasinius išgyvenimus ir diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis nebūtų pažeista.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį, neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos žmogaus teisių teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatyto pažeidimo (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) trukmę ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą praktiką).

Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pirmiau minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą praktiką).

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė. Kadangi iš atsakovės pareiškėjui priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis CK 6.2 straipsnio, 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos. Kadangi ši byla teisme iškelta 2025 m. sausio 16 d., pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 200,00 Eur dydžio neturtinę žalą nuo 2025 m. sausio 16 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 (du šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo 2025 m. sausio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos D. G..

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.