Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank A/S ieškinį atsakovams J. M., V. A. (V. A.) ir M. S. (M. S.) dėl skolos iš laiduotojų priteisimo ir atsakovo V. A. priešieškinį dėl laidavimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo likviduota bankrutavus ir išregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Technoliux“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes, bei teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, apeliacinis teismas atskirai dėl jų pasisako.Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas bankas Danske Bank A/S (AB Sampo banko teisių perėmėjas) ir trečiasis asmuo UAB „Technoliux“ 2008 m. spalio 15 d. sudarė kredito limito sutartį Nr. K200810-0480, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui maksimalią kredito limito sumą – 753 000 EUR, kurią sudarė 202 350 EUR dydžio kreditas bei 550 650 EUR dydžio kredito linija (sutarties 2.1.1 ir. 2.1.2 punktai), o trečiasis asmuo UAB „Technoliux“ įsipareigojo grąžinti visas paskolintas lėšas ir mokėti palūkanas. Kredito sutartimi (sutarties 2.2.1 ir 2.2.2 punktai) nustatytas kredito linijos grąžinimo terminas iki 2010 m. spalio 9 d., o kredito – iki 2011 m. spalio 9 d. Taip pat sutarties 2.3.1 ir 2.3.2 punktais nustatytas palūkanų dydis, taikomas kredito ir kredito linijos lėšoms – marža 1,8 proc. pridedant 3 mėn. EURIBOR (t. 1, b. l. 7-14).Atsakovai J. M., M. S. ir V. A. 2008 m. spalio 15 d. laidavimo sutartimis atitinkamai Nr. FA1-K200810-0480, Nr. FA2-K200810-0480 ir Nr. FA3-K200810-0480 įsipareigojo atsakyti visu savo turtu ieškovui, jeigu trečiasis asmuo, už kurį laiduojama, nevykdys visos savo prievolės arba jos dalies pagal kredito sutartį (t. 1, b. l. 20-28). Rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad 2010 m. spalio 18 d. susitarimu Nr. K200810-0480-P-1 kredito limito sutartis Nr. K200810-0480 buvo pakeista, kredito linijos grąžinimo terminą nustatant iki 2011 m. spalio 9 d. (pakeistas sutarties 2.2.1 ir 2.2.2 punktai) ir pakeičiant palūkanas – nustatant 4 proc. maržą ir pridedant 6 mėn. EURIBOR, t. y. pakeičiant sutarties 2.3 punktą (t. 1, b. l. 15-20). Šio susitarimo kiekvieno lapo apačioje yra laiduotojų J. M., M. S. ir V. A. parašas ir susitarimo gale parašas po patvirtinimu, kad su susitarimo sąlygomis jie yra susipažinę, joms neprieštarauja ir sutinka laiduoti už Klientą šiuo susitarimu pakeistomis sąlygomis (t. 1, b. l. 19, originalas t. 2, b. l. 47). Byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė V. A. parašo tikrumui nustatyti. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. gegužės 20 d. ekspertizės akte Nr. 11-173(15) konstatuota, kad 2010 m. spalio 18 d. susitarime Nr. K200810-0480-P-1 po įrašu „Laiduotojas V. A., gyvenamasis adresas Ozo g. 13-20, Vilnius, asmens kodas (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad su susitarimo sąlygomis susipažino, joms neprieštarauja ir sutinka laiduoti už Klientą šiuo susitarimu pakeistomis sąlygomis“ pasirašė ne V. A., taip pat sutarties 1, 2, 3 ir 4 lapų apačioje pasirašė ne V. A. (t. 2, b. l. 42-44).Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Technoliux“ iškėlė bankroto bylą (civilinė byla Nr. Nr. B2-5708-262/2011, LITEKO duomenys) ir 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi patvirtino 228 156,17 Lt dydžio ieškovo kreditorinį reikalavimą (t. 1 b. l. 29-30). Ieškovas nurodo, kad skola iš dalies buvo padengta realizavus įkaito davėjo UAB „Junarda“ įkeistą nekilnojamą turtą – padengta skolos dalis – 414 892 Lt (119 862,48 EUR). Trečiojo asmens BUAB „Technoliux“ atstovas bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ įgaliotas asmuo I. M. teisme patvirtino, kad bankroto procese iš bankrutuojančios įmonės UAB „Technoliux“ lėšų 3-čios eilės kreditorių reikalavimai, tarp jų ir ieškovo Danske Bank A/S, nebuvo dengiami. Nustatyta nepadengta skolos suma yra 1 599 706,56 Lt (462 155,93 EUR), kurią sudaro 485 358,32 EUR pradelsta skola pagal sutartį ir 32 200,16 EUR palūkanų, skaičiuotų iki bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui (2011 m. rugsėjo 19 d.). Ieškovas nurodo, kad priskaičiuotų 23 202,39 EUR delspinigių, skaičiuotų iki bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui, į ieškinio reikalavimą neįtraukė, vertindamas, jog yra praleistas sutrumpintas ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui.

Dėl eksperto išvados įrodomosios reikšmės, įrodymų tyrimo ir vertinimo byloje

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo bylos nagrinėjimo metu atlikta rašysenos ekspertize bei teismo eksperto pateikta išvada, kadangi nei teismas, nei kiti proceso dalyviai nepasinaudojo teise prašyti papildomos ekspertizės, neprašė apklausti ją atlikusio teismo eksperto, todėl laikytina, kad niekam nekilo abejonių dėl eksperto išvadų pagrįstumo.Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta dėl eksperto išvados vietos įrodinėjimo priemonių sistemoje. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nesutiktina su apelianto pozicija, jog teismas nesant priešingų ekspertizės išvadų, nepagrįstai nesivadovavo byloje esančios išvadomis. Pažymėtina, kad teismas nekvestionavo eksperto išvados dėl apelianto parašo tikrumo, dėl ko, priešingai nei teikia apeliantas, nebuvo pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę ar apklausti ekspertą. Tačiau, remdamasis kitais byloje esančiais duomenimis, teismas sprendė, kad kiti bylos duomenys patvirtina apelianto žinojimą ir pritarimą 2010 m. spalio 18 d. susitarimui, nepaisant to, kad šį susitarimą pasirašė ne apeliantas.Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Vakarų krova“, bylos Nr. 3K-3-200-219/2015).Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai byloje egzistuoja prieštaringi įrodymai, teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, turi pašalinti šiuos prieštaravimus, išspręsti ir nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013).Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė aukščiau aptartų CPK ir teismų praktikoje suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, pašalino prieštaravimus dėl ekspertizės išvadų bei šalių paaiškinimų bei kitų byloje esančių duomenų spręsdamas priešieškinio pagrįstumą. Tuo tarpu apeliantas, be deklaratyvių paaiškinimų, jog nesutinka su teismo išvadomis, nepateikė jokių teisinę reikšmę turinčių argumentų, kurie paneigtų teismo išvadas ir vertinimus dėl kitų atsakovų teiktų paaiškinimų apie ginčo sutarties pasirašymo aplinkybes, atsakovų tarpusavio santykių, bylos aplinkybių, susijusių su apelianto akcijų pardavimu, ir šio sandorio išviešinimu, dėl ko vadovaujantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo nesutikti su argumentuotomis ir bylos aplinkybėmis pagrįstomis teisinę logiką turinčiomis teismo išvadomis.

Dėl laidavimo pabaigos prievolei pasikeitus iš esmės

Apeliantas laidavimo prievolės pasibaigimą taip pat grindė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu bei apeliaciniame skunde teigė, kad teismas netinkamai įvertino su tuo susijusias aplinkybes, dėl ko nepagrįstai nustatė, jog apelianto padėtis nepablogėjo.CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi esant dvejoms sąlygoms: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nors nurodytoje teisės normoje nėra pateikta nei prievolės pasikeitimo iš esmės, nei sąlygų, kurioms esant konstatuotinas nepalankus rezultatas laiduotojui, samprata, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tai gali būti aplinkybės, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą; aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. Be to, minėta, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013). Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2014). CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas nei reglamentuojamos nurodytoje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank AB v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2014).Taigi, CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos taikymui reikia nustatyti konkrečias faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką prievolės pasikeitimui bei šių pokyčių pasekmes laiduotojui. Ar egzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu svarstytina laidavimo pabaiga CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, yra fakto klausimas.Laidavimo sutartyje buvo nustatyta, kad laiduotojas sutinka, kad banko ir kredito gavėjo papildomais susitarimais gali būti papildomos ir keičiamos kredito sutarties sąlygos nekoreguojant šios sutarties sąlygų, tačiau, jei kredito sutartis pakeičiama ar papildoma taip, kad padidėja laiduotojo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, turi būti gautas jo raštiškas sutikimas laiduoti už kredito gavėją pasikeitusiomis sąlygomis (Laidavimo sutarčių 13 punktas). Apelianto nuomone, pratęsus kredito linijos grąžinimo terminą iki 2011 m. spalio 9 d. vietoje 2010 m. spalio 9 d. ir nustačius naują palūkanų normą 4 proc. metų palūkanų maržą pridedant 6 mėn. EURIBOR vietoje 1,8 proc. metų palūkanų maržą pridedant 3 mėn. EURIBOR, šiais kreditavimo sutarties pakeitimais iš esmės pasikeitė laidavimo sąlygos ir apimtis, dėl to atsiranda pagrindas taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį.Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais bei pateiktų faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, kad laidavimo sutarčių 5 punkte nurodyta, jog kredito gavėjui neįvykdžius kredito sutartyje nustatytų prievolių, laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas, t. y. už kredito grąžinimą, palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų sumų sumokėjimą; sutarčių 23 punkte nurodyta, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų bankui įvykdymo pagal kredito sutartį. Taigi, laidavimo sutarčių pagrindu atsakovai įsipareigojo atsakyti už kredito gavėjo įsipareigojimus visa apimtimi pagal bet kokius skolinius įsipareigojimus, galinčius kilti iš kredito sutarties. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad prievolės pasikeitimas būtų pripažintas esminiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies kontekste, turi būti nustatytos aplinkybės, kurias žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką. Tai reiškia, kad ne bet koks piniginės prievolės dalyko padidėjimas gali būti pripažįstamas esminiu prievolės pasikeitimu, nulemiančiu CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo pabaigos pagrindo buvimą. Kredito limito sutarties sąlyga (22 punktas), numato, kad kredito gavėjui laiku nesumokėjus bankui bet kokių pagal šios sutarties sąlygas mokėtinų sumų, jis įsipareigoja bankui mokėti 0,08 proc. dydžio netesybas už kiekvieną kalendorinę praleisto termino dieną nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas. Taigi, numatyto dydžio netesybos nuo pradelstos sumos per metus sudarytų net 29,20 proc. Minėtoje sąlygoje taip pat numatyta, kad netesybos skaičiuojamos iki tos dienos, kada kredito gavėjas visiškai grąžina bankui atitinkamą įsiskolinimą arba bankas pateikia pareiškimą dėl skolos išieškojimo. Akivaizdu, kad ieškovas turi teisę pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise į gynybą savo nuožiūra ir terminais. Tuo tarpu aukščiau aptarta kredito sutarties sąlyga jam leidžia užsitikrinti netesybų atlyginimą bei tokiu būdu skatinti skolininką pačiam vykdyti įsipareigojimus ieškovui nesikreipiant į teismą. Tai, kad ieškovas nesikreipia į teismą iš karto pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, negali būti nukreipta prieš ieškovą, kuris iš esmės nepažeidė nei kredito sutarties sąlygų. Palyginus anksčiau nurodytą netesybų dydį bei pakeistą palūkanų dydį, akivaizdu, kad skolininkui buvo sudarytos palankesnės finansinės sąlygos, nei jos būtų susiklosčiusios pareikalavus skolininko grąžinti nepadengtą kredito sumą ir iki to laikom skaičiuojant delspinigius. Išvadą, kad skolininkas nebūtų galėjęs iš karto grąžinti kredito sumos patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje UAB „Technoliux“ bankroto byloje Nr. B2-5708-262/2011, nustatytos aplinkybės, susijusios su įmonės finansine padėtimi.Šiame kontekste svarbu ir tai, ar prievolė pasikeitė iš esmės ir ar dėl prievolės pasikeitimo laiduotojo atsakomybė padidėjo tokiu mastu, kurį žinodamas laiduotojas nebūtų prisiėmęs atsakomybės, turėtų būti aiškinama atsižvelgiant ir į laidavimo santykių prigimtį bei laidavimo sutarties tikslus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip galima siekti normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės veiklos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Taigi, laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc., veikiantis per Lietuvos skyrių, v. M. B., bylos Nr. 3K-3-56/2014). Įvertinus laidavimo santykiams būdingą pasitikėjimo pobūdį konstatuotina, kad, nagrinėjamos bylos atveju, kai už skolininką laidavo 3 asmenys, palūkanų normos padidinimas iki 4 proc. atsižvelgiant į kitų kredito sutartyje numatytų finansinių priemonių skatinti skolininką grąžinti kreditą dydžius negali būti laikomas esminiu prievolės pasikeitimu, kuris padidintų laiduotojų atsakomybę tokiu mastu, kad pastarieji nebūtų laidavę už skolininką.Taip pat nesutiktina, kad kredito grąžinimo termino pratęsimas pablogino atsakovų kaip laiduotojų padėtį. Jau minėta, kad laidavimo sutartyse nustatyta, jog laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, pateiktą išaiškinimą, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Taigi, šalims sutartyje nustačius, kad laidavimas baigiasi tik pasibaigus juo užtikrintai prievolei, nustatymas ilgesnio termino prievolei įvykdyti savaime laiduotojų atsakomybės nepadidina.Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad esminės prievolės sąlygos nepakito ir skolininko, už kurį buvo laiduota, padėtis nepasunkėjo – grąžintina skola iš esmės nepadidėjo, taip pat neatsirado aplinkybių, kurios būtų pasunkinusios prievolės vykdymo sąlygas ir padidinusios prievolės neįvykdymo tikimybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ilgesnio paskolos grąžinimo termino nustatymas ir palūkanų normos pakeitimas kaip tik sudarė geresnes sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę, todėl nėra pagrindo teigti, kad įvyko esminis prievolės pasikeitimas, dėl kurio padidėjo laiduotojų atsakomybė. Pažymėtina, jog CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai,6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012).Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliaciniam teismui kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, negu jas vertino pirmosios instancijos teismas, ir padaryti kitokią išvadą, todėl apelianto apeliacinis skundas netenkinamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, apeliantui nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.