Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1350-934/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-08
Bylos Nr.: 2A-1350-934/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-33923-2018-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo: V. R.

Kategorijos

2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
2.6.10.8Žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. 2A-1350-934/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33923-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 2.6.10.8; 3.3.1.14 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo – V. R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 26 563,50 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1-3).

2. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad 2013-03-20 Didžiojoje Britanijoje kelyje Chester Road Warrington Gb dėl trečiojo asmens, vairavusio transporto priemonę „MAN TGX 18.400 4X2 BLS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobilio Ford Tranzit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo sveikatai, jis patyrė kitus nuostolius (1 t., b. l. 1-3, 2 t., b. l. 2-5). Eismo įvykio metu trečiasis asmuo buvo UAB „Transtira“ darbuotojas, atsakovė buvo automobilio – „MAN TGX 18.400 4X2 BLS“ teisėta valdytoja ir naudotoja pagal lizingo sutartį, tai yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Trečiasis asmuo buvo atsakovės samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonės „MAN TGX 18.400 4X2 BLS“, valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN TGX 18.400 4X2 BLS nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 3 ir 8 dalys. Tuo atveju, kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, tuometinėje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus (toliau – ir Vidaus nuostatai), eismo įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje įregistruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą dėl 23 830,12 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (26 563,50 Eur) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 26 563,50 Eur (23830,12 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų) ir raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas atlyginti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 26 563,50 Eur. Atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Transtira“ su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime ir triplike nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo darbuotojo (trečiojo asmens) kaltės (1 t., b. l. 149-154, 3 t., b. l. 66-72). Vien faktas, jog Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras dėl šio eismo įvykio išmokėjo tam tikriems asmenims tam tikras sumas, savaime neįrodo ir negali įrodyti atsakovės atsakomybės sąlygų. Atsakovės atsakomybė dėl 2013-03-20 eismo įvykio neįrodyta, nes nėra įrodymų dėl trečiojo asmens kaltės, nuotraukose vilkikas stovi savo juostoje. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros taisykle turi būti vertinama, kokiomis labiau tikėtinomis aplinkybėmis galėjo įvykti ginčo eismo įvykis bei kurio vairuotojo veiksmai labiau tikėtina lėmė eismo įvykį. Šiuo atveju byloje yra po eismo įvykio darytos eismo įvykio vietos fotonuotraukos, abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių fotonuotraukos, abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų paaiškinimai, kurie patvirtina, jog eismo įvykis įvyko žiedinėje sankryžoje. Transporto priemonės Ford Transit, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojo paaiškinimas, jog atsakovės darbuotojas kirto jo judėjimo kelią, yra nepagrįstas, kadangi paneigtas iš karto po eismo įvykio daryta fotonuotrauka, kurioje užfiksuota, jog vilkikas MAN TGX 18.400 4X2 BLS, v/n (duomenys neskelbtini), stovi savo juostos kairiausioje dalyje, nes ketino išvažiuoti iš žiedo, kas patvirtina, kad ginčo eismo įvykis kilo būtent dėl kito eismo įvykio dalyvio veiksmų. Atsakovė nurodo, kad ieškovas savo pozicijai pagrįsti vadovaujasi Birkenhead apygardos teisme vykusiu teismo procesu ir minėto teismo sprendimu, tačiau nei atsakovei, nei atsakovės darbuotojui nebuvo pranešta apie tokį pradėtą procesą. Iš Birkenhead apygardos teismo sprendimo matyti, kad į procesą nebuvo įtrauktas atsakovė, o trečiasis asmuo, nors ir minimas minėtame sprendime kaip vienas iš atsakovų, tačiau nėra jokių įrodymų, kad apie minėtą teismo procesą jis buvo informuotas. Atsakovei nebuvo pranešta apie užsienio valstybėje pradėtą teisminę bylą nustatyta tvarka, toks užsienio teismo sprendimas atsakovės atžvilgiu negali turėti prejudicinės galios ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos privalo būti tiriamos ir nustatinėjamos regresinėje byloje savarankiškai. Atsakovė iš esmės nesutinka su pareikštu ieškiniu dėl reikalaujamos atlyginti sumos ir jos dydžio nepagrįstumo. Ieškinio priede nurodoma, kad kompensacija už asmens sužalojimą sudaro 4.140,00 GBP, kuri, apskaičiuota iš 5.500,00 GBP sumos pagal Birkenhead apygardos teismo sprendimą, atėmus 25 procentus. Iš atsakovės vilkiko ir kito eismo įvykio dalyvio transporto priemonės fotonuotraukų, darytų iš karto po įvykio, matyti, kad kito eismo įvykio dalyvio transporto priemonė nebuvo apgadinta (kitas eismo įvykio dalyvis nenurodo, kad būtų buvusi apgadinta jo transporto priemonė ir jam nebuvo išmokėta jokia suma už transporto priemonę), kas leidžia spręsti, jog dviejų važiuojančių transporto priemonių susidūrimas buvo itin švelnus, nestiprus, todėl nesuprantama, kokiu būdu ir kaip kitas eismo įvykio dalyvis galėjo patirti (jei patyrė) kokius nors sužalojimus apskritai. Medicininiai dokumentai (kurie parengti net ne P. I., o jo advokatų prašymu) apie kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotojo P. I. sveikatą patvirtina, kad P. I. į gydytoją dėl apžiūros kreipėsi tik praėjus 1,5 metų po eismo įvykio, kas vienareikšmiškai patvirtina, kad P. I. apskritai dėl ginčo eismo įvykio nepatyrė jokių sužalojimų ir kreipėsi tik dėl to, kad Jungtinės Karalystės teismui pateikti kokius nors medicininius dokumentus dėl neva patirto sužalojimo, kad nepagrįstai gauti kokią nors sumą. Akivaizdu, kad jei asmuo būtų patyręs kokius nors sužalojimus, neabejotina, kad jis iš karto būtų kreipęsis į gydytoją, o šiuo atveju 1,5 metų laikotarpis nuo eismo įvykio yra akivaizdžiai rodantis sužalojimų nebuvimą. Ieškovas reikalauja priteisti regreso tvarka 1.974,99 GBP sumą, kuri buvo išmokėta kaip išmoka už negautą darbo užmokestį, judrumo netekimą ar priežiūros išlaidas, tačiau ši suma taip pat yra nepagrįsta ir neįrodyta. Vairuotojas P. I. pildydamas MIB reikalavimo atlyginti žalą formą, apskritai nenurodė ir nepažymėjo, kad apskritai dėl ginčo eismo įvykio būtų praradęs kokias nors pajamas. Jungtinės Karalystės institucijoms P. I. nesąžiningai deklaravo/galėjo deklaruoti, jog nedirbo, ko pasekoje nepagrįstai gavo išmoką už negautą darbo užmokestį, nors jis dirbo ir jam jokios priežiūros nereikėjo. Atsakovė nesutinka su P. I. išlaidų 12.278,00 GBP suma advokato išlaidoms: 25 procentai atsakomybės dalis dėl neatsargumo priskirta kitam eismo dalyviui, todėl ir dėl to nesuprantama, kodėl bent 25 procentų dalimi atitinkamai nebuvo mažinta ir teisinių išlaidų suma (jei jos dydis apskritai būtų įrodytas). Atsakovė nesutinka su Jungtinės Karalystės Transporto priemonių draudikų biuro teisinių išlaidų suma, nes neįmanoma nustatyti, identifikuoti, kokios konkrečiai teisinės paslaugos buvo teikiamos, neįrodytas jų ryšys su ginčo eismo įvykiu. Atsakovė nesutinka su 2.309,33 GBP administravimo mokesčio suma: nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys šią sumą, nenurodyta, kaip konkrečiai ši suma yra apskaičiuota. Atsakovė pažymi, kad iš esmės nesutinka su pareikštu ieškovo ieškiniu, nes jis yra nepagrįstas ir neįrodytas remiantis aukščiau išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis. Tačiau, net jei ir laikyti minėtą Jungtinės Karalystės teismo sprendimą pagrįstu, atkreiptinas dėmesys, jog P. I. Jungtinės Karalystės teisme reikalavimas tenkintas UAB „Transtira“ darbuotojo atžvilgiu, kuris įvykio dienai buvo UAB „Transtira“ darbuotojas ir su kuriuo eismo įvykio dienai buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kas reiškia, jog net ir pripažinus, kad trečiasis asmuo sukėlė eismo įvykį ir kyla jo atsakomybė (su kuo atsakovė nesutinka), akivaizdu, kad reikalavimas jau yra tenkintas ir antrą kartą apskritai atsakovės atžvilgiu negalėtų būti tenkinamas, nes bet kokiu atveju atsakovė, esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, turėtų regreso teisę į trečiąjį asmenį, o jo atžvilgiu tas pats reikalavimas jau yra priteistas Jungtinės Karalystės teismo sprendimu: eismo įvykio kaltininkas pagal Didžiosios Britanijos įstatymus yra transporto priemonės „MAN TGX 18.400 4X2 BLS“ vairuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, o ne atsakovės UAB „Transtira“ darbuotojas, kuris vairavo transporto priemonę „MAN TGX 18.400 4X2 BLS“.

4. Trečiasis asmuo nurodė, kad nesijaučia kaltas dėl įvykio: važiavo savo juosta žiedinėje sankryžoje, kai priekyje kelią kirto iš žiedinės sankryžos norėjęs išvažiuoti Ford Tranzit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas P. I.. Trečiasis asmuo atsiuntė savo parengtą autoįvykio schemą.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-02-19 sprendimu už akių ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Transtira“ ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro naudai 26 563,50 Eur nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 479,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat 30,28 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (4 t., b. l. 43-50).

6. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

6.1. 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, byloje taikoma šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės civilinės atsakomybės pagrindas, sąlygos ir apimtis yra nustatomi remiantis Didžiosios Britanijos teisės normomis;

6.2. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad dėl atsakovės darbuotojo kaltės įvyko autoįvykis, kai jis vairavo neapdraustą transporto priemonę. Birkenhead grafystės teismo 2016-12-07 sprendime išanalizuotas autoįvykio mechanizmas – vilkikas MAN TGX 18.400 4X2 BLS važiavo ratu, neketino išvažiuoti iš sankryžos, tokiu būdu užkirto vairuotojui P. I., važiuojančiam vidine antra žiedo judėjimo juosta automobilį Ford Tranzit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir, siekiančiam antrame išvažiavime išvažiuoti iš žiedinės sankryžos, kelią. Nurodytą aplinkybę patvirtina autoįvykio schema, nuotraukos, ieškovo pateikta analizė ir sankryžos nuotraukos su schema;

Atsiliepimas

6.3. Atsakovės paaiškinimas, kad nuotraukose vilkikas yra savo judėjimo kairėje (išorinėje) juostoje ir nepažeidė eismo taisyklių atmetamas, nes vairuotojas P. I. turėjo teisę išsukti iš dešinės juostos žiedinėje sankryžoje, be to, prieštarauja trečiojo asmens rašytam paaiškinimui. Byloje schemos, nuotraukos, teismo sprendimas rodo, kad vairuotojas P. I. turėjo teisę išsukti iš dešinės juostos žiedinėje sankryžoje, o trečiasis asmuo, judėdamas žiedine sankryža, nepraleido vairuotojo P. I., išvažiuojančio savo juosta iš žiedinės sankryžos;

6.4. Teismas atmeta atsakovės atsikirtimus, kad trečiasis asmuo yra nekaltas dėl eismo įvykio, nes byloje surinkti įrodymai rodo, kad jis nesilaikė taisyklės, kad pirmenybę turi iš dešinės važiuojantysis ir judėdamas žiedine sankryža nepraleido vairuotojo P. I., išvažiuojančio savo juosta iš žiedinės sankryžos;

6.5. Atsakovės atsikirtimas, kad vairuotojas P. I. nepatyrė sveikatos sužalojimo taip pat atmetamas, nes jį paneigia byloje pateikti įrodymai: medicininė ataskaita su ją atlikusio asmens priesaika, Birkenhead grafystės teismo 2016-12-07 sprendimo 22-26 punkte nurodytos aplinkybės, kad P. I. pakeitė darbą į lengvesnį, negalėjo bėgioti, patyrė ir jaučia skausmą, negali judinti kaklo į šonus, siūloma fizioterapija. Atsakovė akcentuoja P. I. nesąžiningumą, nors neturi jokių įrodymų, nesidomėjo bylos eiga;

6.6. Priteistos bylinėjimosi išlaidos skaičiuojamos pagal Didžiosios Britanijos norminius aktus, iš kurių vienos išlaidos yra fiksuotos, kitos procentinės, įtraukiamas techninių darbuotojų darbo laiko, procesinių dokumentų paruošimo, darbo sąnaudų išlaidos, ataskaita, advokato, advokato padėjėjų išlaidos. Byloje yra pateikti norminiai aktai dėl bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo – yra išlaidų kategorijos, pastovios įmokų sumos, priklausomos nuo ieškinio sumos, kintamos sumos, advokatų sėkmės mokesčiai ir kiti.). Atsakovei nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. Atsakovei nepateikus jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo, teismui nebuvo pagrindo nagrinėti ir vertinti atsakovės keliamų klausimų;

6.7. Atsakovė UAB „Transtira“ nurodo, kad su trečiuoju asmeniu 2012-03-01 sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Nurodyta sutartis yra dėl darbuotojo atsakomybės už patikėtas, perduotas vykdant darbines funkcijas materialines vertybes, bet ne dėl darbdavio civilinės atsakomybės įvykus autoįvykiui. Nagrinėjamo ginčo metu atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis susiklosčiusiems teisiniams santykiams neturi jokios įtakos;

6.8. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN TGX 18.400 4X2 BLS nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 3 ir 8 dalys. Ieškovas, atlyginęs autoįvykio metu atsakovo darbuotojo padarytą žalą, regreso tvarka teisėtai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsniu, 23 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi ir 8 dalimi, CK 6.249 straipsniu, 6.263 straipsniu, 6.264 straipsniu, reikalauja iš atsakovės priteisti patirtus nuostolius;

6.9. CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Atsakovė, elgdamasi kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo (galėjo) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens (bendrovės vairuotojo) bei padarytos žalos, o, nesutikdama su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti. Atsakovė nagrinėjamu atveju nebuvo aktyvi, siekdama įrodyti savo kaltės nebuvimą dėl eismo įvykio: nesiekė dalyvauti žalos administravimo procese, neteikė Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biurui argumentuotų prašymų ar paaiškinimų dėl 2013-03-20 autoįvykio, o nepasirinkus tinkamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

2. Atsakovė apeliaciniu skundu prašė: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad dėl 2013-03-20 eismo įvykio kyla dalinė (50 procentų) atsakovės UAB „Transtira“ atsakomybė, o bylą dalyje dėl 5 479,80 Eur dydžio ieškovės reikalavimo ir su tuo susijusių reikalavimų nutraukti; ieškovo ieškinį likusioje dalyje dėl 21 173,70 Eur sumos priteisimo iš atsakovės UAB „Transtira“ atmesti; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 sprendimo motyvus: „Atsakovas, žinodamas apie iškeltą bylą Didžiojoje Britanijoje, teismo proceso metu apsimetė, kad nebuvo informuotas apie vykdomą žalos sureguliavimą“; „Atsakovas piktnaudžiauja civiline teise – reikalauja išaiškinti Didžiojoje Britanijoje civilinio proceso ir priteistų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo norminį pagrindą kaip neteisėtą ir nepagrįstą“, kaip neteisėtus ir nepagrįstus; 3) priteisti iš ieškovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

8.1. Apeliantė, įvertinusi 2021-02-19 sprendimą, šioje byloje esančią Jungtinės Karalystės teismų praktiką dėl panašių įvykių žiedinėje sankryžoje, pagal kurią pripažįstama abiejų judančių transporto priemonių valdytojų atsakomybė 50/50 proporcija, įvertinusi byloje surinktus dokumentus dėl ieškovo reikalaujamos žalos dydžio, remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sumokėjo ieškovui, apeliantės vertinimu, pagrįstą 4.915, 90 GBP (5 479,80 Eur) sumą ir šią sumą atitinkančią proporcingai ieškinio daliai bylinėjimosi išlaidų sumą (310,66 Eur bylinėjimosi išlaidų);

8.2. Jungtinės Karalystės Birkenhead 2016-12-07 teismo sprendimas neturi prejudicinės galios šioje byloje, o yra vertintinas kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliantė pažymi, jog nei ji, nei vilkiką vairavęs trečiasis asmuo nebuvo informuoti apie su 2013-03-20 eismo įvykiu susijusį Jungtinėje Karalystėje pradėtą teisminį procesą, posėdžius, minėtame teisminiams procese nedalyvavo ir neturėjo galimybės dalyvauti. Atsižvelgiant į tai, visiškai neteisingas ir nepagrįstas 2021-02-19 sprendimo teiginys, jog atsakovė, žinodama apie iškeltą bylą Didžiojoje Britanijoje, teismo proceso metu apsimetė, kad nebuvo informuota apie vykdomą žalos sureguliavimą. Atsakovė žinojo apie Jungtinėje Karalystėje įvykusį eismo įvykį, apie žalos administravimą, buvo aktyvi žalos administravime, tačiau tik 2016-12-19 ieškovo elektroniniu laišku buvo informuota, jog Jungtinės Karalystės vairuotojas nesutiko su siūloma abipuse atsakomybe ir pradėjo teisminę procedūrą. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kai asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo minėtos kasacinio teismo praktikos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus ir tai lėmė akivaizdžiai neteisingo, nepagrįsto sprendimo priėmimą;

8.3. Atsakovė dar 2016 metais siūlė pripažinti abipusę ginčo eismo įvykio dalyvių atsakomybę, pagrįsdama savo poziciją ir Jungtinės Karalystės teismų praktika, t.y. pateikė ieškovui Anglijos ir Velso Apeliacinio teismo 2003-02-27 sprendimo, kuriame nagrinėta situacija, kai Jungtinėje Karalystėje žiedinėje sankryžoje susidūrė dvi judančios transporto priemonės, ir kuriuo pripažinta abipusė (t.y. po 50 procentų) abiejų eismo įvykio dalyvių atsakomybė, santrauką. Minėtame sprendime Jungtinės Karalystės teismas analizavo eismo įvykio dalyvių elgesį žiedinėje sankryžoje ir pripažino abu dalyvius atsakingais lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2021-02-19 sprendimą, minėto Jungtinės Karalystės teismo sprendimo, kaip atsakovės pateikto įrodymo, apskritai netyrė, nevertino, nenurodė, kodėl šiuos atsakovės argumentus ir įrodymus atmeta;

Žemesnės instancijos teismas

8.4. Nors 2021-02-19 sprendime yra nurodomi ieškovo pateikti dokumentai (jų pavadinimai) dėl nuostolio, konkretūs nuostolio dydžiai, pažymima, kad pateiktos Jungtinės Karalystės teisininkų išlaidų detalizacijos, tačiau šių dokumentų pateikimas byloje pats savaime negali įrodyti nuostolio ir jo dydžio, kadangi visais atvejais turi būti vertinama tų dokumentų įrodomoji galia, vertinamas jų turinys, ryšys su įvykiu, pagrįstumas, atitikimas tiek Jungtinėje Karalystėje galiojančiai tvarkai dėl konkrečių sumų nustatymo, skaičiavimo, tiek atitikimas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimams, kas šiuo atveju nebuvo tiriama ir vertinama. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės preziumavo ieškovo nurodytą žalos faktą ir dydį, netyrė, neanalizavo ir nevertino su nuostolių ir jo dydžiu susijusių atsakovės pateiktų argumentų ir įrodymų;

8.5. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovė kvestionuoja Didžiosios Britanijos Birkenhead grafystės teismo sprendimą ir kad piktnaudžiauja civiline teise, nes reikalauja išaiškinti Didžiojoje Britanijoje civilinio proceso ir priteistų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo pagrindą, yra nepagrįsti. Apeliantė nepiktnaudžiavo ir nepiktnaudžiauja teise, o bylos nagrinėjimo metu sąžiningai ir tinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, t.y. nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose, ją citavo ir ja rėmėsi. Atitinkamai apeliantė nereikalavo išaiškinti Didžiojoje Britanijoje civilinio proceso ir priteistų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo norminį pagrindą, o vėlgi rėmėsi minėta kasacinio teismo praktika dėl Jungtinėje Karalystėje patirtų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo metodikos. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo nurodytos Lietuvos kasacinio teismo praktikos, nenurodė, kodėl ja nesivadovauja ir ją atmeta;

8.6. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad transporto priemonės Ford Tranzit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas P. I. reikalavimą atlyginti žalą užpildė praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po 2013-03-20 eismo įvykio. Vairuotojo užpildytoje formoje nepažymėta ir nenurodyta, jog jis būtų vykęs į ligoninę po eismo įvykio, jog dėl įvykio negalėjo dirbti ar buvo atleistas nuo darbo tam tikrą laiką. Ieškovo pateikti medicininiai dokumentai apie kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotojo sveikatą patvirtina, kad jis į gydytoją dėl apžiūros kreipėsi tik praėjus 1,5 metų po eismo įvykio, kas patvirtina, kad labiausiai tikėtina, jog apskritai dėl ginčo eismo įvykio nepatyrė jokių sužalojimų arba jie buvo minimalūs, lengvi ir kreipėsi tik dėl to, kad Jungtinės Karalystės teismui pateikti kokius nors medicininius dokumentus;

Žemesnės instancijos teismas

8.7. Vertinant Birkenhead apygardos teismo sprendimu priteistą 5 500,00 GBP sumą už P. I. sveikatos sužalojimą Jungtinės Karalystės Teisėjų kolegijos gairių kontekste, akivaizdu, kad vadovaujantis jomis dėl sveikatos sužalojimų vertinimo, tokio kaklo sužalojimo atveju mokama suma nuo 1 550,00 GBP iki 3 200,00 GBP, kas vėlgi kartu su kitais įrodymais patvirtina, kad ieškovo nurodoma 4 140,00 GBP suma dėl P. I. sveikatos sužalojimo yra nepagrįsta, o pagrįsta maksimali suma būtų ne didesnė nei 3 200,00 GBP. Visų minėtų aplinkybių, įrodymų ir argumentų pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, nenurodė, kodėl juos atmeta;

8.8. Ieškovo reikalaujama suma už negautą darbo užmokestį, judrumo netekimą ir priežiūros išlaidas nebuvo priteista Jungtinės Karalystės teismo sprendimu, nebuvo nei Jungtinės Karalystės teismo, nei pirmosios instancijos teismo tiriama ir analizuojama. Byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad ši suma yra nepagrįsta ir neįrodyta, nesusijusi su ginčo įvykiu apskritai, todėl negalėjo būti priteista bet kokiu atveju. Atitinkamai ieškovo pateiktuose dokumentuose apie negautą darbo užmokestį nurodoma, kad išmokos už negautą darbo užmokestį buvo mokėtos už laikotarpius nuo 2014-06-01 iki 2014-09-05, nuo 2014-11-10 iki 2015-01-11, t.y. nuo ginčo eismo įvykio praėjus metams ir daugiau; nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad tos išmokos mokėtos konkrečiai už nedarbingumo laikotarpius, kurie atsirado konkrečiai dėl 2013-03-20 eismo įvykio;

8.9. Ieškovas reikalauja priteisti kitos transporto priemonės vairuotojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (12.278,00 GBP), kurias, ieškovo teigimu, patvirtina pateiktos išlaidų detalizacijos. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime netyrė ir nevertino kitų byloje esančių įrodymų, turinčių įtakos prašomos priteisti sumos dydžio pagrįstumo vertinimui. Apeliantė vertina, kad atsakomybė dėl ginčo eismo įvykio tenka abiems eismo įvykio dalyviams po lygiai, ir tokiu atveju kitos transporto priemonės vairuotojo patirtos teisininkų išlaidos skaičiuotinos nuo 1.600,00 GBP sumos (3.200,00 GBP / 2);

8.10. Ieškinio priede nurodoma, kad Jungtinės Karalystės Transporto priemonių draudikų biuro teisinių išlaidų suma yra 3 127,80 GBP, tačiau pirmosios instancijos teismas šios sumos netyrė ir neanalizavo byloje pateiktų įrodymų visumos kontekste. Apeliantė, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus, vertina, jog dėl ginčo įvykio kyla ir atsakovės vairuotojo, ir kitos transporto priemonės vairuotojo atsakomybė lygiomis dalimis (50/50 proporcija), remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijais, teisinga ir pagrįsta būtų tik ½ nurodomos 3 127,80 GBP sumos (t.y. 1.563,90 GBP), o kita dalis atmestina kaip nepagrįsta;

8.11. Ieškinio priede nurodoma, kad Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro administravimo mokestis yra 2 309,33 GBP. Pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas ir netirdamas įrodymų dėl nuostolio ir jo dydžio, netyrė ir nevertino ir šios sumos, o ją preziumavo.

Atsiliepimas

4. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

5. Ieškovo atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

10.1. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2013-03-20 įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti Biurui (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 3 dalis). Nežiūrint į tai, apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti 2013-03-20 eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio Didžiojoje Britanijoje, procese, tačiau ji buvo pasyvi ir nerūpestinga bei eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese nedalyvavo;

10.2. Biuras, bendradarbiaudamas su Didžiosios Britanijos nacionaliniu draudikų biuru, pateikė visus savo reikalavimą ir apeliantės civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus. Biuras, atsižvelgdamas į apeliantės nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentus, pateikė aktualų Didžiosios Britanijos teisės turinį: 1) informaciją apie, valdant atsakovei pagal lizingo sutartį naudojamą transporto priemonę, pažeistas kelių eismo taisykles - Kelių kodekso 185 straipsnį; 2) Oficialių Didžiosios Britanijos teisės turinį, gautą Vilniaus m. apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-194-545/2018 (Biuro 2018-12-18 dubliko Nr. S-16964-18-(4.11.) 3 priedas); 3) Didžiosios Britanijos teisėjų kolegijos gaires dėl asmens sužalojimų („Latwel dokumentas“) (Biuro 2018-12-18 dubliko Nr. S-16964-18-(4.11.) 4 priedas); 4) Apžvalgą dėl Didžiojoje Britanijoje padarytų žalų administravimo (Biuro 2018-12-18 dubliko Nr. S-16964-18-(4.11.) 5 priedas). Tuo tarpu apeliantė apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu ir savo poziciją iš esmės grindė savo darbuotojo nežinia kokiomis aplinkybėmis gautu paaiškinimu (tam nemažą įtaką galėjo daryti ir faktas, kad darbuotojas buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį), kurį ir pati apeliantė žalos administravimo eigoje vertino skirtingai, kas lėmė nenuoseklią jo poziciją;

Žemesnės instancijos teismas

10.3. Ginčas dėl kaltės ir žalos atlyginimo buvo sprendžiamas Jungtinės Karalystės Birkenhead apygardos teisme, kur buvo išnagrinėtas eismo įvykio dalyvių atsakomybių padalinimo klausimas, t. y. nuspręsta, kad 75 proc. atsakomybės dėl neatsargumo priskirtina vilkiko MAN vairuotojui, o 25 proc. – mikroautobuso Ford Transit vairuotojui P. I.. Žalų administravimo departamento vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje atsakovė netinkamai taiko Jungtinės Karalystės Kelių kodekso taisyklę Nr. 187 („Visais atvejais būtina stebėti ir suteikti daug erdvės: ilgoms transporto priemonėms (įskaitant transporto priemones su priekabomis). Jos gali skirtingai persirikiuoti ar važiuoti dvejomis įvažiuojant į žiedinę sankryžą arba joje dėl savo ilgio. [...]“), nes, vadovaujantis eismo įvykio nuotraukomis bei vaizdais iš interaktyvaus žemėlapio „Google Maps“ bei „Street View“, matyti, kad žiedinės sankryžos eismo juostos yra pakankamo pločio, sužymėtos, vilkikas MAN judėjo aiškia trajektorija, todėl nėra aišku kokiu tikslu ir kam vilkiko MAN vairuotojui buvo reikalinga papildoma erdvė;

10.4. Byloje yra pateikti sugadinto mikroautobuso Ford Transit sugadinimai – eismo įvykio metu vilkikas MAN trenkėsi į mikroautobuso Ford Transit kairės pusės užpakalinė dalį (virš kairiojo galinio rato) ir apsuko jį 90 laipsnių kampu. Nuotraukose iš eismo įvykio vietos labai aiškiai matomas mikroautobuso Ford Transit sugadinimas. Be to, nuotraukose matyti ir paties vilkiko MAN dešinės pusės priekinio bamperio sugadinimai (įbrėžimai);

10.5. Taip pat nėra suprantamos apeliantės prielaidos, kad mikroautobuso Ford Transit vairuotojas – nugenėjusysis P. I. galimai išvis nepatyrė jokių sužalojimų arba jie buvo minimalūs ir dėl to negalėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo. Nugenėjusiojo P. I. sužalojimo pobūdis yra pagrįstas gydytojo apžiūra ir surašyta medicinine ataskaita. Medicininę ataskaitą dėl mikroautobuso Ford Transit vairuotojo P. I. sužalojimų patirtų 2013-03-20 eismo įvykio metu parengė gydytojas R. F., kuris apžiūrėjo nukentėjusį asmenį ir nurodė, kad vairuotojas P. I. patyrė II klasės sužalojimus pagal Kvebeko darbo grupės parengtą kaklo sužalojimų klasifikaciją (kaklo skausmai, raumenų ir skeleto pažeidimų požymiai, įskaitant sumažėjusi judesių amplitudė, įsitempimas) ir jis turėtų pasiekti būklę, buvusią iki eismo įvykio, per 12 mėnesių nuo apžiūros datos bei jam turėtų būti naudinga fizioterapija. Gydytojas R. F. medicininėje ataskaitoje nurodė, kad remdamasis savo darbo praktika, jo manymu fizioterapeutas parekomenduotų 7 užsiėmimus, įskaitant vertinamąjį užsiėmimą. Taigi, byloje surinkti įrodymai, kad 2013-03-20 eismo įvykio metu nukentėjusysis P. I. patyrė sužalojimus, o vadovaujantis Jungtinės Karalystės teismų praktika (Teisėjų kolegijos gairėmis), tokio tipo sužalojimai vertintini nuo 3.520 GBP iki 6.380 GBP. Šiuo atveju, Birkenhead apygardos teismo 2016-12-20 sprendimu nukentėjusiojo P. I. patirti sužalojimai įvertinti 5.500 GBP, tačiau pripažinus dalinę atsakomybę dėl kilusio eismo įvykio (25 proc.), priteisiama suma sumažinta iki 4.140 GBP;

10.6. Nėra suprantamas ir apeliantės teiginys, kad „Akivaizdu, kad, jei asmuo būtų patyręs kokius nors sužalojimus, neabejotina, kad jis iš karto būtų kreipęsis į gydytoją, o šiuo atveju 1,5 metų laikotarpis nuo eismo įvykio yra akivaizdžiai rodantis sužalojimų nebuvimą (byloje nėra jokio pagrįsto paaiškinimo, kodėl P. I. kreipėsi į gydytoją tik po 1,5 metų) arba jie galėjo būti minimalūs“. Jei apeliantė teigia, kad asmuo, nukentėjęs eismo įvykio metu Jungtinėje Karalystėje, gali gauti žalos atlyginimą tik nedelsiant kreipdamasis į gydymo įstaigą ir tik tokiu atveju jam bus atlyginta žala, apeliantė turi pateikti tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus. Žalų administravimo departamento vertinimu, toks apeliantės teiginys negali būti teisingas, nes pagal tokią logiką, tokiu atveju, kai eismo įvykiuose dalyvaujantys asmenys pajaučia sužalojimo pasekmes praėjus kuriam laikui po eismo įvykio, kas yra tikėtina ir normali praktika, arba vengia iš karto kreiptis į gydymo įstaiga ir bando įveikti negalavimus savarankiškai, tokiems asmenims turėtų būti nesuteikta teisė gauti pagrįstą žalos atlyginimą dėl sveikatos sutrikdymo;

10.7. Apeliantė, vertindama Birkenhead apygardos teismo sprendimu priteistą 5.500,00 GBP sumą už P. I. sveikatos sužalojimą, skunde teigia, kad Jungtinės Karalystės teismas priteisė sumą didesnę nei turėjo būti numatyta Jungtinės Karalystės Teisėjų kolegijos gairių kontekste. Apeliantė teigia, kad „vadovaujantis jomis (kuriomis vadovaujasi Jungtinės Karalystės teismai) dėl sveikatos sužalojimų vertinimo, tokio kaklo sužalojimo atveju mokama suma nuo 1.550,00 GBP iki 3.200,00 GBP (kai pasveikstama per keletą mėnesių ar metus“. Šis apeliantės teiginys neteisingas, nes neatitinka byloje surinktų faktinių įrodymų: gydytojas R. F. savo ataskaitoje nurodė, kad nukentėjusysis P. I. „turėtų pasiekti būklę, buvusią iki eismo įvykio, per 12 mėnesių nuo apžiūros datos“. Norime pastebėti, kad vadovaujantis gydytojo R. F. medicinine ataskaita, nukentėjusysis P. I. apžiūrėtas buvo 2014-09-26, o eismo įvykis įvyko 2013-03-20. Taigi, nukentėjusiojo P. I. skausmai ir kančios dėl patirtų sužalojimų galėjo tęstis iki 2015 spalio mėnesio, t. y. daugiau nei 2 metus. Tokiu atveju, atlygintina žala atitinka ne apeliantės įvardintus žalos atlyginimo rėžius, bet atlygintinos žalos dėl kaklo sužalojimo (priskirtini kategorijai lengvi) rėžius nuo 3.520 GBP iki 6.380 GBP;

Žemesnės instancijos teismas

10.8. Birkenhead apygardos teismo nagrinėjo tik nukentėjusiojo P. I. pateiktą teismui ieškinį ir priteisė tik tą žalą, kurią patyrė pats nukentėjusysis. Valstybinė institucija (Department for Work and Pensions, DWP - Darbo ir pensijų skyrius) nebuvo teisminio proceso šalis ir ji kreipėsi tiesiogiai į Jungtinės Karalystės Biurą dėl patirtų išlaidų, kurios atsirado nukentėjusiajam P. I. mokant išmokas jo nedarbingumo laikotarpiu. Vadovaujantis gydytojo R. F. medicinine išvada, akivaizdu, kad nukentėjusysis P. I., turėjo sveikatos problemų, susijusių su eismo įvykiu, ir tam tikrais laikotarpiais buvo nedarbingas. Valstybinės institucijos atliktos išmokos tik patvirtina, kad nukentėjusiojo P. I. patirti sužalojimai buvo realūs ir įtakojo nukentėjusiojo darbingumo būseną, nes nukentėjęs asmuo tam tikrus laikotarpius buvo nedarbingas ir, būdamas socialiai apdraustas, gavo nedarbingumo išmokas;

10.9. Jungtinėje Karalystėje nėra tokios praktikos, kad teisinės išlaidos būtų dalinamos proporcingai nuo nustatyto eismo įvykio dalyvių atsakomybės laipsnio, kuris nustatomas teisminio proceso metu. Apeliantė taip pat nepateikė tokios teismų praktikos Jungtinėje Karalystėje pavyzdžių.Visų antra, Jungtinės Karalystės Biuras dėl teisminio ginčo, kuris kilo dėl apeliantės pozicijos neigiant savo vairuotojo kaltę, patyrė 3.127,80 GBP teisinių išlaidų samdant teisininkų kontorą „Weigthmans LLP“, kuri atstovavo Jungtinės Karalystės Biurą teisminiuose procesuose. Taigi, Jungtinės Karalystės Biuras, kaip vėliau ir Biuras, šio tipo išlaidas patyrė dėl pačios apeliantės veiksmų;

10.10. Visos Jungtinės Karalystės Biuro išmokėtos sumos pagrįstos, nėra jokio pagrindo perskaičiuoti žalos administravimo mokestį, kuris paskaičiuotas vadovaujantis Biurų tarybos patvirtintomis rekomendacijomis;

10.11. Nagrinėjamu atveju, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pagrįstai vadovavosi ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės Birkenhead grafystės teisme nagrinėtoje byloje, kurioje proceso dalyviu buvo ir 2013-03-20 eismo įvykį sukėlęs apeliantės darbuotojas V. R., 2016-12-07 priimto sprendimo nuostatomis. Tačiau šis įrodymas buvo vertinamas kartu ir su kitais byloje surinktais įrodymais. Papildomai pažymėtina, kad apeliantės nurodomų LAT nutarčių nuostatos, kuriomis bandoma pagrįsti nepagrįstas abejones dėl Didžiojoje Britanijoje priimto teismo sprendimo, nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes tose bylose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aktualios bylos aplinkybių. Papildomai pasakytina, kad, net ir nevertinant aktualaus teismo sprendimo nuostatų, šioje byloje yra surinkta daugiau negu pakankamai ir kitų įrodymų, kurie patvirtina apeliantės civilinės atsakomybės kilimą dėl 2013-03-20 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

7. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinys atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

8. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą, įrodinėjimo pareigą, teismo sprendimo motyvavimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ieškovo pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (įskaitant užsienio teisės aiškinimą ir taikymą) ir dėl teismų pareigos vertinti atsakovo prieštaravimus regresinio ieškinio byloje, iš esmės netyrė ir nevertino dalies apeliantės prieštaravimų ir pateiktų įrodymų, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir ginčo sprendime pateiktus teismo motyvus, nesutinka su aukščiau nurodytais apeliantės skundo teiginiais.

9. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020; 2020-09-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 ir kt.) Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020; 2017-01-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2007-01-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

10. Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su nepakankamu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimu, pažymėtina, jog teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99).

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020; 2015-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).

12. Kaip minėta, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., 14 punktą). Nagrinėjamu atveju, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino dalies atsakovės prieštaravimų ir pateiktų įrodymų, apeliantei tenka procesinė našta įrodyti, jog dalies jos pateiktų prieštaravimų ir įrodymų neįvertinimas buvo esminis ir lėmė, jog buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas bei atitinkamai neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Todėl teisėjų kolegija detaliau pasisako dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su konkrečių įrodymų vertinimu.

Dėl 2016-12-07 Jungtinės Karalystės Birkenhead teismo sprendimo įrodomosios reikšmės

13. Apeliantė skunde nurodė, jog nei ji, nei vilkiką vairavęs trečiasis asmuo nebuvo informuoti apie su 2013-03-20 eismo įvykiu susijusį Jungtinėje Karalystėje pradėtą teisminį procesą, posėdžius, minėtame teisminiams procese nedalyvavo ir neturėjo galimybės dalyvauti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė, žinodama apie iškeltą bylą Didžiojoje Britanijoje, teismo proceso metu apsimetė, kad nebuvo informuota apie vykdomą žalos sureguliavimą. Apeliantė pažymėjo, jog ji žinojo apie Jungtinėje Karalystėje įvykusį eismo įvykį, apie žalos administravimą, buvo aktyvi žalos administravime, tačiau tik 2016-12-19 ieškovo elektroniniu laišku buvo informuota, jog Jungtinės Karalystės vairuotojas nesutiko su siūloma abipuse atsakomybe ir pradėjo teisminę procedūrą. Dėl išdėstytų aplinkybių, apeliantės vertinimu, Jungtinės Karalystės Birkenhead 2016-12-07 teismo sprendimas neturi prejudicinės galios šioje byloje, o yra vertintinas kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiais apeliantės teiginiais.

14. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Kitaip tariant, asmens teisė į teisminę gynybą turėtų būti užtikrinta arba eismo įvykio vietos teisme, arba teisme, kuriame reiškiamas atgręžtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019; 2017-11-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

15. Asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tokio pobūdžio bylose siekiant, kad galimai už eismo įvykį atsakingi asmenys pasinaudotų savo teise į teisminę gynybą įvykio vietos valstybėje vykstančiame teismo procese, jie turėtų būti tinkamai apie tokį procesą informuoti ir jiems turėtų būti sudarytos realios galimybės dalyvauti eismo įvykio vietos valstybės teisminiame procese ir jame ginti savo teises ir interesus. Tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją bylą dėl regresinio reikalavimo nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019; 2017-11-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

16. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, jog teisės aktais nenustatyta nei eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro, nei Lietuvos draudikų biuro pareiga informuoti galimai už eismo įvykį atsakingus asmenis apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teismo procesą. Tačiau teismų praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad draudikų biurai turėtų būti patys suinteresuoti tokius asmenis tinkamai informuoti apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančius teisminius procesus, taip suteikdami galimybę visiems eismo įvykio aplinkybių tyrimu ir žalos administravimu suinteresuotiems asmenims dalyvauti viename teismo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019; 2017-11-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad žinojimas apie žalos administravimo procedūrą, negali būti vertinama kaip pagrindas išvadai, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie vykstančius teisminius procesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019).

17. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad atsakovė žinojo apie Jungtinėje Karalystėje įvykusį eismo įvykį ir vykstantį žalos administravimą. Minėtą aplinkybę apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati apeliantė. Kita vertus, byloje nėra duomenų, jog atsakovei buvo žinoma apie kitos transporto priemonės vairuotojo inicijuotą teisminį procesą Jungtinės Karalystės Birkenhead teisme, kad atsakovė dalyvavo teisminiuose posėdžiuose ir turėjo galimybę išsakyti savo prieštaravimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2016-12-19 elektroniniu laišku ieškovas informavo atsakovę apie tai, jog Jungtinės Karalystės vairuotojas nesutiko su siūloma abipuse atsakomybe ir pradėjo teisminę procedūrą (1 t., b. l. 156). Byloje nėra duomenų, kad iki minėto elektroninio laiško atsakovė būtų informuota apie eismo įvykio valstybėje pradėtą teisminį procesą. Akcentuotina ir tai, jog 2016-12-19 elektroninio laiško gavimo metu teismo sprendimas Jungtinės Karalystės Birkenhead teisme jau buvo priimtas (teismo sprendimas priimtas 2016-12-07). Be to, susipažinus su byloje pateiktu 2016-12-07 Jungtinės Karalystės Birkenhead sprendimu, nustatyta, kad atsakovė apskritai nebuvo įtraukta į teisminį procesą, kadangi į procesą, kaip atsakovas, buvo įtrauktas tik transporto priemonę vairavęs trečiasis asmuo ir Transporto priemonių draudikų biuras (4 t., b. l. 47-50). Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, jog nors atsakovė ir dalyvavo žalos administravimo procese, tačiau neturėjo galimybės savo paaiškinimų ir prieštaravimų teikti Jungtinėje Karalystėje vykusiame teisminiame procese, kadangi apie teisminį procesą buvo informuota jau po teismo sprendimo priėmimo. Dėl išdėstyto ir atsižvelgus į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką (žr., 19-21 punktą), atsakovės prieštaravimai turėjo būti nagrinėjami regresinio reikalavimo byloje, o 2016-12-07 Jungtinės Karalystės Birkenhead teismo sprendimas vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atsakovės pateiktų įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme

18. Apeliantė skunde nurodė, jog ji dar 2016 metais siūlė pripažinti abipusę ginčo eismo įvykio dalyvių atsakomybę, pagrįsdama savo poziciją Anglijos ir Velso Apeliacinio teismo 2003-02-27 sprendimu, kuriame nagrinėta situacija, kai Jungtinėje Karalystėje žiedinėje sankryžoje susidūrė dvi judančios transporto priemonės, ir kuriuo pripažinta abipusė (t.y. po 50 procentų) abiejų eismo įvykio dalyvių atsakomybė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2021-02-19 sprendimą, minėto Jungtinės Karalystės teismo sprendimo, kaip atsakovės pateikto įrodymo, apskritai netyrė, nevertino, nenurodė, kodėl šiuos atsakovės argumentus ir įrodymus atmeta.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantis atsakovės ir ieškovo elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog žalos administravimo metu atsakovė laikėsi pozicijos, jog turi būti pripažįstama abipusė eismo dalyvių atsakomybė, poziciją grindė Didžiosios Britanijos teismų praktika, ieškovui pateikdama aukščiau nurodytą teismo sprendimą (žr., 23 punktą) (1 t., b. l. 156). Šalių susirašinėjimas taip pat patvirtina, jog Jungtinės Karalystės vairuotojas nesutiko su siūloma abipuse vairuotojų atsakomybe ir dėl to pradėjo teisminį procesą (1 t., b. l. 156), o teisminio proceso metu buvo nustatyta, jog trečiojo asmens atsakomybė dėl eismo įvykio sudaro 75 proc., o Jungtinės Karalystės vairuotojo – 25 proc. (4 t., b. l. 47-50). 2003-02-27 Anglijos ir Velso apeliacinio teismo sprendimo santrauką atsakovė pateikė kartu su atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 161-163). Sutiktina su apeliante, jog ginčo sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovė pateikto įrodymo, tačiau tai nereiškia, jog atsakovės pateiktas įrodymas apskritai nebuvo vertinamas. Teisėjų kolegija, susipažinusi byloje pateikta 2003-02-27 Anglijos ir Velso apeliacinio teismo sprendimo santrauka, sutinka su apeliante, jog minėtoje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai Jungtinėje Karalystėje žiedinėje sankryžoje susidūrė dvi judančios transporto priemonės, analizuojamas eismo įvykio dalyvių elgesys žiedinėje sankryžoje, tačiau situacija nebuvo analogiška 2013-03-20 nutikusiam eismo įvykiui, kadangi pateiktoje byloje susidūrimas įvyko motociklui, važiavusiam išorine žiedinės sankryžos juosta, bandant pasukti į išvažiavimą. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens vairuojamas vilkikas, važiavęs išorine juosta, nepasuko į išvažiavimą, tačiau važiavo ratu ir užkirto kelią vidine juosta važiuojančiam ir bandančiam išvažiuoti iš žiedinės sankryžos mikroautobusui. Be to, atsakovės pateiktoje byloje eismo įvykyje dalyvavo lengvasis automobilis ir motociklas, nagrinėjamu atveju – vilkikas ir mikroautobusas, t. y. sunkiasvorės transporto priemonės, iš kurių vienos vairas buvo kairėje pusėje. Jau vien dėl šios aplinkybės byloje turėjo būti vertinamos skirtingos aplinkybės. Dėl išdėstyto, apeliantės pateikta 2003-02-27 Anglijos ir Velso apeliacinio teismo sprendimo santrauka neįrodo, kad ir nagrinėjamu atveju dėl įvykusio eismo įvykio turi būti pripažinta abipusė vairuotojų atsakomybė, taip pat nepaneigia 2016-12-07 Jungtinės Karalystės Birkenhead teismo sprendime padarytų išvadų dėl eismo dalyvių atsakomybės.

20. Nagrinėjamoje byloje, grįsdamas savo reikalavimą, ieškovas pateikė Jungtinės Karalystės kelių kodekso 185 straipsnio nuostatą, kurios 1 dalyje nustatyta, kad privažiavusios žiedinę sankryžą transporto priemonės, jei kitaip nenurodo kelio ženklai, ženklinimas ar šviesoforas, turi suteikti pirmenybę iš dešinės atvažiuojančiam transportui (2 t., b. l. 16). Nagrinėjamu atveju byloje esančios eismo įvykio nuotraukos (1 t., b. l. 41-59), trečiojo asmens 2013-07-12 atsakovei pateiktas paaiškinimas (1 t., b.. l. 158) ir ieškovės žalų administravimo departamento pateikta išvada (3 t., b. l. 80-82) patvirtina, jog įvažiavęs iš šalutinio kelio į žiedinę sankryžą, trečiojo asmens vairuojamas vilkikas važiavo ratu kairiąja (išorine) eismo juosta, nors pagal ženklinimą turėjo išsukti iš sankryžos ties pirmu arba ties antru išvažiavimu, todėl užkirto kelią iš žiedinės sankryžos išvažinėjančiam vidine eismo juosta važiavusiam mikroautobusui, dėl ko įvyko eismo įvykis. Pažymėtina, kad nors ginčo sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi 2016-12-07 Jungtinės Karalystės Birkenhead teismo sprendime pateiktu eismo įvykio mechanizmu, tačiau akcentavo, jog sprendime nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir kiti byloje pateikti duomenys, t.y. autoįvykio schema, nuotraukos, ieškovo pateikta analizė ir sankryžos nuotraukos su schema. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad atmesdamas atsakovės argumentus, jog vilkikas nepažeidė eismo taisyklių, pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik Jungtinės Karalystės Birkenhead teismo sprendime nurodytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kadangi teismo padarytos išvados dėl trečiojo asmens atsakomybės buvo grindžiamos ir kita byloje esančia medžiaga.

21. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, jog ginčo sprendime yra nurodomi ieškovo pateikti dokumentai dėl nuostolio, konkretūs nuostolio dydžiai, pažymima, kad pateiktos Jungtinės Karalystės teisininkų išlaidų detalizacijos, tačiau šių dokumentų pateikimas byloje pats savaime negali įrodyti nuostolio ir jo dydžio, kadangi visais atvejais turi būti vertinama tų dokumentų įrodomoji galia, vertinamas jų turinys, ryšys su įvykiu, pagrįstumas, atitikimas tiek Jungtinėje Karalystėje galiojančiai tvarkai dėl konkrečių sumų nustatymo, skaičiavimo, tiek atitikimas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimams, kas šiuo atveju nebuvo tiriama ir vertinama. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės preziumavo ieškovo nurodytą žalos faktą ir dydį, neanalizuodamas ieškovo pateiktų įrodymų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais.

22. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

23. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019; 2017-11-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštą regresinį reikalavimą grindė Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuro pateiktais duomenimis, Biurų vidaus nuostatomis, Jungtinės Karalystės teisine baze, Jungtinės Karalystės Birkenhead 2016-12-07 teismo sprendime nustatytomis aplinkybės ir padarytomis išvadomis, eismo įvykio nuotraukomis, Žalų administravimo departamento išvadomis, elektroniniu susirašinėju tiek su atsakove, tiek su Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuru, teisėjų kolegijos gairėmis dėl sužalojimų, medicinine ataskaita, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovas nepagrindė patirtų nuostolių ir jų dydžio, ar neįrodė transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime neįvertino aukščiau nurodytų ieškovo pateiktų įrodymų ar jų turinio. Vadovaujantis aukščiau nurodytu apeliantės skundo argumentu (žr., 26 punktą), bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime turėtų išsamiai pasisakyti dėl kiekvieno ieškovo pateikto įrodymo, jo įrodomosios reikšmės, įvertinti, ar įrodymuose pateikta informacija atitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. Kaip jau buvo minėta (žr., 14 punktą), teismas turi įvertinti kiekvieną byloje pateiktą įrodymą, bet tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai ir detaliai pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto įrodymo ir jo turinio, kaip to reikalauja apeliantė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo sprendimu, neturi pagrindo konstatuoti, jog teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ar nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, kadangi teismas, nors ir glaustai, tačiau nurodė, kuriais įrodymais vadovaudamasis padarė atitinkamas išvadas ar atmetė atsakovės prieštaravimus.

25. Nesutikdama su kompensacija už kitos transporto priemonės vairuotojo patirtus sveikatos sužalojimus, apeliantė skunde nurodė, jog byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad kito eismo įvykio dalyvio transporto priemonė nebuvo apgadinta, todėl manytina, jog transporto priemonių susidūrimas buvo itin švelnus ir objektyviai nesuprantama, kokiu būdu ir kaip kitas eismo įvykio dalyvis galėjo patirti kokius nors didelius sužalojimus. Be to, Jungtinės Karalystės vairuotojas reikalavimą atlyginti žalą užpildė praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po 2013-03-20 eismo įvykio, nenurodydamas, jog po eismo įvykio būtų vykęs į ligoninę, jog dėl įvykio negalėjo dirbti ar buvo atleistas nuo darbo tam tikrą laiką. Apeliantės vertinimu, ieškovo pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog į vairuotojas į gydytoją dėl apžiūros kreipėsi tik praėjus 1,5 metų po eismo įvykio, todėl tikėtina, jog dėl ginčo eismo įvykio nepatyrė jokių sužalojimų arba jie buvo minimalūs, lengvi ir kreipėsi tik dėl to, kad Jungtinės Karalystės teismui pateikti kokius nors medicininius dokumentus.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esančios nuotraukos (1 t., b. l. 42-59) patvirtina, kad eismo įvykio metu trečiojo asmens vairuojamas vilkikas trenkėsi į mikroautobuso kairės pusės užpakalinę dalį ir apsuko mikroautobusą 90 laipsnių kampu, taip pat, kad buvo apgadintas ir vilkikas – matyti dešinės pusės priekinio bamperio apgadinimai. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pritarti apeliantės teiginiams, jog transporto priemonių susidūrimas buvo itin švelnus ir jo metu negalėjo būti patirtas joks sveikatos sužalojimas.

27. Jungtinės Karalystės vairuotojo patirtus sužalojimus ir atitinkamai išmokėtos kompensacijos dydį ieškovas grindė gydytojo R. F. 2014-09-26 parengta medicinine ataskaita (3 t., b. l. 21-41), kurioje nurodyta, kad vairuotoją po eismo įvykio apžiūrėjo šeimos gydytojas, o dėl 2013-03-20 eismo įvykio patyrė II klasės sužalojimus pagal Kvebeko darbo grupės parengtą kaklo sužalojimų klasifikaciją. Ataskaitoje pažymėta, jog vairuotojo sveikatos būklė į būklę, kuri buvo iki eismo įvykio, atsistatys per 12 mėnesių nuo apžiūros datos, turėtų būti naudinga fizioterapija. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, jog iš karto po eismo įvykio Jungtinės Karalystės vairuotojas nesikreipė į medikus, o reikalavimą atlyginti žalą užpildė praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po 2013-03-20 eismo įvykio, nepaneigia medicininėje ataskaitoje nurodytų duomenų apie vairuotojo sveikatos būklę ir patirtus kaklo sužalojimus. Apeliantės skundo argumentai, jog vairuotojas, praėjus po eismo įvykio 1,5 metų, į gydytoją dėl apžiūros kreipėsi tik dėl to, kad Jungtinės Karalystės teismui pateikti kokius nors medicininius dokumentus, grindžiami prielaidomis ir subjektyvia apeliantės nuomone, nepateikiant tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

28. Nesutikdama su Birkenhead apygardos teismo sprendimu priteista 5 500,00 GBP suma už Jungtinės Karalystės vairuotojo sveikatos sužalojimą, apeliantė nurodė, jog remiantis Jungtinės Karalystės Teisėjų kolegijos gairėmis, tokio kaklo sužalojimo atveju mokama suma nuo 1 550,00 GBP iki 3 200,00 GBP, todėl ieškovo nurodoma 4 140,00 GBP suma (iš teismo priteistos 5 500,00 GBP sumos atėmus 25 proc. dėl pačio vairuotojo kaltės) dėl vairuotojo sveikatos sužalojimo yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais.

29. Pažymėtina, kad Jungtinės Karalystės Teisėjų kolegijos gairėse nustatyta, kad kaklo sužalojimai, kuomet visiškai pasveikstama per vienerių – dvejų metų laikotarpį, vertintini suma nuo 3 200,00 GBP iki 5 800,00 GBP, o kai pasveikstama per keletą mėnesių ar metus – nuo 1 550,00 GBP iki 3 200,00 GBP (2 t., b. l. 48-53). Kaip minėta (žr., 32 punktą), medicininėje ataskaitoje nurodyta, kad vairuotojo sveikatos būklė į būklę, kuri buvo iki eismo įvykio, atsistatys per 12 mėnesių nuo apžiūros datos. Atsižvelgiant į tai, jog medicininė apžiūra atlikta 2014-09-26, o apžiūroje nurodyta, kad visiškai vairuotojas pasveiks per 12 mėnesių nuo apžiūros (preliminariai iki 2015-09-26), konstatuotina, kad Birkenhead apygardos teismo sprendimu priteista 5 500,00 GBP suma už vairuotojo sužalojimus neviršija Jungtinės Karalystės Teisėjų kolegijos gairėse nustatytų dydžių (nuo 3 200,00 GBP iki 5 800,00 GBP). Minėtu sprendimu pripažinus 25 proc. Jungtinės Karalystės vairuotojo atsakomybę, priteista 5 500,00 GBP suma Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuro pagrįstai buvo sumažinta iki 4 140,00 GBP sumos.

30. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat nesutiko su ieškovo prašoma priteisti 1 974,99 GBP suma už negautą darbo užmokestį, judrumo netekimą ar priežiūros išlaidas. Apeliantės vertinimu, minėta suma nebuvo priteista Jungtinės Karalystės teismo sprendimu, nebuvo nei Jungtinės Karalystės teismo, nei pirmosios instancijos teismo tiriama ir analizuojama, be to, minėta suma yra neįrodyta, nesusijusi su ginčo įvykiu apskritai, todėl negalėjo priteista.

31. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog 1 974,99 GBP suma už negautą darbo užmokestį, judrumo netekimą ar priežiūros išlaidas nebuvo priteista 2016-12-07 Birkenhead apygardos teismo sprendimu. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose taip pat akcentavo, kad Darbo ir pensijų skyrius nebuvo teisminio proceso šalis, tačiau kreipėsi tiesiogiai į Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biurą dėl patirtų išlaidų, kurios atsirado Jungtinės Karalystės vairuotoju išmokant išmokas jo nedarbingumo laikotarpiu. Kad Jungtinės Karalystės vairuotojas tam tikrais laikotarpiais buvo nedarbingas, įrodo jau anksčiau minėta 2014-09-26 medicininė ataskaita (3 t., b. l. 21-41), kurioje pažymėta, jog vairuotojas dėl 2013-03-20 eismo įvykio negalėjo dirbti (3 t., b. l. 27). Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog išmokos už negautą darbo užmokestį Jungtinės Karalystės vairuotojui buvo mokėtos už laikotarpius nuo 2014-06-01 iki 2014-09-05, nuo 2014-11-10 iki 2015-01-11, t. y. nuo ginčo eismo įvykio praėjus metams ir daugiau, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog išmokėtos išmokos nebuvo susijusios su 2013-03-20 įvykusiu eismo įvykiu. Kaip jau buvo minėta (žr., 34 punktą), 2014-09-26 atliktoje medicininėje apžiūroje nurodyta, kad visiškai vairuotojas pasveiks per 12 mėnesių nuo apžiūros, todėl neigiamas pasekmes dėl patirtų kaklo sužalojimų vairuotojas galėjo patirti nuo eismo įvykio dienos (2013-03-20) iki 2015-09-26, atitinkamai minėtu laikotarpiu vairuotojas galėjo būti nedarbingas. Kadangi Darbo ir pensijų skyriaus išmokėtos išmokos patenka į šį laikotarpį, nėra pagrindo pritarti apeliantės teiginiams, jog išmokėtos išmokos nėra susijusios su 2013-03-20 eismo įvykiu. Kad Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuras išmokėjo šią sumą Darbo ir pensijų skyriui, patvirtina byloje esantis mokėjimo nurodymas (1 t., b. l. 67).

32. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 12 278,00 GBP sumą už Jungtinės Karalystės vairuotojo patirtas teisinės pagalbos išlaidas, netyrė ir nevertino kitų byloje esančių įrodymų, turinčių įtakos prašomos priteisti sumos dydžio pagrįstumo vertinimui. Apeliantės vertinimu, net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad transporto priemonės Ford Transit vairuotojo sveikatai padarytas sužalojimas yra pagrįstas ir vertintinas 4 140,00 GBP suma, tai atsižvelgiant į pateiktą skaičiavimą pagal Jungtinėje Karalystėje galiojančio Civilinio proceso taisykles, išlaidos advokato pagalbai sudarytų šiek tiek daugiau nei 2 000,00 GBP, bet tikrai ne 12 278,00 GBP sumą.

33. Pirmosios instancijos teismas, ginčo sprendimu priteisdamas 12 278,00 GBP sumą Jungtinės Karalystės vairuotojo teisminėms išlaidoms (įskaitant advokato honorarą) atlyginti, nurodė, jog teisminės išlaidos detaliai suskaičiuotos pagal dirbusių byloje asmenų skaičių ir valandas, atliktus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokio pat dydžio teisminės išlaidos buvo priteistos ir 2016-12-07 Birkenhead apygardos teismo sprendimu (1 t., b. l. 30, 4 t., b. l. 47-50), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teisme nebuvo įvertintas tokių išlaidų pagrįstumas ar jos priteistos ne pagal Jungtinėje Karalystėje galiojančio Civilinio proceso taisykles. Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų ieškovui persiųstuose dokumentuose nurodyta, jog bendra mokėtina suma yra 12 278,00 GBP, iš kurios 3 500,00 GBP yra bazinės išlaidos ir 100 proc. įkainis, o advokatės honoraras įvertintas 690,00 GBP plius PVM (1 t., b. l. 32). Byloje taip pat pateikta išlaidų ataskaita, kurioje nurodytos suteiktos paslaugos, paslaugų įkainiai (1 t., b. l. 92-96), duomenys apie tai, kaip Jungtinėje Karalystėje skaičiuojamos teisinės išlaidos (2 t., b. l. 65). Apeliantė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino kitų byloje esančių įrodymų, turinčių įtakos prašomos priteisti sumos dydžio pagrįstumo vertinimui, nenurodė, kurie įrodymai paneigia priteistas teisinės pagalbos išlaidas. Apeliantei taip pat nurodytina, kad Jungtinės Karalystės vairuotojo sveikatai padarytas sužalojimas teismo buvo įvertintas 5 500,00 GBP suma, o ne 4 140,00 GBP suma, kaip nurodo apeliantė. 4 140,00 GBP suma priteistina iš atsakovės, iš 5 500,00 GBP sumos atėmus 25 proc. dėl pačio Jungtinės Karalystės vairuotojo kaltės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas patyrė žalą ne 5 500,00 GBP sumai. Atitinkamai ir išlaidos teisinei pagalbai atlyginti turėtų būti skaičiuojamos nuo 5 500 GBP sumos.

34. Nesutikdama su priteistomis Jungtinės Karalystės vairuotojo patirtomis teisminėmis išlaidomis, apeliantė skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, padarytomis išvadomis, teigdama, kad teisėjų kolegija mažino ir teisininkų kontoros mokestį ir draudikų biuro administravimo mokestį, kurių dydžiai buvo susieti procentinėmis išraiškomis su neturtinės žalos asmeniui dydžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais ir padarytomis išvadomis, kadangi joje teisininkų kontoros ir draudikų biuro administravimo mokesčiai buvo sumažinti, sumažinus priteistiną sumą už patirtą neturtinę žalą, bet ne dėl to, jog šios išlaidos buvo nepagrįstos ar neįrodytos. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl Jungtinės Karalystės vairuojui priteistinos sumos už patirtus kūno sužalojimus pagrįstumo (žr., 34 punktą), todėl argumentų nekartoja.

35. Apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų, susijusių su Jungtinės Karalystės Transporto priemonių draudikų biuro patirtomis teisinėmis išlaidomis ir administravimo mokesčiu. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Jungtinės Karalystės Birkenhead teismo sprendimu, pagal kurį 25 procentai atsakomybės dėl ginčo eismo įvykio tenka kitos transporto priemonės vairuotojui, tačiau minėtu procentu nesumažino draudikų biuro teisinių išlaidų sumos.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nepateikė įrodymų, kad pagal Jungtinės Karalystės teismų praktiką Biuro patirtos teisinės išlaidos būtų dalinamos proporcingai teismo procese nustatytai eismo įvykio dalyvių kaltei. Jungtinės Karalystės biuro patirtos teisinės išlaidos yra pagrįstos byloje esančiomis advokatų kontoros „Weigthmans LLP“ sąskaitomis ir Biuro atliktais mokėjimais (1 t., b. l. 61-75, 82-90). Mokėjimai yra atlikti bylos nagrinėjimo laikotarpiu arba iš karto po jo, todėl nėra pagrindo abejoti, jog suteiktos teisinės paslaugos sietinos su 2013-03-20 eismo įvykio ir dėl jo vykusiu teisminiu procesu. Taip pat sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog Jungtinės Karalystės biuras teismines išlaidas patyrė iš esmės dėl to, kad atsakovė nepripažino savo vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio. Apeliantės skundo argumentai, jog tiek biuro patirtos teisinės išlaidos, tiek ir administravimo mokestis turėtų būti mažinami per pusę, pripažįstant abiejų eismo dalyvių kaltę, grindžiami tik subjektyvia apeliantės nuomone, kadangi vien kito teismo sprendimo, kuriame pripažinta abipusė vairuotojų kaltė, tačiau situacija nebuvo analogiška nagrinėjamai, pateikimas, neįrodo, jog ir nagrinėjamu atveju dėl eismo įvykio yra vienodai kalti abu eismo įvykio dalyviai.

37. Byloje esantis Biurų Tarybos Sprendimas Nr. 2 numato, jog mokėtinų sumų administravimo dydis apskaičiuojamas remiantis 15 proc. dydžiu nuo konkrečiai nustatytos žalos sumos (1 t., b. l. 123-125). Ieškovė pateikė paaiškinimus, jog nagrinėjamu atveju 15 proc. dydžio administravimo dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Biurų tarybos patvirtintomis rekomendacijomis nuo 16 418,00 GBP sumos (4 140,00 GBP žala už sveikatos sužalojimus ir 12 278,00 GBP nukentėjusiojo patirtos teisinės pagalbos išlaidos) (2 t., b. l. 8). Pažymėtina, jog apeliantės pateikti administravimo mokesčio paskaičiavimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, kadangi nėra aišku, kuo remdamasi apeliantė nurodo, jog Jungtinės Karalystės vairuotojo patirtos žalos dėl sveikatos sužalojimo dydis yra 3 200,00 GBP, kadangi Jungtinės Karalystės teismo sprendimu vairuotojui dėl patirtų sveikatos sužalojimų priteista suma sudaro 5 500,00 GBP, o iš atsakovės, įvertinus Jungtinės Karalystės vairuotojo kaltę, išieškotina 4 140,00 GBP suma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė pateikė pagrįstų ir neginčytinų įrodymų, jog Biuro patirtos teisinės išlaidos ir administravimo mokestis yra paskaičiuoti netinkamai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, kurie šias išlaidas patvirtina.

38. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina apeliantės civilinę atsakomybę dėl 2013-03-20 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, ieškovas pagrindė regresinio reikalavimo dydį tiek užsienio teisės normomis, tiek teismų praktika, tiek kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia nei ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, nei pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas.

Dėl reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus

39. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė prašė panaikinti šiuos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 sprendimo motyvus: <...> „Atsakovas, žinodamas apie iškeltą bylą Didžiojoje Britanijoje, teismo proceso metu apsimetė, kad nebuvo informuotas apie vykdomą žalos sureguliavimą“; „Atsakovas piktnaudžiauja civiline teise – reikalauja išaiškinti Didžiojoje Britanijoje civilinio proceso ir priteistų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo norminį pagrindą kaip neteisėtą ir nepagrįstą“.

40. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus pagrindo daryti išvados tiek dėl to, kad atsakovei buvo žinoma apie vykusį teisminį procesą Didžiojoje Britanijoje, tiek dėl reikalavimo išaiškinti Didžiojoje Britanijoje civilinio proceso ir priteistų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo norminį pagrindą, kadangi ji nebuvo informuota apie su 2013-03-20 eismo įvykiu susijusį Jungtinėje Karalystėje pradėtą teisminį procesą ir neturėjo galimybės dalyvauti, o pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, apeliantė įgyvendino rungimosi principą, nepažeisdama sąžiningumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 sprendimo motyvai: <...> „Atsakovas, žinodamas apie iškeltą bylą Didžiojoje Britanijoje, teismo proceso metu apsimetė, kad nebuvo informuotas apie vykdomą žalos sureguliavimą“; „Atsakovas piktnaudžiauja civiline teise – reikalauja išaiškinti Didžiojoje Britanijoje civilinio proceso ir priteistų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo norminį pagrindą kaip neteisėtą ir nepagrįstą“, neturi objektyvaus pagrindimo, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Konstatavus nurodytų motyvų nepagrįstumą, nepasisakytina dėl jų panaikinimo, kadangi pastarasis klausimas teisiniu požiūriu prarado aktualumą.

Dėl prašymo nutraukti bylą dėl dalies reikalavimo

41. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė prašė nutraukti bylą dalyje dėl 5 479,80 Eur dydžio ieškovo reikalavimo ir su tuo susijusių reikalavimų (reikalavimo dėl procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų). Skunde nurodė, jog įvertinusi pirmosios instancijos sprendimą, byloje esančią Jungtinės Karalystės teismų praktiką dėl panašių įvykių žiedinėje sankryžoje, byloje surinktus dokumentus dėl ieškovo reikalaujamos žalos dydžio, remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sumokėjo ieškovui 5 479,80 Eur sumą, iš kurios 784,80 Eur procesinių palūkanų ir 310,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2021-03-19 mokėjimo nurodymas 5 479,80 Eur sumai.

42. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų apeliantės nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus dėl dalies skolos sumokėjimo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė įrodė, jog dalį ieškinio reikalavimų įvykdė, t. y. sumokėjo 5 479,80 Eur skolą. Tačiau tai savaime nesudaro pagrindo šioje dalyje nutraukti bylą, kadangi ieškovė nėra pateikusi pareiškimo dėl atsisakymo nuo ieškinio reikalavimų dalies (CPK 140 straipsnio 1 dalis). Skolos sumokėjimas taip pat nesudaro pagrindo pakeisti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi skolos dalis sumokėta po jo priėmimo, o sprendimo priėmimo metu teismas pagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kurios galiojo jo priėmimo metu. Tuo pačiu teisėjų kolegija išaiškina, jog bylos nenutraukimas įvykdytoje teismo sprendimo dalyje, nereiškia, jog ieškovas turi teisę pakartotinai reikalauti pinigų sumą, kuri sumokėta vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą, priešingai, ieškovas turi teisę tik į priteistos, tačiau nesumokėtos sumos atlyginimą.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą už akių, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodymų vertinimą, iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovo reikalavimo, apeliantės skundo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

45. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atmetus apeliacinį skundą, nespręstinas apeliantės patirtų išlaidų atlyginimo klausimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-19 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irmantas ŠulcasŽilvinas TerebeizaTomas Venckus