Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 284 straipsnį 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (trijų) metų 8 (aštuonių) mėnesių 21 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Nuspręsta bausmės pradžią skaičiuoti nuo J. M. faktinio sulaikymo, nuosprendžiui įsiteisėjus, dienos.

Iš nuteistojo J. M. priteista 800 Eur nukentėjusiojo O. P. naudai, priteistų lėšų tvarkytoju iki jo pilnametystės paskiriant nukentėjusiojo įstatyminį atstovą – mamą R. G., G. N. įstatyminei atstovei A. N. 2 700 Eur teisinės pagalbos išlaidų. 1600 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimas paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2019 m. lapkričio 7 d. apie 14.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šalia gatvės, tyčia, ranka sugriebdamas mažametį O. P. už kaklo, o G. N. už ant pečių uždėtos kuprinės bei tempdamas abu mažamečius link automobilio, kuriame sėdėjo mažametis J. M. sūnus, tokiais veiksmais sukėlė mažamečiui O. P. fizinį skausmą.

1.2. pagal BK 284 straipsnį už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje – 2019 m. lapkričio 7 d. apie 14.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šalia gatvės, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, susijusiu su fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei viešąją tvarką, o būtent: pasivijęs nuo jo bėgančius mažamečius O. P. ir G. N., grasindamas sulaužyti mažamečiams kojas, tyčia suimdamas O. P. už kaklo, o G. N. už kuprinės ir juos tempdamas link automobilio, kuriame sėdėjo mažametis J. M. sūnus, ir taip sukeldamas mažamečiui O. P. fizinį skausmą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.1. Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas. Byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veiką, todėl remiantis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, turi būti išteisintas. Teismas iš esmės rėmėsi bylos baigtimi (neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimu) suinteresuotų ir su jais susijusių asmenų (nemačiusių įvykio aplinkybių) parodymais, nors juose yra prieštaravimų.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis J. M. ir jo gynėja advokatė Aušra Ručienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis J. M. yra pilnai atlikęs bausmę, prašė jo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir jam skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimo ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnyje, ir mano, kad jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat nuteistasis J. M. nesutinka su bausmės individualizavimu bei priteistų proceso išlaidų dydžiu.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo J. M. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, juos teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto nusikalstamų veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Nuteistasis J. M. duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje bei apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. parodymų patikimumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo abejoti minėtų nukentėjusiųjų parodymais. Sutiktina su tuo, kad byloje nėra mažamečių nukentėjusiųjų apklausų, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, įrašų, tačiau vien dėl to nėra pagrindo nukentėjusių parodymų laikyti nepatikimais. Kaip matyti iš byloje esančios Kauno apylinkės teismo Informacinių technologijų skyriaus vedėjo 2019 m. gruodžio 16 d. pažymų, nukentėjusiųjų apklausų įrašyti nepavyko (1 t., b. l. 33, 62). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad mažamečių nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. apklausų, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu dalyvavo tiek ir pats J. M., tiek ir jo gynėja, po apklausų protokolais pasirašė ir jokių pastabų neturėjo.

11. Nukentėjusysis O. P. iš karto po įvykio apie J. M. veiksmais jo atžvilgiu, nurodė ir savo mamai R. G., klasiokams D. S. ir E. F., o vėliau ir kitiems savo artimiesiems – A. G. ir J. R.. Nukentėjusysis O. P. tiek savo mamai R. G., tiek ir klasės draugams bei J. R. nurodė, kad J. M. jį pagavęs sugriebė už kaklo, liudytojai dešinėje kaklo pusėje matė sužalojimą, vieni rausvą dėmę, kiti mėlynę. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nagrinėjimo įvykio, tą pačią dieną nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. mamos kreipėsi į policiją, kur buvo nuvykusios su savo vaikais. Pateiktuose pareiškimuose nurodytas aplinkybes R. G. ir A. N. nurodė ir apklausiamos pirmosios instancijos teisme.

14. Taip pat nukentėjusiojo O. P. parodymus apie jam padarytą sužalojimą ir jaustą fizinį skausmą patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusiojo O. P. mama R. G. ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė nuotraukas su kakle matomais paraudimais (1 t., b. l. 41–45). Nors nuotraukose ir nesimato vaiko veido, tačiau iš jų darymo laiko - 2019 m. lapkričio 7 d. 14.54 val., 14.55 val. bei 14.56 val., galima spręsti jos padarytos iškart po įvykio O. P. grįžus namo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos šios nuotraukos su elektroniniais nuotraukų duomenimis. Nors šioje byloje nukentėjusysis O. P. nebuvo apžiūrėtas teismo medicinos ekspertų, tačiau tai buvo padaryta ne dėl nukentėjusiųjų kaltės, o tiesiog dėl to, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai nedavė siuntimo pas teismo medicinos ekspertus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tiek aukščiau aptarti įrodymai, tiek ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, leidžia daryti nebejotiną išvadą, kad nuteistajam J. M. sugriebus mažametį nukentėjusįjį O. P. už kaklo bei jį tempus, nukentėjusysis jautė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu paminėtos išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos L. P. parodymai.

15. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja L. P. nurodė, kad J. M. pamatė pirmą kartą, kai 2019 lapkričio pabaigoje įvyko įvykis. Ji tuo metu dirbo „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) g. Įvykio metu vyko atgal į darbą po pietų ir stovėjo stotelėje (duomenys neskelbtini) g., prie „(duomenys neskelbtini). Autobusų stotelė yra priešais „(duomenys neskelbtini)“ trikampį, kitoje gatvės pusėje, priešais (duomenys neskelbtini), važiuojant link „(duomenys neskelbtini)“ nuo to žiedo į kitą pusę. Buvo dienos vidurys, apie 14–15 val. Ji stovėjo stotelės dešinėje pusėje, du berniukai apie 12 metų amžiaus stovėjo kitoje pusėje, už stotelės. Stotelėje buvo dar keletas žmonių. Jos dėmesį patraukė tai, kad prie stotelės sustojo didelis pilkas automobilis, iš kurios išlipo tamsiai apsirengęs vyras, ir vaikai pradėjo bėgti. Vyras ėjo greitu žingsniu link jų ir pradėjo juos vytis, sakė „stokit, pagausiu“. Tada jis juos pasivijo, galimai 10 m nuo jos – vieną berniuką paėmė už kuprinės, o kitas pats sustojo, ir jie visi trys gražiai nuėjo prie vyro mašinos. Joje buvo atidarytas galinis langas ir mašinos gale sėdėjo vaikas. Kai vyras vedėsi vaikus iki mašinos, vyras nelaikė vaikų, situacija nebuvo agresyvi, vaikai nebuvo apsiverkę. Liudytojai iš vaikų kūno kalbos atrodė, kad vaikai gal buvo pasimetę, nesuprato, kas tuo metu vyko. Prie mašinos vaikai kažką pasakė. Viskas vyko kokių 5 min. bėgyje. Paskui automobilis tiesiog nuvažiavo ir vaikai nuėjo į stotelę. Tada prie berniukų priėjo stambi moteris ir jų paklausė, ar viskas gerai. Ji negirdėjo, ką berniukai atsakė. J. M. antrą kartą pamatė 2020 m. kovo mėnesio pabaigoje, kai ji dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ – J. M. jos darbovietėje statė tvorą. Kadangi įvykis ne kasdieninis, ji priėjo prie J. M. išsiaiškinti, ar čia tas pats žmogus, ar ne jis dalyvavo tame įvykyje stotelėje, nes jai buvo smalsu. Ji J. M. paklausė, kas ten stotelėje įvyko. Jai J. M. pasakė, kad nuskriaudė jo vaiką. Nebuvo jokio prašymo liudyti teisme.

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tiesų kyla pagrįstų abejonių liudytojos parodymų patikimumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šios liudytojos parodymais. Pagrįstai teismas pažymėjo, kad liudytojos L. P. parodymai iš esmės prieštarauja ne tik mažamečių nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. parodymams, bet liudytojos V. T. parodymams. Tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojos V. T. parodymai tarpusavyje nuo to momento, kai liudytoja atkreipė dėmesį į įvykį yra vienodi, logiški. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojos L. P. parodymų nuoširdumu verčia abejoti ir tai, kad nors ji nurodė, jog po pietų pertraukos vyko į darbą, tačiau iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų (3 t., b. l. 97–99) matyti, kad liudytoja nei įvykio dieną, nei dar dvi dienas po įvykio nedirbo. Taip pat liudytojos nurodytos aplinkybės apie jos pietų laiką (nuo 12 val. iki 15 val.), prieštarauja pateiktiems duomenims, nes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto darbo laiko grafiko matyti, kad pietų pertrauka yra daugiausiai valanda, ir visą laiką ji būdavo nuo 12 val. iki 13 val., tik porą kartų per mėnesį buvo nuo 13 val. iki 14 val. Nors nuteistasis J. M. nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai dažnai keičiasi darbo laiku, tačiau tokių duomenų nėra, jų nepateikė ir apeliantas.

17. Skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl J. M. kaltės nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo U. M. parodymai. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėto liudytojo parodymais, nes liudytojas ne tik buvo paklaustas po daugiau nei pusantrų metrų po įvykio, tačiau jis yra ir nuteistojo J. M. sūnus. Nors iš liudytojos A. A. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ji kai kurių aplinkybių neatsiminė, galėjo supainioti datas, tačiau vertinant jos parodymų neatitikimą duotiems parodymas ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad šie netikslumai nėra esminiai. Be to, negalima neatsižvelgti ir į tai, jog po įvykio praėjo nemažas laiko tarpas, todėl liudytoja duodama parodymus teisme galėjo ir sąžiningai suklysti. vien tuo pagrindu netikėti šios liudytojos parodymais nėra pagrindo.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, pakanka nuteistojo J. M. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusiojo O. P. nesugriebė už kaklo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. M. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš mažametį nukentėjusįjį O. P. panaudojimas – sugriebimas nukentėjusiajam O. P. už kaklo ir tempimas link savo automobilio, padariniai – sukeltas fizinis skausmas, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai –tiesioginė tyčia – apeliantas, ranka sugriebdamas mažamečiui nukentėjusiajam O. P. už kaklo ir tempdamas jį, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, t. y. kad nukentėjusiajam gali būti sukeltas fizinis skausmas, nors šių padarinių ir nekonkretizavo.

19. Nuteistasis J. M. taip pat skunde nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmai šokiravo kitus asmenis, jog jis savo elgesiu išreiškė nepagarbą šių asmenų atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šiuos skundo argumentus. Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad J. M. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šalia gatvės, kurioje dienos metu vyksta intensyvus eismas bei netoliese esančios viešojo transporto stotelės, kurioje, buvo ir kitų asmenų, vijosi mažamečius nukentėjusiuosius O. P. ir G. N., jiems grasino sulaužyti kojas, o pasivijęs, sugriebė O. P. už kaklo, o G. N. už kuprinės ir tempė juos link savo automobilio. Šiuos neteisėtus J. M. veiksmus matė ne tik liudytoja V. T., bet ir kiti nenustatyti asmenys. Taip pat surinktų duomenų visuma nustatyta, kad abu nukentėjusieji jautė baimę, nesaugumo jausmą, o nukentėjusiajam O. P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nuteistasis J. M. nurodė, jog siekė išsiaiškinti su vaikais dėl jų veiksmų (patyčių) jo sūnaus U. M. atžvilgiu, tačiau akivaizdu, kad tokie teisės ir moralės požiūriu nepriimtini J. M. veiksmai mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu, viešoje vietoje buvo pavojingi ne tik konkretiems mažamečiams nukentėjusiesiems, bet ir aplinkai bei aplinkiniams. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. D. – M. nurodė, kad yra buvusios patyčios, bet tai, buvo tarp vienos klasės vaikų ir tai O. P. ir G. N. neliečia. Taigi aptartos aplinkybės, patvirtina, jog nuteistasis pasirinko nepriimtinus savo sūnaus interesų gynimo būtus. Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl J. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra nepagrįstos.

Dėl bausmės

21. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalis ir dėl bausmės skyrimo nuteistajam J. M. yra teisėta bei pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. M., motyvavo jam skiriamų bausmių dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

22. Nuteistasis J. M. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 2 dalis). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę J. M., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas du kartus, nusikalstamas veikas padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, jog J. M. dirba, vienas augina specialiųjų poreikių turintį vaiką. Skiriant bausmes taip pat buvo atsižvelgė į tai, jog J. M. atžvilgiu nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nuteistajam J. M. parinkdamas bausmių rūšis ir nustatydamas jų dydžius, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino ir aplinkybę, jog J. M. vienas augina vaiką turintį specialiųjų poreikių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors nuteistasis J. M. vienas augina sūnų, tačiau tuo metu kai J. M. atlikinėjo jam anksčiau nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę sūnumi rūpinosi jo tėvai. Todėl ir šiuo atveju galima spręsti, kad J. M. sūnus neliks be priežiūros. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

24. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2022 m. sausio 20 d. buvo pateikti duomenys iš Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus, kad J. M. 2022 m. sausio 26 d. yra išregistruotas ir Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus registro, nes 2022 m. sausio 5 d. baigėsi paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminas (3 t. b. l. 190). Tačiau vien dėl šių duomenų nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį dėl BK 64 straipsnio taikymo.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. M. lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikęs 3 metų 1 mėnesio ir 21 d. laisvės atėmimo bausmės, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi patvirtinus Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos nutarimą. Pažymėtina, kad lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos laikytinas sąlyginiu atleidimu nuo bausmės. Sąlyginai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės asmuo bausmės toliau neatlieka, jis paleidžiamas į laisvę, tačiau neatliktos bausmės laikotarpiu vykdoma probuojamo asmens priežiūra. Sąlyginis atleidimas nuo bausmės gali baigtis nuteistojo grąžinimu į pataisos namus toliau atlikti bausmės, jei jis pažeidžia jam nustatytas sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vienas iš probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų – naujo nusikaltimo padarymas neatliktos bausmės laikotarpiu, kuris įvertinamas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Tokiu atveju paskirta bausmė bendrinama su neatlikta bausme vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina, visiškai ar iš dalies bausmes sudėdamas. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad naujos nusikalstamos veikos padarymas probacijos laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes, toks asmuo nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį teismo nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, padarytą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, pagal BK 64 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47-628/2018, 2K-199/2014).

26. Taigi, nežiūrint į tai, jog J. M., jo apeliacinio skundo nagrinėjimo metu buvo išregistruotas iš Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus registro, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, todėl pirmosios instancijos teismas, paskyręs subendrintą bausmę už naujai padarytas nusikalstamas veikas, ją pagrįstai pagal BK 64 straipsnio 1 dalį subendrino su 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, dėl kurios asmuo buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos.

27. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo J. M. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

28. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

29. Kaip jau buvo nurodyta, J. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų, kuriuos padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. J. M. šis teistumas jau trečias. Anksčiau J. M. buvo teistas už tyčinių – apysunkio, sunkaus ir labai sunkaus, nusikaltimų padarymą. Jos atžvilgiu du kartus buvo taikytas ir lygtinis paleidimas. Tai rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro. Šių aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai J. M. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam J. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl kitų klausimų

30. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuri iš jo priteista 2 700 Eur G. N. įstatyminei atstovei A. N. teisinės pagalbos išlaidų. Priešingai nei nurodo nuteistasis, G. N. šioje byloje buvo pagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju. Baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Nukentėjusiojo asmens sąvoka ir teisės yra apibrėžtos BPK 28 straipsnyje. Asmuo, kuriam padaryta turtinė ar neturtinė žala, gali baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį, tuo pat metu įgyti ir civilinio ieškovo statusą. Nusikalstama veika padaryta žala yra suprantama kaip visi ta nusikalstama veika sukelti, su ja priežastinį ryšį turintys padariniai. Nors nukentėjusiajam G. N. J. M. veiksmais nebuvo sukeltas fizinis skausmas ar sutrikdyta sveikata, tačiau iš jo nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog jis patyrė išgąstį, bausmę, kurį jautė ne tik įvykių metu, bet ir vėliau. Todėl tiek veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, tiek ir 284 straipsnyje, aplinkybių aprašyme pagrįstai buvo nurodyti ir visi kiti lengvesni ir veikos kvalifikacijos nelemiantys padariniai, kaip nusikalstamos veikos svarbios aplinkybės. Šios aplinkybės turi būti nurodytos aprašant šią veiką ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose ir teismų sprendimų aprašomosiose dalyse, nes jos reikšmingos sprendžiant kitus byloje svarbius, pvz., bausmės individualizavimo, klausimus. Nors nei nukentėjusysis G. N., nei jo įstatyminė atstovė byloje neapreiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos ar neturinės žalos, tačiau pagrįstai G. N. šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju.

31. Nuteistojo J. M. nuomone, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo G. N. įstatyminei atstovei A. N. priteista 2 700 eurų atstovavimo išlaidų suma yra per didelė Byloje esantys patvirtina, nukentėjusįjį G. N., kurio įstatyminė atstovė A. N., šioje byloje visose proceso stadijose kaip įgaliotasis atstovas, atstovavo advokatas V. P.. Nukentėjusiojo G. N. įstatyminė atstovė A. N. sumokėjo advokatui V. P. 2100 Eur (sąskaitos Nr. VP-2020-07-01-00064) – pasirengimas apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, transporto išlaidos, nepilnamečio vaiko apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją Kauno apylinkės teisme, susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga, atstovavimas 2020 m. liepos 2 d. teismo posėdyje, bei 600 Eur (sąskaitos Nr. VP-2020-10-05-00073) – atstovavimas 2020 m. rugsėjo 7 d. ir 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdžiuose. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

32. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo įstatyminės atstovės A. N. prašymą priteisti 2 700 Eur turėtų atstovavimo išlaidų tenkino. Teismas pažymėjo, kad mažamečio nukentėjusiojo G. N. įgaliotasis atstovas, advokatas dalyvavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek dviejuose pirmosios instancijos teisme vykusiuose posėdžiuose. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą teisme nukentėjusiojo atstovas advokatas buvo pakankamai aktyvus, išsamiai susipažinęs su bylos medžiaga, tinkamai gynė nukentėjusiojo interesus. Įvertinus advokato įdėto darbo kiekį ir laiko sąnaudas, nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydį, ir, vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. N. turi būti atlyginta visa atstovavimo išlaidų suma, tai yra 2 700 Eur. Teisėjų kolegija su tokia suma sutinka. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl priteistos sumos pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteista atstovavimo išlaidoms suma nėra neproporcinga ar per didelė, todėl ją sumažinti pagrindo nėra.

33. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam O. P. priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė tiek į visumą bendrųjų šiam dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, tiek ir į specifines, šiai konkrečiai situacijai reikšmingas aplinkybes, kurias detaliai išdėstė pirmosios instancijos skundžiamame nuosprendyje. Teismas atsižvelgė tiek į nuteistojo J. M. turtinę padėtį, tiek ir į tai, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai O. P. sukėlė fizinį skausmą patyrė dvasinius išgyvenimus, išgąstį, nerimą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiajam O. P. priteisti 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tai yra tinkama kompensacija jo patirtiems neigiamiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, atitinkanti teisingumo bei protingumo principus, todėl ją mažinti nėra pagrindo.

34. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. spalio 5 d. patikslinta pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-6782 dėl garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (3 t, b. l. 164). Pažymoje nurodyta, kad J. M. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 57,33 eurų ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

35. Neturint duomenų, kad nuteistasis J. M. būtų sudaręs susitarimą su savo pasirinktu gynėju, 2021 m. spalio 4 d. nutartimi jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Nuteistasis J. M. 2021 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu informavo, kad sudarė susitarimą su advokate Aušra Ručiene. Būtent ši advokatė dalyvavo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo J. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo J. M. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.