Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2021-03-25 · Civilinė byla Nr. e2A-250-618/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-25
Bylos Nr.
e2A-250-618/2021
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-00487-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Giedrė Seselskytė
Pareiškėjas
A. B., A. M., A. S.
Suinteresuotas asmuo
G. S., Šilutės rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-250-618/2021 Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01944-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.2; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Danutės Žvinklytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. M., A. S. pareiškimą bei pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje G. S., Šilutės rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjos A. M. ir A. S. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad M. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė grūdų sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 23,45 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-5, 65,23 kv. m patalpą, plane pažymėtą 1-6, ir 100,02 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-8? ir kad P. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė grūdų sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 86,26 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-7.

2. Pareiškėjas A. B. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvui P. B. 1996 m. vasario 28 d. likviduojant žemės ūkio bendrovę „Stubriai“ už pajus natūra atiteko dalis grūdų sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent – patalpos, plane pažymėtos Nr. 1-1 (plotas 60,90 kv. m), 1-2 (plotas 36,06 kv. m), 1-3 (plotas 13,11 kv. m) ir 1-4 (plotas 13,71 kv. m).

Žemesnės instancijos teismas

3. Tauragės apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinės bylos pagal pareiškėjų A. M. ir A. S. ir pareiškėjo A. B. pareiškimus sujungtos į vieną civilinę bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Tauragės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškimus patenkino ir nustatė prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus.

5. Teismas nustatė, kad ŽŪB „Stubriai“ pajininkų susirinkimo, įvykusio 1996 m. vasario 28 d., protokole Nr. 7 nurodyta, kad susirinkime dalyvavę 94 pajininkai, turintys 94 balsus, nusprendė, jog likviduojamos bendrovės grūdų sandėlis parduodamas pajininkams už žemės ūkio išmokas: pirmas aukštas: B. P. – 96,85 kv. m (kitu braižu ranka padarytas prierašas „plius 26,96 kv. m“) ir S. M. – 88,75 kv. m, antras aukštas: S. P. – 98,40 kv. m ir S. M. – 120,17 kv. m. Tą pačią dieną sudaryti ir grūdų sandėlio dalių perdavimo–priėmimo aktai. VĮ Registrų centras netenkino pareiškėjų 2019 m. gegužės 7 d. prašymo ir atsisakė įregistruoti P. B., M. S. ir P. S. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą negyvenamąjį pastatą – grūdų sandėlį dėl pateiktų dokumentų trūkumų (nenurodytas grūdų sandėlio adresas, neaptarti taisymai ir pan.). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatas – grūdų sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 1996 m. sausio 2 d. Savivaldybės mero potvarkį Nr. 8 priklauso Šilutės rajono Stubrių žemės ūkio bendrovei, kuri, Juridinių asmenų registro duomenimis, išregistruota 1996 m. spalio 23 d. Šilutės rajono savivaldybės administracijos Katyčių seniūnijos 2019 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. V3-65 nurodyta, kad pastatą – grūdų sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai 1930, esantį (duomenys neskelbtini), S. P., gim. (duomenys neskelbtini), M. S., gim. (duomenys neskelbtini), P. B., gim. (duomenys neskelbtini), įsigijo iš Stubrių bendrovės 1996 m., šį pastatą jie tvarkė ir prižiūrėjo iki mirties. Po šių asmenų mirties pastatą – grūdų sandėlį perėmė, naudojasi ir iki šiol prižiūri jų paveldėtojai A. S., A. M. ir A. B.

6. Teismas nurodė, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas skirtas jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus teismas konstatavo, kad P. B., M. S. ir P. S. grūdų sandėlio dalis (patalpas) įgijo pagal sandorį, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistravo nei jie, nei likviduota žemės ūkio bendrovė, nors nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka ir sandorių metu nuosavybės teise priklausė ŽŪB „Stubriai“. Dėl to nurodytų asmenų paveldėtojai nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų neturi galimybės gauti ne teismo tvarka.

7. Teismas pažymėjo, jog nors 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkimo protokole Nr. 7 bei perdavimo–priėmimo aktuose nėra nurodytas grūdų sandėlio adresas, kiti jį identifikuojantys duomenys, išskyrus perduodamą patalpų plotą, nei tikslūs asmenų, kuriems perduotos šios patalpos, duomenys, tačiau šios aplinkybės nepaneigia, jog pareiškėjų šeimos nariai teisėtai įgijo pastato patalpas ir jas valdė nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti išlikusiuose dokumentuose nurodyta informacija, juo labiau byloje nėra jokių duomenų, kad dokumentai gali būti suklastoti. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės pajininkams neprieštaraujant buvo nuspręsta papildomai suteikti P. B. grūdų sandėlio patalpą ir dėl to buvo padaryti įrašai ranka kitu raštu susirinkimo protokole bei perdavimo akte. Teismas pažymėjo, jog nors A. B. ir teigia, kad dokumentai suklastoti, tačiau pats jais grindžia savo reikalavimą, dėl to jo argumentus vertino kaip siekį užvaldyti didesnę pastato dalį be pakankamo teisinio pagrindo.

8. Teismas nurodė, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, ir pažymėjo, jog pareiškėjos A. M. ir A. S., siekdamos nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu, todėl naudodamosi advokato teisine pagalba žinojo, jog patirs išlaidų. Teismas vertino, jog, nepaisant pareiškėjo A. B. reikalavimo ir prieštaravimų, nelaikytina, kad dalyvaujančių byloje asmenų interesai buvo priešingi, o pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos būtų buvusios patirtos nepriklausomai nuo pareiškėjo A. B. pozicijos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

9. Pareiškėjas A. B. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalis, kuriomis nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad M. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties nuosavybės teise valdė grūdų sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 23,45 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-5, ir kad P. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties nuosavybės teise valdė grūdų sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 86,26 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-7, ir priimti naują sprendimą – šiuos pareiškėjų A. M. ir A. S. reikalavimus atmesti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pareiškėjų interesų pusiausvyrą, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai suteikė prioritetą pareiškėjų A. M. ir A. S. pateiktiems duomenims bei prieštaringiems įrodymams, nesilaikė teisingumo ir protingumo principų, nebuvo pakankamai aktyvus, neišreikalavo duomenų apie tikrąją ŽŪB „Stubriai“ likvidavimo proceso eigą iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos ir VĮ Registrų centro, todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą.

Šalies argumentai

11. Nurodo, jog pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvui 1996 m. vasario 28 d. likviduojant ŽŪB „Stubriai“ už pajus natūra atiteko dalis grūdų sandėlio, t. y. patalpos, plane pažymėtos 1-1 (plotas 60,90 kv. m), 1-2 (plotas 36,06 kv. m), 1-3 (plotas 13,11 kv. m) ir 1-4 (plotas 13,71 k v. m). Su A. M. ir A. S. reikalavimais pirmosios instancijos teisme sutiko tik iš dalies, o esminė aplinkybė yra ta, kad likviduojamos ŽŪB „Stubriai“ grūdų sandėlio dalys pajininkams P. B. ir M. S. buvo perduotos ne 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkime, o anksčiau – 1995 m. gruodžio 29 d., kai buvo nuspręsta likviduoti ŽŪB „Stubriai“. Jo tėvui P. B. buvo perduota visa grūdų sandėlio mūrinė dalis, kurią sudaro patalpos pirmame aukšte, pažymėtos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, ir patalpa antrajame aukšte, plane pažymėta 1-7. Likusi grūdų sandėlio medinė dalis, kurią sudaro patalpa pirmajame aukšte, plane pažymėta 1-6, ir patalpa antrajame aukšte, plane pažymėta 1-8, atiteko pajininkei M. S.

12. Teigia, kad 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkimo protokolas Nr. 7 ir grūdų sandėlio perdavimo–priėmimo aktai gali būti suklastoti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, J. A., neva pirmininkavęs 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkimui, ŽŪB „Stubriai“ dirbo tik iki 1995 m. gruodžio 9 d., todėl 1996 m. vasario 28 d. neturėjo jokių įgaliojimų atstovauti bendrovei ir priimti sprendimus. Pats J. A. jam yra sakęs, kad nepasirašė nei nurodyto protokolo, nei perdavimo–priėmimo aktų, o bendrovės buhalterė N. G. įkalbinėjimais iš jo išgavo parašus ant tuščių popieriaus lapų. N. G. yra pareiškėjos A. S. pusseserė, ją galima laikyti suinteresuota, kad giminaitei atitektų bendrovės turtas. Dėl to ir jos sutuoktinis K. G. teismo posėdyje davė A. S. naudingus parodymus. 1996 m. vasario 28 d. grūdų sandėlio perdavimo–priėmimo aktą pasirašiusios komisijos narės M. S. ir A. S. buvo suinteresuotos nurodyti neteisingus duomenis ir įgyti kuo daugiau patalpų, aktą pasirašęs S. M. taip pat galbūt buvo suinteresuotas, o akte esantis jo tėvo P. B. parašas gali būti suklastotas.

13. Apelianto teigimu, jo tėvas tik leido M. S. laikinai naudotis patalpa 1-5, o P. S. laikinai naudotis patalpa 1-7, tačiau nuosavybės teisės jiems neperdavė. Pažymi, kad perdavimo–priėmimo aktai, kuriais pareiškėjos grindžia reikalavimus, iš viso nepasirašyti. Vien tik A. S. giminaitė N. G. ir jos sutuoktinis K. G. patvirtino, kad P. S. neva buvo paskirta grūdų sandėlio dalis, o J. A. parodė, kad pastatas buvo padalytas pajininkams P. B. ir M. S., ar P. S. taip pat atiteko dalis pastato, neprisimena, taip pat negalėjo patvirtinti, kad 1996 m. vasario 28 d. perdavimo–priėmimo aktai surašyti teisingai.

14. Apelianto teigimu, jis kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės vyr. architektę, ji, įvertinusi sandėlio dokumentus, pateikė jam konsultaciją, jog pirmasis ir antrasis pastato aukštai yra viena neatsiejama dalis, nes antrojo aukšto dalis yra pirmojo aukšto perdengimas su stogo palėpe, todėl antrajame aukšte negali būti įteisinta nuosavybė. Teigia, jog šie išaiškinimai patvirtina faktą, kad pastato antrajame aukšte P. S. patalpa, pažymėta 1-7, net ir negalėjo būti paskirta.

Atsiliepimas

15. Pareiškėjos A. M. ir A. S. atsiliepimu Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą prašo palikti nepakeistą, o A. B. apeliacinį skundą atmesti. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, jų pagrindu teisingai nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus.

16. Pažymi, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvui P. B. 1996 m. vasario 28 d., likviduojant žemės ūkio bendrovę „Stubriai“, už pajus natūra atiteko dalis grūdų sandėlio, t. y. patalpos, plane pažymėtos 1-1, 1-2, 1-3 ir 1-4, pareiškėjas jokių reikalavimų dėl 23,45 kv. m ploto patalpos, plane pažymėtos 1-5, ir 86,26 kv. m ploto patalpos, plane pažymėtos 1-7, nekėlė ir reikalavimų dėl šių patalpų nepareiškė. Argumentuoja, kad apeliaciniame skunde apeliantas negali reikšti naujų reikalavimų, kurių nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme.

17. Teigia, kad apeliantas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių apie jo tėvui 1995 m. gruodžio 29 d. už pajus perduotas grūdų sandėlio patalpas pirmame aukšte, plane pažymėtas 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, ir antrame aukšte, pažymėtas 1-7, ir nurodo, kad grūdų sandėlio dalys pajininkams buvo perduotos 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkime ir nėra jokių įrodymų, kad šio susirinkimo protokolas ir tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktai suklastoti. Priešingai, teismo kaip liudytojai apklausti buvęs bendrovės pirmininkas ir buhalterė parodė, kad dokumentuose yra jų parašai ir kad dokumentų turinys teisingas. Apelianto teiginiai apie pirmininko parašus ant tuščių lapų ir apie tai, kad jo tėvas leido naudotis jam priklausiusiomis grūdų sandėlio patalpomis, pažymėtomis 1-5 ir 1-7, M. S. ir P. S., niekuo nepagrįsti ir išgalvoti, taip pat nepateikti įrodymai apie jokį pokalbį su Šilutės rajono savivaldybės vyr. architekte, todėl nėra galimybės nustatyti jo turinio. Pažymi, kad visi išlikę likviduojamos ŽŪB „Stubriai“ dokumentai buvo pateikti teismui ir nėra jokių naujų iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos ir VĮ Registrų centro reikalautinų duomenų.

18. Teigia, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo aiškiai priešingą interesą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo priteisti joms iš A. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

21. Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad M. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė grūdų sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 23,45 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-5, 65,23 kv. m patalpą, plane pažymėtą 1-6, ir 100,02 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-8? P. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė to paties grūdų sandėlio 86,26 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-7; P. B. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė to paties grūdų sandėlio 60,90 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-1, 36,06 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-2, 13,11 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-3, 13,71 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-4. Apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį dėl patalpų 1-5 ir 1-7. Taigi, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė grūdų sandėlio 23,45 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-5, ir kad P. S. nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė to paties grūdų sandėlio 86,26 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-7. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis).

22. Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatymų nustatytoms prielaidoms. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.

23. Pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 5) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą). Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Taigi, teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, nesukuria nuosavybės teisės, o tik ją patvirtina praradus tai įrodančius dokumentus. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018; kt.).

24. Pareiškėjai siekia įregistruoti nuosavybės teises į likviduotai ŽŪB „Stubriai“ nuosavybės teise priklausiusio pastato – grūdų sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (patalpas). Nustatyta, kad grūdų sandėlio teisinė registracija atlikta Šilutės rajono savivaldybės mero 1996 m. sausio 2 d. potvarkio Nr. 8 pagrindu išimties tvarka leidus įregistruoti ŽŪB „Stubriai“ pastatatus, kurių dokumentai neišlikę. VĮ Registrų centras netenkino pareiškėjų 2019 m. gegužės 7 d. prašymo ir atsisakė įregistruoti P. B., M. S. ir P. S. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą negyvenamąjį pastatą – grūdų sandėlį dėl pateiktų dokumentų trūkumų.

25. Apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, jog šio sandėlio 23,45 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-5, nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė M. S., o 86,26 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą 1-7, nuo 1996 m. vasario 28 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė P. S. Apelianto argumentų pagrindą sudaro tai, kad, jo teigimu, likviduojamos ŽŪB „Stubriai“ grūdų sandėlio dalys pajininkams buvo perduotos ne 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkime, o anksčiau – 1995 m. gruodžio 29 d., ir jo tėvui perduota daugiau patalpų, t. y. ne tik patalpos 1-1, 1-2, 1-3 ir 1-4, bet ir patalpos 1-5 ir 1-7, o 1996 m. vasario 28 d. pajininkų susirinkimo protokolas Nr. 7 ir perdavimo–priėmimo aktai gali būti suklastoti. Nors apeliantas tiesiogiai neformuluoja reikalavimo pripažinti, kad jo tėvas nuosavybės teise valdė ir patalpas 1-5 ir 1-7, tačiau iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog siekia įrodyti būtent tai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, jog CPK 312 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, o CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl plačiau dėl apelianto argumentų, kad jo tėvui buvo perduotos patalpos 1-5 ir 1-7, nepasisako.

26. Iš byloje esančio ŽŪB „Stubriai“ pajininkų susirinkimo, įvykusio 1996 m. vasario 28 d., protokolo Nr. 7 turinio matyti, jog susirinkime dalyvavę 94 pajininkai, turintys 94 balsus, nusprendė, kad likviduojamos bendrovės grūdų sandėlis parduodamas pajininkams už žemės ūkio išmokas: pirmas aukštas: B. P. – 96,85 kv. m (kitu braižu ranka padarytas prierašas „plius 26,96 kv. m“) ir S. M. – 88,75 kv. m, antras aukštas: S. P. – 98,40 kv. m ir S. M. – 120,17 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ranka kitu braižu prierašus dėl P. B. skiriamų sandėlio plotų padarė buvęs ŽŪB „Stubriai“ minėto susirinkimo pirmininkas ir proceso dalyviai šios aplinkybės neginčijo. Tą pačią dieną sudaryti ir grūdų sandėlio dalių perdavimo–priėmimo aktai. 2019 m. balandžio 3 d. patikslinus pastato kadastro duomenis, pajininkams atitekusios grūdų sandėlio dalys išsidėstė taip: M. S. teko patalpos, plane pažymėtos 1-5 (plotas 23,45 kv. m), 1-6 (65,23 kv. m) ir 1-8 (plotas 100,02 kv. m); P. S. – patalpos, plane pažymėtos 1-7 (plotas 86,26 kv. m); P. B. – patalpos, plane pažymėtos 1-1 (plotas 60,90 kv. m), 1-2 (36,06 kv. m), 1-3 (plotas 13,11 kv. m) ir 1-4 (plotas 13,71 kv. m).

27. Nors apeliantas teigia, kad jo tėvui P. B. dalis sandėlio perduota anksčiau, 1995 metais, o nurodyti dokumentai suklastoti, tačiau šių teiginių jokiais įrodymais nepagrindė. Be to, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus ir įvertinus rašytinę bylos medžiagą bei procesinių dokumentų turinį, matyti, jog apelianto pozicija nenuosekli. Pažymėtina, jog nors apeliantas 2020 m. rugsėjo 9 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad apie A. S. reikalavimus išgirdo tik pirmajame teismo posėdyje, jo teiginius paneigia jo paties pozicija proceso metu. Nei visiems trims pareiškėjams kreipusis į VĮ Registrų centrą su 2019 m. gegužės 7 d. prašymu įregistruoti nuosavybės teises, nei pradiniame 2019 m. spalio 14 d. pareiškime, nei 2020 m. vasario 6 d. teismo posėdyje, nei patikslintame 2020 m. vasario 11 d. pareiškime A. B. jokių aplinkybių dėl dokumentų klastojimo nenurodė, abejonių aptariamų dokumentų tikrumu nekėlė ir sutiko, kad pareiškėjų A. M. ir A. S. pareiškimai būtų patenkinti tokia apimti, kaip pareikšti, ir kad būtų nustatyti jų pareiškimuose nurodytų patalpų valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turintys faktai.

28. Pareiškėjas abejones dėl 1996 m. vasario 28 d. dokumentų tikrumo pradėjo reikšti tik po liudytojo buvusio ŽŪB „Stubriai“ pirmininko J. A. apklausos 2020 m. vasario 6 d. teismo posėdyje šiam parodžius, kad neprisimena, ar dalis grūdų sandėlio atiteko P. S., taip pat kad neteisingai nurodyta protokolo data. Pažymėtina, jog liudytojas teigė neabejojantis, kad dalis grūdų sandėlio patalpų atiteko M. S., pareiškėjos A. M. motinai, ir P. B., pareiškėjo A. B. tėvui, kaip buvusiems ŽŪB „Stubriai“ pajininkams, dėl P. S. nieko parodyti negalintis, nes niekada jo sandėlyje nematęs, tačiau sandėliu galėjo naudotis, kas norėjo, o kaip žmonės susitvarkė dokumentus, nežinantis. Liudytojas patvirtino, kad likviduojant bendrovę iš tikrųjų vyko pajininkų susirinkimas, kuriam jis pats pirmininkavo, kad pajininkams buvo išdalytas bendrovės turtas, jokių ginčų nekilo, nes turto (pastatų) bendrovė turėjo daugiau, nei buvo norinčių juos įsigyti asmenų, tačiau liudytojas negalėjo tvirtai atsakyti, ar buvo sudaryta perdavimo–priėmimo aktuose nurodyta pastatų perdavimo komisija, ar jis pats pasirašė protokole ir perdavimo–priėmimo akte, tvirtino, kad neteisinga protokolo ir aktų data, nes 1996 metais įmonė jau buvo likviduota.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, Juridinių asmenų registro duomenimis, ŽŪB „Stubriai“ buvo likviduota ir išregistruota 1996 m. spalio 23 d., o įrodinėti įmonės likvidavimą ir ginčyti 1996 m. vasario 28 d. susirinkimo protokolo Nr. 7 ir perdavimo–priėmimo aktų tikrumą vien siejant juos su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis apie ŽŪB „Stubriai“ pirmininko J. A. atleidimą 1995 m. gruodžio 29 d., kaip tai daro apeliantas, nesant jokių kitų duomenų ir jokių 1995 metų dokumentų, negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmininkas 1995 m. gruodžio 29 d. atleistas, todėl savaime visi vėlesni jo parašai įmonės dokumentuose suklastoti ir negaliojantys. Visų pirma, pažymėtina, jog apeliantas pateikė duomenis apie J. A. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius tik iki 1995 m. gruodžio 31 d., duomenų apie draudimo laikotarpius 1996 metais byloje nėra. Be to, aplinkybė, kad J. A. atleistas iš ŽŪB „Stubriai“ pirmininko pareigų, savaime nereiškia, kad jis negalėjo eiti kitų pareigų arba likti bendrovės pajininku ir pirmininkauti susirinkimams kaip bendrovės narys – pajininkas, arba būti paskirtas jos likvidatoriumi. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad 1996 m. vasario 28 d. dokumentai galėjo būti suklastoti, juo labiau, kaip minėta, teiginiams, jog tėvui P. B. grūdų sandėlio dalis buvo perduoda 1995 metais, pagrįsti apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu jokių 1995 metų dokumentų nepateikė. Pažymėtina, jog ir šiuo klausimu apelianto pozicija nėra nuosekli, nes savo paties reikalavimų pagrįstumą jis įrodinėjo būtent 1996 m. vasario 28 d. dokumentais, todėl priešingu atveju, t. y. darant prielaidą, kad dokumentai suklastoti, būtų pagrindas naikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ne tik apelianto ginčijamą dalį, t. y. ir tą teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie jo tėvo nuosavybės teise valdytas grūdų sandėlio patalpas.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tiek liudytojas J. A., tiek kaip liudytojai 2020 m. birželio 9 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti N. G., buvusi ŽŪB „Stubriai“ susirinkimo sekretore ir surašiusi 1996 m. vasario 28 d. susirinkimo protokolą Nr. 7 bei perdavimo–priėmimo aktus, ir K. G., taip pat dirbęs bendrovėje, patys dalyvavo aptariamuose įvykiuose ir yra šių įvykių liudininkai. Tuo tarpu pareiškėjai yra jau mirusių aptariamų įvykių dalyvių paveldėtojai. Parodymus liudytojai davė teismo posėdžio metu prisiekę ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais ir pačių pareiškėjų paaiškinimais. Nors liudytojai N. G. ir K. G. su pareiškėjomis A. M. ir A. S. yra susiję giminystės ir svainystės ryšiais, nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi ar kad davė melaginingus ar neteisingus parodymus. Pažymėtina, jog visų apklaustų liudytojų parodymai iš esmės nuoseklūs, atitinka faktines bylos aplinkybes, sutampa su pačių pareiškėjų nurodytomis ir rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis. Nors pats apeliantas ir kelia abejones byloje esančių dokumentų tikrumu, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose pripažino, jog nuo pat pareiškimuose nurodytų grūdų sandėlio patalpų perdavimo iki mirties patalpomis nepertraukiamai naudojosi M. S., P. S. ir pareiškėjo tėvas P. B., po šių asmenų mirties iki šiol patalpomis nepertraukiamai naudojasi, valdo, rūpinasi jų įpėdiniai, duomenų, kad P. B. ar jo įpėdiniai būtų reiškę pretenzijas kitiems asmenims dėl ginčo sandėlio patalpų, byloje nėra. Šias aplinkybes patvirtina ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos Katyčių seniūnijos 2019 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. V3-65. Vien aplinkybė, kad, kaip nurodo apeliantas, jo tėvui paskirtose patalpose pirmame aukšte yra laiptai į antrą aukštą, taip pat savaime nereiškia, kad pirmojo ir antrojo aukšto patalpos negali būti atskiri turtiniai objektai, ypač kai, kaip matyti iš paties apelianto pirmosios instancijos teismui pateiktų fotonuotraukų, laiptai yra užkalti lentomis, prie jų patenkama per atskirą įėjimą, kaip ir nurodė A. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

31. Taip pat laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad savivaldybės vyr. architektė jį pakonsultavo, jog antrojo aukšto patalpa yra pirmojo aukšto perdengimas su stogo palėpe, todėl antrajame aukšte negali būti įteisinta nuosavybė. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti tokios konsultacijos turinį ir kontekstą, juo labiau teisės aktai nedraudžia pastogėje suformuoti atskirą nekilnojamojo turto objektą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ŽŪB „Stubriai“ 1996 m. vasario 28 d. susirinkimo protokolas Nr. 7 galėtų būti laikomas sandoriu, kuriuo pajininkams sukurta civilinė teisė nuosavybės teise įgyti bendrovei priklausiusį grūdų sandėlį, kurio dalių (patalpų) faktinis perdavimas pajininkams įvyko, nors du perdavimo–priėmimo aktai pasirašyti tik juos surašiusios sekretorės, tačiau duomenų, kad patalpos būtų užvaldytos neteisėtai, nėra. Priešingai, protokole aiškiai išreikšta pajininkų susirinkimo narių valia perduoti ginčo turtą M. S., P. S. ir P. B., buvus tokią susirinkimo valią likviduojant bendrovę patvirtina ir liudytojų parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad M. S., P. S. ir P. B. likviduojant bendrovę grūdų sandėlis perduotas kaip atlygis, nes šie asmenys dirbo žemės ūkio bendrovėje ir buvo bendrovės nariai – pajininkai, o tai atitinka ir ginčo teisinių santykių metu galiojusio Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatas. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apelianto ginčijamus juridinę reikšmę turinčius faktus.

33. Pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas ypatingosios teisenos bylas, nurodytas CPK 442 straipsnyje, taip pat ir bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-611/2017). Tai, kad bylos nagrinėjimo metu iš esmės apeliantas pradėjo kelti ginčą dėl nuosavybės teisių, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai procese naudojosi kvalifikuota advokato pagalba ir kitomis procesinėmis teisėmis, bylos nagrinėjimas vyko žodinio proceso tvarka, nors paprastai ypatingosios teisenos tvarka bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka (CPK 443 straipsnio 5 dalis), teismo posėdžiai ne kartą atidėti ir pareiškėjams sudarytos galimybės teikti įrodymus ir tikslinti reikalavimus, kaip matyti iš teismo posėdžių ir bylos proceso duomenų, pareiškėjai šiomis teisėmis aktyviai naudojosi, pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, išaiškino pareiškėjams, kaip tinkamai suformuluoti pareiškimo reikalavimus, pats rinko įrodymus, išreikalavo duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, Juridinių asmenų registro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos, apklausė liudytojus, taigi nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir turėjo išreikalauti papildomus duomenis apie ŽŪB „Stubriai“ likvidavimą.

35. Pažymėtina, jog aktyvus teismo vaidmuo nepaneigia šalies (šiuo atveju – pareiškėjo) procesinės įrodinėjimo pareigos. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigos arba netinkamai ją įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Taigi, ne teismas, o pats pareiškėjas, suinteresuotas tam tikrų aplinkybių ir faktų nustatymu, turėjo pateikti pakankamus įrodymus, o aktyvus teismo vaidmuo procese nereiškia, kad teismas už pareiškėją turi įgyvendinti jo procesines teises ir už jį surinkti ir pateikti įrodymus, juo labiau kad pareiškėjas neprašė teismo išreikalauti duomenų apie ŽŪB „Stubriai“ likvidavimo procesą.

36. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai civilinėje byloje taip pat pripažįstami įrodymais (CPK 186 straipsnis, 443 straipsnio 1 dalis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo standartas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019 27 punktas). Be to, nagrinėjamos bylos specifika yra tai, jog šalys neturi jų prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus pagrindžiančių įrodymų bei įrodinėjimas šio pobūdžio bylose vyksta netiesioginiais įrodymais, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, byloje nesant jokių priešingų įrodymų, pareiškėjai įrodė pareiškimų reikalavimų pagrįstumą, todėl nėra pagrindo daryti priešingą išvadą ir tenkinti apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgdamas į padarytas teisines išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visų trijų pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, priėmė teisingą sprendimą. Priešingas sprendimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

37. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

38. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

40. Pareiškėjos A. M. ir A. S. neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai dėl netinkamo išlaidų paskirtymo plačiau nenagrinėjami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Be to, ir pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Giedrė SeselskytėLarisa ŠimanskienėDanutė Žvinklytė