Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2025-12-18 · Civilinė byla Nr. 2A-1476-889/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2025-03-04Kauno apygardos teismas
  2. 2YT-11319-1106/2025Sprendimas · 2025-06-26Kauno apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2025-12-18Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-12-18
Bylos Nr.
2A-1476-889/2025
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-02977-2024-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Milda Skersienė
Suinteresuotas asmuo
V. P., E. S., I. R.
Pareiškėjas
D. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1476-889/2025Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02977-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4.3; 3.1.7.11; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. P., E. S. ir I. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-11319-1106/2025 pagal pareiškėjo D. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. P., E. S., I. R. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas D. P. teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – privalomąją palikimo dalį į savo motinos R. P., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą.

Šalies argumentai

2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vasario mėnesį jam buvo sumažintas dalyvumo lygis. Teigė, kad nuolat jaučia (duomenys neskelbtini). Palikimo priėmimo laiku nuolat lankėsi gydymo įstaigose, buvo atlikta operacija. Pareiškėjo pajamos yra mažos, jis yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nurodė, kad yra našlys, santaupų neturi, gyvena 3/16 dalyse paveldėto turto.

Atsiliepimas

3. Suinteresuoti asmenys V. P., E. S., I. R. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Teigė, kad pareiškėjas gyvena dalyje paveldėtų pastatų ir nemoka jokių komunalinių mokesčių. Iki mamos mirties už jį mokesčius mokėjo ji, o dabar moka suinteresuoti asmenys. Didesne dalimi ligų pareiškėjas susirgo jau po motinos mirties. Teigė, kad pareiškėjas niekada neieškojo galimybių rasti jo sveikatos būklei tinkamą darbą. Suinteresuotų asmenų nuomone, pareiškėjas tyčia blogino savo turtinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui jo motinos mirties dieną (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas. Pripažino pareiškėjo teisę į privalomąją palikėjos R. P. palikimo dalį. Priteisė iš suinteresuotų asmenų pareiškėjui lygiomis dalimis po 49 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš suinteresuotų asmenų valstybei iš kiekvienos po 19,55 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pirmos eilės įpėdinis, mirusios palikėjos R. P. sūnus, kuri testamentu pareiškėjui neskyrė jokio turto.

6. Teismas nustatė, kad palikėjos mirties dieną – (duomenys neskelbtini) – pareiškėjo pajamas sudarė 193,60 Eur socialinė pašalpa, 38,23 Eur vienišo asmens išmoka, jo banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) buvo 4,36 Eur, jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, jo dalyvumo lygis buvo (duomenys neskelbtini) procentų, nuosavybės teise valdė 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir 3/16 dalis žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).

7. Teismas pažymėjo, kad dėl savo sveikatos būklės, t. y. dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nors ir registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau, dėl (duomenys neskelbtini) jam negali būti pasiūlytas darbas, kurį jis fiziškai galėtų atlikti. Teismas nurodė, kad turima nekilnojamojo turto dalimi pareiškėjas faktiškai negali efektyviai disponuoti ir jos valdyti, nes jo dalis neatidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes šiam procesui (projekto rengimui ir kt.) pareiškėjas neturi piniginių lėšų. Teismas pripažino, kad pareiškėjas išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Akcentavo, kad geranoriška kartu gyvenančio sūnaus finansinė ir fizinė pagalba yra sūnaus asmeninių pareigų tėvui vykdymas, tačiau ne teisinė pareiga, turinti reikšmę sprendžiant dėl šios bylos dalyko.

8. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotų asmenų nesutikimas su pareiškimu iš esmės grindžiamas netinkamu pareiškėjo gyvenimo būdu ir neigiamomis asmens savybėmis, t. y. kad pareiškėjas ilgą laiką piktnaudžiavo alkoholiu, vogdavo iš savo tėvų ūkio, nesutarė su tėvais ir seserimi, gąsdindavo suinteresuotus asmenis, kad dėl jo kaltės iširo pirmoji santuoka. Tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjas susižalojo (duomenys neskelbtini) prieš daug metų. Neįgalumas jam nustatytas (duomenys neskelbtini), kurio lygis (duomenys neskelbtini) buvo sumažintas. Teismo vertinimu, nėra priežasčių teigti, kad pareiškėjas tokią situaciją, lėmusią jo tolesnį gyvenimą, sukėlė sąmoningai. Pasisakydamas dėl nurodomų aplinkybių, kad pareiškėjas buvo neblaivus sulaikytas vairuojantis transporto priemonę, teismas pažymėjo, kad visa tai įvyko jau po palikėjos mirties, esant tokiai pačiai turtinei pareiškėjo padėčiai, kokia buvo palikėjos mirties dieną ir netgi anksčiau. Teismas nurodė, kad priežastys, dėl kurių iširo pareiškėjo pirmoji santuoka, kaip ir kiti moraliniai situacijos aspektai, šioje byloje teisinės reikšmės neturi, nes tai neatitiktų CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo nustatyti asmens išlaikymo reikalingumą būtent palikėjo mirties momentu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu suinteresuoti asmenys V. P., E. S. ir I. R. (toliau – ir apeliantės) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Priteisti visas šioje byloje apeliančių patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

9.1. Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą informaciją, neatsižvelgė į esminius byloje esančius duomenis, kurie turėjo esminės reikšmės nusprendžiant dėl CK 5.20 straipsnio taikymo sąlygų buvimo.

9.2. Nurodo, kad pareiškėjas turi jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dalį žemės sklypų ir pastatų, paveldėtų po savo tėvo mirties. Apeliančių vertinimu, pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių šiam turtui atidalyti, panaudoti, išnuomoti ar kitaip įtraukti jį į ekonominę apyvartą. Šis neveikimas – ne objektyvi negalios ar kitų nepriklausančių nuo jo veiksnių pasekmė, o sąmoningas pasyvumas. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad pareiškėjas gyveno paveldėtame name kartu su savo sūnumi, kuris teikė ir iki šiol tėvui teikia finansinę pagalbą. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų buvęs visiškai vienas ar neturėjęs kasdienio palaikymo. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo neįmanoma dirbti pagal sveikatos būklę. Vien tai, kad asmuo yra registruotas Užimtumo tarnyboje, nesukuria prezumpcijos apie neįgalumą ar nesugebėjimą dirbti. Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, kad būtų aktyviai ieškojęs tinkamo darbo ar kreipęsis dėl perkvalifikavimo galimybių. Nurodo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pradžioje buvo nubaustas už nusikalstamą veiką (vairavimą neblaiviam), tai ne tik kelia abejonių dėl jo sąžiningumo, bet taip pat patvirtina, kad jis turėjo lėšų susimokėti baudą. Tai prieštarauja jo teiginiams apie visišką nepriteklių. Mano, kad šių faktinių aplinkybių visuma patvirtina tai, kad pareiškėjas sąmoningai išlaikė savo socialinį ir ekonominį neveiklumą, kuris negali būti vertinamas kaip pagrindas CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymui.

9.3. Apeliančių nuomone, pirmosios instancijos teismas CK 5.20 straipsnio 1 dalį aiškino pernelyg siaurai, toks aiškinimas formaliai orientuotas tik į pareiškėjo gaunamas socialines išmokas bei įrašus apie jo dalyvumo lygį. Teigia, kad teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes neatsižvelgė į pareiškėjo viso gyvenimo kontekstą ir jo asmeninę atsakomybę dėl savo turtinės padėties. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio nuostatas, kadangi suinteresuoti asmenys pateikė aiškius duomenis apie pareiškėjo turto mastą, jo neveiklumą bei antisocialinį elgesį (įskaitant duomenis apie alkoholio vartojimą, paveldėto turto apleidimą, baudžiamąją atsakomybę), teismas šiuos argumentus ignoravo ir jiems nesuteikė jokios reikšmės. Teismo sprendime visiškai nepasisakyta dėl to, kad pareiškėjas sąmoningai nesiekė darbingumo nustatymo daugelį metų, kad jo gyvenimo būdas buvo ekonomiškai žalingas, taip pat dėl to, kad palikimo mirties momentu buvo susiklosčiusi padėtis, kai pareiškėjas gyveno iš savo sūnaus paramos, tai eliminuoja išlaikymo poreikį.

9.4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateikti motyvai yra fragmentiški, neišsamūs, nėra vertinami prieštaringi duomenys. Teismas nepasisakė dėl to, kodėl buvo atmesti suinteresuotų asmenų pateikti įrodymai ir argumentai apie pareiškėjo antisocialų gyvenimo būdą, nelojalų elgesį savo motinos atžvilgiu bei paveldėto turto ne realizavimą. Nėra pateikta aiškių motyvų, kodėl pripažinta, jog išlaikymo poreikis egzistavo, kai dalis įrodymų liudija priešingai, todėl teismas neįvykdė savo pareigos motyvuoti sprendimą pagal CPK 270 straipsnį, taip pažeidė proceso teisės normas. Pažymi, kad teismas neįvertino CK 5.20 straipsnio normos ribojamojo pobūdžio ir nesistengė užtikrinti testamento laisvės kaip pirminio principo apsaugos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo situaciją kaip atitinkančią socialinės rizikos kriterijus ir šiuo pagrindu neteisingai taikė CK 5.20 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą pareiškėjas D. P. prašo suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuotų asmenų. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

10.1. Teigia, kad jo turimo turto 3/16 dalys žemės ir pastatų iki mamos mirties buvo kartu su mama, todėl nuomoti bendrąja nuosavybe turimo turto negalėjo. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad kartu su juo gyvena ir jo sūnus, patvirtina tai, kad jam reikalingas išlaikymas. Be to, sūnui mamos mirties dieną buvo vos (duomenys neskelbtini) metai, jis dar mokėsi, tik šiuo metu dirba ir padeda pareiškėjui. Teigia, kad byloje yra visi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo nedarbingumą, gaunamas pajamas. Nurodo, kad pagal įstatymą pareiškėjas yra pirmosios eilės įpėdinis. Mano, kad mamos mirties dieną jam buvo reikalingas išlaikymas, todėl jo situacija atitinka CK 5.20 straipsnio l dalį ir joje nurodytas sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui jo motinos mirties dieną (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas, ir pripažino pareiškėjo teisę į privalomąją palikėjos R. P. palikimo dalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) notarine tvarka buvo patvirtintas R. P. testamentas, kuriuo ji konkretų nekilnojamąjį turtą po savo mirties paliko vaikaitėms V. P., E. S. ir I. S. (R.). Nustatyta, kad R. P. mirė (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas yra palikėjos R. P. sūnus. Palikėja R. P. testamentu jam neskyrė jokio turto.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Pareiškėjui kreipusis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jam (pareiškėjui) motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo, pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškimą patenkino, nustatęs, kad palikėjos mirties dieną pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas ir jis turi teisę į privalomąją palikimo dalį.

16. Apeliantės pateikė byloje apeliacinį skundą, akcentuodamos pažeistas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, sprendimo motyvų nebuvimą, nesutikdamos su teismo pozicija, kad pareiškėjui palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.

17. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. Taigi įstatyme įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja testamento laisvės principo veikimą, kuriuo vadovaudamasis palikėjas gali savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto, būtent: palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su konkrečios prievolės įvykdymu arba apskritai nepriimti sprendimo palikimo klausimu. Aiškinant nurodytą palikimo teisinių santykių reglamentavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2010).

18. Konkrečiu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra pirmosios eilės mirusios R. P. įpėdinis (sūnus) ir kad R. P. testamentu neskyrė pareiškėjui jokios turto dalies. Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai.

19. Apeliaciniu skundu apeliantės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjas turi jam nuosavybės teise priklausančią dalį žemės sklypų ir pastatų, kuriuos galėjo atidalyti, panaudoti, išnuomoti ar kitaip įtraukti į ekonominę apyvartą. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad pareiškėjas gyvena kartu su savo sūnumi, kuris teikia tėvui finansinę pagalbą. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo neįmanoma dirbti pagal sveikatos būklę. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kad būtų aktyviai ieškojęs tinkamo darbo ar kreipęsis dėl perkvalifikavimo galimybių. Nurodo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pradžioje buvo nubaustas už tai, kad transporto priemonę vairavo neblaivus, šios aplinkybės, anot apeliančių, patvirtina tai, kad pareiškėjo turtinė padėtis yra gera, nes jis už padarytą pažeidimą turėjo lėšų sumokėti baudą.

20. Pirmiausia šių aplinkybių kontekste pažymėtina, jog specialiųjų įrodinėjimo taisyklių teisei į privalomąją palikimo dalį pripažinti įstatymas nenustato, todėl taikomos bendrosios civilinio proceso teisėje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024).

21. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, išlaikymo reikalingumas nėra preziumuojamas. Išlaikymo reikalingumo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį. Asmenims, nesutinkantiems su tuo, kad asmuo yra reikalingas išlaikymo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

22. Akcentuotina ir tai, kad klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise? ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose? kur deklaravo savo gyvenamąją vietą? ar turi kitą gyvenamąją vietą? b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams? c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).

23. Iš (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad pareiškėjui ir R. P. nuosavybės teise priklauso 3/16 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 3/16 dalys žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), to paties žemės sklypo ir pastatų 5/8 dalys priklausė ir mirusiai R. P. Iš (duomenys neskelbtini) Gyventojų registro pažymos matyti, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu, (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame nekilnojamame turte, kurio 5/8 dalys priklausė ir palikėjai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas gyventų kitu, nei deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas kitos gyvenamosios vietos neturi.

24. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje. (duomenys neskelbtini) sausio –lapkričio mėnesį pareiškėjui buvo mokama 193,60 Eur socialinė pašalpa ir 38,23 Eur vienišo asmens išmoka.

25. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) pašalinimas, buvo operuotas prieš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygis, (duomenys neskelbtini) sumažintas ir nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų dalyvumo lygis. (duomenys neskelbtini) atlikta operacija Kauno klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje. (duomenys neskelbtini) diagnozuoti (duomenys neskelbtini) padariniai. Palikėjos R. P. mirties dieną, t. y. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo banko sąskaitoje buvo 4,36 Eur.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, pateikti byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo fizinė sveikata ir finansinė padėtis palikėjos mirties metu buvo prasta. Bylos medžiagoje pateikti duomenys patvirtina, kad iki palikėjos mirties (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygis, vėliau (duomenys neskelbtini) nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų dalyvumo lygis, šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos sutrikimo yra apribotas darbinėje veikloje. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant sveikatos sutrikimų, pareiškėjas yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs Užimtumo tarnybos specialistų jam siūlomo darbo pagal jo darbingumo lygį ar kad būtų atsisakęs dalyvauti kokioje nors kitokioje Užimtumo tarnybos pasiūlytoje veikloje. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo darbo paieškos būtų buvusios sėkmingos ar kad pareiškėjas būtų realiai įsidarbinęs pagal darbo sutartį. Teismo nuomone, ši aplinkybė tik patvirtina, kad pareiškėjo galimybės įsidarbinti buvo ir yra objektyviai ribotos dėl jo sveikatos būklės.

27. Vertinant apeliančių teiginius dėl pareiškėjo nekilnojamojo turto įtraukimo į ekonominę apyvartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas faktiškai negali efektyviai disponuoti jam priklausančia nekilnojamojo turto dalimi ir jos valdyti, kadangi ši dalis nėra atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šias aplinkybes patvirtina ir pirmiau aptarti bylos duomenys. Įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl dalinio darbingumo ( (duomenys neskelbtini) procentų) ir sudėtingos sveikatos būklės neturi galimybės susirasti darbo, negauna jokių papildomų pajamų ir disponuoja tik 231,83 Eur dydžio socialinėmis išmokomis per mėnesį, darytina išvada, jog jis objektyviai neturėjo finansinių galimybių inicijuoti jam priklausančios turto dalies atidalijimo. Be to, pareiškėjui priklausanti turto dalis yra jo vienintelė gyvenamoji vieta, tai papildomai riboja šio turto panaudojimą kaip pajamų šaltinį. Esant tokioms aplinkybėms, apeliančių teiginiai, kad tik pareiškėjo apsisprendimas lemia jo galimybes pagerinti gyvenimo sąlygas, vertintini kaip nepagrįsti ir atmestini.

28. Atmestini apeliančių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjas gyvena su sūnumi, kuris jam padeda finansiškai. Priešingai nei teigiama, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių aplinkybių ir nurodė, kad geranoriška kartu gyvenančio sūnaus finansinė ir fizinė pagalba yra sūnaus asmeninių pareigų tėvui vykdymas, tačiau ne teisinė pareiga, turinti reikšmę sprendžiant dėl šios bylos dalyko. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir pažymi, kad apeliančių argumentai šiuo aspektu yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo turtinės padėties palikimo atsiradimo momentu.

29. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodo aplinkybę, kad pareiškėjas buvo baustas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, ir teigia, jog tai patvirtina pareiškėjo asocialų gyvenimo būdą bei aplinkybę, kad palikimo atsiradimo metu jam išlaikymas nebuvo būtinas, nes jis turėjo lėšų sumokėti baudą. Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo pripažinta, kad D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, jam priteista 1 700 Eur bauda ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė savo teiginius dėl pareiškėjo gyvenimo būdo grindžia iš esmės tik vienu epizodu – tuo, kad pareiškėjas kartą buvo sulaikytas vairuojant automobilį neblaivus. Tačiau vienas toks atvejis neleidžia daryti išvados apie nuolatinį alkoholio vartojimą, priklausomybę ar kitokį pareiškėjo asocialų elgesį. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas turėtų alkoholio vartojimo problemų, nėra pateikta medicininių dokumentų, duomenų apie pakartotinius pažeidimus ar kitus faktus, galinčius patvirtinti nuolatinį netinkamą gyvenimo būdą. Įvertinus šias aplinkybes apeliančių nurodomi argumentai dėl pareiškėjo gyvenimo būdo atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

30. Apeliantės taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas yra pats kaltas dėl prastos savo materialinės padėties, t. y. iš esmės piktnaudžiauja savo teise į privalomojo palikimo dalį, nurodo, kad pareiškėjas nieko nedarė, kad pagerintų savo materialinę būklę.

31. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad CK 5.20 straipsnyje, reguliuojančiame teisę į privalomąją palikimo dalį, nėra nustatytos specialios taisyklės dėl piktnaudžiavimo teise instituto taikymo sprendžiant asmens teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo klausimą. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, piktnaudžiavimą teise turi įrodyti tas asmuo, kuris remiasi šia aplinkybe. Ar yra pagrindas konstatuoti asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, piktnaudžiavimą teise, sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoti asmenys nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, o apsiriboja iš esmės deklaratyviais teiginiais, kuriais keliamos abejonės, tačiau šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Tokiu būdu iš esmės siekiama nepagrįstai perkelti visą įrodinėjimo naštą tik pareiškėjui. Kita vertus, išlaikymo reikalingumui nustatyti neturi reikšmės asmens turtinė padėtis, buvusi iki palikėjos mirties dienos ar po palikėjos mirties dienos. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti asmens turtinės padėties pokyčių ir šių pokyčių priežastingumo, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti nei pokyčių iki palikėjo mirties momento, nei įvykusių po palikėjo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1075/2024).

33. CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais gali būti vertinamas asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, kuris pasireiškia iki palikėjo mirties momento, tačiau šis elgesys turi būti aktualiai susijęs su palikėjo mirties momentu, t. y. jis turi būti tiek neatsiejamai susijęs su palikėjo mirties momentu, kad nulemtų asmens turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu.

34. Suinteresuotų asmenų nesutikimas su pareiškimu grindžiamas jų teiginiais apie tariamai netinkamą pareiškėjo gyvenimo būdą ir neigiamas asmenines savybes, t. y. tai, kad pareiškėjas sąmoningai nesiekė darbingumo nustatymo daugelį metų, kad jo gyvenimo būdas buvo ekonomiškai žalingas, tačiau tokio pobūdžio aplinkybės, net jei būtų buvusios praeityje, savaime nėra teisiškai reikšmingos vertinant pareiškėjo turtinę padėtį palikėjos mirties momentu. Tokie pareiškėjo galbūt atlikti veiksmai negali būti laikomi aplinkybėmis, nulėmusiomis asmens turtinę padėtį palikėjos mirties dieną, ir negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise ar sąmoningas savo padėties bloginimas. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, darytina išvada, kad pareiškėjo piktnaudžiavimas teise, dėl ko jis tapo asmeniu, reikalingu išlaikymo palikėjos mirties dieną, neįrodytas.

35. Apeliantės apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja įrodymų vertinimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnio nuostatas, kadangi suinteresuoti asmenys pateikė aiškius duomenis apie pareiškėjo turto mastą, jo neveiklumą bei antisocialinį elgesį, tačiau teismas šiuos argumentus ignoravo ir jiems nesuteikė jokios reikšmės.

36. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010).

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su apeliančių argumentais dėl įrodymų vertinimo. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantės, nesuponuoja, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, dėl jo sveikatos, dėl įsidarbinimo galimybių. Įvertino ir apeliančių nurodomas aplinkybes dėl pareiškėjo gyvenimo būdo, bei tas aplinkybes dėl to, kad pareiškėjas gyvena kartu su savo sūnumi ir šis prisideda prie pareiškėjo išlaikymo finansinėmis lėšomis. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų reglamentuojančių įrodymų vertinimą, todėl apeliančių argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

38. Apeliantės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateikti motyvai yra fragmentiški, neišsamūs. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nėra pateikta aiškių motyvų, kodėl pripažinta, jog išlaikymo poreikis egzistavo, kai dalis įrodymų liudija priešingai, todėl teismas neįvykdė savo pareigos motyvuoti sprendimą pagal CPK 270 straipsnį, taip pažeidė proceso teisės normas.

39. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl, jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai pripažįstama esminiu proceso teisės pažeidimu.

40. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

41. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 270 straipsnio 4 dalies aspektu, nenustatė, kad teismo motyvai sprendime būdų išdėstyti nesilaikant minėto įstatymo reikalavimų, kad būtų nenurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Priešingai, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos sprendimui reikšmingas aplinkybes, jas susiejo su byloje esančiais įrodymais ir pateikė aiškų jų vertinimą. Sprendime nuosekliai nurodyta, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis konstatuotas pareiškėjo išlaikymo poreikis ir kodėl šios aplinkybės laikytinos įrodytomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai išdėstė, kodėl apeliančių nurodyti argumentai dėl pareiškėjo gyvenimo būdo, asmeninių savybių nėra teisiškai reikšmingi nustatant išlaikymo poreikį palikėjos mirties momentu. Atsižvelgus į aptartą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateikti motyvai yra pakankami, logiškai išdėstyti, leidžiantys aiškiai suprasti, kokiais įrodymais ir teisiniais argumentais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėjo prie atitinkamų išvadų. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo sutikti su apeliančių teiginiais, kad teismas neįvykdė pareigos motyvuoti sprendimą ar pažeidė proceso teisės normas, todėl ir šiuo aspektu apeliančių argumentai nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, materialiosiomis teisės normomis reglamentuojančiomis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantės nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Atmetus suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

44. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad patyrė 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė tai patvirtinančius įrodymus – 2025 m. lapkričio 13 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitą.

45. Pareiškėjo prašomas priteisti 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio neviršija, todėl priteistinas iš suinteresuotų asmenų pareiškėjui po 150 Eur iš kiekvienos (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuotų asmenų V. P., E. S. ir I. R. pareiškėjui D. P. po 150 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Milda Skersienė