- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-14
- Bylos Nr.
- e2S-700-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24748-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- R. Š.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-515-419/2019 pagal ieškovo R. Š. prašymą dėl atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškovų R. Š., L. G., G. M. ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš ieškovų R. Š. ir L. G. į valstybės biudžetą lygiomis dalimis buvo priteista 310 Eur žyminio mokesčio, iš kiekvieno priteisiant po 155 Eur, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartimi sprendimas įsiteisėjo.
Šalies argumentai
2. Ieškovas R. Š. (toliau – ir ieškovas, ir apeliantas) kreipėsi į teismą , prašydamas atleisti jį nuo 155 Eur žyminio mokesčio mokėjimo valstybei civilinėje byloje Nr. e2-515-419/2019, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 7 dalies nuostatomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2021 m. spalio 8 d. nutartimi ieškovo R. Š. prašymą dėl atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą atmetė.
4. Teismas nurodė, kad vien tik socialinės pašalpos gavimo faktas neleidžia teismui visapusiškai įvertinti ieškovo šeimos tikrosios turtinės padėties, kurią jis privalo atskleisti. Teismui nėra žinoma kokį turtą ir pajamas turi (turėjo) ieškovas pateikto prašymo išsprendimui aktualiu laikotarpiu, ar jo išlaidos atitinka jo pajamas, ar ieškovas, valdydamas vienokį ar kitokį turtą, gali pagerinti savo turtinę padėtį ir kt. Ieškovo pateikti duomenys byloja, kad ieškovas nenori atskleisti teismui visų duomenų apie savo turimą turtą ir tokiu būdu trukdo teismui įsitikinti, ar ieškovo šeimos turtinė padėtis iš tikrųjų tokia bloga, kad jis negali įvykdyti teismo sprendimo.
5. Teismo nutartyje nurodoma, kad antstolis V. M., vykdydamas sprendimą, nustatė, kad R. Š. nuosavybės teise priklauso 0,0759 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o peržiūrėjus viešai prieinamus palydovinius žemėlapius matyti, kad šiame sklype yra pastatas, galimai gyvenamasis namas, duomenų apie jo teisinę registraciją teismas neturi, todėl nėra žinoma, ar šis turtas buvo įtrauktas vertinant R. Š. šeimos turtinę padėtį socialinės pašalpos jam skyrimo metu.
6. Nustatė, kad teismui prašant R. Š. nepateikė duomenų apie turimas ar turėtas darbovietes klausimui spręsti aktualiu laikotarpiu, nepateikė jokių duomenų apie jo sutuoktinės darbinę veiklą, kas taip pat turi reikšmės sprendžiant apie ieškovo šeimos turtinę padėtį ir objektyvias galimybes sumokėti žyminį mokestį. Be to, teismas, nustatydamas terminą trūkumams pašalinti, prašė ieškovo pateikti jo ir jo sutuoktinės turimų banko sąskaitų išrašus nuo 2019 m. balandžio 16 d., tačiau šių duomenų ieškovas teismui nepateikė.
7. Teismas konstatavo, kad nuo teismo sprendimo, kuriuo šis žyminis mokestis buvo priteistas, priėmimo praėjo beveik du su puse metų, tad jeigu ieškovas mokėtų iš jo priteistą sumą dalimis, mokėdamas vos po kiek daugiau nei 5 Eur per mėnesį, jau būtų visiškai įvykdęs sprendimą, o tokios sumos mokėjimas jo šeimos turtinės padėties iš esmės nepablogintų. Nurodė, kad ieškovas per tokį ilgą laikotarpį savanoriškai nėra sumokėjęs nė vieno euro, vis ieškodamas būdų kaip iš jo teismo sprendimu priteistos sumos mokėjimo apskritai išvengti.
8. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog turto nebuvimas ar darbinių pajamų neturėjimas yra iš esmės nuo paties pareiškėjo valios priklausančios subjektyvios priežastys (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-508-236/2017). Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad egzistuotų kokios nors priežastys, trukdančios jam pagerinti savo turtinę padėtį, ieškovas yra darbingo amžiaus, tad gali įsidarbinti ir turėti nuolatinių pajamų, o turėdamas žemės sklypą su pastatu galėtų juos išnuomoti ir gauti papildomų pajamų. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė kas jam neleidžia dirbti ar užsiimti kita pelninga veikla ir gerinti savo finansinę padėtį.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovas R. Š. prašo panaikinti nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 11 d. prašymą visiškai, o tenkinus prašymą, įpareigoti antstolį V. M. grąžinti iš pareiškėjo sąskaitos nurašytus 8,99 Eur.
9.1. Apeliantas teigia, kad jo prašymo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti pakanka vien tik valstybės įgaliotos institucijos išduotos pažymos apie socialinės pašalpos pareiškėjui ir jo šeimai skyrimą ir ne daugiau, nes tokia pažyma patirtina, kad pareiškėjo šeimos visos pajamos ir turtas jau yra įvertinti valstybės įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka, šeimai jau yra nustatyta sunki turtinė padėtis, dėl to šeimai ir yra suteiktos tam tikros valstybės garantuojamos teisės, kurios, apelianto manymu, teismo buvo pažeistos.
9.2. Pasak apelianto, teismas ignoravo valstybės išduotas pažymas, kurios yra pakankamas pagrindas pripažinti sunkią pareiškėjo turtinę padėtį.
9.3. Apeliantas taip pat teigia, kad kitos valstybės institucijos remia pareiškėją, o teismas pareiškėją vertina priešingai ir palieka jį be valstybės įstatymais garantuotos paramos. Apelianto manymu, kadangi jam yra skirta socialinė pašalpa, institucijos jau yra įvertinusios jo šeimos turtinę padėtį, teismui yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą visa apimtimi ir visiškai atleisti pareiškėją nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.
9.4. Apeliantas nurodo teikiantis papildomus rašytinius įrodymus, kuriuose atsispindi einamojo laikotarpio pareiškėjo pajamos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo atleisti jį nuo priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog jo turtinė padėtis yra išimtinai sunki, t. y., kad jis negalėtų priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos sumokėti valstybei. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad vien tai, jog valstybės jam yra skirta socialinė pašalpa, įrodo sunkią jo turtinę padėtį ir pagrindą taikyti CPK 96 straipsnio 7 dalį.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
13. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus apie 2021 m. spalio – gruodžio mėn. jo šeimai paskirtą socialinę pašalpą. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Įvertinus tai, kad apelianto pateikti įrodymai, kuriuose matyti duomenys apie einamuoju laikotarpiu ieškovo šeimai skirtą paramą, gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl prašymo atleisti nuo valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apelianto pateikti nauji įrodymai priimtini bei vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atleidimo nuo valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
14. CPK 96 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, motyvuota nutartimi rašytinio proceso tvarka turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Šis prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas.
15. Nors apeliantas prašo jį visiškai atleisti nuo priteistų 155 Eur mokėjimo valstybei, teismas gali tik iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį.
16. Tam, kad teismas galėtų taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lengvatą, numatytą CPK 96 straipsnio 7 dalyje, to prašantis fizinis asmuo turi pagrįsti vieną iš 14 nutarties punkte nurodytų alternatyvių aplinkybių: objektyvų negalėjimą sumokėti bylinėjimosi išlaidų arba (ir) tiesioginį priežastinį ryšį tarp bylinėjimosi išlaidų išieškojimo ir esminio fizinio asmens ar jo šeimos turtinės padėties pablogėjimo.
17. Apeliantas įrodinėja, kad jis gauna socialinę pašalpą, todėl, apelianto manymu, valstybės institucijoms jau įvertinus jo turtinę padėtį ir priėmus dėl to atitinkamus sprendimus, tai yra pakankamas pagrindas teismui taikyti CPK 96 straipsnio 7 dalį.
18. Visų pirma, tai, jog asmens turtinė padėtis yra sunki, kad jam yra skirta socialinė pašalpa ir jis turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą savaime nereiškia, jog jis atitinka ir CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus reikalavimus. CPK niekaip nesieja minėto straipsnio, suteikiančio teisę į bylinėjimosi išlaidų sumažinimą, su kitais galiojančiais įstatymais, pvz. apelianto minimais Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu. Teismui yra suteikta diskrecijos teisė, įvertinus kiekvienoje konkrečioje byloje esančių nustatytų aplinkybių visumą, spręsti tenkinti prašymą, pateiktą pagal CPK 96 straipsnio 7 dalį, ar tokį prašymą atmesti.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomų įstatymų normų ir CPK 96 straipsnio 7 dalies paskirtis ir tikslai yra skirtingi, pvz. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas reglamentuoja socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimą, o CPK nėra numatyta, kad nuo bylinėjimosi išlaidų atleidžiami visi nepasiturintys asmenys. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu iš esmės užtikrinama kiekvieno asmens teisė ginti savo pažeistas teises suteikiant jam valstybės finansuojamą teisinę pagalbą, pagal šio įstatymo 20 straipsnį asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo kreipiantis į teismą, bet ne tuo atveju, kai reikia mokėti teismo jau priteistą bylinėjimosi išlaidų valstybei sumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, teismas, spręsdamas ar atleisti asmenį nuo jau priteistų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, aplinkybę, kad asmeniui yra skirta socialinė pašalpa, kad asmuo yra priskiriamas prie nepasiturinčių gyventojų, gali vertinti tik kartu su kitais rašytiniais įrodymais, pagrindžiančiais jo sunkią turtinę padėtį, o institucijų sprendimai skirti pašalpą ar asmens teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nelemia ir nepreziumuoja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lengvatą, numatytą CPK 96 straipsnio 7 dalyje.
20. Nors CPK 96 straipsnio 7 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad asmuo turi pagrįsti objektyvų negalėjimą sumokėti bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjamu atveju apeliantas, net ir pirmosios instancijos teismui paprašius pateikti atitinkamus konkrečius įrodymus, teismui neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra visiškai nedarbingas, kad dėl objektyvių priežasčių negali gauti daugiau pajamų ir kad tai objektyviai apriboja įsipareigojimų valstybei įvykdymą. Teigdamas, kad jis neturi pakankamai turto ir pajamų, apeliantas iš esmės nurodo tik nuo jo paties valios priklausančias subjektyvias priežastis, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, o tai reiškia, kad prašymas neatitinka aukščiau paminėtos sąlygos (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad aplinkybė dėl sunkios pareiškėjo turtinės padėties, sprendžiant klausimą dėl valstybei priteistinų (priteistų) bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, nėra esminė, teismas turi įvertinti ne tik buvusią ar esama pareiškėjo turtinę padėtį, bet ir tai, ar pareiškėjas deda pastangas, kad ši padėtis pagerėtų, ar yra objektyvių priežasčių, trukdančių pareiškėjui pagerinti savo turtinę padėtį. Svarbu tai, kad ir apeliacinės instancijos teismui apeliantas, ginčydamas skundžiamą nutartį, neteikė įrodymų, pagrindžiančių objektyvų negalėjimą sumokėti bylinėjimosi išlaidų, o savo skundą iš esmės grindė socialinės pašalpos gavimu, kas, kaip jau konstatuota nutarties 18‑19 punktuose, nelemia CPK 96 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų taikymo.
21. Nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei asmuo taip pat gali būti atleistas, jei priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2020 m. vasario 17 d., kai įsiteisėjo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriuo iš ieškovo buvo priteistas 155 Eur žyminis mokestis, ieškovo padėtis niekaip nesikeitė, pagal pirmosios instancijos teismo gautus duomenis iš Socialinio draudimo fondo valdybos, ieškovas visą šį laikotarpį neturėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kokių priežasčių – ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neįvardijo. Įvertinus iš apelianto priteisto žyminio mokesčio sumą (155 Eur) ir ieškovo neveikimą dėl savo turtinės padėties pagerinimo, apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad 155 Eur sumos išieškojimas iš esmės pablogintų ieškovo ar jo šeimos turtinę padėtį, nėra teisinio pagrindo.
22. Svarbu ir tai, kad apeliantas iki prašymo teismui padavimo (t. y. per pusantrų metų) nebuvo įvykdęs net dalies prievolės valstybei. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas priteistų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo klausimą yra nurodęs, kad nagrinėjant šalies prašymą, atsižvelgtina ir į žyminio mokesčio mokėjimo tikslus – netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams reikšti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-145-302/2020). Atsižvelgus į tai bei į CPK 96 straipsnio 7 dalyje numatytas sąlygas, spręstina, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrindė, jog egzistuoja aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą atleisti jį nuo priteisto žyminio mokesčio mokėjimo valstybei. Priešingai, palankaus apeliantui sprendimo priėmimas, byloje nustatytų visų faktinių aplinkybių kontekste, šiuo konkrečiu atveju prieštarautų žyminio mokesčio mokėjimo principams.
23. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta teisingai nustačius ir ištyrus visas reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinus jas nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimą, todėl naikinti ją remiantis apelianto atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. spalio 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.