- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-03
- Bylos Nr.
- e2A-1747-803/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21560-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- T. R.
- Trečiasis asmuo
- D. R.
- Kategorijos
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. R. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – D. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. R. prašė priteisti iš atsakovės 7 310 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakove sudarė sutartį, pagal kurią ieškovui priklausantis automobilis BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ieškovo automobilis), buvo apdraustas savanoriškuoju draudimu – KASKO. Ieškovas 2022 m. gegužės 17 d., apie 22.06 val., Kalno g. – Rokantiškių g. sankryžoje, važiuodamas savo automobiliu atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiavusį trečiojo asmens D. R. vairuojamą automobilį AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – trečiojo asmens automobilis). Eismo įvykio deklaracijoje buvo nurodyta, kad ieškovo automobilis atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiavusio ir prie sankryžos sustojusio (sustabdžiusio) trečiojo asmens automobilio galinę dalį.
2. Atsakovė informavo, kad ieškovo automobilį ekonominiu požiūriu remontuoti yra netikslinga. Tokiu atveju žalos suma apskaičiuojama, iš automobilio rinkos vertės atimant likutinę vertę. Ieškovo automobilio rinkos vertė yra 10 570 Eur, likutinė vertė pagal aukciono laimėtojo pasiūlytą didžiausią sumą – 4 025 Eur, skirtumas tarp šių sumą – 6 545 Eur, taip pat turi būti atimama 160 Eur dydžio franšizė. Atsakovės žalų tyrimo ekspertas M. S. 2022 m. birželio 20 d. ekspertinėje pažymoje nurodė, kad ieškovo ir trečiojo asmens automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Ekspertas padarė išvadą, kad labiausiai tikėtina, jog ieškovo automobilis, artėdamas prie nedideliu greičiu judančio trečiojo asmens automobilio, dėl techniniu požiūriu nepagrindžiamų priežasčių nestabdomas trenkėsi į trečiojo asmens automobilio galinę dalį. Dėl to atsakovė 2022 m. birželio 21 d. informavo ieškovą, kad draudimo išmokos nemokės.
3. Eismo įvykis įvyko būtent tomis aplinkybėmis, kokios buvo užfiksuotos jame dalyvavusių asmenų iš karto po eismo įvykio. Eismo įvykio dalyviai nėra ir nebuvo pažįstami. Pranešdamas apie eismo įvykį, ieškovas atsakovei pateikė visus reikalingus dokumentus, nuotraukas iš eismo įvykio ir pakankamai detalų paaiškinimą. Ieškovas nurodė tik tikėtiną ir potencialiai galimą automobilio važiavimo greitį, galimą atstumą iki transporto priemonės, apibūdindamas juos žodžiu ,,apie“. Eksperto išvada yra tik tikėtino pobūdžio. Kadangi atsakovė atsisakė ieškovui mokėti draudimo išmoką, ieškovas buvo priverstas pats pardavinėti savo automobilį, kurį 2022 m. spalio 21 d. pardavė už 3 100 Eur kainą. Kadangi automobilio likutinė vertė yra 3 100 Eur, ieškovui priteistina 7 300 Eur draudimo išmoka (10 570 Eur automobilio rinkos vertė – 3 100 Eur automobilio likutinė vertė – 160 Eur franšizė).
Šalies argumentai
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovės žalų tyrimo ekspertas M. S. padarė išvadą, jog ieškovo ir trečiojo asmens automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Labiausiai tikėtina, kad ieškovo automobilis, artėdamas prie nedideliu greičiu judančio trečiojo asmens automobilio, dėl techniniu požiūriu nepagrindžiamų priežasčių, nestabdomas trenkėsi į trečiojo asmens automobilio galinę dalį. Dėl to atsakovė eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės yra prieštaringos. Ieškovas neturėjo galimybės žvalgytis, ar prie sankryžos neartėja kiti automobiliai, nes pati sankryža dar nebuvo jo matomumo zonoje. Tinkamas matomumas įsitikinti, ar link sankryžos iš kairės pusės neartėja automobiliai, yra tik priartėjus prie pat „Stop“ ženklo. Ieškovas netinkamai apskaičiavo žalos dydį. Aplinkybė, kad ieškovas nusprendė parduoti automobilį pigiau, nei nustatė atsakovė, nereiškia, jog pardavimo kaina yra lygi likutinei automobilio vertei. Ieškovas nepaaiškino, kodėl nepasinaudojo atsakovės suorganizuoto aukciono laimėtojo pasiūlymu ir nepardavė automobilio už geresnę kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškovui T. R. 6 385 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (6 385 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. spalio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 433,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ į valstybės biudžetą 44,24 Eur, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu.
6. Teismas nustatė, kad ieškovas paaiškino, jog eismo įvykio dieną važiavo pas draugą Rokantiškių gatve link Naujosios Vilnios, matė, kad priekyje važiavo kitas automobilis, žinojo, kad pagrindinis kelias yra kairėje, todėl važiuodamas dairėsi į kairę pusę, ir staiga pamatė, kad prieš jį važiuojantis automobilis stovi. Ieškovas tik pasuko vairą į kairę, tačiau nespėjo sustabdyti savo automobilio ir atsitrenkė į priešais važiavusio trečiojo asmens automobilį. Tarp važiuojančių automobilių buvo apie 30 m atstumas. Trečiasis asmuo sustojo prie „Stop“ ženklo. Kadangi ieškovas dairėsi į kairę kelio pusę, pamatęs, kad trečiojo asmens automobilis jau stovi, nespėjo savo automobilio sustabdyti. Kokiu greičiu važiavo, ieškovas negali tiksliai pasakyti, nes į spidometrą nežiūrėjo, gal 60-70 km/h. Stabdyti ieškovas nespėjo. Ieškovas nežinojo, kad susidūrimo vietoje buvo „Stop“ ženklas.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo paaiškino, kad eismo įvykio dieną važiavo iš namų į degalinę. Privažiavęs sankryžą su Kalno gatve, sustojo prie „Stop“ ženklo, kad praleistų pagrindiniu keliu važiavusius automobilius. Prie „Stop“ ženklo trečiasis asmuo pastovėjo apie 10 s, praleido du automobilius, važiavusius pagrindiniu keliu, ir tuomet pajuto smūgį į savo automobilio galinę dalį. Teismo posėdyje trečiasis asmuo papildomai paaiškino, kad stovėdamas prie „Stop“ ženklo, jis po truputį judėjo, stebėdamas pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius. Atliekant žalos administravimo veiksmus, buvo nuskaityta trečiojo asmens automobilio kompiuteryje užfiksuota skaitmeninė informacija ir nustatyta, kad susidūrimas įvyko trečiojo asmens automobiliui judant 2 km/h greičiu.
Žemesnės instancijos teismas
8. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas pripažino, kad nėra pagrindo išvadai, jog eismo įvykio dalyvių paaiškinimai iš esmės prieštarautų nustatytiems objektyviems duomenims. Yra labai nedidelis skirtumas tarp užfiksuoto trečiojo asmens automobilio greičio susidūrimo metu (2 km/h) ir eismo įvykio dalyvių nurodyto šio automobilio greičio eismo įvykio metu (0 km/h). Teismas sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad iš paskos važiuojančio automobilio vairuotojui (ieškovui) tokį skirtumą objektyviai sunkiai įmanoma nustatyti. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo nurodė, jog susidūrimo metu jo automobilis stovėjo prie „Stop“ ženklo, taip pat negali būti vertinama kaip iš esmės prieštaraujanti ir paneigianti eismo įvykio dalyvių nurodytas eismo įvykio aplinkybes.
Atsiliepimas
9. Trečiasis asmuo atsakovei nurodė, kad jis sustojo prie „Stop“ ženklo tam, kad praleistų pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius, jų praleido apie du, taigi prie „Stop“ ženklo galėjo stovėti apie 10 s. Teismo posėdyje trečiasis asmuo šią aplinkybę patikslino, nurodydamas, kad prie „Stop“ ženklo sustojo, tačiau po truputį judėjo, siekdamas pamatyti pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius (nes buvo prastas matomumas). Teismas pripažino, kad toks vairuotojo elgesys nurodytomis sąlygomis yra logiškas. Be to, ieškovas negali būti atsakingas už trečiojo asmens nurodomas aplinkybes ir negali nukentėti vien dėl jo netiksliai nurodomos tam tikros informacijos.
Žemesnės instancijos teismas
10. Atsakovės žalų tyrimo eksperto M. S. išvada, kad tarp eismo įvykio dalyvių buvo 70 m atstumas, todėl ieškovas tokiu metu dar negalėjo dairytis į pagrindinį kelią, bet turėjo spėti sustabdyti savo automobilį, grindžiamas ieškovo nurodyta aplinkybe, kad jo greitis buvo apie 60-70 km/h.
11. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
12. Teismas pripažino, kad vien ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis galimai važiavo 60-70 km/h greičiu, savaime nereiškia, kad jis tokiu greičiu ir važiavo. Ieškovo automobilio greitis eismo įvykio metu nebuvo objektyviai ir patikimai nustatytas tam skirtomis specialiomis priemonėmis, o tik subjektyviai vairuotojo įvertintas pagal jo sugebėjimus. Taigi ieškovas, nurodydamas savo automobilio greitį, galėjo sąžiningai klysti. Tuo tarpu atsakovės ekspertinio tyrimo metu padaryta išvada, kad eismo įvykio dalyviai važiavo 70 m atstumu vienas nuo kito, taip pat, kad ieškovas neturėjo galimybės dairytis į šalutinį kelią (nes jis buvo per tolimas), grindžiama vien ieškovo subjektyviu vertinimu, kad jo greitis buvo apie 60-70 km/h.
13. Atsakovė, siekdama įrodyti, kad eismo įvykis galėjo būti sukeltas tyčia, kėlė prielaidą, jog eismo įvykio dalyviai yra pažįstami, tačiau ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta. Atsakovės argumentai, kad draudimo bendrovės ekspertų parengta ekspertinė pažyma yra tinkamas įrodymas, kuriuo gali būti pagrindžiamas atsisakymas mokėti draudimo išmoką, yra teisingas. Tačiau teismas nagrinėjamoje byloje šio įrodymo nepripažino pakankamu konstatuoti, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad 2022 m. birželio 20 d. ekspertinės pažymos išvados iš esmės buvo nulemtos vien tik eismo įvykio dalyvių subjektyviu suvokimu apie jų automobilių greičius. Teismas pripažino, kad labiausiai tikėtina, jog eismo įvykis įvyko būtent eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Dėl to atsakovė nepagrįstai eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju.
14. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo automobilio rinkos vertė yra 10 570 Eur. Ieškovas šį automobilį 2022 m. spalio 21 d. pardavė už 3 100 Eur. Atsakovė automobilio likutinę vertę nustatė pagal aukciono laimėtojo pasiūlytą didžiausią sumą, t. y. 4 025 Eur. Išrašas apie aukciono pabaigą patvirtina, kad net septyni aukciono dalyviai pasiūlė didesnę ieškovo automobilio kainą, negu ieškovo gauta pagal 2022 m. spalio 21 d. sutartį. Atsakovė pateikė įrodymą – atsakovės darbuotojo el. laišką, kuriame ieškovui buvo nurodytas nuostolio dydis ir paaiškinimas, kaip pasinaudoti aukcionu. Dėl to atsakovė pagrįstai ieškovo automobilio likutinę vertę laiko aukciono laimėtojo pasiūlytą didžiausią sumą, t. y. 4 025 Eur. Neigiamos pasekmės, susijusios su tuo, kad ieškovas automobilį pardavė mažesne kaina, tenka pačiam ieškovui. Dėl to teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui iš atsakovės priteisė 6 385 Eur (10 570 Eur transporto priemonės rinkos vertė – 4 025 Eur automobilio pardavimo kaina – 160 Eur franšizė) draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Teismas neįvertino, ar egzistuoja Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 (toliau – Taisyklės) apibrėžtas nedraudžiamasis įvykis. Draudiko žalų tyrimo ekspertas parengė ekspertinę pažymą, kad automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Tokia išvada atitinka Taisyklių 21.17 punktą, pagal kurį nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius. Teismas galimai sprendė bylą ne kaip kilusią pagal savanoriško draudimo (Kasko) sutartį, o kaip bylą dėl privalomojo draudimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo) sutarties. Dėl to byla išspręsta netinkamai, taikant ir vertinant ne tuos teisinius santykius, kurie tarp šalių buvo iš tiesų susiklostę.
15.2. Teismas turėjo analizuoti, ar draudėjas (ieškovas, o ne trečiasis asmuo), siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius. Ieškovas vienareikšmiškai pateikė klaidingus duomenis apie įvykį. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė vadovavosi vien tik eismo įvykio dalyvių subjektyviu suvokimu apie jų vairuotų automobilių greičius. Trečiasis asmuo buvo nurodęs, kad ieškovas, važiuodamas per „gulintį policininką“, pametė telefoną, jis pastebėjęs, jog ieškovas pašoko. Tačiau ieškovas, atsakydamas į eksperto klausimą: „ar buvo taip, kad kažkas jums iškrito, buvot nukreipęs dėmesį žemyn“, nurodė, kad ne, jis žiūrėjęs į kairę tam, kad „prašokti“.
15.3. Ieškovas teigė, kad nepastebėjo, kaip trečiasis asmuo sustojo prie „Stop“ ženklo. Tuo tarpu ekspertas nustatė, kad pagal kompiuterio duomenis trečiojo asmens automobilis, likus 5 s iki susidūrimo, judėjo 14 km/h greičiu, po to šiek tiek pagreitėjo, o dar vėliau buvo palengva stabdomas. Susidūrimas įvyko trečiojo asmens automobiliui judant 2 km/h greičiu. Taigi aplinkybė, kad trečiojo asmens automobilis stovėjo, yra paneigta objektyviu įrodymu. Ši išvada nėra nulemta subjektyvaus vertinimo, nes yra absoliučiai objektyvūs, nuskaityti iš automobilio kompiuterio. Ekspertinėje pažymoje taip pat konstatuota, kad trečiojo asmens automobiliui mažinant važiavimo greitį, lėtėjimas nesiekė 2 m/s² reikšmės. Tai yra žymiai mažiau nei maksimalus lėtėjimas efektyviai stabdant automobilį (~7,2 m/s²). Šis požymis nurodo, kad trečiojo asmens automobilis nebuvo staigiai stabdomas, t. y. ieškovo automobilio kelyje neatsirado staigi kliūtis.
15.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vien ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis galimai važiavo 60-70 km/h greičiu, savaime nereiškia, kad jis tokiu greičiu ir važiavo. Teismas neįvertino, kad asmuo, draudikui deklaruodamas eismo įvykio aplinkybes, privalo suvokti, jog turi atskleisti tikrąsias aplinkybes, draudiko neklaidinti ir nieko nenuslėpti. Teismas nepasisakė, dėl kokios priežasties vairuotojas tuomet nurodo tokį greitį, jeigu iš tiesų juo nevažiavo. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas negebėtų įvardinti atstumo ir suprasti, ar važiavo 40 ar 80 km/h. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovė remiasi tik nurodytu greičiu, nes buvo įvertinta ir sugadinimų apimtis, ir automobilių padėtis po susidūrimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įvykis įvyko judrioje gatvėje, nes tai buvo nuošali vieta, tamsiu paros metu, nefiksuota liudytojų, kurie galėjo matyti įvykį. Taip pat byloje nėra duomenų, kad vieta būtų pasiekiama vaizdo stebėjimo kameromis.
15.5. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl vieno iš esminių atsakovės argumentų, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog įvykis įvyko jam žiūrint į kairę, siekiant įsitikinti, ar neartėja pagrindiniu keliu važiuojantys automobiliai, yra objektyviai neįmanoma ir nėra siejama tik su ieškovo nurodomu greičiu. Ekspertinės pažymos 6 paveikslėlyje sumodeliuotas eismo įvykis, patvirtina, kad 5 sekundės iki susidūrimo ieškovas iš viso neturi galimybės matyti, ar prie sankryžos artėja kiti automobiliai. Nėra logiškai paaiškinama, kodėl ieškovas teigė, kad dairėsi, siekdamas išvengti kitų kliūčių, jeigu jam prieš akis buvo matoma pagrindinė kliūtis, į kurią jis net nežiūrėjo. Trečiasis asmuo taip pat patvirtino, kad nei likus 30 m, nei 70 m iki sankryžos, nėra galimybės pamatyti kitų automobilių ir įsitikinti, kad sankryžą kirsti yra saugu.
15.6. Visuma aplinkybių leidžia spręsti, kad eismo įvykio dalyvių paaiškinimai neatitinka tikrovės ir nepatvirtina jokios techniniu požiūriu pagrindžiamos eismo įvykio priežasties, dėl kurios nestabdomas ieškovo automobilis trenkėsi į palengva stabdomo trečiojo asmens automobilio galinę dalį. Pagal teismų praktiką draudikas neprivalo išsiaiškinti ir įrodyti, kokiomis tiksliai aplinkybėmis iš tikrųjų įvykis įvyko. Jis turi įrodyti nedraudžiamojo įvykio sudėtį, o būtent, kad apdraustasis pateikė klaidingą informaciją. Atsakovė patikimai įrodė, kad objektyviai nebuvo galimybės dairytis į kairę pusę, nes nebuvo jokios galimybės matyti, ar neartėja automobiliai, ieškovas matė priešais save lėtėjantį automobilį, šis automobilis staigiai nestabdė, nestovėjo, tačiau ieškovas dėl nepaaiškinamos priežasties, nestabdydamas, atsitrenkė į palengva lėtėjantį automobilį.
Žemesnės instancijos teismas
15.7. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017. Teismas nevertino ir nelygino abiejų bylų faktinių aplinkybių ir to, kokiame kontekste kasacinis teismas pasisakė. Kasacinis teismas cituotoje byloje vertino nedidelę, 15 km/h paklaidą, įvykiui įvykus automobilių aikštelėje. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esminio ginčo dėl važiavimo greičių nebuvo, nes ieškovas neginčijo, kad galėjo važiuoti 60–70 km/h greičiu, tačiau minėjo, kad tikslaus greičio nurodyti negali. Ieškovas neteikė įrodymų, prie kokio greičio keistųsi situacijos modeliavimo rezultatas, t. y. byloje nebuvo ginčo, kad greičiui esant 20 km/h didesniam ar mažesniam, ieškovas turėtų galimybę matyti pagrindiniu keliu artėjančius automobilius. Tačiau teismas konstatavo, kad buvo nurodytas neteisingas greitis, o atsakovės pozicija (tyrimas) grįsta išimtinai vienu – greičio – dėmeniu.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas T. R. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas vienareikšmiškai pateikė klaidingus duomenis apie įvykį. Teismas labai aktyviai ir išsamiai tyrė byloje esančius įrodymus, apklausė atsakovės žalų tyrimo ekspertą M. S., todėl teisėtai nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog eismo įvykio dalyvių paaiškinimai iš esmės prieštarautų nustatytiems objektyviems duomenimis. Eismo įvykis įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kokios buvo užfiksuotos jame dalyvavusių asmenų iš karto po eismo įvykio užpildytoje eismo įvykio deklaracijoje.
16.2. Atsakovės pateikta eksperto išvada, yra tik tikėtino pobūdžio, todėl ji negalėjo būti pripažinta objektyvia ir negalėjo būti pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atsakovė neprašė teismo ekspertizės skyrimo. Ieškovas nurodė tik tikėtiną ir potencialiai galimą automobilio važiavimo greitį, galimą atstumą prieš sudūrimą, apibūdindamas juos žodžiu „apie“. Akivaizdu, kad tokie duomenys apie galimą ieškovo automobilio greitį, atstumą iki transporto priemonės, nežinant, kurioje vietoje tuo metu tiksliai buvo ieškovo automobilis, negali būti laikomi objektyviais ir neabejotinai teisingais duomenimis.
16.3. Teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktika, pagal kurią transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Atsakovė klaidina teismą, cituodama ieškovo paaiškinimus. Ieškovas stebėjo, ar neartėja kiti automobiliai iš kairės, o ne iš dešinės, kaip nurodyta ekspertinėje pažymoje, todėl ir nepastebėjo, kad priekyje važiavęs automobilis sustojo. Ieškovui atrodė, kad trečiojo asmens automobilis stovi, nes jo greitis buvo tik 2 km/h.
16.4. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas konstatavo, jog ieškovas nevažiavo 60-70 km/h, nors to neteigė nei atsakovė, nei ieškovas. Iš tikrųjų teismas nurodė, kad vien ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis galimai važiavo 60-70 km/h greičiu, savaime nereiškia, kad jis tokiu greičiu ir važiavo. Ieškovas, nurodydamas savo vairuojamo automobilio greitį, galėjo sąžiningai klysti, tuo tarpu atsakovės ekspertinio tyrimo metu padaryta išvada, kad eismo įvykio dalyviai važiavo 70 m atstumu vienas nuo kito, taip pat, kad ieškovas neturėjo galimybės dairytis į šalutinį kelią (nes jis buvo per tolimas), grindžiama vien ieškovo subjektyviu vertinimu, kad jo greitis buvo apie 60-70 km/h.
16.5. Eismo įvykyje dalyvavo paprasti žmonės, t. y. ne specialistai, ne ekspertai. Deklaraciją pildė ir paaiškinimus teikė eismo dalyviai, neturintys specialių žinių, kad galėtų nustatyti automobilių greitį prieš įvykį ir (ar) atstumą iki susidūrimo ar iki sankryžos. Dėl to tiek po eismo įvykio, tiek paskambinus tyrėjui ar ekspertui visiškai tikėtina, kad eismo įvykio deklaracijoje ar eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokole ar telefonu fiksuoti duomenys galėjo būti ir nevisiškai tikslūs. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus.
16.6. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino, jog ieškovo nurodoma aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko jam žiūrint į kairę, siekiant įsitikinti, ar neartėja pagrindiniu keliu važiuojantys automobiliai, yra objektyviai neįmanoma. Ieškovas turėjo teisę žiūrėti ir stebėti, ar iš kairės pusės neatvažiuoja automobiliai. Matomumas toje vietoje, t. y. sankryžoje su pagrindiniu keliu yra pakankamai geras, artėjant prie sankryžos galima pro medžius matyti kitų eismo dalyvių šviesas, siluetus. Dėl to atsakovės teiginys, kad ieškovas neturėjo galimybės matyti, ar prie sankryžos artėja kiti automobiliai, yra nepagrįstas.
16.7. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi įrodinėjimo našta tenka atsakovei. Kai draudėjas teigia, kad įvykis yra draudžiamasis, o draudikas teigia priešingai, pastarasis turi įrodyti, jog įvykis yra nedraudžiamasis. Draudikas gali būti atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo tik esant tam tikroms sąlygoms. Teismas turi pagrindą išvadai, kad įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju, jei nėra duomenų, jog asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką. Atsakovė neįrodė, kad ieškovas tyčia būtų nuslėpęs įvykio priežastis ar tyčia padaręs avariją ir (ar) kitais neteisėtais būdais būtų siekęs gauti draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
17. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės ieškovui buvo priteista 6 385 Eur draudimo išmoka už eismo įvykio metu sugadintą automobilį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
18. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas 2021 m. gruodžio 17 d. su atsakove sudarė savanorišką transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdraustas ieškovo automobilis nuo nelaimingų atsitikimų (sugadinimo ar sunaikinimo dėl eismo įvykio, ugnies, gamtos jėgų, kitų asmenų piktavališkos veiklos, vagystės). Sutartyje nurodyta, kad draudimui taikomos Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 (el.b., failas 1, l. 50-51).
19. Ieškovas 2022 m. gegužės 17 d., apie 22.06 val., vairuodamas savo automobilį, Kalno gatvės ir Rokantiškių gatvės Vilniuje sankryžoje, atsitrenkė į trečiojo asmens automobilio galinę dalį. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Ieškovas ir trečiasis asmuo policijos pareigūnų nekvietė, nes sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, taip pat nebuvo nukentėjusių fizinių asmenų. Įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, ieškovas pripažino atsakomybę už eismo įvykį (el.b., failas 1, l. 10).
20. Ieškovas dėl draudimo išmokos kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, kad įvykio metu važiavęs Rokantiškių gatve link Kalno gatvės ir sankryžoje nepastebėjęs, kaip trečiojo asmens automobilis sustojęs prie „Stop“ ženklo. Kaip tik tuo metu ieškovas žiūrėjęs, ar nevažiuoja priešinga puse automobilis, ir kai tik atsigręžęs atgal, trečiojo asmens automobilis tiesiog stovėjęs, ir jis atsitrenkęs į galą. Ieškovas nepastebėjęs „Stop“ ženklo, galvojęs, kad automobilis tiesiog važiuos toliau (el.b., failas 1, l. 11).
21. Atsakovė 2022 m. birželio 21 d. pranešė ieškovui, kad draudimo išmoka nebus mokama, nes vairuotojų parodymai prieštarauja objektyviems duomenims, o įvykis kilo ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis, sprendimas priimtas pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (el.b., failas 1, l. 29). Atsakovės Žalų teisės ir procesų valdymo skyriaus Žalų tyrimo grupės vadovas žalų tyrimo ekspertas M. S. 2022 m. birželio 20 d. ekspertinėje pažymoje nurodė, kad padaryto tyrimo rezultatai suteikia pagrindą teigti, jog automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Labiausiai tikėtina, kad ieškovo automobilis, artėdamas prie nedideliu greičiu judančio trečiojo asmens automobilio, dėl techniniu požiūriu nepagrindžiamų priežasčių, nestabdomas trenkėsi į trečiojo asmens automobilio galinę dalį (el.b., failas 1, l. 30-34).
22. Kadangi atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką, ieškovas pats 2022 m. spalio 21 d. pardavė automobilį už 3 100 Eur (el.b., failas 1, l. 35). Dėl to ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 7 310 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 6 385 Eur draudimo išmoką. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl šalių teisinių santykių ir jiems taikytinos teismų praktikos
23. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar eismo įvykio faktinė situacija atitinka Taisyklių 21.17 punkto, apibrėžiančio nedraudžiamąjį įvykį, sudėtį. Dėl to pirmosios instancijos teismas galimai šalių teisnius santykius vertino, kaip kilusius iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties teisinių santykių, o ne kaip transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutarties teisinius santykius. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė kasacinio teismo išaiškinimą, suformuluotą byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
24. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 1 dalį draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu šioje dalyje nurodyti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jis turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis). Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis).
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys buvo sudariusios savanorišką transporto priemonių draudimo sutartį (Kasko), kurioje buvo nurodyta, jog nedraudžiamųjų įvykių ir neatlyginamų nuostolių sąrašas pateiktas Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 B2 dalyje (el.b., failas 1, l. 50-51). Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 B.2 dalyje yra apibrėžti nedraudžiamieji įvykiai, už kuriuos draudikas nemoka draudimo išmokos. Pagal Taisyklių 21.17 punktą nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas įvykis, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius.
26. Iš dalies sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neminėjo ir necitavo nei Draudimo įstatymo normų, nei Taisyklių 21.17 punkto. Tačiau skundžiamame sprendime buvo aiškiai apibrėžta šalių ginčo esmė – šalių nurodomų ir faktinių eismo įvykio aplinkybių neatitikimai bei galimai tyčia sukeltas eismo įvykis. Taip pat pirmosios instancijos teismas detaliai analizavo šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus, kitus byloje esančius duomenis, siekdamas tinkamai įvertinti, ar pagal ieškovo ir trečiojo asmens nurodytas ir atsakovės nustatytas eismo įvykio aplinkybes eismo įvykį galima pripažinti draudžiamuoju. Taigi pirmosios instancijos teismas faktiškai vertindamas aplinkybes, ar galima pripažinti, kad ieškovas suklastojo ar pateikė klaidingus duomenis apie įvykį, ir konstatuodamas, jog eismo įvykis yra draudžiamasis, tuo pačiu iš esmės nustatė ir tai, kad faktinė situacija neatitinka Taisyklių 21.17 punkto sudėties.
27. Atsakovės apeliaciniame skunde cituojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas negali būti atsakingas už trečiojo asmens nurodomas aplinkybes ir negali nukentėti vien dėl jo netiksliai nurodomos tam tikros informacijos, nereiškia, kad teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis ir netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius teisinius santykius. Pažymėtina, kad pripažinti įvykį nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 21.17 punktą galima tada, kai klaidingus duomenis apie įvykį pateikia draudėjas arba su draudėju susijęs asmuo. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės kelta prielaida, jog ieškovas ir trečiasis asmuo būtų pažįstami, nebuvo įrodyta. Apeliaciniu skundu atsakovė šios teismo išvados neginčija. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog trečiojo asmens netiksliai nurodomos aplinkybės negali daryti įtakos, sprendžiant klausimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Taip pat ši teismo išvada nereiškia, kad netinkamai buvo kvalifikuoti šalių sutartiniai teisniai santykiai.
28. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 suformuotu išaiškinimu, kad transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį.
29. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
30. Pirmosios instancijos teismo cituotoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudžiamąjį įvykį pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), aiškinimo ir taikymo. Pagal cituojamos bylos aplinkybes atsisakymą mokėti draudimo išmoką draudikė argumentavo tuo, kad, jos manymu, automobiliai susidūrė kitokiomis, negu nurodė vairuotojai eismo įvykio deklaracijoje, aplinkybėmis.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek Draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, tiek teisės doktrina suponuoja, kad turto draudimas ir civilinės atsakomybės draudimas priskiriamas nuostolių draudimo sričiai ir jo, kaip ir civilinės atsakomybės draudimo, tikslas yra realiai visiškai kompensuoti asmens patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui taip pat taikoma Draudimo įstatymo 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, o kitiems draudimo santykių dalyviams – atitinkamai pareiga pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Tokiu būdu turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai bus pateikiami civilinės atsakomybės draudikui ir bus vieni iš įrodymų, pagrindžiančių draudimo išmokos išmokėjimo sąlygas, įskaitant ir padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018)
33. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitarusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017).
34. Aptarta teismų praktika patvirtina, kad aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 buvo sprendžiamas ginčas tarp šalių, kurias siejo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai, nėra pagrindas šioje nutartyje pateiktu išaiškinimu nesiremti nagrinėjamoje byloje, nes esminis sprendžiamas klausimas yra susijęs su eismo įvykio faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar šalys eismo įvykio nesukėlė tyčia ir draudikui pateikė apie tai klaidingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismai šiuo išaiškinimu rėmėsi ir bylose, kuriose ginčas dėl eismo įvykio aplinkybių buvo kilęs tarp savanoriško transporto priemonės draudimo sutartį (KASKO) sudariusių šalių (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-47-653/2019).
35. Atsakovės apeliaciniame skunde cituotoje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-21-619/2020 buvo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 išaiškinimu, nes byloje Nr. e2A-21-619/2020 vairuotojų nurodyti važiavimo greičiai (60 km/h) ir eksperto nurodyti tikėtini greičiai eismo įvykio metu skiriasi apie 30 km/h. Tuo tarpu kasacinio teismo nagrinėtoje byloje eismo įvykis įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje kur greičiai itin maži ir vairuotojų nurodytas bei ekspertų nustatyto greičio paklaida buvo 15 km/h, ką galima laikyti sąžiningu suklydimu. Tačiau Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-21-619/2020 buvo nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirta trasologinė ekspertizė, kurios išvada iš esmės patvirtino, jog eismo įvykis įvyko kitokiomis aplinkybėmis nei nurodė eismo įvykio dalyviai.
36. Nagrinėjamoje byloje teismo ekspertizė nebuvo paskirta. Pirmosios instancijos 2023 m. kovo 16 d. teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė teismo sudaryti galimybę apsispręsti dėl ekspertizės skyrimo poreikio, teismas šį prašymą tenkino ir atidėjo teismo posėdį, sudarydamas galimybę atsakovei apsispręsti dėl teismo ekspertizės skyrimo poreikio. Atsakovė 2023 m. kovo 29 d. pranešė teismui, kad nepageidauja prašyti teismo skirti byloje trasologinės ekspertizės, nes byloje nenustatyta objektyvių prieštaravimų, kurių išsprendimui reiktų pasitelkti teismo ekspertus (el.b., failas 2, l. 47). Dėl to nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino tik šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus ir atsakovės žalų tyrimo eksperto M. S. 2022 m. birželio 20 d. ekspertinėje pažymoje nurodytas išvadas ir teismo posėdyje duotus parodymus.
37. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamu kasacinio teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 rėmėsi ir byloje, kurioje buvo nustatyta didesnė, negu 15 km/h paklaida, t. y. kai ieškovas nurodė važiavęs apie 40–50 km/h greičiu ir sulėtinęs automobilį prieš eismo įvykį, o specialistas laikėsi pozicijos, jog susidūrimo metu automobilio greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h. (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-47-653/2019). Analogiškai ginčas dėl greičio ir teismų praktikos buvo kilęs ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-252-585/2019.
38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra konstatavęs, kad nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas nereiškia, kad nurodytą išaiškinimą galima taikyti tik esant konkrečioms greičio paklaidoms. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuota praktika, kadangi abiejų ginčo atveju, įvykus eismo įvykiui, eismo įvykio dalyviai negalėjo tiksliai nurodyti greičio prieš įvykstant eismo įvykiui (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1520-614/2023).
39. Aptarta teismų praktika patvirtina, kad kasacinio teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 apie klaidingo eismo įvykio dalyvių nurodomo greičio vertinimą turi būti taikomas, atsižvelgiant į kitas bylos šalių nurodytas ir nustatytas eismo įvykio aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai aiškinosi visas bylos aplinkybes, susijusias su eismo įvykiu, ir pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, nes atsakovės eksperto 2022 m. birželio 20 d. pažymoje nurodyta, kad kinematiniai skaičiavimai, siekiant nustatyti automobilių tarpusavio padėtis, buvo padaryti, įvertinus ieškovo nurodomas aplinkybes, jog jis važiavo apie 60–70 km/h greičiu, o prieš įvykį nestabdė.
Dėl eismo įvykio faktinių aplinkybių vertinimo
40. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė vadovavosi tik eismo įvykio dalyvių subjektyviu suvokimu apie jų vairuotų automobilių greičius. Atsakovės ekspertas trečiojo asmens automobilio greitį nustatė, remdamasis objektyviais trečiojo asmens automobilio kompiuterio duomenimis. Taip pat teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad ieškovo nurodoma eismo įvykio priežastis, jog įvykis įvyko ieškovui žiūrint į kairę, siekiant įsitikinti, ar neartėja pagrindiniu keliu važiuojantys automobiliai, yra objektyviai neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
42. Atsakovės pateiktoje 2022 m. birželio 20 d. ekspertinėje pažymoje buvo nurodyti šie ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimų apie eismo įvykį neatitikimai: 1) trečiojo asmens automobilis prieš pat eismo įvykį ne stovėjo, bet važiavo 2 km/h greičiu; 2) ieškovo automobilis, likus 5 sekundėms iki susidūrimo, buvo ne 30 m., o 70 m atstumu nuo trečiojo asmens automobilio; 3) esant 70 m atstumui, ieškovas neturėjo galimybės žvalgytis, ar link sankryžos neartėja kiti automobiliai, nes pati sankryža su Kalno gatve dar nebuvo jo matomumo zonoje. Pažymoje taip pat teigiama, kad ieškovas turėjo galimybę matyti priekyje ta pačia kryptimi judantį trečiojo asmens automobilį, kuris nebuvo staigiai stabdomas. Taigi ieškovo kelyje neatsirado staigi kliūtis, todėl tokias kinematines charakteristikas galima pagrįsti tyčiniais vairuotojo veiksmais, siekiant atsitrenkti į priekyje buvusį automobilį.
43. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai vertino visus šalių paaiškinimus, taip pat kitus byloje esančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad trečiojo asmens automobilis stovėjo, ir nustatytos aplinkybės, kad trečiojo asmens automobilis judėjo 2 km/h greičiu, yra labai nedidelis skirtumas. Atsakovės ekspertas kinematinius skaičiavimus atliko pagal ieškovo nurodytą aplinkybę, kad jis važiavo 60-70 km/h greičiu. Kaip jau buvo minėta nutarties 28-39 punktuose pagal teismų praktiką subjektyviai vertinamas ir transporto priemonės vairuotojo nurodomas greitis nėra pakankamai patikimas įrodymas, taip pat nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir vertinti jį kaip nedraudžiamąjį.
44. Vien aplinkybė, kad ieškovo matomumo zonoje galimai nebuvo sankryžos su Kalno gatve, todėl jis neturėjo priežasties žiūrėti į kairę ir stebėti, ar link sankryžos neartėja kiti automobiliai, nėra pagrindas daryti išvados, jog ieškovas tyčia atsitrenkė į trečiojo asmens automobilį. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių ryšių tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Byloje nėra duomenų, galinčių paneigti, kad eismo įvykis iš esmės įvyko taip, kaip ir nurodė jo dalyviai, t. y. ieškovo automobilis atsitrenkė į trečiojo asmens automobilio galą, dėl to automobiliai buvo apgadinti. Jokių duomenų apie galimą eismo įvykio dalyvių susitarimą ir bandymą tyčia imituoti eismo įvykį byloje nėra. Aplinkybė, kad ieškovas kelyje galimai nebuvo pakankamai dėmesingas ir nepagrįstai dairėsi į kairę pusę, nėra pagrindas eismo įvykį pripažinti tyčiniu ir dėl to nedraudžiamuoju.
Dėl procesinės bylos baigties
45. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
48. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese neatlygintinos. Ieškovas pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 900,00 Eur. Ieškovo patirtos išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus 2 314,65 Eur išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydžio. Dėl to ieškovui priteistinos 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės.
49. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
50. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Netenkinti atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui T. R., (duomenys neskelbtini), iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 900,00 Eur (devynis šimtus eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.