Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 6 punktu, M. V. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant per 3 (tris) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, M. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 3 (tris) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam A. S. padarytą turtinę žalą – 1 072,64 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt du eurus 64 ct).

Iki bausmės vykdymo pradžios M. V. palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Iš M. V. nukentėjusiojo A. S. naudai priteista 1 072,64 Eur (vienas tūkstantis septyniasdešimt du eurai 64 ct) turtinės žalos atlyginimo, 4 000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti.

Iš M. V. (duomenys neskelbtini) naudai priteista 130,26 Eur (vienas šimtas trisdešimt eurų 26 ct) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023 m. balandžio 10 d. apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo kiemo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia šios aikštelės esančioje šiukšlių konteinerių aikštelėje ir greta esančiame parke, kilus ginčui, iš asmeninių paskatų tyčia sudavė rankomis bei spyrė kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių A. S. į įvairias kūno vietas – veidą, nugarą, kojas, dėl to nukentėjusiajam A. S. buvo padaryti abiejų blauzdų sumušimai su minkštųjų audinių patinimais abiejose blauzdose, poodine kraujosruva kairės blauzdos apatiniame trečdalyje bei blauzdos raumenų įplyšimas, tokiu būdu, dėl kairės blauzdos raumenų plyšimo nesunkiai sutrikdė A. S. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kaltės

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. V. apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai M. V. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistojo, nukentėjusiojo parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė, ir, ja remiantis, prieitos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Taip pat teismas aptarė M. V. pateikiamą gynybinę versiją ir ją motyvuotai atmetė. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai sau) juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo panaikinti jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir jį išteisinti.

9. Nustatyta, kad M. V. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė pagrįstai įrodyta nukentėjusiojo A. S. (1 t., b. l. 18-21, 82-83; 2 t., b. l. 43) parodymais, pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo (1 t., b. l. 18-21), parodymų patikrinimo vietoje (1 t., b. l. 129-135), akistatos (2 t., b. l. 121-122), kitų objektų (vaizdo ir garso įrašų) apžiūros (1 t., b. l. 35-37, 39-41) protokolais, specialistų išvadomis Nr. G 832/2023(02) ir pG 1847/2023 (1 t., b. l. 52-54).

10. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, tačiau nenurodo konkrečių esminių prieštaravimų nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – nukentėjusysis teigia, jog nuteistasis jį sumušė, o nuteistasis šią aplinkybę neigia ir tvirtina, kad nukentėjusysis susižeidė pats. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos vertinumu, nukentėjusiojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Analizuojant vien tik nukentėjusiojo A. S. parodymus, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus (1 t., b. l. 18-21, 2-83), taip pat atlikta jo akistatos su nuteistuoju M. V. (1 t., b. l. 121-122) bei nukentėjusysis vieną kartą apklaustas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Visus kartus nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad jį sumušė M. V., įvykis įvyko 2023 m. balandžio 10 d. apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo kiemo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia šios aikštelės esančioje šiukšlių konteinerių aikštelėje ir greta esančiame parke. Nukentėjusysis proceso metu patvirtino, kad M. V. iš asmeninių paskatų tyčia jam sudavė rankomis bei spyrė kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas – veidą, nugarą, kojas.

15. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nesirėmė paties nuteistojo M. V. nuosekliais parodymais, jog jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį ir neturėjo jokių pagrįstų motyvų taip elgtis. Kaip matyti iš jo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (1 t., b. l. 116-118, 140-141; 2 t., b. l. 42-43) nuteistasis neginčijo, kad analizuojamu laiku ir vietoje buvo sutikęs nukentėjusįjį A. S., tačiau tvirtina, kad neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukėlę A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tai yra, teigė, kad prieš nukentėjusįjį jokių smurtinių veiksmų t. y. kojų spyrių, rankų smūgių nenaudojo, o pasekmės, kurios buvo pripažintos nesunkiu sveikatos sutrikdymu, susidarė tuomet, kai A. S., rankose turėdamas akmenį ir bandymas jį mesti, pats paslydo ir nukrito ant šaligatvio bordiūro, ir galbūt šio kritimo metu susižalojo. Tačiau tokia apelianto pateikta versija yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti ne tik nukentėjusiojo A. S. parodymams, kurių objektyvumu ir teisingumu nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, jog nuteistasis M. V. ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 26 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, kur, pasak jo, stovėdamas ant takelio, ties jo viduriu, veidu atsisukęs link šiukšliadėžių, A. S., užsimojęs akmeniu, sukosi šonu per savo ašį ir pats nukrito, susipynus jam kojom ant žemės į keliuko dešinę pusę, žiūrint nuo šiukšlių konteinerio pusės. Taip pat teigė, kad įvykio metu takelio šonuose buvo lyg bortelis (1 t., b. l. 129-135). Tačiau iš įvykio dieną (2023 m. balandžio 10 d.) surašyto įvykio vietos apžiūros protokolo su fotonuotraukomis matyti, jog įvykio dieną jokio bortelio takelio šonuose nebuvo (1 t., b. l. 27-33). Todėl nuteistojo versija, kad nukentėjusiajam konstatuoti abiejų blauzdų sužalojimai galėjo būti padaryti griūnant ir atsitrenkiant į bortelį, niekuo nepagrįsta. Be to, jo versiją apie tai, kad nukentėjusysis susižalojo griūdamas pats, akivaizdžiai paneigia specialisto išvadoje Nr. pG 1847/2023 (02) konstatuotos aplinkybės, kad A. S. padaryti abiejų blauzdų sumušimai atsiradę smūginių kontaktų kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir nebūdingi griuviminei traumai griūnant aukštielninkam ant kieto paviršiaus (lygaus, neriboto). Griuvimo aukštielninkam ant kieto paviršiaus atveju neišvengiamai būtų sužalojamos dar ir kitos kūno vietos, o plokščias paviršius į blauzdas negali perduoti riboto ploto poveikio (1 t., b. l. 62-64). Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis specialisto išvadomis nesutikti neturi pagrindo.

16. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad apeliantas po įvykio nuo policijos pareigūnų nesislėpė, kas neva turėtų patvirtinti jo nurodomą įvykio versiją. Visgi pastebėtina, kad iš Bendrojo pagalbos centro įrašų apžiūros protokolo matyti, kad įvykio metu pats nuteistasis M. V. akivaizdžiai girdėjo, jog nukentėjusysis A. S. dėl prieš jį atliekamų smurtinių veiksmų mobiliuoju telefonu ne kartą kviečiasi pagalbą (girdimi nukentėjusiojo žodžiai „M., kur bėgi?“), tačiau iš karto po konflikto nuteistasis įvykio vietoje nepasiliko ir grįžo namo, ir tik vėliau, pareigūnams jau kalbantis su nukentėjusiuoju, grįžo į įvykio vietą. Be to, į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nuteistasis akcentavo tik aplinkybes apie tai, kad nukentėjusysis nepagrįstai jį kaltina akinių vagyste bei tvirtino, kad A. S. nemušė ir nespardė. Visgi tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis A. S. pats įvykio vietoje griuvo, pareigūnams jis nenurodė, tokią versiją iškėlė tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo M. V. parodymais ir laikė juos gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

17. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad visi neaiškumai turėjo būti vertinami nuteistojo M. V. naudai, kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jokie asmenys, kurie būtų patvirtinę nukentėjusiojo A. S. parodymus, kad jį sužalojo nuteistasis M. V.. Kaip matyti iš pareigūnų tarnybinių pranešimų, pareigūnai ėmėsi veiksmų, siekdami rasti įvykį mačiusius asmenis, tačiau tokių asmenų nenustatyta, tik vienas asmuo nurodė šiukšlių konteinerių aikštelės pusėje girdėjęs barnį, tačiau nieko nematė, kas ir ką sakė, nesuprato (1 t., b. l. 106). Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis ir savitikslis, jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų teisingam sprendimo byloje priėmimui. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nukentėjusiojo parodymų, patvirtintų rašytiniais įrodymais, pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, padarytų veikų motyvus, tikslus bei kitas aplinkybes, kurios reikšmingos bausmei skirti ir individualizuoti (BK 54 straipsnio 2 dalis). Įvertino tai, jog veikdamas tiesiogine tyčia, M. V. padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis). Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Parinkdamas bausmę įvertino M. V. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jog tai nėra pirmas atvejis, kai jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teistumas jam yra išnykęs, taip pat baustas administracine tvarka, todėl už nesunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė arešto bausmę, kurios dydį, vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis, nustatė artimą minimalaus ir maksimalaus galimo skirti šios rūšies bausmių dydžių vidurkiui. Taip pat įvertino aplinkybes, jog M. V. vykdo darbinę veiklą, yra sukūręs šeimą, turi nepilnametį vaiką, kurį išlaiko, tokiu būdu, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, vietoje jos skirdamas minėto straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje ir baudžiamojo poveikio priemonę – per nustatytą terminą (3 mėnesius) atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. V. paskirta tiek bausmė, tiek sprendimas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant įpareigojimą (BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas) bei nustatant baudžiamojo poveikio priemonę (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas) yra pagrįstas ir teisingas, padėsiantis pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

19. Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajam A. S. priteistos neturtinės žalos dydį.

20. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018 ir kt.).

21. Taip pat pažymima, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų.

22. Šioje byloje nustatyta, kad M. V. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. S. sveikata. Todėl, kolegijos vertinimu, ginčo dėl nukentėjusiųjų teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra.

23. Nukentėjusysis A. S., byloje pareikšdamas civilinį ieškinį, nurodė, kad dėl M. V. nusikalstamų veiksmų jis patyrė 6 000 Eur neturtinę žalą (1 t., b. l. 92-94). Civiliniame ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. S. nurodė, kad dėl patirto sveikatos sutrikdymo jam teko vykti į (duomenys neskelbtini) klinikas, kur jam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, teko pirkti vaistų, savarankiškai vyko į sanatoriją, kad būtų suteiktos reabilitacijos paslaugos. Su kojos įtvaru jam teko būti apie 2 mėnesius, po to apie mėnesį koja buvo „kaip pagalys“, teko daryti masažus, kitas procedūras. Jis pastaruosius 10 metų gyvena ir dirba užsienyje, 2022 m. jo pajamos buvo 65 000 Eur. Dėl patirtos traumos negalėjo dirbti, neišvyko atgal į užsienį. Be to, jis patyrė ir dvasinių išgyvenimų, jautė fizinį skausmą, fizinį ir psichologinį diskomfortą, sutriko normalus gyvenimo ritmas. Kadangi po pirmos apžiūros (duomenys neskelbtini) ligoninėje jam buvo diagnozuota tik blauzdos sumušimas, o vėliau atsiradus dideliam skausmui ir patinimui, savarankiškai važiavo į gydymo įstaigą, tik jo geros fizinės būsenos dėka pasiekė gerų rezultatų sveikatos prasme. Be to, tai jam sukėlė stresą dėl ateities ir uždelsto gydymo, esant blauzdos raumenų plyšimui. Mano, kad patirta trauma jam atsilieps ir senatvėje (1 t., b. l. 91).

24. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam A. S. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą (nesunkus sveikatos sutrikdymas), sužalojimų pobūdį (nukentėjusiajam buvo padaryti šie sužalojimai: abiejų blauzdų sumušimai su minkštųjų audinių patinimais abiejose blauzdose, poodine kraujosruva kairės blauzdos apatiniame trečdalyje bei blauzdos raumenų įplyšimas, sužalojimai padaryti ne gyvybiškai pavojingose vietose), patirtus nepatogumus (dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, pakankamai ilgą (apie pusės metų) ambulatorinį gydymą – du mėnesius nešiojo kojos įtvarą, po to vyko reabilitacija, masažai, visgi operacijos ir specifinio gydymo jam neprireikė, be to, gydymosi laikotarpiu patyrė nepatogumus dėl pasikeitusio gyvenimo ritmo, gyvenimo kokybės, nedarbingumo, ilgalaikių pasekmių nenustatyta), nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (prieš jį smurtauta iš asmeninių paskatų), paties nukentėjusiojo elgesį (konflikto neprovokavo, jame aktyviai nedalyvavo), žalą padariusio asmens kaltę (nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam atsirado dėl tyčinių nuteistojo veiksmų, kaltės jis nepripažino, nukentėjusiojo neatsiprašė, nesigailėjo, jokios žalos neatlygino), jo turtinę padėtį (darbingo amžiaus, dirbantis), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, teismų praktiką panašiose bylose, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir nukentėjusiojo A. S. patirtą neturtinę žalą įvertino 4 000 Eur dydžio suma.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam A. S.. Apeliaciniame skunde nuteistasis jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių nustatytos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, nepateikė, jame tik deklaratyviai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis ir neparemtas jokiais objektyviais duomenimis.

26. Nagrinėjamos bylos kontekste nustatyta, kad nuteistasis M. V. iš asmeninių paskatų tyčia sudavė rankomis bei spyrė kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių A. S. į įvairias kūno vietas – veidą, nugarą, kojas, dėl to nukentėjusiajam A. S. buvo padaryti abiejų blauzdų sumušimai su minkštųjų audinių patinimais abiejose blauzdose, poodine kraujosruva kairės blauzdos apatiniame trečdalyje bei blauzdos raumenų įplyšimas, tokiu būdu, dėl kairės blauzdos raumenų plyšimo nesunkiai sutrikdė A. S. sveikatą. Iš bylos duomenų matyti, jog dėl sužalojimų nukentėjusysis kreipėsi į medikus, jam buvo suteikta pirminė medicininė pagalba, tačiau stacionarinio gydymo neprireikė. Sutiktina, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė skausmus, išgyvenimus, dėl patirto kairės blauzdos raumenų įplyšimo turėjo sunkumų vaikščiojant, kurį laiką negalėjo dirbti už užsidirbti, gyventi įprastu ritmu. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad bylos duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, jog dėl patirtų sužalojimų kurį laiką išlikę neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam nukentėjusiojo gyvenimui, jog dėl sveikatos sutrikdymo įvairiose gyvenimo srityse nukentėjusiam asmeniui atsirado kokių nors ilgalaikių negatyvių pasikeitimų, iš esmės apribojančių jo bendravimo galimybes, įtakojančių jo socialinę, šeiminę ar profesinę sritis ir pan. Taip pat jokie įrodymai, kad nukentėjusysis A. S. būtų kreipęsis į psichologus ar kitus specialistus teismui nebuvo pateikti. Taip pat šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, jog įvykio metu nuteistasis prieš jį smurtavo trijose skirtingose vietose, dėl ko jis tris kartus kvietėsi pagalbą. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ir tai, kad nukentėjusysis į Lietuvos Respubliką grįžo trumpam – pasikeisti paso, tačiau dėl patirto smurto negalėjo iš karto grįžti atgal į užsienį, kur iki šiol gyvena ir dirba. Todėl, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog dėl nuteistojo M. V. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis A. S. patyrė neigiamus fizinius ir dvasinius nepatogumus, kadangi nukentėjusiojo patirtus sužalojimus apima ne tik fizinis skausmas, tačiau ir įvairūs neigiami emociniai išgyvenimai. Tai tinkamai įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Pažymima ir tai, kad nustatant asmeniui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, svarbus elementas yra analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-105-222/2019, 2K-227-697/2022, 2K-255-697/2022).

27. Nors nukentėjusysis A. S. patirtą neturtinę žalą įvertino 6 000 Eur, o nuteistasis M. V., teikdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus aptartą teismų praktiką nustatinėjant nesunkaus sveikatos sutrikdymu sukeltą neturtinę žalą, taip pat įvertinus bylos medžiagą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičiaus, jų lokalizacijos, padarytos veikos pavojingumo, tai, kad įvykio metu buvo nukentėjusiajam buvo suduoti daugybiniai smūgiai į įvairias kūno vietas, visgi, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajam nebuvo reikalingas stacionarus gydymas, tuo pačiu įvertinus nukentėjusiajam sukeltą išgąstį, nukentėjusio asmens patirtus psichologinius išgyvenimus bei tai, jog patirti fiziniai nepatogumai bei emociniai išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 4 000 Eur. Dar labiau mažinti neturtinės žalos dydį, kaip to prašo nuteistasis apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Be to, įvertintina ir tai, jog M. V. yra darbingo amžiaus, dirbantis, turintis turto, todėl turi galimybę nukentėjusiajam atlyginti tokio dydžio žalą.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

28. Šiaulių apygardos teisme 2024 m. balandžio 26 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. balandžio 26 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis (100 Eur) teikiant antrinę teisinę pagalbą M. V. pagal 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. KTS-2024-01985 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą.

29. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Tačiau prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. balandžio 26 d. pažyma dėl išlaidų atlyginimo apygardos teismui pateikta teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo. Todėl ji negali būti nagrinėjama, kadangi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šiuo atveju turėjo visas galimybes dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į apeliacinės instancijos teismą kreiptis laiku, t. y. iki teismo posėdžio, kuris Šiaulių apygardos teisme vyko 2024 m. balandžio 24 d., kadangi gynėjas nuteistajam parinktas 2024 m. kovo 28 d. (2 t., b. l. 75). Taigi, nuo gynėjo paskyrimo iki teismo posėdžio datos buvo pakankamai ilgas laiko tarpas paruošti prašymui dėl proceso išlaidų priteisimo. Šių reikalavimų nebuvo laikytasi, proceso dalyviai neturėjo galimybės dėl gauto prašymo pasisakyti, todėl jis paliekamas nenagrinėtu.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nenagrinėtu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo.