Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) I. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

R. R. iš valstybės priteista 1 600 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. R. buvo kaltintas ir išteisintas dėl to, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą rankos alkūne sudavė nukentėjusiajai I. D. į kairės rankos žastą ir tokiu būdu padarė jai intensyvią poodinę kraujosruvą kairio žasto šoniniame išoriniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) I. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti R. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 22.30 val. iki 6.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu; dirbti ar registruotis (duomenys neskelbtini) tarnyboje; 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Tenkinti (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį ir iš R. R. priteisti 18,80 Eur. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nukentėjusioji I. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad R. R. jai tyčia užmynė ant kairės kojos pėdos ir taip sukėlė fizinį skausmą bei sudavė alkūne į kairės rankos žastą ir šiais savo veiksmais jai padarė sužalojimus. Šiuos parodymus nukentėjusioji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusiosios duotus parodymus patvirtino liudytojas A. P., nurodydamas, jog matė, kaip R. R., praeidamas pro jo seserį, tyčia alkūne trenkė jai į kairįjį žastą ir užmynė ant pėdos. Iš byloje esančio vaizdo įrašo taip pat girdėti netoliese esančio vyro balsas, prašantis „čia nevaikščioti“. Be to, R. R. neneigė, kad A. P. buvo šalia. Negalima visiškai atmesti šio liudytojo parodymų vien todėl, kad jis yra nukentėjusiosios brolis. A. P. buvo vienintelis liudytojas, tiesiogiai nepertraukiamai stebėjęs įvykį.

2.2. Tai, jog R. R. būtų nuteistas už smurtavimą prieš I. D., nukentėjusiajai ar jos broliui A. P. nesuteikia jokios naudos. Civilinės bylos ir ginčai vyksta tarp R. R., I. D. ir A. P. mamų, R. R. nuteisimas jokios įtakos civilinėms byloms neturėtų. Tai, kad I. D. nesiekia jokios naudos, rodo ir aplinkybė, jog ji baudžiamojoje byloje dėl šio įvykio nepareiškė civilinio ieškinio nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors tokią žalą patyrė.

2.3. Negalima sutikti su teismo vertinimu, jog vien tai, kad vaizdo įrašas filmavimo metu ženkliai nesujudėjo, reiškia, jog R. R. nesudavė alkūne I. D. Filmuojama buvo tik antžeminė kanalizacija, vaizdas fiksuojamas tik esantis ant žemės, protarpiais buvo matomos R. R. ir I. D. kojos. Šešėlis, kaip nurodė teismas nuosprendyje, taip pat buvo matomas tik protarpiais. Taigi negalima teigti, jog kažkuriuo momentu R. R. negalėjo būti atitraukęs vienos rankos nuo telefono ir ja suduoti visai šalia stovinčiai I. D. ar negalėjo užminti ant I. D. pėdos.

2.4. Nukentėjusiosios parodymus papildo liudytojos V. M. ir B. D. Tiek liudytoja V. M., tiek liudytoja B. D. patvirtino, kad, bendraujant iš karto po įvykio su I. D., ši verkė, skundėsi, kad skauda ranką. B. D. patvirtino, jog įvykio dieną mamai ranka buvo paraudusi, o kitą dieną toje vietoje išryškėjo kraujosruva. M. R. parodymai, kad I. D. ranką susitrenkė anksčiau, dar iki įvykio, tvarkydama kambarius, yra jos išgalvota versija, siekiant padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, įnešti į bylą įvairių abejonių.

2.5. Kaip visiškai objektyvus duomuo, įrodant R. R. kaltę, yra ir specialisto išvada. Teismo medicinos ekspertas nustatė, jog I. D. yra padaryta intensyvi poodinė kraujosruva kairio žasto šoniniame išoriniame paviršiuje. Sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padarytas buka jėga, t. y. galėjo gautis ir sumušus sulenktos rankos alkūne. Sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat nukentėjusioji į bylą pateikė ir fotonuotraukas, kuriose matyti jai šia nusikalstama veika padarytas sužalojimas.

2.6. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog byloje esančiais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. R. padarė jam inkriminuotą veiką. Esant tokioms aplinkybėms ir duomenims, matyti, kad teismas, išteisindamas R. R., padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl to priėmė neteisingą bei nepagrįstą nuosprendį.

3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, jame nurodytų motyvų nebekartojo. Gynėja advokatė M. Ulbienė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, išanalizavo visus įrodymus, itin kruopščiai įvertino liudytojų parodymus, todėl apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir prašoma jį atmesti. Išteisintasis R. R. prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nurodė, jog nusikalstamos veikos nepadarė.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) I. G. apeliacinis skundas atmestinas, o Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

4.2. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

4.3. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami išteisintojo R. R. kaltės ir įrodymų vertinimo klausimai. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje. R. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą rankos alkūne sudavė nukentėjusiajai I. D. į kairės rankos žastą ir tokiu būdu padarė jai intensyvią poodinę kraujosruvą kairio žasto šoniniame išoriniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, bylos nagrinėjimo metu prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, jį praplečiant aplinkybe, kad kaltinamasis, tyčia užmindamas nukentėjusiajai I. D. ant kojos, sukėlė jai fizinį skausmą.

5. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

5.1. R. R. teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino. Paaiškino, kad tarp jų jau (duomenys neskelbtini) metai vyksta ginčai ir teisminiai procesai dėl kanalizacijos. Tą vakarą jis nuėjo surinkti vaizdinę medžiagą į bendrą teritoriją, kurioje naudojimosi tvarka nėra nustatyta (filmuoti vamzdynų). Pradėjo filmuoti prie vamzdynų ir priėjo prie ūkinio pastato, nufilmavo ir grįžinėjo atgal, tačiau befilmuojant atėjo I. D. su A. P. Jis I. D. aplenkė ir vėl nuėjo prie pagrindinių vamzdynų, tačiau I. D. nusekė jį iš paskos, vėliau I. D. jam užstojo kelią, tačiau jis I. D. aplenkė dideliu lanku. Galiausiai pafilmavęs ėjo link savo namų ir nutrūko įrašas. Filmuota medžiaga apima visą įvykį nuo pat jo pradžios iki pabaigos, trunka apie minutę. Kiek prisimena, A. P. lyg ir prašė nefilmuoti, tačiau jis nereagavo, nes jie elgėsi lygiai taip pat. Nurodė jokios agresijos tą dieną nedemonstravęs ir jokio fizinio kontakto nei su I. D., nei su A. P. neturėjęs. Mano, kad I. D. norėjo su juo turėti kontaktą, kad galėtų pastumti ir pan. Patikino, kad nufilmavęs nuėjo namo, daugiau nieko neįvyko (t. 2, b. l. 30-31).

5.2. R. R. pateikus pranešimą apie įtarimą, R. R. su juo nesutiko ir parodė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu gyvena ir jo mama M. R. Namų valdos (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai yra jo mama ir jos puseserė B. P. Tarp jų dėl namų valdos naudojimosi tvarkos nustatymo vyksta civiliniai ginčai nuo (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 18.45 val., jis mobiliojo ryšio telefono aparatu filmavo kanalizaciją bendroje valdoje. Jam filmuojant, į bendrą namų valdą atbėgo A. P., o jam iš paskos atėjo I. D. Jis matė, kaip A. P. ir I. D. su savo mobiliojo ryšio telefonais filmavo jį, filmuojantį kanalizacijos vamzdžius. I. D. vis eidavo prie jo, o jis nuo jos traukėsi. Jam traukiantis į šoną nuo I. D., pastaroji vis tiek pastodavo jam kelią. Filmavimo pabaigoje I. D. žengė žingsnį į priekį link jo, norėdama kairiu pečiu jį paliesti, turėti kontaktą su juo. Jis tai pamatęs, vengdamas kontakto su I. D., atsilenkė nuo jos. Išvengęs susidūrimo su I. D., jis pabaigė filmavimą ir nuėjo namo. R. R. turi 2020 m. rugpjūčio 14 d. dienos vaizdo įrašą ir jį pridėjo prie savo apklausos. 2020 m. rugpjūčio 14 d. I. D. jis nemušė, pastaroji, nurodydama, kad jis jai sudavė alkūne, meluoja, šmeižia jį, nes, kaip minėjo, nuo (duomenys neskelbtini) tarp jo mamos ir I. D. mamos vyksta teisminiai procesai (t. 1, b. l. 80-81, 88-89). Taigi matyti, jog R. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltę nuosekliai neigė. Neigė sudavęs smūgį I. D. alkūne ar lipęs jai ant kojos ir tokiu būdu sukėlęs jai fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog duomenų, kuriais remiantis būtų galima tvirtai pripažinti, kad R. R. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nėra.

5.3. Nukentėjusioji I. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tarp jų jau seniai vyksta konfliktai. 2020 m. rugpjūčio 14 d. su broliu A. P. sėdėjo už namelio, o apie 18–19 val. agresyviai nusiteikęs (galbūt apsvaigęs) R. R. atėjo pas juos, rankose laikydamas telefoną, tarsi filmuodamas. Nei ji, nei A. P. nefilmavo, tačiau ji padarė nuotrauką, kurioje matomas R. R. Jie bandė jį išprašyti iš mamai priklausančios teritorijos, prašė nefilmuoti, tačiau jis nepakluso ir nuėjo tiesiai prie vamzdyno. Ji savo brolio prašė nesiartinti prie jo, o pati priėjo, dar kartą paprašė nefilmuoti, tačiau tuomet R. R., eidamas priešais, tyčia užmynė jai koją, tačiau ji jam nieko nesakė, nes labai išsigando dėl jo praeities ir nenorėjo gąsdinti aplinkinių. Be to, vėliau eidamas R. R. savo dešine alkūne jai trenkė. Tuo metu ji nuo R. R. stovėjo keleto metrų atstumu, o R. R. atsisuko ir eidamas trenkė. I. D. mano, kad tokius savo veiksmus (filmavimą ir psichologinį smurtą) R. R. buvo suplanavęs iš anksto. Maždaug po valandos ji nuvyko į policiją, (duomenys neskelbtini) nurodė, kaip elgtis toliau. Naktį po įvykio ji pajuto skausmus rankoje, todėl nuvyko į ligoninę, ten jai nustatė pulsuojantį raumenį, suleido vaistų, tačiau mėlynė atsirado vėliau – kitą rytą. Ryte dėl skausmų pirko medikamentus. I. D. nurodė, kad R. R. padarytas vaizdo įrašas yra teisingas. Ji kategoriškai neigia faktą, kad ranką susitrenkė pati, atsitrenkdama į durų staktą, kuomet tvarkėsi, nes tą dieną kambarių nevalė ir siurblio nenaudojo (t. 2, b. L. 31).

5.4. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugpjūčio 14 d. liudytoja apklausta nukentėjusioji I. D. parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d., laikotarpiu nuo 18.45 val. iki 19 val., namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tarp jos ir jos tėvų kaimyno R. R. kilo žodinis konfliktas dėl to, jog jis, įėjęs į jos tėvams priklausantį kiemą, pradėjo filmuoti savo mobiliojo ryšio telefonu jų nuotekų vamzdyną. Pamačiusi, jog R. R. vaikšto po jos tėvų kiemo teritoriją ir elgiasi agresyviai, ji jo paprašė, jog pastarasis išeitų iš jos tėvų kiemo teritorijos, tačiau R. R. toliau elgėsi agresyviai ir filmavo jų kiemo teritoriją. Žodinio konflikto metu jis, priėjęs prie I. D., rankoje laikydamas mobiliojo ryšio telefoną, vieną kartą alkūne sudavė jai į kairę ranką. Po suduoto smūgio juto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 24-25).

5.5. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. lapkričio 6 d. papildomai apklausta nukentėjusioji I. D. parodė, kad (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvena jos mama B. P. 2020 m. rugpjūčio 14 d. ji atostogavo ir buvo svečiuose pas savo mamą. Sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), yra padalintas į dvi dalis ir yra du sklypo bendrasavininkai – M. R. priklauso (duomenys neskelbtini) aro, o jos mamai B. P. – apie (duomenys neskelbtini) arai. Yra nustatyta sklypo naudojimosi tvarka. 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 18–19 val., būdama pas mamą kieme, pamatė, kaip M. R. sūnus R. R. agresyviu, greitu žingsniu įėjo į jos mamai B. P. priklausantį sklypą. I. D. savo mobiliojo ryšio telefonu jį nufotografavo ir garsiai jam pasakė, kad jis išeitų iš svetimos teritorijos. R. R. į jos pasakytus žodžius nereagavo ir neišėjo. Jis išsitraukė savo mobiliojo ryšio telefono aparatą ir, vaikščiodamas po svetimą teritoriją, pradėjo ją filmuoti. Ji atėjo prie R. R., kuris vaikščiojo po teritoriją, nestovėjo vienoje vietoje. Gavosi taip, kad I. D. atsistojo arba šalia jo, arba priešais jį. Ji R. R. dar kartą pasakė, kad jis išeitų iš svetimos teritorijos. Jis I. D. neklausė. Kai ji stovėjo priešais R. R., jis tyčia savo dešine koja užmynė jai ant kairės kojos pėdos. Dėl to jai pradėjo skaudėti kairę pėdą, buvo sukeltas skausmas, kuris buvo momentinis. Tada R. R. praėjo pro ją ir nuėjo prie mamos sklypo teritorijoje esančių vamzdžių, pritūpęs juos filmavo telefonu. Ji priėjo prie jo, atsistojo priešais, tada R. R. eidamas agresyviai savo dešinės rankos alkūne tyčia trenkė jai į kairės rankos žastą. Ji susvyravo ir dešine ranka, kad nepargriūtų, atsirėmė į šalia stovintį sanitarinio mazgo pastatą. Nuo R. R. suduoto smūgio alkūne į kairį žastą I. D. pajuto skausmą kairiame žaste. R. R. jai sudavė tik vieną kartą. Sudavęs į kairį žastą, R. R. iš mamos sklypo teritorijos išėjo. Apie 19.30 val. I. D. atvyko į (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariatą, kur apie valandą laiko laukė (duomenys neskelbtini) R. T., kad ši priimtų iš jos pareiškimą. Po apklausos (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariate ji kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Ligoninėje I. D. buvo nustatytas kairio žasto sumušimas. Apie kairės pėdos sužalojimą ji apžiūrėjusiems medikams nieko nesakė, nes sukeltas skausmas buvo tik momentinis. 2020 m. rugpjūčio 14 d. į durų staktą atsitrenkusi ji nebuvo (t. 1, b. l. 33-34). Taigi, aptarus I. D. ir R. R. parodymus matyti, kad dėl fizinio smurto vartojimo ir fizinio skausmo sukėlimo jie yra kardinaliai priešingi. Atitinka tik aplinkybės dėl R. R. lankymosi B. P. sklypo pusėje, kurioje laiką leido I. D. ir A. P., bei R. R. vamzdynų filmavimo.

6. R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltę nuosekliai neigė, t. y. neigė sudavęs smūgį I. D. alkūne ar lipęs jai ant kojos ir tokiu būdu sukėlęs jai fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja, išteisintojo motina, M. R. nurodė, jog pati nematė konflikto tarp jos sūnaus ir nukentėjusiosios I. D., tačiau tvirtino, kad matė, kaip pati I. D. dar prieš R. R. filmavimą susižalojo atsitrenkusi į durų staktą. Be išteisintojo ir nukentėjusiosios įvykį tiesiogiai stebėjo liudytojai A. P. ir V. M., kurie nurodė matę, kad R. R. atėjo filmuodamas kanalizacijos vamzdžius ir vartojo smurtą prieš I. D. Esant prieštaringiems konflikte dalyvavusių asmenų parodymams, esminę reikšmę, sprendžiant dėl duomenų pakankamumo asmens kaltei pagrįsti, turi nešališkų liudytojų parodymai ir kiti objektyvūs bylos duomenys.

6.1. Liudytojas A. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tarp jų santykiai nėra geri. Paaiškino, kad įvykio dieną su seserimi I. D. sėdėjo prie namo kampo ir pastebėjo per kiemą praeinantį R. R., kuris laikė telefoną ir filmavo. R. R. buvo agresyvus – juokėsi, grasino piktais šunimis ir ramybės drumstimu. Kažkas iš jų sušuko ir paklausė, kur jis eina. I. D. liepė jam ten neiti ir nuėjo paskui R. R., nes pastarasis jau anksčiau buvo grasinęs pakelti visą kanalizaciją. Jis taip pat nuėjo paskui. R. R. žadėjo išspardyti vamzdžius, visą tai įrašinėjo. R. R. atsitūpė kampe, o I. D. stovėjo per keletą metrų. Vėliau R. R. atsistojo, veidu atsisuko į I. D. ir su dešine ranka sudavė smūgį į kairę ranką I. D. Prieš tai R. R. I. D. buvo užmynęs ant kojos. Matė, kad I. D. buvo susvirduliavusi ir vos neatsirėmė į konteinerį. Po įvykio R. R., plūsdamas necenzūriniais žodžiais, vaizdo įrašą išjungė ir juokdamasis išėjo. Liudytojas atkreipė dėmesį, kad išteisintasis užmynė ant kojos beveik tuo pat metu, kaip ir sudavė smūgį. A. P. teigia nefilmavęs, nes, įjungęs kamerą, užmiršo paspausti įrašymo mygtuką. I. D. į įvykį sureagavo jautriai, drebėjo, klausė: „ar matei?“ (t. 2, b. l. 32).

6.2. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. P. parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. jis buvo atvykęs pas savo tėvus, gyv. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu jis vykdo individualią veiklą – priiminėja atvykstančius poilsiauti žmones. 2020 m. rugpjūčio 14 d. pas tėvus į svečius buvo atvykusi ir jo sesuo I. D. Tėvai savo teritorijoje yra pasidarę nuotekų vamzdžius. Nuotekų vamzdžiai yra padaryti ant žemės, nes R. R. tėvai nedavė sutikimo padaryti požeminius. 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., tikslaus laiko neprisimena, jis su I. D. buvo lauke, sėdėjo kieme ant suoliuko. Kieme vaikščiojo poilsiautoja V. M. Tuo metu į jų kiemą įėjo R. R. Jis rankose turėjo mobiliojo ryšio telefono aparatą ir eidamas filmavo kiemą, jame esančius poilsiautojus, jų nuotekų vamzdyną. Jis filmuodamas kalbėjo: „Žiūrėkit, kaip (duomenys neskelbtini) valdžia leidžia naudotis nuotekomis“. Jo sesuo I. D. atsistojo kieme prie auginamų gėlių ir nuotekų vamzdžių. Ji bijojo, kad R. R. gali išspardyti gėles ir vamzdžius. R. R., praeidamas pro jo seserį, tyčia kaire alkūne trenkė I. D. į kairį žastą. Sesuo susvirduliavo, bet nenukrito, o R. R. nuėjo į savo kiemą (t. 1, b. l. 61-62). Matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu A. P. apie tai, jog R. R. įvykio metu neva užmynė I. D. ant kojos, neužsiminė.

6.3. Liudytoja M. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 12-15 val., išvykus poilsiautojams, I. D. buvo pas savo motiną ir tvarkė kambarius, ruošė juos naujai atvykstantiems poilsiautojams. M. R. tuo metu buvo savo kieme, vaikščiojo ir tvarkėsi, puikiai matė kiemą, kuriame buvo I. D. I. D. su savimi turėjo dulkių siurblį ir ėjo tvarkytis, o M. R. tuo metu išgirdo stuktelėjimą, atsisukusi pastebėjo, kad I. D. ėjo ir susvirduliavo, o jai iš rankų iškrito dulkių siurblys. Susvirduliavusi I. D. atsirėmė į durų staktą – atsitokėjusi dešine ranka pradėjo trinti kairę. Galiausiai pastovėjusi pasiėmė siurblį ir tęsė tvarkymąsi. Girdėtą stuktelėjimą apibūdina kaip ant žemės numesto dulkių siurblio garsą. Taigi liudytoja mano, kad I. D. pati susitrenkė ir susižalojo. Vakare grįžo jos sūnus R. R., su juo buvo susitarę, kad šis padarys kanalizacijos vaizdo įrašą, kuris jiems reikalingas būsimiems teisminiams procesams. Neneigia, kad jis ėjo filmuoti ir turėjo susitikimą tiek su I. D., tiek su A. P., tačiau jų nestebėjo, jokių barnių ar muštynių garsų negirdėjo. Vėliau liudytoja nurodė, kad matė, kaip tą vakarą A. P. laikė telefoną ir galbūt filmavo, bet I. D. nematė. Santykius su nukentėjusiąja apibūdina kaip nekonfliktiškus, bendrauja būtinais klausimais. Ar R. R. yra agresyvus – ji nežino, neprisimena jokių incidentų (t. 2, b. l. 32-33).

6.4. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. R. parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso jai ir pusseserei B. P., kuri atvyksta tik (duomenys neskelbtini) metu ir nuomoja patalpas bei žemę poilsiautojams. I. D. ir jos brolis A. P. yra pastarosios vaikai, kurie vasaros sezono metu padeda savo mamai nuomoti patalpas bei žemę. Tarp jos ir B. P. apie (duomenys neskelbtini) metus vyksta teisminiai procesai dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. B. P. žemės sklype įsirengė paviršinę kanalizaciją, dėl to kilo konfliktas. R. R. yra jos sūnus, kuris gyvena kartu su ja. 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 13-15 val., būdama kieme, ji matė, kaip I. D. tvarkė poilsiautojams skirtą kambarį, nes ryte vieni poilsiautojai išvažiavo ir turėjo atvažiuoti kiti. Kambario, kuriame I. D. tvarkėsi, durys buvo atidarytos, todėl liudytoja gerai matė, kaip ši kambaryje valė dulkes, o po to, eidama iš lauko į kambarį, nešėsi dulkių siurblį ir užkliuvusi kaire ranka atsitrenkė į durų staktą. Jai iš rankos, kurios neprisimena, iškrito dulkių siurblys. Liudytoja matė, kaip I. D. dešine ranka susiėmė sau už kairės rankos žasto srityje ir ją patrynė. Iš to suprato, kad ši užsigavo ranką. Tada I. D. pasiėmė dulkių siurblį ir įėjo į kambarį, kur tvarkėsi toliau. Apie 18 val., tikslaus laiko neprisimena, į namus grįžo liudytojos sūnus R. R. Ji tuo metu buvo kieme. Sūnus R. R., pasiėmęs savo mobiliojo ryšio telefono aparatą, nuėjo prie B. P. įrengtos paviršinės kanalizacijos ir pradėjo ją filmuoti. Tuo metu į kiemą išėjo A. P., kuris pamatęs, kad R. R. filmuoja, pradėjo taip pat filmuoti savo mobiliojo ryšio telefonu. Tada prie R. R. priėjo I. D. ir pradėjo juoktis, sakydama: „Kaip čia filmuoji?“. I. D. kišo savo koją prie kanalizacijos įvado, taip trukdydama R. R. filmuoti. Po to R. R. baigė filmuoti ir nuėjo į liudytojos kiemo dalį. Tuo viskas ir pasibaigė. Kiek ji matė, R. R. I. D. nestūmė, jokių smūgių šiai nesudavė. I. D. nurodė, kad R. R. jai alkūne sudavė į ranką, nors liudytoja matė, kaip nukentėjusioji pati užsigavo savo kairės rankos žastą, atsitrenkdama į durų staktą (t. 1, b. l. 55-56). Iš aptartų liudytojos parodymų matyti, kad M. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl esminių įvykio ir su juo susijusių aplinkybių sutampa.

6.5. Liudytoja V. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad R. R. jai nėra žinomas, tačiau anksčiau buvo jį mačiusi. I. D. pažįsta tik iš to, kad ilgą laikotarpį reguliariai tiek ji, tiek jos tėvai lankosi jų įkurtoje (duomenys neskelbtini), tačiau jokių kitų santykių, nesusijusių su atostogomis, V. M. su I. D. nepalaiko. Liudytoja prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes daug detalių šiuo metu neprisimena. Nurodė, kad įvykio metu buvo šalia prausyklų, o tie žmonės buvo už dušinių. Matė, kaip agresyviai nusiteikęs vyras ėjo link moters ir kažką filmavo, moteris drausmino vyrą, tačiau šis nereagavo. Prisimena, kad vyras stumtelėjo moterį, tikslių detalių neprisimena, bet, kiek prisimena, jis eidamas galbūt su plaštaka pastūmė ir moteris susvyravo. I. D. po konflikto patyrė stresą, verkė ir pasakojo, kad buvo konfliktas ir ją pastūmė, minėjo, jog skauda ranką. Po kurio laiko I. D. prašė vykti liudytojos kartu į policiją, kad ji duotų parodymus. Liudytoja su I. D. skirtingais automobiliais nuvyko į policiją, tačiau iš jos niekas parodymų neėmė. Vėliau jai buvo pasakyta, kad ją iškvies pagal gyvenamąją vietą, kas ir buvo padaryta (t. 2, b. l. 91-92).

6.6. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. parodė, kad apie (duomenys neskelbtini) metų vasaromis ji su šeima vyksta poilsiauti į (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Paskutinį kartą ten atostogavo nuo 2020 m. rugpjūčio 13 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., būdama minėtu adresu, teritorijos kieme, matė, kaip, jai dabar žinomas, R. R. vaikščiojo po teritoriją su telefonu rankoje, filmuodamas aplinką. Po kurio laiko nuo dušų pusės sparčiu žingsniu pasirodė, kaip jai dabar žinoma, I. D. Liudytoja matė ir girdėjo, kaip moteris aiškino vyrui, jog nustotų filmuoti šios tėvams priklausančią teritoriją ir iš jos pasišalintų. Drausmindama moteris judėjo vyro link, vyras taip pat judėjo link moters. Priartėję vienas prie kito, stovėjo vienas priešais kitą, ne daugiau kaip vieno metro atstumu. Buvo akivaizdu, kad tai buvo principo reikalas, todėl nė vienas iš kelio nepasitraukė, todėl R. R. rankos plaštaka stumtelėjo I. D. Liudytoja matė, kad vyras palietė moters viršutinę rankos dalį iš priekio, dėl to moteris susvyravo. Susvyravusi I. D. jokių emocijų ir išraiškų, kurios leistų suprasti, kad jai skaudėjo, neparodė. Su kuria ranka vyras pastūmė moterį ir kurią šios ranką palietė, liudytoja pasakyti negalėjo. Kiemo teritorijoje, kur įvyko konfliktas, jokių daiktų ir medžių nebuvo, moteriai susvyravus, ji tiesiog nuėjo, liudytoja nematė, jog I. D. būtų nugriuvusi ar į kažką atsitrenkusi (t. 1, b. l. 72-73). Iš aptartų liudytojos parodymų matyti, kad V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl esminių įvykio ir su juo susijusių aplinkybių taip pat sutampa.

6.7. Liudytoja B. D. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji yra I. D. dukra. R. R. žino, tačiau su juo jokio santykio neturi, jis yra jos močiutės kaimynas. Incidento metu jos namuose nebuvo, todėl savo akimis ji įvykio nematė. Nurodė, kad iš namų buvo išvykusi I. D. automobiliu, po kurio laiko jai paskambino I. D., kuri buvo išsigandusi ir papasakojo, jog susistumdė su R. R. ir paprašė grįžti. Liudytoja grįžo maždaug už pusvalandžio. Jai grįžus namo, I. D. papasakojo, kad R. R. ją filmavo, o vėliau pastūmė ir sužeidė ranką. Vėliau, sulaukus dėdės, jie pasitarė, ką daryti, galiausiai buvo priimtas sprendimas ir ji su savo mama I. D. nuvyko į policiją. Po kurio laiko į policiją atvyko ir V. M. su vaiku. Paaiškino, kad tą dieną I. D. ranka buvo paraudusi, pulsavo ir skaudėjo (jau praėjus maždaug 30-50 min., ji matė paraudimą ant rankos). Grįžus iš policijos komisariato, I. D. skaudėjo ranką, vėliau ji nuvyko į ligoninę. Mėlynė ant rankos išryškėjo tik kitos dienos rytą (t. 2, b. l. 105).

6.8. Kaip jau nurodyta prieš tai, išteisintasis R. R. neigė atlikęs kokius nors tyčinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, kai tuo tarpu nukentėjusioji I. D. bei jos brolis liudytojas A. P. tvirtino, kad R. R. tyčia užmynė ant kojos ir rankos alkūne trenkė nukentėjusiajai į ranką. Išteisintojo motina M. R. pateikė versiją, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė visai kitomis aplinkybėmis, nei nurodė pati I. D., o liudytoja V. M. nurodė, kad R. R. nukentėjusiąją stumtelėjo rankos plaštaka. Byloje nustatyta, kad liudytoja M. R. yra išteisintojo motina, o liudytojas A. P. yra nukentėjusiosios brolis. Be to, byloje nustatyta, kad tarp išteisintojo motinos ir nukentėjusiosios motinos, kurios, be kita ko, yra artimos giminaitės, dėl naudojimosi turimu nekilnojamuoju turtu, kuriame ir įvyko konfliktas, ne vienerius metus kildavo įvairaus pobūdžio konfliktai, kurie, kaip patvirtina teismų informacinės teismų sistemos (duomenys neskelbtini) duomenys, buvo sprendžiami teisme. Šias aplinkybes teisme patvirtino tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, į konfliktus įsitraukė ir turto savininkių vaikai, t. y. išteisintasis, nukentėjusioji, jos broliai. Taigi minėtų asmenų parodymai turi būti įvertinti ypač kruopščiai. Akivaizdu, kad tiek liudytoja M. R., tiek liudytojas A. P. negali būti vertinami kaip nešališki liudytojai. Liudytoja B. D. yra nukentėjusios dukra, be to, ji apskritai nebuvo tiesioginė įvykio liudininkė. Nors liudytoja V. M. nėra susijusi jokiais giminystės ryšiais su proceso dalyviais, tačiau negalima nepaminėti, kad liudytoja patvirtino, jog daugelį metų tiek ji, tiek jos tėvai atostogauja nukentėjusiosios I. D. įkurtoje (duomenys neskelbtini). Daugiau byloje nebuvo nustatyta liudytojų, kurie galėtų patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes, todėl šioje byloje ypatingą reikšmę įgauna objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada ir filmuota medžiaga.

6.9. Pažymėtina, kad teisme apklausta liudytoja V. M. negalėjo tiksliai prisiminti visų įvykio detalių, tačiau patvirtino, kad, stovėdama netoliese (prausykloje), matė, kaip agresyviai nusiteikęs vyras ėjo link moters ir kažką filmavo, o moteris (I. D.) jį drausmino, tačiau jis nereagavo. Nurodė, kad vyras eidamas galbūt su plaštaka pastūmė ir moteris susvyravo. Taip pat nurodė, kad po įvykio I. D. verkė, patyrė stresą. Bylos nagrinėjimo metu, pagarsinus V. M. parodymus, ji juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu V. M. paaiškino, kad matė, kai R. R. rankos plaštaka stumtelėjo I. D., matė, kad jis palietė viršutinę rankos dalį, iš rankos priekio, dėl to moteris susvyravo. Susvyravusi I. D. jokių emocijų ir išraiškų, kurios leistų suprasti, kad jai skaudėjo, neparodė. Taigi matyti, kad liudytojos V. M. duoti parodymai iš dalies prieštarauja I. D. ir A. P. parodymams, kurie nurodė, jog R. R. sudavė smūgį ne plaštaka, o alkūne. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios ir liudytojos nurodytas tariamo smūgio sudavimo mechanizmas iš esmės skiriasi, todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių, ar liudytoja iš tiesų nepertraukiamai stebėjo visą įvykį. Liudytoja ikiteisminio tyrimo apklausoje nurodė, kad nukentėjusioji, drausmindama R. R., judėjo link jo, o išteisintasis link nukentėjusiosios. Priartėję vienas prie kito, stovėjo vienas priešais kitą veidas į veidą, vieno metro atstumu ir tada R. R. rankos plaštaka pastūmė nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad šie liudytojos parodymai prieštarauja ne tik nuketėjusiosios parodymams apie galbūt suduoto smūgio mechanizmą, tačiau ir byloje esančiai kitai objektyviai medžiagai, t. y. išteisintojo darytam vaizdo įrašui.

6.10. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nė vieni iš aptartų parodymų negali būti savaime atmetami kaip neteisingi, tačiau, įvertinus tą aplinkybę, kad visi tarpusavyje parodymai yra itin prieštaringi, o be to, tik dalis asmenų įvykį matė ir dalyvavo jame tiesiogiai, darytina išvada, jog asmens kaltė gali būti įrodinėjama, remiantis tik tais parodymais, kuriuos patvirtina bylos medžiagoje užfisuoti objektyvūs duomenys, jeigu jie tarpusavyje sudaro vieningą (neprieštaringą) visumą ir leidžia išvadą daryti be pagrįstų abejonių.

7. Iš R. R. pateikto vaizdo įrašo matyti, kad filmuojama vaikštant – nufilmuota antžeminė kanalizacija ir vyras komentuoja, ką filmuoja. Girdėti fone, kaip kitas vyras ramiai sako, jog prašo čia nevaikščioti. Toliau filmuojantis asmuo ramiai sako, jog yra trukdoma filmuoti, sako, jog nufilmuos pėdsakus, ir tuomet vaizde matyti moters kojos, kaip yra prasilenkiama su moterimi, kuri yra visiškai greta, ir girdėti, kaip moteris šiek tiek nusijuokia, tyliai sakydama: „Eik tu“. Tuomet vyras toliau eina ir filmuoja, komentuoja pašiepdamas: „Vamzdžiai, kaip amerikietiški kalneliai, viskas nuostabu“, tuomet atsisuka ir už jo vėl vaizde matyti moters kojos ir girdėti, kaip ji tyliai, galbūt iš šio komentaro, nusijuokia. Vyras sako: „Viskas gerai“, moteris ramiai, bet pašiepiančiai atsako: „Šaunuolis“. Vyras eina toliau filmuodamas, pakartoja tą patį: „Šaunuolis“, ir toliau sako: „Jo, o paskui išsiaiškinsim, kur eina ten ta tikroji“. Moteris kažką tyliai, būdama šalia, pasako, tuomet vyras į tai: „Palysim“, ir įrašas nutrūksta. Iš įrašo matyti, jog moteris beveik visą laiką vaikšto vyrui iš paskos. Vyras filmuodamas visą laiką ramiai, galbūt kartais pašiepiančiai komentuoja, ką filmuoja (t. 2, b. l. 102).

7.1. Nukentėjusioji I. D. ir liudytojai A. P. bei V. M. apklausų metu teigė, kad R. R. buvo agresyviai nusiteikęs, nereagavo į pastabas ir prašymus. Pateiktame vaizdo įraše, ties 25-26 s., girdėti, kaip vyriškas balsas sako „Prašome nevaikščioti“, tačiau R. R. toliau vaikšto, filmuoja ir ramiu balsu (galbūt kiek ironišku) pasakoja apie nutiestą kanalizacijos vamzdį. Jokios agresijos iš R. R. kalbos ar nufilmuotų veiksmų vaizdo įraše nematyti ir negirdėti. Vaizdo įrašo 6-20 s., matomas R. R. šešėlis ant žemės, iš kurio matyti, kad R. R. abiejomis rankomis laiko telefoną, jo alkūnės yra sulenktos, o vaizdo įrašo 23-27 s., pasimato ir kito asmens šešėlis ant žemės, kuris, kaip matyti, laiko telefoną vertikaliai, tarsi filmuodamas ar fotografuodamas. Vaizdo įrašo 31-32 s., visiškai šalia R. R. ant žemės matyti stovinčio žmogaus kojos, R. R. jas apeina ir pasako: „Pėdsakus nufilmuosiu“, iš šalia buvusio asmens (kaip suprantama I. D.) pasigirsta tarsi nusijuokimas, vėliau kito asmens nesimato, tik tam tikrais momentais girdisi balsai. R. R. toliau vaikštinėja, prieina prie nedidelio pilko pastato kampo, šalia jo ant žemės nutiesti vamzdžiai, R. R. filmuoja ir tarsi ironiškai komentuoja matomą vaizdą. Vaizdo įrašo 46-48 s., pasimato jau anksčiau matytos stovinčio žmogaus kojos, R. R. praeina pro jas nedideliu atstumu, vėliau kojų nebesimato. Vaizdo įrašo 47-48 s., pasigirsta moteriškas aiktelėjimas, tarsi juokas. R. R. eina toliau, tęsia filmavimą ir sako: „viskas gerai”, moteris ramiai, bet pašiepiančiai atsako: „Šaunuolis“. R. R. eina toliau filmuodamas, pakartoja tą patį: „Šaunuolis“. Moteris, būdama šalia, kažką tyliai pasako, tuomet R. R. į tai atsako: „Palysim“. R. R. tolstant nuo pilkos spalvos nedidelio pastato, vaizdo įrašas pasibaigia. Iš įrašo matyti, jog moteris beveik visą laiką (nuo 22 s.) vaikšto vyrui iš paskos. Vyras visą laiką ramiai filmuoja, komentuoja, kartais ironiškai. Taigi vaizdo įrašas paneigia liudytojų parodymus, kad R. R. buvo agresyviai nusiteikęs. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su išvada, jog, be abejonės, akivaizdu, kad pati situacija buvo konfliktinė, tačiau jos metu R. R. agresijos nerodė.

7.2. Toje vietoje, kurioje, pasak I. D. ir A. P., R. R. pavartojo smurtą prieš I. D., sulyginus vietą su parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotomis fotografijomis, matyti, kad vaizdo įraše ši vieta atitinka 37-50 s. Šioje vaizdo įrašo atkarpoje nematyti jokių veiksmų, t. y., kad R. R. I. D. būtų užmynęs ant kojos ar ją stūmęs alkūne. Ties vaizdo įrašo 31-32 s., kai pasimato kito asmens kojos, R. R. jas apeina. Vertindamas tai, kad R. R. filmavo dviejomis rankomis (kas matoma vaizdo įrašo pradžioje nufilmuotame R. R. šešėlyje), pirmosios instancijos teismas padarė pagįstą išvadą, kad nuo suduoto smūgio ar užlipimo ant I. D. kojos vaizdo įrašas turėjo sudrebėti ar pasisukti, tačiau tai neužfiksuota. Vaizdas viso filmavimo metu šiek tiek virpa, tačiau virpėjimas yra sukeltas filmuotojo judesių, bet išlieka stabilus. Atsižvelgiant į R. R. kūno sudėjimą, kad jis nėra stambus, vaizdo įrašas suduoto I. D. smūgio, kuris galėtų sukelti fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, metu niekaip nebūtų išlikęs stabilus ar nenusisukęs, tačiau filmuojamas vaizdas įraše išliko stabilus ir nė kiek nepasisuko į vieną ar kitą šoną, aukštyn ar žemyn. Be kita ko, vertintini ir vaizdo įraše užfiksuoti garsai, t. y. jame negirdėti jokių skausmo sukeliamų ir natūraliai išleidžiamų garsų, girdimas tik ties 48 s., galbūt I. D. išleistas garsas, kuris skamba kaip juokas, tačiau ne skausmo sukeltas garsas. Užfiksuotame vaizdo įraše negirdėti ir R. R. atsidūsimo ar suintensyvėjusio kvėpavimo po galbūt suduoto smūgio alkūne, taip pat negirdėti netoliese buvusio A. P. pastabų dėl galbūt pavartoto smurto, kurios iš vyro atrodytų labai natūralios, ypač po smurto protrūkio prieš jam svarbų žmogų – seserį. Po viso to, kas aptarta, toliau moteris (I. D.) seka vyrą ir ramiu balsu pasako: „Šaunuolis“. Šiuo aspektu, vertinant liudytojos V. M. parodymus, kad R. R. I. D. smūgį sudavė plaštaka, stovėdamas veidu į nukentėjusiąją, taip pat yra neatitikimų. Kaip jau minėta, R. R. šešėlyje buvo matomas abiejomis rankomis, esant joms sulenktoms per alkūnes, laikantis telefoną ir filmuojantis, ką nurodė ir pats R. R., nukentėjusioji I. D., liudytojas A. P. Akivaizdu, jog, jeigu R. R. būtų pakeitęs filmavimo būdą, t. y. iš stabilios stovėsenos ir filmavimo dviejomis sulenktomis rankomis, perimant telefoną į vieną ranką, tai vaizdo įraše taip pat turėtų aiškiai atsispindėti (stiprus vaizdo įrašo suvirpėjimas ir pan.), tačiau vaizdo įraše toks pasikeitimas nematyti. Be to, matyti, kad nuketėjusioji nuolat seka išteisintąjį, yra labai arti jo, tačiau ne priešais, o šone. Iš vaizdo įrašo susidaro įspūdis, kad pati nukentėjusioji ne stengiasi išvengti, tačiau siekia kontakto su R. R. Taigi vaizdo įrašas jokio R. R. tyčinio fizinio smurto prieš I. D. nepatvirtina.

8. Byloje pateikta (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2020 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijoje nurodyta, jog I. D. kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 15 d. 0.18 val. Ją apžiūrėjo (duomenys neskelbtini) gydytoja J. S. Nusiskundimai: skauda kairį žastą, jaučia karštį. Anamnezė: 2020 m. rugpjūčio 14 d., apie 19 val., konflikto metu vyras su rankos alkūne prispaudė kairį žastą. Objektyvi būklė: sumušimo žymių nesimato, palpuojant skausmingi kairio žasto raumenys iš lateralinės pusės, peties judesiai galimi. Diagnozė: kairio žasto sumušimas. Suleista (duomenys neskelbtini) tirpalo į raumenis. Specialisto išvadoje nurodoma: 1) I. D. nustatyta intensyvi poodinė kraujosruva kairio žasto šoniniame išoriniame paviršiuje; 2) sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padarytas buka jėga, galėjo gautis sumušus bei prispaudus sulenktos rankos alkūne, – sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 52). Byloje taip pat pateiktos 4 skirtingos fotografijos, kurių viena daryta 2020 m. rugpjūčio 15 d. 16.43 val., ant moters kairės rankos žasto matyti poodinė kraujosruva (t. 2, b. l. 96-99).

8.1. Ekspertizės aktą arba eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Išvada ar aktas yra vertinamas ne atsietai, bet kartu su visais byloje surinktais duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Taigi specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris patvirtina nukentėjusios patirto sužalojimo faktą, galimą jo atsiradimo mechanizmą ir laiką, tačiau šis įrodymas nėra pakankamas. Byloje būtina nustatyti tiek kaltinamojo kaltę, t. y. tyčią, tiek kitus kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti specialisto pateikta išvada dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto ir jo galimo atsiradimo laiko, tačiau visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, jog sužalojimai galėjo atsirasti dėl kokių nors tyčinių R. R. veiksmų.

8.2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

8.3. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti. Nagrinėjamu atveju nebuvo padarytos esminės įrodymų tyrimo klaidos, kurios reikštų esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

8.4. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, o toks nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Vertinant byloje pateiktą vaizdo medžiagą, matyti, kad didžiąją vaizdo įrašo dalį paskui R. R. labai nedideliu atstumu vaikšto I. D. Vaizdo medžiagoje apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįžvelgė tyčinių R. R. smurtinių veiksmų prieš I. D. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog neatmestina tikimybė, kad tarp R. R. ir nukentėjusiosios dėl buvusio mažo atstumo bei pastarosios siekio išlaikyti tą atstumą mažą galėjo atsirasti fizinis kontaktas, tačiau jokių neginčytinų duomenų, kad jis buvo tyčinis, įtakotas siekio sukelti skausmą, tyčia sužaloti nukentėjusiąją, nenustatyta. Nepaneigta ir liudytojos M. R. pateikta versija, kad I. D. dar iki konflikto su išteisintuoju galėjo netyčia susižaloti. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. D. nurodė, kad vartoja vaistus, kurių šalutinis poveikis yra intensyvesnis poodinių kraujosruvų atsiradimas po turėto nedidelio fizinio kontakto, teigė pastebėjusi, kad, vartojant šiuos vaistus, organizmas į kontaktus reaguoja kiek kitaip (t. 2, b. l. 93). Apeliacinės instancijos teismas pritaria, jog nagrinėjamu atveju buvo išnaudotos visos protingos priemonės, siekiant išsiaiškinti I. D. kairės rankos žasto sužalojimo aplinkybes, tačiau duomenų, kuriais remiantis būtų galima tvirtai pripažinti, kad R. R. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nėra. Nagrinėjamu atveju duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie R. R. kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Byloje taip pat nėra jokių patikimų duomenų ar įrodymų, kad R. R. tyčia, siekdamas sukelti fizinį skausmą, užlipo ant I. D. kojos. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausta nukentėjusioji šių aplinkybių taip pat nenurodė.

9. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą.

9.1. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

9.2. Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

9.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl R. R. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su R. R. inkriminuota nusikalstama veika, nekelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje neįrodyta, kad R. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taigi apygardos teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, įvertinęs, jog byloje esama abejonių, kurios negali būti pašalintos ir turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai, daro išvadą, kad nesama pagrindo dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. vasario 24 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) I. G. apeliacinį skundą atmesti.