Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-336-588/2021 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovei N. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės N. Š. 13 032,90 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

3. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinė byla perduota pagal teismingumą Plungės apylinkės teismui.

4. Atsakovė N. Š. pateikė prieštaravimus, prašydama panaikinti 2020 m. gegužės 8 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės S. K. ieškinį atmesti, skirti ieškovei 1 000 Eur baudą, pusę šios sumos paskiriant atsakovei.

4.1. Nurodė, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Byloje pateiktas raštelis patvirtina pinigų perdavimo–priėmimo faktą, tačiau nepagrindžia, kokiu pagrindu buvo perduotos jame nurodytos piniginės lėšos. Ieškovė perdavė atsakovei ginčo pinigines lėšas už šalių mamos J. S. priežiūrą. Pažymėjo, kad ieškovės santykiai su mama visuomet buvo įtempti. 2000 m. labai pablogėjo J. S. sveikata, jai reikėjo nuolatinės priežiūros, todėl atsakovė dažnai ją lankydavo ir ja rūpinosi, parsiveždavo mamą į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini). Blogėjant sveikatos būklei, J. S. 2005 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartimi nusprendė perleisti šalims sodybą, adresu (duomenys neskelbtini), ir persikelti gyventi kartu su atsakove. J. S. sveikatos būklei pagerėjus, ji panoro gyventi atsakovės sūnaus bute, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi gyvendama mieste galėjo savarankiškai nuvykti į parduotuves, polikliniką, pasivaikščioti miesto parke ir pan., o minėtas butas buvo neužimtas, kadangi atsakovės sūnus gyveno ir dirbo Anglijoje, šį butą siekė parduoti. Atsakovės sūnui sutikus, 2011 m. J. S. persikėlė į butą, adresu (duomenys neskelbtini). Nors J. S. fizinė būklė buvo gera, tačiau jai buvo nustatyta senatvinė demensija, todėl jai reikėjo nuolatinės priežiūros. Kadangi ieškovės santykiai su mama buvo prasti, ji nurodė, kad nesirūpins mamos priežiūra, tačiau pasiūlė pasidalyti su atsakove finansine našta. Dėl šios priežasties šalys nutarė parduoti sodybą, adresu (duomenys neskelbtini), ir gautas pinigines lėšas skirti mamos priežiūrai. Šalys sodybą pardavė 2011 m. gruodžio 23 d., ieškovė gautas 13 032,90 Eur (45 000 Lt) pinigines lėšas perdavė atsakovei už mamos priežiūrą. Aplinkybė, jog atsakovė gavo piniginių lėšų už minėtos sodybos pardavimą, patvirtina, kad jai nebuvo poreikio skolintis lėšų iš ieškovės. 2019 m. rudenį mamos sveikata pablogėjo, šalys sutarė perduoti ją prižiūrėti į slaugos ligoninę, kur J. S. diagnozuota senatvinė demensija, nustatyta, kad jai reikalingas stacionarus gydymas ir intensyvi slauga. Atsižvelgiant į tai, mama buvo apgyvendinta senelių globos namuose (duomenys neskelbtini). Ieškovė, sužinojusi šias aplinkybes, kreipėsi į atsakovę, prašydama grąžinti 2011 m. gruodžio 23 d. perduotas pinigines lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Plungės apylinkės teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovės S. K. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės S. K. 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei N. Š.. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.3. Apeliaciniu skundu ieškovė pripažino, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl mamos priežiūros, t. y. ieškovė nurodė, kad ji perdavė atsakovei ginčo pinigines lėšas už mamos J. S. priežiūrą iki mirties, o atsakovė šias pingines lėšas turėjo grąžinti po mamos mirties pardavusi butą, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi ieškovė šalių susitarimą įvardijo kaip mamos priežiūrą iki mirties, tačiau į teismą kreipėsi todėl, kad mama nebegyvena atsakovės sūnaus bute, t. y. vertina, jog tai, kad J. S. gyvena globos namuose, yra šalių susitarimo pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

Dėl naujų rašytinių įrodymų

11. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016)

12. Atsakovė pateikė naujus įrodymus – 2021 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) pažymą. Minėtas įrodymas pagrindžia, kad 2021 m. atsakovė yra vienintelė J. S. lankiusi šeimos narė. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl aplinkybių, susiklosčiusių iki 2021 m., todėl minėti įrodymai nėra susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti teikiamus naujus įrodymus ir grąžina juos padavusiam asmeniui.

Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)

13. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta atmesti ieškovės reikalavimą dėl 13 032,90 Eur skolos priteisimo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai.

14. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

16. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

17. Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiais žodžiais tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

18. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai – įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką yra būtinas paskolos sutarties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019).

19. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

20. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

21. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

22. Aiškinantis tikrąją šalių valią, būtina vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir kasacinio teismo praktika aiškinant šias taisykles. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

23. Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2011 m. gruodžio 23 d. rašteliu ieškovė perdavė atsakovei 13 032,90 Eur (45 000 Lt), tačiau šalys nesutaria dėl to, ar minėtas sandoris laikytinas paskola ir dėl to, ar atsakovė turi prievolę grąžinti šias pinigines lėšas.

25. Ieškovė aplinkybę, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, grindžia 2011 m. gruodžio 23 d. rašteliu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėtas įrodymas nepatvirtina paskolos teisių santykių buvimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Visų pirma sutiktina su ieškove, kad paskolos grąžinimo terminas nėra būtinoji paskolos sutarties sąlyga, todėl vien ta aplinkybė, kad šis terminas 2011 m. gruodžio 23 d. raštelyje nėra nurodytas, nepaneigia, jog ginčo piniginės lėšos atsakovei buvo perduotos kaip paskola. Vis dėlto, kaip minėta, būtinasis paskolos sutarties požymis – įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką. Įvertinus 2011 m. gruodžio 23 d. raštelio turinį, matyti, kad jame įtvirtintas piniginių lėšų priėmimo–perdavimo faktas, t. y. kad atsakovė gavo iš ieškovės 13 032,90 Eur (45 000 Lt), tačiau nei atsakovės įsipareigojimas grąžinti šias pinigines lėšas, nei piniginių lėšų grąžinimo terminas, nei kitokios aplinkybės, sudarančios pagrindą vertinti, kad atsakovė įsipareigojo grąžinti šias lėšas, raštelyje nenurodytos. Be to, teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 23 d. raštelio pasirašymo metu dirbo buhaltere ne vienoje įmonėje, todėl įvertinus ieškovės išsilavinimą, labiau tikėtina, kad ji turėjo ir galėjo suprasti, jog perduodant pinigines lėšas kaip paskolą, tai patvirtinančiame paskolos raštelyje turėjo būti nurodytas atsakovės įsipareigojimas jas grąžinti.

26. Apeliantės teigimu, 2011 m. gruodžio 23 d. raštelio turinys turi būti vertinamas atsakovės nenaudai, kadangi būtent ji parengė šį dokumentą. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors šiuo atveju šalys patvirtino, kad ginčo raštelis surašytas atsakovė ranka, tačiau jos iš esmės taip pat nurodė, kad dėl jo turinio sprendė kartu, t. y. raštelis surašytas jo pasirašymo dieną, šalys galėjo tartis dėl jo turinio. Be to, teismo posėdžio metu šalys paaiškino, jog pinigines lėšas ieškovė perdavė atsakovei 2011 m. gruodžio 23 d. raštelio pasirašymo metu, todėl, akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu minėto dokumento turinys ieškovės netenkino, ji galėjo atsisakyti sudaryti paskolos sutartį ir neperduoti atsakovei pinginių lėšų.

27. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 90 000 Lt, ir ieškovė perdavė atsakovei už šį turtą gautas pinigines lėšas. Be to, aplinkybę, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, patvirtina tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. birželio 23 d. atsakovė pervedė kreditoriui Luminor Bank AS 64 174 Eur kredito įmokų savo sūnaus paskolai už butą, adresu (duomenys neskelbtini), mokėti, t. y. suteiktą paskolą panaudojo būtent tam tikslui, kuriam šias lėšas skolinosi.

28. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 23 d. tarp ieškovės, atsakovės ir M. Ž. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, ja šalys pardavė žemės sklypą, gyvenamąjį namą, sandėlį, tvartą, daržinę, dvi malkines, garažą, adresu (duomenys neskelbtini) Minėtos sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad nekilnojamojo turto kaina yra 10 000 Lt. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas M. Ž. paaiškino, kad jis turtą iš šalių įsigijo už 15 000 Lt, t. y. 10 000 Lt sumokėjo už nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), ir 5 000 Lt už dar vieną žemės sklypą. Vis dėlto, vertinat aplinkybes, susijusias su nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina, svarbu įvertinti ir kitus byloje esančius duomenis.

29. Visų pirma teismo posėdžio metu šalys paaiškino, kad minėtą nekilnojamąjį turtą joms buvo padovanojusi mama J. S. . Kadangi J. S. priklausiusi sodyba buvo atokioje vietoje, o jai dėl amžiaus ir sveikatos būklės reikėjo pagalbos, šalys nusprendė šį turtą parduoti ir nupirkti J. S. butą mieste, tačiau tam piniginių lėšų nepakako, todėl galiausiai buvo nutarta, kad mama gyvens atsakovės sūnui priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi šalys patvirtino, kad pardavusios nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), jos norėjo nupirkti J. S. butą mieste. Akivaizdu, jog šalys turėjo ir galėjo žinoti, kad nekilnojamojo turto kainos Klaipėdos mieste gerokai didesnės nei 10 000 Lt – 15 000 Lt, todėl, apeliacinio instancijos teismo vertinimu, nėra aišku, kaip jos planavo nupirkti minėtą butą, jei nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduodamas tik už 10 000 Lt – 15 000 Lt. Antra, Nekilojamojo turto registro duomenimis, minėto turto vertė buvo iš viso 152 859 Lt, t. y. buvo daugiau nei dešimt kartų didesnė nei 2012 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo nurodyta kaina. Trečia, 2011 m. gruodžio 23 d. raštelis sudarytas tą pačią dieną kaip ir nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis. Šalys patvirtino, kad ieškovė minėtame raštelyje nurodytas 13 032,90 Eur (45 000 Lt) pinigines lėšas taip pat perdavė 2011 m. gruodžio 23 d. Iš byloje pateikto atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2011 m. gruodžio 23 d. ieškovė į savo banko sąskaitą įnešė 84 000 Lt. Be to, esant ieškovės nurodytoms aplinkybėms, kad ji ir be nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo turėjo pakankamai piniginių lėšų paskolai suteikti, taip pat, kad piniginės lėšas atsakovė skolinosi, siekdama padengti sūnaus paskolą, t. y. su minėta pirkimo–pardavimo sutartimi nesusijusiu tikslu, nėra aišku, kodėl ginčo pinigines lėšas ji perdavė ieškovei būtent 2011 m. gruodžio 23 d., t. y. nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną.

30. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. sausio 7 d. atsakovės pervedė savo sūnui D. G. 61 000 Lt. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Šalys patvirtino, kad, joms pardavus nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), J. S. apsigyveno D. G. nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir ten gyveno iki 2019 m. Tai reiškia, kad minėtos piniginės lėšos D. G. galėjo būti pervestos kaip atlyginimas už naudojimąsi butu, t. y. kad ginčo pinigines lėšas atsakovė perdavė, siekdama prisidėti prie mamos išlaikymo – šiuo atveju – prie išlaidų būstui, juolab, kad šalys patvirtino, jog J. S. pajamų nepakako ir nuomos mokesčiui mokėti (jeigu būtų tekę nuomotis būstą iš trečiųjų asmenų), ir kitiems jos būtiniesiems poreikiams tenkinti. Šiuo atveju taip pat nėra aišku, kodėl, esant atsakovės nurodytoms aplinkybėms, kad ieškovė paskolos sutartį sudarė siekdama padengti sūnaus paskolą, o paskolą žadėjo grąžinti iš piniginių lėšų, gautų pardavus butą, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė paskolos sutartį sudarė su atsakove, o ne jos sūnumi. Akivaizdu, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini), galėjo parduoti tik D. G., kaip šio turto savininkas, tačiau jis šalių susitarime nedalyvavo, todėl ieškovė turėjo ir galėjo suprasti, kad atsakovė minėto įsipareigojimo įvykdymo užtikrinti negali. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė šiuo atveju nurodo prieštaringas aplinkybes, t. y., viena vertus, ji teigia, kad šalys prie mamos išlaikymo prisidėjo lygiomis dalimis, tačiau, kita vertus, esant ieškovės nurodytoms aplinkybėms, tai reikštų, jog atsakovė ir jos šeima (sūnus) prie J. S. išlaikymo įsipareigojo prisidėti didesne dalimi nei atsakovė, t. y. D. G. J. S. gyvenamąjį būstą suteikė nemokamai, atsakovė mokėjo šio būsto komunalinius mokesčius.

31. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys nepagrindžia, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 13 032,90 Eur (45 000 Lt) paskolos teisinių santykių pagrindu.

32. Pažymėtina, kad, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, prašomos ginti teisės atsiradimo pagrindo ieškovui suteikiama teisė pasirinkti vieną iš alternatyvių civilinio proceso formų – ginčo teiseną, dokumentinį (preliminaraus sprendimo) procesą, teismo įsakymo procesą ir kt. Nepaisant šių formų įvairovės, visose jose turi būti užtikrinamos esminės byloje dalyvaujančių asmenų teisės, kurių visuma apibūdinama kaip teisė į teisingą procesą. Preliminaraus sprendimo priėmimas, nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, reiškia, jog yra priimtas sąlyginis sprendimas tik pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. sprendimas atskleidžia tik vienos šalies požiūrį. Preliminaraus sprendimo priėmimas iš esmės reiškia tik dokumentinio proceso pradžią, atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo dar tik bus išdėstyta prieštaravimuose (CPK 430 straipsnis) ir taip yra užtikrinama jo teisė būti išklausytam. Atsakovui pareiškus prieštaravimus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas, kuriame procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (išskyrus tai, kad sutrumpintas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui) ir baigiamas galutinio sprendimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo priemonės ribojamos tik pirmajame dokumentinio proceso etape, kai pareiškiamas dokumentinio proceso tvarka galimas nagrinėti ieškinys ir priimamas preliminarus sprendimas (CPK 424, 425 straipsniai). Antrajame dokumentinio proceso etape, kai atsakovas, gavęs preliminaraus sprendimo nuorašą, pareiškia prieštaravimus, įrodinėjimo priemonės neribojamos (CPK 430 straipsnis). Šiame etape tiek ieškovas, tiek atsakovas gali teikti visas CPK 177 straipsnio leidžiamas įrodinėjimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).

33. CPK 135 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui, nustatyta, kad ieškovas privalo išdėstyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nurodyti teisinio ieškinio pagrindo nereikalaujama. Ieškovui išdėsčius faktinį reikalavimo pagrindą, teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, turėjo kvalifikuoti konkrečius šalis siejančius teisinius santykius, t. y. nustatyti, kokiu pagrindu ieškovė perdavė atsakovei pinigines lėšas, ir įvertinti, ar tai sudaro pagrindą priteisti šias pinigines lėšas (jų dalį) iš atsakovės, tačiau šių veiksmų neatliko.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais CPK 327 straipsnyje nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; kt.).

35. Iš naujo spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas privalo išsiaiškinti visas esmines aplinkybes dėl to, kokiu pagrindu ieškovė 2011 m. gruodžio 23 d. rašteliu perdavė atsakovei pinigines lėšas, koks buvo šalių susitarimo turinys, t. y. įvertinti, ar ginčo piniginės lėšos buvo perduotos už J. S. priežiūrą ar kitu tikslu, jeigu šios lėšos buvo perduotos už J. S. priežiūrą, tai, kokius įsipareigojimus buvo prisiėmusi atsakovė, pavyzdžiui, suteikti J. S. gyvenamąjį būstą, mokėti šio būsto komunalinius mokesčius ir pan., ar atsakovė šiuos įsipareigojimus įvykdė (visiškai ar iš dalies) ir kt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju ieškovė, teigianti, kad turi pagrindą atgauti iš atsakovės 13 032,90 Eur (45 000 Lt), turi pagrįsti, jog atsakovė savo prievoles, kylančias iš šalių susitarimo, įvykdė netinkamai.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti teisiniai pagrindai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Skundžiamą apylinkės teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Plungės apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.