Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-29-318/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-07-14
Bylos Nr.: 1A-29-318/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-02-7-00010-2017-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Regina Pocienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: V. M., V. K., R. D.
Advokatai: Gitana Martyšienė, Arnas Paliukėnas

Kategorijos

1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)
1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.14.6.2.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.14.7.2.1Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymas (BK 184 str. 2 d.)
1.2.19.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.19.4.2Kvalifikuotas piktnaudžiavimas (BK 228 str. 2 d.)
1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-318/2023Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00010-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.4.4.5; 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.2.14.6.2.2.1; 1.2.14.7.2.1; 1.2.19.9.1; 1.2.19.4.2; 1.2.22.1.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,nuteistiesiems V. M., V. K., R. D.,

nuteistųjų gynėjams advokatams Arnui Paliukėnui, Augustinui Vaičiūnui, Gitanai Martyšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžio salėje ir nuotoliniu būdu naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M., V. K., R. D. ir jo gynėjos advokatės Gitanos Martyšienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

– V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), atidėtas 2 (dvejiems) metams įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, o vadovaujantis BK 71 straipsniu (originali įstatymo redakcija), paskirta 20 MGL, t. y. 753,20 Eur, dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

– V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, vadovaujantis BK 71 straipsniu (originali įstatymo redakcija), paskirta 20 MGL, t. y. 753,20 Eur, dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš V. K. konfiskuota 14 341,55 Eur, kaip iš nusikalstamų veikų gautos pajamos.

– R. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, vadovaujantis BK 71 straipsniu (originali įstatymo redakcija), paskirta 15 MGL, t. y. 564,90 Eur, dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. K. ir R. D. solidariai VĮ „(duomenys neskelbtini)“ priteista – 5 773,50 Eur, (duomenys neskelbtini) – 7 724,79 Eur, , (duomenys neskelbtini) – 659,14 Eur, (duomenys neskelbtini) – 28 001,02 Eur turtinei žalai atlyginti.

V. M., V. K. ir R. D. iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos galioti kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti iš gyvenamosios vietos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

V. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – valstybės įmonės (toliau – VĮ) „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, turėdamas teisę vienvaldiškai sudaryti įmonės sandorius bei sandorius, kuriems reikalingas VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ valdybos pritarimas, turėdamas pareigą teikti informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai – (duomenys neskelbtini) prie Susisiekimo ministerijos (toliau – LAKD, Kelių direkcija) apie įmonės veiklos prognozes bei planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, ir apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai, tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2015 m. liepos 15 d., (duomenys neskelbtini), davė žodinius nurodymus VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojui – vyriausiajam inžinieriui K. E., VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ nupirkti ir pastarajam bei 2015 m. balandžio 24 d. sudarytai Nekilnojamojo turto, su valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teise, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo komisijai (toliau – Pirkimo komisija) atlikus aktyvius veiksmus, nupirko nekilnojamąjį turtą – statinius, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tuometinis adresas), su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą 4,3 karto brangiau, negu tikroji turto vertė, todėl VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ patyrė 101 457 Eur turtinės žalos, o būtent:

V. M., turėdamas pareigą žinoti ir žinodamas apie 2014 m. rugsėjo 29 d. (duomenys neskelbtini) ataskaitos, kurią užsakė VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ (2014 m. rugsėjo 12 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nekilnojamojo turto vertinimo paslaugų pirkimo–pardavimo pasirašė V. M.), išvadas, kuriose nurodyta, kad sandėliavimo komplekso pastatų, statinių ir valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teisės, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, nustatyta pajamų ir išlaidų metodais, 2014 m. rugsėjo 16 d. yra 113 000 Lt (apie 32 727 Eur), iš jų: nekilnojamojo turto (pastatų ir kitų statinių (inžinerinių)) rinkos vertė yra 23 500 Lt (apie 6 806 Eur), valstybės išnuomoto žemės sklypo (plotas – 1,3558 ha; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės vertė yra 89 500 Lt (apie 25 920 Eur), sąmoningai tyčia neinicijavo nekilnojamojo turto pirkimo iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“, su kuria 2014 m. birželio 6 d. buvo sudaręs ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. sausio 14 d. V. M. VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ valdybai pateikė savo pasirašytą VĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. – 2018 m. strateginį veiklos planą ir jo sudedamąją dalį – 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi planą, kuriuose nurodyta, jog reikalinga investicija – pastatai su kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo statiniais bei valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teise (1,3558 ha) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), investicijai reikalinga įmonės lėšų suma – 145 000 Eur.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, direktoriaus pavaduotojui – vyriausiajam inžinieriui K. E. 2015 m. balandžio 24 d. sudarius Pirkimo komisiją, V. M. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu pateikė Pirkimo komisijos nariams, tiesiogiai K. E., (duomenys neskelbtini), kuriai tuo metu priklausė minimas nekilnojamas turtas, kontaktą. Atlikus pirkimo procedūras, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 841, V. M. davė neteisėtą žodinį nurodymą Pirkimo komisijai pirkti minimą nekilnojamąjį turtą iš (duomenys neskelbtini), jų pasiūlyta kaina ir apimtimis, t. y. už 143 000 Eur, žinodamas tikrąją perkamo nekilnojamojo turto vertę, 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi plane numatytas ir patvirtintas turto įsigijimo apimtis, suvokė, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ patirs turtinius nuostolius. Vėliau V. M. 2015 m. liepos 15 d. tyčia pasirašė VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ nuostolingą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria už 143 000 Eur, t. y. 4,3 karto brangiau, nupirko nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini): pastatą – administracinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – katilinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gavo teisę nuomotis 1 ha iš planuotų 1,3558 ha ir 7 statinius iš planuotų 8 žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos. Po šių neteisėtų V. M. veiksmų, VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ atlikus finansinių ataskaitų rinkinio auditą, V. M. pasirašė 2015 m. gruodžio 31 d. datuotą nuostolio dėl ilgalaikio turto nuvertėjimo pažymą Nr. ITN16-01, kurioje nurodyti nuostoliai dėl turto nuvertėjimo – 101 457 Eur.

Tokiais savo veiksmais V. M. pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje ir VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įstatų 14 punkte numatytas normas, jog įmonės organai privalo veikti įmonės naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įmonės įstatais. Įmonės organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie akivaizdžiai viršija normalią gamybinę ūkinę riziką ar yra akivaizdžiai nuostolingi; Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 10 punkto (veikos padarymo metu galiojusi 2014 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. XII-1234 redakcija) nuostatas, kad įmonės vadovas atsako už įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo įmonės įstatuose nustatyta tvarka, sudarydamas sandorį, kuris yra nuostolingas vadovaujamai įmonei; Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punktą, jog valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis racionalumo principu – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įstatų 35 punktą, jog direktorius turi teisę vienvaldiškai sudaryti įmonės sandorius. Sandoriams, nurodytiems šių įstatų 22.2 punkte, būtina gauti išankstinį valdybos pritarimą, priėmus sprendimą sudaryti ekonomiškai nenaudingą ir nuostolingą sandorį VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ir valstybės interesams; VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įstatų 38.3 punktą ir VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigybės nuostatų 14.2 punktą, jog direktorius atsako už pranešimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai ir valdybai apie įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai, bei VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigybės nuostatų 12.8 punktą, jog direktorius teikia informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes bei planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, ir apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai, nepranešęs valstybės įmonės valdybai apie tikrąją perkamo nekilnojamojo turto vertę; VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įstatų 38.12 punktą ir VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigybės nuostatų 12.7 punktą, jog direktorius atsako už įmonės metinių turo įsigijimo ir skolinimosi planų, metinių pajamų ir išlaidų sąmatų sudarymą ir jų pateikimą valdybai svarstyti ir įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai tvirtinti, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie reikiamas investicijas įsigyjant minimą nekilnojamąjį turtą.

Tokiu būdu V. M. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, atlikdamas savo pareigas, pagal jam suteiktus įgaliojimus, kaip VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ atstovaujantis asmuo, tyčia veikė priešingai įmonės ir valstybės interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principus, numatytus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, o būtent: 1 punkte numatytą atsakomybės principą, pagal kurį valstybės tarnautojas turi atsakyti už savo veiksmų padarinius, naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą; 3 punkte numatytą efektyvumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojas tarnybinės veiklos rezultatų turi siekti kuo mažesnėmis sąnaudomis, jam skirtus išteklius naudoti ekonomiškai; 7 punkte (veikos padarymo metu galiojusi 2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 redakcija) numatytą nesavanaudiškumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau ar kitiems su juo susijusiems asmenims (sutuoktiniui, partneriui (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), artimajam giminaičiui, svainystės ryšiais susijusiam asmeniui ar kitam valstybės tarnautojo viešų ir privačių interesų deklaracijoje nurodytam asmeniui); tarnauti išimtinai visuomenės interesam; 8 punkte numatytą sąžiningumo ir nešališkumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų; išklausyti ir pateikti tokią informaciją, kuri padėtų asmeniui priimti labiausiai tinkamą sprendimą; nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio atskiriems asmenims ar jų grupėms; 10 punkte numatytą pagarbos žmogui ir valstybei principą, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir vykdyti teismų sprendimus; 14 punkte (veikos padarymo metu galiojusi 2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 redakcija) numatytą viešumo ir skaidrumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojo tarnybinė veikla turi būti vieša ir suprantama, atvira įvertinti; valstybės tarnautojas savo veikloje privalo vengti viešų ir privačių interesų konflikto; sumenkino valstybės įmonės autoritetą bei diskreditavo valstybės įmonės direktoriaus vardą, sukėlė rezonansinį įvykį visuomenėje, padarė valstybės interesams didelę moralinę žalą, neužtikrino viešo intereso įgyvendinimo, todėl didelės neturtinės ir turtinės 101 457 Eur dydžio žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė. Taip pat šiais veiksmais V. M. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės 101 457 Eur VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turtą.

V. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, o R. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nuteisti už tai, kad V. K. su padėjėju R. D., veikdami bendrai, tiesiogine tyčia, V. K. nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. liepos 29 d. būnant valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu, turinčiu teisę ir pareigą organizuoti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pardavimą, nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d., (duomenys neskelbtini), pagal iš anksto sugalvotą planą, per kelis asmenis, kurie susiję svainystės ir giminystės ryšiais su įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu R. D. ir V. K., be varžytynių pardavė BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą ir V. K. pasisavino už jį gautus pinigus – 56 500 Eur, o būtent:

V. K. 2013 m. lapkričio 25 d.

BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB „ (duomenys neskelbtini)“ paskirtas įgaliotu asmeniu ir 2014 m. balandžio 7 d. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių buvo įgaliotas parduoti BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, statinius, esančius adresu, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. 7980-0001-0080). Šį turtą ne aukciono būdu 2015 m. vasario 10 d. V. K. už 23 500 Eur pardavė UAB „ (duomenys neskelbtini)” vadovo R. D. žmonos pusbroliui J. S., kurį, padėdamas V. K., pasitelkė R. D.. 2015 m. balandžio 3 d. J. S. tą patį nekilnojamąjį turtą pardavė V. K. pusbroliui M. A. už 25 000 Eur, o 2015 m. balandžio 10 d. M. A. minimą nekilnojamąjį turtą pardavė (duomenys neskelbtini) už 80 000 Eur. M. A., 2015 m. balandžio 10 d. gavęs pinigus už nekilnojamojo turto pardavimo sandorį į savo asmeninę banko sąskaitą, nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. per aštuonis kartus pervedė gautus pinigus į V. K. asmeninę sąskaitą. R. D., žinodamas apie aukščiau minimus sandorius, pasinaudojo savo einamomis UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigomis ir 2015 m. liepos 29 d. perįgaliojo save administruoti BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą.

Tokiais neteisėtais veiksmais, siekdamas turtinės naudos, veikdamas pagal jam suteiktus įgaliojimus priešingai kreditorių interesams, V. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu, pažeidė: Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (čia ir toliau 2014 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. XII-1229 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto nuostatas, jog administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, nes nepatenkinus kreditorių teisėtų reikalavimų, bankrutuojančios įmonės lėšas pasisavino; Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nuostatas, jog administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, pirkti įmonės turtą, atstovauti pirkėjui jį perkant. Įmonės turto pirkėju ir pirkėjo atstovu negali būti administratoriaus sutuoktinis, giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikri bei netikri broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikai), svainystės ar partnerystės ryšiais su administratoriumi susijęs asmuo; Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalies 2 punkto nuostatas, jog administratorius privalo laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Tokiu būdu V. K., padedant R. D., kuris pasitelkė svainystės ryšiais susijusį asmenį, sąmoningai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, atlikdamas savo pareigas, pagal jam suteiktus įgaliojimus ir jais pasinaudodamas, kaip BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius įgaliotas asmuo, siekdamas asmeninės turtinės naudos nesant kyšininkavimo požymių, veikė priešingai įmonės kreditorių interesams, taip iškreipdamas bankroto administratorių teikiamų viešų paslaugų esmę, diskreditavo bankroto administratorių vardą bei autoritetą, sumenkino nepriekaištingą reputaciją, ir padarydamas valstybės interesams didelę neturtinę žalą, bei 56 500 Eur turtinės žalos patyrė BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditoriai. Taip pat šiais veiksmais V. K., padedant R. D., pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą – 56 500 Eur.

Taip pat V. K. nuteistas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė šaudmenis, o būtent: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2019 m. sausio 10 d., 10.55 val., savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), namo antrame aukšte, vonios kambaryje esančiame seife, neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė 50 vienetų „Seller&Bellot“ gamintojo .22 kalibro (5,6 mm) „WMR“ žiedinio įskėlimo šovinius, skirtus analogiško kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams iki tol, kol pastarieji buvo rasti ir paimti 2019 m. sausio 10 d. kratos metu.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Nuteistasis skundą grindžia šiais argumentais:

1.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. M. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

1.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. M. žinojo tikrąją nekilnojamojo turto vertę, šio turto įgijimo būtinumas ir panaudojimo galimybės nebuvo išanalizuotos ir konkretizuotos, todėl jo iniciatyva ir sprendimu turtas buvo nupirktas už nepagristai didelę 143 000 Eur sumą. Priešingai, negu konstatavo teismas, rašytinė bylos medžiaga, liudytojų K. E., M. P., R. P., M. C., J. G., J. K. ir kitų parodymai neabejotinai pagrindžia ginčo žemės sklypo įsigijimo būtinumą ir jo paskirtį. Be to, teisme apklausti liudytojai nurodė, kad realiai kaina atitiko rinkos vertę. Tokios pačios nuomonės laikėsi ir ieškovas (duomenys neskelbtini), kurio atstovė advokatė K. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad bankas laikosi pozicijos, jog 143 000 Eur sklypo kaina yra reali rinkos kaina.

1.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad žemės sklypas su statiniais buvo nupirktas V. M. iniciatyva ir sprendimu. Sprendimą pirkti turtą V. M. priėmė ne vienasmeniškai, o tai padarė kolegialūs įmonės organai, t. y. valdyba ir pirkimų komisija. Todėl V. M. nėra atsakingas už kolegialių valdymo organų priimtus sprendimus. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad V. M. realiai priėmė sprendimą, o kiti darbuotojai sprendė tik formaliai, pagal tai kaip norėjo V. M.. V. M. jokios įtakos savo pavaldiniams nedarė, neliepė priimti vienokių ar kitokių sprendimų. Viešųjų pirkimų komisija sprendimą priėmė savarankiškai. Valdybai V. M. taip pat jokios įtakos nedarė ir daryti negalėjo, nes jos sudėtyje buvo ir Kelių direkcija, kuriai pavaldi pati VI „ (duomenys neskelbtini)“, V. M., darbuotojai ir direktoriaus pavaduotojas. Tai, kad teisme tiek pirkimų komisijos, tiek valdybos nariai, nurodė, jog žemės sklypo pirkimas buvo formalumas, kad valdybos nariai svarstytu klausimu plačiau nesidomėjo, nes buvo ne vienos valstybės įmonės valdybų nariais, todėl informacijos buvo daug, be to turėjo dirbti ir savo tiesioginį darbą, rodo tik tai, kad jie galimai netinkamai atliko savo pareigas, bet tikrai ne tai, jog V. M. padarė nusikaltimą.

1.4. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypas buvo nupirktas 4,3 karto brangiau, negu tikroji turto vertė, todėl VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ patyrė 101 457 Eur turtinės žalos. Tai, kad reali turto kaina buvo didesnė, negu 32 727 Eur, iš dalies patvirtina ir 2014 m. rugsėjo 22 d. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ vykusio kreditorių susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, jog kreditoriai buvo nusprendę parduoti 1,3558 ha bendro ploto žemės sklypo nuomos teisę ir pastatus kaip vieną nedalomą objektą viešose varžytynėse, o pradinė kaina pirmosioms varžytynėms buvo nustatyta 302 802 Lt. Tai, kad už turtą buvo galima gauti 80 000 Eur, nuosprendyje nurodė ir pats teismas, vertindamas V. M. veiksmus.

1.5. Teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo vertės, vadovavosi išskirtinai 2014 m. rugsėjo 29 d. turto vertinimo ataskaita, pagal kurią nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vertė buvo 32 727 Eur. Byloje yra turto vertinimas, atliktas (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad bendra VĮ „ (duomenys neskelbtini)” parduotų septynių pastatų / statinių, esančių (duomenys neskelbtini), su 1 ha ploto sklypo dalies nuomos teise, vertintų kaip komplekso – investicinio objekto, rinkos vertė yra 179 000 Eur. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad nebuvo padaryta jokios įmonei žalos, tačiau šių duomenų teismas neįvertino, todėl nepagrįstai pripažino, jog 2014 m. rugsėjo 29 d. vertinimo ataskaita yra tinkama. 2014 m. rugsėjo 29 d. vertinimo ataskaita nėra patikima. Joje objekto vertė nustatyta ne sandorio dienai, skirtingai negu (duomenys neskelbtini) paruošta Turto vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuri atlikta retrospektyviai. Taigi, byloje esant dvejopo pobūdžio bei skirtingo turinio duomenims (kurie teismo gali būti vertinami įrodymais), teismas turėjo pašalinti neaiškumus arba visas abejones vertinti V. M. naudai, tačiau teismas to nepadarė.

1.6. Byloje neįrodyta ir V. M. tyčia. V. M. nepažeidė jokių tarnybos ir elgesio normų. Kitaip, negu teismas įvertino, V. M. elgėsi sąžiningai ir nedarė jokios įtakos darbuotojų sprendimams. Sprendimą priėmė įmonės kolegialūs organai. Turtas buvo nupirktas už realią, netgi žemesnę, nei rinkos, kainą. Objektas buvo įmonei būtinas ir naudingas. V. M. iš to jokios asmeninės naudos negavo, nekontaktavo su sklypo pardavėjais, neteikė jiems informacijos. Be to, ši byla nesukėlė jokio rezonanso. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad V. M. veikė tyčia ir padarė įmonei žalą.

1.7. Padaręs prielaidomis pagrįstą išvadą, kad V. M. veikė neteisėtai, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo nupirktas už žymiai didesnę, negu rinkos, vertę, kad sklypas buvo įmonei nereikalingas, teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, jog V. M. iššvaistė ir didelės vertės VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turtą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. D. ir jo gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kurioje R. D. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje R. D. išteisinti, nes jis nepadarė jam inkriminuotų veikų. Nuteistasis ir jo gynėja skundą grindžia šiais argumentais:

1.8. Teismas netinkamai įvertino nuteistųjų R. D., V. K., liudytojų R. S., J. S., A. S., M. A. ir R. A. parodymus ir nesant jokių įrodymų nepagrįstai R. D. nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. R. D. jam inkriminuotų veikų nepadarė ir V. K. nepadėjo padaryti pastarajam inkriminuotų veikų.

1.9. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. K. ir R. D. neva „nusikalstamą susitarimą“, R. D. „sutikimą“ padėti įvykdyti nusikalstamas veikas, R. D. prašymą J. S. nusipirkti ir parduoti BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad R. D. aktyviai dalyvavo BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrose, bendravo su BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditoriais bei kitais asmenimis, kurie turėjo santykių su bankrutuojančia įmone. R. D. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu buvo paskirtas tik 2015 m. liepos 29 d., t. y. jau po 2015 m. balandžio 2 d. kreditorių nutarimo priėmimo, kuomet buvo nuspręsta, jog BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūros yra baigtos ir įgaliotas asmuo turi tik priduoti dokumentus į archyvą bei išregistruoti įmonę iš Juridinių asmenų registro. Be to, BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių sprendimas dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nebuvo apskųstas, todėl kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą bankroto administratorius privalėjo vykdyti tiksliai. Tai ir buvo padaryta.

1.10. Teismo išvada, kad sudarant ginčo turto pardavimo sandorius buvo veikiama pagal iš anksto sugalvotą planą, pagal kurį V. K., padedant R. D., turėdamas informacijos, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą galima parduoti brangiau, nepateikė jos BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditoriams, pardavė turtą R. D. pasitelktam asmeniui, po to turtą pardavė kitam susijusiam asmeniui, kuris jį pardavė (duomenys neskelbtini), sumokėjusiai 80 000 Eur, o vėliau šiuos pinigus pervedė V. K., prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

1.11. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtas buvo parduotas ne dviem su R. D. ir V. K. svainystės ir giminystės ryšiais susijusiems asmenims, o vienam, su bankroto procedūrą vykdančiu asmeniu (V. K.) jokiais ryšiais nesusijusiam asmeniui – J. S., kuris pateikė geriausią pasiūlymą pirkti turtą, parduotą už kreditorių nustatytą kainą. Visi kiti toliau su turtu susiję sandoriai yra savarankiškai asmenų vykdoma veikla, neturinti nieko bendra su bankroto procesu, bankroto administratoriaus teise kontroliuoti ir galimybe daryti įtaką tolimesniam procesui bei kreditorių teisėmis. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad iki 2015 m. vasario 10 d. turto pardavimo J. S. už 23 500 Eur, VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ar koks kitas asmuo būtu išreiškęs norą įsigyti BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą už didesnę kainą. BUAB „ (duomenys neskelbtini)” priklausiusio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pardavimas atitiko pačių BUAB „ (duomenys neskelbtini)” kreditorių nustatytą turto pardavimo tvarką ir kainą, todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad V. K. (o jam padėdamas – ir R. D.) žinojo, kad „(duomenys neskelbtini)” pageidauja pirkti turtą ir galima jį parduoti brangiau.

1.12. Teismas padarė nepagrįstas išvadas ir dėl ginčo turto rinkos kainos. Šioje byloje V. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad inicijavo turto įsigijimą už didesnę, negu rinkos, kainą, o R. D. ir V. K. buvo nuteisti dėl to, kad pardavė tą patį turtą per pigiai, nors kaina atitiko nustatytą rinkos kainą. Pripažindamas kaltu V. M., teismas laikė, kad turto rinkos kaina yra 32 727,06 Eur, o pripažįstant kaltais V. K. ir R. D. – kad turto rinkos kaina yra 80 000 Eur. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausęs nekilnojamasis turtas J. S. buvo parduotas už realią rinkos kainą. Taigi, kreditorių interesai nebuvo pažeisti ir jiems nepadaryta jokia žala.

1.13. Teismas netinkamai įvertino R. D. ir J. S. vaidmenį BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto pirkimo–pardavimo procese, jų verslo ryšius, savaip interpretavo byloje esančius dokumentus. Faktas, kad R. D., žinodamas „nusikalstamą planą“, pasiūlė V. K. parduoti turtą būtent J. S., kaip jo artimos aplinkos žmogui, o J. S. paprašė turtą įsigyti ir jį parduoti, byloje nėra patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis bei įrodymais. R. D. ir J. S., priešingai, negu nurodė teismas, nesiejo ir nesieja jokie verslo santykiai. Byloje nėra tokių duomenų.

1.14. Teismas taip pat klaidingai nurodė, kad J. S., kaip vienintelis akcininkas, yra paskyręs V. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. To niekada nebuvo. Faktas, kad R. D. kompiuteryje buvo rastos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina tik J. S. duotus parodymus apie tai, jog jam įmonė buvo reikalinga ir ją įsigijo iš R. D.. R. D. nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. kovo 20 d. jokių su UAB „(duomenys neskelbtini)” valdymu susijusių sprendimų vietoje J. S. faktiškai nepriiminėjo, nes sprendimų ir nebuvo. J. S. įmonės akcininku buvo tik kelis mėnesius 2014–2015 m., su įmone jokios veiklos nevykdė, todėl aplinkybė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, kokios tiksliai įmonės buvo akcininku, nepatvirtina ir neįrodo R. D. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

1.15. Duomenys, kad R. D. kompiuteryje buvo rasta preliminari sutartis tarp J. S. ir G. J., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepatvirtina aplinkybių, jog R. D. buvo galimai susijęs ir su turto (duomenys neskelbtini) pardavimo sandoriu. Tai, kad J. S., duodamas parodymus, negalėjo paaiškinti jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su buto įsigijimu, pardavimu, pinigų pervedimu ir nurodė, jog G. J. nepažįsta, nepatvirtina, jog R. D. galimai susijęs su buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo sandoriais ir tokiu būdu jau buvo dalyvavęs teisiniuose santykiuose su J. S.. Tuo tarpu, R. S. ir A. S. parodymai apie buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo aplinkybes, pasiskolintas lėšas, buto pardavimo aplinkybes, paskolos grąžinimą visiškai sutampa, papildo vieni kitus, juose nėra jokių prieštaravimų.

1.16. Tai, kad R. D. kompiuteryje buvo rasta BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto proceso metu rengtų dokumentų ir / ar jų projektų, taip pat nepatvirtina teismo išvados, jog tokiu būdu R. D. buvo gerai žinoma BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto proceso eiga ir būtent jis suteikė informaciją J. S.. Pats R. D. buvo (ir yra) ne tik UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vadovas, tačiau ir pats asmeniškai vykdė (ir dabar vykdo) ne vieną bankroto procedūrą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti R. D. parodymais, kad nors jo kompiuteryje ir yra visų UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vedamų bankroto procesų dokumentai (originalai, kopijos, projektai), tai jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti, kad jis detaliai žino visų vedamų bankroto procesų eigą ir juos kontroliuoja. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad būtent R. D. J. S. suteikė komerciškai svarbią informaciją apie mažiausią turto pardavimo kainą ir būtent tokią kainą J. S. nurodė savo 2015 m. sausio 30 d. komerciniame pasiūlyme, t. y. tokiu būdu R. D. padėjo V. K. įgyvendinti nusikalstamą planą. J. S. buvo susipažinęs su BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto vertinimu, o vertinime nustatyta turto rinkos vertė ir buvo mažiausia leistina kreditorių nustatyta turto pardavimo kaina. Apie parduodamą BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą buvo skelbiama viešai, todėl nei V. K., nei R. D. negalėjo daryti įtakos turto pardavimo procesui, pirkėjų skaičiui, siūlomoms kainoms bei užtikrinti, kad turtą nusipirks konkretus asmuo ar pan. J. S. stebėjo internete organizuojamas varžytynes, jomis domėjosi ir niekada neslėpė, kas turto vertinimą jis matė R. D. ofise. Teisme J. S. ne kartą nurodė, kad R. D. neliepė pirkti turto, parduoti jį. Tai buvo jo paties sprendimai. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtas buvo parduotas už realią rinkos kainą, nepažeidžiant bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų procedūrų, todėl spręsti, kad dėl tokio pardavimo buvo padaryta žala BUAB „ (duomenys neskelbtini)” kreditoriams ir didelė neturtinė žala valstybės interesams, teismas neturėjo jokio pagrindo.

1.17. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtas buvo parduotas civilinių ieškovų – kreditorių nustatyta tvarka ir už patvirtintą kainą, todėl žala kreditoriams nėra ir negalėjo būti padaryta. Be to, nė vienas iš civilinių ieškovų nenurodė jokių konkrečių R. D. nusikalstamų veiksmų, kuriais jis būtų jiems padaręs žalą. Kita vertus, pagal byloje pareikštus civilinius ieškinius, kreditoriams padaryta žala sudaro 42 158,45 dydžio sumą, tuo tarpu R. D. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad padėjo V. K. piktnaudžiauti tarnyba ir dėl to BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditoriai patyrė 56 500 Eur žalą, t. y. t. y. didesnę, negu jų reikalavimai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tuo atveju, jeigu teismas nustatys, kad V. K. padarė veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, šią bylos dalį nutraukti dėl mažareikšmiškumo; civilinius ieškinius, priimtus V. K., palikti nenagrinėtus. Nuteistasis skundą grindžia šiais argumentais:

1.18. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, todėl padarė prielaidomis, o ne įrodymais, pagrįstas išvadas dėl V. K. kaltės.

1.19. Bankroto administratorius privalėjo vykdyti BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo sprendimus. Turtas ilgą laiką buvo pardavinėjamas viešose varžytynėse. Po kiekvienų varžytynių hipotekos kreditorius atsisakydavo perimti turtą ir prašydavo toliau jį pardavinėti. Vėliau turtas buvo pardavinėjamas laisvu pardavimu, apie tai skelbiant viešai. Iš pradžių turtas turėjo būti pardavinėjamas už 46 000 Eur, o jo nepardavus – už 23 000 Eur. J. S. pasiūlyta suma – 23 500 Eur – atitiko kreditorių susirinkimo nustatytas turto pardavimo sąlygas, todėl jam turtas buvo parduotas 2015 m. vasario 10 d. sutartimi. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad turtas J. S. buvo parduotas neteisėtai. Vėliau turtas buvo perleistas kitiems asmenims, tačiau visi vėlesni turto perleidimo sandoriai įvyko jau po to, kai V. K., kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, perleido turtą J. S.. Šiuose sandoriuose apeliantas V. K. nedalyvavo ir jų neinicijavo bei neinspiravo. Tai neabejotinai patvirtina, kad V. K. nėra susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais, įvykusiais po teisėto turto perleidimo J. S., bei kartu paneigia leistinais įrodymais nepagrįstas teismo išvadas, kad turtas perleistas veikiant pagal iš anksto sugalvotą planą, siekiant neteisėtai pasipelnyti iš parduodamo turto. Be to, priešingai, negu konstatavo teismas, V. K. nebuvo žinomi „(duomenys neskelbtini)” ketinimai pirkti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir tai, jog VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ domisi jo pardavinėjamu BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ nekilnojamuoju turtu. Tiek „(duomenys neskelbtini)”, tiek VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ viso BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto proceso metu turėjo neribotas galimybes įsigyti turtą, apie kurio pardavimą buvo skelbiama viešai, tiek jį nusiperkant, tiek perimant BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą įsigyjant reikalavimo teisę iš hipotekos turėtojo, t. y. SEB banko, tiek bet kokiu kitu teisėtu būdu, todėl teismo išvada, kad V. K. iniciavo turto pardavimo sandorius pasitelkiant susijusius asmenis, yra nepagrįsta ir nelogiška.

1.20. Turtas buvo pardavinėjamas viešose varžytynėse ir viešu laisvo pardavimo būdu. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimas buvo nustatęs tokias turto pardavimo kainas: pirmosioms varžytynėms nustatyta kaina – 302 802 Lt (87 697,52 Eur), antrosioms – 242 000 Lt (70 088,04 Eur), trečiosioms –194 000 Lt (56 186,28 Eur), o nepardavus turto, turtą pardavinėti laisvu pardavimu renkant potencialių pirkėjų pasiūlymus. Turtą parduoti už ne mažesnę kaip 160 000 Lt (46 339,20 Eur) sumą. Nepardavus turto už šią kainą – pardavinėti tokia pačia tvarka, turtą parduoti už ne mažesnę kaip 80 000 Lt (23 169,60 Eur) kainą, t. y. kainą, nustatytą turto vertinime. Kadangi turtas ilgą laiką buvo pardavinėjamas viešai, tiek VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, tiek „(duomenys neskelbtini)” ar bet kas kitas, jeigu tik būtų ketinęs, būtų įsigijęs aptariamą turtą už žymiai mažesnę kainą nei M. A. jį pardavė (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad V. K. nežinojo ir niekaip negalėjo žinoti, kad šį turtą būtų galima parduoti kaip nors brangiau, nes „(duomenys neskelbtini)” tuo metu, kai jis buvo pardavinėjamas, net neketino pirkti, o VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ arba neketino jo pirkti, arba jeigu ir ketino, tai galimai neturėjo galimybės to padaryti dėl pavyzdžiui biurokratinių kliūčių ar procesų, ar kažkokių kitų priežasčių. Todėl apeliantas turtą pardavė už 23 500 Eur kainą, kuri yra didesnė už turto vertinime nurodytą kainą. Taigi, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad V. K., perleisdamas turtą J. S., pasisavino BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Be to, apelianto sąsajų su J. S. nepatvirtina ir faktas, kad jis turėjo jo telefono numerį, o teismo teiginiai, kad J. S., būdamas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, paskyrė V. K. šios bendrovės vadovu, neatitinka bylos duomenų, nes vadovu buvo paskirtas kitas asmuo, juo nebuvo nuteistasis.

1.21. V. K. iš M. A. gauti pinigai nepagrįstai pripažinti pasisavinimo objektu BK 183 straipsnio prasme. Nors teismas, remdamasis liudytojų I. A., V. K., E. V., L. L. parodymais manė, kad preliminari pirkimo–pardavimo sutartis tarp V. K. ir M. A. dėl turto, esančio Blindžių g. 13, Vilniuje, įsigijimo, iš viso nebuvo sudaryta, tačiau teismas neįvertino, jog byloje atliktose kratose dalyvavo vienas praktikantas, kuris tik stebėjo, ir pareigūnė V. K., kuri apelianto V. K. gyvenamojo namo pirmo aukšto virtuvėje pildė kratos protokolą, ir kuriai prieš jos apklausą skambino prokuroras, nurodydamas apie ką bus jos ir kitų kratose dalyvavusių pareigūnų apklausa, tokiu būdu pažeisdamas dar neapklaustų liudytojų nesusižinojimo principą. Nors kratų vietoje kitų, nepaimtų, dokumentų buvo, tačiau apie tai nebuvo užfiksuota, o atliktų kratų eigos ir tikslių įvykių visi apklausti pareigūnai teismo posėdyje neprisiminė. Todėl teismas, remdamasis nurodytų liudytojų parodymais, neturėjo galimybės daryti išvadas dėl paminėtos preliminariosios sutarties tikrumo ir realumo.

1.22. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad apelianto veiksmuose, susijusiose su neteisėtu šaudmenų laikymu, yra tyčia. V. K. nežinojo, kad jis laiko jo turimiems ginklams netinkamus šovinius. Tuo tarpu, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis neturėdamas leidimo laiko šaudmenis, ir to nori.

1.23. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad V. K. padaryta veika konkrečiu atveju negali būti pripažinta mažareikšme. Teismas neturėjo pagrindo manyti, kad V. K., kartu su visais teisėtai, užrakintame ir tik jo vieno disponuojamame seife, laikytais šoviniais laikydamas nuosprendyje nurodytus šovinius, kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Rastų šaudmenų, be jiems skirto ginklo, savybės nepasižymi itin dideliu pavojingumu. Šaudmenys nebuvo naudoti. V. K. neturėjo ginklo, tinkamo šaudyti rastais šoviniais. Byloje nenustatyta, kad šaudmenų disponavimo laikotarpiu nuteistasis būtų pažeidęs įstatymuose įtvirtintas ginklo naudojimo ar laikymo taisykles, ar naudodamas ginklą padaręs nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju jokių pavojingų realių padarinių nekilo. Taigi, apelianto veiksmai nebuvo pavojingi, jais jokia žala nepadaryta. Todėl V. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistųjų V. M., R. D. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai tenkinami visiškai, o V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir ją patikrinusi pagal apeliaciniuose skunduose apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimų, tačiau, juos vertindamas BK 228 straipsnio 2 dalies, BK 184 straipsnio 2 dalies, BK 183 straipsnio 2 dalies aspektu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir tai lėmė nepagrįsto bei neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl V. M. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, V. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, R. D. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, naikinama ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį keistina dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo (BK 3 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

BPK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, privalu ne tik greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet užtikrinti ir tai, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi, asmenį pripažįstant kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, bylos įrodymų visuma turi leisti daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl jo kaltės.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. M. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, V. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, R. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nesilaikė pareigos įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems šiuos inkriminuotus nusikaltimus.

Dėl V. M. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. M., būdamas VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sąmoningai tyčia neinicijavo nekilnojamojo turto (pastatų ir nuomos teisės į žemės sklypą), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo iš BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kai jo vertė buvo apie 32 727 Eur. 2015 m. sausio 14 d. VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ valdybai jis pateikė savo paties pasirašytą VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ 2015 m. – 2018 m. strateginį veiklos planą ir jo sudedamąją dalį – 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi planą, kuriame nurodė, kad investicijai reikalinga įmonės lėšų suma – 145 000 Eur. Tęsdamas nusikalstamą veiką V. M. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė Pirkimų komisijos nariui K. E. (duomenys neskelbtini), kuriai tuo metu jau priklausė šis turtas, kontaktą ir pirkimo komisijos nariams davė neteisėtą nurodymą pirkti minimą nekilnojamą turtą iš (duomenys neskelbtini) už jų pasiūlytą kainą, t. y. už 143 000 Eur, žinodamas tikrąją jo vertę ir kad VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ patirs nuostolius. 2015 m. liepos 15 d. tyčia pasirašė VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ nuostolingą pirkimo – pardavimo sutartį, kuria už 143 000 Eur, t. y. 4,3 karto brangiau, negu tikroji jo vertė, nupirko nekilnojamąjį turtą, t. y. 7 pastatus su inžinieriniais statiniais ir su teise nuomotis 1 ha valstybinės žemės sklypą (toliau – statiniai su žemės sklypu), esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Po to 2015 m. gruodžio 31 d. V. M. pasirašė nuostolio dėl ilgalaikio turto nuvertėjimo pažymą Nr. ITN16-01, kurioje nurodyti nuostoliai dėl turto nuvertėjimo 101 457 Eur. Taip V. M. padarė didelę 101 457 Eur turtinę ir didelę neturtinę žalą valstybei bei iššvaistė jo žinioje buvusį didelės 101 457 Eur vertės VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turtą. Šiuos V. M. veiksmus teismas kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį.

Nustatytas nusikaltimų padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: iš dalies paties V. M. parodymais teisme ir jo rašytiniais paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu, nuteistųjų V. K., R. D., liudytojų K. E., R. P., M. R., S. K., A. P., B. R. parodymais, kratos ir apžiūrų protokoluose esančiais faktiniais duomenimis bei dokumentais, susijusiais su statinių įsigijimu, jų verte, bei kita rašytine bylos medžiaga.

Pagrįsti nuteistojo V. M. skundo argumentai, kad šie byloje esantys faktiniai duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų, jog nuosprendyje nustatyti jo veiksmai sudaro nusikaltimų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, Nr. 2K-7-84-489/2018, Nr. 2K-241-942/2022). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekvalifikuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas valstybės tarnyboje nebūna padaromas kaltininkui neturint jokių tikslų, paskatų ar motyvų ir jį padaręs kaltininkas paprastai sulaukia neturtinio pobūdžio satisfakcijos (pvz. gerų santykių palaikymo, neapibrėžto pažado atsidėkoti ateityje, geranoriškumo ir pan.). Negyvenimiška ir teismų praktikoje nesutinkama tokia hipotetinė situacija, kad veiksnus valstybės tarnautojas, atsidūręs tarnyboje, šiaip be jokio prašymo, motyvo, priežasties, asmeninio intereso nuspręstų tyčia jam suteiktas teises, pareigas ar įgaliojimus panaudoti priešingai tarnybos interesams. Pati šio nusikaltimo valstybės tarnybai (piktnaudžiavimo) esmė yra tyčinis neteisėtas kitų asmenų interesų tenkinimas, priešingai įstatymo reikalavimams panaudojant tarnybinę padėtį ir suteiktus įgaliojimus. Tai paprastai būna neteisėto piktnaudžiavimo užsakovų interesais kaltininko vykdomas tarnybos galimybių panaudojimas ar nepanaudojimas jiems reikalingam tikslui ar naudai pasiekti dėl kurio tam tikros naudos gauna ir kaltininkas (kasacinė nutartis Nr. 2K-176-489/2022).

Taigi, tiek piktnaudžiavimo tarnyba, tiek svetimo turto iššvaistymo nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, todėl būtina nustatyti pavojingus padarinius, turto iššvaistymo atveju – realią turtinę žalą turto savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012 ir kt.), o piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – turtinę arba neturtinę žalą valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusią su kaltininko padarytais veiksmais. Koks turtas baudžiamosios teisės prasme laikytinas didelės vertės nustatoma pagal BK 190 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.). Šioje normoje nustatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Tuo tarpu, didelės neturtinės žalos požymis yra vertinamasis ir jis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas (kasacinė nutartis Nr. 2K-100/2014 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, ekonomiškai nepagrįstą sandorį (kasacinės nutartys Nr. 2K-123-895/2017, Nr. 2K-7-648/2019 ir kt.), tačiau nagrinėjamoje byloje nepagrįstai konstatavo, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. M. veiksmais, 2015 m. liepos 15 d. pasirašant pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo iš (duomenys neskelbtini) už 143 000 Eur VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įsigijo 7 statinius ir teisę nuomotis 1 ha ploto žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos, Lietuvos valstybei padarė didelę 101 457 Eur turtinė ir neturtinė žala bei iššvaistė jam patikėtą didelės vertės VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą.

Ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ir bylą nagrinėjant instancine tvarka V. M. nuosekliai tvirtino, kad jis, kaip VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktorius, 2015 m. liepos 15 d. pasirašydamas pirkimo–pardavimo sutartį, kuria iš (duomenys neskelbtini) už 143 000 Eur VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įsigijo 7 statinius ir teisę nuomotis 1 ha ploto žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos, jokių norminių teisės aktų nepažeidė. Jis veikė VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ interesais. Sklypas buvo reikalingas įmonės ūkinei komercinei veiklai, ribojosi su VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turimu sklypu, turėjo geležinkelio atšaką, aikštelę, apšvietimą, tvorą. Nors sklype esantys pastatai buvo prastos būklės ir jie įmonei nebuvo tiek aktualūs, kiek pats žemės sklypas, tačiau, neįsigijus pastatų, VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ neturėjo galimybės naudotis žemės sklypu (t. 24, b. l. 120–125; t. 28, b. l. 152–159; t. 31, b. l. 160–167). Šiuos V. M. parodymus patvirtina liudytojų K. E., M. R., R. P., S. K., A. P. bei V. Č. parodymai (t. 27, b. l. 61–65, 70–73, 142–146, 148–150). Jie visi vieningai tvirtino, kad ginčo teritorija įmonės veiklai buvo svarbi, nes sklype buvo visa infrastruktūra, kurią įrengti kitame sklype, būtų reikėję nemažai papildomų investicijų. Ši teritorija buvo strategiškai patogi, nes turėjo geležinkelio atšaką, kuria galima buvo vežti druską, ir ribojosi su VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ jau turimu kitu sklypu. Todėl, sužinojus, kad bus galimybė įsigyti žemės sklypą, kuriuo įmonė jau kurį laiką naudojosi, nebuvo ieškoma jokių kitų alternatyvių sprendimų, o rengiamasi jį įsigyti. Šiame sklype VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ sandėliavo tam tikras medžiagas, todėl ir toliau buvo suinteresuota naudotis šia teritorija, joje pastatyti druskos sandėlį, sandėliavimo aikšteles. Taigi, nors, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, byloje iš tiesų nėra rašytinio dokumento, kuriame būtų išdėstytas ekonominis ir (ar) socialinis žemės sklypo panaudojimo pagrindimas, atlikti reikalingi investicijoms paskaičiavimai, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją aptartų įrodymų kontekste, nepaneigia, kad sklypas VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ūkinėje veikloje buvo reikalingas. Tai neabejotinai patvirtina ir ta aplinkybė, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, prieš įsigydama 7 ginčo statinius su nuomos teise į 1 ha ploto žemės sklypą, faktiškai 8 statiniais ir 1,3558 ha ploto žemės sklypu, jau naudojosi pagal 2014 m. birželio 6 d. tarp BUAB „ (duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens V. K., ir VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus V. M., sudarytą ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, kuria nuomotojas BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ išnuomojo nuomininkui VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ilgalaikį materialųjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), t. y. 8 statinius ir teisę naudotis šio turto užimtu 1,3558 ha ploto valstybinės žemės sklypu (t. 1, b. l. 110–111). Nuteistasis V. M. paaiškino, kad iki 2014 m. birželio 6 d. nuomos sutarties sudarymo VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ minėtu žemės sklypu naudojosi savavališkai, todėl jis, kaip VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktorius, davė nurodymą atsakingiems asmenims: K. E. ir V. Č. šį klausimą išspręsti laikantis teisės normų reikalavimų ir ieškoti galimybės šį žemės sklypą įsigyti, nes sklypas buvo strategiškai patogus įmonės ūkinei komercinei veiklai. Vykdydamas šį nurodymą, K. E. jį informavo, kad jie abu V. Č. buvo susitikę su BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ atstovais ir susitarė dėl sklypo nuomos ir kad, kai bus priimtas sprendimas parduoti šios bendrovės turtą, BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto administratorius K. E. apie tai praneš, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ galėtų dalyvauti bankroto administratoriaus organizuojamose pirkimų procedūrose (t. 24, b. l. 120–125; t. 28, b. l. 152–159; t. 31, b. l. 160–167). Tokius nuteistojo parodymus patvirtina K. E. ir V. Č. parodymai, kad jie V. M. nurodymu vyko pas BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorių tartis dėl galimybės teisėtai naudotis žemės sklypu ir aptarti jo įsigijimo ateityje galimybes. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas K. E. paaiškino, kad iš direktoriaus buvo gavęs nurodymą jam pranešti apie BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimus, tačiau jis po nuomos sutarties sudarymo BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimo aplinkybėmis pats aktyviai nesidomėjo, sekti šios bendrovės turto pardavimo procesą nepavedė ir kitiems darbuotojams, kurie buvo atsakingi už VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ turto pirkimus. K. E. buvo įsitikinęs, kad BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius jam pats praneš apie turto pardavimą iš varžytynių, tačiau pastarasis to nepadarė. Tik po kurio laiko V. M. vėl užklausus, kokios yra sklypo įsigijimo perspektyvos, K. E. susisiekė su bankroto administratoriumi ir sužinojo, kad žemės sklypas su statiniais jau yra parduotas ir apie tai informavo direktorių(t. 31, b. l. 193–201). Šie faktiniai bylos duomenys papildo pirmiau aptartus asmenų parodymus apie VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ suinteresuotumą valdyti aptariamą žemės sklypą ir paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. M. žinojo apie prasidėjusias bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo procedūras ir tyčia delsė įmonės veiklai reikalingą turtą įsigyti už kuo mažesnę kainą.

Iš K. E. ir R. P. parodymų matyti, ka d V. M. apie BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ 8 statinių ir teisės naudotis 1,3558 ha ploto valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pardavimą tapo žinoma tik 2015 m. balandį, kai žemės sklypas buvo parduotas ir perparduotas. Iš pradžių šį turtą BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ pardavė J. S. už 23 500 Eur, vėliau J. S. jį pardavė M. A. už 25 000 Eur, o dar vėliau pastarasis turtą už 80 000 Eur pardavė (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 10–14, 15–27, 29–41; t. 27, b. l. 61–65, 70–73). Tuo metu šis turtas BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nebepriklausė, nes jį nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini). Taigi, VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ dominantį turtą BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ perleidus tretiesiems asmenis, V. M. neturėjo galimybės daryti įtaką šio turto pardavimo eigai ar kainai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie tvirtintų, kad V. M. asmeniškai ar per kitus asmenis palaikė kokius nors ryšius su UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vadovu R. D. ir (ar) bankroto procedūras vykdančiu UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įgaliotu bankroto administratoriumi V. K. ar (duomenys neskelbtini) atstovais, kad su jais būtų derinęs turto pardavimo tretiesiems asmenims eigą ir (ar) VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ketinamo įsigyti žemės sklypo kainas, pats ar per kitus asmenis tyčia perdavęs (duomenys neskelbtini) informaciją apie didžiausią pinigų sumą, kurią VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ gali mokėti už šios bendrovės valdomą turtą. Iš liudytojų K. E., R. P. ir M. R. parodymų matyti, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ strateginis investicijų planas buvo pradėtas rengti 2014 m. pabaigoje, t. y. anksčiau, negu (duomenys neskelbtini) įsigijo turtą iš M. A. ir pateikė pasiūlymą VĮ „ (duomenys neskelbtini), todėl, nesant jokių faktinių duomenų apie minėtų asmenų bendrininkavimą, nėra pagrindo tvirtinti, kad VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ strateginiame investicijų plane įrašyta suma buvo suderinta su (duomenys neskelbtini) už parduodamą turtą siekiama gauti suma. (duomenys neskelbtini) pasiūlymą už 143 652 Eur įsigyti 7 pastatus su 1 ha ploto žemės sklypo nuomos teise VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ pateikė 2015 m. birželio 5 d. Kaip nustatyta pirmiau, už žemės sklypo pirkimo dokumentų parengimą buvo atsakingas R. P., žemės sklypo pirkimui vykdyti buvo sudaryta pirkimų komisija. V. M. pats nedalyvavo derybose su (duomenys neskelbtini). Derybas su (duomenys neskelbtini) atstovu vedė K. E. su S. K., o (duomenys neskelbtini) atstovas taip pat patvirtino, jog jis dėl kainos su V. M. nesiderėjo, o kainos nuleisti nesiruošė. Esant tokiems duomenis, nėra pagrindo tvirtinti, kad (duomenys neskelbtini) už 7 pastatų ir 1 ha ploto žemės sklypo nuomos teisę pasiūlė 143 652 Eur kainą, iš anksto suderinęs su V. M.. Šios išvados nepaneigia (duomenys neskelbtini) buvusio atstovo V. B. parodymai, kad jis V. M. pažinojo, nes jų bendrovė VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ anksčiau tiekė druską (t. 27, b. l. 171–175), o tai neprieštarauja tam, kad V. B. suprato, jog laikyti aukštą kainą, jam yra paranku, atsiradusiai pirkėjai VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ jo turimas sklypas yra reikalingas ūkinėje veikloje dėl strategiškai palankios šiai bendrovei vietos, todėl laikė pakankamai aukštą objekto kainą. Be to, aplinkybė, kad VĮ ,, (duomenys neskelbtini)‘‘ jau anksčiau su (duomenys neskelbtini) buvo turėję verslo santykių: tiekė druską, neprieštarauja tam, kad ne tik V. M., bet ir jį dažnai pavaduojantis K. E. bei kiti VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojai galėjo turėti (duomenys neskelbtini) kontaktinius duomenis. Taigi vien tai, kad V. M. perdavė K. E. (duomenys neskelbtini) atstovų kontaktus, kad šis susisiektų dėl galimybės įsigyti šios bendrovės nuosavybėje esantį, VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ veiklai reikalingą turtą, nepatvirtina, kad nuteistasis V. M. veikė nusikalstamai, siekdamas tyčia mokėti brangiau, negu tikroji turto vertė. Tai, tik jokiais objektyviais bylos faktiniais duomenimis nepagrista prielaida, kuria pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo grįsti nuteistojo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nes objektyvūs duomenys jos nepatvirtina.

Kaip vieną iš kaltės įrodymų pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad V. M. žinojo, jog tuo metu, kai turtas dar priklausė BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“, jis buvo įvertintas 32 727 Eur. Bylos duomenys rodo, kad K. E. pavedimu R. P. buvo užsakęs VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ nuomojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą, nes įmonė ketino įsigyti šį turtą, kaip reikalingą jos veiklai. (duomenys neskelbtini), atlikusi turto vertinimą, 2014 m. rugsėjo 29 d. pateikė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodė, kad turto vertė 2014 m. rugsėjo 16 d. yra 32 727 Eur (113 000 Lt), t. y. pastatų kaina 6 806 Eur (23 500 Lt), o nuomos teisės vertė – 25 920 Eur (89 500 Lt) (t. 1, b. l. 125–146). Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, kad dar 2014 m. balandžio 11 d., t. y. prieš 2014 m. birželio 6 d. tarp BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ ir VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ pasirašant sutartį dėl turto nuomos, BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ pirmajame kreditorių susirinkime buvo sprendžiama dėl bendrovės turto (8 statinių ir 1,3358 ha ploto žemės sklypo) realizavimo kainos ir tvarkos bei nutarta šį klausimą apsvarstyti tik gavus turto vertintojo išvadą (vertinimą). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. birželio 3 d. pateikė ataskaitą, kurioje nurodė, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė 2014 m. gegužės 29 d. yra 23 169 Eur (80 000 Lt), o priverstinio pardavimo – 11 585 Eur (40 000 Lt). Taigi, iš aptartų duomenų akivaizdu, kad 2014 m. gegužės 29 d. ginčo turto kaina buvo dar mažesnė, negu ji nustatyta VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ iniciatyva užsakytame turto vertinime. Nors šie turto vertinimai atlikti taikant skirtingus vertinimo metodus: UAB „(duomenys neskelbtini)“ taikė lyginamąjį, o (duomenys neskelbtini) – pajamų ir išlaidų (kaštų) metodą, tačiau iš nustatytų žemės sklypo su pastatais kainų galima pagrįstai manyti, kad turto vertė su laiku kito – augo. Šią išvadą patvirtina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka 2022 m. spalio 10 d. pateikta Teismo eksperto išvada Nr. RE22-025, pagal kurią 8 statinių ir turtinės teisės, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2015 m. sausio 14 d. buvo 64 800 Eur (t. 31, b. l. 47–76). Todėl byloje nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad (duomenys neskelbtini) agentūros 2014 m. rugsėjo 29 d. atliktas nekilnojamojo turto vertinimas atspindėjo realią rinkos kainą ir už turtą nebuvo galima gauti didesnės sumos, negu 32 727 Eur. Tam neprieštarauja ir BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių 2014 m. rugsėjo 22 d. susirinkime priimtas sprendimas 1,3558 ha bendro ploto žemės sklypo nuomos teisę parduoti su 8 pastatais kaip vieną nedalomą objektą viešose varžytinėse: pirmosioms varžytinėms, kurios vyko 2014 m. lapkričio 17 d., nustatant – 87 697 Eur (302 802 Lt) dydžio turto kainą, antrosioms, kurios vyko 2014 m. gruodžio 11 d., – 70 088 Eur (242 000 Lt), trečiosioms, kurios vyko 2014 m. gruodžio 23 d., – 56 186 Eur (194 000 Lt). Nepardavus turto, turtą pardavinėti laisvu pardavimu renkant potencialių pirkėjų pasiūlymus. Turtą parduoti už ne mažesnę kaip 46 339 Eur (160 000 Lt) sumą. Tik nepardavus turto už šią kainą – pardavinėti tokia pačia tvarka, turtą parduodant už ne mažesnę kaip 23 169 Eur (80 000 Lt) kainą, t. y. kainą, nustatytą turto vertinime (t. 19, b. l. 5–27, 28–57; t. 29, b. l. 244–245). Tai, kad ginčo žemės sklypą rinkoje buvo galima parduoti brangiau, negu jis buvo įvertintas (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugsėjo 29 d. ataskaitoje, rodo ir faktiniai bylos duomenys, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) 2015 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš M. A. 8 statinius ir nuomos teisę į 1,3358 ha ploto žemės sklypą įsigijo už 80 000 Eur (t. 8, b. l. 29–41). Taigi, ši aplinkybė, ją kartu vertinant su kreditorių susirinkime nustatyta pirmine turto pardavimo iš varžytynių kaina, leidžia teigti, kad priešingai, negu vertino apygardas teismas, byloje negalima daryti neabejotinos išvados, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ įsigyto turto reali vertė ir rinkos kaina buvo 4,3 karto mažesnė, negu įmonė, atstovaujama direktoriaus V. M., sumokėjo už 7 pastatus ir 1 ha ploto valstybinės žemės nuomos teisę. Šią išvadą pagrindžia ir panaudos sutarties, sudarytos tarp VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ir Lietuvos valstybės, duomenys, kad neatlygintinai perduoto naudotis VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ sklypo dalies vidutinė rinkos vertė – 71 692 Eur (t. 1, b. l. 150–151), taip pat byloje esantis 2022 m. rugsėjo 30 d. Registrų centro raštas Nr. 4-01-7725 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad 1,3358 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė mokesčiams nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., taip pat nuo 2015 m. sausio iki 2015 m. liepos (įskaitytinai) buvo 80 514 Eur (t. 31, b. l. 36). Išvados, kad reali ginčo žemės sklypo kaina buvo didesnė, negu apygardos teismo nustatyta – 32 727 Eur, nepaneigia ir faktiniai bylos duomenys, jog VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę aptariamą turtą įsigyti netgi už mažesnę, negu 32 727 Eur (23 169 Eur), kainą, jeigu būtų dalyvavusi BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ viešai paskelbtose varžytynėse, tačiau, kaip konstatuota pirmiau, šią galimybę ji praleido dėl atsakingų darbuotojų nepakankamo rūpestingumo, o ne dėl kokių nors sąmoningų nuteistojo V. M. tyčinių veiksmų (t. 18, b. l. 116–134).

VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ 7 statinius, vietoje 8, su nuomos teise į 1 ha ploto žemės sklypą, vietoje 1,3358 ha, įsigijo už 143 000 Eur, t. y. brangiau, negu buvo nurodyta 2015 m. rugsėjo 16 d. turto vertinime, tačiau tai nepatvirtina, kad nuteistasis, sudarydamas šio turto pirkimo pardavimo sutartį, veikė priešingai savo vadovaujamos įmonės interesams. V. M. 2015 m. gruodžio 31 d. pasirašė Nuostolio dėl ilgalaikio turto nuvertinimo pažymą Nr. ITN16-01, kuria patvirtino, jog nuostolis dėl turto nuvertėjimo sudaro 101 457 Eur (t. 1, b. l. 153). Byloje nustatyta, kad įsigytas turtas buvo apskaitytas nekilnojamajam turtui skirtoje sąskaitoje, nors didžiausią turto vertės dalį sudarė nuomos teisė į žemę, kuri turėjo būti apskaityta nematerialiojo turto sąskaitoje (t. 1, b. l. 69–71). Liudytoja B. R. (VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ buhalterė) paaiškino, kad jai auditorė I. M. nurodė surašyti turto nuvertėjimo pažymą, nes įgytas turtas buvo įtraukas į apskaitą kaip nekilnojamas turtas. Ji tą padarė, tačiau V. M. nenorėjo turto nurašyti į sąnaudas (t. 2, b. l. 101–104, 107–108; t. 27, b. l. 61–65). Liudytojos nurodytas aplinkybes V. M. patvirtino bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir paaiškino, kad, nors įgytas turtas nebuvo nuvertėjęs, tačiau, vietoje to, jog užsakytų naują turto vertinimą, jis, spaudžiamas buhalterės ir auditorės, pažymą pasirašė (t. 31, b. l. 160–167). Iš I. M. parodymų matyti, kad atlikusi VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ auditą ir nustačiusi, jog įmonė nusipirko ne žemės sklypą, o nuomos teisę į jį, ji buhalterei B. R. nurodė, kad pastaroji statinius nuvertintų, nes pats sklypas nebuvo bendrovės nuosavybė ir nuomos teisė į jį turėjo būti apskaityta kitoje sąskaitoje (t. 3, b. l. 56–57; t. 27, b. l. 84–86). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtinė žala turto savininkui arba teisėtam valdytojui turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012). Taigi, vien ta aplinkybė, kad apskaitant turtą buvo padaryta pažeidimų, neįrodo, jog VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, įsigydama nuomos teisę į žemės sklypą su pastatais, nepagrįstai sumokėjo 143 000 Eur, o pasirašytas aktas dėl turto nuvertėjimo rodo realios turtinės žalos padarymą. Kita vertus, iš NILL UAB pateiktos 2018 m. sausio 22 d. turto vertinimo ataskaitos Nr. N1801S22 matyti, kad, praėjus 3 (trejiems) metams po 2015 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, įgyto turto vertė jau buvo 179 000 Eur, t. y. vertė išaugo ir viršijo VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ sumokėtą sumą (t. 14, b. l. 135–183), o tai taip pat patvirtina, jog, perspektyviai vertinant perkamo turto vertę, didelė turtinė žala įmonei ar valstybei nebuvo padaryta.

Baudžiamojo proceso metu V. M. teigė, kad už 7 pastatus su teise nuomotis 1 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pasiūlyta sumokėti suma – 143 000 Eur – buvo ne per didelė, nes investicijos į kitą žemės sklypą be infrastruktūros, būtų žymiai didesnės, nei VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ sumokėjo (t. 24, b. l. 120–125; t. 28, b. l. 152–159; t. 31, b. l. 160–167). Šiuos V. M. teiginius papildo byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai. Liudytojai K. E., R. P. ir M. R., kaip ir V. M., laikėsi pozicijos, kad sklypui pirkti numatyta 145 000 Eur (500 000 Lt) dydžio investicijų suma buvo reali, nes skirta ne tik žemės sklypui įsigyti, tačiau ir jam sutvarkyti skirtam projektui parengti bei sklypo gerinimo darbams atlikti (t. 27, b. l. 61–65, 70–73, 142–146, 148–150).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. E. papildomai nurodė, kad, jo žiniomis, (duomenys neskelbtini) prie Susisiekimo ministerijos yra įsigijusi panašų žemės sklypą už 173 000 Eur, todėl dėl 145 000 Eur dydžio sumos jam abejonių nekilo (t. 31 , b. l. 185–189). Byloje nėra duomenų, kad liudytojai tarpusavyje derino parodymus su nuteistuoju ir yra suinteresuoti duoti V. M. teisinančius parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, turtui įsigyti galimą skirti sumą – 145 000 Eur – patvirtino (duomenys neskelbtini) prie Susisiekimo ministerijos direktorius 2015 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-149. Be to, klausimas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo buvo svarstytas VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ valdyboje ir pritarta turto įsigijimui iš (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 179–181).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktas, jog VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ valdyba pritarė nekilnojamojo turto pirkimui už 143 000 Eur, pats savaime neįrodo, kad V. M., sudarydamas ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tinkamai atliko jam priskirtas pareigas. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad įmonės vadovas, priimdamas verslo sprendimus, sudarydamas sandorius, privalo visuomet veikti įmonės interesais ir neturi teisės priimti sprendimų, kurie yra aiškiai ekonomiškai nepagrįsti ir pažeidžia įmonės interesus. Įmonėje sudarytas kolegialus valdymo organas – valdyba, nepanaikina įmonės vadovui taikomų pareigų ir reikalavimų, susijusių su įmonės valdymu. Sprendžiant, ar valdybos sprendimas pagrįstas, turi būti vertinama, kokią informaciją apie siekiamą sudaryti įmonės sandorį atskleidė įmonės vadovas, ar ta informacija yra išsami, nešališka, pakankama išvadoms dėl siekiamų sudaryti sandorių padarinių padaryti (kasacinė nutartis Nr. 2K-65-303/2023).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valdybos posėdyje dalyvavo (duomenys neskelbtini) prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas J. G. (valdybos pirmininkas), valdybos nariai: Ekonomikos skyriaus vedėja R. B., valstybės turto skyriaus vedėjas J. K. ir kviestieji asmenys: VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ laikinai einantis direktoriaus pareigas K. E. bei Vidaus audito skyriaus viršininkė R. V. (pastaroji sekretoriavo). Valdybai buvo pateiktas 2015 m. balandžio 23 d. pirkimų komisijos, kurią sudarė K. E., R. P., M. R., S. K., posėdžio dėl nekilnojamojo turto su valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teise, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirkimo protokolas Nr. 001, iš kurio matyti, kad komisijos posėdyje buvo svarstyta galimybė įsigyti minimą nekilnojamąjį turtą su valstybės išnuomoto sklypo nuomos teise (8 statiniai su teise naudotis šių statinių užimtu žemės sklypu, 1,3358 ha), VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. M. 2015 m. balandžio 27 d. patvirtinti pirkimo dokumentai, kvietimas dalyvauti neskelbiamose derybose, kurį (duomenys neskelbtini) gavo 2015 m. balandžio 28 d., 2015 m. birželio 5 d. (duomenys neskelbtini) paraiška ir prie jos pridėti 2015 m. balandžio 29 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, (duomenys neskelbtini) steigimo sutartis bei 2015 m. gegužės 5 d. mažosios bendrijos narių susirinkimo sprendimas Nr. RVI-15-3, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) steigėjai ir nariai yra R. A. ir V. B., pirkimo komisijos 2015 m. birželio 9, 15, 16 d. posėdžių protokolai, 2015 m. birželio 16 d. derybų protokolas, kuriais (duomenys neskelbtini) patvirtintas kaip derybas laimėjęs kandidatas, suderėta objekto kaina – 143 000 Eur, pirkimo–pardavimo sutarties projektas (t. 1, b. l. 72–73, 74–97). Valdybai pateiktų dokumentų sąraše nėra nurodyta, kad buvo pateikta ne kartą minėta (duomenys neskelbtini) agentūros 2014 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje statiniai su nuomos teise į žemės sklypą įvertinti 32 727 Eur, tačiau valdybos posėdžio garso įrašo apžiūros protokolas rodo, kad valdybos nariai kalbėjo apie turto vertę. J. G. (vyras1) klausė K. E., ar buvo padarytas įvertinimas. K. E. atsakė, kad taip, yra pridėta. J. G. pasiteiravus, kiek įvertinta, K. E. atsakė, kad žymiai mažiau. Tuomet J. K. (vyras3) pasakė, kad turto be žemės vertė apie 7 900 Eur. Vėliau pokalbio metu K. E. pažymėjus, kad viskas yra pridėta ir valdyba viską matė, J. G. atsakė „yra, yra čia viskas“. Tuomet R. B. (moteris) paklausė, kodėl pateikta pardavimo kaina tokia didelė, jeigu įvertinta mažiau, K. E. atsakė: dėl to, kad žemės sklypo nuomos sutartis numatyta iki 2084 m. (t. 7, b. l. 81–144). Teismo posėdyje liudytojai J. G., J. K. ir R. B. patvirtino, kad garso įraše girdimi balsai jų (t. 27, b. l. 102–105, 160–164). Taigi, iš valdybai pateiktų dokumentų turinio akivaizdu, kad valdybos nariai puikiai suprato, jog jiems pateikta tvirtinti sutartis, kuria (duomenys neskelbtini) įsipareigoja perduoti 7 pastatus ir 1 ha ploto žemės sklypo nuomos teisę už 143 000 Eur, o VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ už šią sutartą sumą perka šį turtą. Kita vertus, kolegijos vertinimu, netgi darant prielaidą, kad valdybos posėdžio metu buvo aptarinėjama ne nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o nekilnojamojo turto registro duomenys, vis tiek nėra pagrindo spręsti, jog K. E. nuo valdybos narių nuslėpė perkamo turto vertinimą, siekdamas pirkti jį už žymiai didesnę sumą. Byloje nėra duomenų, kad V. M. su K. E. buvo sutaręs slėpti nuo valdybos narių 2014 m. rugsėjo 29 d. atliktą turto vertinimą. V. M. nepareikšti kaltinimai, kad jis bendradarbiavo su R. P., kuris ruošė žemės sklypo įsigijimo dokumentus. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad V. M. pats ar per kitus asmenis būtų taręsis su (duomenys neskelbtini) vadovu, jog turtą nupirktų už 145 000 Eur. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad valdybos pritarimas pirkti žemės sklypą už 143 000 Eur buvo gautas, jai pateikiant, kokius nors melagingus duomenis ar reikšmingus apsispręsti duomenis nutylint. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. M. naudojosi žinojimu, kad valdyba dirba tik formaliai, tačiau tai paneigia J. G., J. K., R. B. parodymai, jog jie susipažino su jiems pateiktais dokumentais, svarstė turto pirkimo tikslingumo pagrindus, aptarinėjo turto vertę, vertino, ar ji nėra per didelė bei, įvertinę visas aplinkybes, sandorio sudarymui pritarė (t. 27, b. l. 102–105, 160–164). Valdybos narių liudytojais apklaustų parodymus patvirtina valdybos posėdžio garso įrašas. Vertinant valdybos narių užimamas svarbias pareigas, nėra pagrindo spręsti, kad jie dėl savo nekompetencijos negalėjo suprasti jiems svarstymui pateiktų dokumentų esmės. Be to, liudytojas M. R. apygardos teisme patvirtino, kad yra buvę atvejų, kai valdyba sandoriams nepritardavo, nuteistasis V. M. patvirtino, kad valdyba yra nepritarusi jo iniciatyva pateiktam sandoriui dėl vėjo jėgainės įsigijimo.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 45 punkte nustatyta, kad žemės nuomos teisė į valstybinės žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame valstybinės žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys), ir tik kai valstybinės žemės sklypo nuomininkas tinkamai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus <…>. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje konsultacijoje nurodoma, kad perleidžiant žemės nuomos teisę į visą žemės sklypą, pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis – joje įrašomas naujasis nuomininkas, tačiau valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygos nekeičiamos. Šį valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimą pasirašo naujasis nuomininkas ir nuomotojas. Perleidžiant žemės nuomos teisę į žemės sklypo dalį, pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis – joje įrašomas naujasis nuomininkas, nurodoma žemės sklypo dalis, į kurią perleidžiama nuomos teisė, ir atitinkamai sumažinamas ankstesniajam nuomininkui, su kuriuo iki žemės nuomos teisės į žemės sklypo dalį perleidimo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, išnuomoto žemės sklypo plotas. Taigi, iš aptartų nuostatų matyti, kad tik įsigijus pastatus perleidžiama žemės nuomos teisė į valstybinės žemės sklypą, t. y. valstybinės žemės nuoma yra privalomai susieta su pastatų savininkais ir negali priklausyti kitiems.

Pagal panaudos sutartį, sudarytą tarp VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įmonei neatlygintinai buvo suteikta teisė naudotis žemės sklypu 56 metams (t. 8, b. l. 71–72). VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ pastatus su nuomos teise į žemės sklypą įsigijo už 143 000 Eur. Todėl galima teigti, kad šiuo sandoriu įmonė iš anksto sumokėjo už žemės sklypo nuomą, skaičiuojant, jog nuomos kaina mėnesiui sudarytų apie 213 Eur (143000/56=2553,57; 2553,57/12=212,79). Ši suma panaši į sumą, kurią VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ mokėjo BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ pagal 2015 m. birželio 6 d. sudarytą nuomos sutartį – 231 Eur. Neabejotina, kad nuomos kaina su laiku būtų kitusi ir gerokai viršijusi pirkimo–pardavimo sutartyje sulygtą. Taigi, V. M. sudarytas sandoris, jį vertinant retrospektyviai, buvo ne tik nežalingas, bet, priešingai, naudingas. Be to, įmonėje atlikto audito duomenys patvirtino, kad sudaryto sandorio suma nesudarė 1 procento VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ metinės apyvartos sumos. (duomenys neskelbtini) artimu sandoriui sudarymo metu sklypo nuomos teisę su statiniais realiai nupirko už 80 000 Eur, tai rodo, kad turto rinkos kaina nebuvo tolygi šio turto rinkos vertei, kuri taip pat nebuvo pastovi ir augo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad nuteistasis V. M., priimdamas sprendimą nupirkti iš (duomenys neskelbtini) 1 ha ploto žemės sklypo nuomos teisę su 7 pastatais už 143 000 Eur, Lietuvos valstybei, kuri buvo VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ akcininkė, tyčia padarė didelę realią turtinę žalą ir iššvaistė jo žinioje buvusį didelės 101 457 Eur vertės VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turtą, nes objektyvūs duomenys to nepatvirtina.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad nuteistasis V. M., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, inkriminuotais veiksmais Lietuvos valstybei be didelės turtinės padarė ir didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, kad jis neužtikrino viešojo intereso įgyvendinimo, sumenkino valstybės įmonės autoritetą bei diskreditavo įmonės direktoriaus vardą ir sukėlė rezonansinį įvykį visuomenėje, tačiau šių veiksmų turinys plačiau neatskleistas ir siejamas su nuteistojo veiksmais, susijusiais su tyčiniu turtinės žalos Lietuvos valstybei padarymu, nepagrįstai didele kaina nuperkant VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ ūkinėje veikloje reikalingą turtą. Nors apygardos teismas nuosprendyje kėlė abejones, analizuodamas, kiek ir kada sklypas buvo panaudotas VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ veikloje, tačiau pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad sklypas buvo reikalingas įmonės ūkinėje veikloje (druskos sandėliui, svarstyklėms statyti, gruntui sandėliuoti ir kt.), tam pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės, jog sklypas iki galo nebuvo sutvarkytas, o svarstyklės buvo pastatytos tik praėjus kuriam laikui po sandorio sudarymo, nepaneigia sklypo reikalingumo VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos vystymui aplinkybės sandorio sudarymo metu, nes svarstyklės buvo pastatytos, kai tik buvo gautas finansavimas. Be to, netrukus prasidėjo įmonės reorganizacija, nuteistasis V. M. buvo atleistas iš VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, neatmestina, kad keitėsi ir strateginės šios įmonės veiklos ir finansavimo paskirstymo kryptys.

Byloje yra duomenų, kurie kelia tam tikrų abejonių dėl V. M. viešųjų ir privačių interesų galimo konflikto, sudarant sandorį su (duomenys neskelbtini), nes nuteistojo sūnus turėjo tam tikrų verslo ryšių su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) vadovas ir akcininkas R. A. yra ir UAB „I. H.“ vadovas ir akcininkas, o nuteistojo sūnus A. M. aptariamo sandorio sudarymo metu dirbo šio holdingo įmonėse UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „I. T.“. Nuo 2015 m. rugpjūčio 15 d. nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) neparduotą 1 pastatą, taip pat nuo 2015 m. spalio 2 d. nuomos teisę į neparduotą 0,3558 ha žemės sklypo dalį įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šios bendrovės akcijos iki 2015 m. liepos 12 d. priklausė V. J., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui. Nuo 2015 m. liepos 13 d. 25 procentus šios bendrovės akcijų turi V. M. sūnus A. M., o V. M. dukra B. M. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugsėjo 15 d. įsigijo butą name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje plačiai analizuodamas šiuos faktinius duomenis, juos vertino, kaip nuteistojo V. M. kaltę patvirtinančius įrodymus. Tačiau apygardos teismas neįvertino, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie tvirtintų, jog V. M. per savo sūnų su (duomenys neskelbtini) atstovais derino jų parduodamo turto kainą su VĮ ,, (duomenys neskelbtini)s“ investicijų plane nurodyta suma, taip sudarydamas pardavėjui sąlygas, nepagrįstai sukėlė pardavimo kainą, ir taip tyčia veikė ne savo vadovaujamos įmonės interesais, o savo ar kitų asmenų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartus duomenis apie V. M. vaikų verslo ryšius, kurie pernelyg nutolę nuo nuteistajam inkriminuotų veiksmų, nėra pagrindo vertinti, kaip V. M. tyčinę kaltę patvirtinančius įrodymus. Tam neprieštarauja liudytojų K. E., M. R. ir R. P. parodymais nustatyta aplinkybė, kad investicinė pinigų suma į planą buvo įrašyta ne vien V. M. iniciatyva, bet ir atsižvelgiant į būsimas investicijas, vertinant šio sklypo privalomus. Tai, kad V. M. dalyvavo pirkimo–pardavimo procese, nepaisydamas savo sūnaus galimų sąsajų su pardavėju (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri vėliau įsigijo kitą turto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dalį, šiuo konkrečiu atveju gali patvirtinti tik galimą viešų ir privačių interesų konfliktą, tačiau neįrodo, jog dėl to nustatytoje situacijoje A. M. tyčia siekė sau ar kitiems asmenims materialinės ar kitokios naudos ir veikė priešingai vadovaujamos VĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ interesams, o Lietuvos valstybė dėl jo veiksmų patyrė didelę turtinę ar kitokio pobūdžio žalą. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad A. M., dalyvaudamas aptariamo sandorio sudaryme, viršijo ūkinės rizikos, tarnybinės ir (ar) civilinės atsakomybės ribas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, atskleidžiant tam tikros veikos (teisės pažeidimo) pavojingumą, turi būti vertinamas bendras aplinkybių kontekstas, vadovaujamasi proporcingumo principu, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės kriterijus. Baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio priemonė (kasacinė nutartis Nr. 2K-274-788/2019). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, į šias kasacinio teismo formuojamas nuostatas neatsižvelgė.

BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Kaip jau minėta, tiek BK 184 straipsnio 2 dalyje, tiek BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinas sudėties požymis yra didelė (ne)turtinė žala, o jai nepasitvirtinus, kaltininko veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys faktiniai bylos duomenys, vertinant juos kiekvieną atskirai ir įrodymų grandinėje, yra nepakankami pagrįsti, kad V. M., veikdamas VĮ (duomenys neskelbtini)s vardu, tyčia priėmė VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ekonomiškai nepagrįstą ir nepalankų sprendimą, siekdamas savo vadovaujamai bendrovei ar valstybei padaryti didelę turtinę ar neturtinę žalą ir kad ši žala buvo realiai padaryta. Nagrinėjamoje byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, pagrindžiančių didelės (ne)turinės žalos padarymo aplinkybę, nėra objektyviojo BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio, todėl V. M. veiksmuose, sudarant aptariamą pirkimo–pardavimo sandorį, nėra nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Taigi, V. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio dalį išteisinamas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, o R. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį

Nuteistasis V. K., nuteistasis R. D. ir jo gynėja skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė įrodymais nepagrįstas išvadas dėl V. K. ir R. D. kaltės ir jų veiksmais sukeltų pasekmių, todėl kvalifikuodamas V. K. veiksmus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, o R. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė šiuos baudžiamuosius įstatymus. Kadangi šių apeliantų skundų argumentai yra tarpusavyje susiję, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, dėl visų šių apeliacinių skundų argumentų pasisakys bendrai, tuo pačiu vertindama ir individualius konkretaus skundo argumentus.

Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto pavertimu savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Turto pasisavinimas galimas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K-106/2013, 2K-93/2013, 2K-148/2013, 2K-7-198/2008 ir kt.).

BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi; pavojingais padariniais – nustatytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, Nr. 2K-P-1/2014). Tai, kad valstybės tarnautojas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dažniausiai patvirtina aplinkybės, kad toks asmuo, veikdamas (arba neveikdamas) atitinkamu būdu, pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (kasacinės nutartys Nr. 2K-354-511-2015, Nr. 2K-35-697/2016 ir kt.).‏‏‎ Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei ar kitiems BK 228 straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams, ir šios žalos nori (kasacinė nutartis Nr. 2K-104/2013).

Apygardos teismas nustatė, kad V. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, padedant R. D., veikdami bendrai tiesiogine tyčia, siekdami turtinės naudos, veikdami priešingai kreditorių interesams pagal iš anksto sugalvotą planą, per kelis asmenis, kurie susiję svainystės ir giminystės ryšiais su įmonės UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vadovu R. D. ir bankroto administratoriumi V. K., kuris buvo BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu, turinčiu teisę ir pareigą organizuoti BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pagal iš anksto sugalvotą planą, per kelis asmenis, kurie susiję svainystės ir giminystės ryšiais su įmonės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vadovu R. D. ir V. K., be varžytynių pardavė BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – 7 statinius su teise nuomotis 1 ha žemės valstybės sklypą ir V. K. pasisavino už jį gautus pinigus – 56 500 Eur, o R. D. jam padėjo tai padaryti, taip jie padarė valstybės interesams didelę neturtinę žalą, taip pat 56 500 Eur turtinės žalos patyrė BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kreditoriai. Taip pat šiais veiksmais V. K., padedant R. D., pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą – 56 500 Eur. R. D. padėjimas padaryti šiuos nusikaltimus pasireiškė tuo, kad V. K. už 23 500 Eur pardavė nustatytą turtą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vadovo R. D. žmonos pusbroliui J. S., kurį, padėdamas V. K., pasitelkė R. D., o J. S. tą patį turtą pardavė V. K. pusbroliui M. A. už 25 000Eur, o šis minėtą turtą pardavė (duomenys neskelbtini) už 80 000 Eur, o tada M. A. 2015 m. balandžio 10 d. gavęs pinigus, t. y. 80 000 Eur už šį turtą, tais pačiais metais nuo gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. per aštuonis kartus gautus pinigus pervedė į V. K. asmeninę sąskaitą.

Nustatytas nusikaltimų padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: iš dalies pačių nuteistųjų R. D. ir V. K., liudytojų R. S., J. S., A. S. apie jų J. S. paskolintus pinigus, M. A., R. A. ir kitų parodymais teisme, ikiteisminio tyrimo metu, kratos, apžiūrų, savanoriško daiktų ir dokumentų pateikimo, reikalaujamų daiktų ir dokumentų pateikimo protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kita rašytine bylos medžiaga.

Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinusi kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pagrįsti apeliantų skundų argumentai, jog apygardos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino jų visų bylos aplinkybių kontekste, todėl padarė bylos faktiniais duomenimis nepagrįstas išvadas dėl V. K. ir R. D. veiksmų teisinio vertinimo. Byloje esančių ir teismo ištirtų faktinių duomenų visuma yra nepakankama pagrįsti, kad V. K., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padedant R. D., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės – 56 500 Eur – BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą ir kad dėl bendrų jų tyčinių veiksmų bendrovės kreditoriai patyrė teismo nustatytą turtinę žalą, o Lietuvos valstybė – didelę neturtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad nekilnojamojo turto be varžytynių 2015 m. vasario 10 d. sutartimi BUAB „ (duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V. K., turtą: 8 pastatus su 1,3358 ha ploto žemės sklypo nuomos teise, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), už 23 500 Eur pardavė UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vadovo R. D. žmonos pusbroliui J. S. (t. 8, b. l. 10–14). J. S. 2015 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šį turtą už 25 000 Eur pardavė V. K. pusbroliui M. A. (t. 8, b. l. 15–27), o 2015 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi M. A. turtą už 80 000 Eur pardavė (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 29–41). (duomenys neskelbtini) už įsigytą turtą M. A. sumokėjo 2015 m. balandžio 10 d. pavedimu į jo asmeninę banko sąskaitą, o pastarasis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. į V. K. asmeninę sąskaitą per aštuonis kartus pervedė 80 000 Eur (t. 13, b. l. 48–102). Tačiau, priešingai, negu vertino apygardos teismas, tai, kad nepavykus turto parduoti trejose varžytynėse už BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkime nustatytą kainą, vėliau dėl to paties turto per trumpą laiką buvo sudaryti keli pirkimo–pardavimo sandoriai tarp giminystės ir svainystės ryšiais susijusių asmenų, savaime nepatvirtina piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir V. K. žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo sudėties požymių, nes kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama. Ji turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o to nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgment of 31 March 2009). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-110/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių įrodymų byloje nepakanka.

Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. K., padedant R. D., tyčia be varžytynių pardavė BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą už per mažą kainą, paneigia objektyvūs bylos duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmasis BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimas vyko 2014 m. balandžio 11 d. Jame buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės turto (8 statinių ir 1,3358 ha ploto žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) realizavimo kainos ir tvarkos bei nutarta šį klausimą apsvarstyti, gavus turto vertintojo išvadą (vertinimą) (t. 19, b. l. 28–57). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. birželio 3 d. pateikė ataskaitą, kurioje nurodė, kad šio nekilnojamojo turto vertė 2014 m. gegužės 29 d. yra 23 169 Eur (80 000 Lt), o priverstinio pardavimo – 11 585 Eur (40 000 Lt) (t. 25, b. l. 244–245). Sprendimas parduoti 1,3558 ha bendro ploto žemės sklypo nuomos teisę su 8 pastatais kaip vieną nedalomą objektą viešose varžytynėse buvo priimtas BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių 2014 m. rugsėjo 22 d. susirinkime: pirmosioms varžytynėms, kurios vyko 2014 m. lapkričio 17 d., nustatant – 87 697 Eur (302 802 Lt) dydžio turto kainą, antrosioms, kurios vyko 2014 m. gruodžio 11 d., – 70 088 Eur (242 000 Lt), trečiosioms, kurios vyko 2014 m. gruodžio 23 d., – 56 186 Eur (194 000 Lt). Nepardavus turto, buvo nutarta turtą pardavinėti laisvu pardavimu, renkant potencialių pirkėjų pasiūlymus. Turtą parduoti už ne mažesnę kaip 46 339 Eur (160 000 Lt) sumą. Nepardavus turto už šią kainą – pardavinėti tokia pačia tvarka, turtą parduodant už ne mažesnę kaip 23 169 Eur (80 000 Lt) kainą, t. y. kainą, nustatytą turto vertinime (t. 19, b. l. 5–27, 28–57; t. 29, b. l. 244–245). Tačiau aptariamo turto parduoti varžytynių metu nepavyko, nes 2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. numatytose varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas, nors apie BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pardavimą buvo skelbiama viešai spaudoje ir internete (t. 18, b. l. 112–115, 116–117, 119–121, 125–127, 132, 133–134; t. 19, 58–59). Tai, kad buvo skelbiama viešai, patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame komerciniame pasiūlyme nurodyta informacija, jog ji apie BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ parduodamą turtą sužinojo iš skelbimo (t. 19, b. l. 104). Turto nepardavus varžytynėse, kreditoriui, hipotekos turėtojui, (duomenys neskelbtini) buvo siūloma jį perimti, tačiau kreditorius atsisakė perimti parduodamą turtą ir prašė toliau pardavinėti pagal nustatytą tvarką ir kainą (t. 18, b. l. 118, 122, 123–124, 128, 129). J. S. 2015 m. sausio 30 d. pateikė komercinį pasiūlymą BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą įsigyti už 23 500 Eur (t. 19, b. l. 104; t. 20, b. l. 170), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. vasario 9 d. komerciniame pasiūlyme nurodė, kad ji už 1,3358 ha žemės sklypo nuomos teisę su pastatais, esančiais Vievio m., (duomenys neskelbtini), siūlo 15 000 Eur (t. 19, b. l. 104). Kadangi J. S. nurodyta suma buvo artima kreditorių susirinkimo nurodytai 23 169 Eur (80 000 Lt) sumai, su juo buvo sudaryta nekilnojamojo turto be varžytynių 2015 m. vasario 10 d. sutartis, kuria 8 pastatai su 1,3358 ha ploto žemės sklypo nuomos teise jam buvo parduoti už 23 500 Eur (t. 8, b. l. 10–14).

Bankroto proceso metu bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina, jog kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-132-684/2015). Tačiau konkrečiu atveju nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad šioje byloje buvo realios galimybės varžytynėse ar iš karto po jų pastatus su žemės sklypo nuomos teise parduoti žymiai brangiau, negu šis turtas buvo parduotas svainystės ryšiais su R. D. susijusiam J. S.. Kaip minėta, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. birželio 3 d. pateiktą ataskaitą, buvo nustatyta, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė yra 23 169 Eur (80 000 Lt), o priverstinio pardavimo – 11 585 Eur (40 000 Lt) (t. 25, b. l. 244–245). Kreditorių susirinkimas taip pat buvo nustatęs, kad tuo atveju, jeigu turtas nebus parduotas varžytynėse, turtą parduoti laisvu pardavimu, renkant potencialių pirkėjų pasiūlymus ir turtą parduodant už ne mažesnę kaip 23 169 Eur (80 000 Lt) kainą, t. y. kainą, nustatytą turto vertinime. Taigi, J. S. turtas buvo parduotas pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką ir kainą. Kaip žinia, jeigu kreditorių susirinkimo sprendimas nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, varžytynes organizuojančiam bankroto administratoriui jis yra privalomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-165-370/2023). Byloje nėra duomenų, kad paminėtas kreditorių susirinkimo sprendimas, kuriame buvo nustatyta turto pardavimo tvarka ir minimali kaina, buvo nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ administratorius V. K. turėjo laikytis kreditorių nustatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos, kuri nebuvo didelė, tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog tuo metu buvo daugiau pirkėjų, kurie būtų pretendavę šį turtą pirkti už žymiai didesnę kainą, nors BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimo procesas buvo viešas.

J. S. pateiktas pasiūlymas pirkti turtą už 23 500 Eur buvo kiek didesnis, tačiau artimas kainai, nurodytai turto vertinime ir nustatytai kreditorių susirinkimo kainai. Taigi, J. S. turtas buvo parduotas, nes viešai skelbtose trejose BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas, o hipotekos turėtojas, kreditorius (duomenys neskelbtini) parduodamo turto priimti nenorėjo ir reikalavo turtą pardavinėti toliau kreditorių nustatyta tvarka ir kaina. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nuteistieji V. K. su R. D. iš anksto buvo susitarę ir bendrininkavo su (duomenys neskelbtini) atstovais bei žinojo, jog parduotą J. S. ir perparduotą M. A. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtą jie nupirks už 80 000 Eur. Tokie ryšiai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatyti. Byloje nėra ir duomenų, kad iki parduodant turtą J. S. už jo pasiūlytą kainą, buvo potencialus kitas pirkėjas, kuris būtų mokėjęs kreditorių susirinkimo pirmosioms turto varžytynėms nustatytą 87 697 Eur sumą ar (duomenys neskelbtini) sumokėtą M. A. sumą – 80 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, tačiau negauta jokių duomenų apie galimus kokius nors neteisėtus ryšius tarp V. K., (duomenys neskelbtini) ir R. D., taip pat VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ atstovų: V. M. ir K. E. (14, b. l. 18–19, 71–80). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras tokių duomenų taip pat nepateikė. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad nuteistieji R. D. ir V. K. tyčia nepardavė bankrutuojančios bendrovės turto varžytinėse už didesnę kainą.

Kaip jau aptarta šiame nuosprendyje, liudytojai K. E. ir V. Č. patvirtino, kad jie VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. M. nurodymu vyko pas BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorių tartis dėl galimybės nuomotis žemės sklypą, o susitikę kalbėjo ir apie jo įsigijimo galimybę. Tačiau po to K. E., neatsižvelgė į A. M. jam duotą nurodymą ir aktyviai nesidomėjo BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimo eiga ir aplinkybėmis ir to daryti nepavedė atsakingiems už turto pirkimus įmonės darbuotojams. K. E. tikėjosi, kad iš bankroto administratoriaus, kaip jie buvo sutarę, gaus pranešimą apie BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimą varžytinėse, tačiau jo negavo. Kai K. E. pakartotinai susisiekė su bankroto administratoriumi, žemės sklypas su statiniais jau buvo parduotas (t. 31, b. l. 193–201). Nors VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ turėjo didelį interesą pirkti nuomos teisę į sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2014 m. lapkričio 17 d. (nuo pirmųjų turto pardavimo iš varžytynių momento) iki 2015 m. vasario 9 d. (kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė pasiūlymą turtą įsigyti už 15 000 Eur) dėl neapdairumo nepateikė pasiūlymo už konkrečią kainą įsigyti šį turtą, o vėliau, praradusi galimybę dalyvauti varžytinėse, buvo pasiryžusi mokėti žymiai daugiau, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad varžytinių metu ar iš karto po jų, kai turtas dar priklausė BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“, ši bendrovė būtų pasiūliusi didesnę kainą, negu buvo nustatyta kreditorių susirinkimo, parduodant turtą po neįvykusių varžytinių, – 23 169 Eur ar sumokėtą J. S. (23 500 Eur), ar M. A. (25 000 Eur) sumą. To nepatvirtina ir bylos duomenys, kad vėliau, VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, praleidusi BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto pardavimus ir tai suprasdama, aptariamą jai reikalingą turtą įsigijo iš kito jo savininko – (duomenys neskelbtini) jau už 143 000 Eur. Liudytojų K. E. ir R. P. paaiškinimai baudžiamojo proceso metu rodo, kad VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ ginčo statinius su nuomos teise į žemės sklypą taip pat svarstė įsigyti kuo pigiau. Byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių tokius jų parodymus, todėl nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K., nepranešdamas VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, jog ją dominantis turtas yra parduodamas, tyčia pardavė kreditorių turtą už mažesnę kainą, negu galėjo būti tam galimybės. Taigi, byloje nėra jokių teisinių prielaidų manyti, kad V. K. ar R. D. tyčia nuo BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių nuslėpė aktualią komercinę informaciją apie galimybę brangiau parduoti bendrovės turtą ir tokiu būdu neįgyvendino teismų formuojamoje praktikoje numatytos pareigos siekti kuo didesne kaina parduoti bankrutuojančios bendrovės turtą bei tokiu būdu pažeidė įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus kuo didesne apimtimi patenkinti jų finansinius reikalavimus. Pažymėtina, kad J. S. ginčo turtas buvo parduotas už didesnę, negu kreditorių buvo nustatyta turto priverstinio pardavimo kaina – 11 585 Eur. Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nebuvo įtvirtinta, kad bankroto administratorius turi pareigą pats ieškoti potencialių pirkėjų. Kaip minėta, apie ginčo turto varžytines ir pardavimus buvo skelbiama viešai. Visos ĮBĮ nuostatos yra nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. e3K-3-399-219/2018). Nagrinėjamu atveju VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ sprendimas investicijoms skirti iki 145 000 Eur buvo patvirtintas tik 2015 m. gegužės 12 d. (duomenys neskelbtini) prie Susisiekimo ministerijos direktorius įsakymu Nr. V-149, t. y. jau po turto pardavimo J. S. ir perpardavimo M. A. bei vėliau – (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad V. K. su R. D. iš anksto žinojo apie nustatytam turtui įgyti VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ suplanuotas išlaidas. Be to, analizuojamu atveju svarbu ir tai, kad nusprendus ginčo turtą parduoti VĮ „ (duomenys neskelbtini)“, bankroto procesas būtų užsitęsęs, o varžytinių procesas baigtas. Dėl užsitęsusio bankroto proceso būtų išaugę administravimo išlaidos, o tai nėra suderinama su nurodytu siekiu kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus, nes administravimo išlaidos yra padengiamos pirmiau, negu kreditoriniai reikalavimai, o nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad varžytinių metu VĮ „ (duomenys neskelbtini)“ būtų pasiūliusi kur kas didesnę kainą, negu buvo nustatę patys kreditoriai. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad V. K., pardavinėdamas turtą J. S., žinojo, kad yra pirkėjai, kurie pasiruošę turtą nupirkti žymiai brangiau, jog jis ar R. D. palaikė su jais susijusius neteisėtus ryšius, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. K. BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ nemokumo procese buvo pasyvus ir tyčia nesiekė, jog visų kreditorių reikalavimai būtų patenkinti maksimaliai, o R. D. jam tai padėjo padaryti, pasitelkdamas savo giminaitį J. S..

Apygardos teismas teisingai nustatė, kad BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtas J. S., svainystės ryšiais susijusiam su R. D., buvo parduotas už artimą kreditorių susirinkimo nustatytai kainą – už 23 500 Eur, tačiau nepagrįstai tai vertino, kaip įrodymą, patvirtinantį V. K. tyčią bankrutuojančios bendrovės turtą parduoti kuo pigiau ir taip kreditoriams padaryti didelę turtinę žalą.

J. S. nuosekliai tvirtino, kad jis apie turto pardavimą sužinojo ne iš R. D., o pastarasis patvirtino jo parodymus. Tai paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Nustatyta, kad J. S. pagrindinė veikla nebuvo susijusi su investavimu, o lėšas turtui įsigyti jis skolinosi iš tėvų, tačiau šios aplinkybės, jas vertinant visų įrodymų kontekste, yra nepakankamos pagrįsti, kad J. S. dalyvavimas turto pardavimo procese buvo neatsitiktinis, o – V. K. nusikalstamo sumanymo dalis (t. 20, b. l. 170; t. 27, b. l. 160–165, 182–184). Tai yra tik spėjimas, kurio nepagrindžia jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Jeigu daryti prielaidą, kad R. D. ir atskleidė J. S. galimą BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ parduodamo turto įsigijo kainą, šis jo elgesys gali būti vertinamas kaip pažeidžiantis profesinės etikos reikalavimus, siekiant, kad pigiai turtą įgytų jo giminaitis, tačiau tokių aplinkybių nepakanka pagrįsti, jog jis prisidėjo prie tariamo V. K. siekio pasisavinti bankrutuojančios įmonės turtą, o V. K. žinojo, kad vėliau šį turtą perpardavus, jau yra reali galimybė jį parduoti žymiai brangiau. Byloje buvo atlikta R. D. ir V. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, tačiau bylai reikšmingos informacijos neužfiksuota (t. 14, b. l. 18–19, 71–80). Be to, byloje nėra paneigtos aplinkybės, kad, jeigu BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ turtas J. S. nebūtų parduotas už 23 500 Eur sumą, tuomet jis galėjo būti parduotas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlytą 15 000 Eur kainą arba pardavinėjimas už kreditorių susirinkimo nustatytą priverstinio pardavimo kainą – 11 585 Eur, t. y. mažesnes kainas, negu jis buvo parduotas J. S., nes parduodamas turtas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tuo metu rinkoje nebuvo labai paklausus. Byloje nėra duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. vasario 9 d. komercinį pasiūlytą už 15 000 Eur įsigyti ginčo turtą būtų pateikusi tik formaliai, be realaus ketinimo jį įsigyti, o, sudarant nekilnojamojo turto be varžytynių 2015 m. vasario 10 d. sutartį, kuria turtas parduotas J. S., buvo pažeisti BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių interesai bei apsunkintos jų galimybės galimai pažeistas teises ginti civilinės teisės priemonėmis. Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad (duomenys neskelbtini) sąmoningai nedalyvavo ginčo turto varžytynėse ir už nedalyvavimą jose bei už šio turto vėlesnį įsigijimą iš M. A. gavo kokios nors (ne)turtinės naudos. Duodamas parodymus M. A. nenurodė informacijos šaltinio, iš kurio jis gavo duomenis apie tai, kad (duomenys neskelbtini) domisi objektais su geležinkelio atšakomis (t. 27, b. l. 171–175). Tačiau, netgi, darant prielaidą, kad toks šaltinis buvo V. K., tai savaime nepatvirtina, jog tokiu būdu jis siekė ir gavo kokios nors asmeninės turtinės naudos. Tokios informacijos atskleidimas nėra nusikaltimas, juolab, kai turtas jau buvo parduotas bankroto procese ir perparduotas M. A.. Šią informaciją atskleisdamas V. K. jau neveikė kaip bankroto administratorius ir negalėjo kontroliuoti asmenų veiksmų, susijusių su tolimesniu turto perleidimu ir jo įkainojimu. Kita vertus, šioje byloje V. K. nebuvo pareikšti kaltinimai, kad jis jam inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdamas kartu su M. A. ir (ar) (duomenys neskelbtini) atstovais ar kitais su turto pardavimais susijusiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. K. gavo asmeninės turtinės naudos iš kreditorių turto, objektyvūs bylos duomenys taip pat nepatvirtina. Iš tiesų, M. A. laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. į V. K. asmeninę sąskaitą per aštuonis kartus pervedė 80 000 Eur (t. 13, b. l. 48–102), t. y. lygiai tokią pačią pinigų sumą, kokią jis gavo, parduodamas iš J. S. nusipirktą turtą. Nors M. A. V. K. pervestos pinigų sumos dydis atitinka sumos dydį, kurį M. A. gavo pardavęs ginčo turtą (duomenys neskelbtini), tačiau šios aplinkybės, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, nesuponuoja pagrįstos išvados, kad M. A., pats sau nepasilikdamas nė vieno euro, tačiau pats sumokėdamas nuo sandorio sumos mokesčius valstybei, 2015 m. balandžio 10 d. pardavė (duomenys neskelbtini) ne savo, o V. K. toliau valdomą iš BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ jo paties per tarpininkus įsigytą turtą. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojas M. A. apie tai, kad (duomenys neskelbtini) gali nupirkti turtą jo turtą, sužinojo iš V. K., tai, teismo manymu, patvirtina, kad V. K. jau anksčiau žinojo, jog aptariamą turtą gali parduoti akivaizdžiai brangiau, nes M. A. žymiai pakėlė įsigyto turto kainą, tačiau neįrodžius bendrininkavimo dėl pirmiau aptartų aplinkybių, tai yra tik prielaida, kuri negali būti pripažinta neginčijamu R. D. ir V. K. kaltės įrodymu. V. K. ir M. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad pinigai buvo sumokėti pagal jų sudarytą preliminarią buto su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuri vėliau buvo nutraukta (t. 27, b. l. 171–175). Apygardos teismas vertino, kad tokie apelianto ir liudytojo parodymai nelogiški, nes M. A. sumokėjo V. K. beveik visą ketinamo įsigyti turto kainą, neužsitikrindamas adekvačių garantijų, jog turtas ateityje bus jam perleistas ir kad tai jam finansiškai nenaudinga, tačiau tuo pačiu apygardos teismas nuosprendyje spendė, jog V. K. su M. A. siejo dideliu pasitikėjimu grįsti santykiai. Taigi, esant dideliam asmenų tarpusavio pasitikėjimui, neatmestina, kad sutarties įvykdymas gali būti užtikrintas ir abipusiu šalių žodiniu susitarimu dėl sutarties vykdymo. Tokie sutarties šalių veiksmai neprieštarauja civilinėje teisėje galiojančiam sutarčių laisvės principui. Be to, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad V. K. pažinojo V. B., todėl turėjo galimybę iš jo gauti informaciją apie (duomenys neskelbtini) ketinimą nupirkti turtą brangiau, tačiau konstatavo, jog patikimų įrodymų, kad jis šią informaciją gavo, byloje nėra. Taigi, nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad būtent ši informacija, kurią jis galimai gavo iš V. B., paskatino V. K. inicijuoti aptariamų sandorių sudarymą, pasitelkiant susijusius asmenis, jog parduodant turtą už didesnę kainą, pats, o ne kreditoriai, turėtų turtinę naudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvados, kuriomis grindžiamas inkriminuotų nusikaltimų tiesioginės tyčios požymis, yra prieštaringos ir padarytos, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Bylą nagrinėjantis teismas savo vidinį įsitikinimą dėl kaltinamojo kaltės grindė ne objektyviais įrodymais, bet prielaidomis.

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto administratoriui V. K. BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą pardavus J. S., o šiam jį vėliau pardavus M. A., o pastarajam – (duomenys neskelbtini), V. K., padedant R. D., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ priklausiusį turtą, taip bendrovės kreditoriams padarydamas 56 500 Eur dydžio turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje nesurinkus objektyvių faktinių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad V. K. ar R. D., parduodant BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą už kreditorių nustatytą nedidelę kainą J. S., žinojo, jog šis turtas vėliau bus parduotas už trigubą kainą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šie nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, priešingai kreditorių interesams, jiems padarė turtinę žalą, nes M. A. parduodant turtą už 80 000 Eur (duomenys neskelbtini), šį turtą nuosavybės teise jau valdė ne BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“, o M. A. ir šis turtas nebebuvo V. K. žinioje. Aptariamo tarp (duomenys neskelbtini) ir M. A. sudaryto turto pirkimo–pardavimo sandorio realumo objektyvūs bylos duomenys nepaneigia. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nuteistųjų V. K. ir R. D. veiksmus, suteikiant galimybę savo giminaičiams dalyvauti BUAB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankroto procese, tačiau atskirai neinformuojant sklypo ir pastatų nuomininko apie pradėtą ir vykdomą bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo procedūrą, teisėjų kolegija vertina, kaip jų nedeklaruotą viešų ir privačių interesų konfliktą, neviršijantį drausminės ar administracinės atsakomybės ribų.

Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Visos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinamos nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys faktiniai bylos duomenys, vertinant juos kiekvieną atskirai ir įrodymų visete, yra nepakankami pagrįsti, kad V. K. ir jam padedantis R. D., piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, veikė priešingai BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių interesams, pasisavino V. K. žinioje buvusį šios bankrutuojančios bendrovės turtą bei padarė valstybės interesams didelę neturtinę, o jos kreditoriams didelę – 56 500 Eur dydžio – turtinę žalą. Byloje neįrodžius objektyviojo požymio – didelės žalos bei subjektyviosios pusės – tyčios veikti priešingai BUAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreditorių interesams, konstatuotina, kad jų veiksmai, susiję su ginčo statinių su nuomos teise į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pardavimu, tretiesiems asmenims, nesudaro inkriminuotų nusikaltimų sudėties. Todėl V. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, o R. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, išteisintini, nes nepakanka duomenų pagrįsti, kad jie padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio1 punktas).

Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)

BK 253 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neturėdamas leidimo <...> laikė <...> šaudmenis <...>.

Neteisėtas šaudmenų laikymas suprantamas kaip jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje, kai asmuo jų su savimi nenešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-261-677/2015).

Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį V. K. nuteistas už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje – namo antrame aukšte, vonios kambaryje esančiame seife, neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė 50 vienetų „Seller&Bellot“ gamintojo .22 kalibro (5,6 mm) „WMR“ žiedinio įskėlimo šovinių, skirtų analogiško kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams iki tol, kol pastarieji buvo rasti ir paimti 2019 m. sausio 10 d. kratos metu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais: paties V. K., liudytojų V. K., E. V., L. L. ir I. A. parodymais, kratos protokole užfiksuotais duomenis, specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga, nustatė, kad V. K. laikyti 22 kalibro (5,6 mm) „WMR“ žiedinio įskėlimo šovinius neturėjo leidimo. Taigi, šiuos šovinius jis laikė neteisėtai. Ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta.

Bylos medžiaga patvirtina, kad V. K. 2018 m. birželio 14 d. buvo išduotas (duomenys neskelbtini) (toliau – Leidimas), suteikiantis teisę įsigyti bei laikyti medžioklinius lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotuosius šaunamuosius ginklus, taip pat savigynai skirtus pistoletus bei revolverius (t. 21, b. l. 46). Iš V. K. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos protokolo matyti, kad V. K. namuose esančiame seife be įvairių ginklų ir jiems šaudyti tinkamų šaudmenų, laikė ir kratos metu savanoriškai pateikė 50 pramoninės gamybos „Seller&Bellot” .22 kalibro (5,6 mm) „WMR” žiedinio įskėlimo šovinių. Lietuvos kriminalinių tyrimų centro 2019 m. gegužės 9 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1960)-ISI-2418 konstatuota, kad .22 kalibro (5,6 mm) „WMR” žiedinio įskėlimo šoviniai skirti šaudyti analogiško kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams (t. 21, b. l. 65–67). Bylos duomenimis, apeliantas ginklo, skirto šaudyti .22 kalibro (5,6 mm) „WMR” žiedinio įskėlimo šoviniais, įsigijęs nebuvo, o 22 kalibro (5,6 mm) „WMR” žiedinio įskėlimo šoviniai nebuvo tinkami šaudyti iš nė vieno jo teisėtai laikyto ginklo: pistoleto Walther P5 Compact, pistoleto Glock 17L, graižtvinio šautuvo Blaser R.93, lygiavamzdžio šautuvo IZH 43 ir graižtvinio šautuvo CZ 452 2E ZKM 22 (t. 21, b. l. 15–36, 37–59).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – GŠKĮ) 4 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.), .22 kalibro (5,6 mm) graižtvinis šaunamasis ginklas priskiriamas „B“ kategorijai. Kaip minėta, V. K. turėjo Leidimą, kuris suteikė teisę disponuoti „B“ kategorijos ginklais ir šaudmenimis. Tačiau GŠKĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tam ginklui, kuris nurodytas leidime ar ginklų pažymėjime. Tai, kad asmenys gali įsigyti ir laikyti šaudmenis tik ginklams, kurie nurodyti leidime, pripažįstama ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-138-697/2018, 2K-14-511/2023 ir kt.). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad leidime laikyti (nešiotis) ginklus yra pateikiamas tik bendras ginklų kategorijų ir ginklų rūšių sąrašas, nenurodant konkretaus šaunamojo ginklo ir jo kalibro, priešingai, nei išduodame ginklo pažymėjime, kuriame įrašyti asmens teisėtai turimo ginklo duomenys, nustatyta tvarka įtraukti į Ginklų registrą. Ginklo pažymėjimas – privalomas ginklų disponavimui ar apyvartai dokumentas, kai ginklo leidime nėra įrašyti ginklo identifikaciniai duomenys, pavyzdžiui, draudžiama A, B, C kategorijų ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių savininkui, valdytojui, naudotojui ginklą nešiotis ir gabenti neturint su savimi leidimo nešiotis ginklus ir ginklo pažymėjimo, jeigu šiame leidime neįrašyti ginklo identifikaciniai duomenys (GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Taigi, nors leidimais nešiotis ar laikyti ginklus patvirtinama asmens teisė laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus (GŠKĮ 2 straipsnio 44, 45 punktai), turi būti vertinami ginklo pažymėjime nurodyti duomenys – konkretus fizinio asmens teisėtai disponuojamas ginklas, šio modelis, kalibras, identifikacinis numeris. Vertinant pirmiau aptartas GŠKĮ nuostatas sistemiškai, matyti, jog GŠKĮ 32 straipsnio 2 dalis suponuoja ginklo savininko ar naudotojo teisę įgyti šaudmenis, juos nešiotis ar laikyti tik konkrečiam ginklui, kuris nurodytas arba leidime nešiotis, laikyti ginklus, arba ginklo pažymėjime, bet ne jų rūšiai ar kategorijai. Priešingas aptariamos įstatymo normos aiškinimas neužtikrintų saugios ginklų ir jų šaudmenų apyvartos, nes sudarytų sąlygas asmenims įsigyti, nešiotis ir laikyti šaudmenis, kurie neskirti naudoti tų asmenų teisėtai įgytiems ir turimiems šaunamiesiems ginklams. Tai prieštarautų GŠKĮ keliamam tikslui (GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalis).

Todėl darytina išvada, kad nuteistasis pažeidė disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais, t. y. šaudmenimis, tvarką, nes neturėjo nustatyta tvarka įregistruoto teisėtai laikomo ginklo ir tai patvirtinančio ginklo pažymėjimo su jame konkrečiai nurodytu atitinkamu ginklu, kuris būtų tinkamas šaudyti .22 kalibro šaudmenimis. Taigi, byloje nustatyta nuteistojo V. K. veika atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymius, t. y. neteisėtą šaudmenų laikymą.

Aptariamos nusikalstamos veikos būtinas subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad asmuo suprato, jog neteisėtai laiko šaudmenis, ir norėjo taip veikti. Teisiamajame posėdyje nuteistasis tvirtino, kad jis nepastebėjo seife be kitų šaudmenų, kurie tiko jo teisėtai turimiems ginklams, laikantis ir dėžutę 22 kalibro (5,6 mm) graižtvinių šaudmenų, kurie į jo turimą mažo kalibro graižtvinį ginklo vamzdį nebūtų lindęs. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, kad V. K., būdamas patyręs medžiotojas, turėjo pastebėti, jog laikomi .22 kalibro šaudmenys nėra tinkami šaudyti jo turimais ginklais. V. K., kaip ginklų ir šovinių valdytojui keliami padidinto atidumo reikalavimai. Byloje nėra objektyvių faktinių duomenų paneigiančių šią išvadą. Kita vertus, byloje nėra ir duomenų, kad apeliantas siekė įsigyti analogiško kalibro ginklą. Todėl konstatuotina, kad V. K., medžiojantis apie 20 metų, neabejotinai suprato, jog 50 .22 kalibro šovinių laiko neteisėtai, ir norėjo taip veikti. Taip jis, žinodamas šiems laikymui keliamus reikalavimus, neteisėtai disponavo šaudmenimis, veikdamas tiesiogine tyčia. Toks nuteistojo elgesio neteisėtumas siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas V. K. veiksmus pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl baudžiamojo kodekso pakeitimų

Apskųstuoju nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą 50 .22 kalibro (5,6 mm) graižtvinių šaudmenų laikymą. Šio nusikaltimo padarymo metu, kaltinamojo akto surašymo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija. Tačiau, vykstant bylos apeliaciniam procesui, BK 253 straipsnio redakcija buvo pakeista.

Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, priimtiems 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, naujos redakcijos BK 253 straipsnio 1 dalis buvo papildyta alternatyviais veikos požymiais „siuntė ir panaudojo“ bei sankcijoje nustatytos naujos bausmių rūšys: bauda ir laisvės apribojimas. Taigi, įstatymų leidėjui įtvirtinus naujas bausmės rūšis, laikytina, kad naujasis baudžiamasis įstatymas lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią ir turi būti taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl V. K. nusikalstami veiksmai iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

Skunde nuteistasis prašo jo veiksmus, susijusius su 50 .22 kalibro (5,6 mm) graižtvinių šaudmenų laikymu, pripažinti mažareikšmiais, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą nutraukti. Toks prašymas nepagrįstas.

BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad V. K. nenustatytą laiką seife laikė net 50 „Sellier&Bellot“ .22 „WRM“ kalibro, t. y. padidinto galingumo šovinių, skirtų „B“ kategorijai priskirtam ginklui, neturėdamas analogiško kalibro ginklo, šaudmenys buvo tinkami naudoti pagal paskirtį, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Taigi, teismas, atsisakydamas V. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo, BK 37 straipsnį taikė tinkamai ir nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos analogiškose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-138-697/2018 ir kt.).

Dėl V. K. skirtinos bausmės

Šiuo nuosprendžiu V. K. nusikalstamus veiksmus, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikavus į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), išspręstinas ir jam skirtinos bausmės klausimas.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Už BK 253 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) įtvirtinto apysunkio nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs alternatyvias bausmes: baudą, laisvės apribojimą, arba viešuosius darbus, arba areštą arba laisvės atėmimą iki 5 (penkerių) metų.

BK nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, teismas turi motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Skirdama bausmę V. K. teisėjų kolegija įvertina tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jis padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkiams nusikaltimams (BK 11 straipsnis 4 dalis). Veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. V. K. neteistas, tačiau trauktas administracinėn atsakomybėn. Jis turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, vedęs, turi išlaikytinių. Šoviniai buvo laikomi jo gyvenamojoje vietoje, seife, t. y. kitiems asmenims neprieinamoje vietoje. Jis šovinius pateikė savanoriškai. Jokių pavojingų realių padarinių nekilo. Byloje nėra duomenų, kad po šio nusikaltimo padarymo jis būtų veikęs priešingai teisei.

Visos išdėstytos aplinkybės teigiamai apibūdina nuteistąjį ir teisėjų kolegijai sudaro pagrindą spręsti, kad bausmės paskirtis ir tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nuteistajam paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, jos dydį nustatant lygų bausmės už apysunkį nusikaltimą įstatymo leidėjo nustatytam minimaliam baudos dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios rūšies ir dydžio bausmė yra teisinga ir neprieštarauja BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimams.

Dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių turtinei žalai atlyginti ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo

Šiuo nuosprendžiu pripažinus, kad V. K. nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, o R. D. – BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, byloje pareikšti VĮ „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliekami nenagrinėti.

Šiuo nuosprendžiu pripažinus, kad V. K. nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, o R. D. – BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, taip pat naikintinos nuosprendžio dalys, kuriose, vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš V. K. konfiskuota 14 341,55 Eur suma, kaip gauta iš nusikalstamų veikų, bei pagal BK 71 straipsnį jam ir R. D. paskirtos įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, R. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, V. K. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį dalyje:

V. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas),

R. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas),

V. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, V. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, V. K. nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam bausmę –100 MGL dydžio (5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų)) baudą.

Panaikinti V. M., V. K. ir R. D. iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktas galioti kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti.

Panaikinti V. M., V. K. ir R. D., vadovaujantis BK 71 straipsniu, teismo paskirtas įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų aukų fondą.

Panaikinti V. K., vadovaujantis BK 72 straipsniu, taikytą turto konfiskavimą.

VĮ „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą V. K. ir R. K. priklausančiam nekilnojamam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėRegina PocienėLinas Šiukšta