Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „INLUX SERVICE EUROPE“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties, priimtos sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui.

13. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

14. CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 16 punktas).

15. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei CPK VII dalyje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

16. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60 punktas). Nagrinėjama byla šiuo atveju turi tarptautinį elementą, kadangi atsakovas yra Baltarusijos pilietis, kurio gyvenamoji vieta šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra nežinoma. Byloje esanti 2022 m. kovo 7 d. VĮ „Registrų centro“ pažyma apie asmens duomenis patvirtina, kad iki 2019 m. liepos 24 d. nuolat gyveno Baltarusijoje, laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, tačiau panaikinta pasibaigus leidimui laikinai gyventi adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas S. K. 2021 m. gruodžio 21 d. kreipėsi su prašymu į Darbo ginčų komisiją, prašyme nenurodydamas savo gyvenamosios vietos adreso, jo gyvenamosios vietos adresas taip pat nėra nurodytas ir kituose nei Darbo ginčų komisijai, nei teismui pateiktuose dokumentuose. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas yra Baltarusijos pilietis, todėl analizuotinos 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Sutartis) normos. Sutarties 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip.

17. Aiškindamas 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos Sąjungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dvišalėje sutartyje. Pagal dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualūs CK 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos, o ne CK 2.12 straipsnyje įtvirtinti nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.

18. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (CK 2.12 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, tuo tarpu gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 25 punktą).

19. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, kuris negali būti absoliutinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011), tačiau viešajame registre asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis).

20. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020), kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio, įdarbinto Lietuvoje, gyvenamosios vietos, atsižvelgtina, jog užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, kadangi darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas).

21. Jau minėtoje kasacinio teismo nutartyje, kuriame ieškinio priėmimo klausimas perduotas nagrinėti iš naujo, pažymėta, kad teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovas ieškinio pareiškimo teismui metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir ar pagal galiojančius teisės aktus jam buvo privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, vadovavosi jau minėtais VĮ „Registrų centro“ duomenimis (jog atsakovas 2019 m. liepos 24 d. nuolat gyveno Baltarusijoje, laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, tačiau panaikinta pasibaigus leidimui laikinai gyventi). Pirmosios instancijos teismas taip pat surinko VSDFV duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovo draudėjas buvo UAB „KAVESTA“ laikotarpiais nuo 2019 m. liepos 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d., nuo 2019 m. gruodžio 30 d. iki 2020 m. sausio 31 d., nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. vasario 21 d., nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 6 d., nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. kovo 16 d. Duomenų, kad atsakovas tebeturėtų besitęsiančius darbinius santykius Lietuvos Respublikoje, nėra, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo vertinti, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pažymėtina, kad pati apeliantė skunde nurodo nežinanti, ar atsakovui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra pratęstas, tuo tarpu, iš teismo išreikalautų duomenų nustatyta, kad toks leidimas atsakovui nėra pratęstas, juo labiau, nėra duomenų apie esamus darbinius santykius ar kitokius ryšius Lietuvos Respublikoje. Dėl to, ieškovei nepateikus priešingų įrodymų, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, labiau tikėtina, kad jis pastarosios neturi (CPK 178 straipsnis). Konstatuotina, kad ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

22. Pažymėtina, kad apeliantė atskirajame skunde klaidingai nurodo ir aiškina LAT 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020 pateiktus išaiškinimus, jog vien tai, kad darbuotojas inicijavo darbo giną DGK, o darbdavys jį apskundė, automatiškai reiškia, kad ginčas teismingas Lietuvos jurisdikcijai, nes tai laikytina darbo ginčo tąsa, kadangi minėtoje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, išsamiai vertino ir atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti reikšmingus kriterijus, reglamentuojamus nacionalinės teisės.

23. Darbo ginčus nagrinėjančių organų (darbo ginčų komisijos ir teismo) kompetencijos nustatymo principus reglamentuoja DK 215 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. Kartu pažymėtina, kad DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio. Jei Lietuvos Respublikoje buveinę turintis darbdavys sudaro darbo sutartį su kitoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčiu darbuotoju, pastarasis bet kada turi teisę inicijuoti individualų darbo ginčą dėl teisės Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginčą darbo ginčų komisijoje Lietuvoje, su šios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo. Tokį šios teisės normos aiškinimą patvirtina ir šią normą aiškinantis komentaras (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 596) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

25. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis (1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose). Kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčas nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,

nutaria:

Ieškovės UAB „INLUX SERVICE EUROPE“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.