Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. ir atsakovo D. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui D. S. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo ir bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

5. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

6. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15900-1090/2019 buvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo vaikams priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Nurodytą sprendimą ieškovė siekė pakeisti ir nepilnametės dukters A. S. išlaikymui prašė priteisti po 515,00 Eur, o nepilnametės dukters L. S., išlaikymui - po 482 Eur kasmėnesines periodines išmokas nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo dydį kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, vaikų išlaikymui skirtų lėšų valdytoja uzufrukto tvarka paskirti ieškovę A. D. bei pakeisti sprendimą dalyje dėl atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarkos ir nustatyti ieškinyje siūlomą bendravimo tvarką.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

8. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

9. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnį, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

12. Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad jis grindžiamas naujais teisiniais argumentais dėl riboto atsakovo darbingumo ir naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Iš esmės tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Akcentuotina, kad atsakovas niekaip nenurodo, dėl kokių priežasčių šių įrodymų į bylą neteikė laiku, kaip ir nenurodo, kodėl tokius įrodymus teikia apeliacinės instancijos teismui, taip pat turint omenyje ir pateikiamą susirašinėjimą su ieškove.

13. Taigi apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktų įrodymų turiniu pažymi, jog atsakovas neįrodinėja vėliau iškilusios tokių įrodymų pateikimo būtinybės, nenurodo, kodėl įrodymų neteikė laiku, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme atsisakytina priimti.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo

28. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), o šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra svarbi, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai sprendimas negali būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neišsamūs, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadas, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas išsprendė bylą.

29. Akcentuotina ir tai, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

30. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

32.Tačiau įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia ir tai, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

33. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, paremtos įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas priėmė sprendimą neištyręs ir neišsiaiškinęs visų esminių bylos aplinkybių, nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų kiekvienas iš apeliantų, nereiškia, jog teismas nevertino jų pateiktų teisinių argumentų. Pirmosios instancijos teismas vertino abiejų šalių į bylą pateiktus įrodymus, aptarė išlaikymo dydžio esminius aspektus, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo pagrindus, atsižvelgė į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovo teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams yra per mažas, o nustatyta bendravimo tvarka stokoja konkretumo.

34. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, minėtus apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti sprendimo. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

Dėl priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydžio

35. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nustatomas toks išlaikymo dydis, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagrindinis kriterijus, apskaičiuojant nepilnamečiui vaikui reikalingą išlaikymo dydį, yra vaiko poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

36. Nagrinėjamu atveju ieškinys iš esmės yra grindžiamas ženkliai išaugusiais vaikų poreikiais, pasikeitusiu pragyvenimo lygiu Lietuvos Respublikoje ir pagerėjusia atsakovo turtine padėtimi, tuo tarpu atsiliepimu į ieškinį atsakovas nurodė, jog jo turtinė padėtis pablogėjo, o ieškovės – pagerėjo.

37. Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, remiamasi CK 3.201 straipsniu, kuriame reglamentuojami išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo klausimai. CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios (CPK 279 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019). Taigi kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Asmuo gali remtis abiem pagrindais, reikalaudamas pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018).

38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime aiškiai nurodė, jog visuma byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, jog nepilnamečių šalių dukrų poreikiai po priimto teismo sprendimo, kuriuo nustatytas išlaikymo dydis, kito. Teismas vadovavosi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu, nurodydamas, jog kiekvienu atveju, visų pirma, turi būti užtikrinti vaiko interesai, todėl tėvų imperatyvios pareigos teikti vaikui išlaikymą nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti vertinama ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Pirmosios instancijos teismas, nors ir detaliai nevertino ieškovės pateiktos į bylą vaikų poreikių lentelės, nurodė, kad orientacinis vaiko būtinųjų mėnesio poreikių dydžio kriterijus yra minimalios mėnesinės algos (MMA) dydis, kurį ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo išlaikymo dydis vaikams (po 515 Eur dukrai A. ir po 482 Eur dukrai L.) viršija.

39. Pažymėtina, kad byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovo turtinės padėties pasikeitimas yra esminis, jo pajamos minimalios, kas sudarytų pagrindą spręsti dėl išlaikymo vaikams dydžio kitaip, nei sprendė pirmosios instancijos teismas.

40. Atsakovas yra darbingo amžiaus asmuo, o byloje esantys duomenys, jog jis turi sveikatos sutrikimų, neleidžia teismui spręsti, kad tie sutrikimai yra esminiai ir kliudo jam dirbti, ieškotis geriau apmokamo darbo ar persikvalifikuoti ir atitinkamai gauti didesnes pajamas, kurių užtektų tiek atsakovo, tiek jo nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, pagaliau, gyvenant Vokietijoje eilę metų išmokti vokiečių kalbos ir taip pagerinti savo padėtį Vokietijos darbo rinkoje. Šiuo atveju byloje pateikti duomenys rodo, jog aplinkybės, kad atsakovas teigia negalintis mokėti teismo priteisto dydžio išlaikymo, yra nulemtos ne esminio jo turtinės padėties pablogėjimo, o nepakankamai aktyvaus elgesio (CK 3.3 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Tai, jog atsakovas šiuo metu gauna tokias pajamas, kurių, jo teigimu, neužtenka jo pragyvenimui, yra jo subjektyvus pasirinkimas, nes nei gaunamos minimalios pajamos, nei bedarbystė negali būti priežastis sumažinti vaikui reikalingą išlaikymą arba skirti jį mažesnį, nei yra vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013). Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).

41. Nors apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja teismui pateiktus įrodymus dėl vaikų išlaidų, nurodydamas, kad į poreikių lentelę įtrauktos nepatiriamos išlaidos, jos per didelės ir pan., tačiau pats atitinkamų įrodymų į bylą nepateikė, konkrečiai nenurodė, kokie yra konkretūs dukrų poreikiai, o realiai tik apsiribojo ieškovės pateiktų paaiškinimų ir argumentų kritika. Iš esmės atsakovas nepateikė argumentų apie tai, kad šalių dukrų poreikiai yra mažesni nei pirmosios instancijos teismo nustatyta mokėtina suma, bandė paneigti tik vienų ar kitų šalių dukrų patiriamų išlaidų nepagrįstumą deklaratyviais, įrodymais nepatvirtintais teiginiais (apie odontologinį gydymą, dalijimąsi drabužiais, tam tikrus būrelius). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti apelianto argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovė neracionaliai leidžia pinigus dukrų poreikiams.

42. Kaip savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat ir apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vaiko išlaidos maistui, higienai, aprangai, ugdymui, laisvalaikiui ir kitiems būtiniesiems poreikiams yra savaime suprantamos ir būtinos, todėl nereikia įrodinėti, kad nepilnamečiams vaikams yra reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, vaistai, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, pramogos ir poilsis laisvalaikiu, tačiau išlaidos šiems poreikiams patenkinti turi būti protingos ir realaus dydžio. Vertinant vaikams reikalingų išlaidų dydį turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir išlaidos neturėtų būti susietos su dokumentais pagrįstų išlaidų buvimu, kurių tam tikrais atvejais nėra galimybės pateikti (nors faktiškai išlaidos patiriamos).

43. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad šalys dar 2019 m. sudarydamos sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių susitarė, jog kiekvienos dukros poreikiams reikalinga 150 Eur per mėnesį suma, dukros turi poreikį oftalmologiniam gydymui, iš esmės lanko tam tikrus būrelius, teismo vertinimu, nėra pagrindo dukrų išlaidas vertinti kaip apskritai nepagrįstas.

44. Iš esmės, nors atsakovas kvestionavo ieškovės pateiktus duomenis apie vaikų poreikiams tenkinti būtinas išlaidas, o ieškovė apeliaciniu skundu nurodė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė prašomų išlaikymui sumų pagal pateiktą poreikių lentelę, kurių, kaip minėta, teismas sprendime nedetalizavo, pastebėtina, jog ieškovės nurodyti dukrų poreikiai negali būti teismo vertinami kaip tenkintini pilna apimtimi. Vertinant ieškovės į bylą pateiktą dukrų poreikių lentelę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiekvienai iš dukrų beveik 300 Eur per mėnesį numatoma skirti maistui namuose ir mokykloje, o atsižvelgiant į mergaičių amžių ir bendrą pragyvenimo lygį šalyje, tokia suma negali būti laikoma pagrįsta. Pažymėtina, kad mergaitės nėra tokio amžiaus, kuomet drabužiai yra nuolat išaugami, tuo tarpu jų įsigijimo išlaidos yra nurodomos daugiau nei 1000 Eur per metus kiekvienai dukrai. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad vitaminams, papildams, gerosioms bakterijoms, kitiems vaistams pagal poreikį numatoma per metus skirti 320 Eur kiekvienam vaikui, kas apskritai nėra niekaip pagrindžiama, kaip ir tokio amžiaus mergaičių 300 Eur poreikis kiekvienai per metus grožio procedūroms ir higienos reikmenims. Į poreikių lentelę įtraukti ir tokie abejotini kiekvienų metų poreikiai kaip patalynė, rankšluosčiai (per metus po 120 Eur) ar akivaizdžiai per dideli skalbiklių, valiklių, tualetinio popieriaus 120 Eur per metus kiekvienai dukrai poreikiai, atsižvelgiant į tai, kad šios priemonės yra naudojamos bendrai visai šeimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nurodomas kanceliarines prekės tiek mokyklai, tiek namuose (vien namuose po 200 Eur per metus kiekvienai), į išlaidas knygoms ir žurnalams (per metus po 200 Eur), atsižvelgiant į nedidelį dukrų tarpusavio amžiaus skirtumą ir, tikėtina, tokių priemonių naudojimą bendrai. Teismui kelia abejonių ir kavinėms, kinui, teatrui, pramogoms mieste skiriamas 100 Eur išlaikymas kiekvienai dukrų per mėnesį, ypač tai vertinant kartu su išlaidomis draugų gimtadieniams (20 Eur per mėnesį kiekvienai), edukacinėms išvykoms (16 Eur per mėnesį kiekvienai).

45. Pažymėtina, kad priteistos vaikų išlaikymui sumos dėl indeksavimo kyla ir nors indeksavimas neprilyginamas priteistų išmokų didinimui, jis padeda išlaikyti periodines išmokas tokio lygio, koks buvo teismui nustatant šalių susitartas periodines išmokas. Taigi, nors išmokų suma po indeksavimo aritmetiškai padidėja, už šią sumą nuperkamų prekių ir paslaugų krepšelis lieka toks pat, tad indeksacija bent iš dalies suteikia realią galimybę tenkinti būtiniausius šalių dukrų poreikius, į ką teisinga atsižvelgti atmetant tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliacinius skundus dalyje dėl išlaikymo priteisimo. Kartu pažymėtina, jog kiekvienam vaikui skiriama ir mokama universali išmoka vaikui pagal Išmokų vaikams įstatymą. Kadangi šios išmokos paskirtis yra vaiko poreikių tenkinimas, skiriant šią išmoką vaiko poreikius iš dalies patenkina valstybė ir jų nereikia tenkinti tėvams, todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis paprastai yra mažinamas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Nors pirmosios instancijos teismas dėl šios išmokos sprendime nepasisakė, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsižvelgiant į šios išmokos mokėjimą, skirtas išlaikymo dydis šalių dukroms realiai yra didesnis nei orientacinė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu priteista suma.

46. Spręsdamas dėl išlaikymo šalių nepilnamečiui vaikui priteisimo vertinant šalių turtinę padėtį, teismas sprendžia, jog ieškovės turtinė padėtis, darbinės ir kitos pajamos yra didesnės nei atsakovo, tačiau tai nesudaro pagrindo būtent dėl šių aplinkybių koreguoti pirmosios instancijos teismo priteisto išlaikymo dukroms proporcijų, kadangi abu tėvai turėtų lygiomis dalimis prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Pastebėtina, kad aplinkybės apie ieškovės sugyventinio turtinę padėtį nesudaro šios civilinės bylos įrodinėjimo dalyko.

47. Akcentuotina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tenka kasdienė vaikų priežiūra, taigi ir būtinos išlaidos, reikalingos vaikams tinkamai aprūpinti, be to, vaikams nuolat gyvenant su tuo iš tėvų gali atsirasti ir nenumatytų išlaidų papildomiems vaikų poreikiams tenkinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi nustačius, jog išlaikymą abu tėvai teikia po lygiai, akivaizdu, kad tam iš tėvų, su kuriuo lieka vaikai, neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).

48. Įvertinus šios nutarties išdėstytus motyvus apie išlaikymo dydžio indeksavimą ir valstybės mokamas išmokas bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taip pat atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius, o ne tėvų interesus, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo dydžio mergaitėms priteisimo iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos

49. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo pagal CK 3.175 straipsnio 3 dalį, nėra vertinamas teismo sprendimo, kuriuo ši tvarka buvo nustatyta, teisėtumas ir pagrįstumas. Kita vertus, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teismo sprendimu ir šios tvarkos keitimo teisinis reglamentavimas (bendravimo su vaiku tvarka teismo nustatoma pagal toje byloje teismo nustatytas faktines aplinkybes, toks teismo sprendimas neįgyja res judicata galios, dėl bendravimo su vaiku tvarkos tiek ją nustatant, tiek ją keičiant turi būti sprendžiama visų pirma atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus) nesudaro pagrindo teigti, kad teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka negali būti keičiama tais atvejais, kai per tam tikrą laikotarpį, vykdant teismo sprendimu nustatytą tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką paaiškėja, kad ji neatitinka vaiko interesų dėl to, kad yra sunkiai įgyvendinama dėl vaiko amžiaus ar kitų su vaiku susijusių aplinkybių, dėl to, kad įgyvendinant nustatytą bendravimo su vaiku tvarką dėl nustatytos bendravimo tvarkos neapibrėžtumo tarp tėvų nuolat kyla sunkiai išsprendžiamų konfliktinių situacijų, neigiamai veikiančių patį vaiką, ir pan. Tokiais atvejais tėvai bendru sutarimu (jei tai įmanoma) gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui – kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.

50. Atsakovas apeliaciniu skundu teigia, kad teismas bendravimo tvarką nustatė neatsižvelgdamas į esamą situaciją, jog jis gyvena Vokietijoje, bendravimas su vaikais yra apsunkintas, o nustačius bendravimą su vaikais per vaikų rudens ir pavasario atostogas bei 28 dienas per vasaros atostogas, neįvertino, kad atsakovas turi iš viso 28 dienas atostogų, Lietuvoje neturi pastovios gyvenamos vietos, be to, neturi finansinių galimybių dažnai keliauti pirmyn atgal į Lietuvą, o Vokietijoje nėra sąlygų svečiuotis vaikams. Nors ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendravimą per atostogas, atsižvelgė į atsakovo darbo ir gyvenimo sąlygas, apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikti negali.

51. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės bei argumentai patvirtina, kad tėvai nesutaria dėl 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15900-1090/2019 nustatytos bendravimo tvarkos tinkamo įgyvendinimo, tarpusavyje nebendradarbiauja, vienas kitam ne padeda, o sunkina bendravimo tvarkos įgyvendinimą bei sau naudinga linkme įvairiais būdais interpretuoja bendravimo tvarkos nuostatas. Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Akcentuotina, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju susidariusi situacija neatitinka šalių dukrų poreikio augti su mylinčiais ir rūpestingais tėvais, kurie siekia geriausio mergaitėms, o ne savo interesams, neatitinka geriausių vaikų interesų ir teisės į saugius ir sveikus šeiminius ryšius, saugią ir stabilią aplinką, ypač atsižvelgiant į mergaičių išsakytą nuomonę dėl poreikio bendrauti su tėvu ir jį aplankyti jo gyvenamojoje vietoje. Būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja poreikis ir teisinis pagrindas pakeisti (detalizuoti ir tikslinti) bendravimo su vaikais tvarką.

52. Pažymėtina, kad, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima laikyti, jog atsakovo buities ir gyvenimo sąlygos yra netinkamos vaikų svečiavimuisi tiek, kad dukros pas jį atvykti apskritai negali. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tokią bendravimo tvarką, kuri iš esmės užtikrintų, jog tiek tėvas, tiek vaikai turėtų galimybę bendrauti ir stiprinti savo ryšius. Visgi apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atitinkamas bendravimo su vaikais dienų skaičius pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas nepagrįstai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tėvo bendravimo su vaikais tvarką, spręsdamas dėl ieškovės ir atsakovo siūlomų bendravimo su dukromis tvarkos pakeitimų laikė labiau priimtiną ieškovės prašomą nustatyti bendravimo tvarką, su kuo apeliacinės instancijos teismas pilnai sutikti negali.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad negalima laikyti byloje nustatyta, jog tėvui pasiimti ir grąžinti vaikus iš/į jų gyvenamąją vietą sudarytų didelių rūpesčių ar itin didelių, nepakeliamų vaikų pasiėmimo ir grąžinimo į gyvenamąją vietą išlaidų. Vaiko tėvams esant išsituokus ir turint bendrų vaikų, vyrauja praktika, kad ta šalis, kuri vaiką pasiima bendravimui iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos, jį ir grąžina į gyvenamąją vietą, nebent egzistuoja išskirtinės aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad tam tėvui, kuriam tokia pareiga būtų nustatyta, tai būtų nepakeliama finansinė našta ar tokios pareigos vykdymas jam sukeltų kitų ypatingų sunkumų. Nors apeliantas savo atsikirtimus į šį ieškovės reikalavimą grindžia finansiniais sunkumais, tačiau akivaizdu, jog šalis, su kuria vaikas gyvena nuolat, visada turi daugiau pareigų ir rūpesčių. Teisėjų kolegija jau pažymėjo aukščiau, kad būtent tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, tenka skirti daugiau laiko rūpintis šalių nepilnamečiu vaiku: kasdiene buitimi, maisto gaminimu, dienos režimo nustatymu bei reguliavimu, slaugyti vaiką jam susirgus, rūpintis vaiko sveikata profilaktiškai, vaiko higiena, sekti ugdymą, vesti (vežti) vaiką į formaliojo ir neformaliojo ugdymo užsiėmimus, skirti laiką laisvalaikio praleidimui ir ugdymui šeimoje. Skyrium gyvenantis tėvas, vaikui gyvenant su kitu iš tėvų, taip pat turi prisiimti dalį įsipareigojimų, susijusių ne tik su materialiniu išlaikymu, bet ir su laiko bei kitomis papildomomis sąnaudomis, kurios negali būti tiksliai apskaičiuojamos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo įpareigoti ieškovę pasiimti vaikus po apelianto pabendravimo su jais ar atlyginti vaikų grąžinimo į gyvenamąją vietą išlaidas, atkreipiant dėmesį ir į tai, kad eilę metų tėvas šiems bendravimo poreikiams iš esmės iš viso neskyrė nei finansinių, nei laiko išteklių arba skyrė jų tik epizodiškai. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje atsakovui nustatytomis pareigomis. Pažymėtina, kad dėl tinkamų gyvenimo sąlygų Vokietijoje priimant svečiuotis dukras, teismas pasisakė aukščiau šioje nutartyje, tačiau net ir vertinant atsakovo išvardintus gyvenamosios vietos trūkumus kaip įrodytus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nesudaro pagrindo teigti, kad sąlygos yra netinkamos keletą kartų per metus apgyvendinti mergaites.

55. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus ir įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, šiuo atveju neturi pagrindo abejoti, kad ginčo šalių vaikų interesus iš esmės užtikrina pirmosios instancijos teismo nustatyta, o ne apelianto prašoma nustatyti jo bendravimo su vaikais tvarka, kuri yra nekonkreti ir jos apskritai nėra laikomasi. Pirmosios instancijos teismas nustatė detalią tėvo bendravimo su dukromis tvarką, numatydamas bendravimą per vaikų atostogas, būtent ir atsižvelgdamas į tėvo gyvenamosios vietos specifiką, taip pat nustatydamas tėvams informavimo pareigas. Vis dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka ne visiškai atitinka realias tėvo bendravimo su vaikais galimybes, vertinant atsakovo turimų atostogų kiekį.

56. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nustatyta bendravimo tvarka atostogų metu tiek laiko, kiek jis neturi atostogų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje yra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka vaikų atostogų metu, nes teismas, nustatęs tėvo su vaikais atostogų tvarką, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas iš viso turi 28 atostogų dienas ir tik tokį laikotarpį galėtų praleisti su dukromis, nes kitu laiku jis į Lietuvą būti su dukromis grįžti negalėtų dėl savo darbo laiko, o priimti dukrų Vokietijoje taip pat negalėtų, nes pats tuo metu turėtų vykti į darbą. Akcentuotina, kad tokia tvarka negalėtų būti laikytina teisinga nei vaikų, nei tėvo atžvilgiu.

57. Pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo bendravimo su vaikais tvarka atostogų metu yra detalizuota, aiški, išskirti laikotarpiai, kuriais tėvai turi teisę nepertraukiamą tam tikrą laikotarpį bendrauti su vaikais, tačiau koreguotina, nustatant 14 dienų nepertraukiamą bendravimą vasaros atostogų metu ir 14 dienų bendravimą bet kurių kitų vaikų atostogų metu su galimybe šį terminą išskaidyti po 7 dienas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia atsakovo bendravimo su vaikais tvarka atitinka vaikų poreikius ir interesus bei tinkamai užtikrina tėvų teisių bei pareigų proporcingumo principą, atsižvelgiant į tėvo darbo pobūdį bei iki šiol susiklosčiusį dviejų – keturių kartų per metus dukrų bendravimą su tėvu, ką pirmosios instancijos teisme nurodė pati ieškovė. Kitoks bendravimo tvarkos nustatymas išbalansuotų bendravimo tvarką apskritai, sudarytų papildomas prielaidas kilti konfliktinėms situacijoms, trikdytų atostogų planus ir pan.

58. Pažymėtina, kad šiame interesų derinimo procese teismas turi nustatyti teisingą susidūrusių interesų pusiausvyrą; geriausi vaiko interesai gali nusverti tėvų interesus ir pareikalauti didesnių tėvų pastangų, įgyvendinant nustatytą bendravimo grafiką, o nustatyta bendravimo tvarka nelaikytina suvaržančia tėvo bendravimo su vaikais galimybes. Kita vertus, tokia bendravimo tvarka užtikrina saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą, atitinka geriausius vaikų interesus, teismo sprendimu yra įvertinti vaikų interesai ilgesnėje laiko perspektyvoje; nustatyta bendravimo su vaikais tvarka gali būti realiai įgyvendinta.

59. Akcentuotina, kad nustatant skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais realiai nėra įmanoma į ją įtraukti ir sureguliuoti visų augančių vaikų gyvenime galinčių iškiltų klausimų ar situacijų. Atsižvelgiant į tai, vaiko tėvai turi pareigą bendradarbiauti dėl to, kas yra geriausia jų vaikams ir siekti kompromiso. Nustatyta bendravimo tvarka šalims neužkerta kelio tartis geranoriškai, atsižvelgiant į šalių galimybes ir interesus, vaikų norus ir pan. Vien ta aplinkybė, jog teismo nustatyta dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka vaiko tėvams ar vienam iš jų, jų subjektyviu vertinimu, yra nepatogi ar netinkama, vaiko tėvai ar vienas jų šios tvarkos laikytis nenori, nenustačius neigiamos bendravimo tvarkos įtakos pačiam vaikui, nereiškia, kad teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka yra netinkama.

Dėl skubaus teismo sprendimo vykdymo iki galutinio sprendimo byloje priėmimo

60. Atsakovas D. S. apeliaciniu skundu prašo teismo sustabdyti skubų teismo sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje priėmimo.

61. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip teisingai savo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo ir ieškovė, išlaikymas yra skiriamas vaikų poreikiams tenkinti, konkrečiai tokiems kasdieniams poreikiams kaip maistas, būsto užtikrinimas, švietimas ir sveikatos priežiūra. Būtent skubus išlaikymo priteisimas tokio pobūdžio bylose užtikrina, kad vaikai gautų reikalingą išlaikymą, kol byla nagrinėjama teisme. Priešingas skubaus sprendimo dalies vykdymo instituto traktavimas turėtų neigiamą poveikį vaikų gerovei ir jų teisėms, iš esmės pažeistų vaikų teisių ir interesų prioriteto principą.

62. Kaip nurodo ieškovė, atsakovas ieškovei nėra sumokėjęs priteistų sumų (nei padidinto išlaikymo, nei bylinėjimosi išlaidų) net dalinai, tad jo prašymo tenkinimas būtų neproporcingas ir sukeltų ieškovei bei vaikams nenumatytų sunkumų, nes vaikai negauna reikalingo finansinio palaikymo.

63. CPK 282 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad skubiai vykdytinų sprendimų ar nutarčių apskundimas jų vykdymo nesustabdo, o 2 dalis numato, jog teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimą dėl išlaikymo priteisimo. Akivaizdu, kad įstatymo leidėjo vartojama formuluotė ,,teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimą dėl išlaikymo priteisimo“ leidžia teigti, kad ši teisės norma yra imperatyvi, todėl toks atsakovo prašymas negali būti patenkintas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

64. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

65. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą reikalavimo dėl bendravimo tvarkos pakeitimo dalyje, laikytina, kad šioje dalyje ieškinio reikalavimas yra tenkinamas 50 procentų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kinta ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, todėl keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Šalių pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė už ieškinio dalį dėl bendravimo tvarkos sumokėjo 109 Eur žyminio mokesčio, tad jai iš atsakovo priteistina 54,50 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo, kuri, apeliacinės instancijos skaičiavimu, patenkinta 78 procentai, šioje dalyje iš atsakovo valstybės naudai priteistina 209,52 Eur žyminio mokesčio suma.

66. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 2500 Eur išlaidas už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 4800 Eur išlaidas už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį (patenkinta 50 procentų neturtinio reikalavimo ir 78 procentai turtinio reikalavimo), iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1728 Eur (1200 Eur už neturtinį reikalavimą ir 528 Eur už turtinį reikalavimą), o iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų (625 Eur už neturtinį reikalavimą ir 975 Eur už turtinį reikalavimą). Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 128 Eur išlaidų už teisines paslaugas. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą su 65 punkte nurodyta suma, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 73,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

67. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės teisingai nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo dėl bendravimo tvarkos nustatymo, netinkamai konstatavo faktines aplinkybes ir jas įvertino, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas dalyje dėl bendravimo tvarkos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

68. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

69. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas dėl išlaikymo dydžio yra atmestas, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovui pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundus dalyje ir dėl išlaikymo dydžio, ir dėl bendravimo tvarkos, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą dalyje dėl bendravimo tvarkos, laikytina, kad šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintas 50 procentų, o dalyje dėl išlaikymo dydžio – atmestas, todėl atsakovui atlyginama 25 procentai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

70. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2299 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl atsižvelgiant į patenkintus ir atmestus apeliacinių skundų reikalavimus, atsakovui iš ieškovės priteistinos 574,75 Eur bylinėjimosi išlaidos.

71. Ieškovė ir atsakovas, teikdami apeliacinius skundus, sumokėjo po 110 Eur žyminių mokesčių. Atsižvelgiant į patenkintus ir atmestus apeliacinių skundų reikalavimus, atsakovui iš ieškovės priteistinas 55 Eur sumokėtas žyminis mokestis. Viso atsakovui iš ieškovės priteistina 629,75 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės A. D. apeliacinį skundą atmesti, atsakovo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-15900-1090/2019 dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir priteisti iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečių vaikų A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. S., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 388 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo dydį kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nepilnamečiams vaikams A. S. ir L. S. iš atsakovo priteisto išlaikymo lėšas uzufrukto teise pavedama valdyti vaikų motinai A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo nukreiptina vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 496 straipsnio 1 dalis).

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-15900-1090/2019 dalyje dėl atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarkos ir nustatyti atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnametėmis dukromis A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. S., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką, pagal kurią:

1) tėvas su vaikais bendrauja kiekvienais metais vasaros atostogų metu nepertraukiamai 14 kalendorinių dienų, pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą atostogų dieną 9 val. ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą paskutinę atostogų dieną 17 val.;

2) tėvas su vaikais bendrauja 14 kalendorinių dienų kiekvienais lyginiais metais per vaikų kitas nei vasaros mokyklines atostogas, su galimybe skaidyti šį laikotarpį po 7 dienas, pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmą atostogų dieną 9 val. ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą paskutinę atostogų dieną 17 val.;

3) apie savo planuojamą bendravimo su vaikais laiką vasaros atostogų metu tėvas informuoja vaikų motiną ne vėliau kaip likus 2 (dviem) kalendoriniams mėnesiams iki planuojamo vaikų pasiėmimo, kitų atostogų metu – ne vėliau kaip likus 2 (dviem) kalendorinėms savaitėms iki planuojamo vaikų pasiėmimo. Tuo atveju, jeigu tėvo pasirinktas vasaros atostogų su vaikais laikas sutampa su vaikų motinos atostogomis, poriniais metais prioritetas teikiamas motinos atostogoms, neporiniais metai – tėvo atostogoms;

4) nustatyta bendravimo tvarkos apimtis ir tvarka gali būti didinama arba keičiama šalims raštu (el. paštu, trumpąja SMS žinute) dėl to atskirai susitarus.

Priteisti iš ieškovės A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 73,50 Eur (septyniasdešimt tris eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 209,52 Eur (du šimtus devynis eurus, 52 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai (mokestis turi būti sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas – 5662).“

Priteisti iš ieškovės A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 629,75 Eur (šešis šimtus dvidešimt devynis eurus, 75 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.