Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-476-1058/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-10-24
Bylos Nr.: 1A-476-1058/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20475-2023-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: G. R.
Nukentėjusysis: L. A.
Advokatai: Loreta Guižauskienė, Mindaugas Kaziukonis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-476-1058/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20475-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Rekertienei,nuteistajam G. R. ir jo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,nukentėjusiajam L. A. ir jo atstovui advokatui Mindaugui Kaziukoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje. Jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė bei įpareigojimai – neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi; per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose, ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo L. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. L. A. naudai iš G. R. priteista 1 000 EUR neturtinės žalos bei 113,99 EUR turtinės žalos atlyginimo, likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir iš G. R. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 23,02 EUR turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo.

Iš G. R. nukentėjusiajam L. A. priteista 400 EUR proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. R. nuteistas už tai, kad 2023 m. birželio 5 d. apie 16.17 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) stulpų, vairuodamas automobilį „Citroen C8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užtvėrė dviračiu važiavusiam nukentėjusiajam L. A. pravažiavimą, po ko išlipo iš automobilio, kairės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam L. A. smūgį į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. A. sveikatą, padarydamas jam poodinę kraujosruvą su nedidele muštine žaizdele viršutinės lūpos dešinėje pusėje, 11 danties panirimą. Tokiais savo veiksmais G. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. (toliau ir – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei civilinius ieškinius atmesti, arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nuosprendį ir vietoj teismo paskirtų įpareigojimų paskirti iki 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų fondą bei sumažinti neturtinės žalos dydį ir atmesti civilinį ieškinį dalyje dėl marškinėlių sugadinimo (31,99 EUR).

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo L. A. parodymai apie smurtą jo atžvilgiu nėra nuoseklūs. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu L. A. nurodė vienintelį suduotą smūgį į veidą, taip pat tvirtino, kad iš draugo sužinojo apie spyrį jam koja, o civiliniame ieškinyje nurodė tris smūgius į galvą ir dar naują aplinkybę, jog nukritęs ant žemės buvo praradęs sąmonę – nukentėjusysis tokios versijos laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Vis tik, atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnams L. A. niekada neminėjo trijų smūgių į galvą ir fakto, jog buvo praradęs sąmonę, be to, ši aplinkybė neužfiksuota ir medicininiuose dokumentuose, ir nors civiliniame ieškinyje nukentėjusysis pažymėjo skausmą kojose, tačiau jo taip pat nenurodė apklausų metu. Nuteistojo teigimu, A. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu joks spyris koja nukentėjusiajam nenurodytas, o pirmosios instancijos teisme liudytojas taip pat negalėjo pasakyti, ar buvo spyris koja į koją, ar ne, svarstė sakydamas, lyg norėjo spirti, bet užstojo nukentėjusįjį. Daroma išvada, kad tokiu būdu liudytojas A. K. nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų.

2.2. Pažymima, kad liudytojas A. K. pareigūnams nurodė, kad nukentėjusiajam priėjus prie vairuotojo ir paklausus, ką jis daro, vairuotojas pakėlė ranką, suspaudė kumščius ir trenkė L. A. į galvą, tačiau pataikė, kaip jam pasirodė, į šalmą. Vėliau dar kartą trenkė kumščiu į veido sritį, po ko L. A. parklupo. Nepaisant to, apie jokį smūgį į šalmą pareigūnams nėra nurodęs pats nukentėjusysis, nors pirmosios instancijos teisme liudytojas jau nurodė, kad L. A. buvo suduoti 2-3 smūgiai į galvą, o nukentėjusysis ne parklupo, o nugriuvo aukštielninkas. Taip pat pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, kad jam buvo sužaloti trys dantys, o tai prieštarauja specialisto išvadoms ir jo paties parodymams ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo teigimu, šie nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų prieštaravimai pirmosios instancijos teisme pašalinti nebuvo, o be jų įvykio liudytojų daugiau nėra. Be to, iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo matoma, jog pranešėjas nurodo, kad trenkė porą kartų į galvą, vėliau tai pakartoja, tad apie smūgius koja, griuvimą, sąmonės praradimą, marškinių ar šalmo sugadinimą nebuvo pranešta, o iš pareigūnų „Body“ kamerų įrašų matyti, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas tuo pačiu metu šalia vienas kito nurodo įvykio aplinkybes, vienas kitą girdi – šie duomenys negali būti laikomi tinkamu įrodymu pagal BPK 20 straipsnį.

2.3. Apelianto teigimu, jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs – kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, aplenkęs dviratininkus, pamatė, jog jie jam mojuoja rankomis, ir pagalvojo, kad kažkas nutiko jo automobiliui, ir tai bando pranešti dviratininkai, todėl sulėtino greitį, kad šie jį pasivytų. Vis tik, nukentėjusysis ir jo draugas pradėjo keiktis, provokavo nuteistąjį, vienas iš jų ranka kelis kartus trenkė per automobilio keleivio pusės veidrodėlį, kitas ranka daužė per automobilio kėbulą ir langus – šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir nukentėjusysis civiliniame ieškinyje, tačiau, nepaisant to, toks dviratininkų elgesys buvo netikėtas. Pažymima, kad siekdamas apžiūrėti, ar apelianto automobilis nebuvo sugadintas, išlipo iš jo, kai tuo tarpu abu dviratininkai agresyviai nusiteikę priėjo prie jo, o vienas iš jų bandė pulti ir suduoti smūgį, tačiau instinktyviai ranka nuteistasis vaikiną atstūmė nuo savęs. Su kuria nukentėjusiojo kūno vieta kontaktavo apelianto ranka, negali pasakyti, nes visa tai įvyko labai greitai ir netikėtai. Taigi pamatęs, kad vienas iš dviratininkų, t. y. nukentėjusysis, nuo savo dviračio paėmęs kažkokį metalinį daiktą, galimai spyną, vėl agresyviai artinosi link nuteistojo, šis nenorėdamas toliau veltis į konfliktą, pasišalino iš įvykio vietos, o tik vėliau apžiūrėjęs savo automobilį, pastebėjo jo apgadinimus, dėl kurių kreipėsi į servisą bei apie įvykį pats pranešė policijai. Cituojant specialisto išvadą Nr. G 1720/2023 (01) nurodoma, kad jei apeliantas ir kontaktavo su nukentėjusiuoju siekdamas išvengti jam pačiam kilusios grėsmės, tai tyčios sužaloti jo sveikatą ar sukelti fizinį skausmą neturėjo, o atstumdamas L. A. nuo savęs siekė užkirsti kelią galimam smurtui.

2.4. Nesutinkant su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliantas praeityje neteistas, baustas tik kartą administracine tvarka, o tai rodo, jog nėra linkęs nusikalsti ar pažeidinėti kitus įstatymus. Taigi inkriminuota veika yra atsitiktinė, o ne iš anksto suplanuota ar apgalvota, tad neaišku, kaip paskirtas įpareigojimas nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose susijęs su inkriminuoto nusikaltimo faktinėmis aplinkybėmis ir pagalba įgyvendinti bausmės paskirtį. Be kita ko, nuteistasis dirba pagal individualios veiklos pažymą, verčiasi (duomenys neskelbtini), užsakovų turi visoje Lietuvoje, tad kartais tenka išvykti darbo reikalais kelioms dienoms už Lietuvos Respublikos ribų. Daroma išvada, kad laikydamasis teismo paskirtų įpareigojimų, apeliantas praras klientus, neteks galimybės normaliai vykdyti savo darbinių funkcijų. Taip pat, ir dėl įpareigojimo neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, apelianto teigimu, jis negalės laiku įvykdyti darbų. Nepaisant to, nuteistasis yra ir (duomenys neskelbtini) žaidėjas, o ypač vasarą vyksta (duomenys neskelbtini) rungtynės, kiti su (duomenys neskelbtini) susiję renginiai, kuriuose dalyvauja, tenka vykti į (duomenys neskelbtini) stovyklas ir pan. Atsižvelgiant į nurodytą, pažymima, kad būtų tikslinga vietoj skundžiamu nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų paskirti iki 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų fondą.

2.5. Apelianto teigimu, jam nėra inkriminuotas svetimo turto, t. y. marškinėlių, sugadinimas, be to, nesuvokiama, kaip nustatytomis aplinkybėmis gali kilti tokie padariniai kaip marškinėlių suplėšymas – tokios aplinkybės nebuvo tiriamos nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, o marškinėliai nebuvo apžiūrėti ir prijungti kaip daiktinis įrodymas prie baudžiamosios bylos. Be to, suplėšytų marškinėlių nukentėjusysis neminėjo savo parodymuose ir nurodė tik civiliniame ieškinyje, kaip, beje, ir šalmą, už kurį prašė kompensacijos, nors šioje dalyje ieškinys buvo atmestas. Nuteistojo įsitikinimu, dėl nurodytų aplinkybių buvo nepagrįstai L. A. naudai priteista 31,99 EUR.

2.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai už nežymų sveikatos sutrikdymą priteisė 1 000 EUR neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamame nuosprendyje konstatuotas nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas bei padaryta poodinė kraujosruva su nedidele žaizdele viršutinės lūpos dešinėje pusėje ir 11 danties panirimu, dėl kurio nukentėjusysis patyrė nepatogumų kramtant maistą, apelianto teigimu, nėra tolygus 1 000 EUR. Pirmosios instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo aplinkybę, kad nuteistasis sukėlė žodinį konfliktą, nevertino konflikto situacijos, neatsižvelgė į nukentėjusiojo veiksmus, nereikalavo pagrįsti ieškinyje nurodytas aplinkybes, t. y. medicinos dokumentų, patvirtinančių nukentėjusiojo psichologinę ar kitokią emocinę būklę, nors L. A. deklaravo, jog į medikus nesikreipė. Taigi šioje dalyje buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, priteista neturtinė žala yra neproporcinga bei neadekvati kilusioms pasekmėms, todėl turi būti sumažinta.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo G. R. apeliacinį skundą nukentėjusiojo L. A. atstovas advokatas M. Kaziukonis prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajam apeliacinio proceso metu patirtas išlaidas už advokato paslaugas.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad yra nesutinkama su nuteistojo G. R. apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo L. A. ir liudytojo A. K. parodymai nenuoseklūs, nes skirtingu metu duodami parodymus minėti asmenys nurodė nevienodą nukentėjusiajam į galvos sritį suduotų smūgių skaičių. Pažymima, kad šioje byloje liudytojų parodymais ir kitais įrodymais yra nustatyta, jog į Bendrąjį pagalbos centrą skambino būtent nukentėjusysis L. A.. Kaip nurodė nuteistasis apeliaciniame skunde, iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo matyti, kad pranešėjas nurodo vieną kartą „...trenkė porą kartų į galvą...“, todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis nuo pat pradžių, jau kviesdamas policiją, laikėsi pozicijos, kad nuteistasis jam į galvą smūgiavo daugiau nei vieną kartą. Be to, šią faktinę aplinkybę patvirtina ir liudytojo A. K. parodymai, kuriuose nurodoma, kad L. A. buvo suduoti 2-3 smūgiai į galvą, nes tiek smūgis į šalmą, tiek smūgis į veidą yra smūgiai į galvą.

3.2. Atstovas pažymi, jog nors nuteistasis laikosi pozicijos, kad būtent jo parodymai yra nuoseklūs viso proceso metu, tačiau būtent jis pasišalino iš įvykio vietos nesulaukęs policijos pareigūnų, taip iš esmės bandydamas slėptis, todėl galima teigti, kad nuteistojo duoti parodymai yra jo gynybinė taktika.

3.3. Pažymima, kad negalima sutikti ir su nuteistojo G. R. apeliacinio skundo argumentu, jog priteisti civiliniai ieškiniai yra nepagrįsti ir todėl turi būti atmesti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis apeliaciniu skundu prašo atmesti civilinius ieškinius, nors pačiame apeliaciniame skunde pasisako tik dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio ir nukentėjusiajam priteistų sumų. Atkreipiamas dėmesys, kad prieš nukentėjusįjį L. A. buvo įvykdytas smurtinis nusikaltimas – tai patvirtina faktinių aplinkybių visuma šioje baudžiamojoje byloje, o apie patirtą žalą yra išsamiai nurodyta nukentėjusiojo pareikštame civiliniame ieškinyje. Tai, jog nuteistasis suvokia, jog faktinių aplinkybių visuma šioje byloje patvirtina jo nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį ir nukentėjusysis patyrė dėl to žalą – patvirtina nuteistojo apeliaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas, jei teisėjų kolegija nerastų teisinio pagrindo jį išteisinti.

Šalies argumentai

3.4. Atkreipiamas dėmesys, kad nors po nusikaltimo padarymo praėjo daugiau nei vieneri metai, nuteistasis iki šiol neatsiprašė nukentėjusiojo, net iš dalies neatlygino jam padarytos žalos. Atstovo teigimu, nors alternatyviu prašymu nuteistasis prašo atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl marškinėlių sugadinimo, nurodo, kad marškinėliai nebuvo apžiūrėti ir prijungti kaip daiktinis įrodymas prie baudžiamosios bylos, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog byloje taip pat įrodyta, kad konflikto metu buvo suplėšyti L. A. marškiniai, kurių vertė 31,99 EUR, nes iš policijos pareigūnų vaizdo kamerų įrašų matyti, jog konflikto vietoje L. A. dėvimų marškinių dešinės pusės išorinė kišenė yra suplėšyta. Daroma išvada, kad nukentėjusiojo civilinio ieškinio reikalavimas dėl suplėšytų marškinių atlyginimo šioje byloje yra pagrįstas.

Atsiliepimas

3.5. Atsiliepime taip pat pažymimas nesutikimas su apeliaciniame skunde nurodomu prašymu dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių pakeitimo. Atstovo įsitikinimu, G. R. būdamas apdairus ir atidus, prieš darydamas nusikaltimą, galėjo ir privalėjo numatyti bei įvertinti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl padaryto nusikaltimo, todėl jis turi prisiimti ir neigiamus tokio veikimo padarinius – neigiamos pasekmės yra natūralus nusikaltimo padarymo rezultatas. Dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis iki šiol neatsiprašė nukentėjusiojo, net iš dalies neatlygino jam padarytos žalos, be to, šioje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis pastoviai verčiasi (duomenys neskelbtini), turi užsakovų visoje Lietuvoje, kartais jam būtina išvykti darbo reikalais kelioms dienoms už Lietuvos Respublikos ribų. Taigi, nėra pagrindo tenkinti pagrindinį apeliacinio skundo prašymą, o taip pat ir minėtą alternatyvų apeliacinio skundo prašymą, kuriuo siekiama iš dalies išvengti neigiamų pasekmių bei nepatogumų, susijusių su įvykdytu nusikaltimu.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. G. R. viso proceso metu neigė tyčią sužaloti nukentėjusįjį, nurodė, kad prie L. A. prisilietė tik norėdamas jį atstumti, tai pastarasis elgėsi agresyviai ir susižaloti galėjo įsikandęs į lūpą ar mosikuodamas dviračio užraktu. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo ir liudytojo A. K. parodymai kritikuojami kaip nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Vis tik, dar kartą ištyrusi byloje surinktus įrodymus bei sugretinusi juos su nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojo A. K. parodymais, teisėjų kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-190-303/2022). Pastebėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-594/2024).

8. Pirmosios instancijos teisme L. A. parodė, kad 2023 m. birželio 5 d. (duomenys neskelbtini) g. nuteistojo vairuotas automobilis „Citroen“ pavojingai lenkė jį ir liudytoją A. K., veidrodėliu vos nekliudė dviračio vairo, vėliau važiuodamas lygiagrečiai, bandė prispausti dviratininkus prie kelkraščio, kol galiausiai užtvėrė kelią ir visi sustojo. Nuteistasis išlipo iš mašinos ir sudavė tris smūgius į galvos sritį. Nuo to nukentėjusysis trumpam neteko sąmonės ir nukrito ant žemės. Kadangi kitą dieną skaudėjo koją, mano, kad greičiausiai buvo spyris į koją. Po to nukentėjusysis pasiėmė dviračio spyną savigynai, A. K. pradėjo filmuoti ir prasidėjus žodiniam konfliktui bei kviečiant policiją, nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos. Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. birželio 5 d. 21.01 val. apklaustas L. A. iš esmės analogiškai nurodė iki nuteistojo išlipimo iš automobilio vykusią įvykių seką, tęsdamas teigė, kad G. R. kairės rankos kumščiu trenkė jam į veido sritį taip sukeldamas fizinį skausmą. Po smūgio jis parkrito ant kelio. A. K. pasakė, kad vairuotojas dar spėjo mažiausiai vieną kartą spirti jam į nenustatytą kūno vietą, pats to spyrio nepamena. Po to nukentėjusysis pasiėmė nuo jo dviračio kabinamą spyną, kad galėtų apsiginti, o A. K. pradėjo filmuoti. Pasakius vairuotojui, kad iškvies policiją, jis pasišalino iš įvykio vietos.

9. Liudytojas A. K. teismo posėdyje nurodė, kad nuteistasis juos aplenkė pravažiuodamas labai arti ir vos neužkliudydamas, paskui įvyko konfliktas, G. R. išlipo iš mašinos jau nusiteikęs agresyviai, jis susikibo su L. A. ir sudavė L. A. 2-3 smūgius kumščiu į galvos sritį. Po to L. A. parkrito ir nuteistasis bandė jam įspirti. Mano, kad nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę, nes prisėdo nevalingai. Nuteistasis nusiramino tik pradėjus jį filmuoti. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas davė iš esmės analogiškus parodymus, t. y. nurodė, kad išlipęs iš automobilio G. R. trenkė L. A. kumščiu į galvos sritį. Jam pasirodė, kad pataikė į šalmą. Po to dar kartą trenkė kumščiu ir pataikė į veido sritį, L. A. parklupo, iš burnos pasirodė kraujas.

10. Pokalbio su BPC darbuotoja metu užfiksuota kaip L. A. nurodo, jog aplenkęs jį vairuotojas trenkė pora kartų į galvą, perjungus pokalbiui su policijos darbuotoja nukentėjusysis sakė, kad važiuojant dviračiu labai artimu atstumu aplenkė vairuotojas, išlipo ir trenkė į galvą. Analogiškai įvykio aplinkybes iki transporto priemonių sustojimo nukentėjusysis bei liudytojas A. K. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Pareigūnų kūno kamera fiksuotame įraše matyti kaip nukentėjusysis ir A. K. sako, jog išlipęs automobilio vairuotojas priėjęs prie nukentėjusiojo jam trenkė. L. A. nurodė „trenkė į galvą“. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad savaime pareigūnų kamera fiksuotas asmenų pasakojimas negali būti prilyginamas įstatyme nustatyta tvarka jų duodamiems parodymams, tačiau toks įrašas turi savarankišką įrodomąją reikšmę, jame yra objektyviai užfiksuota iš karto po įvykio buvusi situacija, matyti nukentėjusiojo būsena, padarytas sužalojimas, užfiksuotas nukentėjusiojo ir liudytojo pasakojimas apie įvykio aplinkybes. Įraše užfiksuoti asmenys buvo įspėti apie tai, kad yra filmuojami, įrašas gautas teisėtu būdu, todėl juo nesivadovauti nėra jokio teisinio pagrindo.

11. Taigi, kaip seka iš nukentėjusiojo ir liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, taip pat vaizdo ir garso įrašuose fiksuoto įvykio aplinkybių pasakojimo, tiek L. A., tiek ir A. K. buvo nuoseklūs pasakodami apie konflikto pradžią, aptarti įrodymai taip pat sutampa dalyje ir dėl mažiausiai vieno nuteistojo suduoto smūgio L. A. į veidą. Tai jog smūgis buvo suduotas į veido sritį akivaizdžiai užfiksuota pareigūnų kūno kamerų įraše – matyti prakirsta nukentėjusiojo lūpa, girdisi, kaip pareigūnei jis nurodo, kad pusiau išmušti dantys. Specialisto išvadoje konstatuotas 11 danties panirimas. Šios aplinkybės neabejotinai paneigia nuteistojo versiją, jog L. A. galėjo susižaloti pats – įsikasdamas. Akivaizdu, jog smūgis buvo pakankamai stiprus, kryptingas, todėl neabejotinai padarytas tiesiogine tyčia, t. y. siekiant sužaloti L. A..

12. Tiek nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad dviračio spyną pasiėmė jau po jam suduotų smūgių, norėdamas apsiginti. Tuo metu A. K. pradėjo filmuoti ir G. R. nurimo. Teisėjų kolegija tiki šiais nukentėjusiojo parodymais, kadangi visa susiklosčiusi situacija liudija būtent nuteistojo, o ne nukentėjusiojo agresyvų nusiteikimą, nuo kurio G. R. būtų kilęs poreikis gintis. Jokių duomenų, kad konflikto metu būtų sužalotas nuteistais byloje nėra. Pastebėtina ir tai, kad nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog pradėjo L. A. filmuoti, kai šis nubėgo pasiimti dviračio užrakto, vis tik, šio įrašo, kaip galinčio patvirtinti savo parodymus apie būtent nukentėjusiojo agresyvumą baudžiamojo proceso metu nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų apie neišvengiamą poreikį sustabdyti apelianto vairuojamą automobilį, o tuo pačiu ir dviratininkus. Akivaizdu, kad būtent G. R. juos pravažiuodamas turėjo galimybę išvengti konflikto. Nepaisant to – A. K. vaizdo įraše yra užfiksuotas nuteistojo kelkraštyje stovintis automobilis, tokiu būdu užtverdamas dviratininkams pravažiavimą. Tai, beje, atitinka ir nukentėjusiojo bei liudytojo parodymus. A. K. vaizdo įraše nuteistojo nukentėjusiajam suduotas smūgis neužfiksuotas, filmuota konflikto pabaiga, tačiau G. R. įraše atrodo akivaizdžiai pasipiktinęs dviratininkų važiavimu gatve, nurodo, kad dviračiams važiuoti yra specialūs takai. Tai taip pat patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus dėl konflikto ir sustojimo priežasties. Nukentėjusysis ir A. K. parodė, kad dar iki sustojimo, kurį laiką nuteistojo vairuota transporto priemonė važiuodama greta spaudė juos prie kelkraščio, kas aptariamų aplinkybių kontekste taip pat liudija G. R. agresyvų nusiteikimą. Nors tiesiogiai nuteistojo parodymuose nurodytos važiavimo aplinkybės nefiksuotos (nuteistasis tvirtino, jog dviratininkus lenkė saugiu atstumu), vis tik, G. R. parodė, kad važiuojant greta dviratininkų, jie trankė mašinos kėbulą, langus, veidrodėlį. Iš to seka, kad transporto priemonė neabejotinai važiavo per arti dviračių, t. y. ranka pasiekiamu atstumu ir būtent nuteistojo vairuojama mašina kėlė jiems pavojų. Teisėjų kolegijos vertinimu aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirminė konflikto priežastis buvo G. R. veiksmai, kas taip pat sudaro pagrindą tikėti nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais, jog būtent nuteistasis sudavė kumščiu jam į veidą, o ne savaiminiu nukentėjusiojo susižalojimu susitrenkiant dviračio užraktu.

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja tam tikrus nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų nesutapimus – dėl smūgių sudavimo kiekio, vietos ir būdo (sudavė tik ranka į veidą, ar ir įspyrė į koją, sudavė vieną ar tris smūgius), kėlė abejones ar nukentėjusysis buvo nukritęs ir praradęs sąmonę, kadangi tai nefiksuota medicininiuose dokumentuose ir nebuvo nurodyta pareigūnams. Vis tik, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šios apelianto nurodytos faktinės aplinkybės G. R. ir nebuvo inkriminuotos skundžiamu nuosprendžiu, todėl nėra tiek aktualios. Logiška, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti stresinėje situacijoje įvykio dieną ir apklausiant praėjus daugiau nei metams laiko teisme gali objektyviai skirtis, be to, nurodomos aplinkybės gali skirtis ir priklausomai nuo to, kam nukentėjusysis pasakojo – ar informaciją stengėsi išdėstyti detaliai (pvz. teismo posėdyje), ar tik norėdamas nusakyti esmę (pvz. BPC operatorei, policijos pareigūnams pranešdamas apie įvykį). Šiuo atveju svarbiausia tai, kad kaltinimui aktualiose esminėse aplinkybėse tiek A. K., tiek L. A. išliko nuoseklūs, jie nuosekliai paliudijo mažiausiai vieno G. R. smūgio L. A. į veido sritį sudavimą. Tokius nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus atitinka tiek vaizdo įraše fiksuotas sužalojimas, tiek ir specialisto išvada, kur konstatuota, kad L. A. nustatyta kraujosruva su nedidele muštine žaizdele viršutinės lūpos dešinėje pusėje, 11 danties panirimas galėjo būti padaryti vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu, galimai nurodytu įvykio metu (2023 m. birželio 5 d.). Taigi, byloje nėra vienas kitam prieštaraujančių įrodymų dėl vieno G. R. smūgio L. A. sudavimo, specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, todėl nuteistojo veiksmai pagal BK 140 straipsnio 14 dalį kvalifikuoti teisingai. Teisėjų kolegija, dar kartą ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, pagrindo naikinti apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti neįžvelgia.

14. Šiame kontekste apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte G. R. buvo inkriminuotas ne mažiau dviejų smūgių sudavimas į L. A. galvos sritį, tuo tarpu apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pasitvirtinusiu pripažino tik vieno smūgio sudavimą ir G. R. nuteisė būtent už tokios apimties nusikalstamą veiksmą, t. y. iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas buvo susiaurintas ir tokiu būdu patikslintas, tačiau toks procesinis veiksmas nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai neaptartas. Teisėjų kolegija įvertinusi nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų paminėtus skirtumus dėl smūgių į galvos sritį sudavimo kiekio, nuteistojo parodymus, taip pat specialisto išvadą, vaizdo įraše fiksuotą sužalojimą bei Bendrajam pagalbos centrui iš karto po įvykio nurodytą informaciją, apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, jog apylinkės teismas, darydamas aptariamas teisines išvadas, pagrįstai vadovavosi tik ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo ir buvo patvirtinti kitais įrodymais, tuo pačiu pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina tik vieno G. R. smūgio į veido sritį sudavimą L. A.. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo konkrečiai pasisakyta, jog yra tikslinama G. R. pareikšto kaltinimo dalis dėl suduotų smūgių nukentėjusiajam kiekio, tai laikytina nuosprendžio argumentų išsamumo trūkumu. Vis tik galutinės išvados nuosprendyje yra teisingos, aptartas trūkumas nuteistojo veiksmų baudžiamajai atsakomybei ir kvalifikacijai įtakos neturi, todėl šiuo pagrindu naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės ir kartu su ja skirtų įpareigojimų.

15. Atsižvelgiant į tai, kad pirmuoju reikalavimu G. R. prašo jį išteisinti, tokiu atveju yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, t. y. ne tik, ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, bet ir ar nepadaryta pažeidimų paskiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020). Tuo pačiu teisėjų kolegija pasisakys ir dėl alternatyvaus skundo argumento, susijusio su nuteistajam paskirtais įpareigojimais.

16. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

17. Nagrinėjamu atveju G. R. jam paskirtos bausmės rūšies neginčija. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas jam paskyrė vieną švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą, bei nustatė artimą minimaliam jo terminą – 6 mėnesius. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes – tai, kad nuteistasis anksčiau yra neteistas, tik kartą baustas už administracinį nusižengimą, kuris nėra susijęs su smurtiniu elgesiu, apeliacinės instancijos teismui pateikė individualios veiklos vykdymo pažymą, patvirtinančią, jog dirba – nuo 2024 m. spalio 4 d. vykdo individualią veiklą ((duomenys neskelbtini)), taip pat tai, jog nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, kad nuteistasis viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir nukentėjusiojo neatsiprašė, sukeltas pasekmes, tai, jog nėra baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, sprendžia, jog apylinkės teismas parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos terminą baudžiamojo įstatymo klaidų nepadarė ir skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. G. R. paskirta bausmė atitinka jo asmenybės ir nusikaltimo pavojingumą, yra adekvati ir teisinga.

18. Kaip minėta, apeliaciniame skunde G. R. reiškia alternatyvų reikalavimą dėl skundžiamu nuosprendžiu kartu su laisvės apribojimo bausme paskirtų įpareigojimų pakeitimo. Pasak nuteistojo, nebuvo tinkamai įvertinta jo asmenybė, tai, jog yra neteistas, o inkriminuota nusikalstama veika buvo atsitiktinė. Teigiama, kad paskirti įpareigojimai pernelyg varžo jo darbinę veiklą ir laisvalaikį, įpareigojimas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. iš viso nesusijęs su inkriminuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Prašo paskirtus įpareigojimus pakeisti į baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

19. Nusikaltusiam asmeniui skiriama bausme yra siekiama sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje; jį nubausti; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Analogiškų tikslų yra siekiama ir kartu su laisvės apribojimo bausme parenkant įstatyme numatytus įpareigojimus. Be to, analogiškai, kaip ir nustatant bausmės rūšį, parinkdamas nuteistajam įpareigojimų rūšis teismas privalo atsižvelgti į jo pavojingumą lemiančius asmenybės požymius, vertybinę orientaciją, elgesį nusikalstamos veikos metu ir po jos, nusikalstamos veikos priežastis, amžių, šeimyninę padėtį, darbingumą, dirbamą darbą, sveikatą ir pan. Ar priežastis, dėl kurios asmuo negali vykdyti paskirtų įpareigojimų yra objektyvi, bet kuriuo atveju sprendžia teismas.

20. Nagrinėjamu atveju parenkant nuteistajam bausmę ir tuo pačiu įpareigojimus, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nusikalstamų veiksmų pobūdį, tiek G. R. asmenybę – jauno amžiaus, dirbantis, neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, tiek tai, jog dėl nusikalstamų veiksimų nekilo ilgalaikių pasekmių, tačiau gydymas nėra baigtas, bei darė išvadą, jog nuosprendžiu parinkti įpareigojimai nuteistajam turės didžiausią poveikį bei padės įgyvendinti bausmės tikslus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apylinkės teismo vertinimu sutinka. Tvirtinti, kad G. R. kartu su bausme paskirti įpareigojimai yra per griežti ir neproporcingi, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

21. G. R. yra nuteistas už smurtinį nusikaltimą, padarytą viešoje vietoje prieš visiškai nepažįstamą asmenį. Tai rodo visiška abejingumą visuomenėje nustatytoms taisyklėms ir susiklosčiusioms moralės normoms, kitų asmenų interesų nepaisymą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog tiek įpareigojimas nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, tiek ir išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose, ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, gali reikšmingai paveikti nuteistąjį, skatinti ir mokyti tinkamo elgesio, bendruomeniškumo, supratimo ir pagalbos kitam asmeniui, tokiu būdu sumažinant pakartotinį nusikalstamą jo elgesį ateityje. Nuteistasis pabrėžia, jog jam nesuprantama įpareigojimo nustatytu laikotarpiu būti namuose sąsaja su inkriminuotomis nusikaltimo faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimas padarytas dienos metu, vis tik, būtina pažymėti, jog įstatymų leidėjas nurodyto įpareigojimo su nusikalstamos veikos padarymo laiku nesieja. Įvertinus aptartas G. R. padaryto nusikaltimo aplinkybes pritartina, jog bausmės laikotarpiu būtina imtis priemonių užtikrinti, kad toks ciniškas elgesys nepasikartotų paprastai labiau pavojingesniu – nakties metu. Be to, šis draudimas be apsauginės atlieka ir baudžiamąją funkciją, todėl jo neskyrimas galėtų sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, kas prieštarautų teisingumo įgyvendinimui bei visuomenės interesų užtikrinimui ir neturėtų teigiamos įtakos G. R. elgesiui. Natūralu, jog, patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir jam paskyrus bausmę bei atitinkamus įpareigojimus, jis patiria tam tikrus nepatogumus, vis tik, tai yra paties nuteistojo teisei priešingo elgesio pasekmė. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, jog įpareigojimas nustatytu laikotarpiu būti namuose yra su išlyga – jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, atsižvelgiant į tai, šio įpareigojimo nesuderinamumo su nuteistojo darbine veikla teisėjų kolegija neįžvelgia.

22. Kaip minėta, diskrecija, kokius įpareigojimus paskirti kartu su laisvės apribojimo bausme priklauso nuosprendį priimančiam teismui, šiuo atveju nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu įpareigojimai paskirti tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, yra teisingi, proporcingi ir tarpusavyje suderinti, todėl naikinti ar keisti juos kitu apygardos teismas neįžvelgia pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde nurodoma baudžiamojo poveikio priemonė – minimali įmoka į nuo nusikaltimų nukentėjusių asmenų fondą, priešingai, nei ilgalaikio pobūdžio teismo paskirti įpareigojimai, šiuo atveju nebūtų pakankamai veiksminga siekiant koreguoti nuteistojo elgesį.

Dėl civilinio ieškinio reikalavimų.

23. Apeliaciniame skunde R. R. prašo atmesti civilinius ieškinius arba alternatyviu reikalavimus – sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą ir atmesti reikalavimą dėl 31,99 EUR turtinės žalos. Nurodo, kad nukentėjusysis neįrodė žalos dydžio, priteista pinigų suma yra neproporcinga kilusioms pasekmėms, apylinkės teismas neįvertino paties nukentėjusiojo veiksmų ir sukeltos konfliktinės situacijos. Aplinkybė dėl L. A. marškinių sugadinimo nebuvo tiriama viso proceso metu, buvo nurodyta tik civiliniame ieškinyje.

24. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančio BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, vadovaudamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies jį patenkina arba atmeta. Atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, taigi, tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys.

25. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas priteistinos žalos dydį teismas turi atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikšmingas aplinkybes: turtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Teismų praktikoje priimtų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo analizė rodo, kad didesnės sumos dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos daugiau išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui ir pan. Paprastai, priteisiant neturtinę žalą dėl BK 140 straipsnio skirtingose dalyse numatytų nusikalstamų veikų, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja gana plačiose ribose, t. y. nuo 150 EUR iki 1 200 EUR (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.).

26. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtinta turtinės žalos samprata, dėl to sprendžiant civilinio ieškinio klausimą vadovaujamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalyje suformuluota turtinės žalos samprata, pagal kurią žala suprantama kaip turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307-689/2019).

27. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad dėl nusikalstamų G. R. veiksmų L. A. patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, todėl apylinkės teismas pagrįstai sprendė dėl priteistino jos dydžio. Priteisdamas 1 000 EUR neturtinę žalą iš nuteistojo skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes – nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas, padaryta poodinė kraujosruva su nedidele muštine žaizdele viršutinės lūpos dešinėje pusėje ir 11 danties panirimas, dėl danties panirimo patirtus nepatogumus kramtant maistą. Taip pat į tai, kad L. A. gydymas vis dar tęsiasi – iš (duomenys neskelbtini) 2023 m. rugsėjo 4 d. pažymos matyti, kad siekiant grąžinti tinkamą dantų poziciją nukentėjusiajam planuojamas ortodontinis gydymas, siekiant grąžinti tinkamą dantų poziciją. Iš nurodytos pažymos matyti, kad net ir praėjus 3 mėn. nuo patirtos danties traumos vis dar išlieka būtinas ir yra vykdomas nuolatinis dantų gyvybingumo stebėjimas, duomenų, kad nukentėjusiojo būklė po 3 mėn. būtų pasitaisiusi, nėra. Minimoje pažymoje yra aprašoma nukentėjusiojo dantų būklė po konkretaus įvykio – 2023 m. birželio 5 d. įvykdytos nusikalstamos veikos, aprašomi „(duomenys neskelbtini)“ apsilankymo išrašo duomenys, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ateityje numatomas L. A. dantų gydymas, siekiant grąžinti tinkamą dantų poziciją, kaip pasekmė yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su G. R. nusikalstamais veiksmais. Civiliniame ieškinyje L. A. be aptartų kilusių fizinių pasekmių papildomai nurodė ir psichologinius išgyvenimus – psichologinę įtampą, stiprų nerimą, miego sutrikimus, migrenos priepuolius, baimę važinėti dviračiu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai nurodė, kad dantų skausmą jaučia iki šiol. Teisėjų kolegijos vertinimu, nusikaltimo padarymo aplinkybės (dienos metu, viešoje vietoje, nukentėjusiajam naudojantis dviračiu, netikėtai, nesant tam jokios rimtos priežasties, nepažįstamas asmuo, kolegos akivaizdoje) sudaro pagrindą tikėti, kad nukentėjusysis galėjo patirti jo nurodomus neigiamus išgyvenimus. Vien tai, kad dėl patiriamų emocinių išgyvenimų asmuo nesikreipė į gydymo įstaigą, negali būti objektyviu pagrindu vertinti, kad šių išgyvenimų nebuvo. Nurodyta aplinkybė gali būti nebent aktuali nustatant neturtinės žalos dydį, t. y. kiek tai buvo reikšminga pačiam nukentėjusiajam. Šiuo atveju, įvertinus tiek specialisto išvadoje įvardintus L. A. nustatytus kūno sužalojimus ir dėl to patirtą fizinį skausmą, ilgalaikius nepatogumus ir nurodytus neigiamus išgyvenimus, tai, jog nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1 000 EUR yra teisinga ir proporcinga L. A. patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti suma, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, analogiškose bylose formuojamą teismų praktiką, todėl mažinti ją nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

28. Apelianto vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo nukentėjusiajam priteisė 31,99 EUR už sugadintus marškinius, nurodo, kad svetimo turto sugadinimas jam nebuvo inkriminuotas, apie marškinių sugadinimą nukentėjusysis neminėjo savo parodymuose, marškiniai nebuvo apžiūrėti kaip daiktinis įrodymas. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi šiam nukentėjusiojo reikalavimui reikšmingus įrodymus, sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistasis privalo atlyginti savo veiksmais padarytą aptariamą turtinę žalą ir pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat neįžvelgia.

29. Kaip matyti iš pareigūnų kūno kamera daryto vaizdo įrašo, baudžiamojoje byloje esančių fotonuotraukų (1 t., b. l. 181), pasibaigus G. R. ir L. A. konfliktui, nukentėjusiojo marškinių kišenė buvo nuplėšta. Liudytojas A. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistasis marškinius suplėšė pirmojo kontakto metu. Nukentėjusysis apylinkės teisme taip pat paaiškino, kad marškiniai buvo suplėšyti, kai nuteistais bandė už jų sugriebti L. A. krentant ant žemės. Tai, jog nukentėjusysis buvo nukritęs, pripažino ir G. R. ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas teisme patvirtino, kad būtent nuteistasis sugadino L. A. marškinius, sugadinimo faktas yra objektyviai užfiksuotas iš karto po įvykio darytame vaizdo įraše ir fotonuotraukoje, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais ar abejoti, jog L. A. rūbas buvo sugadintas ne nusikalstamos veikos metu. Vien tai, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. A. apie sugadintus marškinius nieko neminėjo, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymais. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik vieną kartą – įvykio dienos vakare, akivaizdžiai stresinės būsenos, tai nurodė tiek pats duodamas parodymus apylinkės teisme, tiek akivaizdus susijaudinimas matyti ir kalbant su į įvykio vietą atvykusiais pareigūnais. Logiška, kad tos apklausos metu pagrindinis dėmesys krypo į nuteistojo nusikalstamus veiksmus, o ne antraeiles pasekmes – rūbo sugadinimą. Šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad civilinį ieškinį pareikš vėliau. Baudžiamojoje byloje esanti marškinių įsigijimą patvirtinanti sąskaita faktūra (1 t., b. l. 180) patvirtina, jog L. A. už juos sumokėjo 31,99 EUR, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas dėl rūbo sugadinimo nukentėjusiojo patirtos žalos dydis yra teisingas ir atitinka byloje esančius įrodymus.

30. Šiuo atveju G. R. BK 187 straipsnyje numatytas nusikaltimas neinkriminuotas todėl, kad sugadintų marškinių vertė nesiekia 150 EUR ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 190 straipsnio 1 dalis). Vis tik, teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, jog tai, kad jam nėra inkriminuotas svetimo turto sugadinimas, nešalina pareigos atlyginti žalą, tiesiogiai kilusią iš jo nusikalstamų veiksmų.

31. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai taip pat buvo priteista 82 EUR patirtų gydymo išlaidų suma bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 23,02 EUR turtinė žala ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje yra nurodytą turtinę žalą pagrindžiantys įrodymai (UAB „(duomenys neskelbtini) mokėjimo kvitai 38 EUR, 29 EUR ir 15 EUR sumai, Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2023 m. rugpjūčio 11 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašas už 2023 m. birželio 5 d. L. A. suteiktas paslaugas – 23,02 EUR sumai), nurodyta civilinių ieškovų žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su nusikalstamais G. R. veiksmais, šie civilinių ieškinių reikalavimai yra įrodyti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas juos tenkinti – pagrįstas ir teisingas.

32. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse ir baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-144/2014, Nr. 2K-4-699/2015, Nr. 2K-352-976/2018, Nr. 2K-P-75-788/2019). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo G. R. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo dienos.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Sprendžiant šį klausimą taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

34. Nukentėjusiojo L. A. atstovas advokatas M. Kaziukonis apeliacinės instancijos teismui pateikė 2024 m. spalio 8 d. prašymą priteisti teisinės pagalbos išlaidas – 400 EUR. Prašyme nurodoma, kad išlaidos yra susijusios su atstovavimu teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme (100 EUR), atsiliepimu į apeliacinį skundą parengimu (200 EUR), susipažinimu su baudžiamosios bylos medžiaga (100 EUR). Kartu su prašymu pateikta 2024 m. rugpjūčio 22 d. sąskaita už teisines paslaugas 400 EUR ir banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis 400 EUR sumokėjimą.

35. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko žodinio proceso tvarka, kur nukentėjusįjį atstovavo advokatas M. Kaziukonis, pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į apeliacinio skundo apimtį ir turinį, išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir teismo posėdžio trukmę, daro išvadą, kad prašomos priteisti proceso išlaidos yra pagrįstos, protingos, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo rekomenduojamus maksimalius dydžius nuostatas, protingumo ir sąžiningumo principus. Dėl paminėtų aplinkybių nukentėjusiojo L. A. atstovo prašymas tenkintinas ir iš nuteistojo G. R. L. A. naudai priteistina 400 EUR proceso išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš nuteistojo G. R. nukentėjusiojo L. A. naudai 400 EUR proceso išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys