Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-676-657/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2022-05-12
Bylos Nr.: e2A-676-657/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-53-3-01259-2020-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Žibutė Budžienė, Laima Kriaučiūnaitė, Jurgita Sujetienė
Atsakovas: V. J.
Ieškovas: M. J.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė ,,Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Swedbank lizingas“
Advokatai: Sigita Rubaževičiūtė Sajonienė

Civilinė byla Nr. e2A-676-657/2022Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01259-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.3.2.4.3.; 2.3.2.8.; 2.3.2.10.; 2.4.2.9.1.; 2.4.2.10.; 3.2.6.10.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1

Kauno apygardos teismasnutartiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Kriaučiūnaitės, Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei V. J. ir atsakovės V. J. priešieškinį ieškovui M. J. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė ,,Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Swedbank lizingas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. J. kreipėsi į teismą ir patikslinęs ieškinio reikalavimus prašė nutraukti M. J. ir V. J. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 84) dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes; padalinti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir įsipareigojimus kreditoriams; priteisti iš V. J. 25 066,82 Eur dydžio kompensaciją (skolą) bei bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini) d. Santuoka nutrūko dėl abiejų šalių kaltės. Šalys iki santuokos sudarymo, t. y. (duomenys neskelbtini) d., už 17 500 Eur įsigijo po 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal buto pirkimo – pardavimo sutarties 4.1. punktą šalys už perkamą butą turėjo sumokėti lygiomis dalimis, tačiau realiai visą buto kainą ieškovas sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Šalys tuo metu jau ketino sudaryti santuoką, ieškovas atsakove pasitikėjo, todėl, siekdamas puoselėti šalių santykius, sandorį įformino, kaip tuo metu reikalavo atsakovė – padengdamas ir jos kainos dalį pardavėjui 8 750 Eur. Ieškovui supratus, kad atsakovė siekė už ieškovo asmenines lėšas įgyti nekilnojamąjį turtą asmeninėn nuosavybėn, yra pagrindas šią sumą priteisti ieškovui. Preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį asmeniškai sudarė ir asmeninėmis lėšomis avansinį mokėjimą pardavėjui atliko M. J.. Iš V. J. priteistinų kompensacijų dydis viso yra 28 420,01 Eur. Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nustatytina, kad M. J. iš atsakovės priteistina galutinė 25 066,82 Eur dydžio kompensacija (skola).

3. Su atsakovės priešieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad nesutinka su priešieškinio reikalavimu, kad į buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), remontą yra įdėta 10 000 Eur asmeninių atsakovės lėšų, nes pirmųjų butą remontavusių darbininkų darbo defektus šalys taisė savo jėgomis. Šie darbai buvo atliekami skolintomis lėšomis. Atsakovė, įsigyjant minėtą butą, jokių asmeninių santaupų neturėjo ir jomis prie buto remonto neprisidėjo, ką iš esmės patvirtina ir jos pačios byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Be to, ieškovas už 20 000 Eur pardavė asmeninės nuosavybės teise jam priklausiusį kitą butą. Gautomis piniginėmis lėšomis sumokėjo už ginčo butą, adresu (duomenys neskelbtini), o likusią 2 500 Eur sumą išleido ginčo buto remontui.

4. Atsakovė V. J. su ieškiniu sutiko iš dalies, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė padalinti santuokoje įgytą turtą ir kreditorinius įsipareigojimus, taip pat pripažinti, kad į buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) yra įdėta 10 000 Eur asmeninių V. J. lėšų; priteisti iš M. J. 1 261,32 Eur skolą už sumokėtą kredito dalį ir komunalinius patarnavimus; sudengti tarp šalių priteistas pinigines kompensacijas (skolą) priteisti iš V. J. M. J. priteisti 5 163,68 Eur piniginę kompensaciją; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

5. Nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, kurioje po 1/2 dalį buto asmeninės nuosavybės teise priklauso V. J. ir M. J.. Butas įgytas 2015 m. balandžio 30 d., šis sandoris nebuvo apsimestinis. Abi šalys buvo veiksnios, suprato pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, ką patikslintu ieškiniu faktiškai pripažino ir ieškovas. Šalys buvo susitarusios, kad už butą pirkimo – pardavimo metu moka ieškovas, o atsakovė iš savo asmeninių lėšų padarys remontą. Po įsigijimo butas buvo remontuojamas, į jo remontą atsakovė įdėjo 10 000 Eur asmeninių lėšų. Pirmieji butą remontavę darbininkai padarė daug defektų, todėl teko jį remontuoti iš naujo, tam šalys paėmė 12 600 Eur kreditą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – nutraukė ieškovo M. J. ir atsakovės V. J. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 84), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui M. J. paliko jo pavardę „J.“, o atsakovei V. J. – jos santuokinę pavardę „J.“; nustatyti, kad šalių M. J. ir atsakovės V. J., bendroji jungtinės nuosavybės teisė nutrūko nuo 2020 m. liepos 1 d.; padalijo santuokoje įgytą turtą taip:

- priteisė ieškovui M. J. asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui automobilį NISSAN QASHQAI, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), 3 500 Eur Eur vertės; televizorių „SONY“ 500 Eur vertės, skalbimo mašiną „Electrolux“ 150 Eur vertės; skalbinių džiovyklę „Bosch“ 350 Eur, iš viso turto už 4 500 Eur;

- priteisė atsakovei V. J. asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui įmontuojamą orkaitę „Bosch“ 300 Eur vertės, įmontuojamą mikrobangų krosnelę „Bosch“ 250 Eur vertės, įmontuojamą šaldytuvą „Bosch“ 400 Eur vertės, minkštą svetainės kampą 300 Eur vertės, iš viso turto už 1 250 Eur;

- priteisė iš ieškovo M. J. atsakovei V. J. 3 250 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui M. J. atitenkantį didesnės vertės turtą; priteisė iš atsakovės V. J. ieškovui M. J. 6 670,01 Eur kompensaciją už ieškovo bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą;

- nustatė, kad po santuokos nutraukimo ieškovas M. J. ir atsakovė V. J. lieka solidariai atsakingi kreditorei „Swedbank“, AB dėl prisiimtų turtinių įsipareigojimų pagal 2015 m. birželio 6 d. kredito sutartį Nr. 15-045123-FA; nustatė, kad atsakovė V. J. po santuokos nutraukimo asmeniškai vykdo įsipareigojimus pagal 2019 m. balandžio 15 d. lizingo sutartį Nr. LT179525, sudarytą tarp atsakovės V. J. ir UAB ,,Swedbank lizingas“ dėl automobilio NISSAN QASHQAI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo, kuriai, pilnai įvykdžius įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, pereis turto nuosavybė asmeninės nuosavybės teise;

- atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės 1/2 dalį buto (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančią ieškovui M. J., ir jam priklausančią 1/2 dalį šio buto priteisė atsakovei V. J. asmeninės nuosavybės teise; priteisė iš atsakovės V. J. ieškovui M. J., 13 000 Eur piniginę kompensaciją už atidalintą 1/2 buto dalį;

- priteisė iš atsakovės V. J. ieškovui M. J. 8 750 Eur skolą, įvykdžiusiam atsakovės prievolę pagal 2012 m. gegužės 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį buto pardavėjams už įsigytą butą esantį adresu (duomenys neskelbtini); priteisė iš ieškovo M. J. atsakovei V. J. 425,68 Eur skolą, t. y. 1/2 dalį bendrąja daline nuosavybe valdomo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), būtinųjų išlaikymo išlaidų už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. bei 835,64 Eur skolą už nuo 2020 m. liepos 1 d. pagal AB ,,Swedbank“ 2015 m. birželio 5 d. kredito sutartį Nr. 15-045123-FA sumokėtą kredito 1/2 dalį, tenkančią ieškovui; sudengė šalių vienas kitam mokėtinas pinigines sumas ir nustatė, kad atsakovė V. J. ieškovui M. J. privalo sumokėti 23 908,69 Eur piniginę kompensaciją; išdėstė mokėtinos sudengtos sumos 23 908,69 Eur mokėjimą 12 mėnesių, nustatant, kad atsakovė turi mokėti kas mėnesį, pradedant ne vėliau kaip paskutinę sekančio mėnesio nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sumokant kas mėnesį ieškovui M. J. 1 992,39 Eur;

- likusioje dalyje patikslinto ieškinio ir priešieškinio netenkino;

- priteisė iš ieškovo M. J. atsakovei V. J. 521,27 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas nurodė, kad 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ieškovas ir atsakovė (tuo metu M.) iš G. ir L. B. už 17 500 Eur bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo po 1/2 buto, adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. gegužės 14 d. yra įregistruotas ieškovo ir atsakovės asmenine nuosavybe, kiekvienam priklauso po ½ buto.

8. Kiekvienas pirkėjas turėjo sumokėti po 8 750 Eur. Pardavėjai patvirtino, kad iki sutarties sudarymo jie gavo iš pirkėjų po 500 Eur grynaisiais pinigais ir po 8 250 Eur banko pavedimais. Nors pirkimo – pardavimo sutartyje šalys būtent tokius duomenis apie atsiskaitymą nurodė notarui, tačiau realiai buvo mokėta kitaip. Iš ieškovo pateikto AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo nustatyta, kad jis 2015 m. balandžio 24 d. už parduotą savo butą gavo 18 000 Eur, o 2015 m. balandžio 30 d. už perkamą butą G. B. pervedė 16 500 Eur, t. y. bankiniu pervedimu už butą jis sumokėjo iš savo asmeninių lėšų.

9. Iš 2015 m. balandžio 20 d. rašytinės sutarties tarp ieškovo ir buto pardavėjo G. B. nustatyta, kad jam ieškovas paliko 1 000 Eur rankpinigius. Šalys neprašė teismo iškviesti ir apklausti G. B., iš ko jis gavo 1 000 Eur rankpinigius, tačiau jos pripažino, kad būtent ieškovas sumokėjo 1 000 Eur rankpinigius. Nors atsakovė teismo posėdyje nurodė, kad tai ji ieškovui davusi 1 000 Eur rankpinigiams už butą sumokėti, tačiau jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų teismui nepateikė. Tuo tarpu ieškovas pateikė savo buto pardavimo 2015 m. balandžio 16 d. sutartį, pagal kurią jis gavo 2 000 Eur avansą už parduodamą butą, kas reiškia, jog jis tuo metu turėjo 2 000 Eur grynais pinigais ir iš šių pinigų galėjo sumokėti 1 000 Eur avansą už įsigyjamą butą. Atsakovė sutiko su faktu, kad ieškovas pagal preliminarią sutartį buvo gavęs 1 000 Eur, tačiau nesutiko, kad būtent iš šių pinigų jis sumokėjo avansą. Pati atsakovė nurodė, kad buvo šalių susitarimas, jog už butą sumokės ieškovas, o atsakovė investuos savo asmenines santaupas į buto remontą ir įrengimą, todėl teismas darė išvadą, kad ieškovas įrodė, kad jis 1 000 Eur avansą sumokėjo iš savo asmeninių pinigų, o atsakovė nepaneigė, kad tai padarė ieškovas.

10. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ji prieš santuoką 2015 m. gegužės 14 d. turėjo 10 000 Eur, kurią ji, susitarusi su atsakovu, investavo į buto įrengimą, dėl ko ieškovas už ją sumokėjo jos dalį už įsigytą bendrąja dalinės nuosavybės teise butą. Ieškovo pateikta AB ,,Swedbank“ 2015 m. birželio 5 d. kredito sutartimi Nr. 15-045123-FA, nustatyta, kad abu paėmė 12 600 Eur kreditą butui remontuoti. Paskola turi būti grąžinta nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2025 m. birželio 5 d. Šalys neginčijo, kad ši paskola buvo panaudota buto remontui ir įrengimui. Taigi, atsakovės paaiškinimais, kad ji į buto remontą įdėjo dar savo 10 000 Eur, taip pat kredito sutartimi dėl 12 600 Eur kredito remontui paėmimo, ieškovo paaiškinimu, kad jis įdėjo savo turėtus 2 500 Eur, darytina išvada, kad jie į buto remontą ir įrengimą įdėjo 25 100 Eur, kai už butą mokėjo žymiai mažiau – 17 500 Eur, todėl, teismui byloje atnaujinus įrodymų tyrimą, šalims buvo pasiūlyta pateikti šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

Šalies argumentai

11. Ieškovas 2021 m. gruodžio 20 d. pateikė papildomą rašytinį paaiškinimą, kad jis 1 401,52 Eur, iš likusių pardavus butą, išleido buto remontui įvairių statybos, santechnikos ir kitų prekių parduotuvėse, pateikė savo SEB banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti atlikti mokėjimai. Ieškovas teigė, kad 1 000 Eur avansą jis sumokėjo iš pinigų, kuriuos gavo iš savo buto pirkėjų, o likusius 1 000 Eur išleido buto remontui, tačiau tai patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė. Ieškovas rašytiniais įrodymais įrodė, kad jis buto įrengimui išleido 1 401,52 Eur. Atsakovė taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pagal turimus išlikusius kvitus ir banko išrašus matosi, kad buvo pirkta: mikrobangų krosnelė už 470 Eur, orkaitė – už 470 Eur, kaitlentė – 200 Eur, UAB „Baltfur“ už baldus sumokėta 1 015 Eur, iš viso – 1 765 Eur. Ieškovas neprašo dalinti virtuvės baldų, kaitlentės, kurių įsigijimo vertė viso – 1 215 Eur. Šalys pripažino, kad bendroji jungtinė nuosavybė yra mikrobangų krosnelė – 470 Eur, orkaitė – 470 Eur, prašė jas padalinti, todėl atsakovės teiginys, kad šie daiktai yra įsigyti iš jos asmeninių pinigų, ir jie kompensuoja jos asmeninę skolą ieškovui, atsiradusią iki santuokos pradžios, yra nepagrįstas. Dušo kabinos, kriauklės, vonios baldų, kurių vertė – 716,22 Eur, ieškovas neprašė dalinti. Televizorius Sony 960 Eur vertės buvo įsigytas, šalims gyvenant jau santuokoje, todėl negalima teigti, kad jis buvo pirktas butui įrengti iš tų 10 000 Eur, kuriuos kaip teigė atsakovė, ji susitarė panaudoti su atsakovu. Be to, iš atsakovės nurodytų pirktų daiktų ieškovas prašė dalinti tik svetainės minkštą dalį, kurios vertė – 600 Eur, o kitų daiktų už 3 050 Eur sumą ieškovas dalinti neprašė. Atsakovė nurodė, kad papildomai padaryti darbai remontuojant butą: grindų šlifavimas ir lakavimas apie – 2 700 Eur, signalizacijos išvedžiojimas ir pajungimas – apie 1 000 Eur, dažai, tapetai, vonios ir tualeto plytelės, už kuriuos sumokėta apie 1 000 Eur, šviestuvai – apie 300 Eur, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Atsakovė teigė, kad bendra išlaidų suma be kapitalinio remonto ir meistrų klaidų taisymo apie 14 994,52 Eur. Meistrams buvo sumokėta apie 6 400 – 8 100 Eur. Iki kredito pinigų gavimo iš likusių čekių ir sąskaitos išrašų matosi, kad išleista apie 1 685,38 Eur. Mokėta iš V. J. sąskaitos bei grynais pinigais. Teismas nustatė, kad jais pirktos statybinės medžiagos 2015 m. gegužės – birželio mėnesiais po (duomenys neskelbtini) d., kai šalys sudarė santuoką, iki 2015 m. birželio 29 d., kai buvo gautas kreditas buto remontui, t. y. šios medžiagos yra įgytos šalims, esant santuokoje.

Žemesnės instancijos teismas

12. Ieškovas teismo posėdyje iš esmės pripažino, kad bute buvo padarytas kapitalinis remontas, ir nurodė, kad jokių remonto dokumentų neturi. Baldus pirko iš tų pačių pasiskolintų pinigų, kurių užteko viskam. Be to, jis dar turėjo 2 500 Eur, likusių nuo parduoto buto, kurie buvo išleisti pirkti santechniką. Kai baigėsi paskola, indai, žaliuzės, užuolaidos buvo pirkta už bendrus pinigus. Nesutinka, kad butą reikėjo remontuoti du kartus. Remontas buvo su defektais, tačiau trūkumai nebuvo dideli.

13. Iš atsakovės pateiktos nuotraukos Nr. 1 nustatyta, kad jose pavaizduotas lubų įrengimas, panaudojant profilius, gipskartonio plokštes, byrantis glaistas tarp plytelių. Iš nuotraukos Nr. 2 matyti prie šildymo vamzdžių atšokęs glaistas, prie radiatoriaus negražiai uždažyti vandentiekio vamzdžiai prie plytelių, negražiai užglaistyti tarpai tarp plytelių. Nuotraukoje Nr. 3 matyti defektai svetainės lubose – glaisto nelygumai, nelygus glaistymas prie rozečių svetainėje ir koridoriuje. Nuotraukoje Nr. 4 matyti gipso kartono ištrupėjimas prie trijų rozečių koridoriuje, miegamajame – atšokimas dažų prie lango, svetainėje – prie kabelių nelygumai. Nuotraukoje Nr. 5 matyti dažų atšokimai prie radiatoriaus svetainėje, sienoje ir lubose, tualete negražiai įleisti į plyteles ir apdažyti vamzdžiai. Nuotraukoje Nr. 6 matyti prie plytelių negražiai apglaistyti vamzdžiai, vaiko kambaryje atšokęs glaistas prie vamzdžio, radiatoriaus, negražiai užglaistyti tarpai tarp plytelių, prie lango virš radiatoriaus atšokęs glaistas. Nuotraukoje Nr. 7 matyti tarpai plytelės prie vamzdžių, jie neužklijuoti plytelėmis, taip pat glaistymo trūkumai tarp plytelių. Šios nuotraukos įrodo, kad buvo remonto trūkumai, kuriuos šalims reikėjo taisyti.

14. Ieškovas iš esmės to nepaneigė, kad šalys, prieš įsigydamos butą, gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, t. y. buvo sugyventiniai, tik teigė, kad nebuvo jokio susitarimo, kad jis mokės už butą, o atsakovė už savo asmenines lėšas jį remontuos. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties dėl ginčo nekilnojamojo turto įgijimo.

15. Byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovas už ieškovę įvykdė jos prievolę buto pardavėjui pagal 2015 m. gegužės 30 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį, sumokėdamas už ją savo asmeninėmis lėšomis pusę buto vertės, t. y. 8 750 Eur. Atsakovė neįrodė, kad tarp jos ir atsakovo buvo susitarimas, kad ji, vietoj skolos atsakovui už įsigytą butą, panaudos savo asmenines lėšas buto remontui. Net jeigu atsakovė ir būtų tokią sumą investavusi, gautųsi disproporcija tarp šalių indėlio į nekilnojamą turtą, jiems priklausantį lygiomis dalimis, kadangi ieškovas būtų investavęs savo 17 500 Eur, o atsakovė – tik 10 000 Eur. Atsakovė nepagrįstai kaip skolos gražinimą (kompensavimą) atsakovui už daline nuosavybe įgytą turtą, įskaičiavo savo išleistas lėšas, santuokos metu įsigyjant buities daiktus, baldus, kurie buvo įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o dalį daiktų neprašė dalinti, nereiškė reikalavimo juos pripažinti jos asmenine nuosavybe. Tokių daiktų įgijimas nepadidino buto, šalims priklausančio daline nuosavybės teise, vertės. Šalys, gyvendamos santuokoje, buto remontui paėmė 12 600 Eur kreditą ir juos išleido. Iš nurodytos sumos, buvo išgryninta net 9 100 Eur, tačiau, kur jie buvo panaudoti, rašytinių įrodymų atsakovė nepateikė, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kiek buvo sumokėta meistrams, kiek kainavo kiti darbai. Atsakovė neįrodė, kad ji į bendrą dalinę nuosavybę – butą, jo remontą investavo savo asmenines lėšas – 10 000 Eur. Ieškovė pateiktais čekiais, sąskaitos išrašais įrodė, kad po vestuvių ir iki kredito remontui pinigų gavimo išleido apie 1 685,38 Eur, tačiau iš dalies sąskaitos išrašų nėra galimybės identifikuoti, kas buvo konkrečiai įsigyta, ar visi pinigai išleisti buto remontui, ar prekės įsigytos asmeniniais, ar santuokoje įgytais pinigais, šalims priklausančiais bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovas rašytiniais įrodymais įrodė, kad jis buto įrengimui išleido 1 401,52 Eur, kurie buvo jo asmeninė nuosavybė, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, ieškinio reikalavimas priteisti 8 750 Eur skolą iš atsakovės tenkintinas, o atsakovės priešieškinio reikalavimas, kad ji įdėjo savo 10 000 Eur asmeninių lėšų į šalims bendrąja daline nuosavybe priklausantį butą, atmestinas

16. Patikslintą ieškinį ir priešieškinį tenkinęs iš dalies, teismas šalims paskirstė mokėtinas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovei mokėtina suma yra gana didelė, ji augina nepilnametę dukrą, dengia dar du kreditus bankams, todėl darytina išvada, kad jos turtinė padėtis nėra tokia gera, kad ji galėtų iš karto sumokėti kompensaciją. Dėl šių priežasčių tenkino atsakovės prašymą kompensacijos mokėjimą išdėstyti vieneriems metams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliaciniu skundu atsakovė V. J. prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovės V. J. ieškovui M. J. 8 750 Eur skolą, įvykdžiusiam atsakovės prievolę pagal 2012 m. gegužės 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį buto pardavėjams už įsigytą butą esantį adresu (duomenys neskelbtini); pakeisti sprendimo dalį dėl kompensacijos mokėjimo, nusprendžiant, kad atsakovė V. J. ieškovui M. J. privalo sumokėti 15 158,69 Eur piniginę kompensaciją; netenkinus šių apeliacinio skundo reikalavimų, pakeisti sprendimo dalį dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, nusprendžiant, kad kompensacijos mokėjimas išdėstytinas 24 mėnesiams, nustatant, kad atsakovė turi mokėti kas mėnesį, pradedant ne vėliau kaip paskutinę sekančio mėnesio nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sumokant kas mėnesį ieškovui M. J. 996,19 Eur bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, neturėjo pagrindo jų teisiniams santykiams dėl ieškovo lėšomis sumokėtos už apeliantei nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies buto grąžinimą taikyti CK 6.50 straipsnio 3 dalies normas. Teismas paneigė sutarčių laisvės principą ir teisėtus atsakovės lūkesčius. Ieškovas neprašė butą pripažinti jo asmenine nuosavybe tuo pagrindu, kad jis sumokėjo visą jo kainą. Pirkimo – pardavimo sutartyje nėra jokių sąlygų ar išimčių dėl apeliantės nuosavybės atsiradimo ir galiojimo. Ieškovas savo rizika ir laisva valia sumokėjo visą įsigyjamo buto kainą savo lėšomis. Pagal byloje įrodinėtas ir nustatytas aplinkybes, nebuvo jokių esminių sandorio aplinkybių, dėl kurių ieškovas suklydo ir kurias žinodamas analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs tokio sandorio. Buvus tokią ieškovo valią patvirtina aplinkybės, kad jis septynerius metus nereikalavo ir nesiekė, kad buto nuosavybės klausimas būtų išspręstas kitaip, nei nustatyta pirkimo – pardavimo sutartimi. Byloje nėra duomenų, kad tarp ieškovo ir apeliantės būtų susitarimas, jog, ieškovui įvykdžius prievolę buto pardavėjui (kreditoriui) už apeliantę, ieškovui po to pereis kreditoriaus teisės. Negalima sutikti su ieškovo pozicija, kad ginčo situacija atitinka nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teises normas. Byloje nenustatyta apeliantės nesąžiningumo požymių. Ieškovas žinojo, kad neprivalo vykdyti prievolės už apeliantę, be to, ieškovo prievolės už ją įvykdymas atitiko geros moralės nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikyta CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta išimtis, draudžianti išreikalauti turtą kaip įgytą be pagrindo.

17.2. Teismas netinkamai taikė ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pažeidė esminį atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės principą, kad po atidalijimo bendraturtis turi likti tokios pat nuosavybės teisės dalies savininkas, pažeidė apeliantės, kaip bendraturtės, turtines teises. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad butas priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis po 1/2 dalį. Ieškovas neginčijo Nekilnojamojo turto registro duomenų ir 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų. Teismas, spręsdamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, privalėjo jais remtis ir laikyti teisingais, negalėjo šių duomenų be teisinio pagrindo pakeisti. Šiuo atveju neturi reikšmės kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtines veiklos sutarties dėl ginčo nekilnojamojo turto įgijimo. Be to, byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl turto dalių dydžio, nes jis buvo nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu, sudarant byloje neginčijamą buto pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas taip pat neturėjo pagrindo šalių teisiniams santykiams dėl ieškovo lėšomis sumokėtos už apeliantei nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies turto grąžinimą taikyti CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punkto, reglamentuojančio subrogaciją, kai trečiajam asmeniui (ieškovui) įvykdžius prievolę už pradinį skolininką (apeliantę) įstatymo pagrindu įvyksta subrogacija.

17.3. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų teismo sprendimą palikti galioti pirmose dviejose skundžiamose dalyse, turėtų būti pakeista sprendimo dalis dėl galutinės mokėtinos kompensacijos ieškovui išdėstymo ilgesniam laikui – dvejiems metams. Kitaip, jis būtų apeliantei nepakeliama finansinė našta. Priteista kompensacijos suma sudaro beveik vienerių metų apeliantės pajamas. Apeliantė, prašydama priteistos kompensacijos išdėstymo vieneriems metams, nesitikėjo, kad iš jos bus priteista beveik viso buto vertės dydžio kompensacija, kurią teks išmokėti per 12 mėnesių. Apeliantės skolinimosi galimybės, atsižvelgiant į jos turimus finansinius įsipareigojimus kreditoriams, taip pat yra beveik apribotos. Tokia situacija būtų nesuderinama su buvusių sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros principu, pažeistų kitų apeliantės kreditorių finansinius interesus.

Atsiliepimas

18. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas M. J. prašė skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

18.1. Teismas tinkamai nustatė ginčo šalis siejančius teisinius santykius ir tinkamai taikė šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliantė nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia teisės normomis, reguliuojančiomis nepagrįsto praturtėjimo institutą. Faktas, kad patikslintame ieškinyje nurodytas teisės principas, pagal kurį „niekas negali be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėti kito asmens sąskaita“, nereiškia, jog patikslinto ieškinio reikalavimų teisinis pagrindas yra CK 6.242 straipsnis (nepagrįstas praturtėjimas). Nurodydamas šį principą, ieškovas tik norėjo pabrėžti, kad, jam įvykdžius atsakovės prievolę, jis neabejotinai turi reikalavimo teisę į atsakovę. Apeliaciniame skunde nurodyti teismų precedentai, susiję su nepagrįsto praturtėjimo institutu, šioje byloje negali būti taikomi.

18.2. Atsakovė pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo sprendimo įvykdymą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui, todėl toks reikalavimas negali būti reiškiamas ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus tokį reikalavimą, ieškovas prarastų teisę jį apskųsti apeliacine tvarka, kas, grubiai pažeistų jo teisę į apeliaciją. Tenkinus atsakovės reikalavimą sprendimo įvykdymą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui, atsakovei būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, tokiu būdu pažeidžiant išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie jos turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, nepateikė įrodymų, kad bent bandė gauti piniginių lėšų priteistoms sumoms sumokėti.

18.3. Negali būti tenkinamas apeliantės reikalavimas priteisti jos turėtas išlaidas apeliaciniam skundui parengti, kadangi jį parengė advokato padėjėja Sigita Rubaževičiūtė Sajonienė, kuri neturi teisės atstovauti apeliantės apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

20. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str., 182 str.); teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Taip pat pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).

21. Nagrinėjamu atveju šalys prašė nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių kaltės, padalinti santuokos metu įgytą turtą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Su sprendimu nesutinka atsakovė, ginčydama sprendimo dalis dėl skolos už įsigytą butą priteisimo, mokėtinos kompensacijos sumos dydžio ir kompensacijos mokėjimo termino. Taigi teisėjų kolegija pasisako tik dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 str. 1 d.).

22. Byloje nustatyta, kad ieškovas M. J. ir atsakovė V. J. susituokė (duomenys neskelbtini) d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 84). Šalys iki santuokos 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 17 500 Eur bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) įsigijo butą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 3064). Nepilnamečių vaikų sutuoktiniai neturi.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

23. Siekiant teisingai išspręsti ginčą, būtina teisiškai kvalifikuoti sutartį ir nustatyti ją reglamentuojančias teisės normas. Apeliantės nuomone, ieškovas už ją įvykdydamas prievolę pardavėjams veikė savo rizika, nes ji su ieškovu nebuvo sudariusi susitarimo dėl už jos perkamą buto dalį sumokėtos sumos grąžinimo. todėl teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnio 3 dalies (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punkto) nuostatas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

24. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016).

25. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 str. 2 d.). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.).

26. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jis įvykdė už atsakovę prievolę, turi įrodyti atsakovės prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, kad ieškovas įvykdė prievolę už atsakovę (įvykdytos prievolės dydį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-611/2019). Ieškovo pareiga pagrįsti prievolės faktą ir dydį, reiškia, jog jam tenka pareiga įrodyti atsakovės prievolės faktą ir dydį, kurį įvykdė tretiesiems asmenims už atsakovę.

27. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai yra išaiškinta, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

28. Nagrinėjamu atveju matyti, kad buto pirkimo – pardavimo sutarties 4.1. punkte buvo nustatyta atsiskaitymo tvarka, pagal kurią šalys turėjo už perkamą butą sumokėti lygiomis dalimis – po 500 Eur grynais pinigais ir po 8 250 Eur pavedimais. Kaip matyti iš byloje pateiktos 2015 m. balandžio 20 d. preliminariosios buto pirkimo – pardavimo sutarties, ieškovas sudarydamas preliminariąją sutartį sumokėjo pardavėjui 1 000 Eur avansą (rankpinigius). Iš AB SEB banke esančios M. J. sąskaitos 2020 m. rugpjūčio 4 d. išrašo nustatyta, kad M. J. 2015 m. balandžio 30 d. buto pardavėjui G. B. sumokėjo 16 500 Eur iš asmenių lėšų, gautų 2015 m. balandžio 24 d. pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą G. S. (2015 m. balandžio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 2871). Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad tiek už savo perkamą buto dalį, tiek ir už atsakovės V. J. (buvusi pavardė M.) perkamą buto dalį ieškovas M. J. sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis.

29. Nagrinėjamu atveju, atsakovei buvo žinomas faktas, jog mokėjimas buto pardavėjams buvo atliktas iš ieškovo pinigų. Apeliantė šių byloje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčijo, prieštaravimo dėl už ją atlikto mokėjimo (suteikto finansavimo) prievolės pagal 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį įvykdymui nereiškė, įrodymų, kad už perkamą dalį ji sumokėjo asmeninėmis lėšomis į bylą nepateikė. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalys buvo sudariusios susitarimą dėl to, kad ieškovas iš savo asmeninių lėšų už atsakovę sumokės buto kainos dalį, t. y. įvykdys atsakovės prievolę pagal 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovė šias lėšas turės grąžinti ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pozicija, kad dėl už ją sumokėtos kainos dalies grąžinimo nebuvo tartasi, t. y. ieškovas veikė išimtinai savo rizika, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.

30. CK 6.5 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018). CK 6.113 straipsnyje nustatyta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius.

31. Atsakovei byloje nepateikus įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog perkamo buto dalies, tenkančios atsakovei, kainą sumokės ieškovas ir jai šių pinigų nereikės ieškovui grąžinti, darytina išvada, jog ieškovas įrodė atsakovės prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, kad ieškovas įvykdė prievolę už atsakovę. Atsakovė su šiais faktais sutiko ir turi pareigą grąžinti ieškovo paskolintus (už ją sumokėtus pinigus). Atlikus šalių teisinių santykių kvalifikaciją, darytina išvada, kad šalių teisiniams santykiams nėra taikomos nepagrįsto praturtėjimo normos (CK 6.242 str.), todėl plačiau dėl šio instituto taikymo teisėjų kolegija nepasisako. Atsakovės argumentai dėl netinkamo teisinių santykių kvalifikavimo atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl mokėjimų atlikimo atsakovės naudai yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir išsamiu įrodymu tyrimu, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl 8 750 Eur skolos priteisimo iš atsakovės.

Dėl turto atidalijimo

32. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai atidalijo turtą, nes atsakovė turi ne tik sumokėti kompensaciją už atidalijamą turtą, bet ir ieškovo už atsakovę sumokėtą kainos dalį, kas yra ne atidalijimas, o atlygintinis turto perleidimas. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

33. Byloje neginčijamai nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tiek ieškovas ieškinyje, tiek ir atsakovė priešieškinyje pageidavo, jog butas po santuokos nutraukimo atitektų atsakovei V. J., už atidalijamą turto dalį ieškovui M. J. išmokant piniginę kompensaciją. Taigi, konkrečiu atveju teismas tenkino abiejų šalių reikalavimus atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant ieškovui M. J. 13 000 Eur piniginę kompensaciją t. y. racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu.

34. Aplinkybės, kad atsakovė taip pat turi sumokėti ieškovui 8 750 Eur skolą už jos prievolės pardavėjams pagal 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį įvykdymą, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo taikytas atidalijimo būdas neatitinka protingumo ir teisingumo principų ar pažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, prieštarauja proporcingumo principui.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo mažinti iš atsakovės ieškovui priteistos 23 908,69 Eur piniginės kompensacijos iki apeliantės nurodomo dydžio 15 158,69 Eur.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

36. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo ir išdėstė priteistos kompensacijos mokėjimą vieneriems metams. Apeliaciniame skunde teigiama, kad turėtų būti pakeista teismo sprendimo vykdymo tvarka, sumažinant mėnesinių įmokų sumą, išdėstant mokėjimą 24 mėnesiams, kadangi nesitikėjo, jog teismas priteis tokio dydžio kompensaciją. Mokėdama įmokas ieškovui, atsakovė nebus pajėgi vykdyti prievolių kitiems kreditoriams, mokėti būsto išlaikymo išlaidų, rūpintis nepilnamečio vaiko interesais.

37. Ieškovas M. J., nesutikdamas su tokiu prašymu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismui tenkinus šį reikalavimą, jis netektų teisės apskųsti tokį sprendimą apeliacine tvarka, be to, visą ginčo butą natūra priteisus atsakovei, ieškovas liko be būsto, kuris jam priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl turi tikslą kuo greičiau įsigyti kitą gyvenamąją patalpą., t. y. ieškovas negali įgyvendinti savo materialiųjų teisių į nuosavybę (disponuoti jam priklausančiu turtu – piniginėmis lėšomis), dėl ko kasdien patiriama vis didesnė žala.

38. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.).

39. CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmiau nurodytų taisyklių išimtis, pagal kurią teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

40. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimas ne visuomet gali būti įvykdytas jame nurodyta tvarka. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu. Tokiais atvejais bylos šalys, vadovaudamosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-91-701/2019).

41. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatų taikymą, taip pat yra nurodęs, kad nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta į 1) abiejų bylos šalių interesus; 2) ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas; 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Kiekvienu atveju vertinant prašymą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, iškyla poreikis įvertinti, ar prašymo patenkinimas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016).

42. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl sprendžiant dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo būtina užtikrinti, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas pamatinis teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje

43. CPK 284 straipsnis, reglamentuodamas sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo taisykles, nedetalizuoja, kuris teismas turėtų spręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą, tačiau nustato tokio pakeitimo pagrindą – tai turtinė abiejų šalių padėtis ar kitos aplinkybės (CPK 284 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią teisės normą ir pirmiau nurodytą teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo instituto esmę, daro išvadą, kad šio instituto taikymas paprastai yra susijęs su tam tikrų savarankiškų faktinių aplinkybių nustatymu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės atstovės nurodytas aplinkybes, sprendė, jog yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

44. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašymą pakeisti teismo sprendimu nustatytą jo įvykdymo tvarką grindė sudėtinga finansine padėtimi, įsipareigojimų kitiems kreditoriams vykdymų, tačiau nėra pateikiami jokie įrodymai apie jos turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas, turimas santaupas, įsipareigojimus ir kt., nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kad išdėsčius sprendimo vykdymą dvejiems metams, ji bus pajėgi sumokėti priteistos kompensacijos sumą ir kokiomis priemonėmis tai sieks padaryti. Be to, sprendžiant dėl tokio pobūdžio prašymo pagrįstumo, turi būti atsižvelgta ir į išieškotojo interesus, nes CPK 284 straipsnio 3 dalyje nustatyta teisė teismo nutartį dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo skųsti atskiruoju skundu. Taigi, šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pakeista sprendimo vykdymo tvarka, teisėtumo peržiūrėjimo tiek apeliacine, tiek ir kasacine tvarka.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytą sprendimo vykdymo tvarką, o, esant ypatingoms aplinkybėms, atsakovė su prašymu dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, priėmusį sprendimą, kurio vykdymo tvarkos pakeitimo siekia.

46. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir teisminę praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str.).

48. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstomos (CPK 93 str. 5 d.), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos pateikė įrodymus (2022 m. kovo 3 d. sąskaita Nr. 22-03-03/01, 2022 m. kovo 3 d. mokėjimo nurodymas, 2022 m. balandžio 6 d. sąskaita Nr. 22-04-06/01, 2022 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymas), jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą, todėl priteistinos iš ieškovui iš apeliantės (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėLaima KriaučiūnaitėJurgita Sujetienė