- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-735-855/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12479-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, atsakovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Rasų valda“, savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, (J. V.), (D. V.), (A. V.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ignitis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 941,08 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovė tiekia elektros energiją į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas, Objektas), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. už šiame bute suvartotą elektros energiją atsiskaitoma nebuvo, todėl susidarė 941,08 Eur skola.
2.2. Ieškovė įmokas butui ir už bendrosioms namo reikmėms sunaudotą elektros energiją apskaičiuoja kiekvieną mėnesį įvadiniui skaitikliui skaičiuojant vidutinį suvartojimą, kuris yra padalinamas visoms namo patalpoms proporcingai pagal plotą. Vieną kartą per metus nurašomas faktinis skaitiklio rodmuo ir tuomet elektros suvartojimas skaičiuojamas pagal faktinį suvartojimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pakeisti ją kitais atsakovais, t. y. (D. V.)ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“, o netenkinus šio prašymo, ieškovės ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474¹ SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise buvo perduotos valdyti visos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, įskaitant ir ginčo butą, todėl ginčo patalpas perdavus SĮ „Vilniaus miesto būstas“, už šių patalpų priežiūrą yra atsakinga savivaldybės įmonė, kuriai ginčo patalpa buvo perduota valdyti patikėjimo teise.
4.2. Buto nuomininkai skolos laikotarpiu buvo (V. V.)ir (D. V.). (V. V.)mirė. Skolos laikotarpiu (nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d.) už suvartotą elektros energiją atsiskaityti su ieškove turi nuomininkai, ką patvirtina 2017 m. lapkričio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 1.41-G17/1366 (sutarties 14 punktas).
Šalies argumentai
4.3. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių prašomą priteisti sumą, nes nėra pateikta duomenų apie konkretizuotus atitinkamus mokėjimo/nemokėjimus laikotarpiu už elektros energijos tiekimą bute, tarifų, suvartotų kWh ir pan.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nelaikytina tinkama atsakove pagal pareikštą reikalavimą. Įmonė tik nuomoja, prižiūri ir administruoja Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, todėl nėra atsakinga už nuomininkų nesumokėtus komunalinius mokesčius.
6.2. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 2 punktu elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyje nenustatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą elektros energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyje nustatyta tvarka. UAB „Rasų valda“ su (D. V.) buvo sudariusi butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kuria nuomininkui buvo suteikta gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), bendras plotas 34,70 kv.m. (duomenys neskelbtini) (V. V.)mirė. Nurodytu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravę (D. V.), (J. V.), ir (A. V.). Nurodyti asmenys laikytini nuomininko šeimos nariais ir turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir nuomininkas, t. y. privalo mokėti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį bei mokesčius už vandenį, šilumos ir elektros energiją, komunalines paslaugas pagal patvirtintus tarifus.
6.3. Trečiųjų asmenų ((J. V.),, (D. V.), (A. V.)) atsakomybė buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėse bylose Nr. 2-4133-862/2012, 2-24998-910/2013, 2-18982-868/2014, todėl nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusiais teismų sprendimais, jeigu kitoje civilinėje byloje dalyvauja tiek patys asmenys arba jų teisių perėmėjai.
6.4. Mokestis už elektros energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Šis mokestis mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl pripažinus, kad atsakovė yra atsakinga už tai, kad buto nuomininkai nemoka už jų pačių sunaudotą elektros energiją, būtų pažeidžiami ne tik bendrieji teisės principai, bet ir pateisinamas nuomininkų tyčinis nesąžiningumas, užkraunant savivaldybei papildomą mokestinę naštą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Ignitis“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 941,08 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (941,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 21,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis su (D. V.) dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 15 d., tačiau ši sutartis, nuomininkui nepateikus su paslaugų tiekėjais sudarytų sutarčių kopijų (kaip tai nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. spalio 24 d. įsakyme Nr. A30-2907 „Dėl (D. V.)laikymo pagrindiniu savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini) nuomininku“ 2.2. ir 2.3. punktuose), nebuvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre, darė išvadą, kad socialinio būsto nuomos sutartis su nuomininku buvo sudaryta nesilaikant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. spalio 24 d. įsakymu nustatytos tvarkos. Teismas pažymėjo, jog šių aplinkybių nei atsakovė, nei trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ neginčijo; nebuvo ginčo ir dėl to, kad su ieškove sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo nebuvo sudaryta.
9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymais bei kitais norminiais teisės aktais, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė neginčijo aplinkybės, kad trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdo ginčo būstą patikėjimo teise, jį administruodamas ir prižiūrėdamas, tuo tarpu duomenų, kad trečiajam asmeniui būtų perduota ir pareiga mokėti buto mokesčius, byloje nėra, darė išvadą, kad skolą turi mokėti buto savininkė, t. y. atsakovė, o aplinkybė, kad butą patikėjimo teise valdo trečiasis asmuo, atsakovės nuo šios prievolės neatleidžia.
10. Teismas nurodė, kad remiantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o kai nuomininkas nėra sudaręs rašytinės sutarties su tiekėju ar operatoriumi, pareiga atsiskaityti už patiektą elektros energiją tenka objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkui, todėl Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusio buto nuomininkui nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. teismas vertino, kad atsakovė nagrinėjamu atveju yra tinkama atsakovė.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovė ginčija ieškovės nurodomų parodymų tikslumą, tačiau pati tiksliai nenurodo, kurie parodymai yra netikslūs, klaidingi ar/ir abejotini, todėl teismas ieškovės ataskaitą laikė pakankamu įrodymu, patvirtinančiu susidariusio įsiskolinimo dydį.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliantė (atsakovė) Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu ir prašė jį panaikinti, priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį.
13. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Atsižvelgiant į tai, kad buvo sudarytos nuomos sutartys, kuriose aiškiai išreikšta nuomotojo pareiga mokėti nuomos mokestį, komunalinius mokesčius bei kitus sutartyje nurodytus mokesčius, įskaitant už elektros energijos tiekimą, laikytina, kad apeliantė pasinaudojo teise nuomos sutartyje sulygti, kad šias išlaidas apmoka nuomininkai, šių mokesčių neįtraukiant į buto nuomos mokestį, t. y. sutarties pagrindu nuomininkui tenka pareiga tiek teisės aktų nustatyta tvarka, tiek sutarčių nuostatų pagrindu mokėti mokesčius už teikiamą elektros energiją.
13.2. Nagrinėjamu atveju visą ieškinyje nurodomos skolos laikotarpį buto nuomos sutarties pagrindu ginčo butu naudojosi (V. V.), vėliau (D. V.), kuriam ir kyla pareiga atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, nes Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte yra apibrėžta, jog jei yra įmanoma nustatyti vartotoją, tai atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją pareiga nėra perkeliama savininkui. Be to, ieškovė žinojo apie tiesioginį elektros vartotoją, kadangi už teikiamas elektros paslaugas pervedimus yra atlikusi ne buto savininkė, o nuomininkai.
13.3. Nuomininkai, kaip buitiniai vartotojai, buvo tiesioginiai elektros energijos vartotojai, ieškovė teikė jiems, o ne atsakovei elektros energiją, todėl laikytina, kad tarp ieškovės ir nuomininkų konkliudientiniais veiksmais buvo sudaryta elektros energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Nuomininkai buvo įsipareigoję mokėti už suvartotą elektros energiją ieškovei, o ieškovė buvo įsipareigojusi tiekti elektros energiją, tad tarp nuomininkų ir ieškovės buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, ką patvirtina abiejų šalių aktyvūs veiksmai. Atsakovė negali atsakyti už kitų asmenų prisiimtus įsipareigojimus, mokėti už kitų asmenų sunaudotą elektros energiją, nes taip prieštarautų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams, pažeistų atsakovės teises, teisėtus interesus bei viešąjį interesą.
13.4. Ieškovė nepagrindė skolos atsiradimo fakto, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu sudarytoje ataskaitoje atsakovei priskaičiuota skola, t. y. ieškovė nenurodė, iš ko susidarė skola, nepateikė teismui sąskaitų faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaigos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai, kurie pagrįstų aplinkybę, jog atsakovė turėjo pareigą sumokėti ieškovei sudarytoje skolų valdymo ataskaitoje nurodytą sumą, todėl teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo vadovautis minėtu įrodymu kaip pakankamu ir šiuo pagrindu tenkinti ieškovės ieškinį.
Atsiliepimas
14. Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Byloje pateiktoje 2019 m. rugpjūčio 7 d. Priskaitymu ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d., kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, yra nurodyti aiškūs ir išsamūs duomenys, kiek konkrečiai elektros energijos buvo suvartota, koks taikytas tarifas ir kiti faktai, pagrindžiantys sprendimu priteistos skolos susidarymą. Tiek šiame, tiek kituose atsakovei nuosavybės teise priklausančiuose objektuose iki 2018 metų vasario mėnesio mokėtina suma už elektros energiją buvo apskaitoma pagal įrengto elektros apskaitos prietaiso ruodmenis. Taigi, priskaitymai už suvartotą elektros energiją ir šiame objekte buvo atliekami pagal gautus mokėjimus, kai suvartotą elektros energijos kiekį deklaruoja pats mokėtojas ir/ar pagal ieškovės užfiksuotus elektros apskaitos prietaiso rodmenis elektros energijos apskaitos prietaiso patikrinimų/keitimo metu. Nagrinėjamu atveju skola buvo apskaičiuota pagal Ataskaitoje nurodytus užfiksuotus elektros apskaitos prietaso rodmenis.
15.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovės ir nuominiko sudarytos nuomos sutarties nuostatų matyti, kad nuomininkas buvo įsipareigojęs mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp kurių ir už elektros energiją, tačiau ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei. Šiuo atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai, susiklostę tarp atsakovės ir ieškovės konkliudientiniais veiksmais iki nuomos sutarties sudarymo, nebuvo modifikuoti, todėl atsakovė, kaip objekto savininkė, turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Jeigu atsakovė kontroliuotų, kaip nuomininkas įvykdo nuomos sutartyje jam numatytus įsipareigojimus ir nuomininkas būtų sudaręs rašytinę elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su ieškove, atsakovės, kaip patalpų savininkės, atsakomybės klausimas šioje byloje nebūtų keliamas.
15.3. Sprendžiant klausimą dėl subjekto, kuriam tenka pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, vadovaujamasi norminiais aktais bei kasacinio teismo praktika, kur išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė, tuo tarpu ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės UAB „Ignitis“ ieškinys patenkintas pilna apimtimi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2001 m. lieps 31 d. su (V. V.)buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 113. Šios sutarties 2.2. punkte nurodyta, kad nuomininkas įsipareigoja kas mėnesį sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Ginčo, kad su ieškove nurodytas nuomininkas nesudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, byloje nekilo. 2017 m. lapkričio 15 d., remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. A30-2907 „Dėl (D. V.)laikymo pagrindiniu savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini) nuomininku“ su (D. V.)buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 1.41-G17/1366. Šios sutarties 14 punkte numatyta, jog nuomininkas mokestį už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę ir komunalines paslaugas turi mokėti tiesiogiai paslaugų tiekėjams jų nustatytais terminais ir tvarka. Pažymėtina, byloje nėra duomenų ir byloje nekilo ginčas, kad tarp ieškovės ir (D. V.), kuris Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. A30-2907 „Dėl (D. V.) laikymo pagrindiniu savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini) nuomininku“ buvo laikomas pagrindiniu buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininku, elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis taip pat nebuvo sudaryta. Minėto įsakymo 2.2. punkte nurodyta, kad buto perdavimo ir priėmimo aktas su nuomininku bus pasirašytas tik tada, kai jis pateiks su paslaugų teikėjais sudarytų sutarčių kopijas, o įsakymo 2.3. punkte nurodyta įregistruoti pakeistą Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartį valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filiale. Minėta, kad Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 1.41-G17/1366 su (D. V.) dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 15 d., tačiau ši sutartis nebuvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre, ir kaip minėta, su paslaugų teikėja (ieškove) nuomininkas sutarties nesudarė, jos nuomotojui (atsakovei) nepateikė, o duomenų, kad atsakovė apskritai būtų kontroliavusi bei reikalavusi iš nuomininko šių prievolių įvykdymo, byloje nėra.
20. Nustatyta, kad ieškovė teikia elektros energiją į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris skolos susidarymo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovei – Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau, kaip minėta aukščiau, skolos laikotarpiu buvo išnuomotas (V. V.) (kuris (duomenys neskelbtini) mirė) ir (D. V.). Už nurodyto buto suvartotą elektros energiją per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. susidarė 941,08 Eur skola. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 17 d. ginčo sprendimu ieškovės UAB „Ignitis“ ieškinį tenkino pilna apimtimi ir iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės naudai priteisė 941,08 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliantė (atsakovė) Vilniaus miesto savivaldybė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurio vienas iš esminių nesutikimo su ginčo sprendimu argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog už skolos apmokėjimą yra atsakinga atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybė, t. y. kad nagrinėjamos bylos atveju, savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkams nesudarius elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovei) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkui – atsakovei. Anot atsakovės, kadangi visą ieškinyje nurodomos skolos laikotarpį butu nuomos sutarties pagrindu naudojosi nuomininkai (V. V.)ir (D. V.), su jais buvo sudarytos nuomos sutartys, kuriose aiškiai išreikšta nuomotojo pareiga mokėti nuomos mokestį, komunalinius mokesčius bei kitus sutartyje nurodytus mokesčius, įskaitant elektros energijos tiekimą, nurodyti nuomininkai buvo tiesioginiai elektros energijos vartotojai, ieškovė teikė jiems, o ne Vilniaus miesto savivaldybei elektros energiją, ieškovė žinojo apie tiesioginius elektros vartotojus, už teikiamas elektros paslaugas pervedimus atliko ne buto savininkė, todėl būtent jiems, t. y. (D. V.)ir (D. V.), tenka pareiga tiek teisės aktų nustatyta tvarka, tiek sutarčių nuostatų pagrindu mokėti mokesčius už suteiktą elektros energiją. Su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
22. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos septintojo skirsnio normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai: 2010 m. vasario 11 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-38 (skolos sudarymo laikotarpiu galiojusi redakcija) patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra įtvirtinęs nuostatą, kad Taisyklės yra privalomos tiek elektros energijos tiekėjams, tiek elektros energijos vartotojams, nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valdomo turto nuosavybės formos, nes jos patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą ir Vyriausybės pavedimą.
23. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo-pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Šioje byloje nustatyta, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai. Nors atsakovė nėra sudariusi su ieškove rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau vadovaujantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.383 straipsniu, laikytina, kad Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su atsakove sudaryta nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), elektros įrenginių prijungimo prie ieškovės tinklų momento (konkliudientiniais veiksmais) ir ieškovė teikia per prijungtą energijos tiekimo tinklą elektros energiją, o atsakovė (abonentas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir užtikrinti jai priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.
24. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konkliudientiniais veiksmais sutartis gali būti sudaryta, jeigu vartotojas naudoja energiją savo buitinėms reikmėms. Taisyklėse elektros energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme, todėl, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu) 98 punktą už elektros energiją ir elektros energijos persiuntimo bei kitų su tuo susijusių paslaugų apmokėjimą yra atsakingas vartotojas. Taisyklių 101 punkte nurodoma, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.
25. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai nebuvo sudarę sutarties su ieškove. Ši aplinkybė pagal Taisyklių 101 punktą yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019 nurodyta, jog kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, <...> aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose (ginčo laikotarpiu galiojusių taisyklių 100-101 punktai) įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).
27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju, savivaldybei priklausančio buto nuomininkams nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovei) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – savivaldybei (atsakovei).
28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės nurodytais argumentais, jog nuomos sutarčių, kuriose buvo įtvirtinta nuomininko pareiga mokėti komunalinius mokesčius bei kitus sutartyje nurodytus mokesčius, įskaitant ir mokesčius už elektros energijos tiekimą, pagrindu būtent nuomininkui ir tenka pareiga mokėti mokesčius už teikiamą elektros energiją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuomos sutarties tarp būsto savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti. Nors ir sutiktina su apeliante, jog nuomininkas nuomos sutartimi buvo įsipareigojęs mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energijos tiekimą, tačiau pažymėtina, jog ši nuomos sutartis dėl savivaldybei priklausančio turto nuomos sieja būtent tos sutarties šalis, t. y. Vilniaus miesto savivaldybę ir nuomininką, tuo tarpu ieškovė nebuvo ir nėra šios sutarties šalimi (dalyve), negalėjo įtakoti šios sutarties sąlygų, jas žinoti, atitinkamai, negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei (tiek dėl sutarties išviešinimo, tiek dėl pareigos sudaryti su elektros energijos bei kitų paslaugų teikėjais atskiras sutartis, tiek dėl pareigos atsiskaityti už elektros energiją ir kitas paslaugas su jų teikėjais).
29. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nuomos sutartis, laikantis sutarties uždarumo principo, visų pirma yra skirta nuomos sutarties šalių tarpusavio teisiniams santykiams sureguliuoti ir nėra skirta šalių teisėms ir pareigoms pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp elektros energijos tiekėjo ir buto savininko, modifikuoti. Sudaryta nuomos sutartis, turėdama sutarties trečiojo asmens naudai požymių, gali lemti, kad elektros energijos tiekėjui atsiranda teisė reikalauti atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją iš nuomininko. Ši teisė, visų pirma, yra galimybė, kuria elektros energijos tiekėjas savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Be to, ši aplinkybė nepanaikina abonento prievolių pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų ir prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už patiektą ir paskirstytą elektros energiją, ir neperkelia šių prievolių nuomininkui. Elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ir tik tuo atveju abonento prievolė atsiskaityti pereina nuomininkui. Nuomininko su savininku sudarytoje nuomos sutartyje įrašytas įsipareigojimas tiesiogiai mokėti už elektrą elektros energijos tiekėjui ar su juo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tokių padarinių nesukelia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019).
30. Taigi, nagrinėjamu atveju nesant rašytinės nuomininkų ir elektros energijos tiekėjo sutarties, apeliacinio skundo argumentai dėl nuomos sutarties sąlygų, susijusių su nuomininkų įsipareigojimais sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, mokėti mokesčius už elektros energijos tiekimą, dėl faktinio naudojimosi paslaugomis, aplinkybės, susijusios su apmokėjimu iki skolos susidarymo pradžios ir pan., nepanaikina buto savininkės (atsakovės) prievolės atsiskaityti už patiektą elektros energiją. Pažymėtina, kad aukščiau paminėtoje kasacinio teismo byloje atsakovė taip pat buvo savivaldybė, todėl akivaizdu, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės specifinės padėties, kaip viešojo administravimo subjekto, neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
31. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019 35 punktą). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir joje nurodyta teismų praktika, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis), kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).
32. Apeliaciniame skunde atsakovės nurodyta teismų praktika dėl pareigos nustatyti galutinį elektros vartotoją, dėl sutarčių su socialinio būsto nuomininkais sudarymo konkliudentiniais veiksmais ir pan., negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje, kadangi ji išplėtota iš dalies pakeista vėlesne kasacinio teismo praktika, skirta specialiai sureguliuoti tokias situacijas, kokios kilo ir nagrinėjamoje byloje. Be to pažymėtina, kad apeliantė remiasi daugiausia apylinkės teismų, t. y. žemiausios instancijos teismų praktika dėl skolų už elektros tiekimą priteisimo iš nuomininkų (nesant duomenų, kad situacijos identiškos), ignoruodama aukštesnės instancijos teismų, ir konkrečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio vieningą teismų praktiką, išaiškinimus ginčo klausimu.
33. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingų aplinkybių bei įrodymų. Apeliantė pažymi, kad ieškovė nepagrindė skolos atsiradimo fakto, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu sudarytoje ataskaitoje atsakovei priskaičiuota skola, nenurodė iš ko susidarė skola, nepateikė sąskaitų faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai, todėl teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo vadovautis minėtu įrodymu kaip pakankamu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai.
34. Kaip ir nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, 2019 m. rugpjūčio 7 d. Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d., kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nurodyti duomenys, kiek elektros energijos buvo suvartota (pagal patikrinimų metu užfiksuotus skaitiklio rodmenis) atitinkamu laikotarpiu, koks taikytas tarifas, ataskaitą parengusio asmens vardas, pavardė ir kt. duomenys, pagrindžiantys skolos susidarymą. Atsakovė nesutikdama su paminėto įrodymo vertinimu, priešingų duomenų, nei užfiksuota ataskaitoje (pavyzdžiui, duomenų apie ginčo laikotarpiu skaitiklio parodymų fiksavimą, atsiskaitymo dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie ataskaitoje esančius netikslumus ar pan.), įrodymų, kad kituose atsakovei nuosavybės teise priklausančiuose objektuose analogiškoje situacijoje ginčui aktualiu laikotarpiu jai buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, nepateikė.
35. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis).
36. Taigi apeliantės argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti į bylą pateiktų įrodymų (išrašo iš ieškovės duomenų bazės), nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad ši ataskaita yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis susidariusio įsiskolinimo dydį.
37. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, jog vien apeliantei nepalankių procesinių sprendimų priėmimas savaime nelemia ir nepagrindžia netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, ar įrodymų vertinimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliantės (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.