Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) UAB „Inlux Service Europe“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Inlux Service Europe“ ieškinį atsakovui S. K. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Inlux Service Europe“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. K., nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2022 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. DGKS-356 darbo byloje Nr. APS-131-24938 (toliau – sprendimas), kuriuo nuspręsta išieškoti atsakovui iš ieškovės 2 150 Eur (atskaičius mokesčius) dienpinigius, 2 832 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 1 300 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas, prašydama atsakovo reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai ir jos sprendimu patenkintus, atmesti ir priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodo, kad iš Darbo ginčų komisijos sprendimo turinio matyti, jog atsakovas neginčijo ir nepaneigė tos aplinkybės, kad nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką ir negalėjo atvykti į darbo sutartyje nurodytą darbo vietą, todėl pasirašyta darbo sutartis neįsiteisėjo dėl atsakovo kaltės. Pabrėžė, kad, kaip pažymėta Darbo ginčų komisijos sprendime, atsakovas nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. dirbo įvairiuose objektuose Vokietijoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kas patvirtinta, jog ieškovės ir atsakovo nesiejo darbo santykiai.

3. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, jog darbo sutartis su ieškove buvo pasirašyta, buvo žadėta, kad jis dirbs santechniku, tačiau buvo pristatytas į darbą sunkioje statybos demontavimo vietoje, pradžioje ieškovė atlyginimą dirbantiems asmenims mokėjo mažomis dalimis, ko pakako tik maistui, po to visiškai nustojo mokėti, su ieškovės vadovu susisiekti nepavyko, į laiškus ir skambučius neatsakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

4.1 pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2021 m. vasario 18 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis betonuotojo pareigoms nuo 2021 m. kovo 5 d. Pagal Sodros duomenis, atsakovas pas ieškovę nebuvo įdarbintas;

4.2 atsakovas su 2021 m. gruodžio 21 d. prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl galutinio atsiskaitymo iš ieškovės išieškojimo, kuri sprendimu jo prašymą patenkino – nusprendė išieškoti atsakovui iš ieškovės 2 150 Eur (atskaičius mokesčius) dienpinigius, 2 832 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 1 300 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas;

4.3 ieškovės teigimu, atsakovas į darbo vietą Lietuvoje neatvyko, todėl darbo sutartis neįsigaliojo, atsakovo teigimu, jis pas ieškovę dirbo nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. įvairiuose objektuose Vokietijoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ kartu su kitais įmonės darbuotojais;

4.4 teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad su atsakovu S. K. bendravo A. A. būtent dėl atsakovo darbo pas ieškovę, tą patvirtino ir pats liudytoju apklaustas A. A.. Iš liudytojo A. A. parodymų, į bylą pateikto susirašinėjimo, nustatė, kad ieškovė ieškojo darbuotojų darbui objekte Vokietijoje, tuo pagrindu su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis, liudytojas A. A. patvirtino, kadangi atsakovas į Lietuvą įleistas nebuvo, jis nurodė atsakovui į Vokietiją vykti per Lenkiją, ką atsakovas ir padarė;

4.5 teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pačios ieškovės (kaip pardavėjos) sąskaitose Vokietijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (kaip pirkėjai) nurodyta, kad ji pardavė, be kita ko, būtent atsakovo atliktus statybos darbus, kaip ir darbuotojo A. B. atliktus statybos darbus, su kuriuo turėtų darbo santykių ieškovė neginčija;

4.6 teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės advokato teismo posėdžio metu nurodytus paaiškinimus, kad Lenkijos įmonė buvo subrangovas ir būtent joje atsakovas dirbo, todėl ieškovės sąskaitose nurodyta atsakovo pavardė;

4.7 aplinkybė, jog atsakovas nebuvo įleistas į Lietuvą, patvirtina, kad darbo sutartis įsigaliojo, nes atsakovas nuvyko į tą darbo vietą, kurią nurodė įmonės atstovas ir darbą ten vykdė;

4.8 ieškovė nurodo, kad atsakovas dirbo Lenkijos įmonėje, o ne pas ieškovę, tačiau teismas vertino, jog ieškovės teiginiai apie atsakovo darbą Lenkijos įmonėje niekuo nepagrįsti – ieškovės į bylą pateiktas Lenkijos įmonės raštas, kad darbo užmokestį ši įmonė atsakovui mokėjo neaktualiu ginčui laikotarpiu, kadangi Lenkijos įmonės raštas datuotas 2022 m. sausio 12 d., tuo tarpu ginčo laikotarpis prasideda nuo 2022 m. balandžio mėn.;

4.9 aplinkybė, kad ieškovė tinkamai neįformino atsakovo komandiruotės ir jo darbinių santykių fakto, tinkamai neišaiškino atsakovui, kad ji, kaip kad teigė, nurodė atsakovui vykti dirbti į Vokietiją su kitais ieškovės darbuotojais, tik darbo sutartis su atsakovu bus sudaryta Lenkijos įmonės, nesudaro pagrindo išvadai, kad tarp šalių darbo teisiniai santykiai nesusiklostė ir atsakovas Vokietijoje dirbo ne ieškovės nurodymu;

4.10 teismas akcentavo, jog ieškovė, būdama juridiniu asmeniu, turi tinkamai, atidžiai, atsakingai atlikti įdarbinimo procesą, parengti ir supažindinti darbuotojus (esamus ir būsimus) su įmonėje taikomomis tvarkomis, darbo sutarties įsigaliojimo sąlygomis, ypač įdarbindama užsienio šalių piliečius, kuriems kitos šalies teisinė sistema gali kelti dar daugiau neaiškumų, o to nepadariusi, turi prisiimti iš savo netinkamo, neatsakingo veikimo kylančius padarinius, nes pagal DK 6 straipsnio 2 dalį, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai;

4.11 sprendė, kad įmonė elgėsi neatsakingai, aplaidžiai, tinkamai neišaiškino atsakovui savo pozicijos, kad, kaip dabar teigia, darbo sutartis turėjo būti sudaryta su kita įmone (Lenkijos įmone), o tokių įrodymų į bylą pateikta nėra. Įmonė tinkamai neįformino atsakovo darbo santykių fakto, jo komandiruotės ir taip sudarė atsakovui nesaugumą ir neužtikrintumą darbe. Teismas pasisakė, kad įmonės aplaidus, neatsakingas požiūris į darbuotojo teisių užtikrinimą negali būti ginamas;

4.12 teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 2 150 Eur (atskaičius mokesčius) dienpinigius, 206,50 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 2 625,50 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir 3 900 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliantė (ieškovė) UAB „Inlux Service Europe“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1 nurodo, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalis nustato, jog darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti;

5.2 atsakovas pripažino ieškinio aplinkybę, kad negalėjo atvykti į darbo sutartyje nurodytą darbo vietą, kadangi nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką. Jokių kitų susitarimų dėl Darbo sutarties pakeitimo tarp šalių nevyko. Teismas nepagrįstai šią aplinkybę laikė nereikšminga;

5.3 teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė per savo atstovą, liudytoju apklaustą A. A., „atsakovui nurodė tiesiai vykti į Vokietiją per Lenkiją, tą jis ir padarė“. Pažymi, jog liudytoju apklaustas A. A. paaiškino, kad atsakovui susisiekus su juo ir paaiškinus, kad jis nebus įleistas į Lietuvą, liudytojas jam nenurodė vykti į Lenkiją, o pasiūlė susisiekti su ieškovės partnere – įmone Lenkijoje dėl galimo darbo;

5.4 atsakovas nepaneigė, kad vyko į Lenkiją, neneigė, kad turėjo darbo santykių su Lenkijos įmone, neneigė ir liudytojo paaiškinimų, kad ieškovė atsakovui nemokėjo darbo užmokesčio;

5.5 rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad ji turėjo sutartį su Vokietijoje veikusia įmone (duomenys neskelbtini) (užsakovu), į kurią siųsdavo savo darbuotojus darbų atlikimui. Kartu ieškovė turėjo bendradarbiavimo (subrangos) sutartį su Lenkijos įmone (duomenys neskelbtini), kuri siųsdavo savo darbuotojus ieškovės užsakymų (darbų) vykdymui. Atsakovui negavus vizos, jam buvo pasiūlyta susisiekti su Lenkijos įmone. Ieškovės žiniomis, ši įmonė pasirūpino atsakovo įdarbinimu, o taip pat mokėjo jam atlyginimą. Tai patvirtina (duomenys neskelbtini) pažyma apie mokėtą atlyginimą į atsakovo sąskaitą;

5.6 atsakovas neneigė ieškovės pateikto įrodymo apie tai, kad į atsakovui priklausančią sąskaitą minėta Lenkijos įmonė mokėjo darbo užmokestį. Tačiau teismas dėl šio įrodymo padarė aiškią vertinimo klaidą nurodydamas, kad jis neaktualus ginčo laikotarpiui, kadangi Lenkijos įmonės raštas datuotas 2022 m. sausio 12 d., tuo tarpu ginčo laikotarpis prasideda nuo 2022 m. balandžio mėn. Darbo sutartis ir kitos ginčo bylos aplinkybės patvirtina, kad ginčo laikotarpis prasideda ne nuo 2022 m. balandžio mėn., kaip teigia teismas, bet nuo 2021 m. kovo mėn.;

5.7 atsakovas pareiškime darbo ginčų komisijai nurodė, kad jis gavo iš ieškovės 1 260,00 Eur. Ieškovė nurodė, kad ji nemokėjo jokio atlygio atsakovui. Būtent Lenkijos įmonė patvirtino, kad mokėjo atsakovui darbo užmokestį. Pažyma pateikta ieškovei po to, kai buvo pradėtas ginčas Darbo ginčų komisijoje 2022 m. sausio mėn.;

5.8 aplinkybė, jog tiek ieškovė, tiek Lenkijos įmonė bendradarbiavo ieškant darbuotojų darbams Vokietijoje, šioms įmonėms teikė privalumų, kaip ir šiuo atveju: atsakovas negalėjo įsidarbinti Lietuvoje, tačiau galėjo tą padaryti Lenkijoje, tą patvirtina turima Lenkijos viza ir Lenkijos įmonės pažyma;

5.9 pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškiniu įrodinėjamų aplinkybių, nesilaikė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl nepagrįstai sprendė dėl byloje esančių ieškovės įrodymų, kuriais ji grindė ieškinio reikalavimus, rėmėsi išimtinai tik atsakovo paaiškinimais.

6. Atsakovas S. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

6.1 nurodo, jog darbo sutartis įsigaliojo, nes atsakovas ją pasirašė. Atsakovas atvyko į darbo vietą Vokietijoje, kur jį ir siuntė ieškovė;

6.2 paaiškino, jog atsakovas turėjo leidimą gyventi Lietuvoje. Ieškovė netinkamai įdarbino atsakovą, todėl jam atvykus į darbo vietą, leidimas gyventi buvo panaikintas. Tuomet ieškovė pasiūlė vykti į darbo vietą Vokietijoje per Lenkijos Respubliką, jokie dokumentai ten nebuvo pasirašyti;

6.3 vien tai, kad atsakovas nebuvo įleistas į Lietuvą, o vyko tiesiai į ieškovės atstovo A. A. nurodytą darbo vietą Vokietijoje, ką patvirtino ir A. A., nėra pagrindas daryti išvadą, kad darbo sutartis neįsigaliojo;

6.4 pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius duomenis, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

9. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl susiklosčiusių darbo santykių ir atsiskaitymo už darbą. Apeliantė nurodo, kad atsakovas pripažino ieškinio aplinkybę, jog negalėjo atvykti į darbo sutartyje nurodytą darbo vietą, kadangi nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką. Jokių kitų susitarimų dėl Darbo sutarties pakeitimo tarp šalių nebuvo, todėl vertina, jog darbo sutartis neįsigaliojo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

10. DK 32 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties sąvoką. Pagal šio straipsnio 1 dalį, darbo sutartis - darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 2 dalis).

11. Darbo teisiniai santykiai sutarties šalis sieja tuomet, kai yra susitarta dėl esminių darbo sutarties sąlygų (DK 42 straipsnio 1 dalis). Būtinosios darbo sutarties sąlygos įtvirtintos DK 34 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, jog kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. DK 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais, 3 dalyje nurodoma, jog darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu. Darbo sutartis įsigalioja tik darbuotojui pradėjus dirbti (DK 42 straipsnio 3 dalis).

12. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2021 m. vasario 18 d. buvo sudaryta darbo sutartis betonuotojo pareigoms nuo 2021 m. kovo 5 d. Apeliantės teigimu, atsakovas į darbo vietą Lietuvoje neatvyko, todėl darbo sutartis neįsigaliojo. Teisėjų kolegija, dar kartą išklausiusi šalių, liudytojų paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.

13. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pas ieškovę dirbo nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. įvairiuose objektuose Vokietijoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ kartu su kitais darbuotojais.

14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad su atsakovu bendravo liudytojas A. A. būtent dėl atsakovo darbo pas ieškovę. Liudytoju apklaustas A. A. to neneigė. Kaip teisingai iš liudytojo A. A. nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškojo darbuotojų darbui objekte Vokietijoje, tuo pagrindu su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis. A. A. patvirtino, kad atsakovas nebuvo įleistas į Lietuvą, todėl jis pasakė atsakovui į Vokietiją vykti per Lenkiją, ką atsakovas ir padarė. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės (kaip pardavėjos) sąskaitose Vokietijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (kaip pirkėjai), nurodyta, kad ji pardavė būtent atsakovo atliktus statybos darbus.

15. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė nurodė atsakovui vykti į darbo vietą Vokietijoje, teigia, jog tai galėjo būti tik pasiūlymas, patarimas vykti. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Išklausius liudytojų paaiškinimus ir įvertinus visus byloje esančius duomenis, vertintina, jog aplinkybė, kad atsakovas nebuvo įleistas į Lietuvą, o po to nuvyko tiesiai į ieškovės atstovo A. A. nurodytą darbo vietą Vokietijoje, rodo, kad darbuotojas suprato, jog vykdo darbdavio nurodymą ir todėl vyko į konkrečią darbo vietą, ten dirbo nurodytą darbą ir šios aplinkybės rodo, kad darbo sutartis įsigaliojo.

16. Apeliantė taip pat nurodo, jog atsakovas objekte Vokietijoje dirbo, teigia, jog dirbo būtent Lenkijos įmonėje, tai patvirtina Lenkijos įmonės raštas, kad darbo užmokestį ši įmonė atsakovui mokėjo. Pritariant pirmosios instancijos teismo argumentams, minėtas raštas, priešingai nei nurodo apeliantė, nepatvirtina, jog atsakovas aktualiu laikotarpiu dirbo Lenkijos įmonėje. Ginčo laikotarpis prasideda nuo 2022 m. balandžio mėn. Atsakovas nurodė, jog jis Lenkijos įmonėje nedirbo, o įmonės raštas datuotas 2022 m. sausio 12 d. Apeliantės argumentas, jog pažyma pateikta ieškovei po to, kai buvo iškeltas ginčas Darbo ginčų komisijoje 2022 m. sausio mėn., niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų.

17. Nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje esančių duomenų visuma sudaro pagrindą pripažinti, jog tarp šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai ir atsakovas Vokietijoje dirbo ieškovės nurodymu.

18. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).

19. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, atitinkamai interpretuodama, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus apeliantei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.

22. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės.

Dėl bylos baigties

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) UAB „Inlux Service Europe“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.