Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Inga Staknienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Res NT“ prašymą dėl BUAB „Italian design home“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir apribojimo įmonės vadovei L. M. eiti įmonės vadovės pareigas, suinteresuoti asmenys L. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, UAB „BnP Finance“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas UAB „Res NT“ kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti BUAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu dėl vadovės ir vienintelės akcininkės L. M. veiksmų; 2) priimti sprendimą apriboti L. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

2. Nurodė, kad pareiškėjas (kreditorius) UAB „Res NT“ kaip pardavėjas ir UAB „Italian design home“ kaip pirkėjas 2019-06-13 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK 5808 (toliau – Sutartis).

3. Sutartyje buvo numatyta, kad pardavėjas UAB „Res NT“ (toliau – kreditorius) parduoda UAB „Italian design home“ (toliau – atsakovas arba skolininkas) patalpas už 810 700 eurų (įkaitant PVM), o atsakovas už jas atsiskaito Sutartyje numatyta tvarka. Kreditoriaus patalpos buvo hipoteka įkeistos bankui Luminor, todėl prieš pasirašant sutartį, kreditorius ėmėsi veiksmų, kad gautų banko sutikimą patalpų pardavimui, atliko kitus reikalingus veiksmus Sutarties pasirašymui ir didelės vertės nekilnojamojo turto pardavimui. Sutarties vykdymo laikotarpiu, kuris tęsėsi apie pusę metų, kreditorius buvo įšaldęs didelės vertės patalpas, negalėjo jų pasiūlyti pardavimui kitam potencialiam pirkėjui, taip pat plėsti nuomos veiklą jose, kadangi buvo pasirašyta notarinė sutartis dėl šių vertingų patalpų pardavimo. Nekilnojamojo turto kainą buvo žadama sumokėti, nes tariamai susidurta su laikinais nesklandumais.

4. Sutartyje nurodytos patalpos pagal atsakovo prievoles kitiems kreditoriams taip pat buvo antstolio kurį laiką areštuotos, kreditoriui teko dėti nemažai pastangų ir laiko, kol areštas buvo panaikintas. Kreditorius turėjo įrodinėti, kad patalpos priklauso jam, kaina nėra sumokėta. Pasekmės tokio nepagrįsto arešto dėl atsakovo veiksmų jaučiamos iki šiol, nes pablogėjo kreditoriaus reputacija – bankai nenori suteikti paskolų, nes istoriškai matomas areštas ir situacijos paaiškinimas bankams nėra paprastas.

5. UAB „Italian design home“ pagal Sutartį iš viso nesumokėjo nekilnojamojo turto pirkimo kainos. Ginčo aplinkybėmis yra pagrindo teigti, kad skolininkas ir neketino, nesiruošė šios kainos mokėti, sutarties pasirašymo pas notarą metu tikėjosi, kad bus perleista nuosavybės teisė į didelės vertės patalpas be jokio pradinio (avansinio) mokėjimo. Piniginių lėšų sumokėjimui skolininko direktorė teigė lėšų turėsianti, kadangi be įmonės lėšų pažįstanti turtingus ir įtakingus verslo partnerius, su kuriais vykdo pelningą baldų prekybą ir su kuriais susitarta dėl verslo vystymo įsigyjant šias patalpas iš kreditoriaus.

6. Atsakovas (ir jos vadovė) apskritai neturėjo jokių lėšų, reikalingų tokių ar bent panašių patalpų įsigijimui ar deklaruotai ūkiniai-komercinei veiklai vykdyti. Apskritai, kiek žinoma, jos vykdyta baldų pardavimo veikla taip pat buvo daugiau fiktyvi – kiti potencialūs pirkėjai (vartotojai) buvo apgaudinėjami (paimamas avansas, baldai nepristatomi), dėl ko pradėti ikiteisminiai tyrimai pagal kitų asmenų pareiškimus. Taigi, skolininkas (įmonė) įsteigtas tik tam, kad vykdytų galimai nusikalstamas veiklas, tikintis apgaule, pasitikėjimu užvaldyti turtą (lėšas), tame tarpe ir kreditoriaus turėtą nekilnojamąją turtą.

7. Atsakovo ir už jos veiklą tiesiogiai atsakingos vadovės bei vienintelės akcininkės veiksmai neturi nieko bendra su tikslais, kuriais steigiama bendrovė ir pradedamas, vykdomas verslas. Tikslai buvo galimai nesąžiningai pasipelnyti, nes pagal sudarytus komercinius sandorius siekta tik apgauti savo kreditorius, pažeisti jų teises, o ne realiai, sąžiningai įvykdyti sudarytus sandorius, vykdyti sąžiningą ūkinę komercinę veiklą. Jei asmuo (įmonės vadovas) veikia tik tam, kad sudarinėtų sandorius su sąžiningais kreditoriais, juos klaidinant ir siekiant įgyti naudos (lėšų), realiai nesuteikiant jokio priešpriešinio vykdymo savo kontrahentams (kreditoriams) ir net neturint tokių tikslų, tokie nuolatiniai veiksmai lemia tyčinio bankroto situaciją. Ginčo atveju juridinio asmens (atsakovo) nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo.

8. Paminėtas išvadas patvirtina ir tos aplinkybės, kad neturėta jokių resursų sandorių įvykdymui.

9. Skolininko vadovė taip pat laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko nuostoliai kreditoriams tik didėjo. LR juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 str. numato, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

10. Teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

11. Visos aukščiau paminėtos L. M. pareigos, kaip juridinio asmens vadovės, buvo pažeistos, todėl yra pagrindas prašyti teismo priimti sprendimą apriboti jai teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (LR Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 str. 3 d.).

12. Finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaromi, jie įmonės vadovės apskritai nebuvo teikiami Juridinių asmenų registrui, kai to reikalauja teisė aktai ir kas taip pat preziumuoja tyčinio bankroto situaciją. Šią prezumpciją dar labiau sustiprina ir tai, kad atsakovo vadovė nėra perdavusi jokių įmonės dokumentų bankroto administratoriui, kaip to reikalauja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas. Tai rodytų, kaip ir teigta, ne vienkartinius jos veiksmus, o tyčinę veiklą, naudojantis įmone pažeisti savo kreditorių teises ir interesus, kas lemia tyčinį bankrotą dėl įmonės vadovės (ir vienintelės akcininkės) veiksmų. Kiek žinoma, dėl tokių atsakovo vadovės veiksmų taip pat nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai taip pat tyčinio bankroto požymis.

13. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriuo su prašymu sutiko. Nurodė, kad bendrovės vadovė L. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-08-31 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1452-827/2021 pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje (kreditorių teisių pažeidimas), ir nubausta 1 450 Eur bauda. Atsižvelgiant į kreditoriaus UAB „ResNT“ pareiškime nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, taip pat į teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, kreditoriaus prašymas pripažinti UAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti tenkintas.

14. Nemokumo administratorius pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriuo prašymą palaikė. Nurodė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, nemokumo administratorius susisiekė su L. M. telefonu, vėliau susirašinėjo el. paštu. L. M. iš pradžių deklaravo bendradarbiausianti su nemokumo administratoriumi, tačiau savo pažadų netesėjo, su administratoriumi susitikusi nebuvo, jokių įmonės dokumentų ar turto neperdavė.

15. Dėl pareiškėjo pareiškime nurodomų aplinkybių nemokumo administratorius pasisakyti negali, nes nėra perėmęs jokių tai galinčių patvirtinti ar paneigti įmonės dokumentų. Kai kuriuos įmonės buhalterinės apskaitos duomenis administratorius yra gavęs iš juos išsaugojusios buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios įmonės, tačiau jie nepilni, nes sutartis su ta įmone buvo nutraukta dar iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo teismui.

16. Suinteresuotas asmuo UAB „BnP Finance“ pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriuo su prašymu sutiko. Nurodė, kad atsakovas UAB „Italian design home“ 2019-08-07 pateiktoje paskolos paraiškoje nurodė, jog kredito suma reikalinga įmonės plėtrai. Suinteresuotas asmuo, kaip sąžininga sutartinio santykio šalis, įvertinęs atsakovo tikslą gauti papildomų apyvartinių lėšų įmonės veiklai plėtoti, sudarė su atsakovu sutartį ir pervedė sutartas lėšas į atsakovo atsiskaitomąją banko sąskaitą. Paskolos sutartį, atstovaudama atsakovą, sudarė ir parašu patvirtinimo jo vadovė L. M.. Atsakovas nėra atlikęs nei vienos įmokos pagal sutartį, o atsakovo vadovė sudarant sutartį žinojo, kad atsakovas turėjo skolų kitiems kreditoriams, kurių taip pat nedengė. Todėl galima teigti, kad sutartis su suinteresuotu asmeniu buvo sudaryta siekiant pabloginti atsakovo turtinę padėtį bei iš anksto žinant, kad prievolė pagal sutartį nebus vykdoma.

17. Suinteresuotas asmuo L. M. pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriuo su prašymu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas atsakovo kreditoriumi tapo tik dėl tarp šalių neįvykusio nekilnojamo turto pirkimo pardavimo sandorio ir dėl to iš atsakovės pradėtų išieškoti sutartinių netesybų pareiškėjo naudai, t. y. jokios realios žalos pareiškėjas dėl atsakovo ar dėl jos vadovės kokių nors neteisėtų veiksmų nepatyrė. Nors netesybos ir iš atsakovo buvo pradėtos išieškoti vykdomojo įrašo pagrindu, tačiau pareiškėjo pareiškime aptarimas nekilnojamo turto pardavimo sandoris pilnai nebuvo baigtas ir neįvyko iš dalies ir dėl paties pareiškėjo veiksmų. Atsakovo bankrotą iš esmės nulėmė nesėkmingai sudarytas turto prikimo pardavimo sandoris su pareiškėju, kurio pagrindu atsakovei kilo pareiga mokėti didelę sumą netesybų, o ne kokie nors neteisėti ir sąmoningi veiksmai, kuriais būtų siekta sukelti atsakovo bankrotą. Pareiškėjo teiginiai, kad neva atsakovo vadovė siekė apgaulės būdu įgyti pareiškėjo nekilnojamą turtą ir už jį niekada neplanavo atsiskaityti, tėra deklaratyvūs ir jokiais byloje esančiais įrodymais niekuo nepagrįsti teiginiai, kuriais negali būti vadovaujamasi nagrinėjant šią bylą.

18. Pagrindinės problemos dėl atsiskaitymo už perkamą turtą kilo dėl to, kad pats pareiškėjas neišdavė sutikimo dėl jam dar nuosavybės teise priklausančio, tačiau atsakovui parduoto turto įkeitimo, tuo tarpu be įkeitimo sandorio sudarymo, jokia kredito įstaiga nesutiko išduoti kredito atsakovui dėl perkamo turto kainos sumokėjimo. Atsakovo bankrotą iš esmės nulėmė nesėkmingai sudarytas turto prikimo pardavimo sandoris su pareiškėju, kurio pagrindu atsakovei kilo pareiga mokėti didelę sumą netesybų, o ne kokie nors neteisėti ir sąmoningi veiksmai, kuriais būtų siekta sukelti atsakovo bankrotą.

19. Jokių konkrečių buvusios vadovės neteisėtų veiksmų ar sandorių, kuriais sąmoningai ir kryptingai buvo siekiama sukelti atsakovės bankrotą, pareiškėjas savo pareiškime nenurodė, o viską dėstė tiesiog abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog minėtu laikotarpiu atsakovo veikla būtų netinkamai organizuojama, kad buvo sudarinėjami nuostolingi atsakovui sandoriai, kad įmonės turtas ar veikla būtų nukreipiami į kitas susijusias įmones, kad atsakovo turtas būtų švaistomas, sunaikinamas ar gadinamas ir pan. Atsižvelgiant į tai, nesant įrodymų, patvirtinančių buvusios vadovės tyčinius veiksmus (neveikimą), nulėmusius atsakovo bankrotą, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai, kad buvusios vadovės veiksmuose egzistuoja tyčinio bankroto požymių, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti.

20. Atsakovo nemokumo administratorius buvo informavęs buvusią vadovę, kad jis perėmė apskaitos dokumentus iš apskaitą tvarkiusios įmonės, tačiau iki pat 2021 m. rugpjūčio mėnesio niekada neminėjo, kad jam trūksta kokių nors atsakovo finansinės apskaitos dokumentų, o tuo iš esmės susirūpino tik pareiškėjui inicijavus tyčinio bankroto bylą. Dėl šios priežasties buvusi vadovė net nežinojo, kad nemokumo administratoriui kokių nors dokumentų trūksta, todėl natūraliai jų negalėjo ir perduoti. Buvusiame atsakovo biure galėjo likti vienas segtuvas su kokiais nors atsakovo dokumentais, tačiau nemokumo administratoriui buvusios vadovės laiku neinformavus, kad jam kažkokių dokumentų trūksta, buvusi vadovė jų tikriausiai dėl šios priežasties ir neperdavė. Šiuo metu buvusi vadovė deda visas pastangas, kad būtų rastas ir perduotas trūkstamas dokumentų segtuvas nemokumo administratoriui

21. Sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti įvertintos ir faktinės aplinkybės, kad nemokumo administratoriaus žinioje yra bendrovės apskaitos dokumentai, o neperduotų dokumentų dalis yra labai maža. Taip pat reikia įvertinti ir prie šio atsiliepimo pridedamo nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame yra užfiksuotos aplinkybės apie bendrovės vykdytą veiklą, jos veikloje gautų lėšų panaudojimą bendrovės veiklos tikslais, o ne neteisėtu būdu. O taip pat būtina įvertinti ir įsigilinti į priežastis, kurios nulėmė nepilną bendrovės dokumentų neperdavimą nemokumo administratoriui, t. y. į tai, kad pats nemokumo administratorius neinformavo buvusios vadovės, kad jam trūksta kokių nors dokumentų, nustačius, kad bendrovės dokumentai pilnai nėra perduoti vien dėl to, kad buvusi vadovė nesuprato, kad kažkas yra neperduota (t. y. nenustačius tyčinio siekio neperduoti dokumentų), bendrovės bankrotas neturėtų būti pripažįstamas tyčiniu šiuo pagrindu.

22. Atsiliepimu į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu kreditorius BnP Finance teigia, kad jam buvo padaryta žala, kadangi nei viena įmoka jam sumokėta nebuvo. Šių aplinkybių kontekste pažymėjo, kad šis kreditorius, priimdamas sprendimą išduoti kreditą atsakovo apyvartinėms lėšoms, žinojo ir vertino atsakovo turtinę padėtį ir prisėmė visą verslo riziką įprastą jo veikloje, kad bendrovė, kuriai suteikiamas kreditas, savo įsipareigojimų įvykdyti gali ir negalėti, todėl kreditoriaus verslo sprendimas išduoti kreditą, kai jis jokiu būdu nebuvo klaidinamas dėl atsakovo turtinės padėties, taip pat negali būti pagrindu atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu ar spręsti, kad buvusi vadovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

23. Siekiant sumažinti bet kokias galimas kreditoriaus rizikas dėl galimo kredito negražinimo, kreditas buvo suteiktas su papildoma užtikrinimo priemone, t. y. buvusios atsakovo vadovės mamos V. K. laidavimu, kuri net ir šiuo metu vykdo savo kaip laiduotojos prievolę.

24. Neidentifikavus visiškai akivaizdaus sąmoningo blogo valdymo, siekiant privesti bendrovę prie bankroto, nėra pagrindo atsakovo bankrotą kvalifikuoti kaip tyčinį bankrotą. O nenustačius aktyvių buvusios įmonės vadovės veiksmų siekiant tyčia sukelti įmonei bankrotą, nėra pagrindo ir apriboti jos teises būti juridinio asmens vadovu ar valdymo organų nariu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

25. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

26. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Italian design home“ vadovės veiksmai, lėmę įmonės privedimą prie bankroto tyčia, buvo atlikti laikotarpiu nuo 2019-06-13 iki 2019-12-31, kuomet įmonės vadovė, atstovaudama UAB „Italian design home“, sudarė su pareiškėju Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK 5808, kurią turėjo įvykdyti iki 2019-12-31.

27. Kadangi pareiškėjas įrodinėja, jog prie bankroto UAB „Italian design home“ buvo privesta tyčia vadovės L. M. veiksmais, atliktais iki įsigaliojanti JANĮ, šiems veiksmams vertinti tyčinio bankroto kontekste taikytinas veiksmų atlikimo metu galiojęs Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1066-450/2021).

28. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

29. ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas yra suformulavęs požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti esant bankrotą tyčiniu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių:

1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu;

2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai;

3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis;

4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto;

5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta / aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo / įsipareigojimų dydžio / struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

30. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu:

1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys;

2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

32. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

33. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

34. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

35. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).

36. Pareiškėjas iš esmės prašo pripažinti UAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu trimis ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintais pagrindais: 1) įmonės vadovė nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta / aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo / įsipareigojimų dydžio / struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Dėl įmonės vadovės pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymo tinkamumo

37. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalimi, bendrovės vadovas yra bendrovės valdymo organas, kuris organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Pagal to paties straipsnio 12 dalies 1-2, 16 punktus, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą, įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.

38. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad organizuodamas ir vykdymas bendrovės kasdienę veiklą, bendrovės vadovas, be kita ko, saistomas įstatyme įtvirtintų fiduciarinių pareigų, t. y. veiklos principų, kuriais jis turi vadovautis, priimdamas konkrečius verslo sprendimus, ir kuriais iš esmės apibūdinamas bendrovės vadovo veiklos standartas. vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Bendrovės vadovas, atlikdamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose jam nustatytas (tiek konkrečiai įvardytas, tiek fiduciarines) pareigas, turi atsižvelgti ne tik į akcininkų, bet ir į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

40. Pasak pareiškėjo, L. M. netinkamas įmonės valdymas pasireiškė tuo, kad su pareiškėju buvo sudaryta 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutartis, kurios L. M., kaip atsakovo vadovė, nesiruošė vykdyti.

41. Bylos duomenys patvirtina, kad 2019-06-13 tarp pareiškėjo ir atsakovo buvo sudaryta Pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pareiškėjas įsipareigojo perleisti, o atsakovas – už 810 700 Eur kainą nupirkti iš pareiškėjo patalpas (duomenys neskelbtini).

42. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas nurodė, jog UAB „Italian design home“ nesumokėjus turto kainos, Pirkimo-pardavimo sutartis buvo nutraukta. Nustatyta, kad sutartį nutraukus, atsakovas nesumokėjo pareiškėjui 810 700 Eur turto kainos, o pareiškėjas neperdavė atsakovui 810 700 Eur kaina įvertinto turto. Taigi, atsakovui dėl 2019-06-13 sudaryto ir vėliau neįvykdyto sandorio atsakovo turtiniai įsipareigojimai (kurie būtų atsiradę atsakovui gavus turtą, tačiau nesumokėjus už jį 810 700 Eur kainos) nepadidėjo 810 700 Eur suma. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų taip pat matyti, kad aptartas turtas nebuvo perleistas atsakovui, išliko pareiškėjo nuosavybėje. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad L. M., kaip atsakovo vadovės, veiksmai sudarant 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutartį, nelėmė atsakovo turtinių įsipareigojimų padidėjimo 810 700 Eur suma.

43. Byloje nėra ir duomenų apie tai, kad L. M. būtų turėjusi ketinimų nevykdyti 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų dėl turto kainos sumokėjimo. Vien pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio teiginiai apie tokius L. M. ketinimus, nesant juos patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindu pripažinti egzistavus tokias aplinkybes (CPK 178 str.).

44. Pareiškėjas pareiškime taip pat nurodė, kad dėl neįvykdytų įsipareigojimų pagal Pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjas taikė atsakovui sutartines 50 000 Eur netesybas. Nustatyta, kad būtent tokio dydžio pareiškėjo kreditorinis reikalavimas (neskaitant palūkanų ir vykdymo išlaidų) buvo patvirtintas atsakovo bankroto byloje teismo 2021-06-15 nutartimi. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad atsakovui nevykdant iš 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutarties kilusių įsipareigojimų, atsakovo piniginiai įsipareigojimai padidėjo 50 000 Eur suma.

45. Vis dėlto, kaip minėta, tam, kad būtų nustatyta, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia ar, kad faktinėje nemokumo padėtyje buvusios įmonės turtinė padėtis dar labiau esmingai pabloginta, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tokį įmonės vadovės veikimą tyčia. Tokių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė (CPK 178 str.).

46. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad jo nurodytos aplinkybės, jog atsakovas, atstovaujamas įmonės vadovės, sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį, neketindamas jos vykdyti, kol šios aplinkybės nėra aiškiai ir patikimais įrodymais paneigtos, sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas bankrutavo dėl tyčinių įmonės vadovės veiksmų.

47. Teismas pažymi, kad byloje dėl tyčinio bankroto galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis, besiremianti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, privalo jas įrodyti (CPK 178 str.).

48. Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad įrodinėjimo standartas bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra aukštesnis ir teismo išvados šios kategorijos ginčuose negali remtis prielaidomis ar tikimybėmis. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2020 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1123-781/2020).

49. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas be savo subjektyvios nuomonės apie numanomus įmonės vadovės ketinimus, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įmonės vadovė iš anksto, prieš sudarydama Pirkimo-pardavimo sutartį, tyčia neketino jos vykdyti, siekdama vien turtinių atsakovo įsipareigojimų padidėjimo, kurie reikšmingai prisidėtų prie įmonės nemokumo (CPK 178 str.). Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokie įrodymai, jo manymu, tokias aplinkybes pagrįstų, neprašė tokių įrodymų išreikalauti iš atsakovo, buvusios įmonės vadovės ar kitų asmenų.

50. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aukščiau nurodytas aplinkybes, taigi, neįrodė, kad buvusi įmonės vadovė sąmoningai tyčia sumažino UAB „Italian design home“ turto masę, siekdama šios įmonės nemokumo ar esmingo nemokios įmonės finansinės padėties pabloginimo, pareiškėjo teiginiai, kad įmonės vadovė atliko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus tyčinio bankroto pagrindu esančius veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sandorio sudarymo nuostolingumo įmonei

51. Pareiškėjo manymu, yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ir dėl, kad buvo sudarytas įmonei nenaudingas sandoris – 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pareiškėjas įsipareigojo perleisti, o atsakovas – už 810 700 Eur kainą nupirkti iš pareiškėjo patalpas (duomenys neskelbtini).

52. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog dėl neįvykdytų įsipareigojimų pagal Pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjas taikė atsakovui sutartines 50 000 Eur netesybas, kurių dydžio pareiškėjo kreditorinis reikalavimas (neskaitant palūkanų ir vykdymo išlaidų) buvo patvirtintas atsakovo bankroto byloje teismo 2021-06-15 nutartimi.

53. Kaip minėta, asmeniui, siekiančiam tyčinio bankroto taikymo, tenka procesinė pareiga įrodyti prašyme nurodytas aplinkybes, pagrįsti įmonės vadovo tyčią, siekiant konkrečiu sandoriu sukurti įmonei nemokumo būseną ar esmingai pabloginti nemokios įmonės finansinę būklę bei priežastinį ryšį tarp tokių tyčinių veiksmų ir įmonės nemokumo ar esmingo faktiškai nemokios įmonės finansinės būklės pablogėjimo (CPK 178 str.).

54. Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, tačiau neįrodė, kad 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo akivaizdu, jog UAB „Italian design home“ neturi/neturės finansinių galimybių įvykdyti iš sutarties kilusias pingines prievoles ir tokios aplinkybės lems įmonės bankrotą.

55. Pareiškėjas nepateikė duomenų ar pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2019-06-13 Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo akivaizdu, kad toks sandoris viršija įprastą verslo riziką, yra neabejotinai nuostolingas UAB „Italian design home“ ir sandorio sudarymu įmonės vadovė siekė sukurti įmonės nemokumo būseną ar esmingai paboginti faktiškai nemokios įmonės finansinę būklę (CPK 178 str.). Nurodytų aplinkybių pareiškėjui nepagrindus, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė įmonės privedimo prie bankroto tyčia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (t. y. buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai).

Dėl įmonės apskaitos netinkamo tvarkymo, įmonės dokumentų neperdavimo, lemiančio negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų, jų struktūros

56. Pareiškėjo teigimu, įmonės vadovė pripažintina privedusi įmonę prie bankroto tyčia taip pat ir dėl to, kad įmonėje nebuvo sudarinėjami apskaitos dokumentai, neteikiami registro tvarkytojui, iškėlus bankroto bylą įmonės vadovė neperdavė administratoriui jokių įmonės dokumentų.

57. Vadovaujantis Įmonių finansinės atskaitomybės 28 straipsnio nuostatomis, už įmonės finansinių ataskaitų parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui atsako įmonės vadovas.

58. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

59. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos, dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

60. Kasacinis teismas yra akcentavęs, jog, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Dėl to ir būtina įvertinti, ar dėl dokumentų bankroto administratoriui neperdavimo nebeįmanoma nustatyti esminių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

61. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, nurodyta, kad šio požymio specifika pasireiškia tuo, jog dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

62. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti priežastis, lėmusias apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

63. Bylos duomenys patvirtinta, kad nuo pat įmonės įsteigimo įmonė nė karto neteikė finansinės atsakomybės dokumentų registro tvarkytojui. Nemokumo administratorius nurodė, kad įmonės vadovė administratoriui neperdavė jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės finansinius rodiklius, turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, įmonės nemokumo priežastis, sudarytus sandorius, kitas su įmonės finansine padėtimi susijusias reikšmingas faktines aplinkybes.

64. Vadovės teigimu, ji yra neperdavusi administratoriui tik nedidelės dalies atsakovo dokumentų, duomenys apie atsakovo finansinę būklę gali būti nustatyti iš bankroto byloje teiktų kreditorių finansinių reikalavimų, vadovės į bylą pateikto Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020-12-13 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-2-00009-2, pradėtą vadovės atžvilgiu.

65. Kaip minėta, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šalis turi procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų/atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju, vadovė vien deklaratyviai nurodė, kad aplinkybes apie įmonės finansinę padėtį leidžia nustatyti byloje esantys kreditorių prašymai dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo, tačiau nedetalizavo jokių dokumentų ir nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes apie atsakovo finansinę padėtį jie įrodo, nepateikė jokių duomenų ir apskaičiavimų apie atsakovo turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, sudarytus sandorius bei nepaneigė aplinkybių, kad finansinės atsakomybės dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Nors vadovė nurodė, kad administratoriui buvo perduota didžioji dalis įmonės apskaitos dokumentų, tačiau nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. įmonės dokumentų perdavimo-priėmimo aktų, administratoriaus patvirtinimo apie dokumentų gavimą) (CPK 178 str.).

66. Vadovės manymu, aplinkybes, kad iš byloje esančių duomenų galima nustatyti atsakovo turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą patvirtina Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020-12-13 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-2-00009-2, kuriame nurodytos aplinkybės apie bendrovės vykdytą veiklą, jos veikloje gautų lėšų panaudojimą bendrovės veiklos tikslais, o ne neteisėtu būdu.

67. Teismas pažymi, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2020-12-13 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-2-00009-2 pateiktos aplinkybės apie nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymių nebuvimą vadovės veiksmuose teisiniuose santykiuose su K. P. (kuri net nėra kreditore atsakovo bankroto byloje), tačiau neanalizuotos ir nenustatytos aplinkybės apie atsakovo turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, sudarytus sandorius, nepadarytos išvados apie šiuos atsakovo finansinius duomenis. Taigi, priešingai nei teigia vadovė, aptartas dokumentas nepatvirtina ir nepaneigia aplinkybių apie atsakovo finansinę padėtį.

68. Remiantis išdėstytu, vadovei nepateikus ir nepagrindus duomenų ir apskaičiavimų apie atsakovo turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, sudarytus sandorius, darytina išvada, kad įmonės vadovei nesudarinėjant finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų administratoriui dėl šių įmonės vadovės veiksmų (neveikimo) iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

69. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nereikalaujama, kad visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008).

70. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį tikimybių pusiausvyros principą, teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad byloje nustatytu įmonės finansinės atsakomybės dokumentų administratoriui neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias UAB „Italian design home“ nemokumo priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nei tai, kad nurodytos pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas konstatuoti ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį kriterijų. Panašiose faktinėse situacijose teismų praktikoje laikomasi tokios pat pozicijos dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

71. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno įstatyme nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniam bankrotui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021) pripažintina, kad įmonės vadovė UAB „Italian design home“ prie bankroto privedė tyčia.

Dėl asmens teisių eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

72. Pareiškėjas taip pat prašo priimti sprendimą apriboti L. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pareiškėjo manymu, tokios teisės pasekmės taikytinos įmonės vadovės atžvilgiu dėl to, kad įmonės vadovė: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

73. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įrodinėja, jog įmonės vadovė iki įsigaliojanti JANĮ atliko neteisėtus veiksmus, šiems veiksmams vertinti taikytinas veiksmų atlikimo metu galiojęs Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ).

74. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

75. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymo, yra išaiškinęs, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismui teikiamas prašymas taikyti įmonės vadovui atitinkamų teisių apribojimą turi būti motyvuotas. Taigi pareiškėjas, prašydamas teismo įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi nurodyti ne tik tai, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo ar neatliko kitų įstatymo nustatytų veiksmų, bet ir šiuos teiginius, dėstomus faktus argumentuoti ir pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais pateiktą prašymą. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų prašymo pagrindu arba savo iniciatyva klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia bet kurioje bankroto bylos stadijoje (pvz., iškeldamas bankroto bylą ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).

76. Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatas teismas, spręsdamas tiek dėl suinteresuotų asmenų pateikto prašymo taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą, ir savo išvadas priimtoje nutartyje motyvuoti, t. y. teismas negali taikyti įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo remdamasis vien įstatymo nustatytu formaliu pagrindu, kad įmonės vadovas neatliko įstatymo nustatytų veiksmų.

77. Pareiškėjas vien deklaratyviai nurodė, kad įmonės vadovė nevykdė pareigos laiku pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų (neprašė teismo jų išreikalauti) apie tai, kada tokia pareiga įmonės vadovei atsirado, kada įmonė tapo faktiškai nemokia, taigi nepagrindė tokios aplinkybės egzistavimo (CPK 178 str.).

78. Pasisakant dėl kito pagrindo taikyti atsakovui veiklos apribojimą (po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo vadovas neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms) pažymėtina, jog pareiga po bankroto bylos iškėlimo perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą įtvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pagal nurodytą teisės normą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

79. Aukščiau nutartyje konstatuota, kad įmonės vadovė neperdavė administratoriui įmonės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti aplinkybes, susijusias su įmonės finansine padėtimi, sudarytais sandoriais; dėl nurodytų duomenų nepateikimo iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

80. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad pareigą pagrįsti priežastis, lėmusias apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Nagrinėjamu atveju įmonės vadovė į bylą nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad įmonės dokumentų neperdavė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių (CPK 178 str.).

81. Remiantis teisės doktrinoje ir teismų praktikoje taikoma contra spoliatorem taisykle, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymus, kuriuos ji turi, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos nepateikti įrodymai būtų patvirtinę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1499-585/2020).

82. Kadangi L. M., kaip buvusi įmonės vadovė, turėjo pareigą pateikti administratoriui ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės apskaitos dokumentus, tačiau to neatliko ir neįrodė, kad to neatliko ne dėl savo kaltės, teismas taiko contra spoliatorem taisyklę ir sprendžia, kad vadovė įmonės dokumentų neperdavė dėl priežasčių, kurios nėra svarbios, objektyviai sutrukdžiusios vadovei tokią pareigą atlikti.

83. Teismas pažymi, kad aukščiau aptartos taisyklės netaikius, susidarytų ydinga situacija, kai bankroto procese savo pareigų (pvz. perduoti įmonės dokumentus) nevykdanti šalis dėl tokio neveikimo gautų naudos. Tai neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų), pažeistų bendruosius teisės principus.

84. Nurodytų motyvų pagrindu pripažintina, kad įmonės vadovė bankroto proceso metu neteisėtai neveikė neperduodama įmonės dokumentų administratoriui ir teismui. Nurodyti faktai sudaro pagrindą pripažinti egzistuojant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą pagrindą įmonės vadovei taikyti įstatyme nustatytą atsakomybę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu .

85. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad nėra duomenų apie tai, kad įmonės vadovės atžvilgiu iki šiol būtų taikyta ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta atsakomybės forma, teismas sprendžia, kad teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu L. M. apribojama minimaliam įstatyme įtvirtintam terminui – 3 metams.

Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 14 dalini, 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti pareiškėjo UAB „Res NT“ prašymą dėl BUAB „Italian design home“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Pripažinti BUAB „Italian design home“ bankrotą tyčiniu.

Tenkinti pareiškėjo UAB „Res NT“ prašymą dėl atsakomybės buvusiai BUAB „Italian design home“ vadovei L. M. taikymo.

Apriboti buvusiai BUAB „Italian design home“ vadovei L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) teisę 3 (tris) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui.