Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Lipnickienės ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) D. J. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-11-15 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2292-424/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams E. M. ir D. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį atsakovės D. J. atžvilgiu, pripažino atsakovų solidariąją atsakomybę ir tinkamai įvertino įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Šio Įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir Draudimo įstatymas (toliau – ir DĮ) taikomi kaip lex generalis (CK6.988 str. 3 d., 6.1018 str., Įstatymo 1 str. 6 d.).

Įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B., G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; kt.).

Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (Įstatymo 4 str. 1 d.). Už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (Įstatymo 4 str. 2 d.). Transporto priemonės savininkas privalo apdrausti naudojamą transporto priemonę ir yra už tai atsakingas. Įstatymo 13 str. 1 d. nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar jo atstovui. Vienas tokių atvejų įtvirtintas 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte – jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo (nagrinėjamos bylos atveju – savininko) civilinė atsakomybė (Įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Tokiu atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku – asmeniu, turinčiu teisę teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (Įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Taigi nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Biuras. Remiantis Įstatymo 2 str. 12 d., 18 d., 6 str., Biuras pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau pati šios funkcijos neatlieka. Taigi draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų ir Biuro nesusiklosto.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka nepadengiami visi nukentėjusiųjų nuostoliai. Kai draudimo išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-382/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia išvada darytina ir tuo atveju, kai draudimo išmoką išmoka Biuras Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu atveju, būtent – jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Biurui išmokėjus nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui draudimo išmoką, kuri visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia. Tokiu atveju Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-07 nutartis priimta civilinėje byloje Transporto priemonių draudikų biuras v. E.S., R.O., bylos Nr. 3K-3-271/2012).

Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Tuo atveju, kai nustatoma, kad transporto priemonės savininkas ne tik neperdavė kitam asmeniui naudoti transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bei tokios transporto priemonės pats nenaudojo, o galimybę valdyti tokią transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, reiškia, kad nustatomos aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, sutikdama, kad draudikas TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgyja teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų solidariai atsakingas už žalos padarymą asmuo ir automobilio savininkas, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, išaiškino, jog būtinos tokios atsakomybės taikymo sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiais atvejais taikoma CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. D., A., bylos Nr. 3K-3-555/2013). Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. P. L., bylos Nr. 3K-3-429/2012). Nagrinėjamuoju atveju apeliantė būtent ir ginasi tuo, kad esą atsakovas E. M. automobilį paėmė savavališkai, nes neišpildė įsipareigojimo prieš tai sudaryti draudimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas E. M. automobilį užvaldė prieš apeliantės valią. Nors apeliantė teigia, kad ji buvo pasakiusi E. M. nesėsti už automobilio vairo, nesudarius draudimo sutarties, tačiau vien tik tokie didesnio pavojaus šaltinio savininko veiksmai nagrinėjamuoju atveju nėra pakankami apeliantės atsakomybei eliminuoti. Be to, nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais: 2007 m. liepos 16 d. liudytojo apklausos metu D. J. paliudijo, kad ji, išeidama į darbą, pati perdavė E. M. raktelius nuo automobilio bei dokumentus, žinodama, kad jis kažkur ruošiasi važiuoti (b. l. 7-8). Jokių aplinkybių, kad būtų draudusi E. M. važiuoti automobiliu, nesudarius draudimo sutarties, D. J. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, tvirtindama, kad jokių pretenzijų E. M. neturi. Tokių aplinkybių nenustatyta ir Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nuosprendžiu, kuriuo E. M. buvo pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje (b. l. 9-13). Nagrinėjant ginčą iš esmės, abu atsakovai pateikė paaiškinimus, kad E. M., žinodamas, jog automobilis yra nedraustas, pats pasiėmė namuose buvusius jo raktelius, kurių paėmimas nebuvo jokiu būdu apsunkintas. Nors apeliantė teigė, kad ji neleido E. M. vairuoti, tačiau tokių teiginių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Be to, E. M. teismui patvirtino, kad iš vakaro jis vartojo alkoholį. Todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, kad E. M. nakvojo D. J. namuose, ši aplinkybė apeliantei turėjo būti žinoma ir turėjo būti protingai įvertinama, kaip rizikos faktorius užvaldyti automobilį.

Apeliantės teiginys, kad ieškovas atsisakė visų savo reikalavimų atsakovės D. J. atžvilgiu, nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl visi išdėstyti argumentai, susiję su CK 6.8 straipsnio 3 dalies taikymu, skundžiamo sprendimo teisėtumui neturi jokios įtakos.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės motyvą, kad yra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas žalai atlyginti (CK 1.125 str.). Solidariosios skolininkų prievolės ypatumai yra įtvirtinti CK 6.6-6.16 straipsniuose. Solidariajai skolininkų pareigai būdingas bendrumas ir nedalumas kreditoriaus atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2007; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2010). Ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka bei skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 str. 1-2 d.). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Pagal CK 6.16 straipsnio 1 dalį, veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Tai reiškia, kad kreditoriui pareiškus ieškinį vienam iš bendraskolių, ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams. Be to, jeigu vienas iš skolininkų atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, tai ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams, neatlikusiems prievolės pripažinimą liudijančių veiksmų (CK 1.130 str. 2 d., 6.12 str.1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-39). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas E. M. 2010 m. liepos 19 d. pasirašė skolinį įsipareigojimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, ir pagrįstai vertino, jog tokiu būdu bendraskolis pripažino prievolę ir nutraukė ieškinio senaties terminą, tokiais veiksmais sukurdamas analogiškas teisines pasekmes solidariai skolininkei D. J.. Nutraukus ieškinio senatį, terminas skaičiuojamas iš naujo, todėl ieškovo pareikštas ieškinys atsakovams 2013 m. liepos 17 d. yra pateiktas teismui nepraleidus ieškinio senaties termino.

Jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams (CK 6.12 str. 1 d.). Dėl šios priežasties apeliantė neteko galimybės neigti skolos, nes ji jau pripažinta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės D. J. prašymo sumažinti priteisiamos žalos dydį CK 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu. CK 6.282 straipsnio 3 dalis numato galimybę sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgus į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Tačiau šios normos taikymui būtina konstatuoti ne bet kokią, o tikrai sunkią turtinę padėtį, kuomet žalos padaręs asmuo neturi turto ar pajamų, užtikrinančių paprasčiausių jo būsto ir maisto poreikių tenkinimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė nuosavybės teisėmis valdo butą, esantį Jaunystės g. 26-20, Vievio m., Elektrėnų savivaldybėje, dirba ir gauna pastovų darbo užmokestį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį, juolab, kad skolininkų prievolė yra solidari. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, ribojančių apeliantės galimybes dirbti ir gauti pastovias pajamas bei išsireikalauti išlaikymo teikimą nepilnametei dukrai iš jos tėvo E. M.. Apeliantė turi teisę kreiptis dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo arba išdėstymo ar sudaryti su ieškovu taikos sutartį vykdymo procese.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl tenkindamas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas, o Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, iš apeliantės D. J. valstybės naudai priteisiamas atidėtas žyminis mokestis (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisi iš apeliantės D. J. į valstybės biudžetą 178,70 EUR (617,00 Lt) atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.