- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-19
- Bylos Nr.
- 1A-130-616/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20239-2025-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- S. P.
- Nukentėjusysis
- G. V.
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimą 6 mėnesiams.
Iki nuosprendžio vykdymo pradžios S. P. palikta galioti skirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas.
Iš S. P. nukentėjusiajam G. V. priteista 300 Eur turtinei žalai atlyginti.
Priimtas nukentėjusiojo G. V. civilinio ieškinio atsisakymas dalyje dėl 370 Eur turtinės žalos priteisimo ir procesas dėl civilinio ieškinio šioje dalyje nutrauktas.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, S. P. pripažintas recidyvistu.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: medinį pagalį, 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarimu perduotą saugoti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriui, Žemaitės g. 34, Telšiuose, sunaikinti; laikmeną su vaizdo ir garso įrašais (1 vnt.) (vokas prie baudžiamosios bylos viršelio) palikti prie baudžiamosios bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2025 m. birželio 10 d. apie 20.50 val., viešoje vietoje, t. y. ties (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą, būdamas agresyviai nusiteikęs, nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, dėl chuliganiškų paskatų, prisivijęs pasiklydusį ir sustojusį prie namo įvažiavimo G. V. vairuojamą automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame kartu sėdėjusiais R. N., G. Š., D. G., I. J., pribėgęs prie tuo metu sustojusio automobilio tyčia mediniu pagaliu išdaužė G. V. priklausančio automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinio lango stiklą, 150 Eur vertės, bei įskėlė priekinio lango stiklą, 313 Eur vertės, tuo sugadindamas jam priklausantį 463 Eur nedidelės vertės turtą ir taip jis viešoje vietoje savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 284 straipsnį išteisinti, o šio prašymo netenkinus, pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu arba atidėti paskirtosios bausmės vykdymą.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba nuosprendis keistinas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teigia, kad skundžias nuosprendis yra neteisingas dėl to, kad, neištyrus visų byloje esančių įrodymų, netinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurios prieštarauja teismo nustatytoms išvadoms, taip pat dėl vienašališko įrodymų vertinimo, be to, nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį, padaryta esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, o paskirta bausmė yra neproporcinga ir neatitinka bausmės individualizavimo principų.
2.2. Paaiškina įvykio aplinkybes, kad 2025 m. birželio 10 d. apie 20 val. išvyko su elektriniu paspirtuku iš namų (tada gyveno (duomenys neskelbtini)) iki parduotuvės. Nuvažiavus apie 500 m pamatė iš priekio atvažiuojantį, kaip vėliau paaiškėjo, nukentėjusiojo G. V. vairuojamą automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobiliui priartėjus, G. V. automobilis staiga pasuko į apelianto važiuojamos dalies pusę ir vos jo nepartrenkė. Labai išsigando ir toliau važiavo link parduotuvės. Prie parduotuvės pamatė tą patį automobilį ir sustojo paklausti vairuotojo, kodėl pastarasis bandė jį partrenkti, automobilio langas vairuotojo pusėje buvo atidarytas. Agresyviai nusiteikęs G. V. garsiai sušuko: „Ateini čia!“ ir staiga pradėjo greitai važiuoti link apelianto ir, jei nebūtų spėjęs pasitraukti, būtų jį partrenkęs. Tada G. V., juokdamasis kartu su automobilyje sėdėjusiais keturiais draugais, nuvažiavo. Dėl tokio neteisėto nukentėjusiojo elgesio labai supyko ir norėjo surasti tą automobilį. Tada pamatė atvažiuojantį kitą automobilį „VW Phaeton“, vairuojamą jo pažįstamo V. T., todėl jį susistabdė. Automobiliui sustojus, V. T. paprašė, kad pastarasis jį pavežtų. Norėjo surasti tą „Seat Alhambra“ automobilį ir paklausti vairuotojo, kodėl pastarasis bandė jį bandė partrenkti. Apie savo planus V. T. nieko nesakė, tik paprašė padėti, sakydamas, kad jį bandė partrenkti automobilis „Seat Alhambra“. Su paspirtuku pavažiavęs keletą metrų, jį paliko griovyje ir, pamatęs šalia gulintį medinį pagalį, pasiėmė apsigynimui, jei kiltų konfliktas tarp apelianto ir dar keturių G. V. automobilyje buvusių keleivių. Šiek tiek pavažiavę, įvažiavo į žvyrkelį, ten pamatė šviežias, gilias automobilio vėžias, lygtai kažkas būtų išdraskęs žvyrkelį. Iš to suprato, kad tuo keliu nuvažiavo lengvasis automobilis „Seat Alhambra“. Važiavo pagal tas vėžias ir, pamatęs tą patį, nukentėjusiojo šioje byloje G. V., vairuojamą automobilį, paprašė V. T. sustoti prie to automobilio. Išlipęs iš V. T. automobilio, priėjo prie G. V. automobilio, norėjo su juo pakalbėti ir paklausti, kodėl jis norėjo partrenkti apeliantą. Priėjus prie G. V. automobilio, iš vairuotojo pusės, net nespėjus jo nieko paklausti, automobilis pavažiavo į priekį apie 20 metrų, tada visu greičiu važiavo atbuline eiga ir apeliantas atsidūrė tarp dviejų automobilių. Labai išsigando, kad G. V. automobilis jo nepartrenktų ir vos tik spėjus atšokti, iš išgąsčio, norėdamas sustabdyti automobilį, į nukentėjusiojo automobilio galinę dalį metė pagalį, kuris buvo nemažas. Automobilio galinis langas išdužo, o pagalys perlūžo. Tai buvo jau trečias kartas, kai nukentėjusysis tą vakarą savo automobiliu bandė partrenkti apeliantą. G. V. vairuojamas automobilis trenkėsi į V. T. automobilį ir jį labai sugadino. Smūgis buvo toks stiprus, kad išlūžo V. T. automobilio galiniai ratai, nukrito galinis bamperis, automobilis buvo sugadintas nepataisomai. Jeigu nebūtų suspėjęs atšokti į šalį, G. V. automobilis apeliantą būtų mirtinai sužalojęs.
2.3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 284 straipsnį, kadangi jo veiksmuose nėra chuliganizmo sudėties požymių. Akcentuoja, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, chuliganizmas suponuoja akivaizdžią nepagarbą visuomenei, beprasmišką, demonstratyvų elgesį, veiką, nesusijusią su asmeniniu konfliktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse 2K-7-136-2013, 2K-7-45-2015, 2K-7-107-2018 nurodyta, kad tuo atveju, jei konfliktas kyla iš konkrečios situacijos ar asmeninių santykių, net ir viešoje vietoje atlikti veiksmai nelaikytini chuliganizmu. Nurodo, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju konfliktas kilo dėl konkretaus eismo incidento, apelianto veiksmai buvo reakcija į nukentėjusiojo G. V. pavojingą ir provokuojantį elgesį, veika buvo nukreipta į konkretų asmenį, o ne į visuomenę. Akivaizdžios nepagarbos visuomenei požymis byloje nėra nustatytas, todėl apeliantas mano, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.
2.4. Taip pat teigia, kad liko neįvertintos aplinkybės dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio ir realios grėsmės apelianto saugumui. Pažymi, kad byloje yra vaizdo įrašai, iš kurių matyti, jog nukentėjusiojo G. V. vairuojamas automobilis važiuoja apeliantui, važinėjusiam elektriniu paspirtuku, iš paskos ir vinguriuoja kelio viduriu. Tvirtina, kad šių vaizdo įrašų pirmosios instancijos teismas netyrė, nelygino su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl, neištyręs visų įrodymų, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo apelianto veiksmus. Apelianto teigimu, jis nuosekliai aiškino, kad nukentėjusysis G. V. savo vairuojamu automobiliu bandė jį partrenkti, o pagalį pasiėmė gynybos tikslais, o ne puolimui. Akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-7-204-2016 nutartyje išaiškinta, jog vertinant kaltę ir veiksmų pavojingumą, būtina analizuoti nukentėjusiojo elgesį bei galimą provokaciją. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas tokių aplinkybių nevertino, todėl, netinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, priėjo neteisingas išvadas dėl tyčios ir pavojingumo, taip pat nepagrįstai apelianto veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.
2.5. Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi liudytojų parodymai iš esmės nevienodi, net prieštaringi dėl to, kuris automobilio stiklas pirmiau buvo pažeistas, dėl veiksmų eiliškumo ir kitais klausimais. Be to, pirmos instancijos teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiojo G. V. parodymais, nepagrindė, kodėl atmetė kitų liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, neįvertino, kad reali žala – nedidelė, mažesnė nei 1 MGL ir lokalizuota.
2.6. Tvirtina, kad taip pat jam buvo paskirta neteisinga ir neproporcinga bausmė. Tai yra, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, galėjusias iš esmės paveikti bausmės skyrimą, o būtent: į nukentėjusiajam padarytą nedidelę, mažesnę nei 1 MGL – 300 eurų – turtinę žalą; į tai, kad apeliantas yra pasirengęs ją atlyginti ir norėjo ją atlyginti, bet buvo ilgas švenčių laikotarpis ir jam nepavyko susiekti su nukentėjusiuoju; į tai, kad žmonių sveikata nebuvo sutrikdyta; į šeimines aplinkybes, kad jo būsima žmona yra nėščia; į tai, kad jie planuoja įregistruoti santuoką.
2.7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir argumentai, dėl kurių teismas nusprendė neatidėti jam paskirtos bausmės vykdymo, taip pat priimti neatsižvelgus į aukščiau šiame skunde nurodytas aplinkybes, neatitinka nei įstatymo reikalavimų, nei susiklosčiusios teismų praktikos. Atkreipia dėmesį, kad veiksmus, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip chuliganiški ir už kuriuos yra pripažintas kaltas bei nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė dėl staiga sukilusių neigiamų emocijų, kurias iššaukė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nesiekė pažeisti viešosios tvarkos ir rodyti nepagarbos aplinkiniams, nesiekė sutrikdyti visuomenės tvarkos bei rimties. Labai susinervino ir nesusivaldė, pasielgė labai blogai, užuot kvietęs policiją, elgėsi spontaniškai. Labai gailisi dėl to, ką yra padaręs anksčiau ir dėl to, kad padarė šį nusikaltimą, jau būdamas ne kartą teistas, smerkia savo veiksmus ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, pastarasis jam atleido, pretenzijų neturi, pažadėjo ir atlygins jam padarytą turtinę žalą. Būdamas laisvėje galėtų greičiau susirasti darbų, dirbti ir greičiau atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tai atitiktų ir nukentėjusiojo interesus. Akcentuoja, kad jo šeimos materialinė padėtis šiuo metu yra itin sunki, negali rasti darbo, jis padėjo būsimos žmonos šeimai, kuri aprūpino jį maistu, o jis atlikdavo kai kuriuos namų ruošos ir ūkio darbus. Darbdavys, su kuriuo tarėsi, pažadėjo, kad 2026 m. sausio mėn. pradžioje jį priims į darbą ir tada turės pajamų, galės atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, padėti šeimai. Apelianto būsima žmona mokosi, dėl to negali dirbti ir neturi pajamų. Jo būsimos žmonos sveikata silpna, sunkus ir komplikuotas nėštumas. Apelianto mama serga, ji gyvena kaime, tad jo mamai reikalinga pagalba atliekant ūkio darbus. Atlikdamas ankstesnę bausmę suprato, ką reiškia netekti laisvės. Todėl tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vien tik formaliais kriterijais, paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, kuri neatitinka bausmės paskirties, be to, BK 284 straipsnio sankcija numato net kelias alternatyvias bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu ir tik paskutinė iš jų – laisvės atėmimas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo S. P. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. P. atsisakė apeliacinio skundo dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 284 straipsnį ir prašė nagrinėti jo apeliacinį skundą tik dalyje dėl paskirtos bausmės, jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Iš nuteistojo S. P. apeliacinio skundo dalies, kurią jis prašo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jam paskirta galutine laisvės atėmimo bausme ir prašo paskirti švelnesnę bausmę arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (jo dalyje), neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Dėl paskirtos bausmės
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
9. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo S. P. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam S. P. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
10. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų.
11. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. P. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šią nusikalstamą veiką padarė būdamas 2022-2025 m. teistas 6 kartus, daugiausia už turtinių ir smurtinių nusikalstamų veikų padarymą, du kartus – už analogiškų nusikaltimų padarymą, ankstesniu nuosprendžiu paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu (2 t., b. l. 48-58). Šie duomenys patvirtina, kad S. P. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, įskaitant analogiškas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Be to, S. P. daug kartų baustas administracine tvarka, iš jų ir už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus, visos nuobaudos galiojančios, kadangi paskirtų baudų nemoka (2 t., b. l. 140-151). Nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis S. P. buvo nedirbantis, iš viso oficialaus darbo stažo turi mažiau nei už du mėnesius (2 t., b. l. 152-153). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą ir nuteistąjį pripažinęs recidyvistu (BK 27 straipsnis), nuteistajam S. P. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 9 mėnesius (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 6 mėnesiams – nėra aiškiai per didelis.
13. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde nurodytos šeiminės aplinkybės, kurias patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2026 m. sausio 5 d. medicininis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), jog nuteistojo sugyventinė K. P., gim. (duomenys neskelbtini), laukiasi (17 savaičių nėštumas), bei 2026 m. sausio 5 d. VĮ (duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centro pažyma apie jo sugyventinės K. P. mokymąsi dieniniame skyriuje 11 klasėje (3 t., b. l. 69-71). Taip pat, nuteistojo teigimu, jis su sugyventine planuoja įregistruoti santuoką. Visgi tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Be to, vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės rūšies ir dydžio paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Aplinkybė, jog nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo, nusikalstama veika žala žmonių sveikatai nepadaryta, o priteistos turtinės žalos dydis nėra didelis – 300 Eur (apeliantas nepagrįstai teigia, kad ši suma neviršija 1 MGL, nes ji siekia 6 MGL dydį), teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo atsakomybės taip pat išskirtinai nešvelnina. Tuo tarpu nuteistojo teiginiai, kad jis pasižada daugiau nenusikalsti, įsidarbinti (apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė vis dar ieškantis darbo), atlyginti padarytą žalą, kurios jis iki šiol nepradėjo atlyginti, laikytini deklaratyviais, kadangi jo elgesys neleidžia apibūdinti kaip linkusio pasimokyti iš savo netinkamo elgesio bei besistengiančio pasitaisyti asmens. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skiriamos arešto ir laisvės atėmimo bausmės, jų vykdymą visus kartus atidedant bei skiriant įvairaus pobūdžio įpareigojimus ir draudimus, kurie turėjo padaryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi jis ir toliau daro teisės pažeidimus bei nusikalstamas veikas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad nuteistajam S. P. paskyrus švelnesnę bausmę, nuteistasis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo S. P. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.
14. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, S. P. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.
Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
15. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.
16. Akcentuojama, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
17. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).
18. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu S. P. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (6 mėnesiai). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad S. P. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Prašydamas pritaikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo institutą apeliantas skunde akcentuoja, kad labai gailisi dėl to, ką yra padaręs anksčiau ir dėl to, jog padarė šį nusikaltimą, smerkia savo veiksmus, pasielgė spontaniškai, nukentėjusiojo atsiprašė, pastarasis jam atleido, pretenzijų neturi, pažadėjo ir atlygins jam padarytą turtinę žalą, apelianto būsima žmona mokosi, dėl to negali dirbti ir neturi pajamų, jos sveikata silpna, sunkus ir komplikuotas nėštumas, be to, apelianto mama serga, ji gyvena kaime, dėl to jai reikalinga pagalba atliekant ūkio darbus. Visgi iš nuteistojo S. P. teistumų matyti, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas net 6 kartus per 4 metus, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, be to, jam visais nuosprendžiais buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus S. P. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, tai, jog nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Be to, nuteistojo prievolė atlyginti civiliniam ieškovui nusikaltimu padarytą žalą negali būti svarbesnė ir iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. vasario 2 d. pažymą APD-2026-01286, kurioje prašoma iš S. P. priteisti valstybei 141,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 80).
21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
22. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.
23. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendį apskundė nuteistasis S. P.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 3 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą S. P. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo S. P. 141,67 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo S. P. valstybės naudai išieškoti 141,67 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą, 67 euro centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.