Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Baubienės, Dianos Labokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4145-752/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „KoraTrade“ ieškinį atsakovui E. R. dėl piniginių lėšų mokėjimų ir įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

7. Atsakovas jau nuo pirmo savo asmeninių lėšų skolinimo įmonei po 30 dienų įgijo teisę susigrąžinti paskolintas lėšas, o įmonei atsirado prievolė su atsakovu atsiskaityti. Sąskaitos ir skolos yra apmokamos pagal žodinius susitarimus iš karto ar dalimis, ir tai laikoma įprasta verslo praktika. Tai atitinka CK 6.930¹ straipsnio l dalies 4 punkto nuostatas. Be to, atsakovas nėra gavęs darbo užmokesčio nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio. Įmonės darbo užmokesčio skola atsakovui yra 7 200,00 Eur. Todėl atsakovui pirmumo teisė į uždarbį atsirado nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio, kas atitinka CK 6.930¹ straipsnio l dalies nuostatas. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato kreditorių lygybės principo, todėl skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas. Ginčijami sandoriai nepažeidė kreditorių teisių, jų metu nebuvo pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo, taip pat dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, ar egzistavo tuo metu pateikti priverstiniam vykdymui vykdomieji dokumentai kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti. Visi atsiskaitymai su kreditoriais buvo vykdomi proporcingai, o įmonė neatitiko faktinio nemokumo būsenos, nebuvo nutraukusi veiklos, vykdė įvairias ūkines ir finansines operacijas, gavo pajamų ir turėjo išlaidų, grąžino skolas kreditoriams. Susiklosčiusios faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti ginčijamų sandorių sudarymo privalomumą, nes jų pagrindu ieškovė gavo tam tikrą naudą. Esant nepagrįstam ieškiniui dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais bei 8 716,46 Eur skolos priteisimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

22. Teisėjų kolegija nurodo, kad išsprendus apeliacinio skundo priėmimo klausimą, apeliacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 323 str.), todėl rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi nauji, apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai, nepriima.

Dėl ginčo esmės

23. Apeliaciniame skunde yra keliami būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų ir imperatyvių atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais nuostatų eiliškumo pažeidimo (CK 6.930¹ str.) nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, todėl nagrinėjamoje byloje nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų faktinių ir teisinių pagrindų.

24. Byloje nustatytos šios ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės:

- Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirtas A. P.. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 3 d. Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas;

- byloje iš Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2013 m. balandžio 17 d. Atsakovas E. R. nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Įmonės akcininke nuo 2013 m. balandžio 17 d. yra S. R.;

- atsakovas kaip įmonės atskaitingas asmuo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. gavo 13 775,27 Eur įmonei priklausančių lėšų: 2018 m. gegužės 2 d. iš V. R. gavo 4 500 Eur, 2018 m. birželio mėn. atsakovas kaip įmonės atskaitingas asmuo gavo 8 743 Eur (4 320,00 Eur gauta iš R. B. ir 4 423,00 Eur – iš E. R.), 2018 m. rugpjūčio 30 d. gavo 532,27 Eur (gauta iš paties E. R.) (2018 m. birželio 30 d. ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. avansinės apyskaitos);

- per laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. įmonės reikmėms buvo išleista 6 704,41 Eur, iš jų: 2018 m. gegužės mėnesį – 2 593,34 Eur, birželio mėn. – 2 313,27 Eur, liepos mėn. ­– 1 375,94 Eur, rugpjūčio mėn. – 421,86 Eur. Bankroto administratoriaus teigimu, atsakovas iš įmonei priklausiusių lėšų per laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. neteisėtai pasidengė savo, kaip įmonės kreditoriaus, kreditorinį reikalavimą 7 070,86 Eur sumai;

- atsakovas E. R. 2018 m. gegužės 31 d. iš įmonės įsigijo kompiuterinę ir telefoninę įrangą už 1 476,20 Eur (PVM sąskaita faktūra Nr. KRT001572), tačiau už įsigytą turtą kainos nesumokėjo, o tos pačios dienos tarpusavio skolų užskaitymo aktu Nr. SUD ją įskaitė į savo 1 476,20 Eur kreditorinį reikalavimą;

- atsakovas E. R. 2018 m. liepos 27 d. iš įmonės įsigijo įrankių vežimėlį už 169,40 Eur (PVM sąskaita faktūra Nr. KRT001575), tačiau pirkimo – pardavimo kainos už įsigytą turtą tiesiogiai įmonei nesumokėjo, o 2018 m. rugpjūčio 6 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu Nr. SUD savo kaip pirkėjo įsiskolinimą įskaitė į įmonės įsiskolinimą jam;

- iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad įmonės skola atsakovui E. R. pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartimi patvirtintą kreditorių sąrašą buvo 7 200,00 Eur, o iš dalies padengus kreditorinius reikalavimus, įmonės įsiskolinimas sudaro 5 679,74 Eur (2019 m. vasario 27 d. nutartis bankroto byloje tikslinus

25. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti.

26. Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskirtos tokios būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Todėl atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visumai, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

27. Taikant actio Pauliana taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik paties skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.). Sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję tik su netinkamu apeliantės nesąžiningumo fakto nustatymu, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 str. 1 d.), antrosios sandorių šalies, t. y. ieškovės nesąžiningo elgesio nustatymo pagrįstumo nevertina. Sprendžiant dėl apeliantės nesąžiningumo, pažymėtina, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ir ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels arba sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013).

28. Atsakovas įrodinėja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos actio Paulina taikymo sąlygos, nes ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kreditorių teisės, kadangi jis pats į įmonės kasą įnešdavo pinigus, kad būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, ir atliktais įskaitymais atsakovas nesumažino įmonės mokumo; teismas neatliko objektyvaus ir visapusiško įrodymų vertinimo bei prioritetą suteikė ieškovo nurodomoms aplinkybėms dėl išmokėtų sumų, o ne rašytiniams įrodymams.

29. Iš esmės apeliaciniame skunde nesutinkama tik su viena teismo nustatyta sąlyga – kreditoriaus teisių pažeidimu. Apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl kitų teismo nustatytų būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų buvimo, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

30. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Tai reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti ir tokius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie tiesiogiai neišvardinti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, o taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; šiuo aspektu pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

31. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

32. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų – bankroto administratoriaus pateiktų finansinių apyskaitų, sąskaitų išrašų, sudarytų sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų – byloje nustatyta, kad įmonė nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. gavo 13 775,27 Eur lėšų, iš kurių kreditoriniams reikalavimams dengti ir kitiems mokėjimams atlikti buvo panaudota 6 704,41 Eur. Šiuo atveju atmestini, kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas netinkamai nustatė mokėjimų sumą už 2018 m. gegužės mėnesį, neįtraukdamas 13 mokėjimų atliktų 2018 m. gegužės 1 d. Kaip matyti iš 2018 m. gegužės avanso apyskaitos per mėnesį buvo išleista 3 799,33 Eur, tačiau į šią sumą įskaityta ne tik 13 apelianto nurodomų mokėjimų, bet ir 1 476,20 Eur suma pagal ginčijamą 2018 m. gegužės 31 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. SUD, kuria buvo sumažintas apelianto kreditorinis reikalavimas.

33. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad ieškovas įrodė, jog apeliantas, 2018 m. gegužės 31 d. ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. atlikęs įskaitymus, kurių bendra suma 1 645,00 Eur – t. y. už įsigytus daiktus (kompiuterinę ir telefoninę įrangą (PVM sąskaita faktūra Nr. KRT001572) ir įrankių vežimėlį (PVM sąskaita faktūra Nr. KRT001575)) mokėtinas sumas įskaitydamas į savo kreditorinį reikalavimą, piniginiais mokėjimais sumažindamas jo įmonei suteiktą paskolą šia suma, iš esmės pablogino įmonės turtinę padėtį, nes sumažino galimybes atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimams mokėjimo terminai buvo pradelsti: 25,00 Eur skola UAB „Auto švaruolis“ (PVM sąskaitos faktūros AUTO Nr. 12652, AUTO Nr. 12990), 865,32 Eur skola UAB „BITĖ Lietuva“ (PVM sąskaitos faktūros TA Nr. 0037241025, TA Nr. 0036669811), 1 815,00 Eur skola UAB „Gisera“ (PVM sąskaitos faktūros Nr. GIS4012, Nr. GIS4063, Nr. GIS4107, Nr. GIS4168, klientų būklė 2018 m. lapkričio 19 d.), 7 046,95 Eur skola UAB „Interparts LT“ (2018 m. lapkričio 21 d. pažyma) ir kt., kas patvirtina, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčyti sandorius.

34. Apeliantui nepateikus įrodymų, kur (kokioms įmonės reikmėms) buvo panaudota į įmonės kasą gauta 7 070,86 Eur suma, darytina išvada, kad šios sumos panaudotos galimai savoms reikmėms tenkinti, ir ginčijami 2018 m. gegužės 31 d. ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. įskaitymai, kurių bendra suma – 1 645,00 Eur, pažeidė aukščiau nurodytų kreditorių teises CK 6.66 straipsnio prasme, nes jų reikalavimai atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo ir lėšų panaudojimo, todėl konstatuotinas ir aptariamų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimas.

37. Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 str. 1 d.). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant asmens nesąžiningumą, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-268-415/2015).

38. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ginčijami 2018 m. gegužės 31 ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. tarpusavio skolų įskaitymai atlikti likus vos keliems mėnesiams iki bankroto bylos UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo (2018 m. spalio 24 d.). Dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-625-241/2015).

39. Vienas įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str. 1 d.). Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo taikymui įstatymas nustato tam tikras sąlygas. CK 6.130 straipsnyje nustatyta, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012).

40. Bylos duomenimis, kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 1 645,00 Eur dydžio finansinį reikalavimą skolininku E. R., kildinamą iš ieškovės įsigytų ir neapmokėtų prekių, o kreditorius E. R. turėjo finansinį reikalavimą į skolininkę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kildinamą iš įmonei suteiktų paskolų. Ginčijamais sandoriais šalys sulygo, kad skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola kreditoriui E. R. mažinama 1 645,00 Eur suma. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties iškelti įmonei bankroto bylą, ginčijamų sandorių sudarymo metu skolininkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo apie 247 503,00 Eur pradelstų skolų kreditoriams, bendra turto vertė sudarė 44 045,00 Eur, kurį iš esmės sudarė trumpalaikis turtas – 43 918,00 Eur atsargos, 344,00 Eur vertės per vienerius metus gautinos sumos. Taigi, bendrovės turto vertės nepakako visiems pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti.

41. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad egzistuoja ir kitos actio Pauliana taikymo sąlygos, nes susitarimų dėl įskaitymo šalys nebuvo sąžiningos, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės normas ir sprendė, kad tarpusavio įskaitymams pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu yra nustatytos visos būtinos sąlygos.

Dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo

42. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad išmokant atsakovui jo paskolintas įmonei lėšas buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, pagal kurią ieškovė kitus mokėjimus turėjo vykdyti kalendorinio eiliškumo tvarka, todėl mokėjimo sandorius ir 2018 m. gegužės 31 d. ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktus pripažino negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.).

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 pakeitė iki šiol formuotą teismų praktiką ir suformavo naują teisės aiškinimo taisyklę – CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu. Remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Atsižvelgusi į kasacinio teismo naujausią išaiškinimą, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas mokėjimo sandorius ir tarpusavio skolų įskaitymo aktus pripažino kaip pažeidžiančius imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį nepagrįstai, nes BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorė neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais kaip sudarytus pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį (CK 1.80 str.) atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

44. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

46. Atsakovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šiuos teiginius grindžia tuo, kad teismas prioritetą suteikė ieškovės nurodytoms aplinkybėms, be pagrindo neigdamas atsakovo pateiktų argumentų svarbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 -178 str., 185 str.). Atsakovo argumentai liudija, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl restitucijos taikymo

47. Apelianto teigimu, teismas, pripažinęs įskaitymo sandorius negaliojančiais, netinkamai taikė restituciją, nes įpareigojo atsakovą grąžinti įmonei 8 716,46 Eur sumą, o įmonę – grąžinti atsakovui reikalavimo teisę į ieškovę BUAB „(duomenys neskelbtini)“ šiai sumai, nors jis pagal sandorius įgijo daiktus. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

48. Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), taikoma restitucija, t. y. šalys grąžinamos į buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo pat pradžių, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų CK 6.145 str. 2 d.). Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Actio Pauliana atveju restitucijos taikymo ypatumus nustato CK 6.66 straipsnio 4 dalis.

49. Tuo atveju, kai CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius, CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tokiais atvejais turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014). Tais atvejais, kai dėl sandorio nuginčijimo kreipiasi bankrutuojančios įmonės administratorius, teismas atsižvelgia į ieškovės bankrutuojančios įmonės prašomą taikyti restitucijos būdą ir apimtį, bet nėra jų saistomas. Taikydamas restituciją visa nuginčytų sandorių apimtimi teismas įgyvendina jam įstatymo suteiktą teisę spręsti dėl restitucijos būdo ir apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-697248/2015).

50. Atsižvelgiant į tai, kad sandoris dėl daiktų įgijimo nėra nuginčytas, ir nustačius, jog atsakovas už įsigytą turtą nesumokėjo, o atliko tarpusavio įskaitymą pagal aktus ir mokėjimus, kurie pripažinti negaliojančiais, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas turi prievolę sumokėti 1 645,00 Eur už įsigytus daiktus, bei grąžinti nepagrįstai gautus pinigus – 7 070,86 Eur (bendra suma 8 716,46 Eur) bankrutuojančiai įmonei, o atsakovui grąžinant reikalavimo teisę į įmonę minėtai sumai, kas reiškia, jog tokia suma turėtų būti padidintas atsakovo kreditorinis reikalavimas. Remdamasi aptartais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias CK nuostatas, ir tinkamai pritaikė restituciją pagal pripažintus negaliojančiais sandorius.

Dėl procesinių palūkanų

51. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas procesines palūkanas priteisė nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantas apeliaciniame skunde teigė, jog teismas netinkamai nustatė pradžios momentą.

52. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką nevilkinti teismo proceso, greičiau įvykdyti prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).

53. Kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos priteisiamos ne tik tada, kai piniginė prievolė atsiranda sutarties pagrindu, bet ir kitais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

54. Tais atvejais, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ir taikoma restitucija, nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Dėl šios priežasties tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019).

55. Kaip jau minėta, sandorį pripažinus negaliojančiu taikant restituciją, sukuriama nauja prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Tačiau ši taisyklė netaikytina sprendžiant dėl atsakovo E. R. pareigos sumokėti pinigus už įsigytą turtą, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo priteistinų iš jo procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento nustatymo.

Dėl procesinės bylos baigties

56. Nors mokėjimai ir tarpusavio skolų įskaitymo aktai pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktui, nepagrįstai, tačiau yra pagrindas pripažinti negaliojančiais mokėjimus ir tarpusavio skolų įskaitymo aktus pagal CK 6.66 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo laikyti nepagrįsta kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pašalinant iš jo motyvuojamosios dalies skirsnį „Dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo ir jo taikymo“ (29-36 p.) (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str.1 d.). Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais: a) pažyma, pasirašyta advokatų kontoros finansininkės su įrašytu patvirtinimu, jog klientas su kontora visiškai atsiskaitė; pažymoje nurodytas civilinės bylos numeris, bendra suma už advokato suteiktas paslaugas, jos detalizuotos, atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą), nurodytas atlyginimo už ją dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017) arba b) sąskaitomis faktūromis ir mokėjimą patvirtinančias dokumentais.

58. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovė nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 680,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus: 2019 m. gruodžio 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. KMTP/2019/12-01 ir pinigų priėmimo kvitą.

59. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Šiuo atveju ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija pagal Rekomendacijas galimo priteisti advokatui maksimalus užmokesčio, todėl priteistinos iš atsakovo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pašalinti iš Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo motyvuojamosios dalies skirsnį „Dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo ir jo taikymo“ (29-36 punktai).

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas 303044745, 680,00 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.